- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-627-258/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15538-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Ignitis“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Ignitis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1 042,08 Eur skolą už elektros energiją, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji tiekia elektros energiją į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau ir – Butas), kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Su atsakove rašytinė elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Už objekte suvartotą elektros energiją per laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. sausio 23 d. atsiskaitoma nebuvo, todėl susidarė 1 042,08 Eur skola. Iš viso liko nesumokėta už suvartotas 8016 kWh. Įmokas objektui ir už bendrosioms namo reikmėms sunaudotą elektros energiją ieškovė apskaičiuodavo pagal deklaruotus skaitiklio rodmenis, kai nurašomas faktinis skaitiklio rodmuo ir tuomet elektros suvartojimas objekte yra skaičiuojamas pagal faktinį suvartojimą. Atsakovės ir trečiojo asmens duomenimis skolos susidarymo laikotarpiu jame gyveno nuomininkė J. Š.. Su nuomininke rašytinė elektros energijos tiekimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakomybė už susidariusias skolas tenka objekto savininkui – atsakovei.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, jog atsakove byloje turėtų būti ne ji, o J. Š. arba savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ ir pasiūlė ieškovei pakeisti atsakovą. Atsakovė nurodė, kad savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ 2014 m. vasario 4 d. su J. Š. sudarė Socialinio būsto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N14/1546, pagal kurią nuomininkė įsipareigojo kas mėnesį teisės aktų nustatyta tvarka mokėti mokesčius už komunalines paslaugas, elektros, šilumos energiją ir ryšių paslaugas. Ginčo butą nuomininkė Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 5.22-18/1586 grąžino tik 2018 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktas numato galimybę nustatyti elektros energijos vartotoją, todėl atsiskaitymo už elektros energiją klausimus reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina būtent vartotojo atsakomybę už elektros suvartojimą, o objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima. Atkreipė dėmesį į tai, jog nepaisant to, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovei, tačiau visos gyvenamosios patalpos (tarp jų ir butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-4755 buvo perduotas patikėjimo teise valdyti savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, todėl skolos susidarymo laikotarpiu butą patikėjimo teise valdė savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, dėl ko atsakovei nekyla prievolė sumokėti už elektros skolą.
3. Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į ieškinį nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir atsakovė, tačiau papildomai pareiškė, kad nesutinka, jog savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ yra atsakinga už susidariusią skolą ieškovei. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis tik nuomoja, prižiūri ir administruoja Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, todėl nėra atsakinga už nuomininkų nesumokėtus nuomos mokesčius. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai nuomininkas ir energijos tiekėjas nėra sudaręs rašytinės sutarties, energijos tiekimo gyvenamajam būstui atveju energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą energiją prievolė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovei 1 042,08 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 042,08 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktu elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tų teisinių santykių atsiradimui neturi teisinės reikšmės faktinis elektros energijos vartojimas. Taisyklių 100 punktas numato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Teismas sprendė, kad pagal minėtą teisės normą rašytinės sutarties su energijos tiekimo nebuvimo atveju objekto savininko pareiga atsiskaityti už į elektros energiją kyla, nepriklausomai nuo to, ar vartotoją įmanoma nustatyti, ar ne.
6. Teismas nurodė, kad Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019). Todėl nepaisant to, kas faktiškai naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių dalyviu turi būti laikomas objekto savininkas. Teismas pažymėjo, kad šalys neginčijo, jog tarp ieškovės ir nuomininkės ar kitų asmenų rašytinė sutartis dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo nebuvo sudaryta, todėl vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, priešingai nei teigia atsakovė, prievolė atsiskaityti už į butą tiektą elektros energiją tenka atsakovei.
7. Teismas atsakovės argumentus dėl atsakovės prievolės apmokėti skolą nebuvimo, nes butą patikėjimo teise skolos susidarymu laikotarpiu valdė savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, laikė nepagrįstais. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, kurios išimtinei kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise biudžetinių įstaigų, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir kitų įstatymų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka (Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 3 dalis). Savivaldybės sprendimas dėl buto perdavimo patikėjimo teise apibrėžia teisių ir pareigų pasiskirstymą tarp atsakovės ir trečiojo asmens, tačiau atsakinga už buto išlaikymą ieškovei ir energijos tiekėjai išlieka savivaldybė.
8. Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusio buto nuomininkei nesudarius su elektros tiekėju rašytinės elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarties, teismas sprendė, kad energijos pirkimo – pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės, kaip energijos tiekėjo, ir patalpų savininko Vilniaus miesto savivaldybės kaip vartotojo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383 straipsnis). Todėl, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, už elektros tiekimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2019 m. sausio 23 d., teismas sprendė, kad turi sumokėti atsakovė. Skolos dydį ir jos susidarymo laikotarpį patvirtina ieškovės parengta 2020 m. balandžio 16 d. priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. Atsakovė skolos dydžio ir skolos susidarymo laikotarpio neginčijo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) Vilniaus miesto savivaldybe? prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
9.1. Vilniaus miesto savivaldybė skolos susidarymo metu nevaldė, nenaudojo ir nedisponavo ginčo patalpomis. Nepaisydamas šio fakto, Vilniaus miesto apylinkės teismas apeliacine tvarka skundžiamame 2020-11-26 sprendime labai formaliai taikydamas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, neanalizuodamas jų šio ginčo faktinių aplinkybių kontekste nusprendė, kad visgi būtent Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ginčo patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė yra atsakinga už susidariusią skolą.
9.2. Nė vienas iš teismo nurodomų Taisyklių punktų nenustato tokių kategoriškų nuostatų, kokias teismas nurodo esant. Taisyklių 17 punktas įtvirtina, jog vartotojas, prieš pradėdamas vartoti elektros energiją, esant atitinkamoms sąlygoms, privalo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su visuomeniniu tiekėju arba su nepriklausomu tiekėju. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, šiame punkte nėra kalbama apie privalomos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, išvis nėra nurodoma, kokiu būdu sutartis turi būti sudaryta, taigi teismas nėra teisus 2020-11-26 sprendime teigdamas, kad remiantis Taisyklių 17 punktu elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
9.3. Taisyklių 100 punktas nustato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Iš šios nuostatos darytina vienareikšmiška išvada, kad objekto savininkui pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją kyla tik tuomet, kai: 1) nėra sudaryta sutartis (kaip minėta aukščiau, ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenumato, kokia turi būti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties forma) arba 2) vartotojo neįmanoma nustatyti. Taigi visų pirma pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją kyla tam, kuris yra sudaręs sutartį ir kuris yra galutinis elektros energijos vartotojas, ne savininkui. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja nurodytam teisiniam reguliavimui.
9.4. Iš ieškovės UAB „Ignitis“ į bylą pateiktų duomenų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad UAB „Ignitis“ buvo žinoma, su kuo yra sudaryta elektros energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartis ir kas yra ieškovės teikiamos energijos vartotojas. Tai patvirtina ieškovės kartu su ieškiniu pateikti ieškinio priedai: skolos skaičiuotė – Išrašas iš duomenų bazės „Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2017-02-01 iki 2020-04-16“ – šioje ataskaitoje, o ir pačiame ieškinyje nurodyta, kad 259 Eur skola buvo priteista ne iš patalpų savininkės, taigi būtent nuomininkę ieškovė laikė atsakingu asmeniu, turinčiu atsiskaityti už suvartotą elektros energiją asmeniu. Taip pat kartu ieškiniu pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. LREP 00169136 išrašyta buvusiai patalpų nuomininkei J. Š., skaitiklio rodmenų patikros akte, taip pat nurodyta patalpų nuomininkė J. Š., o ne patalpų savininkė Vilniaus miesto savivaldybė.
9.5. Teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse kalbama būtent apie bendrąją taisyklę, jog elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Visgi, ši prievolė nėra absoliuti. Kaip jau minėta, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą tuo atveju, jei yra sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis arba galima nustatyti vartotoją, savininkas nėra atsakingas už suvartotą elektros energiją.
9.6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXIII skyriuje „Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumai“ esančio 431 str. 1 d. nustato, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Taigi, remiantis tuo, darytina išvada, kad ieškovė AB „Ignitis“, pateikdama teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, pripažino, kad yra sudariusi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su patalpų nuomininke – pirmosios instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, nors jos yra reikšmingos, siekiant išsiaiškinti, ar buvo ir su kuo buvo sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis ir atitinkamai, kas turi sumokėti susidariusį įsiskolinimą už suvartotą elektros energiją.
9.7. Ieškovės nurodomos skolos už ginčo patalpoms tiektą elektros energiją, susidarymo laikotarpiu šias patalpas patikėjimo teise valdė, naudojo ir disponavo jomis būtent SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ji disponavo ir visa informacija dėl atliktų mokėjimų, susidariusios skolos dydžio ir kita informacija, susijusia su šiuo butu. Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius, ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, į savo balansą perėmė tik 2019 m. rugpjūčio 9 d. Tai patvirtina kartu su savivaldybės atsiliepimu į bylą pateiktas 2019 m. rugpjūčio 9 d. Turto perdavimo ir priėmimo aktas Nr. A403-45/19(2.2.6.-12-FN4) (pridedame). Taigi iki tol Vilniaus miesto savivaldybė nevaldydama, nenaudodama ir nedisponuodama ginčo butu negali ir būti laikoma atsakinga už šiam butui tiektą elektros energiją, o priešinga teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta.
9.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra paremtas išimtinai tik ieškovės pozicijos palaikymu, jos visiškai nekvestionuojant, o atsakovės procesiniuose dokumentuose išsakyti argumentai buvo nevertinti išvis arba vertinti selektyviai bei neobjektyviai. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į bylos faktines aplinkybes, išsamiai netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų, formaliai, neatsižvelgdamas į ginčo faktines aplinkybes taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-26 sprendimą palikti nepakeistą.
10.1. Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (Taisyklės, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 (2013 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 1-21 redakcija) patvirtintas Standartinių elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas). Pažymėtina, kad LAT savo jurisprudencijoje yra įtvirtinęs nuostatą, kad Taisyklės yra privalomos tiek elektros energijos tiekėjams, tiek elektros energijos vartotojams nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valdomo turto nuosavybės formos, nes jos patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą ir Vyriausybės pavedimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą byloje, teisingai taikė tiek CK, tiek Taisyklių nuostatas, reglamentuojančias Objekto savininko prievolę atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.
10.2. Atsakovė, savaip interpretuodama Taisyklių 17 punktą, visiškai nepagrįstai teigia, kad kadangi jame nėra kalbama apie privalomos rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, tokia sutartis gali būti laikoma sudaryta tarp ieškovo ir nuomininkės konkliudentiniais veiksmais.
10.3. Atsakovė nurodo, jog teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad už energiją turi sumokėti galutinis energijos vartotojas – nuomininkas. Šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovė nenurodo nei vienos LAT nutarties, o jo nurodoma LAT 2011-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011 šiuo nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes joje sprendžiamas klausimas dėl rašytinės sutarties kvalifikavimo. LAT yra suformulavęs taisyklę, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas jose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio elektros energiją patalpose. Pažymėtina, kad teismų praktika šiuo klausimu yra nuosekli, išdėstyta kasacine tvarka priimtose nutartyse. Tuo tarpu apeliantės nurodomi žemesnių instancijų teismų sprendimai nėra laikytini suformuota teismų praktika, nes tokią praktiką formuoja tik LAT.
10.4. Apeliantė neteisingai supranta ir aiškina vartotojo įrenginių sąvoką ir jų prijungimo prie energijos tiekimo tinklų tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012-02-03 įsakymu Nr. 1-22 patvirtintų Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių 4 punkte įtvirtintą elektros įrenginio sąvoką – tai techninė konstrukcija (mechanizmas, mašina, aparatas, elektros inžinerinis tinklas, statinio elektros inžinerinė sistema, jų pagalbiniai įtaisai ir pan.), skirta elektros energijai gaminti, perduoti, keisti (transformuoti), apskaičiuoti, skirstyti, akumuliuoti ir (arba) vartoti. Vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012-07-04 įsakymu Nr. 1-127 patvirtintas Elektros energijos gamintojų ir vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų tvarkos aprašas. Iš nurodytų teisės aktų reglamentavimo akivaizdu, kad vartotojų elektros įrenginiai ir vidaus tinklai yra nekilnojamojo turto priklausiniai, kurie keičiantis savininkui pereina naujam savininkui su nekilnojamuoju turtu. Atitinkamai nuomininkai neįgyja nuosavybės teisės į šiuos įrenginius ar vidaus tinklus, tačiau turi teisę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį, kaip tai reglamentuojama Taisyklių 20 punkte ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
10.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad tarp trečiojo asmens – apeliantės įgalioto atstovo ir nuomininkės J. Š. buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje privalomai nustatoma atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka (CK 6.580 straipsnio 1 dalis). Tačiau kaip jau minėta, nuomos sutarties tarp Objekto savininko įgalioto atstovo ir nuomininkės sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininkės ir elektros energijos tiekėjo pirkimo – pardavimo santykiams atsirasti. Iš nuomos sutarties nuostatų matyti, kad nuomininkė buvo įsipareigojusi mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau ieškovė nėra šios sutarties šalis.
10.6. Apeliantė yra Objekto savininkė, kuriuo buvo ir skolos susidarymo metu. Atsižvelgiant į aiškiai suformuotą LAT praktiką, kuri išsamiai aptarta aukščiau, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakingas už susidariusį įsiskolinimą yra tik Objekto savininkas – atsakovė. Tuo tarpu trečiasis asmuo veikia tik kaip įgaliotas atsakovės patikėtinis. Toks išaiškinimas yra nurodytas ir LAT 2019-06-06 nutartyje, kur teismas konstatavo, jog trečiasis asmuo tik nuomoja, prižiūri ir administruoja Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, todėl nėra atsakingas už nuomininkų nesumokėtus nuomos mokesčius. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai nuomininkas ir energijos tiekėjas nėra sudaręs rašytinės sutarties, energijos tiekimo gyvenamajam būstui atveju energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą energiją prievolė.
10.7. Nors atsakovė apeliuoja į tai, kad iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovei buvo žinoma, su kuo yra sudaryta elektros energijos tiekimo Objektui pirkimo-pardavimo sutartis ir kas yra ieškovės teikiamos energijos vartotojas, tai nepaneigia sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nesant rašytinės sutarties dėl elektros energijos tiekimo su nuomininke, pirmosios instancijos teismas, ieškovei reikalaujant priteisti skolą iš atsakovės, kaip Objekto savininko, ir negalėjo priimti kitokio sprendimo, kadangi nei vienoje LAT nutarčių nėra pasisakyta apie tokią galimybę.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
12. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos apmokėti už atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą tiektą elektros energiją. Atsakovė su ieškovės reikalavimu nesutiko, nes, jos manymu, įsiskolinimas turėtų būti priteistas iš faktinio elektros energijos vartotojo – nuomininko, su atsakove sudarytos nuomos sutarties pagrindu.
13. Energijos pirkimo – pardavimo sutartis reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimas nepateiktas ir Elektros energetikos įstatyme, todėl taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. Nr. 1-38 (Taisyklės). Taisyklių 100 p. reglamentuota, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, civilinėse bylose, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis yra labai panašios į nagrinėjamą civilinę bylą, aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014, 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019).
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta teisinę reikšmę turinti aplinkybė, kad rašytinė elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis nei su atsakove, nei su atsakovės nuomininke nebuvo sudaryta. Ši aplinkybė reiškia, kad elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi (abonentu) laikytina buto savininkė Vilniaus miesto savivaldybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją.
15. Apeliantė nurodo, kad ji Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius, ginčo butą į savo balansą perėmė tik 2019 m. rugpjūčio 9 d. Tai patvirtina kartu su savivaldybės atsiliepimu į bylą pateiktas 2019 m. rugpjūčio 9 d. Turto perdavimo ir priėmimo aktas Nr. A403-45/19(2.2.6.-12-FN4). Apeliantės manymu, nedisponuodama ginčo butu negali ir būti laikoma atsakinga už šiam butui tiektą elektros energiją, o priešinga teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta. Su tokiu apeliantės argumentu nėra pagrindo sutikti. VĮ „Registrų centras“ duomenimis buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininke nuo 1999-09-08 nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė. Aplinkybė, kad butą patikėjimo teise valdo trečiasis asmuo, nepaneigia apeliantės nuosavybės į nurodytą butą fakto. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, kurios išimtinei kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose (VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise biudžetinių įstaigų, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir kitų įstatymų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka (VSĮ 48 straipsnio 3 dalis). Taigi, apeliantės į bylą pateiktas 2019 m. rugpjūčio 9 d. Turto perdavimo ir priėmimo aktas Nr. A403-45/19(2.2.6.-12-FN4), kuriuo trečiasis asmuo apeliantei perdavė Butą kaip netinkamą gyventi neįrodo, kad apeliantė savininkės teises į butą įgijo po šio akto pasirašymo. Šis aktas patvirtina, kad nuo šio perdavimo akto pasirašymo dienos trečiasis asmuo Buto nevaldo patikėjimo teise. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytame akte nurodoma, kad trečiasis asmuo perduoda savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Taigi, šis aktas papildomai patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuosavybės teise priklauso būtent apeliantei. Todėl ji kaip Buto savininkė privalo sumokėti už šiam butui patiektą elektros energiją.
16. Apeliantė nurodo, kad Taisyklių 17 punktas įtvirtina, jog vartotojas, prieš pradėdamas vartoti elektros energiją, esant atitinkamoms sąlygoms, privalo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su visuomeniniu tiekėju arba su nepriklausomu tiekėju. Pasak apeliantės, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, šiame punkte nėra kalbama apie privalomos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, išvis nėra nurodoma, kokiu būdu sutartis turi būti sudaryta, todėl teismas nėra teisus teigdamas, kad remiantis Taisyklių 17 punktu elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliante, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija jau ankščiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019, atsižvelgdama į ginčo atveju aktualių Taisyklių 17 ir 100 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, padarė išvadą, kad jis nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje kilusį teisės klausimą aiškinti kitaip, nei nurodyta šios Kasacinio teismo nutarties 19 punkte (dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties), formuojamoje kasacinio teismo praktikoje. Kasacinio teismo nutartyje nurodoma, kad: pirma, remiantis Taisyklių 17 punktu, darytina išvada, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tų teisinių santykių atsiradimui neturi teisinės reikšmės faktinis elektros energijos vartojimas. Antra, Taisyklių 100 punktas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kai nuomininkas nėra sudaręs rašytinės sutarties su tiekėju ar operatoriumi, pareiga atsiskaityti už patiektą elektros energiją tenka objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkui.
17. Apeliantė nurodo, kad iš ieškovės UAB „Ignitis“ į bylą pateiktų duomenų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad UAB „Ignitis“ buvo žinoma, su kuo yra sudaryta elektros energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartis ir kas yra ieškovės teikiamos energijos vartotojas. Tai patvirtina ieškovės kartu su ieškiniu pateikti ieškinio priedai: skolos skaičiuotė – Išrašas iš duomenų bazės „Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2017-02-01 iki 2020-04-16“ – šioje ataskaitoje, o ir pačiame ieškinyje nurodyta, kad 259 Eur skola buvo priteista ne iš patalpų savininkės. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės taip pat nepaneigia, kad atsakovė nėra atsakinga už įsiskolinimo už patiektą elektros energijos padengimą. Pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ 2014 m. vasario 4 d. su J. Š. sudarytą Socialinio būsto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N14/1546 9 punktą nuomininkas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sutarties pasirašymo privalo sudaryti atitinkamas sutartis dėl paslaugų tiekimo su komunalines ir kitas paslaugas teikiančiomis įmonėmis, tarp jų ir su elektros energijos tiekėju. Ginčo, kad su ieškove nurodytas nuomininkas nesudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, byloje nekilo. Iš nuomos sutarties nuostatų taip pat matyti, kad nuomininkė buvo įsipareigojusi mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau ieškovė nėra šios sutarties šalis. Nurodyta aplinkybė dėl nuomininkės pareigos atsiskaityti už elektros energiją, nustatytos nuomos sutartyje, neatleidžia apeliantės kaip savininkės nuo pareigos kontroliuoti, ar nuomininkai tinkamai vykdo savo įsipareigojimus, tame tarpe ar sudaro sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir tinkamai su jais atsiskaito. Jau minėtoje Kasacinio teismo byloje nurodyta, kad sudaryta nuomos sutartis, turėdama sutarties trečiojo asmens naudai požymių, gali lemti, kad elektros energijos tiekėjui atsiranda teisė reikalauti atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją iš nuomininko. Ši teisė, visų pirma, yra galimybė, kuria elektros energijos tiekėjas savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Be to, ši aplinkybė nepanaikina abonento prievolių pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų ir prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už patiektą ir paskirstytą elektros energiją, ir neperkelia šių prievolių nuomininkui.
18. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019 35 punktą). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir joje nurodyta teismų praktika, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi aktualia Kasacinio Teismo praktika.
19. Apeliantė nurodo teismų praktiką, kuriose skolos už suvartotą elektros energiją priteisiamos ne iš savininko, tačiau iš vartotojo – nuomininko. Viena iš apeliantės nurodomų bylų yra civilinė byla Nr. e2-14126-466/2018, kurioje buvo sprendimas už akių. Taip pat nurodo ir kitas analogiškas bylas, kuriose teismai taip pat laikėsi identiškos pozicijos (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-26167-807/2017, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-11245-675/2019, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-40006-918/2017 ir kt.). Taigi, visose apeliantės nurodytose bylose sprendimai priimti už akių. Pažymėtina, jog tokie procesiniai sprendimai priimami atliekant formalų byloje esančių įrodymų vertinimą ir remiantis tiek vienos šalies pozicija. Sprendimai už akių nebuvo peržiūrėti apeliacine tvarka. Iš apeliantės nurodytų sprendimų turinio net nėra galimybės įvertinti aplinkybių su nagrinėjama byla panašumo. Be to, reikšminga būtent tai, kad skundžiamame sprendime ir šioje nutartyje cituojamoje nutartyje pateikti Lietuvos Aukščiausiojo teismo, t. y. aukščiausios instancijos teismo, išaiškinimai, joje aplinkybės (šalys, ginčo objektas, nuomos sutarties sąlygos ir pan.) itin artimos nagrinėjamai bylai, ji priimta vėliau, nei apeliantės cituojami sprendimai. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos atmestini, kaip nepagrįsti.
20. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.