- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1156/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- T. P., R. K.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Kategorijos
- 36.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. P. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams R. K. ir T. P. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Veiverita“, uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Swedbank“ ir trečiasis asmuo UAB „Veiverita“ 2007 m. gruodžio 19 d. sudarė kredito sutartį Nr. 07-148269-1N (sutartis buvo pakeista ir papildyta 2009 m. rugsėjo 29 d. susitarimu Nr. 07-148269-IN-1, b. l. 19), kuria kredito gavėjui UAB „Veiverita“ buvo suteiktas 359 000 Lt kreditas. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2013 m. birželio 19 d. Trečiasis asmuo UAB „Veiverita“ 2010 m. vasario 8 d. raštu Nr. 6043 buvo įspėtas dėl įsipareigojimo pagal kredito sutartį nevykdymo. Bankas šiame rašte nurodė, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2010 m. vasario 24 d., kredito sutartis 2010 m. vasario 25 d. bus laikoma nutraukta.
Ieškovas ir atsakovas R. K. 2007 m. gruodžio 19 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 07-148269-IN-LA1 (ši sutartis buvo pakeista ir papildyta 2009 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutartimi Nr. 07-148269-IN-LA1), kuria remiantis atsakovas laidavo bankui už kredito gavėją ir įsipareigojo atsakyti, jei kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Ieškovas 2010 m. vasario 8 d. raštu Nr. SR-6045 įspėjo atsakovą, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bei nurodė, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2010 m. vasario 24 d., kredito sutartis 2010 m. vasario 25 d. bus laikoma nutraukta.
Ieškovas ir atsakovas T. P. 2007 m. gruodžio 19 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 07-148269-IN-LA2 (ši sutartis buvo pakeista ir papildyta 2009 m. rugsėjo 29 d. laidavimo sutartimi Nr. 07-148269-LA2), kuria remiantis atsakovas laidavo bankui už kredito gavėją ir įsipareigojo atsakyti, jei kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Ieškovas 2010 m. vasario 8 d. raštu Nr. SR-6048 įspėjo atsakovą, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bei nurodė, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2010 m. vasario 24 d., kredito sutartis 2010 m. vasario 25 d. bus laikoma nutraukta.
Kredito gavėjas UAB „Veiverita“, užtikrindamas prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą, įkeitimo lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitė prekių atsargas ir lėšas sąskaitoje.
Trečiasis asmuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2007 m. gruodžio 20 d. išdavė ieškovui smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją Nr. 01497, kuria garantavo suteikiamos 359 000 Lt paskolos pirmosios dalies (179 500 Lt) grąžinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi kredito gavėjui UAB „Veiverita“ iškėlė bankroto bylą. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi UAB „Veiverita“ bankroto byloje patvirtino AB „Swedbank“ 364 877,04 Lt kreditorinį reikalavimą.
Šioje byloje nėra ginčo, kad UAB „Veiverita“ nevykdė kredito sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Šioje byloje kilo ginčas dėl atsakovų, kaip laiduotojų, atsakomybės apimties. Atsakovai nurodė, kad bankas, nutraukdamas sutartį prieš terminą, elgėsi nesąžiningai. Be to, atsakovų teigimu, 1/2 dalį paskolos sumos turėtų padengti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį patenkino, t. y. priteisė ieškovui AB „Swedbank“ iš atsakovų R. K. ir T. P. solidariai 364 877,04 Lt skolą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (364 877,04 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugpjūčio 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovui AB „Swedbank“ iš atsakovų R. K. ir T. P. lygiomis dalimis 7649 Lt žyminį mokestį (po 3824,50 Lt iš kiekvieno atsakovo); priteisė valstybei iš atsakovų R. K. ir T. P. lygiomis dalimis 29,33 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (po 14,67 Lt iš kiekvieno atsakovo).
CK 6.81 straipsnio 1 dalis numato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Teismas nustatė, kad su abiem atsakovais sudarytų laidavimo sutarčių 3.1. p. numatyta, kad laiduotojas ir kredito gavėjas atsako kaip solidarūs skolininkai, o pagal 3.2 p. laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas. Su abiem atsakovais sudarytų laidavimo sutarčių 7.1. p. numatyta, kad bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito sutartyje numatytas prievolių užtikrinimo priemones realizuoti. Remiantis šiomis laidavimo sutarčių nuostatomis, teismas darė išvadą, kad kredito gavėjui neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bankas turi teisę reikalauti, kad juos įvykdytų laiduotojai.
Atsiliepimas
Atsakovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, 2007 m. gruodžio 20 d. išduodamas ieškovui smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją Nr. 01497, įsipareigojo sumokėti bankui pusę kredito sumos. Atsakovai taip pat nurodė, kad UAB „Veiverita“ už garantijos išdavimą sumokėjo trečiajam asmeniui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ nustatyto dydžio mokestį. Atsakovų teigimu, garantijos paskirtis – sumažinti kredito gavėjo ir laiduotojų skolos naštą verslo nesėkmės atveju. Teismas su šiuo atsakovų teiginiu nesutiko. Nustatė, kad Ūkio ministerijos 2001 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintų Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų (redakcija, galiojusi garantijos išdavimo metu) 15 punktas numatė, kad Bendrovė (t. y. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) garantuoja garantijos gavėjui skolininkui suteiktos paskolos pirmosios dalies, atitinkančios Bendrovės atsakomybės limitą, grąžinimą. Skolininkui grąžinus dalį paskolos, šia suma pirmiausia sumažinama Bendrovės garantija užtikrinta paskolos dalis (tai yra šia suma sumažinama garantijos suma). Pagal suteikiamą garantiją Bendrovės atsakomybė yra subsidiari. Kai skolininkas negrąžina paskolos, Bendrovė garantijos išmoką moka garantijos gavėjui, jei skolininkas negrąžino paskolos pirmosios dalies ir garantijos gavėjui jos nepavyko išsiieškoti iš skolininko pateiktų paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų. Konstatavo, kad šiuo metu galiojančioje Smulkiojo ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų redakcijoje numatytas iš esmės toks pat teisinis reglamentavimas – Nuostatų 17 punkte numatyta, kad kai paskolos gavėjas negrąžina paskolos, Bendrovė garantijos išmoką moka garantijos gavėjui, jei paskolos gavėjas negrąžino paskolos pirmosios dalies ir garantijos gavėjui jos nepavyko ar dėl objektyvių priežasčių tikėtina, kad nepavyks išsiieškoti iš paskolos gavėjo pateiktų paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų. Taigi nagrinėjamu atveju teismas darė išvadą, kad ieškovas AB „Swedbank“, kaip garantijos gavėjas, visų pirma, privalo imtis priemonių išieškoti skolą iš paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų ir tik nepavykus to padaryti, bankui gali būti išmokėta garantijos išmoka. Teismo vertinimu, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija buvo išduota tam, kad UAB „Veiverita“ galėtų gauti pageidaujamo dydžio paskolą, o ne tam, kad kredito gavėjams ir laiduotojui verslo nesėkmės atveju sumažinti skolos naštą.
Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad UAB „Veiverita“ skolinga bankui ieškinyje nurodytą 364 877,04 Lt sumą, kurią sudaro 286852,50 Lt negrąžintas kreditas, 33320,07 Lt palūkanos, 41056,61 Lt delspinigiai už kreditą ir 3647,86 Lt delspinigiai už palūkanas. CK 6.6. straipsnio 4 dalis numato, kad esant solidariai prievolei kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, todėl teismas šią sumą priteisė iš abiejų atsakovų solidariai.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atsakovai T. P. ir R. K. pateikė apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo. Apeliaciniais skundais prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad atsakovai sutiko laiduoti tik tuo atveju, jei verslo nesėkmės atveju 50 proc. trečiojo asmens skolos bankui padengs garantas. Apeliantų nuomone, bankas apgavo laiduotojus kredito sutartyje teigdamas, kad Bendrovė suteikė garantą ne mažiau kaip 50 proc. Pažymi, kad pagal banko ir Bendrovės bendradarbiavimo sutartį bankas turi teisę kreiptis į Bendrovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo, kas patvirtina, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija buvo išduota tam, kad UAB „Veiverita“ galėtų gauti pageidaujamo dydžio paskolą, o ne tam, kad kredito gavėjui ir laiduotojams verslo nesėkmės atveju sumažinti skolos naštą.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinius skundus, kuriuo prašo atsakovų apeliacinių skundų netenkinti. Ieškovas nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams. Pažymi, kad atsakovai netinkamai interpretuoja jo ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ sudarytos bendradarbiavimo sutarties nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantų nuomone, trečiojo asmens UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ suteikta UAB „Veiverita“ 50 proc. paskolos sumos garantija mažina jų, kaip laiduotojų atsakomybę. Byloje nustatyta, kad Ūkio ministerijos 2001 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintų Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų (redakcija, galiojusi garantijos išdavimo metu) 15 punktas numatė, kad Bendrovė (t. y. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) garantuoja garantijos gavėjui skolininkui suteiktos paskolos pirmosios dalies, atitinkančios Bendrovės atsakomybės limitą, grąžinimą. Skolininkui grąžinus dalį paskolos, šia suma pirmiausia sumažinama Bendrovės garantija užtikrinta paskolos dalis (tai yra šia suma sumažinama garantijos suma). Pagal suteikiamą garantiją Bendrovės atsakomybė yra subsidiari. Kai skolininkas negrąžina paskolos, Bendrovė garantijos išmoką moka garantijos gavėjui, jei skolininkas negrąžino paskolos pirmosios dalies ir garantijos gavėjui jos nepavyko išsiieškoti iš skolininko pateiktų paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų. Šiuo metu galiojančioje Smulkiojo ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų redakcijoje numatytas iš esmės toks pat teisinis reglamentavimas. Dėl šios priežasties vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas AB „Swedbank“, kaip garantijos gavėjas, visų pirma, privalo imtis priemonių išieškoti skolą iš paskolos grąžinimą užtikrinančių būdų ir tik nepavykus to padaryti, bankui gali būti išmokėta garantijos išmoka. Sutiktina ir su teismo vertinimu, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija buvo išduota tam, jog UAB „Veiverita“ galėtų gauti pageidaujamo dydžio paskolą, o ne tam, kad kredito gavėjams ir laiduotojui verslo nesėkmės atveju sumažėtų skolos našta.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus išdėstyta pozicija, jog apeliantai klaidingai interpretuoja ieškovo AB „Swedbank“ ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ sudarytos bendradarbiavimo sutarties nuostatas. Pažymėtina, kad tol, kol nėra išnaudotos visos kitos prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimo priemonės, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos išmokos mokėti neprivalo, o tik turi teisę. Tik tuomet, kai ieškovas išnaudos visas kredito sutarties užtikrinimo priemones, jis įgis teisę reikalauti, o ne prašyti išmokėti garantijos išmoką, o UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įgis pareigą, o ne teisę išmokėti garantijos išmoką.
Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepime į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškę atsakovai T. P. ir R. K., todėl atsakovų prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui AB „Swedbank“, tačiau jis nepateikė prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.