- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-301-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37273-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vidas Stankevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- AB DNB bankas
- Atsakovas
- UAB „Investicijų ir verslo garantijos“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Okeanija“
- Kategorijos
- 2.5.2.3Garantija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB bankas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl garantinės išmokos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Okeanija“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 61.030,55 Lt garantinę išmoką, 6 procentų procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 2006 m. gruodžio 8 d. valdybos posėdžio protokolu Nr. 044 nutarė suteikti ieškovui 894.750,00 Lt dydžio garantiją už ieškovo trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimą. Protokole buvo nurodyta, kad finansuojamas projektas – patalpų pirkimas ir įrengimas, kosmetologinės įrangos, baldų, būtinų kosmetinių priemonių, pirkimas. Paskolos lėšos galėjo būti panaudotos tik patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui (1.100.000 Lt), jų remontui, kosmetologinės įrangos, baldų, būtinų kosmetinių priemonių įsigijimui (689.500 Lt). Atsakovas 2007 m. sausio 10 d. išdavė ieškovui smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją Nr. 01027, kuria vienašališkai įsipareigojo atsakyti ieškovui, jei kredito gavėjas neįvykdys 2007 m. sausio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2700-2007-2 sąlygų. Garantijos suma – 894.750,00 Lt, t.y. 50 procentų nuo ieškovo trečiajam asmeniui suteiktos paskolos sumos. Trečiasis asmuo kreditavimo sutarties tinkamai nevykdė, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl 734.043,53 Lt garantinės išmokos išmokėjimo. Atsakovo valdybos 2014 m. kovo 21 d. bei 2014 m. birželio 13 d. sprendimais buvo nuspręsta išmokėti ieškovui 528.033,81 Lt bei 146.226,30 Lt garantines išmokas (iš viso – 674.260,11 Lt). Atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti dalį garantinės išmokos (61.030,55 Lt).
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog dalies prašomos garantijos išmokos sumos buvo atsisakyta sumokėti, nes dalis paskolos lėšų (59.743,42 Lt) buvo pripažinta netinkamai panaudotomis. Atsakovas atsisakė sumokėti ieškovui 59.743,42 Lt dydžio garantijos išmoką, o ne 61.030,55 Lt, kuriuos prašo priteisti ieškovas. Valstybės skolos įstatymo 8 straipsnis atsakovo garantijas prilygina valstybės garantijoms ir įskaičiuoja jas į valstybės skolą. Ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, kad paskolos gavėjas nenaudojo atskiros sąskaitos projektui finansuoti, o lėšos patekdavo į atsiskaitomąją sąskaitą, iš kurios buvo tenkinamos ir kitos įmonės reikmės. Dalis paskolos lėšų buvo panaudota, atliekant mokėjimo pavedimus iš bankų sąskaitų, į kurias buvo pervestos paskolos lėšos, kita dalis paskolos lėšų buvo apmokama kasos išlaidų orderiais, tai yra grynaisiais pinigais, kurie prieš tai turėjo būti išimti iš atitinkamos banko sąskaitos. Pagal kasos išlaidų orderius buvo apmokėta 126.505,75 Lt suma. Iš sąskaitų išrašų matyti, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 1 d. iš banko sąskaitos buvo išgryninta 70.000 Lt suma. Tikėtina, kad šią sumą paskolos gavėjas panaudojo pagal tikslinę paskirtį, apmokėdamas atitinkamas išlaidas grynaisiais pinigais. Iš atsiskaitomosios sąskaitos, į kurią buvo pervestos paskolos lėšos, buvo išgryninta mažesnė suma nei ieškovo grindžiama, ieškovo pateikti dokumentai negali būti laikomi kaip apmokėti iš paskolos lėšų. Ieškovo pateikiami dokumentai patvirtina, kad atitinkamos išlaidos buvo patirtos ir jos buvo apmokėtos iš įmonės lėšų, bet jokiu būdu nepatvirtina, kad mokėjimai buvo atlikti būtent iš paskolos lėšų. Kad mokėjimai nebuvo atlikti neabejotinai iš paskolos lėšų patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovo pateiktomis sąskaitomis-faktūromis, kasos išlaidų orderiais, kvitais ieškovas grindžia tinkamą 61.030,55 Lt dydžio paskolos lėšų panaudojimą, kai atsakovo atsisakytos išmokėti garantijos išmokos dalis yra 59.743,42 Lt dydžio, t.y. ieškovo pateikiamais dokumentais grindžiamos paskolos lėšos viršija realias paskolos lėšas.
Trečiasis asmuo prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo AB DNB bankas 5,84 € procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad atsakovas yra specifinį statusą turinti įmonė, valstybės įsteigta garantijų smulkiam ir vidutiniam verslui suteikimo institucija, kuri garantijas turi teisę teikti tik vadovaudamasi Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-255 patvirtintais Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatais. Bendrovė teikia garantijas tik dėl paskolų, suteikiamų paskolos gavėjams, kurie pagal Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą atitinka tokiam subjektui nustatytus reikalavimus ir kuriems netaikomi valstybės pagalbos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams apribojimai. Garantijos teikiamos turint tikslą skatinti Lietuvos verslo augimą ir konkurencingumą, jos išduodamos tik tam tikriems subjektams, kurie atitinka jiems keliamus reikalavimus. Teismas visiškai sutiko su atsakovo argumentais, kad atsižvelgiant į atsakovo įmonės specifiškumą, svarbi pareiga rūpestingai ir efektyviai disponuoti valstybės biudžeto resursais, todėl šalys, pasirašydamos Bendradarbiavimo sutartį, kurioje konkrečiai numatė garantijos galiojimą, atšaukimą, reikalavimo teisę pagal garantiją, bei jos realizavimą ir kitas su garantija susijusias sąlygas, privalo jų tiksliai ir besąlygiškai laikytis, įskaitant ir reikalavimą ieškovui kontroliuoti panaudojimą paskolos pagal paskirtį. Bendradarbiavimo sutartyje išsamiai reglamentuota garantijos suteikimo tvarka ir būtini dokumentai, kuriuos bankas, pageidaujantis gauti šią specialiąją garantiją, turi pateikti bendrovei: prašymas dėl garantijos išmokos dalies sumokėjimo; pažyma apie paskolos gavėjo įsiskolinimą; pirminių dokumentų, patvirtinančių paskolos panaudojimą pagal tikslinę paskirtį kopijas ir kita. Pagal bendradarbiavimo sutarties sąlygas šalys susitarė, kad bankas turi užtikrinti, kad paskolos lėšos būtų panaudotos (pervestos) pagal paskolos lėšų panaudojimo paskirtį (4.6 punktas). Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 9 punkte nurodyta, kad kredito lėšos suteikiamos pagal kredito gavėjo pateiktą prašymą, kredito lėšas pervedant į kredito gavėjo banke atidarytą sąskaitą, kai kredito gavėjas pateikia mokėjimo nurodymą (pavedimą) bankui į sąskaitą įskaitytas kredito lėšas pervesti pagal sutartyje numatytą kredito paskirtį. Aukščiau nurodytų sutarčių punktų reikalavimai patvirtina, kad ieškovas įsipareigojo kontroliuoti paskolos panaudojimą pagal paskirtį ir, tik trečiajam asmeniui panaudojus paskolą pagal tikslinę paskirtį, atsakovui kiltų pareiga maksimaliai įvykdyti savo prievolę pagal garantiją.
Teismas nustatė, kad paskolos lėšos buvo pervestos trečiajam asmeniui, o trečiasis asmuo šias lėšas naudojo savo nuožiūra, t.y. ne tik pagal kreditavimo sąlygas. Nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo išgrynino dalį banko paskolos lėšų, ir šių lėšų panaudojimą pagrindė mokėjimo dokumentais. Tačiau ieškovas mokėjimo dokumentais grindžia prekių ir paslaugų pirkimą didesnei sumai, negu jis išgrynino banko paskolos, o išgrynino jis 70.000 Lt. Ieškovas netinkamai vykdė šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties sąlygas, todėl atsakovas neprivalo sumokėti 61.030,55 Lt garantinės išmokos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas elgėsi sąžiningai ir tinkamai įvykdė sutarties sąlygas, kai išmokėjo ieškovui 674.260,00 Lt dydžio garantinę išmoką. Iš šalių atstovų paaiškinimų bei byloje esančios medžiagos matyti, kad trečiasis asmuo galėjo savo veiklai panaudoti ir daugiau negu ketvirtadalį savo nuosavų lėšų projekto investicijai, todėl ieškovas privalėjo labai griežtai kontroliuoti banko paskolos panaudojimą, tam kad garantui, t.y. atsakovui, nekiltų jokių abejonių dėl banko paskolos panaudojimo pagal paskirtį. Ieškovas pažeidė bendradarbiavimo sutarties 4.6. punkto sąlygas, nes neužtikrino, kad paskolos lėšos būtų panaudotos (pervestos) pagal paskolos lėšų panaudojimo paskirtį, todėl teismas netenkino ieškinio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1) Teismas nepagrįstai nusprendė, kad paskolos lėšos panaudotos ne pagal paskirtį. Ieškovas teismui pateikė apibendrinančią lentelę, kurioje nurodytos sąskaitos-faktūros ir (ar) atliktų darbų aktai, prekių, įrengimų, baldų, medžiagų ir (ar) atliktų darbų aktai bei apmokėjimą patvirtinantys įrodymai (kasos išlaidų orderiai arba mokėjimo pavedimai). Teismo sprendime nėra jokių minėtoje lentelėje pateiktų duomenų bei prie ieškinio pridėtų įrodymų tyrimo bei vertinimo argumentų, motyvų. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, neištyręs bei nevertinęs lentelėje minimų sąskaitų - faktūrų, atliktų darbų aktų ir kt., nusprendė, jog visi lentelėje nurodyti dokumentai neatitinka kredito panaudojimo paskirties. Tiek kreditavimo sutartyje, tiek atsakovo išduotoje garantijoje buvo nurodyta, kad kredito lėšų panaudojimo paskirtis yra įsigytoms patalpoms remontuoti, kosmetologinei įrangai, baldams, būtinoms kosmetinėms priemonėms pirkti. Teismas neatskleidė, kodėl dažai antakiams, dildės nagams, poliruoklis, silpnų nagų dildė, lakas nagams, lakas baliklis ir pan. neatitinka .kosmetologinės įrangos, būtinų kosmetinių priemonių kategorijos. Teismas taip pat nenurodė, kodėl durys, durų staktos, durų rankenos, spynos, šviestuvai, šviestuvų lempos, batų lentynėlės, veidrodis, kėdės ir glaistas, dažai, dažų pigmentas, atliktų remonto darbų aktai, nesusiję su įsigytų patalpų remontu. Teismas nesilaikė CPK 185 straipsnyje nustatytų reikalavimų, netyrė bei nevertino kiekvieno įrodymo atskirai bei įrodymų viseto, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
2) Bylos nagrinėjimo metu, net pats atsakovas pripažino, kad ieškovo pateiktos sąskaitos-faktūros, atliktų darbų aktai yra susiję su trečiojo asmens įsigytų patalpų remontu, kosmetologinės įrangos, baldų, būtinų kosmetinių priemonių įsigijimu. Atsakovas patvirtino, jog neprieštarauja aplinkybei, kad minėtos išlaidos atitinka kredito panaudojimo paskirtį, tačiau teigė, kad buvo apmokėtos ne iš kredito lėšų, o iš trečiojo asmens lėšų. Tuo tarpu teismas padarė priešingą išvadą, net netirdamas bei nevertindamas sąskaitų-faktūrų, atliktų darbų aktų, nepateikdamas jokių tokios išvados pagrįstumo argumentų bei motyvų. Pagrindinė šios bylos ir kilusio ginčo esmė, kurios teismas neatskleidė, buvo ta, jog atsakovas pageidavo, kad išduota kredito suma būtų apskaitoma atskiroje sąskaitoje, kuri būtų naudojama išimtinai tik projekto finansavimui, nors tokio reikalavimo Bendradarbiavimo sutartyje nebuvo (apie tokį reikalavimą ir (arba) atsakovo pageidavimą ieškovas sužinojo iš atsakovo atsakymų į ieškovo raštus bei procesinių dokumentų). Tuo tarpu ieškovas manė, kad vykdant išduoto kredito panaudojimo kontrolę, svarbiausia yra tai, kad lėšos butų panaudotos tik garantijoje nurodytoms patalpoms įsigyti bei remontuoti, kosmetologinei įrangai, baldams, būtinoms kosmetinėms priemonėms pirkti. Ginčo, kad 1.100.000,00 Lt buvo išleistos minėtoms patalpoms įsigyti, byloje nekilo. Lentelėje nurodytų išlaidų paskirtis pilnai atitiko tiek kreditavimo sutarties 8.2 punktą, tiek garantijoje nurodytą paskirtį.
3) Trečiasis asmuo, gavęs kredito dalį, tačiau taupydamas įmonės kaštus, nėjo į banką, nestovėjo eilėse, nemokėjo bankui komisinio mokesčio, kurį reikėtų mokėti už piniginių lėšų išsigryninimą, neišsigrynino kredito lėšų, neįnešė jų į įmonės kasą, tačiau paėmęs grynuosius pinigus, jau esančius įmonės kasoje, už juos atsiskaitė su prekių ir (ar) paslaugų tiekėjais (rangovais). Atsakovas teigė, kad toks trečioje asmens elgesys laikytinas netinkamu, nes tokiu atveju, iš kasos paimtos lėšos laikomos nuosavomis lėšomis, o ne skolintomis. Atsakovo pozicija buvo tokia, kad trečiasis asmuo galėjo atsiskaityti tik iš vienos sąskaitos banke (į kurią dalimis pervestas kreditas) arba nežiūrint į tai, kad trečiojo asmens kasoje buvo lėšų, trečiasis asmuo vis tiek turėjo eiti į banką, stovėti eilėse, mokėti komisinį mokestį už grynųjų pinigų išėmimą, įnešti juos į įmonės kasą, tada išimti iš įmonės kasos ir tik tada, galėjo atsiskaityti su prekių ir paslaugų tiekėjais grynaisiais pinigais. Toks atsakovo reikalavimas yra ypač formalizuotas, susiaurintas, perteklinis, prieštaraujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, dirbtinai ribojantis trečiojo asmens galimybę disponuoti jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis, iškreipiantis garantijos, kaip prievolės užtikrinimo būdo, pagrindinę paskirtį – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių. Juolab, kad Bendradarbiavimo sutartyje nebuvo numatyta sąlygos, nei dėl vienos sąskaitos atidarymo, nei dėl draudimo kredito gavėjui atsiskaityti grynaisiais pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovas, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą. Nurodo, jog iš pateiktos informacijos lentelėje galima matyti, jog visos trečiajam asmeniui skirtos paskolos lėšos sąskaitoje baigėsi 2007 m. rugsėjo 12 d. Tačiau ieškovas savo reikalavimą grindžia pavedimais, atliktais po visiško paskolos lėšų banko sąskaitose panaudojimo (pagal paskirtį ir ne pagal paskirtį). Ieškovas pripažino faktą, jog pateiktos apskaitos dokumentų lentelės 7, 14 ir 16 punktuose nurodyti apskaitos dokumentai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą, anksčiau atsakovui buvo pateikti ir nurodyti kaip trečiojo asmens nuosavų lėšų dalį pagrindžiantys mokėjimai. Tai rodo, jog ieškovas nepagristai siekia apskaitos dokumentus, apmokėtus nuosavomis lėšomis, traktuoti kaip panaudotas paskolos lėšas ir jas pateikti atsakovui kaip lėšas, pagrindžiančias paskolos lėšų panaudojimą pagal paskirtį ir tuo pagrindu reikalauja išmokėti garantinę išmoką. Todėl teismas, išanalizavęs visą prie bylos pridėtą medžiagą, padarė teisingą išvadą, jog trečiasis asmuo galėjo savo veiklai panaudoti ir daugiau nei ketvirtadalį savo nuosavų lėšų projekto investicijai, todėl ieškovas privalėjo labai griežtai kontroliuoti banko paskolos panaudojimą tam, kad atsakovui nekiltų jokių abejonių dėl paskolos panaudojimo pagal paskirtį. Teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas mokėjimo dokumentais grindžia prekių ir paslaugų pirkimą didesnei sumai, negu jis išgrynino banko paskolos, o išgrynino jis 70.000,00 litų. Ieškovas yra pateikęs atsakovui visą šią išgrynintos paskolos lėšų sumą pagrindžiančius dokumentus dar 2014 m. vasario 5 d. kartu su prašymu išmokėti garantinę išmoką. Ši suma pagal pateiktus išgrynintos paskolos lėšų sumos tinkamą panaudojimą pagrindžiančius dokumentus buvo išmokėta atsakovo sprendimu kaip garantinės išmokos dalis. Dėl to ginčo byloje nėra. Todėl bet kokie papildomai atsakovui teikiami grynųjų pinigų operacijų apskaitos dokumentai rodo, jog visi jie buvo apmokėti nuosavomis trečiojo asmens lėšomis, o ne paskolos lėšomis. Teismas teisingai vertino prie bylos pridėtus įrodymus ir teisingai konstatavo, jog atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti garantinę išmoką už lėšas, kurios nėra ieškovo suteiktos paskolos lėšos trečiajam asmeniui. Ieškovo Bendradarbiavimo sutartimi prisiimta pareiga užtikrinti paskolos lėšų panaudojimą pagal paskirti paprasčiausiai gali būti įvykdyta pervedant paskolos lėšas į atskirą banko sąskaitą. Tačiau ieškovas gali pasirinkti ir kitą jam priimtiną paskolos lėšų panaudojimo pagal paskirti kontroliavimo būdą ar priemones – tai yra ieškovo diskrecijos teisė, svarbu tik tai, kad Bendradarbiavimo sutartyje nustatytas ir Garantijoje nurodytas reikalavimas dėl paskolos tikslinės paskirties panaudojimo būtų įvykdytas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl garanto pareigos sumokėti kreditoriui visą garantijoje nurodytą sumą, dėl kreditoriaus pateiktų įrodymų dėl tinkamo suteikto kredito panaudojimo vertinimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu 2007 m. sausio 8 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-2, pagal kurią trečiajam asmeniui ieškovas suteikė 1.789.500 Lt kreditą administracinių patalpų, kosmetologinės įrangos ir baldų įsigijimui (t. I, b.l. 195-197). Atsakovas 2007 m. sausio 10 d. ieškovui suteikė Smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją 894.750 Lt sumai, t.y. 50 procentų paskolos (t. I, b.l. 12). Trečiajam asmeniui Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla (t. II, b.l. 12-13). Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl garantijos sumos sumokėjimo. Atsakovas 2014 m. kovo 21 ir 2014 m. birželio 13 d. valdybos posėdžio protokolais nutarė išmokėti ieškovui 528.033,81 Lt ir 146.226.30 Lt garantinės išmokos (iš viso – 674.260,00 Lt). Ieškovui liko neišmokėta 59.743,42 Lt išmokos dalis, kadangi atsakovas nustatė, jog valdybos 2006 m. gruodžio 8 d. sprendime nurodytos esminės garantijos suteikimo sąlygos yra įvykdytos iš dalies, tai yra paskolos dalis panaudota ne pagal numatytą paskirtį arba tinkamai nepagrįsta.
Garantija yra vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų. Tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole, ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai, t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.90 straipsnio 2 dalis). Garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Garanto įsipareigojimas atsakyti garantijoje nustatyta suma reiškia, kad jis gali garantuoti tiek už visos pagrindinės prievolės įvykdymą, tiek už jos dalį. Garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių (LAT 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką būtent kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir pan. Jei kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).
Atsakovas 2006 m. gruodžio 8 d. valdybos posėdžio protokolu nutarė suteikti ieškovui garantiją, pagal kurią garantuojama prievolė – 1.789.500,00 Lt paskola, finansuojamas projektas – patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimas ir įrengimas, kosmetologinės įrangos, baldų, būtinų kosmetinių priemonių, pirkimas, garantijos suma – 894.750,00 Lt. Ši garantija naudojasi kryžminių garantijų, kurias suteikia Europos investicijų fondas pagal Europos Bendrijos daugiametę įmonių ir verslininkystės, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, programą (2001-2006 m.) privalumais (t. I, b.l. 11). Šio nutarimo 11 punkte numatyta, jog paskolos tikslinis panaudojimas – paskolos lėšos gali būti panaudotos tik patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), pirkti (1.100.000,00 Lt) ir įsigytoms patalpoms remontuoti, kosmetologinei įrangai, baldams, būtinoms kosmetinėms priemonėms pirkti (689.500,00 Lt). Bankas, paskolos lėšomis apmokėdamas projekto investicijas ir (ar) išlaidas, turi laikytis sąlygos, kad banko apmokama projekto investicijų ir (ar) išlaidų dalis negali daugiau kaip 4 kartus viršyti paskolos gavėjo nuosavomis lėšomis jau apmokėtos sumos, bei turėti tai pagrindžiančius dokumentus. Minėtos sąlygos yra numatytos ir atsakovo ieškovui 2007 m. sausio 10 d. suteiktoje smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantijoje Nr. 01027 (t. I, b.l. 12). Be to, minėtos garantijos 2 punkte nustatyta, kad garantijos galiojimas, atšaukimas, reikalavimo teisė pagal garantiją bei jos realizavimas ir kitos su garantija susijusios sąlygos yra nustatytos 2003 m. liepos 31 d. sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje Nr. BS/2003/03/G (t. I, b.l. 12).
Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-255 patvirtinti Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatai numato pareigą garantui su kreditavimo įstaiga, teikiančia paskolas, sudaryti bendradarbiavimo sutartį, kurios turinį ir pagrindines sąlygas reglamentuoja nuostatų 7 punktas. Ieškovo ir atsakovo 2003 m. liepos 31 d. sudarytos bendradarbiavimo sutarties sąlygos buvo keičiamos ir pildomos 2005 m. lapkričio 29 d., 2006 m. spalio 20 d., 2009 m. lapkričio 16 d. ir 2012 m. kovo 21 d. susitarimais. Bendradarbiavimo sutarties 4.3 punkte numatyta, kad paskola turi būti skirta investicijoms ar apyvartinėms lėšoms, reikalingoms verslui plėtoti. Banko pateikiamuose dokumentuose turi būti detalizuotas paskolos lėšų panaudojimas. Pagal 4.5 punktą paskolos gavėjas projektui įgyvendinti turi investuoti (panaudoti) nuosavų lėšų ar turto ne mažiau kaip 20 procentų viso projekto vertės. Bendrovė atskirai informuos apie investuojamų (panaudojamų) nuosavų lėšų ar turto skaičiavimo metodiką. Nuosavos paskolos gavėjo lėšos gali būti investuotos prieš paskolos išmokėjimą arba investuojamos kartu su išmokamomis paskolos dalimis, tačiau dalimis investuojama nuosavų lėšų dalis turi būti ne mažesnė kaip 25 procentai išmokamos paskolos dalies sumos, jei garantijos suteikimo sąlygose nėra nurodytas kitoks dydis. Pagal 4.6 punktą bankas turi užtikrinti, kad paskolos lėšos būtų panaudotos (pervestos) pagal paskolos lėšų panaudojimo paskirtį. Pagal sutarties 10.4.1 punktą bendrovė turi teisę mažinti pagal garantiją išmokamą sumą (garantijos išmoką), jei dalis paskolos (iki 50 procentų paskolos) buvo panaudota ne pagal paskolos lėšų panaudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai bankas įrodo, kad jis tinkamai vykdė šios sutarties 4.6 punkte nustatytą įpareigojimą, o paskolos lėšos buvo panaudotos ne pagal nurodytą paskirtį dėl paskolos gavėjo apgaulės, arba nebuvo pateikti šios sumos paskolos lėšų panaudojimo paskirtį patvirtinantys pirminiai dokumentai. Tokiu atveju garantijos išmoka mažinama ne pagal tikslinę paskirtį panaudota paskolos lėšų suma, proporcinga bendrovės atsakomybės limitui (t. I, b.l. 71-87).
Tiek 2007 m. sausio 10 d. garantijos sąlygos, tiek nurodyti bendradarbiavimo sutarties reikalavimai patvirtina, kad ieškovui buvo nustatyta griežta pareiga kontroliuoti, kad paskolos lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį, taip pat, kad paskolos gavėjas investuotų į projektą tam tikrą dalį nuosavų lėšų. Be to, norinčiam gauti visą garantijos išmoką, ieškovui buvo nustatyta pareiga pagrįsti šias aplinkybes dokumentais. Ieškovas yra juridinis asmuo, turintis ilgalaikę kreditų teikimo patirtį, todėl galėjo ir privalėjo suprasti minėtų sąlygų esmę, taip pat turėjo galimybę nustatyti tinkamus reikalavimus kredito gavėjui dėl tinkamai užfiksuotų duomenų, patvirtinančių suteikto kredito panaudojimą, pateikimo. Iš dalies sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas sprendime neaptarė ieškovo pateiktos lentelės su kredito gavėjo išlaidomis ir jas patvirtinančiais dokumentais. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime bei teismo posėdžių metu taip pat pateikė šioje lentelėje nurodytų duomenų įvertinimą ir analizę. Todėl teismas neprivalėjo aptarti kiekvieno lentelėje ieškovo nurodyto dokumento, tačiau turėjo įvertinti abiejų šalių pateiktus šių duomenų vertinimus ir argumentus. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad ieškovo pateikti duomenys nepagrindžia, jog suteiktą kreditą trečiasis asmuo panaudojo pagal tikslinę paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog ieškovo nurodyti skolininko įsigyti dažai antakiams, dildės nagams, poliruoklis, lakas nagams ir kitos prekės atitinka garantijoje nurodytą kosmetologinės įrangos ir kosmetinių priemonių kategoriją, tačiau trečiasis asmuo už juos sumokėjo pagal kasos išlaidų orderį. Tuo tarpu Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 9 punkte buvo numatyta, kad kredito lėšos suteikiamos pagal kredito gavėjo pateiktą prašymą, kredito lėšas pervedant į kredito gavėjo banke atidarytą sąskaitą, kai kredito gavėjas pateikia mokėjimo nurodymą (pavedimą) bankui į sąskaitą įskaitytas kredito lėšas pervesti pagal sutartyje numatytą kredito paskirtį (t. I, b.l. 195). Todėl tik iš nurodytos sąskaitos pervestos lėšos galėtų patvirtinti, kad trečiasis asmuo kosmetinės įrangos pirkimui panaudojo suteiktą kreditą. Tuo tarpu pateiktas kasos išlaidų orderis nepatvirtina aplinkybės, kad prekė buvo įsigyta už suteikto kredito lėšas, bet leidžia daryti išvadą, kad buvo įsigyta už kredito gavėjo asmenines lėšas. Pagal suteiktas garantijos sąlygas banko apmokama projekto investicijų ar išlaidų dalis negali daugiau kaip 4 kartus viršyti paskolos gavėjo nuosavomis lėšomis jau apmokėtos sumos. Ši sąlyga įpareigojo ieškovą kontroliuoti suteikto kredito panaudojimą taip, kad jo panaudojimo duomenys leistų atsakovui atskirti, kuri investicijų dalis buvo sumokėta iš asmeninių skolininko lėšų ir kuri iš banko suteiktos paskolos. Pripažintina, kad ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir nepateikė duomenų patvirtinančių, jog visa suteikta paskola buvo panaudota pagal tikslinę paskirtį, kadangi dauguma lentelėje įsigytų objektų bei atliktų darbų yra apmokėta iš asmenių kredito gavėjo lėšų.
Sutiktina su ieškovu, kad bendradarbiavimo sutartyje nebuvo reikalavimo, jog suteikto kredito suma būtų apskaitoma atskiroje sąskaitoje, kuri būtų naudojama išimtinai tik projekto finansavimui. Tačiau bendradarbiavimo sutartyje ir garantijoje buvo numatyta ieškovo pareiga pateikti dokumentus, pagrindžiančius, ar suteikta paskolos suma buvo panaudota pagal tikslinę paskirtį, bei ar trečiasis asmuo savo veiklai nepanaudojo daugiau nei ketvirtadalį savo nuosavų lėšų projekto investicijai. Taigi, ieškovas privalėjo kreditavimo sutartyje nustatyti kredito gavėjui tokius reikalavimus dėl suteikto kredito lėšų panaudojimo apskaitos, kad garantui nekiltų abejonių dėl projektui vystyti panaudotų lėšų kilmės. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas pažeidė 2003 m. liepos 31 d. bendradarbiavimo sutarties 4.6. punkto sąlygas, nes neužtikrino, kad paskolos lėšos būtų panaudotos (pervestos) pagal paskolos lėšų panaudojimo paskirtį, todėl atsakovas teisėtai atsisakė ieškovui atlyginti 59.743,42 Lt garantinės išmokos dalį.
Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo pagrįstumo neįtakoja, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.