Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-322-241/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-19
Bylos Nr.: e2A-322-241/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00127-2018-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas: S. C., J. S.
Trečiasis asmuo: V. G.

Kategorijos

2.2.2.7Juridinio asmens organai
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
2.6.10.8Žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas
3.4.3.2.2.3Įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo

Civilinė byla Nr. e2A-322-241/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00127-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 2.6.10.8; 3.4.3.2.2.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nira Group“ ir atsakovės S. C. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-453-524/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nira Group“ ieškinį atsakovėms S. C., J. S. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo V. G. (V. G.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Nira Group“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Tamtamas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovių S. C. 99 202,78 Eur, J. S. 40 053,48 Eur žalos atlyginimą, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Pradiniu ieškiniu ieškovė buvo pareiškusi bendrą 154 256,26 Eur žalos atlyginimo reikalavimą, kurį sumažino iki 139 256,26 Eur, nes su atsakovu V. R. (V. R.) byloje sudarė taikos sutartį dėl 15 000 Eur sumos.

2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2017 m. sausio 19 d.) UAB „Nira Group“ yra iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė, susipažinusi su turimais ir papildomai surinktais duomenimis, nustatė, kad juridinio asmens organai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip padarydami žalą. Atsakovė S. C. ieškovės vadovės pareigas vykdė nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., atsakovė J. S. – nuo lapkričio 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Vieninteliu akcininku nuo įmonės įsteigimo yra V. R., iki 2014 m. spalio 2 d. vykdęs ir direktoriaus pareigas.

3. 2015 finansinių metų pabaigoje UAB „Nira Group“ jau buvo faktiškai nemoki, nesugebanti laiku ir tinkamai vykdyti įsipareigojimų kreditoriams; balanse apskaitytą 192 090 Eur vertės turtą iš esmės sudarė 99 925 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 77 648 Eur atsargos, išankstiniai apmokėjimai, nebaigtos vykdyti sutartys; 2015 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis buvo patyrusi – 48 839 Eur nuostolį. Bankroto bylos kėlimo metu įmonės pradelstos skolos kreditoriams siekė 245 776 Eur, o faktiškai turimas į apskaitą įtrauktas kilnojamasis turtas tebuvo 4 753,51 Eur vertės; realiai gautinų debitorinių skolų nenustatyta. Ieškovė, būdama glaudžiai susijusi su savo skolininke UAB „JVA Partneris“ (kurios vadovu iki bankroto bylos iškėlimo dirbo trečiasis asmuo V. G., kartu dirbęs ir UAB „Nira Group“; atsakovės S. C. ir J. S. taip pat buvo ir UAB „JVA Partneris“ darbuotojos), žinojo, kad pastarosios finansinė padėtis bloga ir debitorių sąraše nurodytos 89 540,83 Eur sumos atgavimas iš šios skolininkės yra neįmanomas. Todėl ieškovės vadovams buvo aišku, kad ieškovė negalės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.

4. UAB „Nira Group“ faktiškai nemoki tapo nuo 2016 m. sausio 1 d., nuo įmonės tapimo nemokia momento susidarė 154 256,26 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai. Byloje pateikti įrodymai įrodo atsakovių civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus (nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei 2015 m. pabaigoje pasiekus nemokumo būseną), todėl atsakovės privalo atlyginti dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovei atsiradusią žalą (kreditorių reikalavimai, atsiradę tuo metu, kai įmonė jau buvo nemoki).

Žemesnės instancijos teismas

5. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi patvirtino ieškovės ir atsakovo V. R. sudarytą taikos sutartį ir civilinės bylos dalį dėl pareikštų reikalavimų atsakovui V. R. nutraukė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė BUAB ,,Nira Group“ iš S. C. 5 714,42 Eur žalos atlyginimo, 139,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, bei 128,57 Eur žyminio mokesčio valstybei; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2017 m. sausio 19 d.) UAB „Nira Group“ yra iškelta bankroto byla.

8. Atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką dėl viešojo intereso buvimo bankroto procese, pažymint, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių ir teismas neturi teisės be ieškovės sutikimo pakeisti trečiojo asmens procesinės padėties, teismas pažymėjo, kad pasiūlė ieškovei pakeisti trečiojo asmens V. G. procesinę padėtį, tačiau ieškovei nesutikus, byloje nėra pagrindo analizuoti faktinio įmonės vadovo V. G. veiksmus ir pasisakyti dėl jo atsakomybės ginčo laikotarpiu.

9. Spręsdamas dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo ir nustatydamas šios pareigos atsiradimo momentą, teismas nurodė, kad ieškovės teigimu 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Nira Group“ pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė jau buvo patyrusi 48 839 Eur nuostolį.

10. Iš ieškovės balanso teismas nustatė, kad 2015 m. įmonės turtas buvo 192 090 Eur vertės, o mokėtinos sumos – 245 176 Eur; pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, įmonės kreditorių finansinių reikalavimų dydis buvo 229 779 Eur, turto vertė – 115 117 Eur. Iš šių duomenų teismas padarė išvadą, kad įmonės nemokumo padėtis tęsėsi nuo 2015 m. pabaigos iki 2016 m. pabaigos. 2015 m. balansą 2016 m. kovo 29 d. teikė įmonės vadovė atsakovė S. C.. Teismas sprendė, kad nuo 2015 m. pabaigos iki 2016 m. kovo 29 d. atsakovė S. C., pasidomėjusi įmonės turtine padėtimi ir nustačiusi, kad 2016 m. kovo mėnesį įmonės finansinė padėtis nepagerėjo nuo 2015 m. gruodžio 31 d. užfiksuotų įmonės finansinių rodiklių, privalėjo kreiptis su pareiškimu įmonei iškelti bankroto bylą.

11. Teismas nustatė, kad UAB „Nira Group“ įregistruota direktore nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. buvo S. C., J. S. vadovo pareigas ėjo nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas nurodė, kad liudytojų parodymais įrodyta, jog šiais laikotarpiais įmonei faktiškai vadovavo trečiasis asmuo V. G., nes su juo buvo derinami įmonės veiklos klausimai, jis duodavo nurodymus darbuotojams. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės byloje reikšmingos tik nustatant atsakovės S. C. atsakomybės apimtį, neanalizuojant V. G. veiklos įmonėje teisėtumo.

12. Teismas, įvertinęs atsakovės paaiškinimus, liudytojos V. Š. parodymus, sprendė, kad S. C. suprato įmonės finansinę padėtį, buvo įregistruota įmonės vadove ir dirbo kartu su faktiškai įmonei vadovaujančiu V. G.. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ji 2016 m. kovo 29 d. teikdama įmonės 2015 m. balansą, neturėjo galimybės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad bankroto byloje S. C. 2016 m. rugpjūčio 31 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu, kuris pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo iškelta bankroto byla. Teismas padarė išvadą, kad S. C. realiai suprato įmonės sunkią finansinę padėtį ir pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnį buvo atsakinga už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą teismui.

Dėl žalos dydžio ir atsakovių atsakomybės

13. Teismas nurodė, kad atsakovėms priskirtina tik ta žala, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jų neteisėtais veiksmais.

14. Teismas nustatė, kad iškėlus bankroto bylą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi buvo patvirtinti 256 604,84 Eur dydžio įmonės kreditorių reikalavimai. Pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo buvo paduotas 2016 m. lapkričio 17 d., byloje nėra duomenų, kad nuo šios datos ieškovės kreditorių reikalavimai buvo mažinami, todėl teismas padarė išvadą, kad kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo metu ieškovės kreditorių reikalavimai sudarė 256 604,84 Eur sumą. Teismas, nustatęs, kad 2016 m. kovo 29 d. atsakovei S. C. teikiant 2015 m. įmonės balansą, apskaitytas įmonės turtas buvo 192 090 Eur vertės, o mokėtinos sumos sudarė 245 176 Eur, padarė išvadą, kad dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m pabaigoje – 2016 m. kovo mėn. įmonės skolos išaugo 11 428,84 Eur. 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovės realiai turimo kilnojamojo turto vertė buvo 4 753,31 Eur, atsakovės kitokios įmonės realaus turto vertės nenurodė, todėl padaryta išvada, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais.

15. Teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama priteisti žalos atlyginimą iš atsakovių už tai, kad jos laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nepagrįstai ieškinio reikalavimo dydį formuluoja remdamasi pažyma, kurioje nurodo visus įmonės kreditorių reikalavimus ir juos išskirsto pagal atsakovių vadovavimo laikotarpius, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo padarytos žalos dydis nesiejamas su įmonės kreditorių reikalavimais. Įmonės buvęs vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Be to, pažymos duomenimis iki 2015 m. gruodžio 31 d. įmonės kreditorių reikalavimų suma buvo 106 105,06 Eur, tačiau atsakovė S. C. įregistruota direktore buvo nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., todėl ji už laikotarpį iki 2015 m. liepos mėn. nėra atsakinga. Taip pat byloje nustačius, jog įmonei faktiškai vadovavo ir trečiasis asmuo V. G., o ieškovė šioje byloje nesutiko pakeisti jo procesinės padėties į atsakovo, todėl dėl ieškovės kreditorių reikalavimų susiformavimo priežasčių šioje byloje pasisakyti nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovių žalos atlyginimą dėl kreditorių reikalavimų susidarymo, nes byloje būtina ir faktinio vadovo veiksmų analizė civilinės atsakomybės prasme, būtina įvertinti realią įmonės valdymo, jos finansinės priežiūros formą bei trečiojo asmens veiksmus šiame teisiniame santykyje, todėl paminėtos aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad tik atsakovių veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su pasekmėmis ieškovei.

16. Aptaręs teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad taikant deliktinę atsakomybę netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti, bei kiekvienos atsakovės veiksmus, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, susiejęs priežastiniu ryšiu su pasekmėmis ieškovei, teismas padarė išvadą, kad ieškinys J. S. atmestinas, nustačius, kad ieškovės kreditorė kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. lapkričio 17 d., o ši atsakovė įregistruota įmonės direktore nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl ji nebegalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nenustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir 40 053,48 Eur ieškinyje nurodomų kreditorių reikalavimų susidarymo.

17. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, vertino, kad atsakovės S. C. veiksmai iš dalies yra susiję priežastiniu ryšiu su 11 428,84 Eur padaryta žala įmonei dėl 2015 m. pabaigoje – 2016 kovo mėn. nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau byloje įrodžius, jog įmonei faktiškai vadovavo V. G., kuris nėra šios bylos atsakovas, iš atsakovės S. C. priteistini 5 714,42 Eur žalos atlyginimo (50 proc. nustatyto įmonės skolų išaugimo) dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Kita ieškinio dalis atmestina.

18. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl atsakomybės ir žalos individualizavimo, vadovavus skirtingiems vadovams, laikė nepagrįsta atsakovės S. C. poziciją, jog kitas buvęs šios bylos atsakovas akcininkas V. R. patvirtinta taikos sutartimi šią žalą atlygino. V. R. įmonėje buvo akcininkas ir jo atsakomybei taikytinos kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kurios šioje byloje neanalizuojamos, nes su šiuo asmeniu bylos dalis buvo baigta taikiu susitarimu.

19. Bylinėjimosi išlaidos apskaičiuotos ir priteistos iš atsakovės S. C. proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai – 5,76 proc.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

20. Atsakovė S. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovės S. C. ieškovei BUAB „Nira Group“ priteista 5 714,42 Eur žalos atlyginimo, 139,40 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 128,57 Eur žyminio mokesčio valstybei, ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Nira Group“ ieškinį atsakovei S. C. atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių, trečiojo asmens V. G. paaiškinimai ir liudytojų parodymai leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog apeliantei einant ieškovės direktorės pareigas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. faktiškai ieškovės veiklai visą laiką vadovavo trečiasis asmuo V. G..

20.2. Apeliantė pati neturėjo galimybių kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, kadangi ieškovės faktiniu vadovu buvo trečiasis asmuo, sprendęs visus su ieškovės valdymu susijusius klausimus, niekada neleido apeliantei pačiai priimti jokių su ieškovės valdymu susijusių sprendimų. Apeliantė kelis kartus buvo parašiusi prašymus atleisti ją iš ieškovės direktorės pareigų, kalbėjo su ieškovės akcininku, tačiau jis bei trečiasis asmuo prašė, kad atsakovė liktų ieškovės direktore, tikino, kad ji už nieką nėra atsakinga, nes faktiškai ieškovės veiklai vadovauja trečiasis asmuo. Be to, apeliantė bijojo keršto. Sužinojusi apie ieškovės skolas, apeliantė kalbėjo apie pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo su akcininku, tačiau tam prieštaravo faktinis vadovas V. G.. Todėl civilinės atsakomybės apeliantei taikymas už laiku nepateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

20.3. Apeliantei tapus ieškovės direktore, ieškovė vykdė veiklą, vyko intensyvi klientų paieška, noras dirbti ir gelbėti įmonės padėtį, kam faktiškai vadovavo trečiasis asmuo V. G., buvo tikimasi, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas.

20.4. Apeliantė pripažįsta žinojusi, kad UAB „Nira Group“ turi skolų kreditoriams, tačiau būdama tik de jure ieškovės direktore, nežinojo realios ieškovės finansinės padėties, visų pradelstų įmonės įsipareigojimų ir visų sudarytų sutarčių, todėl nemanė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Nira Group“ yra nemoki ir ji turi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, juolab, kad ieškovė tęsė ūkinę veiklą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė realiai suprato įmonės sunkią finansinę padėtį ir pagal ĮBĮ 8 straipsnį buvo atsakinga už pareiškimo pateikimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

20.5. Teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad apeliantei pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo atsirado po UAB „Nira Group“ balanso už 2015 m. sudarymo 2016 m. kovo 29 d., tačiau skaičiuodamas žalos dydį, pradiniu atskaitos tašku paėmė UAB „Nira Group“ 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytą mokėtinų sumų ir įsipareigojimų sumą, t. y. 245 176 Eur, o ne 2016 m. kovo 29 d. Galutiniu atskaitos tašku teismas paėmė Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, t. y. 256 604,84 Eur, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė ieškovės įmonėje direktores pareigas ėjo iki 2016 m. lapkričio 25 d., o remiantis ieškovės pateikta pažyma apie kreditorių reikalavimų susidarymą esant nemokumui, reikalavimų suma susidariusi nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki bankroto bylos iškėlimo sudaro 47 553,48 Eur. Be to, apeliantė į bylą yra pateikusi SODROS informaciją apie išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d., taigi šiuo laikotarpiu apeliantė dėl ligos nedirbo ir nevadovavo ieškovei. Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d. susidarė 29 199,89 Eur sumos kreditorių reikalavimai. Apeliantė negali būti laikoma atsakinga už kreditorių reikalavimus, susidariusius jai turint nedarbingumą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad dėl nesikreipimo 2015 m. pabaigoje – 2016 m. kovo mėn. dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės skolos išaugo 11 428,84 Eur.

Atsiliepimas

21. Ieškovė BUAB „Nira Group“ prašo atsakovės S. C. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Teismo išvadose dėl faktinio įmonės vadovo egzistuoja tam tikri prieštaravimai. Padarius išvadą, kad faktiniu vadovu buvo trečiasis asmuo, ieškinio atmetimo pagrindu ši išvada turėjo būti abiejų atsakovių atžvilgiu, tačiau teismas iš atsakovės S. C. priteisė žalą už tam tikrą laikotarpį, o atsakovės J. S. atžvilgiu ieškinio reikalavimus atmetė visa apimtimi.

21.2. Juridinių asmenų registro išrašas bei akcininko sprendimai dėl paskyrimo laikinai eiti pareigas, patvirtina, kad S. C. vadovo pareigas vykdė nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., o J. S. nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Šie faktiniai duomenys bei atsakovių, vykdant vadovo funkcijas, pasirašyti dokumentai (sutartys, įsakymai, perdavimo aktai, kt.) patvirtina atsakovių kaip įmonės vadovių teisinį statusą ir jų atliktas ieškovės vadovo funkcijas.

21.3. Trečiasis asmuo, kurį teismas vertino kaip faktinį įmonės vadovą, dirbo vadybininku pagal darbo sutartį ir kartu vykdė įmonės kasininko funkcijas.

21.4. Ieškovė visas aplinkybes dėl skolų pradelstumo, nemokumo atsiradimo momento, turtinės padėties yra nurodžiusi savo apeliaciniame skunde, kurio argumentus palaiko.

Šalies argumentai

22. Ieškovė BUAB „Nira Group“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą atmestų ieškinio reikalavimų dalyje ir šioje dalyje ieškinio reikalavimus tenkinti; likusioje ieškinio tenkintų reikalavimų dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde pakartoja ieškinyje, dublike, 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte ir 2018 m. spalio 30 d. rašte išdėstytus argumentus, bei nurodo:

22.1. Pagal pareikštą ieškinį byloje reikėjo nustatyti, kada atsakovėms atsirado pareiga kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada ieškovė tapo nemoki, tokius įrodymus ieškovė pateikė. Teismas laikė pagrįstais ieškovės argumentus, kad įmonė tapo nemoki 2016 m. pradžioje, nors sprendime yra nurodoma ir kita nemokumo atsiradimo data, t. y. 2017 m. sausio 19 d. (sprendimo 31 punktas). Apeliantė pakartoja ieškinio argumentus dėl nemokumo atsiradimo 2015 m., dėl to, jog ieškovės pagrindinės skolininkės UAB „JVA Partneris“, kurioje dirbo tiek atsakovės, tiek trečiasis asmuo, bloga finansinė padėtis turėjo įtakos ieškovės mokumui, dėl realių veiksmų, siekiant atgauti debitorines skolas nesiėmimo ir esant pačios ieškovės nemokumui, įsipareigojimų didinimo, atliekant mokėjimus už UAB „JVA Partneris“.

22.2. Apeliantė nesutinka su sprendime padarytomis išvadomis dėl pradelstų įsipareigojimų apskaičiavimo, esant teismo konstatuotam įmonės nemokumui 2015 m. pabaigoje (sprendimo 31 punktas), nes ieškinyje buvo pateikti duomenys, kokiais ataskaitiniais laikotarpiais susidarė ieškovės įsipareigojimai kreditoriams, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino. Pažymi, kad ieškiniu reikalaujamos žalos apskaičiavimas nurodytas 2018 m. vasario 22 d. pažymoje apie kreditorių reikalavimų susidarymą esant nemokumui 2015 m. gruodžio 31 d.

22.3. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti atsakovei J. S. civilinę atsakomybę (sprendimo 33 punktas), nors jos vadovavimo laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo susidarė 40 053,48 Eur kreditorių reikalavimai (įvertinus sudarytą taikos sutartį su V. R.). Teismo argumentai atsieti nuo ginčo esmės, nes vertintina kiek išaugo įsipareigojimai nuo jos vadovavimo pradžios, o ne kada paduotas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi iki nutarties įsiteisėjimo dienos įsipareigojimai didėjo.

22.4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė S. C. ieškovės vadovo pareigas vykdė nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., šiuo laikotarpiu susidarė 99 202,78 Eur kreditorių reikalavimai (įvertinus byloje sudarytą taikos sutartį su akcininku V. R.), todėl atsakovė S. C. atsako už įmonės kreditorių reikalavimų susidarymą įmonei jau tapus nemokia nuo 2016 m. pradžios. Nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas šios atsakovės civilinės atsakomybės ribas susiejo su 2016 m. kovo mėn.

22.5. Pagal kasacinio teismo praktiką ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui, tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo įgaliojimą veikiančiam asmeniui.

Atsiliepimas

23. Atsakovė S. C. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

23.1. Nors atsakovė formaliai ėjo ieškovės direktorės pareigas, tačiau faktiškai veiklai visą laiką vadovavo trečiasis asmuo V. G.. Atsakovė pripažįsta žinojusi, kad ieškovė turi skolų kreditoriams, tačiau būdama tik de jure direktore, realios finansinės padėties nežinojo, todėl nemanė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo nemoki ir ji turi pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Be to, atsakovė tikėjo trečiojo asmens žodžiais, jog ieškovės veikla plėsis ir bus atsiskaityta su visais kreditoriais.

23.2. Atsakovei de jure einant direktorės pareigas, ieškovė vykdė normalią ūkinę veiklą, sudarinėjo sandorius, vykdė įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis, todėl buvo pakankamai pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas.

23.3. Atsakovei 2015 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti žinoma, kad UAB „JVA Partneris“ (reikalavimas kuriai sudarė didelę dalį ieškovės balanse įrašyto turto) bus iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB „JVA Partneris“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o bankroto byla iškelta tik 2016 m. kovo 7 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi buvo palikta nepakeista. Atsakovei nebuvo žinoma reali UAB „JVA Partneris“ finansinė padėtis ir ieškovės galimybės iš jos atgauti skolą.

Šalies argumentai

23.4. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovių ne išaugusį įmonės skolų dydį, o atsakovėms einant ieškovės vadovių pareigas susidariusių visų kreditorių finansinių reikalavimų dydžius. Ieškovei vykdant veiklą buvo atsiskaitoma su įmonės kreditoriais ir ieškovės kreditorių, buvusių 2015 m. gruodžio 31 d., ir kreditorių, kurių reikalavimai buvo patvirtinti ieškovės bankroto byloje, sąrašas skiriasi.

23.5. Palaiko savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl teismo išvadų apskaičiuojant žalos dydį nepagrįstumo.

Atsiliepimas

24. Atsakovė J. S. prašo ieškovės BUAB „Nira Group“ ir atsakovės S. C. apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

24.1. 2016 m. gegužės 3 d. sudariusi darbo sutartį su UAB „Nira Group“ atsakovė pradėjo eiti technologės pareigas, jai nebuvo žinoma apie įmonės finansinę padėtį. 2016 m. rugsėjo 23 d. įmonės akcininkas atsakovę paskyrė laikinai eiti direktoriaus pareigas, kol S. C. sirgo, nes reikėjo vadovo įmonės dokumentų, veterinarijos aktų ir kt. pasirašymui, bet darbo funkcijos ir atlyginimas nepasikeitė, su direktoriaus pareigybe supažindinta nebuvo, toliau dirbo gamybos ceche. 2016 m. lapkričio 26 d. akcininkas paskyrė laikinai eiti direktoriaus pareigas, nes buvo atleista S. C., atsakovė ir toliau liko dirbti ceche. Jokie finansinės atskaitomybės dokumentai jai nebuvo perduoti, niekas neinformavo apie teisme inicijuotą bankroto bylą. Iškėlus bankroto bylą tik padėjo perduoti dokumentus bankroto administratoriui.

24.2. Susipažinusi su bylos medžiaga pastebėjo, kad daug dokumentų su jos parašu yra suklastoti.

24.3. Teismas tinkamai pažymėjo, nesant teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo.

25. Trečiasis asmuo V. G. prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

25.1. Ieškovė neįvertino apeliacinio skundo sumos, skundo dalykas suformuluotas ydingai, paliekant teismui spręsti, kokia apimtimi tenkinti ieškovės apeliacinį skundą.

25.2. Teismas tinkamai išsprendė ieškovės reikalavimą dėl J. S. atsakomybės nebuvimo bei dalyje dėl S. C. civilinės atsakomybės ir jos ribų. Nesutiktina su atsakovės argumentais dėl trečiojo asmens atsakomybės, nes iš bylos medžiagos matyti, kad trečiasis asmuo buvo priimtas į darbą UAB ,,Nira Group“ nuo 2016 m. balandžio 25 d., J. S. nuo 2016 m. gegužės mėnesio, įmonei tuo metu vadovavo S. C..

25.3. Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai, turėję patvirtino, kad trečiasis asmuo buvo faktinis įmonės vadovas, tačiau teismas neįvertino liudytojų parodymų patikimumo.

25.4. Teismas konkrečiai nenurodė, kokių požymių visuma lėmė išvadą, kad trečiasis asmuo buvo faktinis įmonės vadovas. Teismas turėjo pasisakyti, ar trečiasis asmuo atliko vadovui būdingas funkcijas ir kokias. Jei būtų nustatyta, kad V. G. atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus priskirtini vadovo kompetencijai, būtų pagrindas sutikti, kad jis veikė kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kartu su S. C.. Tačiau teismas nebandė palyginti trečiojo asmens ir įmonės vadovo funkcijų, ar trečiojo asmens atliekamos funkcijos viršijo jo kompetenciją. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad trečiasis asmuo buvo įmonės faktiniu vadovu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas bankrutuojančios bendrovės ieškinys ir iš vienos atsakovės, kaip įmonės vadovės, priteistas žalos atlyginimas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinių skundų ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė nei CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinių skundų ribas.

27. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų: įmonės vienintelio akcininko ir dviejų buvusių vadovių žalos atlyginimą dėl pažeistos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė su atsakovu V. R. (akcininku) sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi ir bylą atsakovo V. R. atžvilgiu nutraukė. Ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovių – buvusių ieškovės vadovių. Ieškovės teigimu, įmonei tapus nemokia 2015 m. pabaigoje, atsakovės nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl tuo metu, kai įmonė jau buvo nemoki, dėl atsiradusių kreditorių finansinių reikalavimų padarė žalos, kurią atsakovės turi atlyginti.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės S. C. veiksmai iš dalies yra susiję priežastiniu ryšiu su įmonei padaryta 11 428,84 Eur žala dėl 2015 m. pabaigoje –2016 m. kovo mėn. nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau byloje įrodžius, jog įmonei faktiškai vadovavo trečiasis asmuo V. G., sprendė, kad iš atsakovės priteistini 5 714,42 Eur žalos atlyginimo dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus atsakovei J. S., nenustatęs priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškinyje nurodomų kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo.

29. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl S. C. atsakomybės ribų nuo 2016 m. kovo 29 d., V. G. faktinio vadovavimo įmonei, pradelstų įsipareigojimų apskaičiavimu esant konstatuotam nemokumui 2015 m. pabaigoje ir atsisakymu taikyti civilinę atsakomybę atsakovei J. S., skunde pakartodama byloje teiktų procesinių dokumentų argumentus.

30. Apeliaciniu skundu nesutikdama su sprendimo dalimi, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, atsakovė S. C. teigia buvusi tik de jure vadove, todėl negalėjusi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonei faktiškai vadovavo V. G.. Taip pat nesutinka su teismo paskaičiuotu žalos dydžiu.

Dėl atsakomybės už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymą subjekto

31. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

32. Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Minėtoje normoje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą atsiradimą.

33. Byloje nustatyta, kad ieškovės UAB „Nira Group“ direktore nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. buvo S. C.. J. S. 2016 m. lapkričio 25 d. akcininko sprendimu ieškovės vadovo pareigas laikinai ėjo nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

34. Atsakovė S. C. apeliaciniame skunde teigia, jog jai einant ieškovės direktorės pareigas ieškovės veiklai visą laiką faktiškai vadovavo trečiasis asmuo V. G., ji nepriminėjo jokių su ieškovės valdymu susijusių sprendimų, todėl neturėjo galimybių kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir civilinės atsakomybės už laiku nepateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo jai taikymas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas praktiką faktinio įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo aspektu, yra nurodęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir šio straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik asmenims, turintiems formalų įmonės vadovo statusą, todėl de facto vadovui ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017 29 punktas).

36. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik už prievolės nevykdymą, o ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą būtent įmonės vadovui ir (ar) savininkui (savininkams), ir šios pareigos jie negali perduoti kitiems asmenims, todėl dalies ar visų įmonės vadovo įgalinimų perdavimas įgaliojimo pagrindu kitiems įmonės darbuotojams nesukuria pastariesiems ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, atitinkamai jiems neatsiranda ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė. Tokia teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017 29 punktą).

37. Įvertinusi nustatytas aplinkybes dėl įregistruoto S. C. statuso einant UAB „Nira Group“ vadovės pareigas bei kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės S. C. įrodinėjama aplinkybė apie faktinį ieškovės vadovą V. G. negali lemti pastarajam ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su faktiniu kito asmens vadovavimu bei sprendimų priėmimu, nelemia vertinimo, kad vien dėl to jai negalėtų būti taikoma civilinė atsakomybė.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal civilinių bylų nagrinėjimo teismuose principus, ieškinio elementus, įgyvendindamos rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 5, 12, 13, 17 straipsniai), nustato pačios ginčo šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018). Pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityvumo principo (CK 1.137 ir 1.138 straipsniai, CPK 13 straipsnis). Ieškovo teisė yra nuspręsti, kokiais civilinių teisių gynimo būdais jis naudosis gindamas pažeistas savo teises, todėl ieškovė gali reikšti ir kitus ieškinius, ir kitais pagrindais, ir kitiems atsakovams. Šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį būtent dviem vadovėm ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Esant šioms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo V. G. pripažino bendrovės faktiniu vadovu. S. C. civilinės atsakomybės pagal pareikštus reikalavimus aspektu ši išvada neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, tik jai kaip įmonės de jure vadovei gali kilti civilinė atsakomybė laiku neinicijavus įmonės bankroto bylos iškėlimo.

39. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2017 m. sausio 19 d.) UAB „Nira Group“ yra iškelta bankroto byla, kurią inicijavo ieškovės kreditorė UAB „Alliance marine“, 2016 m. lapkričio 17 d. (priimtas 2016 m. lapkričio 21 d.) pateikusi teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovei J. S. nekilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes dar iki jai pradedant eiti UAB „Nira Group“ vadovės pareigas, bankroto byla teisme jau buvo inicijuota ieškovės kreditorės. Nenustačius minėtos pareigos egzistavimo, negali būti ir atitinkamo jos pažeidimo, todėl J. S. atžvilgiu ieškinys atmestas pagrįstai ir teisėjų kolegija sprendžia nesant teisinio pagrindo civilinės atsakomybės taikymo J. S. aspektu pasisakyti plačiau.

Dėl nemokumo momento

40. Civilinė atsakomybė vadovui už delsimą inicijuoti bankroto bylą kyla, nes pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti naujų potencialių įmonės kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Be to, jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes po bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), todėl didėja bendrovės įsipareigojimai kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

41. Tuo atveju, kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, visų pirma turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nuo kurio atsirado vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojami ieškovui padaryti nuostoliai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, atsiradęs dėl delsimo inicijuoti bankroto bylą, todėl svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

42. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktų ieškovės balansų duomenis, pagal kuriuos 2015 m. įmonės turtas buvo 192 090 Eur vertės, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 245 176 Eur; 2016 m. gruodžio 31 d. duomenimis, įmonės kreditorių finansinių reikalavimų dydis buvo 229 779 Eur ir turto vertė – 115 117 Eur, padarė išvadą, kad įmonės nemokumo padėtis tęsėsi nuo 2015 m. pabaigos iki 2016 m. pabaigos. Nustatęs, jog 2015 m. balansą Juridinių asmenų registrui 2016 m. kovo 29 d. teikė įmonės vadovė S. C., teismas sprendė, kad nuo 2015 m. pabaigos iki 2016 m. kovo 29 d. atsakovė S. C., pasidomėjusi įmonės mokumu, kuris yra tęstinis, ir nustačiusi, kad 2016 m. kovo mėnesį įmonės finansinė padėtis nepagerėjo nuo 2015 m. gruodžio 31 d. užfiksuotų įmonės finansinių rodiklių, privalėjo kreiptis su pareiškimu įmonei iškelti bankroto bylą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir sprendžiant bankroto bylos ieškovei UAB „Nira Group“ iškėlimo klausimą tiek pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje, tiek apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs UAB „Nira Group“ atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 19 d. nutartyje pripažino įmonę nemokia vadovaudamiesi balanso už 2015 m. duomenimis. Ieškovės administratorės į bylą pateiktais suvestiniais įsipareigojimų kreditoriams duomenimis (nors teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl jų tikslumo), pagal išskirstytus laikotarpius, iki 2015 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma nurodoma 106 105,06 Eur, t. y. viršijanti pusę į balansą įrašyto turto vertės, net nesant duomenų apie tuo metu realiai turėto turto vertę. Kitokių įrodymų dėl gal būt kito įmonės nemokumo momento nei šioje, nei bankroto byloje dalyvaujantys byloje asmenys neteikė. Todėl išvada dėl įmonės faktinio nemokumo 2015 m. pabaigoje nėra paneigta.

44. Atsakovė S. C. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jos žalos atlyginimą dėl nevykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą, teigdama, kad būdama tik de jure ieškovės direktore, nežinojo realios ieškovės finansinės padėties, visų pradelstų įmonės įsipareigojimų ir visų sudarytų sutarčių, todėl nemanė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Nira Group“ yra nemoki, o ji turi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, juolab, kad ieškovė tęsė ūkinę veiklą.

45. Teisėjų kolegija sprendžia, kad viena vertus tokių apeliantės S. C. argumentų nepagrįstumą patvirtina šios teismo nutarties motyvai dėl pareigos teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo egzistavimo de jure vadovui. Taip pat pabrėžtina, kad S. C. nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. tapus UAB „Nira Group“ vadove, jai kilo įvairios pareigos įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose, pvz. susijusios su bendrovės turto apskaitos organizavimu, bendrovės finansinės padėties stebėjimu, tarp jų ir pareiga bendrovei pasiekus nemokumo būseną nedelsiant veikti, kad mokumas būtų atstatytas arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. C. turėjo pareigą parengti ir teikti įmonės balansą bei kitus finansinius duomenis Juridinių asmenų registrui, todėl vėliausiai nuo 2016 m. kovo 29 d., teikdama Juridinių asmenų registrui 2015 metų finansinius dokumentus, sužinojo (privalėjo sužinoti) apie bendrovės nemokumą ir inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o to nepadariusi, veikė neteisėtai ir turi atlyginti kreditorių patirtus nuostolius.

46. Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog įmonė vykdė veiklą, savaime nėra pakankama, kad šalintų vadovo atsakomybę dėl bankroto bylos laiku neiškėlimo. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (pvz. žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

47. Apeliantės argumentai, kad ji vykdė pareigas formaliai, galėtų būti svarbūs kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymui. Pagal CK 6.248 straipsnį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 45 punktas). Žala padaroma paprasto neatsargumo forma, kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsakovė, tapusi vadove, tačiau pakankamai nesidomėjusi įmonės finansine padėtimi ir tuo, ar įmonė nėra nemoki bei ar savo veikla nesukelia nuostolių kreditoriams, nukrypo nuo rūpestingo vadovo standarto ir veikė nepateisinamai aplaidžiai. Tokio atsakovės neveikimo negali pateisinti jos nurodyti argumentai dėl to, kad ji neturi reikiamo išsilavinimo, dėl kitų asmenų įtakos, baimės, nes būtent pats vadovas, prieš sutikdamas eiti vadovo pareigas, turėtų įvertinti savo turimą patirtį, žinias ir apsispręsti, ar jis bus pajėgus tinkamai įvykdyti bendrovės vadovui įstatymuose nustatytas pareigas, ir įvertinęs atitinkamas aplinkybes nebetęsti šių pareigų vykdymo. Jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti apeliantės argumentai apie ankstesnius ketinimus išeiti iš darbo, šiuo aspektu nėra teisiškai reikšmingi, nes pagal bylos duomenis darbo sutartis su ja nutraukta 2016 m. lapkričio 25 d. jos 2016 m. spalio 7 d. prašymu ir 2016 m. lapkričio 25 d. vienintelio akcininko sprendimu.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju atsakovė turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Nira Group“ iškėlimo, tačiau dėl savo aplaidžių veiksmų (neveikimo), ją pažeidė, todėl jai kyla pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl tokių veiksmų (neveikimo).

Dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio

49. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Atsakomybė įmonės vadovui minėtu pagrindu taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Minėta, jog tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 54 punktas). Vadovaujantis tokia linkme formuojama kasacinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju spręstina, kad nors S. C. vėliausiai nuo 2016 m. kovo 29 d., teikdama 2015 metų finansinius dokumentus, sužinojo (privalėjo sužinoti) apie bendrovės nemokumą, tačiau žalos atlyginimo apskaičiavimo prasme laikytina, kad pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė nuo 2015 m. gruodžio 31 d., šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti padaryti nuostoliai.

50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

51. Nagrinėjamu atveju ieškovė žalos atlyginimo reikalavimo dydį grindžia bankroto administratorės sudaryta pažyma, kurioje nurodomi visi įmonei pareikšti kreditorių finansiniai reikalavimai juos išskirstant pagal atsakovių vadovavimo laikotarpius, pridedant kreditorių pateiktus prašymus ir jų pagrindu esančius duomenis (sąskaitas faktūras, kt.). Ieškovės teigimu, atsakovės S. C. vadovavimo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d. susidarė 106 702,78 Eur kreditorių reikalavimai. Dėl to, kad su akcininku V. R. sudarė taikos sutartį dėl 15 000 Eur, ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir teigė, kad atsakovė S. C. atsakinga už 99 202,78 Eur dydžio kreditorių finansinių reikalavimų susidarymą įmonei esant nemokiai.

52. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką įmonės buvęs vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Pasisakydamas dėl žalos dydžio teismas įvertino, kad ieškovės sudarytos pažymos duomenimis iki 2015 m. gruodžio 31 d. įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma buvo 106 105,06 Eur, tačiau atsakovė S. C. įregistruota direktore buvo nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., todėl ji už laikotarpį iki 2015 m. liepos mėn. nėra atsakinga. Tačiau tokio reikalavimo ieškovė ir nebuvo pareiškusi. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra pagrindo priteisti ieškovei žalos atlyginimą dėl kreditorių reikalavimų susidarymo, nes būtina ir faktinio vadovo veiksmų analizė civilinės atsakomybės prasme, būtinas realaus įmonės valdymo, jos finansinės priežiūros bei trečiojo asmens veiksmų šiame teisiniame santykyje įvertinimas, dėl to, teismo vertinimu, išvada, kad tik atsakovių veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su pasekmėmis ieškovei, negalima.

53. Spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio teismas vertino ieškovės 2015 metų ir 2016 metų balansuose užfiksuotas įsipareigojimų sumas ir turimo turto vertes bei ieškovės bankroto byloje 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų bendrą sumą ir padarė išvadą, kad dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. pabaigoje – 2016 m. kovo mėn. įmonės skolos išaugo 11 428,84 Eur ir atsakovės S. C. neveikimas (bankroto bylos neinicijavimas) iš dalies yra susijęs priežastiniu ryšiu su 11 428,84 Eur įmonei padaryta žala, kurios dalį (50 proc. nustatyto įmonės skolų išaugimo) turi atlyginti atsakovė, nes byloje įrodytas faktinis kito asmens vadovavimas, kuriam reikalavimas nepareikštas, todėl priteisė iš atsakovės 5 714,42 Eur žalai atlyginti.

54. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, taip pat atsižvelgdama į ieškovės suformuluotą ieškinio reikalavimą bei teiktus įrodymus, kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės patirtą žalą, klaidingai nustatė jos dydį, vertindamas 2015 m. balanse nurodytų įsipareigojimų kreditoriams ir bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų santykį (256 604,84-245 17611 428,84), kuris teisėjų kolegijos vertinimu neatspindi bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinio ryšio. Tai neatitinka ir pirmosios instancijos teismo cituotos kasacinio teismo praktikos. Iš sprendime išdėstytų argumentų galima spręsti, kad teismas net nevertino kreditorių reikalavimų susidarymo priežasčių. Ieškovei patirtos žalos dydį įrodinėjant pateikta pažyma, kurioje nurodomi visi įmonei pareikšti kreditorių finansiniai reikalavimai juos išskirstant pagal atsakovių vadovavimo laikotarpius, pridedant kreditorių pateiktus prašymus ir jų pagrindu esančius duomenis (sąskaitas faktūras, kt.), pažymos duomenų teismas visiškai nevertino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į galimą pažymos duomenų prieštaringumą, nes pvz., ieškinyje ieškovė nurodo, kad jos įsiskolinimai kreditorei UAB „Alliance Marine“ susidarė už laikotarpį nuo 2015 m. vasario mėn. – 40 826,03 Eur pagal pirkimo–pardavimo sąskaitas; nuo 2014 m. lapkričio mėn. – 13 640,53 Eur pagal 2014 m. lapkričio 14 d. žaliavos tiekimo sutartį, nuo 2015 m. kovo 26 d. – 19 413,19 Eur pagal išankstinį apmokėjimą pagal sąskaitą faktūrą; taip pat nurodo, kad dėl bendro 72 214,56 Eur įsiskolinimo grąžinimo ieškovė su šia kreditore 2016 m. birželio 3 d. sudarė taikos sutartį. Tuo tarpu pažymoje šios kreditorės reikalavimai išskirstyti, todėl nėra aišku, kokia dalimi įsipareigojimas šiai kreditorei nulemtas bankroto bylos ieškovei laiku neinicijavimo.

55. Kaip minėta, svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Teismas turi ne tik nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima nustatyti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Taip pat aktualus ir įmonės realios finansinės padėties nustatymas, vertinant, kokia apimtimi iš turėto įmonės turto lieka nepatenkinti dėl laiku neinicijuoto bankroto išaugę kreditorių finansiniai reikalavimai.

56. Kaip matyti, teismas nenustatinėjo realios ieškovės turtinės padėties (turimo turto) nemokumo atsiradimo momentu bei atsakovės S. C. atleidimo iš darbo momentu, formaliai nurodęs, kad 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovės realiai turimo kilnojamojo turto vertė buvo 4 753,31 Eur ir padaręs išvadą, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau byloje šalys akcentavo ir debitorinių skolų turėjimą, teismas nenustatė aplinkybių, susijusių su šių skolų atgavimu, ir jų reikšme atsakovės turtinei padėčiai bei galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Byloje neneigiama, jog per 2016 m. įmonė vykdė veiklą, generavo pajamas, atsiskaitinėjo su kai kuriais kreditoriais. Šios objektyviais įrodymais pagrindimo reikalaujančios aplinkybės taip pat reikšmingos vertinant tiek atlygintinos žalos dydį, tiek priežastinį ryšį su laiku neinicijuota bankroto byla. Vertinant atsakovės S. C. atsakomybės apimtį, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje yra pateikti duomenys apie jai išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d.

57. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ar jo dalį ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).

58. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė iš atsakovės S. C. priteistinos žalos dydį, nes iš esmės netyrė ir nevertino šios nutarties 54-56 punktuose nurodytų žalos susiformavimo aplinkybių bei priežastinio ryšio su laiku neinicijuota bankroto byla, todėl dėl nurodytų ir teismo nenustatytų bei nevertintų aplinkybių byla atsakovės S. C. padarytos žalos atlyginimo dydžio bei priežastinio ryšio su pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo nustatymo aspektu beveik visa apimtimi turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais apeliacinės instancijos teisme, o tai prieštarautų apeliacijos paskirčiai, be to nepagrįstai apribotų dalyvaujančių byloje asmenų teisę pasisakyti dėl minimų aplinkybių, teikti patikslintus ar papildomus faktinius duomenis ir teisinius argumentus (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepaisant ne visiškai teisingų pirmosios instancijos teismo argumentų dėl pagrindo civilinės atsakomybės taikymui už pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei J. S. nebuvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atmetė ieškinio reikalavimus šiai atsakovei, taip pat byloje teisingai nustatė atsakovės S. C. veiksmų neteisėtumą, įmonės nemokumo momentą, kaip atskaitos tašką šios atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, todėl šiose dalyse skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Nustačius neteisingai apskaičiuotą atlygintinos žalos dydį ir neįvertintas visas jam nustatyti reikšmingas aplinkybes bei priežastinį ryšį, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės S. C. priteistas 5 714,42 Eur žalos atlyginimas, naikintina dėl esmės neatskleidimo ir byla šioje dalyje perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

60. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys apie apeliacinėje instancijoje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės S. C. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nira Group“ priteistas 5 714,42 Eur žalos atlyginimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovei J. S. atmestas, palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis