Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) V. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-9231-776/2018.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą skundu dėl antstolio T. U. veiksmų ir prašė panaikinti antstolio T. U. 2018 m. gegužės 21 d. patvarkymo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, dalį, kuria yra ribojama jo teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įkalinimo įstaigos parduotuvėje, bei sugrąžinti jam lėšas, jei pagal skundžiamą patvarkymą tokios buvo nurašytos, arba panaikinti areštą tokioms lėšoms. Nesutikimą su skundžiamu antstolio patvarkymu iš esmės grindė tuo, kad išieškant iš jo lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumas, neviršijančias Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas patvarkymas apriboja jo teises įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už jo draugų ir artimųjų pervestas lėšas į laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitą.

Antstolis T. U. 2018 m. birželio 13 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų kaip nepagrįstą ir kartu su vykdomosiomis bylomis persiuntė nagrinėti teismui. Antstolio nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, skolininkui į laisvės atėmimo įstaigoje esančią sąskaitą kitų asmenų pervedamos lėšos yra priskiriamos kitų pajamų kategorijai, iš kurių vykdomam išieškojimui yra taikomos išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų reglamentuojančios normos. Nurodė, kad skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, neareštavo, o skundžiamu patvarkymu niekaip neapribojo skolininko teisės įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įkalinimo įstaigos parduotuvėje.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir nurodė, kad jis yra nepagrįstas, ir prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo V. S. skundą dėl antstolio T. U. veiksmų atmetė.

Teismas nurodė, kad antstolio T. U. patvarkymu buvo nukreiptas išieškojimas ne į skolininko sąskaitoje jau esančias pinigines lėšas, kurių išieškojimui turi būti taikomos CPK XLVII skyriaus nuostatos bei garantuojama skolininko teisė į vienos MMA neviršijančią sumą, bet į darbo užmokestį ir kitas jo gaunamas pajamas bei trečiųjų asmenų pervedamas lėšas, kurių išieškojimui taikomos CPK LI skyriaus nuostatos. Teismas pažymėjo, kad antstolis išieškojimą nukreipė į skolininko pajamas, laikydamasis CPK 736 straipsnyje nustatytų išskaitų dydžių, kurios turi būti atliekamos iš skolininko pajamų, jo gaunamų į pataisos įstaigoje esančią sąskaitą. Kadangi iš pareiškėjo neišskaitoma 100 procentų pajamų, todėl teismas sprendė, jog likusią dalį pareiškėjas turi teisę naudoti savo reikmėms, tame tarpe ir nedraudžiamiems asmeninio naudojimo daiktams įsigyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad antstolis nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutartį, apeliantas (pareiškėjas) V. S. prašo ją panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, jog teismas išsprendė bylą neteisingai, nes netinkamai taikė įstatymą dėl 20 % išieškojimo iš neviršijančio Vyriausybės nustatyto 1 MMA pinigų sumos. Apelianto nuomone, teismas nenustatė svarbių aplinkybių, t. y. jog pataisos namų parduotuvėje yra nustatyta 114 Eur limitas įsigyti būtiniausių reikmenų kas mėnesį. Tai reiškia, jog išieškojimas, išskaitant 20 % iš 114 Eur sumos, yra negalimas, tačiau teismas nei į tai, nei į pasikeitusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-315-421/2017), neatsižvelgė.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (pareiškėjo) V. S. atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pareiškėjas savo poziciją grindžia tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau BVK) 92 straipsnį yra nustatyta nuteistųjų teisė įsigyti būtiniausių prekių už 114 Eur sumą, todėl antstolis negali išskaityti 20 procentų iš 114 Eur sumos. Pareiškėjo nuomone, išskaitymas iš mažesnės nei 1 MMA (400 Eur) sumos, aplamai nėra galimas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolis T. U. vykdo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-2715-772 dėl bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko V. S. trečios eilės išieškotojai valstybei ir vykdymo išlaidų išieškojimo antstoliui, vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1033-459/2012 dėl skolos išieškojimo iš skolininko V. S. trečios eilės išieškotojai UAB „Intrum Lietuva“ ir vykdymo išlaidų išieškojimo antstoliui ir vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato 2010 m. sausio 10 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl baudos išieškojimo iš skolininko V. S. trečios eilės išieškotojai valstybei ir vykdymo išlaidų išieškojimo antstoliui. Antstolis, nustatęs, kad skolininkas atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, skundžiamu 2018 m. gegužės 21 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 procentų nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą (MMA), ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios MMA. Byloje kilo ginčas dėl antstolio veiksmų, nukreipiant išieškojimą į lėšas (įplaukas), kitų asmenų pervedamas į pareiškėjo sąskaitą laisvės atėmimo įstaigoje.

Antstolis patvarkyme vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje nurodo, kad patvarkymas priimtas vadovaujantis CPK 688 straipsniu, reglamentuojančiu išieškojimo nukreipimą į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esantį pas kitus asmenis ar priklausantį skolininkui iš kitų asmenų, t. y. norma, kuri reglamentuoja išieškojimą iš skolininko turto.

CPK 668 straipsnyje nustatytas vienos MMA dydžio išskaitų ribojimas yra aktualus tik išieškant iš skolininko turto, įskaitant ir pinigų sumas, iš kurių išieškojimo CPK LI skyriaus normos nereglamentuoja; CPK LI skyriuje (733–743 straipsniai) reglamentuojamas išieškojimas iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų – vienkartinių ar periodiškai nuo tam tikro atskaitos momento naujai gaunamų lėšų (įplaukų); išskaitų iš tokių pajamų dydis reglamentuojamas CPK 736 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016).

Akcentuotina, kad įstatyme nėra išimčių, kurios išieškojimo iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tvarką bei išskaitų dydžius reglamentuotų skirtingai nei išieškojimą iš kitų asmenų. Analogiškai taip minėtas teisės normas aiškina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016, 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-421/2017 ir kt. Taigi, pagal formuojamą teismų praktiką, į skolininko sąskaitoje pataisos namuose įplaukiančias lėšas (pervedamos ar įnešamos artimųjų) išieškojimas gali būti nukreipiamas tik vadovaujantis CPK 736 str. nuostatomis. Tokios praktikos laikomasi ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-956-856/2016, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-126-856/2017 ir kt.; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-904-569/2017 ir kt.).

Aktualiausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, kurią mini savo skunde pareiškėjas, suformuluota tokia vykdymo proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo iš skolininkams fiziniams asmenims priklausančių pajamų tvarką, aiškinimo ir taikymo taisyklė: skolininkui į laisvės atėmimo įstaigoje esančią sąskaitą kitų asmenų pervedamos lėšos yra priskiriamos kitų pajamų (neįskaitant darbo užmokesčio ar jam prilygintų pajamų) kategorijai, iš kurių vykdomam išieškojimui yra taikomos išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų reglamentuojančios CPK LI skyriaus normos, įskaitant CPK 736 straipsnio, reglamentuojančio iškaitų dydį, nuostatas. Taigi, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą vertino ne CPK 668 straipsnio, o CPK 736 straipsnio normų kontekste.

Šioje byloje nustatyta, kad skundžiamu patvarkymu antstolis nukreipė išieškojimą į skolininko darbo užmokestį ir kitas jam prilygintas išmokas, gaunamus Vilniaus pataisos namuose, reikalaudamas iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaityti 70 procentų nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios vieną MMA, ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vienos MMA, o išskaitytas sumas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Šiuo patvarkymu buvo nukreiptas išieškojimas ne į skolininko sąskaitoje jau esančias pinigines lėšas, kurių išieškojimui turi būti taikomos CPK XLVII skyriaus nuostatos bei garantuojama skolininko teisė į vienos MMA neviršijančią sumą, bet į darbo užmokestį ir kitas jo gaunamas pajamas bei trečiųjų asmenų pervedamas lėšas, kurių išieškojimui taikomos CPK LI skyriaus nuostatos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog antstolis išieškojimą nukreipė į skolininko pajamas, laikydamasis CPK 736 straipsnyje nustatytų išskaitų dydžių, kurios turi būti atliekamos iš skolininko pajamų, jo gaunamų į pataisos įstaigoje esančią sąskaitą.

Sutiktina su pareiškėju, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą (toliau BVK) 92 straipsnį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų (BVK 92 straipsnio 1 dalis). Didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra: trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems; keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems; dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems (BVK 92 straipsnio 2 dalies 1-3 punktai).

Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo kokiai nuteistųjų grupei jis priklauso, tačiau iš skundo turinio ir minimų 114 Eur (trijų bazinių socialinių išmokų dydžio), spręstina, kad apeliantas priklauso paprastai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir didžiausia leistina apeliantui suma už kurią jis gali apsipirkti yra būtent aukščiau paminėta suma. Visgi, apeliacinio teismo nuomone, ši BVK 92 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė, kuria nustatyta didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali apsipirkti per mėnesį, negali būti absoliuti, esant atvejams, kai nuteistasis turi įsiskolinimų, dėl kurių vykdomas išieškojimas priverstine tvarka ir nereiškia, jog 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vienos MMA (tame tarpe ir 114 Eur sumos) išieškojimas aplamai nėra galimas.

Apibendrinant konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.