- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-13
- Bylos Nr.
- e2S-1466-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13506-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- R. Ž., S. J.
- Ieškovas
- AB DNB banko
- Trečiasis asmuo
- BUAB estetikos centras „Okeanija“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. Ž. ir S. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-20747-541/2015 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams R. Ž. ir S. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – BUAB estetikos centras „Okeanija“, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DNB bankas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. Ž. ir S. J. 20 400,70 EUR negrąžinto kredito, 2 530,29 EUR nesumokėtų palūkanų, 56,94 EUR delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino – areštavo atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovų vardu atidarytose sąskaitose bankuose, palikdamas teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), bet uždraudęs disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, išskyrus atsiskaitymus su ieškovu AB DNB banku pagal pateiktą ieškinį.
Įvertinęs ieškovo prašomą priteisti sumą (22 987,93 EUR) ir tai, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, atsakovai yra laiduotojai bei fiziniai asmenys, teismas konstatavo, kad skolos suma yra didelė. Atsakovai nevykdo pareigos sumokėti skolą, todėl, teismo nuomone, darytina išvada, kad ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai R. Ž. ir S. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Atsakovė R. Ž. turi vertingo nekilnojamojo turto – kotedžą, taip pat yra žemės sklypo, kurio naudojimo paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, bendrasavininkė. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, nesant būtinų CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų. Teismas neįsigilino į prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą ir tiesiog perrašė ieškovo ieškinyje nurodytus argumentus. Teismas skundžiamos nutarties tinkamai nemotyvavo ir nesirėmė jokiais konkrečiais argumentais, kaip nurodyta CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Be to, teismas, tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą ieškovas ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas atliko preliminarų pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimą bei nustatė, jog bankas aiškiai suformulavo tiek ieškinio dalyką, tiek pagrindą bei pateikė į bylą įrodymus, kurie sudaro pagrindą konstatuoti, kad bankas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Atsakovai atskirajame skunde tik deklaruoja ieškinio nepagrįstumą, tačiau tokie atsakovų argumentai nepaneigia preliminarios teismo išvados dėl tikėtino ieškinio reikalavimų pagrindimo ir/ar galimai bankui palankaus teismo sprendimo priėmimo. Atsakovai nutylėjo svarbias aplinkybes, kad atsakovei priklausantis butas yra įkeistas, o atsakovei priklausančios žemės sklypo dalies kaina yra tik 9 670,11 Eur, tuo tarpu ieškinio suma – 22 987,93 Eur. Be to, prie atskirojo skundo nepridėta jokių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Atsakovų teiginiai, kad teismas nemotyvavo nutarties, nepagrįsti. Teismas pateikė tiek motyvų, kiek jų pakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto areštas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantai neneigia, kad pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, ieškinys teoriškai galėtų būti tenkinamas, apeliantai taip pat nenurodo, kad ieškovas apskritai nepateikė jokių įrodymų jo argumentams patvirtinti ar ieškinio faktinis pagrindas niekaip nesusijęs su ieškinio reikalavimu ir (ar) kad ieškovas pasirinko neleistiną (neįmanomą įgyvendinti) galimai pažeistų teisių gynybos būdą. Taigi teigti, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nėra teisinio pagrindo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pagal teismų formuojamą praktiką, ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2311/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1465/2014; kt). Tačiau didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys – tai, ar ieškinio suma yra didelė, nustatoma vertinant atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginti ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, turimais įsipareigojimais, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).
Pagal civiliniame procese galiojančią įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Taigi, atsakovas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, turėtų paneigti šių priemonių taikymo pagrindą, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad apeliantų pateikti įrodymai didelės ieškinio sumos prezumpcijos nepaneigia, t. y. neįrodo, kad ieškinio suma apeliantams nėra didelė. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad apeliantei nuosavybės teise priklausantis butas yra suvaržytas hipoteka, kas reiškia, kad apeliantė turi kitų skolinių įsipareigojimų ir galimas išieškojimas iš hipoteka įkeisto buto, nesant hipotekos kreditoriaus sutikimo, nebus galimas (CPK 746 str.); tuo tarpu apeliantei priklausančios žemės sklypo dalies rinkos kaina (9 670,11 Eur) yra daugiau kaip du kartus mažesnė už ieškinio sumą. Įrodymų, kad apeliantė turėtų daugiau turto, taip pat įrodymų apie kito atsakovo – S. J. – turtinę padėtį, apeliantai nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentu, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota (netinkamai motyvuota). Spręsdamas apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas nagrinėjamu atveju rėmėsi didelės ieškinio sumos prezumpcija. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra pripažįstamas teismų praktikoje, todėl, kaip teisingai nurodo ieškovas, teismo nutartis yra motyvuota tiek, kiek yra būtina pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra išsprendžiamas ginčo iš esmės išnagrinėjimo metu, t. y. pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo priimto tarpinio procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, šio ieškovo prašymo nenagrinėja (CPK 93, 98 str., 270 str. 5 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.