Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-366-587/2014 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Trečiasis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b.l. 88–89, t. IV) į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus apelianto argumentus ir jais grindžiamus duomenis, pagrįstai nustatė, kad baudžiamoji byla ikiteisminio tyrimo institucijose ir teismuose išnagrinėta per palyginti optimalų laiką kiek tai leido bylos sudėtingumas. Ieškovas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės taikymui sąlygų.

Trečiasis asmuo Kauno apygardos prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 92–96, t. IV) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, vertino visus ieškinyje nurodytus faktus ir aplinkybes, pasisakė dėl visų ieškovo ieškinyje nurodytų galimai neteisėtų veiksmų. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiam V. S. padaryto sveikatos sutrikdymo mastas byloje kėlė pagrįstas abejones ir įtariamiesiems kaltinimai buvo pareiškiami priklausomai nuo ekspertų pateikiamų išvadų apie sužalojimo mastą. Teisingas sveikatos sutrikdymo masto nustatymas buvo ypač svarbus norint tinkamai kvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką, o kartu ir nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. 2013 m. vasario 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus pateiktu ekspertizės aktu galutinai konstatuota, kad V. S. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminas suėjo 2010 m. rugpjūčio 28 d., dėl ko teismas privalėjo nutraukti bylą suėjus senaties terminui. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog jo atžvilgiu nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio jis iki gyvenimo pabaigos liks kaltinamuoju byloje. Nutraukus ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu jis buvo reabilituotas baudžiamojo proceso prasme, kadangi jis neliko baudžiamojoje byloje nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pakartotinai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami siekiant vilkinti procesą. Priešingai, jų atlikimo būtinybę sąlygojo naujai paaiškėję duomenys apie nukentėjusio asmens gydymą. Apeliantas nepateikė jokių neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodymų, jog apeliantas patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų, žalos jam padarymo fakto ir priežastinio ryšio, pagrįstai atmetė ieškinį.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo A. D. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalimi ir Civilinio kodekso 6.272 straipsniu, kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų bei pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės atlyginimo. Apelianto teigimu, jis tiek dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės, tiek ir dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, apelianto teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti jam iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas netenkino apelianto pareikšto ieškinio pripažinęs, kad apeliantas neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti šiuo atveju pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir kt.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje bylos 3K-3-2/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas turi vertinti nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-219/2010 ir kt.). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos. Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant proceso trukmės pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei susijusių institucijų elgesį, taip pat atsižvelgtina į poveikį pareiškėjui (Philis v. Greece (no. 2), 1997-06-27, § 35, ReportsofJudgmentsandDecisions1997-IV, ir Portington v. Greece, 1998-09-23, § 21, Reports1998-VI).

Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamame sprendime nenustatė nei neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, kurie galėjo sukelti apeliantui jo nurodytas neigiamas pasekmes, nei konstatavo, kad apelianto atžvilgiu vykdytas baudžiamasis procesas užtruko pernelyg ilgai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl tinkamos baudžiamojo proceso trukmės yra nepagrįsta, kadangi teismas nevertino visų baudžiamojo proceso metu atliktų veiksmų jų tikslingumo ir laiko aspektais. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime dėl kiekvieno baudžiamojo proceso metu atlikto procesinio veiksmo atskirai nepasisakė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir galimai dėl to jo padarytos išvados yra nepagrįstos. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl apelianto ieškinyje nurodytų procesinių veiksmų, kurie, jo teigimu, sąlygojo proceso vilkinimą, dėl teisėsaugos institucijų veiksmų tikslingumo ir savalaikiškumo, taip pat vertino baudžiamosios bylos sudėtingumą, baudžiamojo proceso dalyvių, įskaitant ir apelianto, elgesį baudžiamojo proceso metu ir padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu negali būti laikomas pernelyg ilgu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. spalio 26 d. Raseinių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. J. ir V. S. nesunkaus sveikatos sužalojimo 2005 m. rugpjūčio 28 d. (duomenys neskelbtini) įvykusio konflikto metu (b.l. 13, t. I). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leido pagrįstai įtarti, kad apeliantas galėjo padaryti nusikalstamą veiką, todėl 2006 m. sausio 17 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (b.l. 141–142, t. I). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant baudžiamojo proceso trukmę proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgmentof 18 January 2011). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl proceso trukmės apelianto atžvilgiu, jo pradžia laikytina 2006 m. sausio 17 d. 2012 m. sausio 12 d. Raseinių rajono apylinkės prokuratūros nutarimu (b.l. 66–67, t. III) ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu nutrauktas jo veikoje nenustačius nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas. Ir nors apeliantas teisės aktų nustatyta tvarka skundė šį nutarimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad buvo skundžiamas ne pats ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas apelianto atžvilgiu, bet pagrindas, remiantis kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, tikslinga laikyti, kad apelianto atžvilgiu baudžiamasis procesas pasibaigė 2012 m. sausio 12 d.

Viso proceso trukmė (beveik šeši metai), teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, ar baudžiamasis procesas nebuvo pernelyg ilgas, tačiau, nenustačius teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmuose sąmoningo proceso vilkinimo ar tyčinio savo pareigų tinkamo nevykdymo, dėl ko baudžiamasis procesas galėjo užtrukti tokį laiko tarpą, nėra pagrindo pripažinti proceso trukmę buvus pernelyg ilgą dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų ar neveikimo ir esant pažeistą apelianto teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojo proceso metu teismų padarytomis išvadomis, visapusiška byloje esančių duomenų analize, pagrįstai sprendė, kad tokią baudžiamojo proceso trukmę sąlygojo objektyvios priežastys. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Raseinių rajono apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis, kuriose sprendžiant klausimą dėl pernelyg ilgos proceso trukmės nebuvo konstatuotas baudžiamojo proceso vilkinimas, o bylas nagrinėję teismai pripažino, kad baudžiamasis procesas užtruko tik dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl skirtingų specialistų išvadų byloje, dėl ko, siekiant tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, susijusias su nukentėjusiųjų sveikatos sužalojimo laipsniu, buvo paskirtos papildomos ekspertizės, dėl įtarimų kaltinamųjų atžvilgiu perkvalifikavimo, dėl pačių įtariamųjų veiksmų šiems nepripažįstant savo kaltės, dėl byloje esančio nemažo liudytojų, kurių gyvenamoji vieta buvo kita nei Raseinių rajonas, skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ir apelianto elgesį baudžiamojo proceso metu. Pažymėtina, kad civilinėje byloje pateikti baudžiamosios bylos duomenys pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad baudžiamojo proceso trukmei įtakos turėjo ne tik kitų įtariamųjų byloje, bet ir paties apelianto elgesys. Nors apeliantas teigia, kad proceso vilkinimu laikytinas pakartotinis procesinių veiksmų atlikimas, tačiau pats apeliantas prašė skirti pakartotinę ekspertizę V. S. sveikatos sužalojimo laipsniui nustatyti, neprieštaravo ir dėl kitų ekspertizių paskyrimo, o ekspertizių paskyrimą byloje sąlygojo objektyvios aplinkybės siekiant tinkamai nustatyti nukentėjusiems padarytų sveikatos sužalojimų laipsnį. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teisėsaugos institucijos nesiekė kuo greičiau atlikti pakartotinės ekspertizės. Priešingai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėjusi teisėja ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti kuo greitesnį pakartotinės ekspertizės atlikimą, kreipėsi į kompetentingus asmenis prašydama kuo skubiau spręsti ekspertizės atlikimo klausimą, kas tik įrodo, jog buvo siekiam kuo greičiau atlikti šį procesinį veiksmą. Pažymėtina, kad nei nuo bylą nagrinėjusio teismo, nei nuo kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų objektyviai nepriklauso paskirtos ekspertizės atlikimo laikas, tai priklauso nuo ekspertinės įstaigos turimų žmogiškųjų resursų ir ekspertizę atliekančių ekspertų užimtumo. Apeliantas nenurodo, kokių veiksmų teisėsaugos institucijų pareigūnai turėjo imtis ir nesiėmė tam, kad pakartotinė ekspertizė būtų atliekama dar operatyviau ir greičiau, o priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad bylą nagrinėjusi teisėja ėmėsi visų priemonių šiam procesiniam veiksmui kuo skubiau atlikti.

Nors tinkamas ir greitas nusikalstamos veikos ištyrimas yra teisėsaugos institucijų pareiga, tačiau nesutiktina su apelianto nurodytu argumentu, jog jis neturi rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Kiekvienas procese dalyvaujantis asmuo turi elgtis taip, kad baudžiamasis procesas būtų užbaigtas kuo greičiau ir nesiimti veiksmų baudžiamajam procesui vilkinti. Asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas lemia ilgą baudžiamojo proceso trukmę, negali tikėtis dėl tokių savo veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Iš neteisės neatsiranda teisė. Byloje esantys duomenys apie apelianto ir kitų įtariamųjų vengimą bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais vengiant atvykti į teisėsaugos institucijas, jiems pateikiamų dokumentų nepasirašymas, vengimas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, skundų dėl pernelyg ilgos proceso trukmės teikimas tuo pačiu prašant atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, aiškios pozicijos baudžiamojo proceso atžvilgiu išreiškimas nurodant žinant tam tikrus būdus kaip neatvykti į apklausas, draudimas advokatui atvykti į teisėsaugos institucijas grasinant nutraukti atstovavimo sutartį, leidžia pagrįstai abejoti apelianto siekiu kuo greitesne baudžiamojo proceso pabaiga. Šiuo atveju būtų galima net svarstyti, ar tokia situacija nelaikytina „delsimo taktikos“ naudojimu tyčia vilkinant procesą. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliantas baudžiamojo proceso metu nebuvo atstovaujamas advokato, dėl ko teismas nepagrįstai vertino advokato R. G. pasisakymus ar jo elgesį neatvykstant susipažinti su bylos medžiaga, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog būtent nurodytam advokatui 2009 m. rugsėjo 4 d. orderiu pavesta ginti apeliantą (b.l. 214, t. I). Ir tik 2010 m. balandžio 27 d. buvo nutraukta teisinių paslaugų sutartis, pagal kurią ieškovą byloje atstovavo advokatas R. G. (b.l. 114, t. II), t. y. iš karto po to, kai atvykęs į policijos komisariatą advokatas informavo pareigūnus apie įtariamųjų vengimą atvykti susipažinti su bylos medžiaga. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog, kadangi jam nebuvo taikytos jokios prievartos ar kardomosios priemonės, tai jo elgesys tenkino teisėsaugos institucijas, jis elgėsi stropiai ir neatliko jokių procesą vilkinančių veiksmų, yra nepagrįstas, nes vien ta aplinkybė, kad apelianto atžvilgiu nebuvo taikytos jokios prievartos priemonės, nepaneigia apelianto netinkamo elgesio proceso metu fakto. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad apeliantas siekė vilkinti procesą dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino taikymo, todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog jo elgesys buvo tinkamas. Beje, šių išvadų pagrįstumą patvirtina ir paties apelianto siekis, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu būtų nutraukta tik dėl senaties termino taikymo, o ne dėl kitų pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs byloje duomenų apie teisėsaugos institucijų nepateisinamą neveikimą baudžiamojo proceso metu, siekį vilkinti proceso trukmę atliekant nereikalingus ar pakartotinius proceso veiksmus, tinkamai įvertinęs apelianto ir kitų įtariamųjų elgesį baudžiamojo proceso metu, bylos duomenis, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti baudžiamojo proceso trukmę buvus pernelyg ilga dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėto veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino taikymu ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimu nagrinėjamu atveju, pažymi, kad dėl šių apelianto argumentų jau yra išsamiai pasisakę teismai baudžiamojo proceso prasme. Apelianto teigimu, byloje apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas pasibaigė 2010 m. rugpjūčio 28 d., todėl visi veiksmai, kurie atlikti po šio termino, yra neteisėti ir grubiai pažeidžia jo teises. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas 2011 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti bylą suėjus senaties terminui (b.l. 5–8, t. III), tačiau Raseinių rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (b.l. 11–12, t. III) ieškovo prašymą atmetė ir paaiškėjus byloje aplinkybėms, kad nukentėjusįjį sumušė ne A. D., bet M. D., teismas, tenkinęs prokuroro prašymą, perdavė baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti. Apeliantas tokią pirmosios instancijos teismo nutartį skundė, tačiau 2011 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi (b.l. 29–32, t. III) apelianto skundas buvo atmestas. Šiaulių apygardos teismas pripažino, kad tik atlikus visus ikiteisminio tyrimo veiksmus irnustačius nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo laipsnį, bus galima spręsti, ar yra praleistas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Be to, 2013 m. gegužės 28 d. Šiaulių apygardosteismo nutartimi (b.l. 39–40, t. IV) buvo išspręstas apelianto skundas dėl to, ar pagrįstai ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bet jo veikoje nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, požymių. Šiaulių apygardos teismas minėtoje nutartyje pripažino, kad nenustačius apelianto veikoje nusikalstamos veikos požymių, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai. Be to, teismas minėtoje nutartyje pasisakė, kad tokiu atveju apeliantas baudžiamojoje byloje nėra laikomasnei įtariamuoju, nei kaltinamuoju, kadangi dėl tos pačios nusikalstamos sveikos padarymo yra pareikštas įtarimas kitam asmeniui. Teismaskonstatavo, kad ieškovo atžvilgiu joks procesas nebevyksta, todėl jis negali būti laikomasneiįtariamuoju, nei kaltinamuoju. Šiaulių apygardos teismas minėtoje nutartyjeišsamiai pasisakė dėl apeliaciniame skundenurodytų argumentų, kad grąžinus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti prokuroras negali priimti nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu ir tik priėmus išteisinamąjį teismo nuosprendį apeliantas būtų reabilituotas, pagrįstai nurodęs, kad aplinkybė, jog apelianto veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių paaiškėjo ne bylos nagrinėjimo teisme metu, bet grąžinus byląikiteisminiam tyrimui papildyti, t. y. ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko tokio prokuroro nutarimo priėmimas buvo galimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimų nurodytų teisėsaugos institucijų priimtų sprendimų neteisėtumo, atsižvelgė į nurodytas Raseinių rajono apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartis, įvertinęs apelianto argumentus dėl priimtų sprendimų neteisėtumo, pagrįstai sprendė, kad jie yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nurodytų teisėsaugos institucijų priimtų sprendimų vertinti kitaip, nei kad jie buvo įvertinti baudžiamojo proceso prasme. Apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog baudžiamojoje byloje apkaltinamojo nuosprendžio senatis buvo netaikyta nepagrįstai ar kad byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis apelianto atžvilgiu, todėl pripažintina, kad apeliantas neįrodė, jog teisėsaugos institucijos šiais atvejais padarė klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą įtaką galimam apelianto teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais dėl netinkamo jo nuosavybės teisių apribojimo baudžiamojo proceso metu, nurodo, kad remiantis BPK 151 straipsniu civiliniam ieškiniui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kuris panaikinamas tais atvejais, kai ši priemonė tampa nereikalinga. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. vasario 17 d. nutarimu buvo laikinai apribotos apelianto A. D. nuosavybės teisės siekiant užtikrinti nukentėjusiojo V. J. pareikšto ieškinio ir būsimo V. S. pareikšto ieškinio reikalavimus (b.l. 243–244, t. I). Minėtu nutarimu laikinai apribota apelianto nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 13 900 Lt vertės (b.l. 234–235, t. I). Šis nutarimas apeliantui buvo įteiktas 2010 m. vasario 17 d., jame išaiškinta, kad nutarimas gali būti apskųstas Raseinių rajono apylinkės teismui, tačiau apeliantas šia teise nepasinaudojo. Apelianto teigimu, laikinas nuosavybės teisių apribojimas jo atžvilgiu taikytas nepagrįstai, kadangi iki įrodymų tyrimo pradžios nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Bylos duomenys patvirtina, kad dar 2007 m. rugsėjo 10 d. V. S. pateikė prašymą pripažinti jį civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje (b.l. 35, t. I), o tokį pat prašymą 2007 m. rugsėjo 17 d. pateikė V. J. (b.l. 54, t. I). 2010 m. sausio 18 d. nutarimu V. J. pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje, pareiškė reikalavimą dėl 3 500 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 55, t. I), todėl esant pareikštam civiliniam ieškiniui 2010 m. vasario 17 d. nutarimu pagrįstai buvo apribotos apelianto nuosavybės teisės. Galimybė laikinai apriboti nuosavybės teises baudžiamajame procese yra numatyta įstatyme, todėl negalima pripažinti, kad priimant 2010 m. vasario 17 d. nutarimą apelianto nuosavybės teisės buvo apribotos neteisėtai.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su tariamai neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui byloje, nepasisako. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir remdamasis bylos medžiaga pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė ne dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, taip pat paties apelianto ir kitų įtariamųjų veiksmų ir neveikimo, siekio vilkinti baudžiamąjį procesą, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo apelianto nurodytus teisėsaugos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais apelianto teises ir teisėtus interesus, lėmusiais apeliantui neturtinės žalos atsiradimą. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad apeliantas neįrodė neturtinės žalos jam padarymo fakto, teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.272 straipsnį sąlygų, todėl pagrįstai apelianto ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.