- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-164-921/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00834-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Suinteresuotas asmuo
- B. G., D. S., Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens B. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-1269-1180/2024 pagal Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos prašymą dėl civilinės bylos Nr. e2YT-5212-1112/2023 atnaujinimo, suinteresuoti asmenys B. G., D. S., Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. I. Ginčo esmė
1. Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija (toliau – ir Direkcija) pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023.
2. Nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. liepos 5 d. civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo trys sodybos, kurių koordinatės nurodytos Vilniaus Gedimino technikos universiteto matininkės (geodezininkės) prof. dr. J. S.-V. 2023 m. vasario 9 d. Kartografinės ekspertizės akto 1 lentelėje, 4 priede. Direkcija gavo pareiškėjos prašymą dėl detaliojo plano rengimo minėtam žemės sklypui, tikslas – padalinti žemės sklypą į dalis, pakeisti paskirtį, numatant buvusių sodybų atstatymą. Norint tai įgyvendinti, turi būti nustatytos aiškios koordinuotos buvusios sodybos gyvenamojo namo (ir jo priklausinių) vietos. Direkcija, vertindama minėtą prašymą, pastebėjo, kad teismui civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 pateiktame Kartografinės ekspertizės akto 11 priede Vilniaus Gedimino technikos universiteto matininkė (geodezininkė) prof. dr. J. S.-V. pateikė 1940 m. (a) ir 1949 m. (b) išleistų kartografinių žemėlapių iškarpas, kuriuose simboliais S1, S2, S3 pažymi statinius – galimai buvusias sodybas. Direkcija, įvertinusi pateiktą kartografinių žemėlapių dokumentaciją, nustatė, kad 1940 m. (a) žemėlapyje simboliais S1, S2, S3 pažymėti statiniai (galimai buvusios sodybos) yra nutolę apie 650–750 metrų šiaurės kryptimi nuo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo šiaurinės ribos, o tuo pačiu ir nuo su sklypo šiaurine riba besiribojančios Rikinės upelio atkarpos. Tuo tarpu 1949 m. (b) žemėlapyje simboliais S1, S2, S3 pažymėti statiniai (galimai buvusios sodybos) yra į pietus nuo su sklypo šiaurine riba besiribojančios Rikinės upelio atkarpos. Direkcija atkreipė dėmesį, kad šiuose abiejuose žemėlapiuose simboliais S1, S2, S3 pažymėtos galimos sodybos yra skirtingose vietose. Pažymėjo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje nėra pateiktos koordinuotos buvusių sodybų vietos bei nepažymėtos dabartinio žemės sklypo ribos, todėl neįmanoma identifikuoti tikslių galimai buvusių sodybų vietų. Teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023, yra skirtas buvusių sodybų atstatymui, tačiau jo neįmanoma realizuoti dėl paminėtų aplinkybių. Todėl Direkcija prašė bylos nagrinėjimą atnaujinti ir, įvertinti naujas faktines aplinkybes, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ar pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės yra buvusios sodybos.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo (pareiškėja civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023) B. G. atsiliepimu prašė atmesti Direkcijos prašymą dėl proceso civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 atnaujinimo ir proceso neatnaujinti.
4. Suinteresuoti asmenys Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija prašė bylos atnaujinimo klausimą spręsti įstatymo nustatyta tvarka, teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
5. Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi buvo nutarta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023, išnagrinėtoje pagal pareiškėjos B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu tenkino Direkcijos pareiškimą. Panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjos B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
7. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso B. G.. Sklypas yra Pajūrio regioninio parko Etnokultūrinio draustinio teritorijoje, (duomenys neskelbtini). Šis sklypas pietvakarinėje dalyje ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui D. S.. Į nagrinėjamą civilinę bylą Nr. eA2-1269-1180/2024 ir civilinę bylą Nr. e2YT-5212-1112/2023 pateikti duomenys patvirtina, kad registro Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribose 1940–1949 m. laikotarpyje buvo dvi sodybos su gyvenamosios paskirties pastatais; patikslinus identifikuotų sodybų S1, S2, S3 koordinates nustatyta, kad S2 sodyba nėra Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribose. Civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 pareiškėja B. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo trys sodybos, kaip tai nurodyta Vilniaus Gedimino technikos universiteto matininkės (geodezininkės) prof. dr. J. S.-V. 2023 m. vasario 9 d. Kartografinės ekspertizės akto 1 lentelėje, 4 priede.
8. Teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamam ginčui aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio juridiniam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba (- os) – gyvenamieji namai su priklausiniais.
9. Dėl objekto S2 teismas pažymėjo, kad atnaujinus procesą civilinėje byloje, ekspertei 2024 m. vasario 12 d. atlikus kartografinės 2023 m. vasario 9 d. ekspertizės akto patikslinimus, byloje neliko ginčo, kad objektas S2 nepatenka į B. G. žemės sklypą. Ekspertė pripažino, jog padarė klaidą. Teismas nusprendė, jog yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjos B. G. pareiškimo dalis (dėl S2 sodybos) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra nepagrįsta, neįrodyta ir negalėjo (negali) būti tenkinama.
10. Teismas nustatė, kad tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekilo ginčo, kad objektas S1 yra sodyba, tačiau kilo ginčas, kurioje šios sodybos vietoje buvo gyvenamasis namas ir (ar) šioje sodyboje buvęs gyvenamasis namas patenka į B. G. žemės sklypą. Teismo posėdžio metu apklausiama ekspertė davė kategorišką išvadą, kad sodybos S1 gyvenamasis namas patenka būtent į B. G. sklypą. Tačiau, teismas vertino, kad šis faktas yra tik ekspertės prielaida, kurios jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Ekspertizės akto 2024 m. birželio 21 d. patikslinime jau kategoriškos išvados nelieka, ekspertė nurodo, kad „Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos pažymėti trys statiniai: 1-1, 1-2 taškai yra pirmojo statinio, 2 - antrojo, 3 - trečiojo. Vertinant pagal matmenis antrąjį statinį priskirčiau sodybos priklausiniams, ūkiniam pastatui (yra nedidelis), o pirmasis ir trečiasis yra didesnių matmenų, galėjo būti gyvenami.“ Todėl teismas padarė išvadą, kad neatmetama galimybė, jog gyvenamasis namas buvo trečiasis pastatas, kuris į B. G. sklypą nepatenka. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad 2007 m. istorinėje pažymoje istorikė J. V. nurodė, kad tiriamo sklypo pietvakariniame kampe buvusioje žvejo L. sodyboje stovėjo 3 pastatai: kiemo šiauriniame pakraštyje – tvartas ir daržinė po vienu čerpėmis dengtu stogu; kiemo pietiniame pakraštyje stovėjo medinis gyvenamas namas; kiemo pietvakariniame kampe buvo rūsys. Todėl teismas konstatavo, kad būtent pietinėje, o ne šiaurinėje kiemo dalyje stovėjęs pastatas galėjo būti gyvenamasis namas. Direkcija taip pat negalėjo patvirtinti, kad tas vienas pastatas, kuris patenka į suinteresuoto asmens B. G. sklypą, yra būtent gyvenamasis namas. Tokiai pozicijai teismas pritarė.
11. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas vertino, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad B. G. žemės sklype buvo sodybos S1 gyvenamasis namas. Todėl sprendė, kad pareiškėjos B. G. pareiškimo dalis (dėl S1 sodybos) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neįrodyta, todėl negalėjo (negali) būti tenkinama.
12. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog objektas S3 patenka į B. G. žemės sklypą. Tačiau byloje kilo ginčas, ar objektas S3 buvo sodyba su gyvenamuoju namu. B. G. teigimu, objektas S3 buvo sodyba su gyvenamuoju namu. Direkcijos nuomone, nėra įrodymų patvirtinti minėtą faktą. Teismas tokiai Direkcijos pozicijai pritarė.
13. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų topografinių žemėlapių sutartinių ženklų matyti, kad žemėlapiuose juodu stačiakampiu ar netaisyklingos formos stačiakampiu būdavo žymini ne tik gyvenamieji namai, tačiau ir negyvenamieji pastatai, taip pat atskirai esantys pastatai. Rusiškų žemėlapių sutartinių ženklų išaiškinimo vertime, be kita ko, nurodoma, kad „Užtušuotas stačiakampis atskiro ūkio sutartiniame ženkle žymimas vietoje, atitinkančioje gyvenamojo namo vietą, o jei gyvenamojo namo padėtis nežinoma (sudarant pagal aeronuotraukas arba kartografinę medžiagą), tai didžiausio pastato padėtį atitinkančioje vietoje (24.5)“. 1940 m. žemėlapyje ne tik sodybos (gyvenamieji namai) pažymėti kvadrato ženklu su juodu kvadratuku viename iš kampų, tačiau ir, pavyzdžiui, visuomeninės paskirties objektas – laivų gelbėjimo stotis – buvo pažymėta analogišku topografiniu sutartiniu ženklu. Todėl teismas padarė išvadą, kad remiantis vien sutartiniais žymėjimais žemėlapiuose teismas negali padaryti abejonių nekeliančios išvados, jog objektas S3 yra sodyba su gyvenamuoju namu, o ne atskirai esantis negyvenamasis pastatas ar pastatai. Teismas pažymėjo, kad Direkcija į bylą pateikė aerofotografinę nuotrauką, objekto S3 vietoje nesimato jokių statinių ar griuvėsių. Taip pat ir 1949 m. žemėlapyje ties S1 sodyba yra parodytas ženklinimas – stačiakampis punktyru ir rusiško žodžio „????.“ (liet. „sugriautas“) santrumpa, o ties S3 objektu nėra jokio punktyrinio ženklinimo, kuris rodytų sugriuvusius, apgriuvusius statinius. Ekspertė posėdžio metu nurodė, jog 1949 m. žemėlapyje prie S3 objekto nėra pažymėtų griuvėsių, nes jų nepažymėjo topografai, kurie sudarinėjo žemėlapį. Tačiau tokį ekspertės teiginį teismas laikė nepagrįstu, nes topografai griuvėsių galėjo nepažymėti dėl to, kad jų tiesiog ten nebuvo. Nors B. G. prašė nesivadovauti aerofotografine nuotrauka, tačiau teismas nematė tam pagrindo. Į bylą pateiktoje 2007 m. istorinėje medžiagoje nurodoma, kad sodybos sudegė 1944 m. Teismas vertino, kad tokiu atveju aerofotografinėje nuotraukoje objekto S3 vietoje turėjo matytis pastatai ar sugriauti pastatai, tačiau matomas tik šviesus plynas laukas, o, pavyzdžiui, S1 sodybos vietoje ir G. didžiosios sodybos vietoje matosi tamsūs įvairūs atspindžiai, kitose vietoje matosi tamsūs pastatai.
14. Vadovautis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad ir ši pareiškimo dalis (dėl S3 sodybos) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neįrodyta, todėl negalėjo (negali) būti tenkinama.
15. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas vertino, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo pagrįstam įsitikinimui, jog B. G. žemės sklype buvo bent viena ar dvi sodybos su gyvenamaisiais namais. Todėl sprendė, kad reikalavimas neįrodytas, todėl jis teismo neturėjo būti tenkinamas. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendimu, tenkindamas pareiškimą, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. Kartu teismas sprendė, kad atnaujinus procesą, toks sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškimą atmesti kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo B. G. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria panaikinta 2023 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 dalis, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą arba perduoti bylos dalį dėl 2023 m. vasario 9 d. Kartografinėje ekspertizėje nurodytų dviejų sodybų (S1 ir S3) nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kartu prašė priteisti B. G. naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
16.1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, tiesiogiai netyrė įrodymų, nešalino prieštaravimų, nepakankamai gilinosi į bylos esmę, nepagrįstai sureikšmino priešingo suinteresuotumo trečiųjų asmenų paaiškinimus.
16.2. Pirmosios instancijos teismo nenuoseklumą sąlygojo iš esmės subjektyvusis faktorius dėl teisėjo pasikeitimo. Pirma kartą bylą nagrinėjantis teismas rėmėsi 1912 m., 1929 m., 1936 m. kartografine medžiaga, kurią civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 įvertinusiam teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (dėl kitų dviejų sodybų S1 ir S3). Tačiau bylą po proceso atnaujinimo nagrinėjęs kitos sudėties teismas, minėta kartografine medžiaga jau nesirėmė, o sureikšmino kartografinę medžiagą gerokai vėlesnę, t. y. nuo 1940 metų, kurioje sodybvietės jau dėl sunaikinimo aiškiai nebefiksuojamos. Teismas neįvertino, kad karo laikotarpio ir pokarinėje kartografinėje medžiagoje griuvėsių ar buvusių sodybviečių fiksavimas nebuvo aktualus, nes kartografijos tikslai buvo kitokie. Būtent Vokietijos sudarytoje kartografinėje medžiagoje ir buvo iki karo fiksuojami natūroje esantys sodybviečių pastatai su jiems priskirtais žymėjimais. Todėl nepagrįstai yra sureikšminama aerofotografinė nuotrauka, nes ji yra labai nekokybiška ir neinformatyvi. Todėl reikia remtis senesne iki 1940 m. planine medžiaga, kurioje sodybvietės yra aiškiai matomos. Teismas, neįvertinęs aktualios kartografinės medžiagos, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškimas ir dėl kitų dviejų sodybų (S1, S3) neva nepagrįstas.
16.3. Teismas nepagrįstai suabejojo, ką reiškia planinėje medžiagoje ginčo vietoje esantis stačiakampio formos uždarame kontūre juoda spalva žymimas objektas. Tai yra sodybvietės pagrindinis pastatas (gyvenamasis namas). Priešingai nei konstatavo teismas, byloje esančiame 1912 m. vokiečių topografiniame žemėlapyje (M. N.. 1. M 1:25000) žymima sodybvietė nėra laivų gelbėjimo stotimi, nes sodyba esmingai nutolusi nuo Baltijos jūros pakrantės ir yra išsidėsčiusi iki Rikinės upelio. Laivų gelbėjimo stotis nepateko į pareiškėjos žemės sklypą, bei nebuvo sodybvietės S3 vietoje. Tokia teismo išvada yra siurprizinė.
16.4. Teismas nepagrįstai sureikšmino Direkcijos atstovo D. N. iškeltą versiją ir nepagrįstai atmetė šią pareiškimo dalį. Laivų gelbėjimo stotis buvo už pareiškėjos žemės sklypo, t. y. už Rikinės upelio ir tai liudija istorinė šios laivų gelbėjimo stoties medžiaga. Teismas nesiėmė priemonių neaiškumams pašalinti, t. y. neapklausė kompetentingo asmens, kuris galėtų paaiškinti kartografinėje medžiagoje esančius žymenis. Kartografinėje medžiagoje nurodyti žymenys aiškiai žymi sodybų namų buvimo vietas. Tokią išvadą pagrindžia išviešintas leidinys apie žemėlapių sutartinius ženklus Vokietijos žemėlapiuose. Vien techninė klaida dėl sodybos S2 buvimo vietos nesudaro pagrindo iš esmės paneigti 2023 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 nustatytas aplinkybes dėl sodybų S1 ir S3. Pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti apsiribota tik dėl sprendimo pakeitimo dėl sodybos S2, nes iš esmės tik dėl jos lokalizacijos buvo nustatyta techninė klaida.
16.5. Teismas išnagrinėjo bylą po proceso atnaujinimo taip ir neatlikus sodybviečių koordinavimo natūroje, nors Direkcijos atstovas nurodė, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 nėra pateiktos koordinuotos buvusių sodybų vietos bei nepažymėtos dabartinio žemės sklypo ribos, todėl neva neįmanoma identifikuoti tikslių galimai buvusių sodybų vietų. Esant tokiam trūkumui, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjos žemės sklype dviejų sodybų (S1 ir S3) taip pat nebuvo.
16.6. Jeigu teismas laikė, jog patikslinta ekspertizės išvada nepakankama dėl dviejų sodybų (S1 ir S3), turėjo pasiūlyti skirti teismo ekspertizę, nes nustačius, kad geodezininkė prof. dr. J. S.-V. netinkamai nužymėjo sodybvietę S2, neobjektyvu ir nepagrįsta buvo prašyti to paties specialisto taisyti klaidas ir vėl parengti išvadą. Tačiau, apeliantės nuomone, sodybviečių S1 ir S3 lokalizacijos jokia techninė klaida nebuvo nustatyta, todėl nebuvo pagrindo nesiremti specialistės išvada, nustatant prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Teismui nepasiūlius skirti ekspertizės, susiklostė situacija, kai byloje yra dvi tos pačios geodezininkės išvados ir jos viena kitai prieštarauja dėl sodybos S2. Kuri iš išvadų yra tinkama dėl sodybviečių S1 ir S3, nėra galimybės objektyviai patikrinti, nepaskyrus teismo ekspertizės.
16.7. Teismui nustačius, kad geodezininkės išvadoje yra techninė klaida dėl sodybos S2, teismas turėjo pasiūlyti patikslinti savo pareiškimą, nes tapo aišku, kad išvada visa apimtimi negalima remtis, tačiau to nepadarė, o tiesiog atmetė reikalavimą, nors pagrindas netenkinti prašymo buvo tik dėl sodybos S2.
16.8. Teismui abejones turėjo sukelti tai, kad Direkcija prašė atnaujinti procesą iš esmės dėl sodybos S2, t. y. kad ji yra už pareiškėjos sklypo ribų, o duomenų apie tai, kad geodezininkės nurodytos kitos dvi sodybos būtų už pareiškėjos žemės sklypo ribų byloje nėra, nes tokio fakto, kad kitos dvi sodybos (S1 ir S3) yra už pareiškėjos sklypo ribų suinteresuoti asmenys net neįrodinėjo. Todėl teismas panaikino visą 2023 m. liepos 5 d. sprendimą nepagrįstai.
Atsiliepimas
16.9. Suinteresuotas asmuo D. S. paaiškino, kad jam žinoma iš viso apie dvi sodybas, apie sodybą S3 nieko nežino. Tačiau teismas turėjo įvertinti, kad vien tai, jog šiam asmeniui nėra žinomos visos aplinkybės apie visas pareiškėjos nurodomas sodybas, savaime nereiškia, kad teismui yra kliūtis nustatyti prašomą faktą remiantis kitais byloje surinktais įrodymais.
16.10. Teismui kilus neaiškumų dėl istorikės J. V. skirtingais laikotarpiais rengtų dokumentų, teismas turėjo apklausti dokumentų rengėją, nes tik po apklausos būtų galima vertinti jos išvadas visų surinktų duomenų kontekste. Tačiau teismas to nepadarė. Todėl šis įrodymų vertinimo defektas sudarė prielaidas teismui priimti nepagrįstą skundžiamo sprendimo dalį.
16.11. Nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojos E. V. parodymai jokios įrodomosios galios nagrinėjamu atveju neturi, kadangi ji remiasi artimųjų pasakojimais. Liudytojos parodymai iš esmės neprieštarauja byloje surinktų, tačiau teismo netinkamai įvertintų įrodymų visumai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad liudytoja sulaužė priesaiką ar, kad kitu pagrindu liudytojos parodymai prarado patikimumą.
17. Direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
17.1. Apeliantės teismui pateiktuose dokumentuose galimai buvusios sodybvietės S1 didesnioji dalis patenka ne į apeliantės, o į gretimo žemės sklypo ribas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype buvo sodyba, turi būti nustatyta ne tik tai, kad yra išlikusių sodybos liekanų, bet ir yra duomenys, apibrėžiantys pačią sodybą, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas, tai yra – būtina nustatyti, į kurį žemės sklypą patenka galimai buvusios sodybos S1 gyvenamasis namas. Teismo metu galimai buvusios sodybvietės S1 gyvenamojo namo tiksli vieta nebuvo nustatyta.
Šalies argumentai
17.2. Apeliantės nurodyta galimai buvusios sodybos S3 vieta patenka į jos žemės sklypą, tačiau bylos nagrinėjimo metu kilo abejonių dėl sutartinių ženklų galimai buvusių sodybų S1 ir S3 vietose skirtingo pavaizdavimo (ženklinimo) žemėlapyje, o tuo pačiu ir sutartinių ženklų legendose. Pagal pateiktos kartografinės medžiagos legendą nebuvo nustatyta tiksli sutartinio ženklo, žyminčio sodybą S3, reikšmė – nebuvo aiškių įrodymų dėl gyvenamojo namo (su jo priklausiniais ar be jų) buvimo fakto.
17.3. Pareiškėja apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, jog Direkcija teigė, jog galimai buvusios sodybos S3 vietoje buvo Karklės laivų gelbėjimo stotis. Direkcijos atstovas tik atkreipė dėmesį, kad toks žymėjimas (sutartinis ženklas) galimai gali reikšti ir kitos paskirties pastatus, t. y. žymėjimas labiau panašus į buvusios Karklės laivų gelbėjimo stoties (visuomeninio ar kitos paskirties pastato) vietoje nurodytą sutartinį ženklą nei į sodybų (ar gyvenamųjų namų su jų priklausiniais ar be jų) sutartinį ženklinimą.
17.4. Pažymi, kad Direkcija bylos nagrinėjimo metu buvo pateikusi ir 1941–1945 m. aerofotografijos kopiją su dabartinių žemės sklypų ribų tinklu, kurioje galimai buvusios sodybvietės S3 vietoje nėra matoma jokių statinių požymių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
19. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – situacijos su laivų gelbėjimo stotimi istorinę medžiagą.
20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas).
22. Spręsdamas prašymą priimti naujus įrodymus, be anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, apeliacinės instancijos teismas taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti įrodymai susijęs su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, jais apeliantė grindžia apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, todėl jie priimami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
24. 2025 m. vasario 3 d. suinteresuotas asmuo D. S. pateikė rašytinius paaiškinimus.
25. CPK 323 straipsnyje nustatyta, jog pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo ir (ar) atsiliepimo į jį padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą ir (ar) atsiliepimą į jį yra draudžiama.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens pateikti rašytiniai paaiškinimai yra laikytini atsiliepimu į apeliacinį skundą. Terminas atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti pasibaigė dar 2024 m. lapkričio 13 d., todėl darytina išvada, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas praleidus jam pateikti nustatytą terminą. Nesant prašymo praleistą terminą atnaujinti, teismas atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisako priimti (CPK 323, 338 straipsniai).
Dėl faktinių aplinkybių ir apeliacijos objekto
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso B. G.. Sklypas yra Pajūrio regioninio parko Etnokultūrinio draustinio teritorijoje, (duomenys neskelbtini), Šis sklypas pietvakarinėje dalyje ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui D. S..
28. Į nagrinėjamą civilinę bylą ir civilinę bylą Nr. e2YT-5212-1112/2023 yra pateikti įvairių metų topografiniai žemėlapiai, topografinių sutartinių ženklų lentelės, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriaus patvirtinta 1941–1945 m. aerofotografinės nuotraukos kopija, 2004 m. ir 2007 m. istorikės J. V. istorinės pažymos, ekspertės prof. Dr. J. S.-V. 2023 m. vasario 9 d. kartografinės ekspertizės aktas, taip pat šios ekspertizės 2024 m. vasario 12 d. ir 2024 m. birželio 21 d. patikslinimai, kuriuose ekspertė, be kita ko, nurodo, kad atlikus archyvinės-kartografinės medžiagos pakartotinę analizę nustatyta, kad registro Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribose 1940–1949 m. laikotarpyje buvo dvi sodybos su gyvenamosios paskirties pastatais; patikslinus identifikuotų sodybų S1, S2, S3 koordinates nustatyta, kad S2 sodyba nėra Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribose.
29. Civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 B. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo trys sodybos, kaip tai nurodyta Vilniaus Gedimino technikos universiteto matininkės/geodezininkės prof. dr. J. S.-V. 2023 m. vasario 9 d. Kartografinės ekspertizės akto 1 lentelėje, 4 priede. Juridinę reikšmę turintį faktą nusistatyti pareiškėjas siekia teisės atstatyti sodybų statinius įgijimui.
30. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo trys sodybos, kurių koordinatės nurodytos Vilniaus Gedimino technikos universiteto matininkės (geodezininkės) prof. dr. J. S.-V. 2023 m. vasario 9 d. Kartografinės ekspertizės akto 1 lentelėje, 4 priede.
31. Direkcija pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023. Prašymą grindė tuo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje nėra pateiktos koordinuotos buvusių sodybų vietos bei nepažymėtos dabartinio žemės sklypo ribos, todėl neįmanoma identifikuoti tikslių galimai buvusių sodybų vietų. Direkcijos teigimu, tokio priimto sprendimo neįmanoma realizuoti. Direkcija prašė bylos nagrinėjimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 atnaujinti, o atnaujinus bylos nagrinėjimą būtina, įvertinus naujas faktines aplinkybes, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ar pareiškėjai B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra buvusios sodybos.
32. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-1269-1180/2024 tenkino pareiškėjos prašymą – atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023, išnagrinėtoje pagal pareiškėjos B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
33. Skundžiamu sprendimu Klaipėdos apylinkės teismas Direkcijos pareiškimą tenkino – panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjos B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
34. Apeliaciniu skundu pareiškėja B. G. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria panaikinta 2023 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 dalis, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą arba perduoti bylos dalį dėl 2023 m. vasario 9 d. Kartografinėje ekspertizėje nurodytų dviejų sodybų (S1 ir S3) nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
35. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
36. Nagrinėjimu atveju pareiškėja nekvestionuoja sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl sodybos S2. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies plačiau ir nepasisako.
37. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas prašymas dėl juridinio fakto nustatymo dėl sodybų S1 ir S3, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
38. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino visą Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą. Jos nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pakeisti tik sprendimo dalį, kadangi Direkcija prašė atnaujinti procesą iš esmės tik dėl sodybos S2. Duomenų apie tai, kad geodezininkės nurodytos kitos dvi sodybos būtų už pareiškėjos žemės sklypo ribų byloje nėra, nes tokio fakto, kad kitos dvi sodybos (S1 ir S3) yra už pareiškėjos sklypo ribų suinteresuoti asmenys net neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
39. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pagrindai, pagal kuriuos išnagrinėta byla buvo atnaujinta, – pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2006).
40. Nagrinėjamos bylos faktinį proceso atnaujinimo pagrindą sudaro aplinkybės, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje nėra pateiktos koordinuotos buvusių sodybų vietos bei nepažymėtos dabartinio žemės sklypo ribos, todėl neįmanoma identifikuoti tikslių galimai buvusių sodybų vietų. Todėl Direkcija prašė bylos nagrinėjimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5212-1112/2023 atnaujinti, o atnaujinus bylos nagrinėjimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ar pareiškėjai B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra buvusios sodybos.
41. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad Direkcija prašė atnaujinti procesą dėl visos išnagrinėtos civilinės bylos, o ne tik dėl jos dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą visa apimtimi, vertinant tiek byloje esančius, tiek naujai pateiktus įrodymus, neapsiribojant aplinkybių vertinimu tik dėl sodybos S2.
42. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog jai priklausančiame žemės sklype buvo sodybos S1 ir S3.
43. Pažymėtina, kad juridinę reikšmę turinčiam (sodybos buvimo) faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba. Ši aplinkybė – sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę (nustačius juridinę reikšmę turintį faktą). Tokią praktiką (statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu) formuoja kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006; 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).
44. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai, norint, jog teismas nustatytų jos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, teko pareiga įrodyti, kad jai nuosavybės teise priklausančio sklypo ribose buvo sodybos S1 ir S3.
45. Byloje nekilo ginčo, kad pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype nustatymo elementas yra gyvenamasis pastatas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nagrinėdamas pareikštą prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vertino byloje esančius įrodymus, siekiant nustatyti ar objektuose S1 ir S3 buvo gyvenamieji pastatai ir (ar) jie pateko į pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribas.
46. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl sodybų S2 ir S3, neatliko išsamaus nustatytinų aplinkybių tyrimo, visapusiško byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų tarpusavio ryšio, be to, tinkamai nemotyvavo šios sprendimo dalies.
47. Pagal CPK 263 straipsnį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176–185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas.
48. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Teismo funkcija yra tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018). Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 28 punktas).
49. Taigi, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).
50. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).
51. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, t. y. ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-378/2019, 28 punktas). Nedispozityviose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Kita vertus, CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostata byloje dalyvaujančių asmenų neatleidžia nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).
52. Taigi, tuo atveju, jei šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai yra prieštaringi, teismas tarp jų egzistuojančius prieštaravimus gali šalinti, pasiūlydamas šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus paaiškinimus ar kitus įrodymus, o prireikus išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių žinių, pasiūlyti paskirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis).
53. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tyrė byloje pateiktus įrodymus, tačiau nesiėmė pakankamų veiksmų, siekiant pašalinti byloje pateiktų įrodymų prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu kilo abejonių dėl sutartinių ženklų galimai buvusių sodybų S1 ir S3 vietose skirtingo pavaizdavimo (ženklinimo) žemėlapyje, o tuo pačiu ir sutartinių ženklų legendose. Pagal pateiktos kartografinės medžiagos legendą nebuvo nustatyta tiksli sutartinio ženklo, žyminčio sodybą S3, reikšmė – nebuvo aiškių įrodymų dėl gyvenamojo namo (su jo priklausiniais ar be jų) buvimo fakto. Tačiau, konstatavęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių neaiškumams pašalinti, pavyzdžiui, neapklausė kompetentingo asmens, kuris galėtų paaiškinti kartografinėje medžiagoje esančius žymenis. Be to, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl objekto S1, įvertinęs ekspertės pastebėjimus, kad S1 sodyboje nustatyti pirmasis ir trečiasis statiniai yra didesnių matmenų, todėl galėjo būti gyvenami, padarė išvadą, jog neatmetama galimybė, kad gyvenamasis namas buvo trečiasis pastatas, kuris į B. G. sklypą nepatenka. Tačiau pirmosios instancijos teismas detaliau nesiaiškino į kurį žemės sklypą patenka galimai buvusios sodybos S1 gyvenamasis namas, t. y. buvusios sodybvietės S1 gyvenamojo namo tiksli vieta nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kilus abejonių, dėl paminėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas plačiau jų nesiaiškino, išsamiai netyrė, neapklausė pakartotinai ekspertės ar kitų specialistų. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl ekspertės išvadų pagrįstumo ar pakankamumo (juolab, kad buvo padarytos klaidos pateiktoje pirminėje ekspertizės išvadoje), jis nepasiūlė šalims paskirti ekspertizę reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, ją pavedant atlikti kitam ekspertui.
54. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad 2004 m. istorikė J. V. 2024 m. istorinėje pažymoje ir 2007 m. istorinėje pažymoje, kurios pateiktos į bylą, nurodė prieštaringus teiginius dėl sodybų buvimo vietos. Tačiau, sprendžiant dėl sodybos S1, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir 2007 m. istorikės pažymos turiniu, nevertinant jos prieštaringumo su 2004 m. pažyma. Tuo tarpu sprendžiant dėl sodybos S3, pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, kad dėl istorinių pažymų prieštaringumo jomis remtis negalima. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios intencijos teismui kilus neaiškumų dėl istorikės J. V. skirtingais laikotarpiais rengtų dokumentų, pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti klausimą dėl galimybės apklausti dokumentų rengėją, nes tik po apklausos būtų galima vertinti jos išvadas visų surinktų duomenų kontekste. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
55. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos pareiškimą dėl sodybų S1 ir S3, išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių, nesiėmė veiksmų, siekiant pašalinti pateiktų byloje įrodymų prieštaringumą. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad sprendimo dalis dėl atsakovės pareikštų reikalavimų, susijusių su sodybomis S1 ir S3, (ne)pagrįstumo nėra pakankamai motyvuota.
56. Primintina, kad teismas ex officio yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių pareigą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24, 25 punktai; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021, 27 punktas).
57. Taigi, tuo atveju, jei šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai yra prieštaringi, teismas tarp jų egzistuojančius prieštaravimus gali šalinti, pasiūlydamas šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus paaiškinimus ar kitus įrodymus, o prireikus išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių žinių, pasiūlyti paskirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Šiuo atveju tai padaryta nebuvo.
Dėl kitų argumentų
58. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
59. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškimo reikalavimų dėl sodybų S1 ir S3, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neištyrė ir nevertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, siekiant teisingai išspręsti šį ginčą, nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų, pašalinančių esminius prieštaravimus, nepasiūlė skirti ekspertizės ir kt.
60. Nagrinėjamu atveju nustatytos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos perduoti bylą (jos dalį) nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes pagal byloje pateiktus įrodymus, tirtinų aplinkybių, reikalautinų bei tirtinų įrodymų apimtį, jų pobūdį, ginčo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
61. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, sprendžia, kad yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti, skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl sodybų S1 ir S3, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
62. Išaiškintina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti ir ištirti bei motyvuotai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštų reikalavimų (ne)pagrįstumu, imtis veiksmų, siekiant pašalinti byloje pateiktų įrodymų prieštaringumą, papildomai apklausti specialistus ir ekspertę, pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus paaiškinimus ar kitus įrodymus, o prireikus išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių žinių, pasiūlyti paskirti ekspertizę.
63. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, paskirstymo klausimo. Byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas taip pat paskirstys pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos B. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad B. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)ek, buvo sodybos S1 ir S3, ir šią dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.