- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1230-603/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23422-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Bujokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- A. R.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Skolų girnos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skolų girnos“ ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Skolų girnos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 3500,00 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad reikalavimą į atsakovą įgijo pagal 2018-06-20 reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 2015-03-10 skolos raštelį, kuriuo atsakovas iš pirminio kreditoriaus P. U. pasiskolino 3500,00 Eur verslui plėtoti. Atsakovas iki šiol pinigų nėra grąžinęs, nors ieškovė ne kartą ragino tai padaryti. Pinigai perduoti grynais. Pradinis kreditorius, perleisdamas reikalavimą, nurodė, kad skolą atsakovas turėjo grąžinti per pusę metų. Ieškovė ne kartą žodžiu tarėsi su atsakovu dėl skolos grąžinimo, siūlė mokėti dalimis, tačiau pastarasis nesutiko, aiškindamas, kad šiuo metu neturi lėšų, nors pačios skolos ir pusės metų laikotarpio, per kurį buvo sutaręs grąžinti skolą, neginčijo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia vieninteliu įrodymu – 2015-03-10 skolos rašteliu, kuris nėra patvirtintas notarine tvarka kaip tai numato Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio redakcija po 2015-01-01 didesnėms nei 3000,00 Eur paskolos sutartims. Vadinasi, skolos raštelis 3500,00 Eur sumai negalioja kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. Atitinkamai negalioja ir reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuriai taikomi tokie patys formos reikalavimai kaip ir pagrindinei sutarčiai. Atsižvelgiant į negaliojančias sutartis, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš ieškovo valstybės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, jog 2015-03-10 A. R. pasiskolinimo iš P. U. 3500,00 Eur. 2018-06-20 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi P. U. perleido ieškovei UAB „Skolų girnos“ reikalavimą į A. R. 3500,00 Eur dydžio skolą pagal paskolos raštelį.
6. CK 6.871 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymo XII-1091 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. sausio 1 d.). CK 6.103 straipsnis nustato, kad reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei.
7. 2015-03-10 atsakovas pasirašė paskolos raštelį dėl 3500,00 Eur skolinimosi iš pradinio kreditoriaus P. U.. Kadangi paskola viršijo 3000,00 Eur ir ieškovas nurodė, kad pinigai perduoti grynais, sandoris turėjo būti sudarytas notarine tvarka. Reikalavimo teisė perleista į sandorį, kuris turėjo būti sudarytas notarine tvarka, todėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai taip pat taikomas notarinės formos reikalavimas. Nagrinėjamu atveju jo nebuvo laikomasi, todėl reikalavimo perleidimo sandoris negalioja. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog neturi pagrindo spręsti dėl skolos priteisimo iš atsakovo ieškovei UAB „Skolų girnos“.
8. Teismas taip pat nurodė, jog tai, kad paskolos sutartis yra negaliojanti nepaneigia pradinio kreditoriaus teisės reikalauti grąžinti tai, ką jis perdavė atsakovui, remiantis tiek skolos rašteliu, tiek kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
9. Ieškovė UAB „Skolų girnos“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-05 sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog paskolos sutartis yra negaliojanti, o taip pat negaliojanti yra ir reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau sprendimu nurodė, jog pradinis kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti grąžinti tai, ką jis perdavė pagal paskolos raštelį. Tokie teismo argumentai suponuoja išvadą, jog pradinis kreditorius neturi teisės naudotis skolų supirkimą ir ar išieškojimą teikiančių įmonių paslaugomis.
9.2. Pateiktame ieškinyje buvo nurodoma, jog skolos raštelio nepatvirtinus notariškai, paskolos raštelis tampa paprastu įrodymu apie paskolos sutarties sudarymo faktą.
9.3. Atsakovas neginčijo reikalavimo perleidimo sutarties, tačiau teismas savo iniciatyva nusprendė, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra negaliojanti.
Atsiliepimas
9.4. Atsakovas skolą pripažino, tačiau nurodė, jog neturi galimybių jos grąžinti, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, todėl byla nebuvo visapusiškai išnagrinėta.
9.5. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas turi teisę priteisti skolą naujam kreditoriui pagal paprastus skolos raštelius.
10. Atsakovas A. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Įstatymas numato privalomą paskolos sutarčių, kurių suma viršija 3000,00 Eur, notarinę formą, formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia.
10.2. Reikalavimo perleidimo sutartimi negalima perleisti negaliojančio reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje paskolos sutartis yra negaliojanti dėl netinkamos formos, todėl reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistas negaliojantis reikalavimas.
Šalies argumentai
10.3. Apeliantės nurodoma teismų praktika nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma, nes cituojamose bylose buvo sprendžiama dėl skolų priteisimų pagal skolos raštelius pasirašytus dar iki įsigaliojant įstatymo reikalavimui paskolos sutartis, kurių suma viršija 3000,00 Eur ir ji vykdoma grynaisiais pinigais, sudaryti notarine tvarka.
10.4. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo akivaizdžiai niekinė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę savo iniciatyva pripažinti sutartį negaliojančia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Apeliantė prašomą priteisti įsiskolinimą grindžia sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi ir atsakovo pasirašytu skolos rašteliu. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.103 straipsnio normą reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, arba reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008).
15. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. individuali įmonė v. AB „Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB „Stella Vitae“ v. AB „Dirbtinis pluoštas“, SP AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.).
16. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu nepagrįstai apribojo pradinio kreditoriaus teises. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl skolos priteisimo atmetė nurodydamas, jog 2015-03-10 sudarytas paskolos raštelis yra negaliojantis, nes buvo sudarytas nesilaikant formos reikalavimų, tuo pačiu pagrindu pripažino negaliojančia ir 2018-06-20 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, nes reikalavimo perleidimo sutartims taikomas toks pats formos reikalavimas kaip ir pradinei paskolos sutarčiai (CK 6.103 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismo sprendime buvo nurodyta, jog nors teismas ir pripažino paskolos sutartį negaliojančia, nurodė, jog pradinis kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti grąžinti, ką yra perdavęs atsakovui. Apeliantės teigimu, tokiais motyvais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo apeliantės teises veikti skolų supirkimo srityje, o pradinio kreditoriaus teisę perleisti turimą reikalavimo teisę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Nustačius, jog paskolos sutartis yra negaliojanti, spręstina, jog išieškojimas pagal sudarytą paskolos sutartį nėra galimas. Įstatyme esant įtvirtintam draudimui perleisti reikalavimą, kurio išieškojimas nėra galimas, spręstina, kad reikalavimo perleidimo sutartis tarp pradinio kreditoriaus ir apeliantės negalėjo būti sudaryta.
17. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo sutarties nurodė, jog ji negalioja dėl jos formos trūkumų. Įstatyme imperatyviai nurodyta, jog reikalavimo perleidimo sutartis turi būti tokios pačios formos, kaip ir sutartis dėl pagrindinės prievolės (CK 6.103 straipsnis). Pagrindinės prievolės sutartis turėjo būti sudaryta notarine tvarka (CK 6.871 straipsnio 4 dalis), todėl ir reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta notarine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra nurodęs, jog reikalavimo perleidimo forma visais atvejais priklauso nuo pagrindinės prievolės formos, priešingas vertinimas prieštarautų Civiliniame kodekse nustatytam reikalavimo teisių perleidimo modeliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2014). Įvertindamas įstatymo reikalavimus bei formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia atmesti apeliantės argumentus dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo kaip nepagrįstus.
18. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra negaliojanti išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų, nes atsakovas tokio prašymo teismui nebuvo pareiškęs. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Remiantis nurodyta įstatymo nuostata, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog reikalavimo perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia, išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
19. Apeliaciniu skundu apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nes neištyrė visų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo. Teismai, nagrinėdami bylas, privalo priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimas nereiškia, jog turi būti atsikirsta į visus nurodytus argumentus byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90). Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo pozicijos skolos grąžinimo klausimais nereiškia, kad teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, todėl tokie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
20. Pateiktame apeliaciniame skunde apeliantė cituoja teismų praktiką, kurioje buvo patenkinti reikalavimai dėl skolos priteisimo pagal pasirašytus paskolos raštelius ir sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis. Apeliantės teigimu, teismai privalo vadovautis nurodyta praktika ir tenkinti jos reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).
21. Apeliantės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 paskolos raštelis buvo pasirašytas 2006 m. lapkričio 16 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-14491-433/2017, buvo vertinamas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuris pasirašytas 2014 m. lapkričio 12 d. Nurodyta teismų praktika šioje byloje negalima remtis, nes bylose buvo sprendžiama dėl paskolos sutarties ir neprotestuotino vekselio išdavimo, kurie buvo pasirašyti dar prieš 2015 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymo XII-1091 redakcija. Nagrinėjant nurodytas bylas, nebuvo taikomas paskolos sutarties, viršijančios 3000,00 Eur sumą ir vykdomos grynaisiais pinigais, notarinės formos reikalavimas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodyta teismų praktika.
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvų pagrindu. Pirmosios instancijos teismo priimtas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-29553-964/2018 palikti nepakeistą.