Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-125-312-2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-14
Bylos Nr.: 1A-125-312-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-92-1-00173-2009-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Pavelas Frolovas, Angelė Ikasalienė
Nukentėjusysis: E. D.
Nuteistasis: A. Š., K. P., E. K., M. D.
Advokatai: Stasys Lileikis, Vitalij Vaičiūnas

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-125/2013

Teisėjas Anatolij Januševskij Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00173-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1; (S) 1.1.7.2.4; 1.1.7.2.7; 1.1.8.1.1; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.3; 2.4.6;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teisėjų Angelės Ikasalienės, Pavelo Frolovo,sekretoriaujant Violetai Semaškienei, Agnei Čižienei,dalyvaujant prokurorei Irinai Kurilo,nukentėjusiajam E. D.,jo atstovui advokatui Stasiui Lileikiui,

gynėjams advokatams Vitalijui Vaičiūnui, Gintarui Ruseckui, Renatai Janušytei, Girdučiui Vainiui, Arūnui Bertuliui

nuteistiesiems A. Š., K. P., E. K., M. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š., K. P., E. K., M. D. bei nuteistojo A. Š. gynėjo apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 300 str. 1 d., 228 str. 1 d. ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. (įstatymo, galiojusio iki 2011 m. liepos 5 d., redakcija) 110 MGL dydžio, t. y. 14 300,00 Lt bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir K. P. paskirta subendrinta 110 MGL dydžio, t. y. 14 300,00 Lt bauda. Į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. rugsėjo 3 d. (penkiolika dienų) ir galutinė bausmė paskirta 80 MGL dydžio, t. y. 10 400,00 Lt bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 178 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 178 str. 3 d., Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 270 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 178 str. 1 d., 270 str. 2 d. (5 epizodai), 178 str. 3 d. (4 epizodai) ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. 70 MGL dydžio, t. y. 9100,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos, padarytos aplinkai iškirtus J. L. priklausantį mišką) 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos padarytos aplinkai iškirtus mišką L. P. ir G. K. priklausančiame sklype, esančiame Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj.) areštu penkiasdešimčiai parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos padarytos aplinkai, iškirtus mišką J. L. ir L. P. priklausančiame sklype, esančiame Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj.) areštu šešiasdešimčiai parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl E. D. priklausančio miško vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos padarytos aplinkai, iškirtus E. D. priklausantį mišką) areštu septyniasdešimčiai parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos padarytos aplinkai, iškirtus L. P. priklausantį mišką, esantį Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj.) areštu aštuoniasdešimčiai parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė M. D. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 90 MGL dydžio, t. y. 11 700,00 Lt bauda, įpareigojant sumokėti ją per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. spalio 3 d.

E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 178 str. 1 d., 270 str. 2 d. (5 epizodai), 178 str. 3 d. (4 epizodai) ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. 70 MGL dydžio, t. y. 9100,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos, padarytos aplinkai iškirtus J. L. priklausantį mišką) 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos padarytos aplinkai iškirtus mišką L. P. ir G. K. priklausančiame sklype, esančiame Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj.) areštu penkiasdešimt penkioms paroms; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl žalos padarytos aplinkai iškirtus mišką J. L. ir L. P. priklausančiame sklype, esančiame Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj.) areštu šešiasdešimt penkioms paroms; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl E. D. priklausančio miško vagystės) laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus E. D. priklausantį mišką) areštu septyniasdešimt penkioms paroms; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus L. P. priklausantį mišką, esantį Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj.) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4 dalimis, 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir subendrinta bausmė E. K. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams ir 90 MGL dydžio, t. y. 11 700,00 Lt bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė E. K. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 90 MGL dydžio, t. y. 11 700,00 Lt bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 9 d. bei bausmės laikas, atliktas pagal Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį.

A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 270 str. 2 d. (5 epizodai), 178 str. 3 d. (4 epizodai) ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus J. L. priklausantį mišką) 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus mišką L. P. ir G. K. priklausančiame sklype, esančiame Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj.) areštu dvidešimčiai parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus mišką J. L. ir L. P. priklausančiame sklype, esančiame Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj.) areštu trisdešimčiai parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl E. D. priklausančio miško vagystės) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus E. D. priklausantį mišką) areštu keturiasdešimčiai parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., vagystės) laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija) (dėl aplinkai padarytos žalos, iškirtus L. P. priklausantį mišką, esantį Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj.) areštu keturiasdešimt penkioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4 dalimi, 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė A. Š. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 50 MGL dydžio, t. y. 6500,00 Lt bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. iki 2008 m. rugsėjo 3 d.

Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš M. D., E. K. ir A. Š. solidariai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento naudai 74 736,62 Lt (septyniasdešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt šeši litai 62 ct) augmenijai padarytai žalai atlyginti. Civilinis ieškinys K. P. atžvilgiu atmestas.

E. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš M. D., E. K. ir A. Š. solidariai E. D. 95 698,37 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni litai 37 ct) turtinei žalai bei 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių Lt) neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys kitoje dalyje bei K. P. atžvilgiu atmestas.

J. L. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš M. D., E. K. ir A. Š. solidariai J. L. 25 016,66 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai šešiolika litai 66 ct) turtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys K. P. atžvilgiu atmestas.

L. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš M. D., E. K. ir A. Š. solidariai L. P. 96 077,07 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai septyniasdešimt septyni litai 07 ct) turtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys kitoje dalyje bei K. P. atžvilgiu atmestas.

V. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš K. P. V. M. 19 820 Lt (devyniolika tūkstančių aštuoni šimtai dvidešimt litų) turtinei žalai ir 4000,00 Lt (keturi tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš M. D., E. K., A. Š. ir K. P. po 408,25 Lt (keturis šimtus aštuonis litus 25 ct) teismo turėtų išlaidų valstybės naudai.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P., M. D. ir E. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., t. y. dokumentų suklastojimą, t. y. K. P. laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu, agentūros patalpose, esančiose adresu Taikos g. 1-1, Švenčionių mieste, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su M. D., E. K. bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, išduodamas M. D. bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininkų leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkai G. K., J. L. ir L. P., leido iškirsti mišką jiems priklausančiuose miškuose, esančiuose Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., išduodamas E. K. bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininko leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkas E. D. leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, esančiame Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., išduodamas tyrimo metu nenustatytam asmeniui bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininko leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkas J. M. leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, esančiame S. P. km., Švenčionėlių sen., Švenčionių raj., suklastojo dokumentus, o M. D., pasirašydamas už G. K., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašydamas už J. L., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašydamas už L. P., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), o E. K., pasirašydamas už E. D., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. (įstatymo, galiojusio iki 2011-07-05 redakcija), t. y. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. jis, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, pažeisdamas Aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 12 punktą (išduoda leidimus kirsti mišką, derina privačių miško valdų miškotvarkos projektus; teikia pastabas bei pasiūlymus dėl miškotvarkos projektų miškų urėdijose ir saugomuose teritorijose, siekiant užtikrinti teisės aktuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įvykdymą) laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. suklastojo aukščiau paminėtus leidimus miškui kirsti, tuo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus gerbti valstybės institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinių institucijų autoritetą ir padarė didelę žalą valstybės interesams.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., t. y. už didelės vertės svetimo turto pagrobimą, t. y. už tai, kad jie laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. kovo 28 d., iš anksto susitarę ir veikdami kartu, iš G. K. ir L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, 15b, 15a, 16a sklypuose nukirto ir pagrobė 338,16 m³ L. P. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 41 780,31 Lt turtinę žalą.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija), t. y. už aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą, t. y. už tai, kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. kovo 28 d., kartu vykdydami aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, nukirsdami 676,32 m³ medienos iš G. K. ir L. P. priklausančio miško, pažeisdami Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 str. 6 d. numatytą draudimą atlikti kirtimus ir naudoti miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, Vyriausybės nutarimo „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų“ 20 p., nustatantį, kad kirsti mišką yra privalomas leidimas, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 9 str. nustatantį, kad piliečiai ir visuomeninės organizacijos privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių ir interesų, padarė didelę 20 192,00 Lt žalą augmenijai.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., t. y. už didelės vertės svetimo turto pagrobimą, t. y. kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 28 d. iki 2008 m. gegužės 14 d., iš anksto susitarę ir veikdami kartu iš J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, 2c, 6a, 7a, 18a sklypuose, nukirto ir pagrobė 404,975 m³ J. L. ir L. P. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiesiems padarydami 44 196,72 Lt turtinę žalą.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija), t. y. už aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą, t. y., kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 28 d. iki 2008 m. gegužės 14 d., kartu vykdydami aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, nukirsdami 404,975 m³ medienos iš J. L. ir L. P. priklausančio miško, pažeisdami Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 str. 6 d. numatytą draudimą atlikti kirtimus ir naudoti miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, Vyriausybės nutarimo „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų“ 20 p., nustatantį, kad kirsti mišką yra privalomas leidimas, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 9 str. nustatantį, kad piliečiai ir visuomeninės organizacijos privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių ir interesų, padarė didelę 5302,44 Lt žalą augmenijai.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., t. y. už svetimo turto pagrobimą, t. y., kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. kovo 28 d., iš anksto susitarę ir veikdami kartu iš J. L. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, 2a, 2b sklypuose, nukirto ir pagrobė 129,183 m³ J. L. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 12 918,30 Lt turtinę žalą.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija), t. y. už aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą, t. y., kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. kovo 28 d., kartu vykdydami aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, nukirsdami 129,183 m³ medienos iš J. L. priklausančio miško, pažeisdami Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 str. 6 d. numatytą draudimą atlikti kirtimus ir naudoti miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, Vyriausybės nutarimo „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų“ 20 p., nustatantį, kad kirsti mišką yra privalomas leidimas, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 9 str. nustatantį, kad piliečiai ir visuomeninės organizacijos privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių ir interesų, padarė didelę 6200,64 Lt žalą augmenijai.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., t. y. už didelės vertės svetimo turto pagrobimą, t. y., kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., iš anksto susitarę ir veikdami kartu iš E. D. priklausančio miško, esančio Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kvartaluose, 9b, 13b, 4 sklypuose, nukirto ir pagrobė 1120,686 m³ E. D. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 105 698,37 Lt turtinę žalą.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija), t. y. už aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą, t. y., kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., kartu vykdydami aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, nukirsdami 1120,686 m³ medienos iš E. D. priklausančio miško, pažeisdami Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 str. 6 d. numatytą draudimą atlikti kirtimus ir naudoti miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, Vyriausybės nutarimo „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų“ 20 p., nustatantį, kad kirsti mišką yra privalomas leidimas, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 9 str., nustatantį, kad piliečiai ir visuomeninės organizacijos privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių ir interesų, padarė didelę 4738,50 Lt žalą augmenijai.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., t. y. už didelės vertės svetimo turto pagrobimą, t. y., kad jis, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d., iš anksto susitarę ir veikdami kartu iš L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kvartaluose, 10a, 12a, 14a, 15a, 33a, 34a, 35, 40, 45a, 43a sklypuose, nukirto ir pagrobė 571,984 m³ L. P. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 50 245,28 Lt turtinę žalą.

Taip pat M. D., E. K. ir A. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. (įstatymo, galiojusio iki 2012 m. sausio 1 d., redakcija), t. y. už aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą, t. y., kad jie, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d., kartu vykdydami aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, nukirsdami 801,984 m³ medienos iš L. P. priklausančio miško, pažeisdami Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 str. 6 d. numatytą draudimą atlikti kirtimus ir naudoti miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, Vyriausybės nutarimo „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų“ 20 p., nustatantį, kad kirsti mišką yra privalomas leidimas, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 9 str., nustatantį, kad piliečiai ir visuomeninės organizacijos privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių ir interesų, padarė didelę 38 303,04 Lt žalą augmenijai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Š. advokatas Vitalijus Vaičiūnas prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendį dalyje, kurioje A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., A. Š. dėl šių nusikalstamų veikų išteisinti, tuo tarpu už veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d., padarymą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Skunde teigiama, kad byloje nepakanka įrodymų, kad jo ginamasis A. Š. yra prisidėjęs prie 129,183 kub. m. iškirtimo miške sklypuose 2 a ir 2 b, kurie ribojasi su kitais sklypais toje pačioje vietovėje ir juose kirtimus galėjo vykdyti kiti asmenys. Nors liudytojas A. J. ir paaiškino, kad A. Š. prašymu kirto mišką netoli Sarnių kaimo, jis taip pat paaiškino, kad dviejų trikampio formos sklypukų ribas jam parodė E., be to, jis parodė, kad prie to sklypo matė ir kitus vyrus, kurie taip pat galėjo dirbti. Liudytojas R. S. paaiškino, kad minėtuose sklypuose M. D. nurodymu vykdė atrėžimo darbus. Advokatas mano, kad minėti sklypai buvo iškirsti ne A. Š., o kito asmens nurodymu, jo ginamojo dalyvavimas sklypų 2 a ir 2 b iškirtime kelia abejones. Tuo tarpu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.

Šalies argumentai

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. Š. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (4 epizodai), pripažino, tačiau, advokato įsitikinimu, pastarasis dalinai pripažino tik jam inkriminuojamos veikos objektyviąją pusę. A. Š. detaliai paaiškino, kaip jis atsidūrė Švenčionių rajono VĮ „Švenčionėlių miškų urėdijai“ priklausančiuose miškuose ir kodėl jis kirto medieną, jis neslėpė savo veiksmų, kuriuos, jo manymu, atliko legaliai. Advokatas pažymi, kad pats faktas, kad A. Š. įmonė vykdė miško kirtimus, savaime nėra nusikaltimas. A. Š. parodė, kad jam padirbėti ir užsidirbti kertant miško medieną nurodytuose miško plotose pasiūlė M. D., kuris pats, per savo žmones ir organizavo miško kirtimą. Miško kirtimo plotus, ribas, kiek reikia iškirsti medienos parodydavo arba pats M. D., arba kiti jo patikėtiniai, dažniausiai E. K.. Leidimus miškui kirsti, miško planus parūpindavo M. D., jei kai kurių dokumentų iš karto nepristatydavo, buvo teigiama, jog visi dokumentai bus tikrai pateikti dar nebaigus darbų. M. D. dažnai minėdavo K. P. pavardę, kuris ruošdavo leidimus kirtimams vykdyti. Advokatas tvirtina, jog A. Š. nežinojo, jog dokumentai bei leidimai kirsti mišką, kuriuos jam pateikdavo M. D. arba E. K., suklastoti. Iš liudytojo A. J. parodymų matyti, kad jis girdėjo E. K. pokalbį su A. Š., kad kažkoks M. turi gauti leidimą kirsti didesniam kiekiui šitame miške. Liudytojas A. P. nurodė, kad jam sklypo ribas visuose sklypuose parodydavo E., kuris kalbėdavo su kažkokiu M. apie miškus, be to, jis nurodė, kad E. pasakė tuos iškirsit, duosim kitą leidimą. Advokatas atkreipia dėmesį, jog A. Š. ir jo darbininkai kirto jiems parodytą kirtimui mišką nesislapstydami, atvežant į kirtavietes brangią techniką, oficialiai gaunant leidimą dirbti pasienio ruože, todėl įtarimų dėl neteisėto kirtimo bei medienos vagystės tuo metu net negalėjo kilti. Teigia, kad A. Š. parodymuose atskleistas visas M. D. ir E. K., taip pat K. P. organizuotas miško kirtimo darbų mechanizmas. Šiuos parodymus patvirtina liudytojo R. S. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Skunde teigiama, jog A. Š. šių nusikalstamų veikų padaryme nedalyvavo, jokio nusikalstamo susitarimo dėl miško grobimo nebuvo, buvo susitarimas dėl komercinės veiklos, kurioje M. D. ir E. K. vaidmenis A. Š. suvokdavo kaip tarpininkų tarp jo ir miško savininkų vaidmenis, nežinodamas, kad miško savininkai negauna atlygio už medieną. Advokatas teigia, kad jo ginamasis buvo apgautas M. D. ir E. K., kurie pasinaudodami jo žmogišku suklydimu ir naivumu, išgavo iš jo dideles sumas už miškų iškirtimus, taigi, A. Š. pats patyrė didelius materialinius nuostolius, o taip pat moralinę žalą, kadangi yra kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, kurio nėra padaręs. Liudytojas R. J. parodė, kad, jo manymu, A. Š. tik pirkdavo medieną iš M. D., o viskam vadovavo būtent M. D., kuris taipogi sakė, kad turi visus leidimus kirsti mišką. Nukentėjusysis J. L. parodė, kad tarp jo ir L. P. buvo žodinis susitarimas dėl bendro miško kirtimo. Skunde taip pat analizuojami nukentėjusiojo G. K. parodymai, kad perkant-parduodant sklypus daug dalykų buvo aptariama žodžiu bei tai, kad su A. Š. pasimatė tik sutarties pasirašymo metu, visas derybas vedė su M. D., todėl nieko nuostabaus, kad A. Š. manė, jog su visais savininkais M. D. susitarė. Advokatas pažymi, kad akivaizdu, jog M. D. nuo pat pradžios žinojo, kad leidimai yra suklastoti (tai patvirtina ir K. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai), tačiau pateikė juos A. Š. kaip teisėtus, todėl nėra pagrindo abejoti jo ginamojo parodymams, jog M. D. jį patikino, jog bus susitarta su savininkais dėl didesnio kiekio medienos ar, kad savininkams jau sumokėta už medieną, tuo labiau, kad M. D. buvo žinomas kaip žmogus, besiverčiantis medienos prekyba ir tarpininkavimu perkant-parduodant miško sklypus. Skunde pabrėžiama, kad M. D. kėlė pasitikėjimą ne tik A. Š., bet ir K. P., kuris nurodė, kad A. Š. net nepažinojo ir visus klausimus sprendė su M. D., taip pat R. S.. Skunde pažymima, kad tik susitikimo su L. P. miške metu A. Š. suprato, kad daro neteisėtą veiką, todėl iš karto ją nutraukė ir bandė susitarti su L. P. dėl žalos atlyginimo. Teigiama, kad vagystės objektyviajai pusei būdingas turto paėmimas ir neatlygintinas pasisavinimas, tuo tarpu A. Š. mokėjo pinigus M. D., manydamas, kad pastarasis atsiskaito su miškų savininkais. Be to, šis nusikaltimas turi būti padarytas tiesiogine tyčia. Skunde detalizuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 44 str. 6 d. nuostata, pažymima, kad pagrįstas bus tik toks nuosprendis, kuris priimtas remiantis visomis bylos aplinkybėmis, o jo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę turi pripažinti teismas. Šiuo atveju, advokatu manymu, teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu faktiškai tik tuo, kad jis prisipažino padaręs veiką, nekreipiant dėmesio į kitus įrodymus.

Kita vertus, skunde sutinkama su kaltinimais pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d., nes leidimuose kirsti mišką buvo nurodyti mažesni medienos kiekiai, o pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 5 d. šios veikos yra nusikalstamos, jeigu padaromos ir dėl neatsargumo. Advokatas pažymi, kad minėtas nusikaltimas apysunkis, už jį numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu (bauda), be to, skiriant laisvės atėmimo bausmę, galimas jos vykdymo atidėjimas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendį, paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantas nurodo, kad kaltę pripažino, išskyrus vieną epizodą, t. y. dėl miško iškirtimo 2 a ir 2 b sklypuose. Nuteistojo skundo argumentai dėl šio epizodo iš esmės analogiški jo advokato apeliaciniame skunde nurodytiems, t.y. kad minėti sklypai buvo iškirsti M. D. ar kito asmens nurodymu, A. Š. su tais sklypais neturi nieko bendro. A. Š. nurodo ir tai, kad neturi teistumų, kaltę pripažino, išskyrus minėtą epizodą, nuoširdžiai gailisi, padėjo atskleisti nusikaltimo detales, geranoriškai atlygino dalį žalos, dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui bandė susitarti su L. P. dėl žalos atlyginimo. Taip pat atkreipia dėmesį, kad jis nežinojo, jog daro nusikaltimą, dėl miško kirtimų visada turėjo leidimus, nors juose būdavo nurodyti mažesni medienos kiekiai, M. D. patikindavo, kad dokumentai bus pateikti vėliau, jam taip pat nekilo įtarimų, kad miškų savininkai nežino apie jų miškuose vykdomus kirtimus, be to, mokėjo M. D. pinigus, galvodamas, kad jis atsiskaitys su miško savininkais, jis nesislapstė nuo L. P., susitiko su juo, o taip nedarytų žmonės, jeigu vogtų. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas bei galėjo jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., tame tarpe, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto manymu, apylinkės teismas, pripažinęs jį kaltu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste – LAT) suformuotos praktikos ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl priėmė ir esmės neteisėtą sprendimą. Teigia, jog nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jo veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Apeliantas skunde analizuoja dokumento klastojimo sudėties požymius, teigia, jog visus kaltinime nurodytus leidimus išdavė jis, vadovaujantis jam suteiktais įgaliojimais bei nustatyta tvarka, t.y. remiantis atrėžimo medžiaga, miškotvarkos projektu ir nuosavybės dokumentais, visi leidimai buvo išduoti miško savininkams. Leidimų pagrindu būtent tik miško savininkams, o ne kitiems asmenims, buvo suteikta teisė kirsti mišką, todėl šių dokumentų neklastojo.

Skunde teigiama ir tai, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad K. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., taip pat detaliai aptariami šio nusikaltimo sudėties požymiai. Apeliantas nurodo, kad teismas tik formaliai pažymėjo, kad jis pažeidė Aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 12 punktą, kuriame įtvirtintos kelios jo darbo funkcijos, tačiau nenurodė nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, būtent kokius veiksmus atliko ir kaip pažeidė minėtų pareigybių reikalavimus. Teigia, kad, išduodant leidimą kirsti mišką privaloma patikrinti atrėžimo medžiagą, t.y. duomenis apie miško valdos dalį, kuriose galimi kirtimai, taip pat turi būti projektas. Leidimai kirsti buvo išduodami miško savininko vardu, tačiau pagal susiklosčiusią praktiką leidimų kirsti mišką atsiimti ateidavo ir ne miško savininkai, o jų vaikai ar kiti asmenys. Tai patvirtino ir liudytojas V. G.. Apelianto manymu, teismas klaidingai konstatavo, kad jis suklastojo leidimus kirsti mišką, leisdamas kitiems asmenims pasirašyti leidimuose šalia savininkų pavardžių, padarė tarnybinį nusikaltimą, neteisingai jo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., nors nepagrindė didelės žalos privalomo požymio. Apeliantas mano, kad šiuo atveju, jo veiksmai gali būti vertinami tik kaip tarnybinis nusižengimas, už kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Tuo tarpu, jeigu būtų konstatuota, kad jo atlikti veiksmai yra nusikalstami, tai šiuo atveju, jie kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. Skunde aptariama teismų praktika, taikant šią nuostatą, apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas nukrypo nuo ankstesnės LAT praktikos, tuo tarpu kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo. Skunde detalizuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 str. 5 d., 20 str. 5 d. ir kt. nuostatos. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė neišsamia, tik tikėtina specialisto išvada, kuri nepatvirtina leidimų kirsti mišką klastojimo faktų, kadangi nenustatyta, kad už minėtuose leidimuose nurodytus savininkus būtų pasirašę M. D., E. K. ar kitas asmuo. Šioje išvadoje taip pat netirta ir nenurodoma, kad parašai nėra miško savininkų. Liudytojų duoti parodymai nebuvo išsamiai analizuoti ir įvertinti, teismas išdėstė tik įrodymus, tačiau nepateikė jokių objektyvių išvadų ir motyvų. Iš byloje esančių duomenų galima konstatuoti, kad leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė G. K., kuris apklausiamas liudytoju parodė, kad už mišką iš M. D. gavo užstatą, o atvykęs kartu su M. D. į Švenčionių aplinkos apsaugos agentūrą, asmeniškai jam paaiškino, kad pardavė M. D. statų mišką iškirtimui. Be to, notarė D. Š. nurodė, kad A. Š. buvo išduotas įgaliojimas atstovauti G. K. teises, įgaliojimo išdavimo metu pats G. K. pateikė leidimą kirsti mišką, o tai patvirtina, kad pats G. K. rūpinosi savo miško pardavimu ir leidimo kirsti mišką gavimu. Nuteistasis teigia, jog teismas nesiaiškino ir netyrė aplinkybių, ar pagrįstai ir teisėtai buvo išduotas J. M. leidimas kirsti mišką, nepagrįstai buvo konstatuota, kad leidimo išdavimo metu J. M. turtas nebuvo paveldėtas, turto paveldėtoja tapo jo sutuoktinė V. M., kuri dėl leidimo kirsti mišką nesikreipė. Skunde aptariami du paveldėjimo būdai (pagal įstatymą arba pagal testamentą), numatyti Lietuvos Respublikos CK. Mirusio J. M. sūnus pats asmeniškai nurodė, kad yra tiesioginis paveldėtojas ir paveldėjo turtą, pateikė visus reikalingus dokumentus, todėl jam ir buvo išduotas leidimas kirsti mišką. Atkreipia dėmesį, jog užsakant J. M. priklausančio miško sklypo miškotvarkos projektą, pastarasis buvo atstovaujamas įgalioto asmens, kuris UAB „(duomenys neskelbtini)“ miškininkui R. Z. pateikė įgaliojimą, be to, leidimo kirsti mišką išdavimo momentu (2008 m. kovo 15 d.) V. M. nebuvo teisėta miško sklypo paveldėtoja. Apeliantas pažymi, kad pagrindinė priežastis V. M. nurodomai žalai atsirasti buvo ne jo veika, o J. M. sūnaus veiksmai. Nurodo, kad, nors teismas konstatavo, jog pasinaudojant apelianto išduotu leidimu mirusio savininko sūnus pardavė mišką R. K., kuris ir iškirto mišką, nepagrįstai iš jo V. M. priteisė atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Apelianto manymu, apylinkės teismas, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl šių aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d., 5 d. reikalavimus, buvo neobjektyvus ir šališkas, todėl priėmė iš esmės neteisėtą, abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą sprendimą. Nuostata, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, yra akcentuojama LAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kaltės formos, priežastinio ryšio, kas turi reikšmę kvalifikuojant nusikalstamą veiką, taip pat skiriant bausmę bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Be to, apeliantas mano, kad jam už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo paskirta per griežta 110 MGL dydžio, t. y. 14 300,00 Lt bauda. Teigia, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nėra tinkamai įvertintos Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. pateiktos aplinkybės, pažeistos Lietuvos Respublikos BK 41 str. nuostatos. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nenurodė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors ir pažymėjo, kad jam inkriminuojamas veikas pripažino iš dalies, taip pat nenurodė, kokią aplinkybę laiko jo atsakomybę sunkinančia ir nepagrindė jokiais argumentais.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 178 str. 1 d., 3 d., 270 str. 2 d., ir jį išteisinti, taip pat prašo pakeisti šį nuosprendį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, E. D., J. L. ir L. P. civilinius ieškinius M. D. atžvilgiu atmesti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 178 str. 1 d., 3 d., 270 str. 2 d., ir jį išteisinti, taip pat prašo pakeisti šį nuosprendį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, E. D., J. L. ir L. P. civilinius ieškinius E. K. atžvilgiu atmesti.

Apeliantų M. D. ir E. K. įsitikinimais, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nepagrįstai buvo konstatuota, jog apeliantų veiksmuose yra minėtų nusikaltimų sudėties požymių, taip pat teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 24-26 str. nuostatas ir nepagrįstai nurodė, kad apeliantai veikė bendrininkių grupėje. Taip pat neteisingai buvo paskirta bausmė, teismas neatsižvelgė į bausmės paskirtį, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 60 str., be to, padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį byloje, teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminės reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui. Skunduose teigiama, jog teismas, konstatavęs, jog M. D., E. K., pasirašydami už kitus asmenis leidimuose kirsti mišką, suklastojo šiuos dokumentus, turėjo neginčijamai konstatuoti, kad apeliantai atliko veiksmus, kurie pasireiškė konkrečių dokumentų klastojimu bei tai darė suvokdami pavojingą nusikalstamos veikos poveikį ir norėdami taip veikti. Pažymima, kad M. D. bei E. K. kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką nepripažino, o pagal specialisto išvadą matyti, kad buvo tiriami tik dviejų nuteistųjų (M. D. ir E. K.) rašysenos pavyzdžiai, išvadoje konstatuota, kad nėra galimybių nustatyti, ar parašai leidimuose galėjo būti atlikti M. D., ar E. K., be to, teismas netyrė kitų nuteistųjų (K. P. ir A. Š.) rašysenos pavyzdžių, nors šie asmenys taip pat pripažinti padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. Byloje nėra surinkta jokių kitų įrodymų, kad minėtuose leidimuose būtų pasirašęs M. D. ar E. K., niekas iš byloje liudijusių asmenų neginčijamai nepatvirtino, kad leidime pasirašė būtent M. D. ar E. K., byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad leidimus kirsti mišką suklastojo ir juos pateikė kaip tikrus M. D. ar E. K.. Pirmosios instancijos teismas M. D. ir E. K. pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. tik vadovaudamasis kito nuteistojo K. P. parodymais, kurie bylos nagrinėjimo metu buvo nuolat keičiami, bei liudytojo R. S. parodymais. Skunde analizuojami K. P. bei liudytojo R. S. parodymai, kuriuose minimas tik leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), be to, jie painiojasi dėl kokio miško sklypo kirtimo neva buvo klastojimas leidimas, t.y. ar dėl esančio Laukių km., ar dėl Zeliankų km. K. P. parodė, kad neprisimena, kas pasirašė ant E. D. išduotų leidimų kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2008 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdžio metu K. P. jau teigia, kad E. D. vardu leidimą ėmė M. D., vėliau (2008 m. rugpjūčio 26 d.) apklausiamas parodė, kad ant leidimo kirsti mišką, priklausantį E. D., pasirašė M. D.. K. P. parodymais leidžia abejoti ir liudytojo V. G. parodymai, kad išduodamas leidimus, K. P. tikrindavo asmens dokumentus ir nuosavybės dokumentus, t. y. tinkamai atlikdavo savo pareigas, o šiuo atveju, asmenys, išduodami leidimus, nesilaikė įstatyme numatytos leidimų išdavimo tvarkos, todėl galima manyti, kad tai buvo daroma sąmoningai, jog susidarius nepalankiai situacijai įtarimai galėtų kristi ant didelio rato žmonių, kaip ir atsitiko. K. P. taip ir nenuginčijamai nepatvirtino, kad leidimuose pasirašė E. K., o kitų įrodymų byloje nėra, kad būtų galima inkriminuoti E. K. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

M. D. skunde papildomai pažymima ir tai, jog K. P. patvirtino, kad leidimus išimti atvykdavo ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, t. y. A. Š., nukentėjęs L. P., be to, K. P. patvirtino, kad leidimų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) M. D. niekada nebuvo išdavęs ir M. D. ant minėtų leidimų nepasirašinėjo. Atkreipiamas dėmesys, jog visi su miško kirtimais susiję asmenys akcentuoja, kad matė leidimų kirsti kopijas, o ne originalus, kas irgi verčia abejoti klastojimo faktu. Teigiama, jog teisme nustatyta, kad Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūroje galiojusi leidimų išdavimo kirsti mišką tvarka sudarė akivaizdžias prielaidas ir galimybes piktnaudžiauti išsiimant leidimus miško kirtimui, todėl negalima šios netinkamos leidimų kirsti išdavimų tvarkos, paversti kaltinimais asmenims, kurie dėl savo ūkinės komercinės veiklos pastoviai bendravo su agentūros darbuotojais miškotvarkos klausimais. Duomenų, kad leidimai kirsti buvo išduoti ne agentūroje, nėra, duomenų, kad blankai ant kurių išrašyti leidimai yra ne agentūros taip pat, nėra. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apylinkės teismas savo nuosprendyje nevertino, ar M. D. veikė tiesiogine tyčia, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės, dokumente įtvirtina tikrovės neatitinančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti.

Nuteistųjų M. D. ir E. K. skunduose nurodoma, kad M. D., E. K. kaltais dėl Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. (dėl G. K. ir L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagystės) pripažinti remiantis iš esmės tik kito nuteistojo - A. Š. ir liudytojo R. S. parodymais. Skunduose analizuojami G. K., R. S., A. Š., kitų liudytojų parodymai, teigiama, jog G. K. painiojosi ne tik dėl to, kam pardavė mišką, bet ir kokį mišką, neatsiminė, kokioje vietoje, kokius dokumentus pasirašinėjo ir pan. Notarė D. Š. parodė, kad ji patvirtino įgaliojimą, kuriuo G. K. įgaliojo A. Š. atstovauti jo interesus kertant mišką G. K. bendrosios nuosavybės teise su L. P. priklausančio miško dalyje. Iš liudytojų parodymų matyti, kad būtent A. Š. buvo suinteresuotas šio miško kirtimu ir medienos pardavimu. Pažymima, kad šiuo atveju, teismas turėjo išsiaiškinti, ar M. D. bei E. K. tyčia buvo nukreipta į iškirstos medienos vagystę, kadangi, remiantis teismų praktika, neteisėtas miško iškirtimas, turint tikslą pasisavinti medieną, gali būti vertinamas kaip parengiamieji veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos vagystei įvykdyti, tačiau tokie veiksmai nelaikytini turto pagrobimu (LAT nutartis Nr. 2K-254/2010). Be to, teismas nesiaiškino, ar M. D. ir E. K. suvokė, kad grobia didelės vertės svetimą turtą. Skunde pabrėžiama, kad byloje įrodyta, kad M. D. ir E. K. neįgijo galimybės neteisėtai valdyti, naudoti ar disponuoti nukirstu mišku pagal savo valią.

Dėl J. L. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., bei J. L., L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., bei dėl E. D. priklausančio miško, esančio Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., vagysčių epizodų, skunduose nurodoma, kad Družulėnų kaime tiek M. D., tiek E. K. lankėsi ir apžiūrėjo miško sklypą, tačiau jokių tolesnių veiksmų dėl šio miško įsigijimo neatliko. E. K. sklypą parodė A. Š., tačiau ši aplinkybė negali būti pakankama taikyti baudžiamąją atsakomybę, pats E. K. nurodė teismui, kad dirbo šiame sklype ir rodė kitiems darbininkams sklypo ribas. Liudytojas A. J. parodė, kad sklypų ribas nurodydavo E., nors mišką jis kirto A. Š. prašymu, A. P. paliudijo, kad ribas rodydavo E., o už darbą mokėdavo A.. Taigi, apelianto M. D. manymu, iš parodymų galima daryti išvadą, kad A. Š. vadovavo miško kirtimui bei, kad M. D. miško kirtimo procese, o juo labiau nukirstos medienos užvaldyme, nedalyvavo. Tuo tarpu apelianto E. K. įsitikinimu, šie liudytojų parodymai patvirtino ir tą aplinkybę, kad E. K. taip pat buvo pagalbinis A. Š. darbuotojas, kaip ir kiti liudytojai, be to, liudytojas R. S. 2011 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu nenurodė, kad E. K. jam padėjo atlikti atrėžimo darbus Juzinos miške.

Dėl L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., vagystės epizodo, skunduose teigiama, kad liudytojų A. J., A. R., R. R., R. S. parodymais nustatyta, kad miško plotą, kuri reikia iškirsti, jiems nurodė A. Š., kuris taip pat atveždavo jiems maisto, o liudytojai R. V. ir D. D. nurodė, kad būtent A. Š. juos išvarė iš sklypo. Apeliantas M. D. nurodo, kad jis neneigia, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. bendravo su A. Š. dėl sklypų, esančių pasienyje prie Zeliankų kaimo, ir jo prašymu aiškinosi agentūroje dėl viename iš jam išduotų leidimų kirsti mišką leistino kirsti miško kiekio. Šis paklausimas buvo nieko neišsiskiriantis iš kitų paklausimų, kuriais jis domėjosi, vykdydamas savo ūkinę veiklą. Nuteistojo M. D. skunde pažymima, kad kirtimai ir sanitariniai kirtimai buvo atliekami pakankamai didelėje valstybės sienos apsaugos teritorijoje, taip pat ir ties Zeliankos kaimu, kur kirtimo darbus vykdė A. Š. vyrai, tikėtina naudodami L. P. išduotą ir galimai suklastotą leidimą, nors ši faktinė aplinkybė kelia ir labai daug abejonių, kadangi minėti asmenys patys daugelį kartų lankėsi agentūroje ir išiminėjo leidimus kirsti mišką. Nebuvo paimti A. Š. parašų pavyzdžiai, tuo pačiu neįsitikinta, ar ant byloje esančių leidimų kirsti mišką nepasirašė pats A. Š., ikiteisminis tyrimas tokios versijos netyrė, nors visą nukirstą mišką pasisavino ir realizavo A. Š.. Apeliantas M. D. nurodo, jog D. D. parodymai patvirtina M. D. parodymus, kad pjovėjai buvo atvežti jo brolio, tėvų ir jo asmeninėje nuosavybėje turimų sklypų sutvarkymui, šio liudytojo parodymai nenuginčijamai patvirtina, kad leidimo kopiją kirsti mišką, išduotą L. P. vardu, jam pateikė A. Š. arba E. K., už kirtimą turėjo sumokėti A. Š., o kirtimo ribas nužymėjo E. K.. Praktiškai, visi liudiję miško pjovėjai išimtinai pažįsta tik A. Š. ir E. K., nei vienas iš jų nepatvirtino, kad nurodymus kirsti mišką duodavo M. D.. Apie tai, kad M. D. būtų davęs kam nors nurodymus išvežti medieną, būtų gavęs pinigų už neteisėtai iškirstą medieną ar kitaip būtų pradėjęs neteisėtai ją valdyti, byloje įrodymų nėra, o apklausti liudininkai patvirtino, kad M. D. niekada nebuvo pradėjęs valdyti, naudoti ar disponuoti nukirstu mišku. Nuteistojo E. K. skunde nurodoma, kad aplinkybė, jog jis kartu su A. Š. važiavo automobilyje, negali būti laikoma pakankama konstatuojant, kad E. K. vykdė nusikalstamą veiką kartu su A. Š., net keli asmenys nurodė, kad E. K. taip pat dirbo A. Š. kaip pagalbinis darbuotojas.

Nuteistojo M. D. ir E. K. skunduose nurodoma, kad teismas turėjo išsiaiškinti, ar jų tyčia buvo nukreipta į iškirstos medienos vagystę. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad M. D. ar E. K. norėjo užgrobti svetimą turtą, tokiu atveju, apeliantų veiksmuose negalima konstatuoti nusikaltimo sudėties. Pažymima, kad miškas neatitinka vagystės dalyko požymio dėl jo neatskirtinumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas svetimo ar nuosavo miško kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu, tik tuo atveju, kai asmuo svetimame miške neteisėtai iškirtęs medžius, juos pasisavina, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – vagystės požymius ir kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio atitinkamą dalį.

Skunde aptariamos nuostatos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 24, 25, 26 straipsniuose. Teigiama, jog apylinkės teismas negalėjo konstatuoti, kad apeliantai atliko vykdytojo vaidmenį, kadangi jų veiksmuose nebuvo Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir 3 d. dispozicijoje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Teismas tinkamai neįvertino tai, kad bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma. Remiantis bylos medžiaga, apeliantai niekada jokia forma nesudarinėjo susitarimo dėl dalyvavimo daryti nusikaltimą, neatliko bendrų veiksmų su kitais asmenimis, nesuvokė tyčios bendrumo ir pan. Nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad tarp K. P., E. K., M. D. ir A. Š. kokia nors forma būtų sudarytas susitarimas bendrai daryti nusikaltimą. Taigi, skirdamas bausmę, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. bei Lietuvos Respublikos BK 60 str. nuostatas.

Šalies argumentai

Apeliantai M. D. ir E. K. savo skunduose nurodo ir tai, kad teismas juos pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d., remdamasis tuo, kad miškas buvo iškirstas, neturint teisėtai išduoto leidimo kirsti mišką, taip pažeidžiant aplinkos apsaugos taisykles. Byloje nėra įrodymų, jog M. D. ar E. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 178 str. 1 d. ir 3 d., jiems negali būti inkriminuojami ir Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Skunduose teigiama, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismas nepagrįstai atmetė E. K. ir M. D. parodymus, nors jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, taip pat teismas neįvertino liudytojų parodymų prieštaravimų, nesiaiškino, ar M. D., E. K. tyčia buvo nukreipta į nukirstos medienos pagrobimą, netyrė, ar apeliantas buvo susitaręs veikti bendrai ir vykdyti nusikalstamą veiką.

Tiek nuteistojo M. D., tiek E. K. skunde taip pat nurodoma, kad E. D. teismui nepateikė nei vieno neturtinės žalos atlyginimą ir dydį pagrindžiančio įrodymo, t.y. nepateikė jokių psichologinės ar fizinės sveikatos sutrikimus patvirtinančių dokumentų, todėl teismas netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas ir neteisėtai bei nepagrįstai priteisė E. D. neturinę žalą. Taip pat teigiama, kad apylinkės teismas priteisdamas iš M. D., E. K. solidariai turtinės žalos atlyginimą Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir nukentėjusiesiems, taipogi netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Šiuo atveju padaryta žala negali būti susieta su M. D. ar E. K. veiksmais, kadangi remiantis CK 6.248 str. civilinė atsakomybė atsiranda tik esant asmens kaltei bei priežastiniam ryšiui, tuo tarpu M. D. bei E. K. nesiekė padaryti žalos, kadangi M. D. nedalyvavo miško kirtimo procese, o E. K. egzistavusios objektyvios aplinkybės leido manyti, kad miškas buvo kertamas teisėtai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis E. D. ir jo atstovas prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl K. P. apeliacinio skundo

Kaip matyti iš nuteistojo K. P. apeliacinio skundo motyvų, yra ginčijamas jo nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 228 str. 1 d., įrodymų vertinimas ir paskirta bausmė bei ginčijamas V. M. naudai priteistas civilinis ieškinys.

Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą.

K. P. nuteistas už tai, kad jis, M. D. ir E. K. suklastojo dokumentus, t. y. K. P., laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu, agentūros patalpose, esančiose adresu Taikos g. 1-1, Švenčionių mieste, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su M. D., E. K. bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, išduodamas M. D. bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininkų leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkai G. K., J. L. ir L. P., leido iškirsti mišką jiems priklausančiuose miškuose, esančiuose Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., išduodamas E. K. bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininko leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkas E. D. leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, esančiame Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., išduodamas tyrimo metu nenustatytam asmeniui bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininko leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkas J. M. leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, esančiame S. P. km., Švenčionėlių sen., Švenčionių raj., suklastojo dokumentus. Apeliantas, nurodo, kad visus kaltinime nurodytus leidimus išdavė jis, vadovaujantis jam suteiktais įgaliojimais bei nustatyta tvarka, t. y. remiantis atrėžimo medžiaga, miškotvarkos projektu ir nuosavybės dokumentais, visi leidimai buvo išduoti miško savininkams. Leidimų pagrindu būtent tik miško savininkams, o ne kitiems asmenims, buvo suteikta teisė kirsti mišką, todėl jo padarytoje veikoje nėra Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Tokį teiginį apeliantas iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas leidimus kirsti miškui nepagrįstai pripažino nusikaltimo dalyku, nes dokumentas yra netikras tik tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu, o tikras dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 str., dalykas yra dokumentas. Pagal teismų praktiką rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, laikomas dokumentu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-200/2008 ir kt.). Be to, Lietuvos Respublikos BK 300 str. saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nusikalstamos veikos padarymo metu K. P. buvo valstybės tarnautojas ir dirbo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu. Pagal Aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 12 punktą, minėtas pareigas užimantis asmuo išduoda leidimus kirsti mišką, derina privačių miško valdų miškotvarkos projektus; teikia pastabas bei pasiūlymus dėl miškotvarkos projektų miškų urėdijose ir saugomuose teritorijose, siekiant užtikrinti teisės aktuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įvykdymą. Vadovaujantis minėto dokumento 6 punktu, specialistui nustatytas reikalavimas būti susipažinusiam su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos valstybinę kontrolę, įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijas, dokumentų rengimo taisykles. O vadovaujantis iki 2008 m. spalio 31 d. galiojusio 2004 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-386 „Dėl leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5 punktu (Valstybės žinios, 2004-07-27, Nr. 116-4348), leidimai išduodami atskirai kiekvienam valstybinio miško valdytojui ar naudotojui arba privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą. Kai miško savininkas – juridinis asmuo, jo duodamą įgaliojimą pasirašo juridinio asmens vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti. Piliečiams, susigrąžinusiems mišką, jį valdantiems, naudojantiems ir juo disponuojantiems bendrosios nuosavybės teise, Leidimas išduodamas vienas visiems bendraturčiams arba vienam ar keliems bendraturčiams pagal pateiktą notaro patvirtintą kitų bendraturčių įgaliojimą. Minėto aplinkos ministro įsakymo 7 punkte, galiojusiame leidimų išdavimo metu, nustatyta, kad Leidimai valstybinių miškų valdytojams išduodami, vadovaujantis aplinkos ministro patvirtintomis pagrindinių ir tarpinių miško kirtimų apimtimis valstybinių miškų valdytojams einamiesiems metams bei pateikus valdytojo patvirtintą kertamų biržių sąrašą (10 priedas), o privačių miškų savininkams – Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-577 (Žin., 2004, Nr. 167-6157), nustatytus biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentus. Pažymėtina, kad nuteistojo darbovietėje neva susiklosčiusi leidimų kirsti išdavimo praktika, kurią egzistuojant nurodė liudytojas V. G., nėra pagrindas pripažinti, kad nuteistasis turėjo teisę nesilaikyti teisės norminiuose aktuose įtvirtintos leidimų išdavimo tvarkos ir kurti savo taisykles, juo labiau, kad nuteistasis leidimus išduodavo pagal biržių atrėžimo dokumentus, t. y. laikydamasis minėto aplinkos ministro įsakymo 7 punkto reikalavimų, tačiau nesilaikė 5 punkto reikalavimų ir, faktiškai, be jokio teisinio pagrindo išduodavo leidimus kirsti svetimus miškus tokios teisės neturintiems tretiesiems asmenims. Taigi, remiantis tuo, kas pasakyta, sutikti su apelianto argumentais, kad jo išduoti leidimai kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., dalyku, nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje leidimai kirsti mišką, išduoti jų savininkų vardu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti dokumentais. Šie dokumentai buvo suklastoti, nes juose pateikti neteisingi duomenys apie išreikštą asmenų, t. y. miško savininkų, valią leisti iškirsti jiems priklausančius miško plotus bei dalyvavimą pasirašant minėtus dokumentus.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojas R. S. nurodė, kad 2008 m. gegužės mėnesį, jis kartu su M. D. buvo Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūroje. Pagal M. D. pateiktą miškotvarkos projektą K. P. atspausdino du leidimus kirsti mišką ir juos padavė M. D.. M. D. pasirašė leidime prie L. P. pavardės. Po to K. P. pasirašė ant leidimų ir vieną leidimą atidavė M. D., o kitą pasiliko sau.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, pats K. P. vienareikšmiškai nurodė, kad ant kaltinime nurodytų leidimų pasirašė M. D. (t. 5 b. l. 7). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, K. P. taip pat paaiškino, kad dėl kaltinime nurodytų leidimų į jį kreipėsi M. D., kuris pasirašinėjo šalia savininkų pavardžių, tik vienu atveju pasirašė E. K., nes buvo pasakyta, kad miškas perkamas E. K. vardu ( t. 5 b. l. 8-12 ).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. 7 b. l. 153-157 ) matyti, kad parašas G. K. vardu, esantis 2008-03-03 leidime kirsti mišką miško savininkui serijos A Nr. (duomenys neskelbtini), šalia įrašo „G. K.“, tikėtina, yra atliktas ne G. K., o kito asmens ranka. Parašas J. L. vardu, esantis 2008-03-28 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidime kirsti mišką miško savininkui serijos A Nr. (duomenys neskelbtini), šalia įrašo „A.V.“, tikėtina, yra atliktas ne J. L., o kito asmens ranka. Parašai E. D. vardu, esantys: 2008-05-14 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidime kirsti mišką miško savininkui serijos A Nr. (duomenys neskelbtini), šalia įrašo „E. D.“; 2008-05-20 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidime kirsti mišką miško savininkui serijos A Nr. (duomenys neskelbtini), šalia įrašo „E. D.“, tikėtina yra atlikti ne E. D., o kito asmens ranka. Parašas L. P. vardu, esantis 2008-05-30 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidime kirsti mišką miško savininkui serijos A Nr. (duomenys neskelbtini), šalia įrašo „L. P.“, yra atliktas ne L. P., o kito asmens ranka.

Nukentėjusieji L. P., J. L. ir E. D. paaiškino, kad 2008 m. kovo-gegužės mėnesiais jie į Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūrą dėl jiems priklausančių miškų kirtimo nesikreipė. Kaltinime nurodytų leidimų kirsti mišką nepasirašinėjo bei šiuose leidimuose nurodytų miškų nepardavinėjo. Jų parašai leidimuose yra suklastoti. Jie tik vėliau sužinojo, kad jiems priklausančiai miškai yra neteisėtai iškirsti. J. M. jo vardu išduotame leidime kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirašė, nes leidimo išdavimo metu buvo miręs, todėl parašas šalia miško savininko pavardės fiziškai negali būti atliktas miško savininko. Taip pat dėl minėtos priežasties J. M. negalėjo kreiptis į K. P. dėl leidimo išdavimo. Nors dalyje specialisto išvados yra duotos tikėtinos išvados, kad leidimuose kirsti mišką pasirašė ne juose nurodyti asmenys, nukentėjusiųjų bei paties nuteistojo duoti parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad minėtuose dokumentuose esantys parašai yra suklastoti. Nors apeliantas nurodo, kad leidimo kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimu rūpinosi pats G. K., tačiau minėtas asmuo pirmosios instancijos teisme nepatvirtino, kad ant leidimo kirsti mišką pasirašė būtent jis. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, pats nuteistasis, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad ant visų leidimų už savininkus pasirašinėjo M. D. ir tik vienu atveju pasirašė E. K.. Netikėti minėtais nuteistojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, nes jie buvo duoti dalyvaujant jo gynėjui, ikiteisminio tyrimo teisėjo akivaizdoje. Be to, nesant kito bendrasavininkio L. P. notariškai patvirtinto įgaliojimo ar bent jau rašytinio sutikimo, kad G. K. parduotų jam priklausančią miško dalį, leidimas E. K. negalėjo būti išduotas, nes tokiu būdu buvo paneigta bendrasavininkio pirmumo teisė įgyti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos CK 4. 79 str. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, K. P. veika pagrįstai pripažinta dokumentų suklastojimu.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė nuteistojo K. P. kaltės formos dėl Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatytos veikos, todėl šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas. Akcentuotina, kad formaliosios sudėties nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Padariniai nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, nusikaltimas laikomas baigtu nuo įstatymo dispozicijoje nurodytų veikų padarymo momento. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, kad K. P., dirbęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu, išduodamas leidimus kirsti mišką ne jų savininkams ar savininkų įgaliotiems asmenims, taip pat savininkams, nepateikusiems kitų bendrasavininkų notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo, o tik jų vardu, taip pat nurodytais atvejais savo akivaizdoje leisdamas už miško savininkus pasirašyti kitiems asmenims, suprato klastojantis dokumentus ir norėjo taip elgtis bei veikti. Taigi, nusikalstamas veikas įvykdė tiesiogine tyčia. Akcentuotina, jog nuteistasis, žinodamas, kad J. M. yra miręs, taip pat privalėjo įsitikinti, ar dėl leidimo kirsti mišką besikreipęs asmuo yra tikrasis miško sklypo, kurį prašyta leisti iškirsti, savininkas, o šiam nepateikus reikiamų dokumentų, turėjo neišduoti leidimo. Kadangi jis to nepadarė, o suvokdamas, jog išduoda leidimą mirusio asmens vardu bei įtvirtindamas dokumente tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastojo leidimą Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo K. P. veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius.

Apeliantas K. P. taip pat ginčija pirmosios teismo nuosprendį, teigdamas, kad jis nepadarė veikos, atitinkančios Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tas, kas padarė šią veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, atsako pagal šio BK straipsnio 2 dalį. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau iš darbo santykių kylančius įgaliojimus jis panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse (kasacinė nutartis Nr. 2K-72/2012).

Pažymėtina, jog nuteistasis K. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. dėl to, kad būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, pažeisdamas Aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 12 punktą (išduoda leidimus kirsti mišką, derina privačių miško valdų miškotvarkos projektus; teikia pastabas bei pasiūlymus dėl miškotvarkos projektų miškų urėdijose ir saugomuose teritorijose, siekiant užtikrinti teisės aktuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įvykdymą), laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. suklastojo aukščiau paminėtus leidimus miškui kirsti, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus gerbti valstybės institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinių institucijų autoritetą ir padarė didelę žalą valstybės interesams. Šiuo atveju akivaizdu, jog nuteistasis savo veiksmais, t. y. tiesiogine tyčia suklastodamas leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ne tik įvykdė Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, bet ir Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. Akcentuotina, kad nusikalstami nuteistojo veiksmai, suklastojant leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nagrinėjamu atveju, yra vertintini kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Vis dėlto sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kuo pasireiškė didelė žala, todėl šią klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

Kadangi Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėtina aplinkybe byloje tampa nusikaltimo padarymo padariniai, kurie įvardyti kaip didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui padarymas. Didelė žala gali būti turtinė ir neturtinė. Neturtine žala gali būti pripažįstama fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms vertybėms. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Būtent pagal jį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra vertinamasis požymis. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. (kasacinė byla Nr.2K-7-512/2004).

Šioje byloje tarnybine padėtimi piktnaudžiavo valstybės tarnautojas, asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. Neabejotina, kad bet kokie tokio asmens nusikalstamo pobūdžio veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, pakerta pasitikėjimą valstybės tarnautojais ir visa Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūra, nes jos darbuotojas vykdė nusikalstamas veikas ir savo veiksmais leido tretiesiems asmenims daryti žalą miškų savininkų interesams. Šiuo atveju, M. D. neteisėtai kreipėsi į nuteistąjį, neturėdamas tam teisės, su prašymais išduoti leidimus kirsti mišką trečiųjų asmenų vardu, kurie neišreiškė pageidavimo tokius leidimus gauti. Vadovaudamasis savo pareigybės nuostatais ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais leidimų kirsti mišką išdavimo tvarką, apeliantas privalėjo įsitikinti, kad M. D. turi teisę miško savininkų vardu prašyti išduoti leidimus kirsti mišką, o juo labiau, savo akivaizdoje turėjo netoleruoti tokių M. D. ir E. K. veiksmų, kaip pasirašymas už miško savininkus jų vardu. Nuteistasis taip pat visais atvejais turėjo įsitikinti, kad leidimo kirsti mišką prašantis asmuo, šiuo atveju J. M. (J. M. sūnus), teigiantis, jog paveldėjo mirusio tėvo turtą, yra pilnai susitvarkęs paveldėto turto nuosavybės dokumentus. Akcentuotina, kad tuo atveju, kai įpėdinis faktiškai savo veiksmais priima palikimą, šis faktas turi būti nustatytas teismo tvarka. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre. J. M. to padaręs nebuvo, taigi akivaizdu, jog neturėjo jokios teisės kreiptis dėl leidimo kirsti mišką išdavimo, o juo labiau savo mirusio tėvo vardu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. M. nebuvo paveldėjęs savo tėvo turto. K. P. nevykdė savo pareigos įsitikinti, kad asmuo, prašantis išduoti leidimą kirsti mišką, turi tokią teisę. Atvirkščiai, leidimai kirsti mišką buvo išduodami, paties nuteistojo teigimu, remiantis vien tuo, kad M. D. turi nemažai miškų, prieš tai ėmė ne vieną leidimą kirsti miškui, kadangi turi įregistruotą IĮ „Mingva“, kad neva Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyriaus viršininkas yra jo dėdė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis, kartu su M. D. šeima vyko į kelionę į Turkiją, kurios išlaidas apmokėjo M. D. žmona (t. 2, b. l. 90-92). Akivaizdu, kad aukščiau nurodytų nuteistojo atliktų veiksmų visuma nepadėjo pakelti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros autoriteto visuomenės akyse. Todėl konstatuotina, kad K. P. savo veika iškraipė valstybinės aplinkos apsaugos institucijos - Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Todėl nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir jis pagrįstai nuteistas dėl minėtos veikos padarymo.

Nors nuteistasis ginčija ir V. M. naudai priteistą civilinį ieškinį, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo. Būtent nuteistojo neteisėti veiksmai – leidimo kirsti mišką išdavimas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui mirusio jo savininko vardu bei leidimas už jį pasirašyti kitam asmeniui, sąlygojo žalos teisėtai J. M. turto paveldėtojai atsiradimą, nes miškas buvo iškirstas remiantis suklastotu dokumentu. Kadangi leidimą, pažeisdamas galiojančią leidimų išdavimo tvarką, savo pareigines instrukcijas bei Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus, išdavė nuteistasis, jis yra tiesiogiai atsakingas už nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą. Pažymėtina, kad nuteistasis ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį, tačiau ši nuteistojo pozicija taip pat laikytina nepagrįsta. Nuteistajam už dviejų nusikalstamų veikų, priskiriamų nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms, padarymą buvo paskirta švelniausia straipsnių sankcijose numatyta bausmė – bauda, o jos dydis, bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. subendrinus visiško apėmimo būdu, nesiekia net pusės už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 ir 3 p. numatytų baudų dydžio. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taigi, skirdamas bausmę nuteistajam, tinkamai ją individualizavo ir nepažeidė nei Lietuvos Respublikos BK 54 str., nei 41 str. reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė yra labai švelni, jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Akcentuotina ir tai, kad apelianto netenkinantis pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas buvo šališkas ar priėmė neteisingą ir neteisėtą nuosprendį nuteistojo atžvilgiu.

Dėl M. D. ir E. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

Kolegija pažymi, kad M. D. ir E. K. apeliaciniuose skunduose neteisingai nurodyta, kad A. Š. yra nuteistas ir už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. padarymą. Už šios nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupėje nuteisti M. D., E. K. ir K. P.. Nors nuteistieji M. D. ir E. K. neigė savo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistųjų kaltė yra įrodyta kitų nuteistųjų K. P. ir A. Š., liudytojo R. S. parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymėtina, jog K. P., duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog ant leidimo kirsti mišką Laukių kaime pasirašė M. D. (leidimo Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat nuteistasis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dėl kaltinime nurodytų leidimų išdavimo į jį kreipėsi M. D., kuris buvo pateikęs atrėžimo medžiagą, miškotvarkos projektus. M. D. aiškindavo, kad iš savininkų yra nupirkęs statų mišką be žemės sklypo, todėl jis, pasitikėdamas pastaruoju, leidimuose kirsti mišką įrašydavo miško savininkų pavardes pagal nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, miškotvarkos projekte nurodytą leidžiamą kirsti medienos kiekį, pats pasirašydavo leidimus bei juos atiduodavo M. D.. Su leidimuose nurodytais miško savininkais jis nėra bendravęs. Kadangi M. D. prisistatė kaip nupirkęs statų mišką, jis išduodavo jam leidimus, leidimus pasiimdavo M. D.. Porą kartų M. D. į agentūrą buvo atėjęs su E. K. ir E. K. yra pasirašęs ant leidimų. Liudytojas R. S. taip pat patvirtino matęs, jog ant leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė M. D.. Nuteistasis A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad visus leidimus kirsti miškus jis gaudavo iš M. D., kuris taip pat žadėdavo sutvarkyti reikiamus dokumentus, leidimą kirsti J. L. priklausantį mišką, esantį Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., bei J. L. ir L. P. priklausantį mišką, esantį Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., duoti galėjo M. D. ar E. K.. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nukentėjusieji L. P., J. L. ir E. D. patvirtino, kad nesikreipė dėl leidimų kirsti mišką išdavimo. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, K. P. kategoriškai patvirtino, kad nurodytais atvejais į jį kreipėsi ne iškirstų miškų savininkai, o M. D. ir E. K.. Netikėti šiais nuteistojo parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 7 b. l. 153-157). Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. P., M. D. ir E. K. yra pagrįstai pripažinti kaltais dėl to, kad K. P., laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiuoju specialistu, agentūros patalpose, esančiose adresu Taikos g. 1-1, Švenčionių mieste, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su M. D. ir E. K., išduodamas M. D. bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininkų leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkai G. K., J. L. ir L. P., leido iškirsti mišką jiems priklausančiuose miškuose, esančiuose Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj., Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj., išduodamas E. K. bei leisdamas jam pasirašyti vietoje savininko leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neva miško savininkas E. D. leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, esančiame Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., suklastojo dokumentus, o M. D., pasirašydamas už G. K., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašydamas už J. L., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašydamas už L. P., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), o E. K., pasirašydamas už E. D., neva jis leido iškirsti mišką jam priklausančiame miške, suklastojo leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad kitų asmenų vardu kreipdamiesi į K. P. ir prašydami tų asmenų vardu išduoti leidimus kirsti jiems (tikriesiems miškų savininkams) priklausančius miškus bei juose pasirašydami, nuteistieji M. D. ir E. K. suvokė savo nusikalstamų veiksmų prasmę ir norėjo taip elgtis, t. y. gauti tikrovės neatitinkančius dokumentus – leidimus kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir įgyvendino šiuos nusikalstamus tikslus, kadangi leidimai jiems buvo išduoti tikrųjų miškų savininkų vardu, nors tikrieji miškų savininkai dėl tokių leidimų išdavimo nesikreipė. Šiek tiek kitokia situacija yra su G. K. priklausančio leidimo gavimu, kadangi minėtas asmuo iš tiesų leido iškirsti savo mišką, tačiau M. D. veiksmai – pasirašymas už G. K., laikytini dokumento klastojimu. Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką K. P., M. D. ir E. K. padarė bendrininkaudami. Pagal LAT formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2001).

Nors nuteistųjų E. K. ir M. D. apeliaciniuose skunduose ir buvo išdėstytas pageidavimas dėl papildomos rašysenos ekspertizės skyrimo dėl to, kad pateikiant specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo paimti ir tirti K. P. ir A. Š. rašysenos pavyzdžiai, šių procesinių veiksmų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra tikslinga atlikti. Visų pirma, tikėtini specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatai yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Be to, leidimuose esantys parašai yra neinformatyvūs, taigi papildomos ekspertizės skyrimas yra netikslingas.

Dėl A. Š., M. D. ir E. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir 3 d.

Pagal BK 178 str. 3 d. vagystę kvalifikuojantis požymis yra didelės vertės svetimo turto pagrobimas. Svetimo turto, kuriuo vertė nustatoma remiantis BK 190 str. pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 str. 1 d.) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju, kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju, teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). (kasacinė nutartis Nr. 2K-44/2012)

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal išankstinį susitarimą ir veikdami kartu, M. D., E. K. ir A. Š. pagrobė svetimą turtą - iš G. K. ir L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen. („prie šiukšlyno“), Švenčionių raj., VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, 15b, 15a, 16a sklypuose nukirto ir pagrobė 338,16 m³ L. P. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 41 780,31 Lt turtinę žalą; iš J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj. („du trikampiai“), VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, 2c, 6a, 7a, 18a sklypuose nukirto ir pagrobė 404,975 m³ J. L. ir L. P. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiesiems padarydami 44 196,72 Lt turtinę žalą; iš anksto susitarę ir veikdami kartu iš J. L. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen., Švenčionių raj. („du trikampiai“), VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, 2a, 2b sklypuose nukirto ir pagrobė 129,183 m³ J. L. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 12 918,30 Lt turtinę žalą; iš E. D. priklausančio miško, esančio Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj. („pušynas“), VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kvartaluose, 9b, 13b, 4 sklypuose nukirto ir pagrobė 1120,686 m³ E. D. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 105 698,37 Lt turtinę žalą; iš L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj. („pasienyje“), VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kvartaluose, 10a, 12a, 14a, 15a, 33a, 34a, 35, 40, 45a, 43a sklypuose nukirto ir pagrobė 571,984 m³ L. P. priklausančios medienos, tuo nukentėjusiajam padarydami 50 245,28 Lt turtinę žalą. Pažymėtina, kad E. K. ir M. D. apeliaciniuose skunduose neigia savo dalyvavimą padarant nurodytas nusikalstamas veikas bei išankstinio susitarimo daryti Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 ir 3 d. numatytas nusikalstamas veikas, buvimą. A. Š. bei jo gynėjas savo apeliaciniuose skunduose nurodo, neva A. Š. nesuvokė darąs neteisėtas veikas, nes miško kirtimą vykdė pagal M. D. pateiktus leidimus bei atsiskaitydamas su M. D. už neva iš jo įsigytą mišką. Kolegijos vertinimu, minėti apeliacinių skundų teiginiai laikytini nepagrįstais.

Dėl G. K. ir L. P. priklausančio miško, esančio Laukių km., Sarių sen. („prie šiukšlyno“), Švenčionių raj.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. K. įgaliojo A. Š. organizuoti miško retinimą neva jam priklausančioje 0,2 ha (dviejų arų) žemės sklypo dalyje-miške, kvartalo, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir einamąjį kirtimą 4,0 ha (keturių hektarų) sklypo dalyje-miške, kvartalo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Laukių km. (t. 3, b. l. 68). VĮ „Registrų centras“ pažymėjimo bei kadastro žemėlapio ištraukoje, miško sklypas, esantis Laukių km., Švenčionių raj., kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso G. K. ir L. P. po ½ dalį sklypo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. Š. parodė, kad 2008 m. pavasarį jis buvo sutikęs E. K., kuris pasiūlė jam iš M. D. nupirkti mišką, kuris yra Švenčionių rajone, „prie šiukšlyno“. Jis dėl miško pirkimo tarėsi su M. D., E. K. jam parodė miško ribas, o vėliau jis sumokėjo M. D. pinigus. M. D. aiškino, kad tai yra jo miškas, jis matė leidimą kirsti mišką, bet mažesniam kiekiui. M. D. aiškindavo, kad dėl miško kirtimo yra suderinta, visi leidimai yra ir vis žadėdavo juos atvežti. Jis, pasitikėdamas M. D., pasamdė medkirčių brigadą, kuri iškirto mišką. Kartu su juo dirbo E. K., kuris buvo M. D. žmogus. Kad E. K. yra M. D. tarpininkas, jis sprendžia iš to, kad E. K. jam aprodydavo visas miškų ribas, o derybos dėl kainos būdavo su M. D.. Dėl kaltinime nurodyto miško kirtimo papildomai nurodė, kad dirbo M. draugo nupirktame miške, kurį jie vadino „prie šiukšlyno“. Savininko vardas buvo G. Su G. bendravo M. D., jis su G. buvo susitikęs tik pas notarą. G. jam buvo parašęs įgaliojimą, pagal kurį jis vykdė kirtimus 2008 m. balandžio viduryje. Jis matė leidimą kirsti mišką, kuriame buvo nurodytos dvi savininko pavardės.

Nors M. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad faktiškai nieko bendra neturėjęs su miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Laukių km. iškirtimu, šiuos jo teiginius paneigia ne tik nuteistojo A. Š., bet ir nuteistojo E. K. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad buvo kartu su M. D. sklype Laukių kaime, kai vienas iš sklypo savininkų G. K. rodė šį miško sklypą. Šį miško sklypą M. D. parodė G. K., o M. D. šį sklypą parodė jam ir siūlė pirkti, o jis šį sklypą parodė A. Š., kuris, kaip jam yra žinoma, jį nupirko. Būtent šiame sklype biržės atrėžimus daryti kartu su R. S., jam nurodė M. D.. Savo parodymuose E. K. taip pat patvirtino, kad dalyvavo nurodyto miško „prie šiukšlyno“ kirtimo procese. Tiek E. K., tiek M. D. dalyvavimas minėtame procese patvirtintas ir kitų proceso dalyvių parodymais.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis K. P., apklausiamas parodė, kad dėl kaltinime nurodytų leidimų, tarp kurių yra ir leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. leidimas kirsti G. K. ir L. P. priklausančiame miške, išdavimo į jį kreipėsi M. D., kuris buvo pateikęs atrėžimo medžiagą, miškotvarkos projektus. G. K. apklausimas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad prieš tris metus Švenčionių mieste, aikštelėje jis sutiko V. M., jie kalbėjo apie mišką ir Viktoras pasakė, kad žino jam gerą pirkėją miškui, t. y. M. D.. V. M. suvedė jį su M. D.. Jis turėjo miško sklypą, kaip vėliau pasirodė, tas miškas priklausė ne tik jam, bet ir L. P.. Jis už mišką gavo užstatą, tada su M. D. buvo Švenčionių aplinkos apsaugos agentūroje pas K. P., kuris išdavė leidimą miškui kirsti, nes jis paaiškino, kad parduoda statų mišką iškirtimui. Šį leidimą paėmė M. D.. Jis su M. D. nuvažiavo į Ignaliną pas notarę, kur buvo įforminti dokumentai dėl miško pardavimo. Pas notarę buvo įforminti dokumentai, kad jis M. D. pardavė savo dalį miško. Jis tikslai neatsimena, bet dokumentai galėjo būti forminami A. Š. vardu, nors faktiškai jis mišką pardavė M. D., nes pinigus už mišką jam mokėjo M. D.. Liudytojas V. M. patvirtino G. K. parodymų dalį, kad būtent jis suvedė G. K. ir M. D. miško prie sąvartyno pardavimui. Taip pat parodė, kad G. K. prašymu kartu M. D. buvo nuvažiavęs parodyti miško ribas.

Liudytojas R. S. nurodė, kad jis 2008 metais gavo iš M. D. pasiūlymą paruošti biržių atrėžimo darbus Laukių km., Švenčionių raj., t. y. M. D. prašė paruošti dokumentus plyno kirtimo biržei. Pastarasis pateikė miškotvarkos projekto kopiją. Jam sklypo ribos buvo aiškios dėl medyno sudėties ir amžiaus, be to, ribos buvo iškirstos savininko. Miško kiekis ir plotas buvo nurodytas miškotvarkos projekto kopijoje. Jis atžymėjo plyną kirtimą šiame miške. Atlikti darbus miške jam padėjo E. K., kuri jam atsiuntė M. D..

Liudytoja D. Š. paaiškino, kad 2008 m. kovo 12 d. ji, pagal G. K. prašymą, parašė įgaliojimą A. Š. atstovauti G. K. teises. Liudytojas R. S. nurodė, kad A. Š. jam parodė miške netoli Sarių kaimo esančią medienos sandėliavimo vietą ir nurodė ten buvusius rąstus vežti į Klaipėdą bei į Švenčionėlius. Švenčionėlių mieste medieną iškraudavo kažkokioje įmonėje, esančioje Švenčionėlių miesto pradžioje. Vežant medieną, jam visada buvo duodami dokumentai, kuriuos jis vėliau grąžindavo įmonės savininkui, t. y. A. Š.. Dirbus A. Š., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas A. P., kuris taip pat nurodė girdėjęs, kaip „E.“ kalbasi su kažkokiu M. apie miškus.

Kolegijos vertinimu, byloje esančiais pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolu ( t. 1, b. l. 67-69), daiktų, dokumentų pateikimo protokolu ( t. 1, b. l. 83-94), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštu dėl miško matavimų darbų bei jo priedais (t. 2, b. l. 14-22), liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolais (t. 2, b. l. 149-155, 181-186, t. 3, b. l. 19-23, 27-31), Ignalinos rajono 2-jo notaro biuro raštu su priedais (t. 3, b. l. 53-68), įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 4, b. l. 28-31) ir t. t., nuteistųjų kaltė dėl šio konkretaus epizodo yra visiškai įrodyta, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Nuteistieji M. D. bei E. K. betarpiškai dalyvavo miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Laukių km., iškirtimo procese, kadangi M. D. domėjosi minėtu mišku, parūpino suklastotą leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), užsakė biržių atrėžimo darbus. E. K. dalyvavo atrėžiant biržes, nurodant miško ribas bei kertant mišką, o A. Š., nors ir matydamas, kad leidime kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodytos dviejų savininkų pavardės, kad šalia vienos iš jų net nėra savininko, t. y. L. P. parašo, neįsitikinęs, kad kitas miško bendrasavininkas sutinka, kad būtų iškirsta ir jo miško dalis, vis tiek vykdė miško kirtimą ir iškirto netgi didesnį plotą, negu nurodyta leidime, o iškirstą medieną pasisavino. Nuteistasis A. Š. taip pat nurodė, neva miško sklypą, esantį Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Laukių km., pirko iš M. D., tačiau nepateikė jokios sutarties ar pinigų perdavimo-priėmimo akto, kurie patvirtintų jo žodžius. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad A. Š., kaip sąžiningas ir protingas asmuo būtų bandęs įsitikinti, kad yra miško, priklausančio G. K. ir L. P., pirkimo-pardavimo dokumentai, kokiu pagrindu M. D. disponuoja leidimu Nr. (duomenys neskelbtini), jeigu miško savininku yra nurodytas ne jis, o kiti asmenys, kad yra abiejų miško savininkų sutikimai. Akcentuotina ir tai, kad nuteistasis A. Š. nurodyto miško kirtimui buvo pasitelkęs savo individualią įmonę, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų individualios įmonės išteklių naudojimo pagrįstumą, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis siekė nuslėpti daromą nusikalstamą veiką. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, neva jis nesuvokė subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės. Vertinant nuoseklia eiga nuteistųjų M. D., E. K. bei A. Š. veiksmus, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. buvo padaryta sujungus visų jų bendras pastangas, kiekvienam jų atliekant atskiras nusikalstamos veikos dalis. Kiekvieno iš bendrininkų veiksmų visuma taip pat leidžia daryti išvadą, jog kiekvienas iš jų suvokė jų pobūdį ir pavojingumą ir tiesiogine tyčia siekė bendro tikslo – svetimo miško iškirtimo, bei gautos medienos pasisavinimo, t. y. svetimo didelės vertės turto pasisavinimo. Akcentuotina ir tai, kad ši nusikalstama veika padaryta nuteistiesiems veikiant neapibrėžta tyčia, t. y. tiesiog siekiant pasisavinti svetimą turtą, kai kaltininkai suvokė savo veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, nes juos tenkino bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Pažymėtina, kad A. Š., M. D. ir E. K. bendrais veiksmais iš miško savininko, t. y. L. P., buvo atimta galimybė valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu – 41 780,31 Lt vertės mediena, kuri atitinka Lietuvos Respublikos BK 190 str. įtvirtintą didelės vertės turto apibrėžimą. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K., M. D. bei A. Š. kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. padarymo bendrininkaujant epizode dėl miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Laukių km. (prie šiukšlyno) iškirtimo ir L. P. priklausančios iškirstos medienos pasisavinimo.

Kolegija pažymi ir tai, kad nuteistiesiems buvo inkriminuotas ne stataus miško, o nukentėjusiesiems priklausančios medienos nukirtimas ir pasisavinimas, todėl šiuo atveju, L. P. nuosavybės teise priklausiusi mediena - 571,984 m³ - laikytina šios nusikalstamos veikos dalyku. Ta aplinkybė, kad bendrininkai atliko paruošiamuosius veiksmus, lėmusius minėtos medienos pasisavinimą, t. y. vykdė stataus miško kirtimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog pasiruošimo nusikalstamai veikai rezultatas – mediena, nėra nusikalstamos veikos dalykas.

Dėl J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., bei tik dėl J. L. priklausančio miško, esančio Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj.(„du trikampiai“)

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančio VĮ „Registrų centras“ pažymėjimo bei kadastro žemėlapio ištraukos, miško sklypas, esantis Družulėnų km., Švenčionių raj., kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso J. L. ir L. P. po ½ dalį sklypo, o iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad miško sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1,25 ha, nuosavybės teise priklauso J. L.. Minėti sklypai išsidėstę visai netoli vienas kito.

Apklausiamas dėl šio epizodo pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. Š. parodė, kad 2008 m. pavasarį jis iš M. D. pirko statų mišką iškirtimui, jis pastarajam už nupirktą mišką sumokėjo grynaisiais pinigais. Jam buvo pateiktas leidimas kirsti mišką, bet jis neprisimena, kas davė jam leidimą. Tai galėjo būti ar M. D., ar E. K.. Sutvarkytą ir kirtimui atžymėtą sklypą jam parodė E. K.. Leidimas buvo išduotas plynam kirtimui, todėl jo samdyti žmonės iškirto mišką. Toje vietoje buvo iškirstas vienas trikampio formos nedidelis sklypas ir plynai iškirsta juosta maždaug 50 x 100 m. A. Š. teigė nekirtęs J. L. priklausančio miško.

M. D. savo kaltę šiame epizode neigė. Tuo tarpu nuteistasis E. K. paaiškino, kad 2008 metais pavasarį jis kartu su M. D., G. K. ir dar vienu švenčioniškiu, kurio nei vardo nei pavardės nežino, nuvažiavo prie Družulėnų kaime esančio sklypo ir G. K. parodė miško ribas. Vėliau šiame sklype jis rodė kirtėjams kur kirsti. Šiame sklype jis kartu su R. S. biržės atvedimų nedarė, miškas jau buvo paruoštas kirtimui. Mišką šioje vietovėje kirto A. Š. su savo darbininkais. Jis žino, kad sklypui Družulėnų kaime leidimas kirsti mišką buvo, nes jį jam rodė A. Š.. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis K. P. apklausiamas parodė, kad dėl kaltinime nurodytų leidimų, tarp kurių yra ir leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. leidimas kirsti tik J. L. priklausančiame miške, išdavimo į jį kreipėsi M. D., kuris buvo pateikęs atrėžimo medžiagą, miškotvarkos projektus.

Liudytojas R. S. paaiškino, kad tikslios datos jis neprisimena, 2008 m. pavasarį, Družulėnų km., Švenčionių raj. esančiame sklype, dviejose vietose jis darė biržės atrėžimo ir įvertinimo dokumentus. Šiuos darbus atliko pagal M. D. prašymą, kuris jam buvo pateikęs miškotvarkos projektą bei leidimą kirsti mišką. Jis atliko darbus, atrėžė biržę ir dokumentaciją pateikė M. D.. Dėl atlygio už padarytus darbus jis tarėsi su M. D., kuris ir sumokėjo jam už atliktą darbą. Liudytojas A. J. paaiškino, kad jis kartu su kitais kirtėjais A. Š. prašymu kirto mišką, kuris buvo netoli Sarių kaimo. Šioje vietovėje jie iškirto du trikampio formos sklypukus. Sklypai buvo nedideli, juos iškirto maždaug per savaitę. Ten iškirto virš 200 m³ medienos. Šių abiejų sklypų ribas jam parodė E., taip pat E. jam davė ir tų sklypų leidimus kirsti mišką. Kai juos E. atvežė į sklypus, medžiai buvo atžymėti dažais ir prakirstos ribos. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. P. nurodė, kad antras miško sklypas, kurį jis kartu su kitais miško kirtėjais pjovė, buvo netoli Sarių kaimo. Toje vietoje, šalia kelio buvo mažas trikampio formos sklypukas, o toliau nuo šio sklypo, didesnis taip pat trikampio formos sklypas. Šioje vietoje jis išpjovė 30-40 m³ medienos. Kiek iš viso ten buvo iškirsta medienos, nežino. Kur kirsti mišką jam parodydavo E., taip pat E. duodavo leidimo kopijas, o už darbą mokėdavo A. Liudytojas A. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat patvirtino, kad dirbo netoli Sarių kaimo esančiame miške, kur iš trikampio formos sklypų traukdavo medieną.

Kolegijos vertinimu, byloje esančiais pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolais (t. 1, b. l. 70-72, 76-78), daiktų, dokumentų pateikimo protokolais (t. 1, b. l. 83-94, 113-119, 136-142), nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (t. 1, b. l. 111-112), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštu dėl miško matavimų darbų bei jo priedais (t. 2 b. l. 23-29, 55-60), liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais (t. 2, b. l. 149-155, t. 3 b. l. 19-23, 27-31, 35-39, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 4, b. l. 28-31) ir t. t., nuteistųjų kaltė dėl šio konkretaus epizodo yra visiškai įrodyta, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Nuteistieji M. D. bei E. K. betarpiškai dalyvavo miško sklypo, esančio Družulėnų km., Švenčionių raj., ir priklausančio L. P. bei J. L., bei miško sklypo, esančio Juzinos km., Švenčionių raj., ir priklausančio tik J. L., iškirtimo procese. Liudytojų ir nuteistojo A. Š. parodymais patvirtinta, kad M. D. rūpinosi, jog būtų atlikti biržės atrėžimo ir įvertinimo darbai, už juos atsiskaitė. M. D. taip pat parūpino suklastotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo išduotas tik J. L. priklausančio miško kirtimui. Nuteistasis E. K. rodė miško ribas, kurios viršijo leidime nurodytas, kirtėjams. Pažymėtina, kad liudytojai A. J., A. P. ir A. M. nurodė, jog buvo iškirsti du trikampio formos sklypai. Nė vienas iš nurodytų liudytojų nenurodė, kad šiuose sklypuose dirbo ir kita kirtėjų brigada, kaip tai nurodoma apelianto A. Š. skunde, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad kuris nors iš nurodytų miško sklypų buvo iškirstas kitų asmenų. A. J. kitą kirtėjų brigadą, kuri gyveno palapinėje, nurodė matęs, kai dirbo miško sklype pasienyje, o ne trikampio formos sklypuose. Akcentuotina ir tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokio leidimo kirsti L. P. ir J. L. bendrosios nuosavybės teise priklausantį mišką, esantį Družulėnų kaime. Tai leidžia daryti išvadą, kad nurodytas miškas buvo iškirstas savavališkai, nesivadovaujant jokiu leidimu. Nors A. Š. teigia nesuvokęs, kad daro nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas, tokius jo teiginius atmeta. Akivaizdu, jog kirsdamas kitiems asmenims priklausančius miško plotus, būdamas rūpestingas ir sąžiningas, A. Š., kuris, be visa ko, yra ir individualios įmonės, besiverčiančios miškų kirtimu ir prekyba mediena savininkas, jis turėjo įsitikinti, kieno miško sklypus kerta, kokiu teisiniu pagrindu, tinkamai įforminti pirkimo-pardavimo sutartis, o juo labiau, tariamą atsiskaitymą su M. D. už neva iš jo įsigyjamą mišką. Viso to nuteistasis A. Š. nedarė. Akivaizdu, jog kirsdamas svetimą mišką, nesant jokio tokius veiksmus pateisinančio dokumento, nuteistasis A. Š. suvokė darantis nusikalstamą veiką. Tai, kad M. D. ir E. K. taip pat atliko nusikalstamus veiksmus, nėra pagrindas pripažinti, kad dėl to A. Š. nesuvokė savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad A. Š. parodymai taip pat nėra vieninteliai M. D. ir E. K. nusikalstamos veikos įrodymai, kadangi juos patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų, nuteistojo K. P. parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Vertinant nuoseklia eiga nuteistųjų M. D., E. K. bei A. Š. veiksmus, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., iškertant J. L. ir L. P. priklausantį mišką, esantį Družulėnų km., Švenčionių raj., buvo padaryta sujungus visų jų bendras pastangas, kiekvienam jų atliekant atskiras nusikalstamos veikos dalis. Kiekvieno iš bendrininkų veiksmų visuma taip pat leidžia daryti išvadą, jog kiekvienas iš jų suvokė jų pobūdį ir pavojingumą ir siekė bendro tikslo – svetimo didelės vertės turto pasisavinimo. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K., M. D. bei A. Š. kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. padarymo bendrininkaujant epizode dėl J. L. ir L. P. priklausančio miško, esančio Družulėnų km., Sarių sen., Švenčionių raj., iškirtimo ir iškirstos medienos pasisavinimo. Pažymėtina, kad A. Š., M. D. ir E. K. bendrais veiksmais iš miško savininkų, t. y. L. P. ir J. L. buvo atimta galimybė valdyti, naudotis ir disponuoti jiems priklausančiu turtu – 44 196,72 Lt vertės mediena, kuri atitinka Lietuvos Respublikos BK 190 str. įtvirtintą didelės vertės turto apibrėžimą. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K., M. D. bei A. Š. kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. padarymo bendrininkaujant epizode dėl miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Družulėnų km. (du trikampiai), iškirtimo ir L. P. bei J. L. priklausančios iškirstos medienos pasisavinimo.

Akcentuotina, kad nuteistųjų veika dėl medienos vagystės iš J. L. priklausančio sklypo, esančio Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., yra teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., kadangi nusikalstama veika padarytos žalos dydis – 12 918,30 Lt šiuo atveju neatitinka didelės žalos kriterijaus, numatyto Lietuvos Respublikos BK 190 str.

Kolegija pažymi ir tai, kad nuteistiesiems buvo inkriminuotas ne stataus miško, o nukentėjusiesiems priklausančios medienos nukirtimas ir pasisavinimas, todėl šiuo atveju, L. P. ir J. L. nuosavybės teise priklausiusi mediena - 404,975 m³ – bei J. L. priklausanti mediena - 129,183 m³ - laikytina šių nusikalstamų veikų dalyku. Ta aplinkybė, kad bendrininkai atliko paruošiamuosius veiksmus, lėmusius minėtos medienos pasisavinimą, t. y. vykdė stataus miško kirtimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog pasiruošimo nusikalstamai veikai rezultatas – mediena, nėra nusikalstamos veikos dalykas.

Dėl E. D. priklausančio miško, esančio Juzinos km., Sarių sen., Švenčionių raj., („pušynas“)

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, miško sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 7,53 ha, esantis Juzinos km., Švenčionių raj., nuosavybės teise priklauso E. D.. Nuteistasis A. Š. kaltę padarius šią jam inkriminuojamas nusikalstamą veikas pripažino ir paaiškino, kad 2008 metais, maždaug gegužės-birželio mėnesį, jis Juzinos km., Švenčionių raj., esančiame miško sklype vykdė miško kirtimo darbus. Statų mišką šiame sklype jam pasiūlė pirkti M. D., kuris pasakė, kad sklypo ribas jam parodys E. K.. Miško sklypą ir jo ribas jam parodė E. K.. Apžiūrėjęs mišką, dėl medienos kainos jis tarėsi su M. D.. Jis nesidomėjo kieno miškas yra parduodamas. M. D. sakė, kad dokumentai bus sutvarkyti, todėl jis, pasitikėdamas M. D., nupirko iš pastarojo mišką. Už nupirktą mišką jis sumokėjo M. D. 65 000,00 Lt grynaisiais pinigais. Jis turėjo dvi leidimų kirsti mišką šiame sklype kopijas, kurias jam davė ar M. D., ar E. K.. Jis, turėdamas leidimus, kirto mišką. Kitų dokumentų šiam sklypui jis neturėjo. M. D. aiškino, kad iki kirtimo darbų pabaigos, jis pateiks ir kitus dokumentus, bet nepateikė. Leidimuose kirsti mišką buvo nurodytas mažesnis leistinas iškirsti medienos kiekis, bet M. D. garantavo, kad visi dokumentai bus sutvarkyti, todėl jis iškirto didesnį kiekį. Nuteistasis E. K. paaiškino, kad 2008 metais jis dirbo Švenčionių rajone esančiame pušyne. Mišką jam parodė A. Š. ir jis dirbo pastarojo nurodymu. A. Š. jam sakė, kad mišką nusipirko išsikirtimui. A. Š. turėjo leidimą kirsti mišką. Jis atvažiavusiems kirtėjams parodė kur reikės kirsti.

Nuteistasis M. D. savo kaltę šiame epizode neigė. Tačiau nukentėjusysis E. D. nurodė, kad 2008 m. gegužės mėnesį, jam ne vieną kartą buvo skambinta ir kažkas jį įkalbinėjo parduoti kirtavietes. Jis visada atsakydavo neigiamai. Po eilinio skambučio jam pasidarė įdomu ir jis nusprendė susitikti su jam skambinusiu žmogumi. Susitiko su M. D., kuris norėjo iš jo nupirkti kirtimus. Jis paaiškino, kad neturi ko parduoti ir jie išsiskirstė. Liudytojas R. S. taip pat paaiškino, kad 2008 m. pavasarį, tikslios datos neprisimena, jis M. D. prašymu dirbo E. D. miške prie Juzinos kaimo. Dėl šio darbo į jį kreipėsi M. D., kuris buvo pateikęs miškotvarkos projektą. M. D. prašė plyno kirtimo biržės. Jis nuvažiavo su E. K. ir padarė tam reikalingus darbus, t. y. padarė atrėžimo darbus, padarė brėžinį plyno kirtimo biržei. Brėžinį jis pateikė M. D.. Plyno kirtimo biržės ribas jis žymėdavo kartu su E. K., nes tai ne vieno žmogaus darbas. Už atliktą darbą jam sumokėjo M. D.. Liudytojų R. Z. ir V. S. parodymai patvirtina, kad 2008 metais Juzinos km., Švenčionių raj., buvo kertamas miškas, ten buvo apsistoję miško kirtėjai, o miško kirtimu rūpinosi A. Š.. Liudytojas A. J. paaiškino, kad jis kartu su kitais kirtėjais A. Š. prašymu kirto mišką, kuris buvo netoli Sarių kaimo, mediena buvo kertama pušyne. Šioje vietovėje buvo padarytas einamasis kirtimas, o dalyje – plynas. Jie į sklypą atvažiavo kartu su E. K., kuris ir rodė kur reikia kirsti. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. P. nurodė, kad trečias miško sklypas, kurį jis kartu su kitais miško kirtėjais pjovė, buvo netoli Sarių kaimo. Ten mediena buvo kertama pušyne. Kur kirsti mišką, jam parodydavo E., taip pat E. duodavo leidimo kopijas, o už darbą mokėdavo A.. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad mediena buvo kertama pušyne. Liudytojas R. S. paaiškino, kad jis taip pat vežė medieną ir iš Švenčionių rajone esančių miškų, kur važiuoti - jam parodė A. Š.. Vienu reisu jis galėdavo išvežti apie 40 m³ medienos. Į miško sandėliavimo vietas jis važiuodavo tik su A. Š.. Kartais A. Š. būdavo ne vienas, su juo keletą kartų buvo „E.“, kurio tikslaus vardo nei pavardės nežino. Tikslios datos neprisimena, A. Š. jam parodė miške netoli Sarių kaimo esančią medienos sandėliavimo vietą. Iš šios vietos jis išvežė apie dešimt pilnai pakrautų priekabų medienos. Liudytojas R. R. paaiškino, kad 2008 metais jis porą savaičių dirbo pas A. Š. vairuotoju. Darbdavio nurodymu jis iš miškų išveždavo medieną. Jam paskambindavo A. Š. ir nurodydavo kur važiuoti. Švenčionių rajone jį pasitikdavo arba A. Š., arba E., kurie jį palydėdavo iki vietos, kur buvo sandėliuojama mediena. Jam buvo duodamas leidimas kirsti mišką, jis pasikraudavo medieną ir ją veždavo į Klaipėdą. Į jo mašiną telpa apie 32 m³ medienos. Jis Švenčionių rajone iš dviejų vietų išviežė apie 120 m³ medienos.

Kolegijos vertinimu, byloje esančiais pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolu ( t. 1, b. l. 12-23), daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (t. 1, b. l. 34-37), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštu dėl miško matavimų darbų bei jo priedais (t. 2, b. l. 33-48), liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolais (t. 2, b. l. 149-155, t. 3, b. l. 19-23, 27-31, 35-39), įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 4, b. l. 13-17) ir t. t., nuteistųjų kaltė dėl šio konkretaus epizodo yra visiškai įrodyta, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Nuteistieji M. D. bei E. K. betarpiškai dalyvavo miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Juzinos km., iškirtimo procese, kadangi M. D. domėjosi minėtu mišku, netgi buvo susitikęs su nukentėjusiuoju E. D., siūlydamas nupirkti kirtavietes, buvo parūpintas suklastotas leidimas kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), užsakyti biržių atrėžimo darbai, kuriuos apmokėjo M. D., E. K. dalyvavo atrėžiant biržes, nurodant miško ribas bei kertant mišką, o A. Š., neįsitikinęs, kad kitas miško savininkas sutinka, kad būtų iškirstas jam priklausantis miškas, kad tarp savininko ir M. D. yra sudaryta stataus miško pirkimo-pardavimo sutartis, nesudaręs su M. D. jokio pirkimo-pardavimo sandorio bei neįforminęs pinigų priėmimą-perdavimą patvirtinančių dokumentų, vis tiek vykdė E. D. priklausančio miško kirtimą ir iškirto kur kas didesnį plotą, negu nurodyta leidime, o iškirstą medieną pasisavino. Akcentuotina ir tai, kad nuteistasis A. Š. nurodyto miško kirtimui buvo pasitelkęs savo individualią įmonę, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų individualios įmonės išteklių naudojimo pagrįstumą, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis siekė nuslėpti daromą nusikalstamą veiką. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, neva jis nesuvokė subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės. Vertinant nuoseklia eiga nuteistųjų M. D., E. K. bei A. Š. veiksmus, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. buvo padaryta sujungus visų jų bendras pastangas, kiekvienam jų atliekant atskiras nusikalstamos veikos dalis. Kiekvieno iš bendrininkų veiksmų visuma taip pat leidžia daryti išvadą, jog kiekvienas iš jų suvokė jų pobūdį ir pavojingumą ir tiesiogine tyčia siekė bendro tikslo – svetimo miško iškirtimo, bei gautos medienos pasisavinimo, t. y. svetimo didelės vertės turto pasisavinimo. Ši nusikalstama veika padaryta nuteistiesiems veikiant neapibrėžta tyčia, t. y. tiesiog siekiant pasisavinti svetimą turtą, kai kaltininkai suvokė savo veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, nes juos tenkino bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Pažymėtina, kad A. Š., M. D. ir E. K. bendrais veiksmais iš miško savininko, t. y. E. D., buvo atimta galimybė valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu – 105 698,37 Lt vertės mediena, kuri atitinka Lietuvos Respublikos BK 190 str. įtvirtintą didelės vertės turto apibrėžimą. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K., M. D. bei A. Š. kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. padarymo bendrininkaujant epizode dėl miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Juzinos km. (pušynas), iškirtimo ir E. D. priklausančios iškirstos medienos pasisavinimo.

Kolegija pažymi ir tai, kad nuteistiesiems buvo inkriminuotas ne stataus miško, o nukentėjusiajam priklausančios medienos nukirtimas ir pasisavinimas, todėl šiuo atveju, E. D. nuosavybės teise priklausiusi mediena - 1120,686 m³ - laikytina šios nusikalstamos veikos dalyku. Ta aplinkybė, kad bendrininkai atliko paruošiamuosius veiksmus, lėmusius minėtos medienos pasisavinimą, t. y. vykdė stataus miško kirtimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog pasiruošimo nusikalstamai veikai rezultatas – mediena, nėra nusikalstamos veikos dalykas.

Dėl L. P. priklausančio miško, esančio Zeliankų km., Strūnaičio sen., Švenčionių raj.

Nuteistasis A. Š. kaltę šiame epizode pripažino ir paaiškino, kad 2008 m. birželio mėnesį, jo pažįstamas M. D. jį nuvežė į sklypą, esantį pasienyje su Baltarusija, netoli Zeliankų kaimo ir, parodęs sklypo ribas, pasiūlė jam pirkti visą sklype esančią medieną už 27 000,00 Lt. Sklypo ribos jau buvo atžymėtos. Kadangi jis sutiko pirkti sklype esančią medieną, M. D. jam davė leidimo kirsti mišką šiame sklype bei miško žemės planą sklype Zeliankų km., Švenčionių raj. Gavęs šių dokumentų kopijas, jis išsiėmė Švenčionių užkardoje leidimą dirbti valstybės sienos apsaugos zonoje. Prieš pradedant darbus, M. D. pasakė, kad ten kirtimus turės vykdyti jo kirtėjai. Jis suprato, kad M. D. norėjo įdarbinti savo žmones. Apžiūrėjus M. D. kirtėjų darbą, jo netenkino jų darbas, todėl jis paskambino pastarajam ir pasakė, kad pasikvies savo kirtėjus, ką ir padarė. Mišką kirto jo ir M. D. žmonės. Nors jam M. D. pateiktame leidime kirsti mišką buvo nurodytas mažas leistinas iškirsti medienos kiekis, jis sklype iškirto daugiau medienos, nei nurodyta leidime kirsti mišką todėl, kad M. D. jam garantavo, jog dėl medienos kiekio jokių problemų nekils ir, kad jis gali Zeliankų kaime esantį sklypą iškirsti plynai. M. D. jis sumokėjo 27 000,00 Lt už viso sklypo plyną iškirtimą. Jis suprato, kad, atlikdamas plyną kirtimą, viršija leidime nurodytą kiekį, bet tikėjosi, jog, kaip jam garantavo M. D., dėl kiekio problemų nekils. Tai, kad jis perdavė M. D. 27 000,00 Lt matė jo pažįstamas E. K.. Kertant medieną, pastoviai dalyvavo E. K., kuris buvo kaip tarpininkas tarp jo ir M. D.. E. K. padėdavo matuoti iškirstą medieną. Kertant mišką, jam nebuvo kilę jokių įtarimų, kol neatvažiavo miško savininkas L. P.. Ir tik po to jis suprato, kad miškas yra vagiamas. 2008 m. rugpjūčio mėn. pradžioje, jam paskambino miškovežio vairuotojas, kuris pasakė, kad į miško sklypą atvažiavo vyras, kuris prisistatė miško savininku. Nuvykęs į Zeliankų km., Švenčionių raj., esantį miško sklypą, jis sutiko vyriškį, kuris aiškino, jog yra miško savininkas. Jis šiam vyriškiui pateikė jam M. D. duotus dokumentus, bet vyriškis paaiškino, jog dokumentai yra suklastoti ir jis niekam nėra leidęs kirsti mišką. Jis pranešė M. D. apie tai, kad į sklypą buvo atvykęs savininkas ir M. D. pažadėjo viską išsiaiškinti bei pasakė, kad jokių problemų nekils. Miškovežio vairuotojui R. S. jis liepė iškrauti miškovežį ir tuščiu važiuoti iš miško, nes nenorėjo susitikti vėl su miško savininku. Dėl padaryto jis labai gailisi.

Nors M. D. savo dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme neigė, jo parodymai paneigti nuteistųjų A. Š. bei K. P. parodymais, taip pat liudytojų parodymais. Nuteistasis E. K. savo kaltės šiame epizode taip pat nepripažino ir paaiškino, kad miške, esančiame pasienyje, jis dirbo A. Š. nurodymu. Šiame sklype ribas jam parodė A. Š.. Kai jis atvažiavo į sklypą, biržės atvedimai sklype jau buvo padaryti. Leidimas kirsti mišką šiame sklype buvo, nes A. Š. darbininkas rodė jam leidimą, bet koks ten buvo užrašytas kubinių metrų kiekis, jis nežino. Tame sklype dirbo dvi grupės kirtėjų: vieni buvo iš Žemaitijos, kiti iš Ignalinos. Zeliankų kaime esančiame sklype jis buvo tik kelis kartus. Jis buvo atvažiavęs padėti A. Š. pamatuoti jau nukirstų medžių kubatūrą. Šiame sklype jis M. D. nėra matęs, taip pat nėra matęs, kad A. Š. būtų perdavinėjęs M. D. kokius nors pinigus. Kad šis sklypas iškirstas neteisėtai, sužinojo iš A. Š., kuris jam pasakė, kad į sklypą buvo atvažiavęs žmogus, prisistatęs savininku ir kuris reikalauja 100 000,00 Lt.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis K. P. apklausiamas parodė, kad dėl kaltinime nurodytų leidimų, tarp kurių yra ir leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. leidimas kirsti L. P. priklausančiame miške, esančiame Zeliankų km., Švenčionių raj., išdavimo į jį kreipėsi M. D., kuris buvo pateikęs atrėžimo medžiagą, miškotvarkos projektus. Be to, tiek K. P., tiek liudytojas R. S. nurodė, kad ant minėto leidimo, vietoje L. P. pasirašė M. D.. Minėtas liudytojas taip pat paaiškino, kad 2008 m. pavasarį, tikslios datos jis neprisimena, prieš tai susitarę telefonu, jis faksu iš M. D. gavo miškotvarkos projektą miškui, esančiam Zeliankų km., Švenčionių raj. Kartu su projektu buvo atsiustas taksoraštis, miško žemės planas, išrašas iš kadastro. Jis peržiūrėjo dokumentus ir pasakė M. D., kad dokumentai yra tvarkingi ir pagal juos gali būti išduotas leidimas kirsti mišką. Jis kartu su M. D. buvo nuėjęs į Švenčionių aplinkos apsaugos agentūrą pas specialistą K. P., kuris išdavė M. D. leidimą kirsti minėtą mišką. Iš pateiktų dokumentų buvo matyti, kad miško savininkas yra L. P., bet M. D. jam sakė, kad jis šį mišką perka iš L. P.. M. D. prašė padėti surasti šio miško ribas, todėl jis kartu su M. D., E. K. ir dar vienu miškotvarkininku buvo nuvykę į mišką, esantį Zeliankų km., Švenčionių raj., ir rado sklypo reboženklius.

Liudytojas R. J. paaiškino, kad tikslios datos neprisimena, jis susipažino su M. D., kuris pasiūlė pas jį dirbti, t. y. kirsti miškus. Jis M. D. Švenčionių rajone kirto miškus Berniūnų, Svirkų, Zeliankų kaimuose ir prie Adutiškio miestelio. Jo brigadoje buvo du pjovėjai ir du padėjėjai. L. Č., A. B. buvo padėjėjai, o R. V. - pjūklininkas. Zeliankų kaime kirstiną mišką jiems parodė E. K. ir M. D.. Tuo metu kita brigada kirto tą patį mišką ir buvo iškirtusi nemažą plotą. E. K. ir M. D. pasakė kirsti šalia tos brigados, jie ten ir dirbo. Jam M. D. parodė leidimą kirsti mišką, bet jo nedavė, pasakė, kad leidimą turės kita brigada, kuri dirba šalia. Jis patikėjo, kad leidimas kirsti mišką yra, todėl darė savo darbą. Kadangi M. D. buvo pasakęs, kad leidimą kirsti mišką turi kita brigada, jam leidimas nebuvo duotas ir jis leidimo kirsti šį mišką neturėjo. Šiame miške jis su savo brigada dirbo apie savaitę, iškirto – apie 100 m³ medienos, nors ruošėsi iškirsti apie 500 m³ medienos. Kiek iš viso šiame sklype buvo iškirsta medienos, nežino. Jis matė, kad į mišką pasikrauti medienos atvažiuodavo „timberis“. Kol jie dirbo, jis matė, kad į mišką buvo atvažiavęs M. D. pažiūrėti biržės kur jie kirto. Į mišką jį bei jo brigadą atveždavo vairuotojas Dmitrijus. Kaip jis suprato, vairuotojas buvo samdomas M. D.. Sklype jis matydavo ir A. Š. su E. K., kurie apžiūrėdavo ir matuodavo nukirstą medieną. Nurodymus šiame sklype kokią medieną nukirsti ir jos matmenis davė M. D.. A. Š. turėjo medieną priiminėti. Po savaitės darbo jam buvo pasakyta daugiau nekirsti. Jis bandė susisiekti su M. D., bet tai jam nepavyko. Tada jis paskambino Dmitrijui, kuris pasakė, jog jei yra nurodymas nekirsti, jie nekirstų, ir atvažiavo juos paimti iš miško. Liudytojas D. D. paaiškino, kad tikslios datos neprisimena, gali būti, kad 2008 metais, jo pažįstami pjovėjai prašė surasti jiems darbo. Jis pats gyvena Vilniuje, pažįsta M. D., kuris ir suteikė pjovėjams darbą. Jis pats yra tik vairuotojas, miško kirtime nieko nesupranta. Kai M. D. surado darbo, jis kirtėjus iš Kazitiškio km., Ignalinos raj., vežė į vadybininko E. K. nurodytus sklypus, kur pastarieji dirbo. M. D. sakė, kad bus kertamas arba jo, arba A. Š. miškas. Jis kirtėjus taip pat veždavo į miško sklypą, kuris yra netoli Baltarusijos, kur pastarieji dirbo. Prieš vežant kirtėjus, jis buvo nuvykęs pas pasieniečius į užkardą, kuri yra netoli Švenčionių miesto, kur gavo leidimą būti pasienio zonoje. Jis neprisimena, ar pasieniečiams pateikė leidimą kirsti mišką, bet jei toks buvo pateiktas, tai jį jam davė vadybininkas E. K.. Miško sklypą prie Baltarusijos taip pat parodė vadybininkas E. K.. Jis į šį sklypą tik nuvežė kirtėjus. Ar kirtėjai turėjo leidimą kirsti mišką, nežino. Jis taip pat nežino kiek tame miške buvo iškirsta miško. Atsimena, kad jam paskambino kirtėjas Rimas ir pasakė, kad A. Š. juos išvijo iš miško. Tada jis atvažiavo ir iš miško išvežė kirtėjus. Kirtėjams už darbą sumokėjo jis, o vėliau M. D. atidavė jam pinigus.

Liudytojų L. Č., R. V., R. S., A. J., K. K., ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo A. P., A. M., A. R. parodymais taip pat patvirtinti tiek nuteistojo A. Š., tiek kitų liudytojų parodymai, todėl jais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Be to, šiuos parodymus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Švenčionių užkardos raštai (t. 1, b. l. 130-131, 133), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštas dėl miško matavimų darbų bei jo priedai (t. 2, b. l. 4-13), aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštas (t. 2, b. l. 50), liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai (t. 2, b. l. 149-155, 181-186, t. 3, b. l. 19-23, 27-31, 35-39), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai (t. 2, b. l. 174-175, t. 2, b. l. 176-177) ir t. t. Nuteistieji M. D. bei E. K. betarpiškai dalyvavo miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Zeliankų km., iškirtimo procese, kadangi M. D. parūpino suklastotą leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini), prašė R. S. dalyvauti surandant sklypo ribas ir šiame procese pats dalyvavo kaip ir E. K., miško kirtime dalyvavo ne tik A. Š., bet ir paties M. D. pasamdyti žmonės, jis buvo savo vardu išsiėmęs leidimą į Valstybės sienos apsaugos zoną pateikus suklastotą leidimą kirsti mišką Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistasis E. K. taip pat dalyvavo miško ribų suradimo procese, medkirčiams pateikdavo leidimo kopijas, dalyvavo iškirstos medienos skaičiavime. A. Š. taip pat nurodė matęs leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame nurodytą mažą leistinos iškirsti medienos kiekį, tačiau vis tiek iškirto daug didesnį negu leidime nurodytas medienos kiekį, negavęs tokius savo veiksmus pateisinančių dokumentų. Miškas buvo kertamas A. Š. neįsitikinus, kad tarp savininko ir M. D. yra sudaryta stataus miško pirkimo-pardavimo sutartis, nesudarius su M. D. jokio pirkimo-pardavimo sandorio bei neįforminus pinigų priėmimą-perdavimą už neva įsigyjamą medieną patvirtinančių dokumentų. Akcentuotina ir tai, kad nuteistasis A. Š. nurodyto miško kirtimui buvo pasitelkęs savo individualią įmonę, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų individualios įmonės išteklių naudojimo pagrįstumą, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis tikėjosi nuslėpti daromą nusikalstamą veiką. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, neva jis nesuvokė subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės. Vertinant nuoseklia eiga nuteistųjų M. D., E. K. bei A. Š. veiksmus, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. buvo padaryta sujungus visų jų bendras pastangas, kiekvienam jų atliekant atskiras nusikalstamos veikos dalis. Kiekvieno iš bendrininkų veiksmų visuma taip pat leidžia daryti išvadą, jog kiekvienas iš jų suvokė jų pobūdį ir pavojingumą ir tiesiogine tyčia siekė bendro tikslo – svetimo miško iškirtimo, bei gautos medienos pasisavinimo, t. y. svetimo didelės vertės turto pasisavinimo. Ši nusikalstama veika padaryta nuteistiesiems veikiant neapibrėžta tyčia, t. y. tiesiog siekiant pasisavinti svetimą turtą, kai kaltininkai suvokė savo veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, nes juos tenkino bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Pažymėtina, kad A. Š., M. D. ir E. K. bendrais veiksmais iš miško savininko, t. y. L. P. buvo atimta galimybė valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu – 50 245,28 Lt vertės mediena, kuri atitinka Lietuvos Respublikos BK 190 str. įtvirtintą didelės vertės turto apibrėžimą. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K., M. D. bei A. Š. kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. padarymo bendrininkaujant epizode dėl miško, esančio Švenčionių raj. sav., Sarių sen, Zeliankų km. („pasienyje“), iškirtimo ir L. P. priklausančios iškirstos medienos pasisavinimo.

Kolegija pažymi ir tai, kad nuteistiesiems buvo inkriminuotas ne stataus miško, o nukentėjusiajam priklausančios medienos nukirtimas ir pasisavinimas, todėl šiuo atveju L. P. nuosavybės teise priklausiusi mediena - 571,984 m³ - laikytina šios nusikalstamos veikos dalyku. Ta aplinkybė, kad bendrininkai atliko paruošiamuosius veiksmus, lėmusius minėtos medienos pasisavinimą, t. y. vykdė stataus miško kirtimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog pasiruošimo nusikalstamai veikai rezultatas – mediena, nėra nusikalstamos veikos dalykas.

Įvertinus nuteistųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus bei rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą visuose miško kirtimo ir didelės vertės medienos pasisavinimo epizoduose, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantų M. D. ir E. K. apeliacinių skundų motyvais, kad apkaltinamasis nuosprendis jų atžvilgiu buvo priimtas remiantis vien tik nuteistojo A. Š. ir liudytojo R. S. parodymais. Sutiktina, kad šių asmenų parodymai yra labai reikšmingi, nustatant byloje tiesą, tačiau jie nėra vieninteliai nuteistųjų kaltės įrodymo šaltiniai. Kaip jau buvo nurodyta, apkaltinamasis nuosprendis nuteistųjų atžvilgiu šiuose epizoduose yra priimtas pagrįstai, įvertinus surinktų įrodymų bei kiekvieno iš bendrininkų veiksmų visumą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas jį grindė prielaidomis.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. taikymo, priteistų civilinių ieškinių ir paskirtų bausmių

Vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str.2 d. aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimas pripažįstamas kvalifikuotu nusikaltimu, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai. Sprendžiant, ar padaryta žala gyvūnijai, augmenijai yra didelė ar ne, taip pat apie kitų padarinių sunkumą aplinkai, reikia atsižvelgti į aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdį, materialinių nuostolių dydį, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems buvo padaryta žala, vertingumą, žalos mąstą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota, ir pan. Byloje nustatyta, kad nuteistieji bendromis pastangomis neteisėtai nukentėjusiesiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose miško sklypuose iškirto didelius kiekius pušų, eglių, beržų, juodalksnių, dalis miško sklypų iškirsta plynai, baudžiamosios bylos medžiagoje esantys įvykio vietos apžiūros protokolai patvirtina, kad miškai yra suniokoti. Neteisėtai iškirsti brandūs miškai, jiems atkurti reikės ne vieno dešimtmečio. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neteisėtu miškų kirtimu buvo sutrikdyti natūralūs biologiniai procesai, todėl buvo padaryta didelė žala augmenijai, o materialinė žalos išraiška, šiuo atveju, nėra „didelės žalos aplinkai“ požymis. Pažymėtina, kad būtent paruošiamieji nusikalstamoms veikoms, numatytoms Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 ir 3 d., daryti nuteistųjų veiksmai, t. y. miško plotų neturint teisėtų leidimų kirtimas, atitinka Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, kolegijos vertinimu, visi trys nuteistieji jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 ir 3 d. epizoduose yra pagrįstai nuteisti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 2 d., nes jų neteisėti veiksmai yra vertintini kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

Nuteistieji E. K. ir M. D. savo apeliaciniuose skunduose ginčija ir priteistus civilinius ieškinius. Pažymėtina, jog kolegija jau konstatavo, kad šie asmenys pagrįstai pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 178 str. 1 d. ir 3 d. padarymo, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK nuostatomis, nuo šių nusikalstamų veikų nukentėję asmenys turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Civilinius ieškinius šioje baudžiamojoje byloje pareiškė Švenčionių rajono apylinkės prokuratūra, nukentėjusieji J. L., L. P., E. D. ir V. M.. Kadangi pagrindinis nuteistųjų E. K. ir M. D. argumentas dėl priteistų civilinių ieškinių yra aplinkybė, neva jie nepadarė jiems inkriminuotų veikų, šiems jų teiginiams nepasitvirtinus, apeliacinės instancijos teismas dėl priteistų civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo papildomai nepasisakys. Minėtų dviejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su E. D. naudai priteista neturtine žala.

Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala, yra vienas iš faktorių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš nukentėjusiajam priklausančio miško buvo iškirsta ir pavogta apie 1120 m³ medienos, dalis miško buvo iškirsta plynai, dalis – labai išretinta, miškas yra suniokotas, jį atkurti prireiks labia ilgo laiko tarpo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis miško kirsti neketino, jis ten atvykdavo tik rinkti gamtos gėrybių, pasidžiaugti grynu oru. Suniokojus jam priklausantį mišką, iš nukentėjusiojo tokios galimybės buvo atimtos. Be to nukentėjusįjį ir nuteistųjų kaltais veiksmais iškirstą mišką siejo istorinė praeitis, kadangi miškas priklausė seneliui ir lankydamasis jame, jis galėjo šiuos ryšius prisiminti. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis E. D. dėl nusikalstamų nuteistųjų veiksmų patyrė daug neigiamų išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, šoką. Akcentuotina, kad sveikatos pablogėjimas nėra laikytinas vieninteliu indikatoriumi, patvirtinančiu, kad asmeniui buvo padaryta neturtinė žala. Dėl to sveikatos pablogėjimą patvirtinančių dokumentų nepateikimas nėra pagrindas netenkinti nukentėjusiojo E. D. ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, apeliantų E. K. bei M. D. apeliacinių skundų argumentai, susiję su nukentėjusiųjų naudai priteistais civiliniais ieškiniais yra laikytini nepagrįstais.

Apeliantas M. D. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu taip pat nurodė, neva liko neaiškus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento naudai priteistas civilinio ieškinio dydis, nors buvo priteista 74 736,62 Lt neva aplinkai padarytai žalai atlyginti. Neva byloje nėra duomenų, kaip buvo atlikti iškirsto miško matavimai, kas dalyvavo nustatant padarytą žalą, o M. D. nebuvo supažindintas su žalos nustatymo aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti nuteistojo teiginiai laikytini nepagrįstais. Minėto civilinio ieškinio dydis yra pagrįstas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamento miško matavimo darbų aktais, kuriuose yra paskaičiuotas ir padarytos žalos dydis. Netikėti šiais dokumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Be to, nuteistasis su minėtais dokumentais buvo supažindintas po to, kai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas, todėl turėjo galimybę juos ginčyti.

Akcentuotina, kad apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. Š., E. K., bei M. D. nesutinka ir su jiems paskirtomis bausmėmis. Atsižvelgiant į nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus motyvus ir išvadas, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bausmės individualizavimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų reikalavimus, kadangi tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes: padarytų nusikalstamų veikų skaičių, pavojingumo laipsnį, kaltę, motyvus ir tikslus, nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje intensyvumą ir vaidmenį, žalos dydį, kaltininkų asmenybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę aplinkybes. Pagal bylos duomenis bei apeliacinių skundų argumentus, nėra pagrindo kitaip vertinti nusikalstamų veikų pavojingumo bei jas padariusių nuteistųjų asmenybių ir dėl to keisti paskirtos bausmės dydį ar jos rūšį. Nors nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuteistojo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jo prašymai yra netenkintini. Byloje konstatuota, kad nuteistasis A. Š. padarė vienuolika nusikalstamų veikų, kurių keturios yra sunkūs nusikaltimai, todėl taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas nuteistojo atžvilgiu nėra galimybės. Pagal Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, nuteistajam A. Š. paskirta galutinė bausmė yra ženkliai švelnesnė negu kitiems dviem nuteistiesiems. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas nuteistojo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, faktą, kad jis pripažino savo kaltę bei padėjo ikiteisminiam tyrimui. Tačiau negalima nevertinti ir tų aplinkybių, kad nukentėjusiesiems ir aplinkai buvo padaryta didelė žala, kuri visa apimtimi atlyginta nebuvo, padarytos net keturios nusikalstamos veikos, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai ir įstatymas už šių nusikalstamų veikų padarymą nenumato galimybės skirti alternatyvias bausmes. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dar labiau švelninti nuteistajam A. Š. paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos tesimo vertinimu, skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Vitalijaus Vaičiūno, nuteistųjų K. P., M. D. ir E. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Angelė IkasalienėPavelas Frolovas