- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-1914-577/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. Š.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. Š. (A. Š.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. Š. 689,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 621 Eur delspinigių; 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį ieškovė grindė tarp nuomotojo UAB „Be kredito“ ir atsakovo 2021 m. sausio 14 d. sudaryta išperkamosios nuomos sutartimi Nr. BK-025346 (toliau ir – Sutartis). Pasak ieškovės, atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 29,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį, tačiau ilgą laiką nemokėjo daikto nuomos mokesčio. Ieškovė 2021 m. kovo 20 d. išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį. 2021 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-06/01 Pradinis kreditorius perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į atsakovo įsiskolinimą pagal aukščiau minėtą išperkamosios nuomos sutartį. Ieškovės teigimu, ji išnaudojo visas galimybes išspręsti atsakovo prievolės nevykdymo klausimą ikiteisminiu būdu; atsakovas yra skolingas ieškovei 689,77 Eur negrąžinto nuomos mokesčio iki sutarties termino pabaigos. Taip pat, remdamasi šalių Sutartimi, ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 621 Eur delspinigių. Nurodė, jog 0,5 procentų dydžio delspinigiai per dieną, paskaičiuoti už 180 dienų atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir visiško nuostolių atlyginimo principus.
2. Atsakovas A. Š. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. Š. ieškovei UAB „Legal Balance“ 689,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 62,08 Eur delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 751,85 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 154,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pažeidė savo prievolę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 689,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų sumą.
5. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 621 Eur delspinigių teismas pažymėjo, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą perėmė iš pradinės kreditorės, kuomet sutartis buvo nutraukta, įrodymų apie jos realiai patirtus nuostolius dėl atsakovo vengimo vykdyti sutartinę prievolę byloje nėra. Teismas įvertino sutartinių teisinių santykių pobūdį, tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau ir – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalies nuostatas tik kaip į kriterijų, vertinant delspinigių dydį CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad Sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo kaip silpnesnės šalies interesus, neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine – komercine veikla, interesus. Teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkino iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 62,08 Eur delspinigių (689,77 EUR x 0,05 proc. x 180 d.). Teismo vertinimu, toks delspinigių dydis užtikrins šalių interesų pusiausvyrą bei nesuteiks nė vienai iš šalių perdėto pranašumo.
6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 154,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir priteisti apeliantei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo A. Š. 621 Eur delspinigių; pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovo 271 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą 2022 m. gegužės 27 d. teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti apeliantei iš atsakovo 19 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutartimi Nr. BK-025346 pradinis kreditorius ir atsakovas susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Pažymėjo, jog šalys sutartyje aptarė ir aprašė konkretaus turto perdavimo, naudojimo ir grąžinimo sąlygas, sutartį sudarė apibrėžtam laikotarpiui, po kurio nuomininkui suteikiama galimybė pasirinkti, turtą grąžinti arba įsigyti. Pasak apeliantės, sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas. Apeliantė sutinka, jog buvo sudaryta vartojimo sutartis, tačiau mano, jog ji negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos. Pabrėžė, jog išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d.
7.2. Teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Teismas sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, į tai, jog apeliantė prašė priteisti delspinigius už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Apeliantė pažymėjo, jog atsakovas, sudarydamas sutartį, prisiėmė joje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas. Teismas privalėjo įvertinti, jog apeliantė atsakovui išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu kreipėsi po protingo termino.
7.3. Apeliantės delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių dydžio; tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, įskaitant Sutartyje numatyta delspinigių norma. Teismas neįvertino apeliantės paminėtų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
7.4. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visiškai, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, apeliantei priteisiant visas 271 Eur jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Byloje nustatyta, jog 2021 m. sausio 14 d. tarp UAB „Be kredito“ (nuomotojos) ir atsakovo (nuomininko) A. Š. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-025346, kuria nuomotoja perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis Sutartyje nurodytą daiktą (televizorių Samsung UE50TU7172UXXH), o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutartyje nustatytas 29,99 Eur mėnesio nuomos mokestis, mokėjimų skaičius pagal sutartį – 24. Taip pat sutartyje numatyta, kad vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 procentai už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Šalys susitarė, jog nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai, nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Atsakovui savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdant, pradinė kreditorė 2021 m. kovo 10 d. išsiuntė atsakovui pretenzijas dėl skolos už nuomos paslaugas, taip pat įspėjo, jog neatsiskaičius per 10 kalendorinių dienų sutartis bus nutraukiama. 2021 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-06/01 pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal Sutartį (Priede Nr. 1 nurodyta, jog bendra skola iki sutarties pabaigos be delspinigių – 689,77 Eur). Sutartyje nustatyta naujojo kreditoriaus teisė gauti reikalavimų patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos teisės aktai bei reikalavimus pagrindžiantys dokumentai. 2021 m. birželio 16 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą ir įspėjo, jog nepadengus įsiskolinimo bus kreiptasi į teismą. Atsakovui neatsiskaičius su ieškove, pastaroji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš atsakovo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Dėl teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies tenkintas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
11. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Teigia, kad Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi; sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas.
12. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.
13. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).
14. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, nenurodydamas požymių, kuriais remdamasis padarė tokią išvadą. Apeliantė, siekdama pagrįsti teiginius, jog sutarties tikrasis tikslas buvo sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas, cituoja sutarties sąlygas, numatančias nuomotojo teisę atsisakyti perduoti turtą nuomininkui, jei turto naudojimo vietoje nėra tinkamų sąlygų jo naudojimui; numatančias nuomininko teisę pasibaigus sutarties terminui ir nepareiškus noro įsigyti daiktą, grąžinti jį nuomotojui; nuomotojo teisę bet kada patikrinti daikto būklę, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokios sąlygos faktiškai buvo įgyvendinamos, nenurodė ir nepateikė.
16. Kita vertus, apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto VKĮ įstatymo nuostatų taikymo neturi teisinės reikšmės teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimui, kadangi pirmosios instancijos teismas tiesiogiai šio įstatymo normų netaikė. Teismas, vertindamas delspinigių dydį CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, atsižvelgė į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas tik kaip į kriterijų, ir sprendė, kad Sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo kaip silpnesnės šalies interesus, neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine – komercine veikla, interesus. Kitų teismo sprendime paminėtų pagrindų, kasacinio teismo išaiškinimų dėl teismo teisės mažinti šalių sutartas netesybas apeliantė neginčija.
17. Ieškovės nuomone, teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Mano, kad teismas sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
18. Pažymėtina, kad nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012).
19. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
20. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pavyzdžiui, VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine.
21. Taigi pagal pacituotus kasacinio teismo išaiškinimus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi atitinkamomis VKĮ nuostatomis, kaip vienu iš kriterijų, spręsdamas priteistinų delspinigių dydžio klausimą. Apeliantė neginčija, jog tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, o teigdama, kad teismas vadovavosi tik vartotojo interesų apsaugos principu, jokių įrodymų patirtus nuostolius, viršijančius priteistą delspinigių dydį, nenurodė ir nepateikė.
22. Apeliantė pagrįsdama savo poziciją taip pat remiasi Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021.
23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).
24. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės nurodytoje Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021 pažymėta, kad pirminės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis neturi vartojimo sutarties požymių. Šiuo atveju ginčo dėl to, kad sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, apeliantė nekelia. Be to, analogiškos praktikos dėl delspinigių, numatytų tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir kitų vartotojų sudarytose kilnojamųjų daiktų (mobiliųjų telefonų, kompiuterių, buitinės technikos ir pan.) išperkamosios nuomos sutartyse, sumažinimo yra laikomasi kitose apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose, kurios išnagrinėtos vėliau nei apeliantės nurodytos civilinės bylos (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3057-580/2021, 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3037-467/2021, 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-44-392/2022, 2022 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-256-656/2022, Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2111-924/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1237-642/2021, 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-606-730/2022; Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-661-739/2021; Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-777-883/2021, kt.). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis aktualiausia formuojama teismų praktika analogiškose bylose.
25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
26. Atmetus apeliacinį skundą dėl delspinigių dydžio, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme priteistas bylinėjimosi išlaidas bei atlyginti apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.