- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- 2S-2569-480/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02214-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- O. M.
- Advokatai
- Edmundas Rusinas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. M., atstovaujamo advokato Edmundo Rusino, atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2547-737/2014 pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė, atstovaujama globėjo A. G., kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiu 2012-01-05 ieškovės O. M. surašytą pinigų atidavimo aktą bei taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo 37415,38 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo A. M. kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą. Ieškovė nurodė, jog ieškinio suma yra didelė ir yra didelė rizika, kad laiku nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali be jokių suvaržymų perleisti nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, dėl ko neliktų sprendimo įvykdymui įgyvendinti reikalingo atsakovo turto ir teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje taptų neįmanomas, t.y. būtų apsunkintas ar iš viso padarytas neįmanomas pareikšto reikalavimo įvykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi prašymą tenkino, ieškovės O. M. reikalavimui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo A. M. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos – 37415,38 Lt, uždraudžiant atsakovui nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus valdyti ir jais naudotis. Teismas nurodė, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, grindžiamas rašytiniais įrodymais, prašoma priteisti 37415,38 Lt suma iš fizinio asmens yra pakankamai didelė, todėl darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas A. M., atstovaujamas advokato Edmundo Rusino, atskiruoju skundu (b. l. 40-41) prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-09-29 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo priimta nutartis yra nepagrįsta, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nesant tam būtinybės, nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos, preliminariai neįvertinus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų. Nors pati ieškovė įrodinėja jos neveiksnumą bei negalėjimą suvokti savo veiksmų bei jų valdymo ginčijamo sandorio sudarymo metu, tačiau į bylą jokių nurodytus argumentus pagrindžiančių įrodymų neteikia, jų nevertina ir dėl jų nepasisako. Iš bylos medžiagos pirminio įvertinimo nėra aišku, ar ieškinyje nurodyta pozicija grindžiama pačios ieškovės ar jos globėjo argumentais. Tokio pobūdžio abstraktūs teiginiai nėra pakankami laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Be to, į bylą net nėra pateiktas Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, iš kurio matytųsi ieškovo daromos išvados.
2. Teismas nepagrįstai nepagrindė savo pozicijos, kodėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiamas atsakovo neinformavus apie tai ir nesudarius galimybės pateikti atsiliepimo. Ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik formaliai paminėjo, kad didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Didelė ieškinio suma savaime negali būti laikoma tinkamu argumentu, laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręsti nepranešus atsakovui.
Atsiliepimas
Ieškovė O. M., atstovaujama globėjo A. G., atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 45-46) prašo atmesti atskirąjį skundą, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-09-29 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad atskirasis skundas yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Atsakovas siekdamas paneigti aplinkybę, kad ieškinio suma jam nėra didelė, elgdamasis sąžiningai, kartu su atskiruoju skundu privalėjo pateikti įrodymus, jog prašoma iš jo priteisti suma jam nėra ženkli, jog jis yra finansiškai pajėgus, jo gaunamos pajamos ir/ar jo turimas turtas yra pakankamas būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Ieškovės turimais duomenimis, atsakovui nuosavybės teise priklauso tik keli automobiliai, nekilnojamojo turto atsakovas neturi, atsakovo gaunamų pajamų dydis taip pat nėra aiškus, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog prašoma priteisti 37415,38 Lt suma iš fizinio asmens yra pakankamai didelė. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad taikomos jo atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės - turto areštas - pažeidžia jo teises ar turtinius interesus, trukdo jo kasdienei įprastinei veiklai, o pats turto arešto faktas turto areštų registre niekaip negali pažeisti atsakovo interesų, trukdyti kasdieniam atsakovo gyvenimui, juolab, kad piniginės atsakovo lėšos banko įstaigose esančiose sąskaitose nėra areštuotos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė, atstovaujama globėjo, ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu 2012-01-05 ieškovės surašytą pinigų atidavimo aktą bei taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo 37415,38 Lt sumą, taip pat ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą. Kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė, kad 37415,38 Lt reikalavimo suma yra didelė. Pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones – apelianto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškinio ir įrodymų pagrįstumo; nors ieškovė įrodinėja jos neveiksnumą tačiau į bylą jokių nurodytus argumentus pagrindžiančių įrodymų neteikia, abstraktūs ieškovės teiginiai nėra pakankami laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. ieškinio reikalavimų pagrįstumas nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie nagrinėjami ir vertinami tik nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė nurodė ieškinyje savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas šioje civilinio proceso stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje preliminaraus ieškinio pagrįstumo tiesiogiai neaptarė, tačiau tai nereiškia, kad jo ir neįvertino. Todėl nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1186/2013).
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Memsta“ v. A. L., civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. G. S. ir kt., civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, 37415,38 Lt reikalavimo suma yra didelė. Apeliantas, teigdamas, kad ieškovė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nemotyvavo, išskyrus nurodydama didelę ieškinio sumą, nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą (CPK 178 str.). Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių kad apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrindė savo pozicijos, kodėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė neinformavęs atsakovo ir nesudaręs atsakovui galimybės pateikti atsiliepimo. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, CPK nenumato teismui pareigos apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pranešti kitai šaliai. Apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovui buvo pranešta po teismo nutarties priėmimo, todėl CPK normų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, o atsakovas pasinaudojo savo procesine teise būti išklausytam pateikdamas atskirąjį skundą ir jame išdėstant savo argumentus dėl teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Clipper Projectships Ltd v. UAB „BG Logistics“ civilinėje byloje Nr. 2-810/2014; 2014 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Kauno popierius“ v. UAB „Netlita“ ir kt. civilinėje byloje Nr. 2-1045/2014).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Skundas atmestinas, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.