Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algimanto Kukalio (pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M., atstovaujamo advokato Edmundo Rusino, apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-63-737/2015 pagal ieškovės O. M., atstovaujamos globėjo A. G., ieškinį atsakovui A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2012 m. sausio 5 d. O. M. surašytą pinigų atidavimo aktą ir taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovo A. M. ieškovės O. M. naudai 37 415,38 Lt ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodama, kad ieškovei sergant lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija ir negalint teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, be jokio teisinio pagrindo laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. birželio 3 d. į atsakovo sąskaitą iš ieškovės sąskaitos 4 mokėjimo pavedimais buvo pervesta 37 415,38 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovas nurodė, jog pinigai jam neva buvo perduoti pasaugoti bei pateikė 2012 m. sausio 5 d. ieškovės rašytą pinigų atidavimo aktą, patvirtinantį pinigų grąžinimo faktą, nors atsakovui buvo žinoma, kad O. M. negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kitų įrodymų, jog 37 415,38 Lt suma yra grąžinta ieškovei, atsakovas nepateikė (t. 1, b. l. 2–5).

Atsakovas A. M. ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą, nesant duomenų, kad sandorio sudarymo metu ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teigia, kad ieškovė visą laiką buvo savarankiška, buvo ištekėjusi, rūpinosi savimi, dalyvaudavo Šv. Mišiose, kituose bažnyčios organizuojamuose renginiuose, bendraudavo su parapijiečiais, todėl niekaip negalėjo būti žinoma, kad ji negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ieškovė akcentavo, kad nebendraujanti su broliu, dabartiniu jos globėju A. G., jautė jam nuoskaudą, todėl paprašė atsakovo pasaugoti pinigines lėšas. Ieškovė pinigus pervedė atsakovui į asmeninę sąskaitą pasaugojimui, kad nepasisavintų giminės. Pinigų pavedimus ji darė viena. Paimdamas pinigus atsakovas žinojo, kad ieškovė serga psichine liga. Tais pinigais jis pasinaudojo, tačiau vėliau pinigus jai atidavė grynais iš savo asmeninių lėšų, savo iniciatyva po 4 metų, kai buvo pradėta byla policijoje. Tvirtina, kad pinigus grąžino per kelis kartus po 10 000 Lt parapijos namų kabinete. Pinigus ji pati prašė atiduoti grynais, bijodama, kad į sąskaitą pervestų pinigų nepasisavintų giminės, nes tokia baimė dėl pinigų ir turto jautėsi nuolat. Paskutinius pinigus atidavė 2012 m. sausį, kitus 2011 m. po Kalėdų, vasarą, rudenį. Pinigų atidavimo akte ieškovė nurodė pinigus pas kunigą atsakovą pasidėjusi pasaugoti, todėl tarp šalių susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. Atsakovo nuomone, 2012 m. sausio 5 d. pinigų atidavimo aktas vertintinas kaip pakvitavimas, o ne atitinkamas teises ir pareigas sukuriantis sandoris. Pakvitavimas nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas, todėl pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais (t. 1, b. l. 59–62).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo A. M. ieškovei O. M. 10 836,24 Eur, priteisė iš atsakovo A. M. ieškovei O. M. 1 513,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo A. M. valstybei 276,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2009-02-09–2009-06-03 laikotarpiu ieškovė į atsakovo sąskaitą per keturis kartus pervedė jai nuosavybės teise priklausančius pinigus, tai yra 37 415,38 Lt. Pervedant pinigus, kaip operacijos paskirtis nurodyta žyma - „Sąskaitos papildymas“. Pinigų pervedimo metu ieškovę ir atsakovą siejo 2008-07-14 sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis reg. GP-3233, kuri 2011-11-17 buvo nutraukta. Atsakovas šiuos pinigus išsigrynino ir naudojo savo reikmėms, dalį pinigų panaudojo pačios ieškovės reikmėms. Atsakovas nurodė, kad vėliau iš savo asmeninių lėšų grynais per eilę kartų ieškovei 33 000 Lt grąžino, o ji tai patvirtino surašydama 2012-01-05 pinigų perdavimo aktą. Pinigų perdavimo akte fiksuota, kad ieškovei atsakovas pirko malkų ir kelis kartus buvo davęs po 500 Lt smulkioms išlaidoms. Teismas nesutiko su atsakovo tvirtinimu, kad tarp šalių susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. Atsakovas nurodė, kad iš ieškovės gautus pinigus išsigrynino ir disponavo jais tenkindamas savo poreikius. Įrodymų, kad sutarties šalys būtų aptarę atsakovo galimybę saugomais pinigais disponuoti, nei viena bylos šalis nepateikė. Teismas sprendė, kad šie atsakovo veiksmai prieštarauja pasaugos teisinių santykių esmei, todėl tarp šalių susiklostę santykiai negali būti kvalifikuojami kaip pasaugos. Įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad jų nepakanka, kad galima būtų tiksliai nustatyti kokie konkretūs teisiniai santykiai siejo šalis. Teismas akcentavo, kad sandoris buvo sudarytas tarp asmens, negalinčio suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti bei pilnai sąmoningo asmens – atsakovo, todėl įvertinęs tikrąją sandorio prasmę, atsižvelgė ne tik į atsakovo paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, bet ir į jo elgesį sandorio metu ir kritiškai vertino teismui pateiktame pinigų perdavimo akte ieškovės nurodytas aplinkybes apie pinigų pasaugojimą. Teismas nenustatė jokios grėsmės, dėl ko ieškovės pinigai, kurie buvo laikomi kredito įstaigoje, būtų buvę nesaugūs, ir dėl ko ieškovei tektų papildomai rūpintis jų saugumu, sudarant pasaugos sutartį su atsakovu. Pinigų pervedimo metu būtent atsakovas rūpinosi ieškove, nes tarp jų buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Jokių duomenų, patvirtinančių atsakovo paaiškinimą, kad ieškovės broliai kėlė grėsmę ieškovės turto saugumui, nepateikta. Ieškovės brolis A. G. globėju paskirtas tik 2012-10-08 ir iki tol jis jokių teisių tvarkyti kredito įstaigoje esančius ieškovės pinigus neturėjo. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Šalys įstatymu nustatytos sutarties formos nesilaikė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra pervedimą patvirtinantis banko dokumentas – ieškovės sąskaitos išrašas, patvirtinantis pinigų pervedimą į atsakovo asmeninę sąskaitą, teismas laikė, kad sutartis atitinka rašytinės formos reikalavimą. Teismas, nustatęs, kad ieškovė teisiškai nepagrįstai prašo nuginčyti pinigų atidavimo aktą sandorių negaliojimo pagrindais, nagrinėjo reikalavimo priteisti ieškovei skolą pagrįstumą. Ieškovė reikalavimą grindė sąskaitos išrašu, ekspertizės aktu, ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės aktu, apklausų protokolais bei A. G. pokalbio su ieškove garso įrašu bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutiko ir nurodė ieškovei pinigus atidavęs, vadovavosi ieškovės pateiktu pinigų atidavimo aktu, patvirtinančiu pinigų atidavimo faktą per kelis kartus sumomis po 10 000 Lt, 13 000 Lt ir 500 Lt bei daiktų, vaistų, maisto produktų pirkimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neneigia žinojęs, jog ieškovė serga psichikos sutrikimu, tačiau jos bendravimas ir elgesys abejonių jos veiksnumu jam nesukėlė ir neveiksnia ji tuo metu nebuvo pripažinta. Ginčo, kad būtent ieškovė surašė pinigų atidavimo aktą, byloje nėra. Bylos nagrinėjimo eigoje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje kategoriškai nurodyta, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2012 m. sausio 5 d. imtinai, tiek pinigų pervedimo atsakovui metu, tiek ir tuo metu, kada buvo surašytas pakvitavimas, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, defektų stadijoje, dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismas vertindamas Jonavos PSPC PC sveikatos istoriją nustatė, kad kitą dieną po pakvitavimo surašymo (2012-01-06) ieškovė atvyko pas gydytoją psichiatrą dėl gydymo pratęsimo, skųsdamasi, kad kausto judesius, kankina nemiga, seilėtekis, objektyviai nustatyta išreikšta EPS (ekstrapiramidinė simptomatika), padidintas nerimo lygis, išreikšta defektinė simptomatika emocijų, mąstymo ir valios srityse (PSC asm. sv. istorija, 2 t. l. 4). Nurodyti įrašai ieškovės sveikatos istorijoje leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovės sveikatos būklė pinigų atidavimo akto surašymo metu nebuvo pagerėjusi. Ieškovės sveikatos istorijos patvirtina, kad, ieškovė buvo emociškai priklausoma nuo atsakovo. 2012-06-29 ieškovei atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte fiksuota, kad ji yra „be kritikos susidariusiai turtinei situacijai, atitrūkusi nuo realybės“ (1 t. b. l. 12). Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės, vertinant jas sistemiškai, ne tik pagrindžia ieškovės ligos akivaizdumą, bet ir leidžia teismui daryti tikėtiną išvadą, kad ieškovės, kuri pinigų atidavimo akto surašymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, surašytas aktas nepagrindžia prievolės įvykdymo fakto, nes tiek ieškovės valia, tiek emocijos jos ligos kontekste buvo neadekvačios. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, asmens, negalinčio suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, surašyto pinigų atidavimo akto nelaikė leistinu įrodymu byloje prievolės įvykdymo (pinigų atidavimo) faktui patvirtinti. Teismas sprendė, kad konkrečioje situacijoje labiau tikėtina, kad vis tik pinigai grąžinti nebuvo. Atsakovas, teigdamas, kad pinigus iš ieškovės paėmė neva pasaugoti, elgėsi priešingai - juos išgrynino, išleido, t. y. disponavo jais ir naudojosi kaip savais apie ketverius metus. Be to, teismui abejonių sukėlė pats atsakovo nurodytas pinigų grąžinimo faktas. 2009 m. ieškovė buvo 65 metų amžiaus moteris, turinti psichikos negalią, apie kurią atsakovui buvo žinoma. Atsakovas ne kartą ieškovę lydėjo į psichikos sveikatos centrą ligos paūmėjimo atvejais, važiavo jos pasiimti iš psichiatrinės Marių ligoninės stacionaro. Šias teismo išvadas pagrindžia rašytiniai įrodymai: ieškovės sveikatos istorijose bei teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akte fiksuota, kad 2008-05-21 ieškovė pageidavo, kad gydytoja susisiektų su atsakovu (PSC asm.sv.istorija, 1 t. l. 135); 2008-07-18 pas daktarą psichiatrą atvyko lydima atsakovo (PSC asm.sv.istorija, 1 t. l. 135); tą pačią dieną ieškovė patvirtina, kad pageidaujanti, jog informacija apie jos sveikatą būtų suteikiama atsakovui (PSC asm.sv.istorija, 2 t. l. 3a); iš 2010-11-15 VŠĮ „Marių (psichiatrinės) ligoninės“ epikrizės matyti, kad „atvykus A. M., abiem prašant, išrašyta į namus“ (PSC asmens sveikatos istorija 1 t. l. 148). Nurodyti duomenys patvirtina, kad atsakovas buvo informuotas apie ieškovės ligą ir jos būsenas. Be to, 2008-07-14–2011-11-17 laikotarpiu atsakovą ir ieškovę siejo išlaikymo iki gyvos galvos sutartis reg. GP-3233, pagal kurią atsakovas turėjo pareigą rūpintis ne tik ieškovės išlaikymu, bet ir jos sveikata. Teismo vertinimu, atsakovui, kaip sąmoningam suaugusiam asmeniui, kuris pakankamai gerai buvo informuotas apie ieškovės ligą, turėjo kilti pagrįstos abejonės, dėl pinigų grąžinimo ieškovei jo pasirinkta forma (grynais), tinkamumo. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ieškovės atstovo A. G. paaiškinimais, nes jie patvirtinti kitais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. M., atstovaujamas advokato Edmundo Rusino, prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, paskirti žodinį bylos nagrinėjimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas nesutinka dėl sekančių argumentų:

Skunde teigiama, kad apylinkės teismas, nepriklausomai nuo atsakovo atsiliepime išreikštos pozicijos bei ieškovo atsisakymo tikslinti ieškinį, nesudarydamas galimybės atsakovui pateikti į bylą naujus įrodymus, bylą nagrinėjo ne pagal ieškovo suformuluotą pagrindą. Ieškovas savo reikalavimus grindė CK 1.89 straipsniu, ginčydamas ieškovės 2012-01-05 surašytą pinigų atidavimo aktą, kaip sandorį ir prašydamas taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo 37 415,38 Lt sumą. Teismas nusprendė, kad nagrinės reikalavimo priteisti ieškovei skolą pagrįstumą, kadangi ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas. Priimdamas sprendimą apylinkės teismas visiškai nevertino ieškovo argumentų dėl ieškovės sudaryto sandorio, kurį pastarasis ginčijo CK 1.89 straipsnio pagrindu, neanalizavo kokį sandorį ginčija pats ieškovas - paskolos, pasaugos ar kitą, nepasisakė dėl ieškovo prašytos restitucijos.

Pirmosios instancijos teismas teiginius, kuriais konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta ne pasaugos, o paskolos sutartis, grindė vien abstrakčiomis išvadomis, nevertindamas į bylą pateiktų rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad atsakovas negalėjo jam pavestais pinigais disponuoti. Rūšiniais požymiais neapibrėžti daiktai (pinigai) gali būti sumaišomi su kitais daiktais, tačiau davėjui pareikalavus, turi būti grąžinamas toks pat jų kiekis (CK 6.844 str.). Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovas negalėjo jam perduotais daiktais disponuoti, su sąlyga, kad pareikalavus pinigai bus grąžinti.

Pirmosios instancijos teismas nesant teisinio pagrindo nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas žinojo apie ieškovės sveikatos būklę bei ja pasinaudojo. Apelianto nuomone, visą laiką buvo savarankiška, buvo ištekėjusi, studijavo aukštojoje mokykloje, visiškai pasirūpino savimi, dalyvavo Šv. Mišiose, kituose bažnyčios organizuojamuose renginiuose, bendraudavo su parapijiečiais, todėl atsakovui niekaip negalėjo būti žinoma, kad ji negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ieškovės ligą, kuria ji sirgo nuo jaunystės, su jos gebėjimu išreikšti valią apie pinigų jai grąžinimą ir pakvitavimo surašymu. Pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių apie ieškovės savarankiškumą, išsilavinimą, kliedesių kryptingumą ir pobūdį, finansinius santykius. Skunde nurodoma, kad teismo posėdžio metu apklaustas A. G. patvirtino, kad ir po neveiksnumo ieškovei nustatymo, ji ir toliau gyvenusi viena, pati kontroliavusi asmeninius finansus. Šioje byloje svarbus ne pats ieškovės ligos faktas, ką akcentavo pirmosios instancijos teismas, tačiau jos finansiniai santykiai ir gebėjimas suvokti finansines sandorių aplinkybes. Šių aplinkybių apylinkės teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Neteisinga teismo išvada, kad surašytas aktas nepagrindžia prievolės įvykdymo fakto, yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštaraujantis į bylą surinktiems įrodymams. Nepriklausomai nuo to, kad teismo posėdžio metu buvo akcentuojamas ieškovės gebėjimas savarankiškai priimti finansinius sprendimus, teismas nepasinaudojo teise apklausti ekspertus, o apsiribojo ligos konstatavimo faktu ir formaliaisiais sandorio sudarymo kriterijais, kurie, remiantis teismų praktika, nėra pakankami išvadai apie asmens gebėjimą priimti finansinius sprendimus pagrįsti.

Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje daro tik tikėtinas išvadas, t. y. sprendimą grindžia prielaidomis.

Teismas pažeidė įstatyminę prezumpciją apie prievolės įvykdymą, kuomet šalis turi pakvitavimą, įrodinėjimo naštą perkeldamas atsakovui. Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nevertino aplinkybių, kad tarp šalių susiklostė pasitikėjimo santykiai. Apylinkės teismo padarytos išvados apie pakvitavimo nepripažinimą nėra pagrįstos byloje surinktais įrodymais.

Atsiliepime į atsakovo A. M. apeliacinį skundą ieškovės atstovas A. G. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 40–43). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais objektyviais rašytiniais duomenimis, byloje atliktos psichiatrinės ekspertizės išvada, kurioje kategoriškai sakoma, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2009-02-09 iki 2012-01-05, t. y. tiek atliktų mokėjimo pavedimų metu, tiek ir 2012 m. sausio 5 d. pinigų atidavimo akto surašymo metu, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, defektų stadijoje, dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pagrįstai konstatavo, kad 2012 m. sausio 5 d. surašytas pinigų atidavimo aktas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, nes neatspindi tikrosios ieškovės valios bei nepatvirtina aplinkybės, kad apeliantas pinigus perdavė (atidavė, grąžino) ieškovei. Be to, teismas šio pinigų atidavimo akto nevertino kaip pinigų grąžinimą patvirtinančio pakvitavimo, nes apeliantui buvo žinoma ieškovės liga, sveikatos būklė, ligos eiga, pinigai buvo pervesti į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, todėl elgdamasis kaip sąžiningas, apdairus ir rūpestingas žmogus taip pat grąžindamas (atiduodamas) šiuos pinigus turėjo ir galėjo juos pervesti į ieškovės sąskaitą. Apeliacinio skundo teiginiai, kad neva atsakovui pervesti pinigai buvo perduoti su tikslu juos pasaugoti nuo giminaičių ir todėl tokie tarp šalių susiklostę santykiai turėtų būti laikytini pasaugos santykiais, yra paneigti paties atsakovo paaiškinimais duotais teismo posėdžių metu bei paties pinigų atidavimo akto turiniu, kuris yra nekonkretus, apimantis ilgą laikotarpį, o ir šių teiginių be paties atsakovo niekas nepatvirtina, nors santykiams tarp santykių dalyvių atsirasti yra būtina abiejų santykio dalyvių valios išraiška ir bendras tikslas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog apie ieškovės sveikatos ligos istoriją apeliantas sužinojo tik po ieškinio šioje byloje pateikimo. Nurodoma, kad atsakovas jau 2008 m. nuolat lydėdavo ieškovę į gydymo įstaigas ir šalis siejo išlaikymo iki gyvos galvos santykiai, todėl puikiausiai žinojo apie jos psichinę negalią. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės, kuri pinigų atidavimo akto surašymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, surašytas aktas nepagrindžia prievolės įvykdymo fakto, nes tiek ieškovės valia, tiek emocijos jos ligos kontekste buvo neadekvačios.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir sudaryti šalims galimybę pateikti papildomus argumentus ir atsiliepimus.

Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tokio pareikšto apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina, nes apelianto nurodymas, sudaryti šalims galimybę teikti papildomus argumentus ir atsiliepimus negali būti pripažintas pagrįstu skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju, faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios ir atskleistos, šalių pozicijos išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys davė paaiškinimus žodžiu. Šalims nagrinėjant bylą apylinkės teisme buvo sudarytos galimybės teikti įrodymus ir atsikirtimus, Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų dėl šalių ginčo priimti teisingo sprendimo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą savo išvadas grinė abstrakčiomis išvadomis, nepagrįstai konstatavo aplinkybes, kad atsakovas žinojo apie ieškovės sveikatos būklę ir tuo pasinaudojo, o taip pat nagrinėdamas bylą nevertino visų atsakovo duotų paaiškinimų teisme, nepagrįstai aplinkybei patvirtinti dėl pakvitavimo įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, priėmė teismo sprendimą neatitinkantį teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su pateiktų į bylą įrodymų vertinimo, jų patikimumo problema. Teisėjų kolegija įvertinusi apylinkės teismo sprendime nurodytą motyvaciją, atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus sprendžia, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad iš ieškovės sąskaitos, esančios Lietuvos Kredito unijoje „Jonavos žemė“ laikotarpiu nuo 2009m. vasario – 2009m. birželio mėn. į atsakovo sąskaitą, esančią „Swedbank“ AB buvo parvestos piniginės lėšos 37415,38 Lt sumai, nurodant paskirtį – sąskaitos papildymas. Byloje yra pateiktas 2012m. sausio 5d. ieškovės surašytas pinigų atidavimo aktas, kuriuo atsakovas įrodinėja gautų pinigų iš ieškovės grąžinimo faktą. Ieškovė ieškiniu tvirtina, kad pinigai jai nebuvo grąžinti, o pinigų perdavimo aktas buvo pasirašytas ieškovei negalint suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu jos pasirašytą 2012m. sausio 5d. pinigų atidavimo aktą ir priteisti iš atsakovo 10836,24 Eurų.

Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl pinigų perdavimo atsakovui fakto. Byloje ginčas kyla tik dėl pinigų sumos grąžinimo ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino pripažinęs, kad ieškovei pinigai nebuvo grąžinti, o pinigų atidavimo akto surašymo metu ieškovė negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, surašytas aktas nepagrindžia prievolės įvykdymo fakto, nes tiek ieškovės valia, tiek emocijos jos ligos kontekste buvo neadekvačios. Teismas savo išvadas darė remdamasis byloje pateiktų įrodymų visuma, tame tarpe atliktos teismo 2015m. balandžio 10d. - 2015m. balandžio 27d. psichiatrinės ekspertizės akto išvadomis ir konstatavo, kad 2012m. sausio 5d. ieškovės surašytas pinigų atidavimo aktas negali būti laikomas tinkamu įrodymu patvirtinančiu apelianto pinigų ieškovei grąžinimo faktą. Teismas vadovaudamasis aptartos ekspertizės aktu nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009m. vasario 9d. iki 2012m. sausio 5d. tiek pinigų pervedimo metu atsakovui, tiek ginčijamo pinigų atidavimo akto surašymo metu, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, defektų stadijoje, dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be paminėtų rašytinių įrodymų nagrinėdamas bylą apylinkės teismas priimdamas sprendimą rėmėsi ieškovės ligos istorijose fiksuotais duomenimis apie ieškovės sveikatos būklę, kitais byloje pateiktais įrodymais. Apylinkės teismas atsakovo pateiktą atsiliepime į ieškinį motyvaciją bei bylos eigoje atsakovo duotus paaiškinimus dėl ieškinio pagrįstumo taip pat įvertino ir juos argumentuotai atmetė. Teismo sprendime padarytos išvados yra pakankamai motyvuotos ir argumentuotos ( CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl nepagrįstai apeliantas savo apeliaciniame skunde motyvuoja, kad priimtas teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų ( CPK 263 straipsnis).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Tuo tarpu teismas, nustatydamas ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015; 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015; 2015-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-219/2015; kt.).

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad jam ieškovės pinigai buvo perduoti su tikslu juos pasaugoti nuo ieškovės giminaičių ir tokie tarp šalių susiklostę santykiai apylinkės teismo turėjo būti pripažinti pasaugos santykiais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės atstovų bei atsakovo duotų paaiškinimų teisme, kad kad tarp šalių susiformavo paskoliniai santykiai ( CK 6. 870 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šalių atsiradusius paskolinius santykius kvalifikavo teisingai. Apylinkės teismas apelianto aiškinimus dėl pasaugos santykių atsiradimo atmetė motyvuodamas tuo, kad pagrindinė pareiga saugotojui yra užtikrinti jam perduoto kilnojamojo daikto išsaugojimą, o saugotojas tokios pareigos nesilaikė ir kaip pripažino pats atsakovas, kad ieškovės gautus pinigus išgrynino ir jais tenkino savo poreikius. Teisėjų kolegija tokiai teismo motyvacijai pritaria ir papildomai akcentuoja, jog tokios aplinkybės buvo nustatytos paties atsakovo duotais paaiškinimais, todėl atsakovo teiginiai susiję su pasaugos santykių atsiradimu yra neteisingi.

Neteisingai apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas apie ieškovės ligą nežinojo iki ieškinio jam pateikimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, kad atsakovas jau nuo 2008 metų lydėjo ieškovę į gydymo įstaigas, tarp šalių buvo susiformavę išlaikymo iki gyvos galvos santykiai, todėl atsakovui neabejotinai turėjo būti žinoma ieškovės psichinė negalia. Šių teismo nustatytų aplinkybių atsakovas nepaneigė, todėl aptartu klausimu apelianto teiginiai atmestini.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su kitais apeliaciniame skunde apelianto dėstomais argumentais ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir įvertinęs visumoje byloje pateiktus įrodymus, įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis). Teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Tai įvertinus, teisėjų kolegija, dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų nepasisako, nes pareiga pagrįsti priimtą procesinį teismo sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016m. balandžio 28d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-916/2016, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt. ).

Esant išdėstytam, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal apelianto apeliacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš atsakovo turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme ieškovei. Ieškovės atstovas apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas pagal byloje pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus, tačiau įrodymų patvirtinančių patirtų išlaidų turėjimą nepateikia, todėl ieškovei bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.