Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Mikonienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. Ž. ir S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams R. Ž. ir S. J. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DNB bankas pateikė ieškinį atsakovams R. Ž. ir S. J. dėl 20 400,70 Eur negrąžinto kredito, 2 530,29 Eur nesumokėtų palūkanų, 56,94 Eur delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad 2007-01-08 ieškovas ir kredito gavėjas UAB estetikos centras „Okeanija“, kuri Vilniaus apygardos teismo 2015-04-22 sprendimu pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš juridinių asmenų registro, sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-2, pagal kurią bankas suteikė kredito gavėjui 1 789 500,00 Lt dydžio kreditą, nustatant kredito grąžinimo terminą 2016-12-31 ir sulygstant dėl 0,05 procentų dydžio delspinigių. Taip pat 2007-01-08 bankas su atsakove R. Ž. sudarė laidavimo sutartį Nr. 1, ir su atsakovu S. J. sudarė laidavimo sutartį Nr. 2. 2007-03-06, 2008-01-31, 2009-03-04, 2011-01-28 ir 2012-07-31 buvo sudaryti kreditavimo sutarties pakeitimo susitarimai, kuriuos pasirašė ir laiduotojai, t. y. atsakovai. Kredito gavėjui tinkamai bei laiku nevykdant kreditavimo sutarties bankas įspėjo kredito gavėją bei laiduotojus dėl susidariusio įsiskolinimo ir sutarties nutraukimo, o jiems nesumokėjus įsiskolinimo nuo 2013-04-10 kreditavimo sutartis buvo nutraukta. 2014-06-06 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4660-467/2014 kredito gavėjui UAB estetikos centras „Okeanija“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje 2014-09-15 teismo nutartimi buvo patvirtintas 22 987,93 Eur banko kreditorinis reikalavimas. Taigi, banko reiškiamas reikalavimas sutampa su patvirtinto finansinio reikalavimo suma – 22 987,93 Eur, kurią sudaro negrąžintas kreditas – 20 400,70 Eur, nesumokėtų palūkanų – 2 530,29 Eur, delspinigių – 56,94 Eur.Atsakovai R. Ž. ir S. J. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2007-01-10 UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išdavė kredito gavėjui smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją Nr. 01027, pagal kurią vienašališkai įsipareigojo atsakyti ieškovui, jei kredito gavėjas neįvykdys kreditavimo sutarties sąlygų ir kredito gavėjui buvo suteikta 50 procentų, t. y. 894 750,00 Lt dydžio garantija. Nutraukus kredito sutartį ir pradėjus bankui įkeisto turto pardavimą, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pagal banko prašymą išmokėjo ieškovui 674 260,11 Lt garantinę išmoką. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl likusios dalies, t. y. 61 030,55 Lt garantinės išmokos priteisimo. Atsakovai nesutinka su negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų bei delspinigių suma, nes atsakovams neaišku, kaip yra paskaičiuota reikalaujama suma, be to, nesant įsiteisėjusio sprendimo civilinėje byloje atsakovui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ nėra aiški negrąžinto kredito suma. Atsižvelgę į banko tvirtinimą, kad pardavus įkeistą turtą už 670 000,00 Lt įsiskolinimas bus padengtas, o papildomoms lėšoms visiškai užteks garantijos lėšų, atsakovai pagrįstai tikėjo, jog įsiskolinimas tokiu būdu bus pilnai padengtas, taigi, bankas, būdamas stipresnioji sutarties šalis, turėjo įvertinti atsakovų galimybes įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę. Ieškovas AB DNB bankas pateikė dubliką. Nurodė, jog įsiskolinimo dydis patvirtintas tiek bankroto administratoriaus, tiek įsiteisėjusia 2014-09-15 Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankroto byloje Nr. B2-4660-467/2014, kurioje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Atsakovai turėjo visas kredito gavėjo valdymo teises ir būtent atsakovai nevykdė laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, todėl jie nepagrįstai siekia vilkinti išieškojimo procesą. Reikalaujama priteisti skolą ta apimtimi, koks yra kredito gavėjo neįvykdytų prievolių dydis, todėl laidavimo apimtis nėra viršyta, o atsakovų argumentai, jog jie nebūtų sutikę parduoti banko naudai įkeisto nekilnojamojo turto, jei žinotų, kad nepakaks įsiskolinimams padengti, neturi teisinės reikšmės.Atsakovai R. Ž. ir S. J. pateikė tripliką. Laikėsi pozicijos, jog aplinkybės dėl ieškovo ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ teisminio ginčo dėl 17 675,67 Eur garantinės išmokos, neleidžia ieškovui papildomai reikalauti iš atsakovų pilnai padengti visą 22 987,93 Eur įsiskolinimą, patvirtintą bankroto byloje, kadangi tokiu atveju ieškovas nepagrįstai praturtėtų. Iš susirašinėjimo su ieškovo darbuotoja matyti, kad oficiali banko pozicija buvo tokia, kad 17 302,89 Eur suma yra neišmokėta garantinė išmoka, o 22 987,93 Eur – visa kredito gavėjo skola, be to, 5 658,04 Eur sumos, kurią vienintelę bankas savo pradinėje pozicijoje siekė išsiieškoti, apskaičiavimas yra nepagrįstas, pritaikytos palūkanos yra nesąžiningos ir neatitinka rinkos sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-15 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų R. Ž. ir S. J. 22 987,93 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 22 987,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2015-04-20, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo AB DNB banko naudai; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų R. Ž. ir S. J. 1 117,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB DNB banko naudai; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų R. Ž. ir S. J. 7,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad garantijos gavėjas (šiuo atveju AB DNB bankas) pirmiausia privalo imtis priemonių išieškoti skolą iš paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų (šiuo atveju laiduotojų) ir tik nepavykus to padaryti, bankui gali būti išmokėta garantijos išmoka (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1156/2013). Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, klausimas dėl laiduotojų atsakomybės taikymo turi būti išspręstas anksčiau nei garantinės išmokos sumokėjimo, be to, šalių sudarytose laidavimo sutartyse nėra nustatyta jokių išlygų, kad pirmiausia turi būti dengiama skola iš garantijos, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, jog ieškovas privalo nukreipti savo reikalavimą ne į atsakovus, kaip laiduotojus, o į garantijos davėją. Ieškovo reikalaujama priteisti suma sutampa su ieškovo patvirtintu kreditoriniu reikalavimu UAB estetikos centras „Okeanija“ bankroto byloje. Atsakovai ieškovo kreditorinio reikalavimo bei sutarčių nutraukimo įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, o atsakovų į bylą pateiktas susirašinėjimas su banko darbuotoja dėl prievolių vykdymo apimties nepaneigia Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatyto prejudicinio fakto dėl ieškovo reikalavimo apimties. Kita vertus, atsakovai neteikia jokių teisinių argumentų ar savo paskaičiavimų, patvirtinančių, kad ieškovo reikalaujamos sumos yra nepagrįstai paskaičiuotos, todėl tokius atsakovų teiginius teismas laikė prielaidomis ir samprotavimais, nepagrįstais jokiais byloje esančiais duomenimis. Šalių sudarytos laidavimo sutartys nebuvo nuginčytos ir yra galiojančios, nenustatyta, jog laidavimo sutartys prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Atsakovai remiantis šalių dispozityvumo principu turėjo teisę laisvai pasirinkti sudaryti laidavimo sutartis ar ne bei susipažinti su laidavimo instituto civilinėje teisėje reglamentavimu, be to, nors būdami fiziniais asmenimis, iš esmės sutartis sudarė verslui vykdyti, todėl nėra pagrindo teigti, jog atitinkamas atsakovų situacijos vertinimas gali atleisti juos nuo savo laidavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo bei pripažinti nesąžiningu ieškovo elgesį sudarant laidavimo sutartis. Taigi, teismas konstatavo, jog laiduotojai atsako už likviduotos UAB estetikos centras „Okeanija“ prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymą kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.81 straipsnio bei sudarytų laidavimo sutarčių pagrindu, todėl kredito gavėjui UAB estetikos centras „Okeanija“ tinkamai neįvykdžius prievolių pagal sutartis, ieškovas pagrįstai ir teisėtai pareiškė solidarų reikalavimą atsakovams. Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat teismui konstatavus pagrįstu ieškovo reikalaujamos sumos dydį, teismas ieškinį tenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai R. Ž. ir S. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2016-03-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog neišsprendus ginčo civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, nėra pagrindo reikalauti prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymo iš atsakovų. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog klausimas dėl laiduotojų atsakomybės taikymo turi būti išspręstas anksčiau nei garantinės išmokos sumokėjimo, kadangi ieškovas, atlikdamas procesinius veiksmus, patvirtino, jog pirmiausia savo reikalavimą siekė nukreipti į garantijos davėją. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus tiek ieškovo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, tiek ieškovo ieškinį šioje byloje, ieškovas iš esmės pasipelnytų, kadangi tą pačią skolos dalį gautų tiek iš atsakovų, tiek iš garanto davėjo.Tenkinus ieškinį šioje byloje ir atmetus ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, atsakovai taptų atsakingi už banko aplaidumą vykdant 2013-07-31 bendradarbiavimo sutartį Nr. BS/2003/03/G 434/2003.Ieškovas, teikdamas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis atsakovų. Atsakovai privalėjo būti įtraukti, kadangi šios bylos sprendimas turi įtakos atsakovų teisėms ir jų teisėtiems interesams. Ši aplinkybė patvirtina, jog ieškovas, nukreipdamas savo reikalavimą kartu tiek į garanto davėją, tiek į laiduotojus, elgėsi nesąžiningai.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai ignoravo atsakovų pateiktus įrodymus. Atsakovai pateikė į civilinę bylą elektroninių laiškų kopijas tarp atsakovo S. J. bei ieškovo darbuotojos V. S.. Iš šio susirašinėjimo matyti, jog banko darbuotoja daug kartų elektroniniuose laiškuose nurodė, kad 22 987,93 Eur (79 372 72 Lt) skolą sudaro garanto davėjo 17 302,89 Eur (59 743,42 Lt) neišmokėta suma ir nedetalizuota 5 658,04 Eur (19 629,30 Lt) suma.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovai nepateikė jokių teisinių argumentų, patvirtinančių, kad ieškovo reikalaujamos sumos yra nepagrįstai paskaičiuotos. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog pradinė ieškovo pozicija buvo susitarti dėl 5 658,04 Eur (19 629,30 Lt) skolos sumokėjimo.Ieškovas su atsakovais derino iš kreditavimo sutarties atsiradusio įsiskolinimo padengimą. Bankas patikino atsakovus, jog pardavus kredito gavėjui priklausantį turtą, įsiskolinimas bus padengtas, o jei prireiktų papildomų lėšų – visiškai užteks UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos lėšų. Todėl atsakovai pagrįstai tikėjo, jog įsiskolinimas bus pilnai padengtas tiek garantijos lėšomis, tiek pardavus kredito gavėjui priklausantį turtą.Bankas, reikalaudamas atsakovams sudaryti laidavimo sutartis ir pasinaudodamas savo, kaip stipresniosios šalies padėtimi, turėjo įvertinti atsakovų galimybes įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, nes atsakovai pagrįstai tikėjosi, jog įsiskolinimams padengti pilnai užteks parduoto turto bei garantijos lėšų.Ieškovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog laidavimo sutartyse nėra sąlygos, kuri būtų įpareigojusi banką pirmiausia kreiptis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl garantinės išmokos gavimo, o tik tada – į laiduotojus. Bankas turėjo teisę pasinaudoti keliomis užtikrinimo priemonėmis. Naudojimasis skirtingais prievolių užtikrinimo institutais negali būti laikomas siekiu pasipelnyti, nes išieškoma suma nuo to nepadvigubėja. Vykdymo procese suskaičiuojama kiek ir iš kokio skolininko yra išieškota iki bus pasiekta galutinė skolos suma 22 987,93 Eur.Apeliantai buvo ne tik laiduotojai, tačiau apeliantė ėjo kredito gavėjo direktorės pareigas, o apeliantas ėjo komercijos vadovo pareigas (abiejų apeliantų kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtini kredito gavėjo bankroto byloje). Be to, apeliantai buvo vieninteliai kredito gavėjo akcininkai. Tokiu būdu, jei kredito dalis buvo panaudota ne pagal paskirtį, tai tik dėl pačių apeliantų kaltės.Apeliantai nenurodo, kodėl patys nepateikė prašymo įstoti į minėtą bylą trečiaisiais asmenimis, jei manė, kad toje byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms bei pareigoms. Apeliantai nenurodo „teisingos“ sumos dydžio, nepateikia jokių skaičiavimų, o tiesiog neigia priteistinos sumos dydį. Tuo tarpu bankas reikalavo priteisti tą sumą, kurią liko skolingas kredito gavėjas, kuri 2014-09-15 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4660-467/2014, patvirtinta kaip kreditorinis reikalavimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Atsakovai teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovai savo procesinę poziciją išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde, pagrindo priimti atsakovų rašytinius paaiškinimus nenustatė, todėl atsisako juos priimti bei plačiau dėl jų nepasisako.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-01-08 AB DNB bankas ir kredito gavėjas UAB estetikos centras „Okeanija“ sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-2, pagal kurią bankas suteikė kredito gavėjui 1 789 500,00 Lt dydžio kreditą administracinėms patalpoms, adresu (duomenys neskelbtini), kosmetologinei įrangai ir baldams pirkti bei minėtų patalpų remontui, kredito grąžinimo terminas – 2016-12-31, nustatyti delspinigiai – 0,05 procentų. 2007-01-08 AB DNB bankas ir R. Ž. sudarė Laidavimo sutartį Nr. 1 bei AB DNB bankas ir S. J. sudarė Laidavimo sutartį Nr. 2, pagal kurias laiduotojai prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko nesusidarytų, bankui, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles pagal kreditavimo sutartį. 2007-03-06, 2008-01-31, 2009-03-04, 2011-01-28 ir 2012-07-31 buvo sudaryti susitarimai dėl kreditavimo sutarties pakeitimo. 2013-03-05 pranešimu Nr. 30.56-37/525, išsiųstu registruotąja pašto siunta, AB DNB bankas įspėjo kredito gavėją ir laiduotojus dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarčių nutraukimo. Neįvykdžius banko reikalavimų, nuo 2013-04-10 sutartys buvo nutrauktos. Ieškovo reikalavimo sumą – 22 987,93 Eur sudaro negrąžinto kredito – 20 400,70 Eur, nesumokėtų palūkanų – 2 530,29 Eur, delspinigių – 56,94 Eur.2014-06-06 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4660-467/2014 UAB estetikos centras „Okeanija“ buvo iškelta bankroto byla bei 2014-09-15 teismo nutartimi buvo patvirtintas 22 987,93 Eur AB DNB banko kreditorinis reikalavimas. Kredito gavėjas UAB estetikos centras „Okeanija“ Vilniaus apygardos teismo 2015-04-22 sprendimu pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-03-24 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovei UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl 61 030,55 Lt garantinės išmokos, 6 procentų procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė ir priteisė iš ieškovo AB DNB bankas 5,84 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Vilniaus apygardos teismas 2016-05-13 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-301-431/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-24 sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Atsakovai teigia, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais atsakovo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog laiduotojai atsako už likviduotos UAB estetikos centras „Okeanija“ prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymą kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai tiek CK 6.81 straipsnio, tiek sudarytų laidavimo sutarčių pagrindu, todėl kredito gavėjui UAB estetikos centras „Okeanija“ tinkamai neįvykdžius prievolių pagal sutartis bei teismui konstatavus pagrįstu ieškovo reikalaujamos sumos dydį, yra pagrindas ieškinį tenkinti. Atsakovai savo procesinę poziciją grindžia aplinkybe, jog ieškovas nepadengto įsiskolinimo, reikalaujamo priteisti nagrinėjamoje byloje, dalį siekia prisiteisti kaip garantiją iš garanto davėjo civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota 2013-12-16 nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1156/2013. Šioje nutartyje teismas esant panašiai faktinei situacijai išaiškino, jog garantijos gavėjas, visų pirma, privalo imtis priemonių išieškoti skolą iš paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų ir tik nepavykus to padaryti, garantijos gavėjui gali būti išmokėta garantijos išmoka. Garantija išduota tam, jog kredito gavėjai galėtų gauti pageidaujamo dydžio paskolą, o ne tam, kad kredito gavėjams ir laiduotojui verslo nesėkmės atveju sumažėtų skolos našta. Tad šiuo atveju pats faktas, jog ieškovas iniciavo ir civilinę bylą dėl garantijos prisiteisimo, niekaip nešalina atsakovo atsakomybės ieškovui pagal galiojančias laidavimo sutartis, jose nesant jokių išlygų, kad pirmiausia turi būti dengiama skola iš garantijos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog net ir tuo atveju, jei ieškovas faktiškai būtų siekęs pirmiausia nukreipti reikalavimą į garantijos davėją, ši aplinkybė neturėtų jokios teisinės reikšmės Lietuvos apeliacinio teismo suformuluotos taisyklės, jog prievolei esant užtikrintai tiek garantija, tiek laidavimu, skola pirmiausia turėtų būti dengiama iš laiduotojų turto, taikymui nagrinėjamoje byloje, nes ieškovui turint teisę pirmiausia skolą dengti iš laiduotojų turto (kai sutartyse nenustatyta kitaip), šios teisės realizavimas ne pilnoje apimtyje (t. y. jei ieškovas pirmiausia kreiptųsi dėl skolos padengimo į garantijos davėją), skolai esant faktiškai nepadengtai, šios teisės neeliminuoja.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog net jei civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015 ieškinys būtų tenkintas, priešingai nei teigia ieškovai, tai nesudarytų sąlygų ieškovui pasipelnyti, nes vykdymo procese negalėtų būti išieškota daugiau, nei ieškovui priklauso pagal jo reikalavimo teisės apimtį. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-03-24 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, ieškovo ieškinį dėl garantinės išmokos priteisimo atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2016-05-13 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-301-431/2016, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-24 sprendimą paliko nepakeistą, tad garantinė išmoka ieškovui nėra priteista.Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, jog ieškinio atmetimo motyvai civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015 bei aplinkybė, kad atsakovai nebuvo įtraukti į minėtą civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, neturi įtakos atsakovų įsipareigojimams, kylantiems iš laidavimo sutarčių. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atsakovų argumentus, susijusius su ginču civilinėje byloje Nr. 2-446-868/2015, atmeta.Atsakovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių pateiktus įrodymus vertino laikydamasis pirmiau paminėtų kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių – pagrindo konstatuoti šių taisyklių pažeidimo byloje nėra. Teisėjų kolegija nurodo, jog atsakovų į bylą pateikti įrodymai nebuvo ignoruoti – šie įrodymai, įskaitant atsakovų nurodytą elektroninį susirašinėjimą, pirmosios instancijos teismo buvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti kitų į bylą pateiktų įrodymų bei šalių paaiškinimų kontekste. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie įrodymai nesudaro pagrindo ieškiniui atmesti, t. y. teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei vertinimą, jo pagrindu nepadarė atsakovų pageidaujamų išvadų, negali būti traktuojama įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimu, todėl su tuo susijusius atsakovų argumentus atmeta.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovai nepateikė jokių teisinių argumentų ar savo paskaičiavimų, patvirtinančių, kad ieškovo reikalaujamos sumos yra paskaičiuotos nepagrįstai. Atsakovų nurodoma aplinkybė, jog pradinė ieškovo pozicija buvo susitarti dėl 5 658,04 Eur skolos sumokėjimo (net jei ji būtų nustatyta byloje), teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju – ieškovo reikalaujamai priteisti sumai sutampant su ieškovo patvirtintu kreditoriniu reikalavimu UAB estetikos centras „Okeanija“ bankroto byloje – neturi.Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais, jog galiojant laidavimo sutartims, nenustačius, jog šios sutartys prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, atsakovams turint teisę laisvai pasirinkti, sudaryti laidavimo sutartis ar ne, bei susipažinti su laidavimo instituto civilinėje teisėje reglamentavimu, be to, sutartims esant sudarytoms iš esmės verslui vykdyti, nėra pagrindo teigti, jog atitinkamas atsakovų situacijos vertinimas gali atleisti juos nuo laidavimo sutartimis prisiimtų prievolių vykdymo bei pripažinti nesąžiningu ieškovo elgesį sudarant šias sutartis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovų argumentus dėl jų deklaruojamų subjektyvių vilčių ir subjektyvaus situacijos vertinimo laidavimo sutarčių sudarymo metu bei atsakovų galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus atmeta.Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovo naudai, ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme priteisimo tenkinamas, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo naudai priteisiant 605,00 Eur, t. y. iš kiekvieno po 302,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Atsakovų R. Ž. ir S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovų R. Ž. ir S. J. lygiomis dalimis ieškovo AB DNB bankas naudai priteisti 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.