Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo D. J. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-2092-153/2014 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui N. G. dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir pagrįstumo.

Ieškovas D. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti 2006 m. liepos 26 d. tarp N. G. ir D. J. sudarytą jungtinės veiklos sutartį, priteisti ieškovui iš atsakovo N. G. ieškovo perduotus 400 000 Lt.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo N. G. turtą 400 000 Lt sumai, pavedant atsakovo turtą surasti ir areštuoti ieškovo pasirinktam antstoliui. Ieškovas nurodė, kad ieškinio suma yra didelė ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Be to, ieškovas rašytiniais įrodymais įrodė, kad perdavė atsakovui 400 000 Lt sumą jungtinės veiklos sutartyje nustatytiems tikslams pasiekti, o atsakovas nėra sąžiningas ir jau 8 metus negrąžina ieškovui pinigų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 2 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino: areštavo atsakovui N. G. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų pakankamai nesant – ir pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, bendrai 400 000 Lt sumai, uždrausdamas areštuotais daiktais disponuoti; pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą turtą.

Teismas, pripažindamas, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, bei atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio suma (400 000 Lt) atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele pinigų suma, nusprendė, jog yra pakankamas būsimo teismo sprendimo ieškinio tenkinimo atveju neįvykdymo rizikos pagrindas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas N. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartį ir ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti, o nutartį, kuria panaikinamos laikinosios pasaugos priemonės, vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nutartį motyvavo iš esmės vieninteliu argumentu – didelė reikalavimo suma preziumuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovo ieškinys net preliminariai yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas ieškinyje sąmoningai nutylėjo tam tikras faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad ieškovas, nepajėgdamas surinkti visą žemės sklypui įsigyti (apmokėti) reikalingą sumą, atsisakė toliau dalyvauti žemės sklypo plėtojime bei vystyme ir taip santykiai dėl nekilnojamojo turto projektų vystymo tarp ieškovo ir atsakovo buvo nutraukti. Be to, ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 400 000 Lt sumą.Ne visada didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors ieškovo pareikšto reikalavimo suma, apskritai vertinant fizinio asmens atžvilgiu, galėtų būti laikoma didele, tačiau šioje konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į atsakovo gerą finansinę padėtį ir nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, ieškovo prašoma suma nelaikytina didele. Be to, didelė ieškinio suma teismo negalėjo būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo turtinės padėties nepagerina.

Ieškovas D. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinį, nes pateikė įrodymus, patvirtinančius jungtinės veiklos sutarties sudarymą bei 400 000 Lt perdavimą atsakovui. Jungtinės veikos sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad 400 000 Lt sumą partneris N. G. yra gavęs iš partnerio D. J.. Tačiau gavęs pinigus, atsakovas, kaip jungtinės veiklos vadovas, jungtinės veiklos nevykdė ir nekilnojamojo turto projektų nevystė. Atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai dokumentai nepaneigia ieškovo ieškinio ir 400 000 Lt perdavimo.Iš atsakovo pateiktų dokumentų nematyti nei jam priklausančio nekilnojamojo turto vertės, nei nekilnojamojo turto suvaržymų. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) nėra didelės vertės, be to, dėl šių pastatų iškelta byla Kauno apylinkės teisme. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 1 600 Lt vidutinės rinkos vertės, dėl jo taip pat iškelta byla Kauno apylinkės teisme ir jis yra apsunkintas hipoteka. Gyvenamajam namui, kitiems statiniams ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), yra pritaikytas areštas. Taigi atsakovo turtinė padėtis yra sunki ir 400 000 Lt suma jam yra labai didelė. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovo turtas gali būti parduotas, siekiant atsiskaityti su kitais kreditoriais, ir ieškovo reikalavimas gali likti neįvykdytas. Aplinkybių apie atsakovui iškeltas bylas ir jo turtui pritaikytus areštus nutylėjimas įrodo atsakovo nesąžiningumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su tuo, kad 400 000 Lt suma jam yra didelė ir dėl to yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Be to, apelianto įsitikinimu, ieškovo ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė naujus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus – kuriais siekia paneigti atskirojo skundo argumentus dėl geros atsakovo turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas priima šiuos įrodymus (CPK 314 straipsnis), atsižvelgdamas į tai, kad pateiktuose įrodymuose esanti informacija yra gauta iš viešojo registro, o teismas bet kokiu atveju pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį gali tokiais duomenimis naudotis. Teismas priima ir atsakovo su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus, kuriuos pateikti pirmosios instancijos teismui atsakovas neturėjo galimybės, nes apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą atsakovui nepranešta (CPK 147 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškinio, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, inter alia, atsižvelgęs ir į tai, kad 2006 m. liepos 26 d. jungtinės veiklos sutarties, pasirašytos tiek ieškovo, tiek atsakovo, 2.1 punkte nustatyta, jog N. G. gavo iš D. J. 400 000 Lt sumą, ieškovas ir atsakovas susitarė vykdyti jungtinę veiklą – vystyti ir parduoti nekilnojamąjį turtą bei pasidalyti iš pardavimo gautą pelną (arba nuostolius), o jungtinei veiklai vadovauti paskirtas N. G., tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jungtinės veiklos tikslai tikėtinai nebuvo pasiekti, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinį, t. y. įrodė pirmąją CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą. Pažymėtina, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai (ir jiems patvirtinti pateikti rašytiniai įrodymai) yra susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, t. y. su nustatymu, ar ieškovas nebuvo atsisakęs dalyvavimo projektų vystyme ir atsakovo pateikto 2006 m. liepos 26 d. susitarimo įtakos jungtinei veiklos sutarčiai vertinimu. Tačiau, kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias pasaugos priemones, negali išspręsti bylos iš esmės. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, įvertina ar nėra aiškių aplinkybių, liudijančių, kad ieškovui palankus teismo sprendimas negali būti priimtas ir todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų akivaizdžiai neteisingas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad 400 000 Lt suma jam nėra didelė ir ši suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009).

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, Kauno apylinkės teisme yra iškelta byla, susijusi su atsakovui priklausančiu nekilnojamu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsakovui iškelta byla yra susijusi ir su kitu atsakovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatyta hipoteka, o kitam atsakovo nurodytam ir jam priklausančiam turtui pritaikytas areštas. Taigi iš esmės visas atsakovo turimas turtas yra vienu ar kitu būdu suvaržytas, be to, jo vidutinė rinkos vertė yra ženkliai mažesnė nei ieškinio suma, o jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti gerą atsakovo finansinę padėtį, byloje nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad, taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.