Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Matiukienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Deksnynė“ ieškinį atsakovui A. U. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. U. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys S. J., O. U., E. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ne 2010 m. spalio 18 d. turto perdavimo aktais Nr. 01/2010 ir Nr. 02/2010, o ilgalaikio turto pirkimo-pardavimo 2010 m. spalio 18 d. sutartimi Nr. 10-01 ir 2010 m. spalio 18 d. PVM sąskaitomis faktūromis Nr. 002064 bei Nr. 002063. Remdamasis šiais rašytiniais įrodymais teismas nepagrįstai nustatė, kad šalys susitarė dėl transporto priemonių pardavimo kainos. Teigia, kad šalys nesitarė dėl perduodamų transporto priemonių kainos, o tai patvirtina turto priėmimo – perdavimo aktai, kuriuose nėra nurodyta perduodamų transporto priemonių kaina bei PVM sąskaitos faktūros, kuriose nėra atsakovo A. U. parašo. Kadangi šios transporto priemonės buvo perduodamos už perkamas UAB „Deksnynė“ akcijas, perduodamų transporto priemonių kaina šalims neteikė jokios teisinės reikšmės. Todėl ieškovės vyr. buhalterė PVM sąskaitose faktūrose įrašė perleidžiamų transporto priemonių likutines vertes, kurios negali būti prilyginamos transporto priemonių pardavimo kainoms.Taip pat nurodo, kad atsakovas priešiniame reikalavime kėlė klausimą dėl UAB „Deksnynė“ direktoriaus parašo tikrumo 2010 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti į teismo posėdį ir apklausti UAB „Deksnynė“ direktorių A. L., kuris UAB „Deksnynė“ vardu tiesiogiai dalyvavo sudarant ginčijamą sandorį bei atliko tyčinius veiksmus, siekdamas suklaidinti atsakovą. Mano, kad neapklausęs UAB „Deksnynė“ direktoriaus A. L., teismas neišsiaiškino byloje keliamų pagrindinių klausimų dėl parašo tikrumo pirkimo-pardavimo sutartyje, dėl tyčinių veiksmų, turėjusių lemiamos įtakos atsakovo A. U. valios susiformavimui, dėl transporto priemonių perleidimo už perkamas UAB „Deksnynė“ akcijas.Teigia, kad teismas netinkamai įvertino trečiojo asmens E. U. ir liudytojos O. U. parodymus. E. U. pats tiesiogiai dalyvavo sudarant ginčijamą transporto priemonių ir akcijų pirkimo sandorius. Byloje nepaneigti nei E. U., nei O. U. parodymai, jog transporto priemonės yra perimtos už parduotas UAB „Deksnynė“ akcijas, nes už akcijas pinigai negauti.Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai priteisdamas iš atsakovo 3771,22 Lt palūkanų sumą pažeidė CK 6.261 str. normą, nes PVM sąskaitose faktūrose nebuvo nurodytas atsiskaitymo terminas.Nurodo, kad pagal CK 6.130 str. galima bus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju kreditorius pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra UAB „Deksnynė“, skolininkas – atsakovas A. U., o šiuo metu nagrinėjamoje Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. L2-2100-901/2014 kreditorius 34477,60 Lt sumai yra A. U., o skolininkas UAB „Deksnynė“. Šių vienarūšių reikalavimų įskaitymas bus galimas, kai įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. L2-2100-901/2014 Šiaulių apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Apeliantas A. U. teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Apeliantas ginčija savo, kaip pirkėjo, prievolę sumokėti jam perduotų pagal 2010-10-18 pirkimo-pardavimo Nr. 10-01 sutartį vilkiko Mercedec-Benz Actros 1840 LS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės Koegel SN 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kainą ir šios sutarties bei turto priėmimo-perdavimo akto Nr. 02/2010 teisėtumą. A. U. apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad vilkikas buvo perleistas A. U. atsiskaitant už UAB „Deksnynė“ akcijas ir jokių pinigų už perimtą vilkiką su priekaba pirkėjas neturėjo mokėti.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 176, 185 straipsnių reikalavimus. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai (CPK 178 straipsnis). Nors apeliantas skunde nurodo CPK 185 straipsnio pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011, 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.).

Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, nes teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti įrodymų. Aplinkybė, kad teismas neapklausė ginčo pirkimo-pardavimo sutartį pasirašiusio UAB „Deksnynė“ direktoriaus A. L., nereiškia, jog bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas teikė prašymą apklausti liudytoju byloje dalyvaujantį asmenį, UAB „Deksnynė“ vadovą A. L., todėl teismas visiškai pagrįstai prašymo netenkino (CPK 189 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sandorį ir UAB „Deksnynė“ jai priklausančią transporto priemonę – vilkiką Mercedec-Benz Actros 1840 LS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabę Koegel SN 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė apeliantui A. U.. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovas pripažįsta, kad pasirašė tiek pirkimo-pardavimo sutartį, tiek ir turto perdavimo aktus, kad pardavėjas perdavė pirkėjui transporto priemones, kurios VĮ Regitra buvo įregistruotos apelianto vardu. A. U. pripažįsta ir tai, kad buvo sudaręs su pardavėju pagal ginčijamą sandorį įsigytų transporto priemonių nuomos sutartį, o vėliau pardavė jas tretiesiems asmenims. Ieškovės UAB „Deksnynė“ vadovas neneigia sudaręs su atsakovu vilkiko ir puspriekabės pirkimo-pardavimo sandorį. Priešingai, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, kuriuos pasirašė UAB „Deksnynė“ direktorius A. L., pripažįstamas ginčo sandorio sudarymo faktas, pirkimo-pardavimo sutartimi grindžiami A. U. pareikšti reikalavimai, todėl aplinkybių, susijusių su ginčo sutartį ieškovo vardu pasirašiusio asmens, t. y. bendrovės direktoriaus A. L., parašo tikrumu, aiškinimasis, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų perteklinis.

Bylai reikšmingos aplinkybės, kad atsakovas nepateikė teismui 2010-10-18 pirkimo-pardavimo sutarties originalo, o 2014 m. sausio 23 d. teismo posėdyje apelianto atstovas nurodė, kad tokios sutarties nebuvo, nors procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodo pasirašęs šią sutartį ir pagal bylos medžiagą galima spręsti, kad šį dokumentą apeliantas turėjo. 2013-01-07 E. U., O. U. pareiškime Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai ir 2013-02-22 A. U. pareiškime Šiaulių apylinkės prokuratūrai „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“ yra duomenys, kad A. U. ir tretieji asmenys teikia pirkimo-pardavimo sutarties kopijas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, pirkimo-pardavimo sutarties kopiją teismui pateikė atsakovo atstovas advokatas P. L. (1 tomas, 51–60, 65–66, 77–81 b. l.).

Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad 2010-10-18 buvo sudaryta ne tik ginčijama vilkiko ir puspriekabės pirkimo-pardavimo sutartis, bet ir UAB „Deksnynė“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis (1 t., 39–44 b. l.). Ginčo šalys ir tretieji asmenys pripažįsta, kad pirmiausia buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje yra pardavėjo E. U. ranka rašytas prierašas, patvirtinantis, kad sutartyje nustatyta akcijų kaina – 104400 Lt jam sumokėta. Atsakovas A. U., tą pačią dieną sudarydamas ilgalaikio turto pirkimo-pardavimo sutartį, nepasirūpino, kad pardavėjo UAB „Deksnynė“ vadovas A. L. padarytų analogišką prierašą, patvirtinantį, kad pinigus už parduodamas transporto priemones pirkėjas, t. y. A. U., sumokėjo. Vertindamas ar atsakovas galėjo suklysti, sudarydamas ginčo sandorį, teismas taiko protingumo kriterijų (CK 1. 5 straipsnis), t. y. atsakovo elgesį vertina atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teisių ir pareigų, atsirandančių sutarties pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (LR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005).

Apelianto argumentus, susijusius su tariamai nenustatyta transporto priemonių pardavimo kaina, teismas atmeta, kaip prieštaraujančius CK 6.305 straipsnyje įtvirtintai pirkimo-pardavimo sutarties sampratai ir CK 6.313, 6.162 straipsnių nuostatoms, nes parduodamo daikto kaina yra viena esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, todėl sutarties šalys privalėjo dėl jos susitarti. A. U. teiginiai, kad sutartyje nurodyta tik likutinė transporto priemonių vertė, o reali sandorio kaina siekė net 104400 Lt, ne tik neįrodyti jokiais leistinais įrodymais, bet ir nelogiški, nes bandoma viso parduotos uždarosios akcinės bendrovės „Deksnynė“ turto vertę sulyginti su vieno vilkiko ir puspriekabės verte. Atmesdama apelianto argumentus teisėjų kolegija įvertina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje esančią informaciją, kad UAB „Deksnynė“ turto perdavimas, sudarius 2010 m. spalio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, buvo pakankamai komplikuotas. Tai patvirtina Šaulių apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr.1-120-332/2014 duomenys. Minėtoje byloje UAB „Deksnynė“ yra pareiškusi 54381,60 Lt civilinį ieškinį E. U., kaltinamam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už UAB „Deksnynė“ turto iššvaistymą.

Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad būtų padarytos kitokios, būtent atsakovui naudingos išvados. Todėl atmestini skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visų įskaitymui reikalingų sąlygų (CK 6.130 straipsnis), teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB Mažoji prekybos agentūra, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Accuratus“ v. SIA „Aquabaltia Group Latvia“, bylos Nr. 3K-3-142/2014). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai konstatavo visų būtinų sąlygų įskaitymui atlikti nebuvimą, todėl nenukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadą, kad įskaitymas negalimas, nurodė, kad UAB „Deksnynė“ ir A. U. nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš 2010-10-18 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, nes minėtą sutartį sudarė ne nagrinėjamo ginčo šalys, o byloje dalyvaujantys tretieji asmenys E. U., O. U. ir S. J.. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliantas pripažįsta neturėjęs ieškovei priešpriešinių reikalavimų, kylančių iš akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Apeliaciniame skunde A. U. nurodo, kad įskaitymas bus galimas, kai įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. L2-2100-901/2014. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. Sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2100-901/2014 iš UAB „Deksnynė“ A. U. naudai priteista 39776,75 skola ir metinės 5 procentų palūkanos pagal 2008-04-16 paskolos sutartį Nr. 2008/104/04. Sprendimas įsiteisėjo 2014-05-16, todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad vykdymo procese bus galimas ginčo šalių tarpusavio skolų įskaitymas, tačiau tai nereiškia, kad įskaitymas buvo galimas A. U. sudarant ginčo sandorį.

Apibendrindamas teismas sprendžia, kad atsakovo atsikirtimai į pareikštą ieškinį ir priešieškinio reikalavimai dėl jau minėtos pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo akto pripažinimo negaliojančia nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su valios trūkumu, sudarant sutartį, o nenuoseklūs atsakovo ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju sandoris ginčijamas, siekiant atsakovui naudingo rezultato – išvengti piniginės prievolės vykdymo. Tokia atsakovo pozicija prieštarauja įstatymui, numatančiam, kad sutartinės prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir tinkamai (LR CK 6.4 str., 6.38 str., 6.200 str.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 3771,22 Lt palūkanų sumą ir pažeidė CK 6.261 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl prievolės įvykdymo termino pažeidimo yra nepagrįstos, nes ginčo pirkimo-pardavimo sutarties 3 punkte yra nurodytas nekonkretus atsiskaitymo už vilkiką terminas – „atsiskaitoma grynais arba pavedimu per banką vėliau kaip per 30 d.“(CK 6.314 str. 4 d.). CK 6.53 straipsnyje nustatyta, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė UAB „Deksnynė“ pretenziją A. U. dėl 38720,00 Lt skolos sumokėjimo pateikė tik 2012 m. spalio 15 d. ir nurodė, kad skola turi būti sumokėta iki 2012 m. spalio 24 d. Nustatytu terminu skolininkas A. U. prievolės neįvykdė, todėl privalo mokėti įstatyme nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas tik už penkias dienas, t. y. nuo 2012-10-25 iki 2012-10-30 ir tai sudaro 27 Lt (CK 6.210 str., 6.261 str., 6.314 str.). Dėl šių aplinkybių Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 11 d. preliminarus sprendimas ir 2014 m. vasario 11 d. galutinis sprendimas pakeistini, sumažinant iš atsakovo priteistas 3771,22 Lt palūkanas iki 27 Lt, taip pat atitinkamai sumažinant ir procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos 38747 Lt sumos, o kitą galutinio sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 430 str. 6 d. 3 p.). Sumažinus priteistinas palūkanas mažintina iš atsakovo ieškovui priteistina žyminio mokesčio dalis iki 581 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. galutinį sprendimą ir 2012 m. lapkričio 12 d. preliminarų sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Sumažinti iš atsakovo A. U. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Deksnynė“ priteistas 3771,22 Lt palūkanas iki 27 Lt (dvidešimt septynių litų), 5 (penkių) procentų dydžio metines įstatymines palūkanas, skaičiuojant jas nuo priteistos 38747 Lt sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012-11-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir žyminį mokestį iki 581 Lt (penkių šimtų aštuoniasdešimt vieno lito).

Kitas 2012 m. lapkričio 12 d. preliminaraus sprendimo ir 2014 m. vasario 11 d. galutinio sprendimo dalis palikti nepakeistas.