Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-497-267/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-04
Bylos Nr.: e2A-497-267/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Irena Stasiūnienė
Atsakovas: A. A.

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas

Civilinė byla Nr. e2A-497-267/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24196-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.1.6.1.;3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.4.; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mikroklimatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1239-599/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mikroklimatas“ ieškinį atsakovui A. A. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinės bendrovė (toliau – BUAB) „Mikroklimatas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. A. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo. Teismo prašė pripažinti BUAB „Mikroklimatas“ 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 d. atsakovui A. A. atliktus mokėjimus bendrai 11 000 Eur sumai negaliojančiais ab initio; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą A. A. grąžinti ieškovei BUAB „Mikroklimatas“ 11 000 Eur; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad vienintelis BUAB „Mikroklimatas“ akcininkas ir vadovas 2018 m. rugpjūčio 21 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. priėmė nutartį, kuria UAB „Mikroklimatas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė M. T.

3. Ieškovė nurodė, jog bankroto administratoriui susipažinus su perimtais bendrovės dokumentais, paaiškėjo, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė atsakovas A. A. Taip pat nustatyta, kad įprasta atsakovo bendrovei per mėnesį suteiktų buhalterinių paslaugų kaina buvo 850 Eur. Atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 29 d. iki rugpjūčio 20 d. už buhalterinės apskaitos ir konsultavimo paslaugas išrašė bendrovei 4 sąskaitas faktūras – Nr. 0000575, Nr. 0000580, Nr. 0000585 ir Nr. 0000592 (bendra suma 11 850 Eur), o bendrovė 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 d., t. y. prieš pat pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimą ir netgi po jo, pagal šias sąskaitas atliko bankinius pavedimus atsakovui, kurių bendra suma 11 000 Eur.

4. Ieškovė pažymėjo, kad tarp bendrovės bankroto administratoriui perduotos dokumentacijos nebuvo rasta jokių dokumentų ar kitų duomenų, patvirtinančių faktinį atsakovo sąskaitose nurodytų paslaugų suteikimą bendrovei. Iš bendrovės finansinių duomenų matyti, kad pavedimų atlikimo metu bendrovė turėjo didelės vertės pradelstų senesnių finansinių įsipareigojimų kitiems tos pačios ir aukštesnės eilės kreditoriams bei buvo nemoki. Ieškovės vertinimu, pavedimai buvo atlikti akivaizdžiai pažeidžiant ne tik atsiskaitymų su kitais ieškovės kreditoriais eiliškumą, bet ir šių kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 ir 6.930¹ straipsniais, ginčijami sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais.

5. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2077-864/2019, patvirtino ieškovės kreditorių sąrašą, bendra finansinių reikalavimų suma – 901 492,25 Eur. Pavedimų atlikimo dieną bendrovė turėjo didelės vertės pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, darytina išvada, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu.

6. Ieškovė nurodė, kad bendrovė nuo 2018 m. birželio mėn. buvo nebepajėgi mokėti savo darbuotojams darbo užmokesčio už 2018 m. gegužės mėn., o įsiskolinimas darbuotojams nuolat augo. Iš 2018 m. birželio 30 d. sudaryto bendrovės balanso matyti, kad bendrovės turtas sudarė 748 746 Eur; bendrovės vadovo kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikta ir atsakovo patvirtinta pažyma patvirtina, kad 2018 m. liepos 31 d. bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 398 403,55 Eur, iš kurių 161 377,57 Eur – su darbo santykiais susiję įsipareigojimai. Darytina išvada, kad bendrovė pavedimų atlikimo metu jau buvo nemoki. Ieškovė pažymėjo, jog faktas, kad atsakovas buvo atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nenuginčijamai patvirtina, kad ginčo šalys žinojo, o jei ir nežinojo, galėjo ir turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą, todėl bendrovė turėjo susilaikyti nuo disponavimo jai priklausančiu turtu, tačiau sąmoningai prieš pat bankroto bylos iškėlimą atliko didelės vertės pavedimus išimtinai vienam iš bendrovės kreditorių – atsakovui, tokiu būdu sumažino turtą, iš kurio būtų tenkinami kitų, aukštesnės eilės ieškovės kreditorių reikalavimai. Ieškovės vertinimu, ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių teises, kadangi šie sandoriai buvo atlikti bendrovei jau esant nemokiai, tokiu būdu sumažinant kitų ieškovės kreditorių galimybes išsiieškoti skolas iš ieškovės bankroto procedūrų metu.

7. Ieškovė nurodė, kad nėra ir nebuvo jokio teisės akto ir/ar įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo bendrovė būtų įpareigota atlikti ginčijamus pavedimus. Priešingai, abi ginčijamų sandorių šalys puikiai žinojo bendrovės finansinę padėtį, įskaitant bendrovės nemokumą, bei turimus senesnius bendrovės finansinius įsipareigojimus kitiems jos kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad ieškovė ir atsakovas neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamus sandorius, todėl jie turėtų būti pripažinti negaliojančiais.

8. Ieškovė pažymėjo, jog dar iki pirmojo pavedimo atlikimo dienos bendrovė buvo nemoki, o paskutinis pavedimas atsakovui buvo atliktas bendrovės vadovui jau pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės įsitikinimu, akivaizdu, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas, prieš atlikdami ginčijamus sandorius, žinojo ar galėjo ir turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą bei bendrovės pradelstus didelės vertės įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Be to, nors bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, sąskaitos Nr. 0000592 ir Nr. 0000585 2018 m. rugpjūčio 3 ir 22 d. pavedimais buvo apmokėtos dar nesuėjus jų mokėjimo terminui, kas, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 5 dalimi, savaime leidžia preziumuoti ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą. Ieškovė akcentavo, jog tiek bendrovė, tiek atsakovas, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi, kadangi žinojo, kad minėti sandoriai yra sudaromi bendrovei esant nemokiai, kad jie pažeis kitų ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus.

9. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinę apskaitą, puikiai žinojo, kad bendrovė ginčijamų sandorių atlikimo metu turėjo pradelstų finansinių įsipareigojimų tos pačios ir netgi aukštesnės eilės kreditoriams, kurių terminas yra suėjęs, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Nepaisant to, ieškovė atliko atsakovui 11 000 Eur dydžio pavedimus ir tokiu būdu pažeidė imperatyvias teisės normas, dėl ko ginčijami sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, vadovaujantis CK 1.80 bei 6.930¹ straipsnių nuostatomis. Ieškovė pažymėjo, jog aplinkybė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas dėl atsakovo teikiamų paslaugų įkainių padidinimo bei papildomo mokėjimo, niekaip nepatvirtina ginčijamų sandorių teisėtumo, kadangi vien tokio susitarimo sudarymas nesuteikia ir negali suteikti atsakovui pirmumo kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Be to, ieškovės bankroto administratoriui atsakovo pateiktas susitarimas nebuvo perduotas, jis yra be ieškovės antspaudo, taip pat nenurodyta ir nedetalizuota, kokios paslaugos aktualiu laikotarpiu buvo suteiktos. Ieškovės vertinimu, šios aplinkybės verčia pagrįstai abejoti tiek faktinių paslaugų suteikimu, tiek šio susitarimo teisėtumu, tad darytina prielaida, jog šis susitarimas galimai buvo sudarytas atgaline data, šalims siekiant pagrįsti tariamą ginčijamų pavedimų teisėtumą.

10. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. Ieškinys pareikštas 2019 m. rugpjūčio 13 d., tad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Atsiliepimas

11. Atsakovas A. A. prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad jo teikiamų buhalterinių paslaugų mėnesinė kaina buvo susijusi su ieškovės darbuotojų skaičiumi. Didėjant bendrovės darbuotojų skaičiui (su kelių mėnesių vėlavimu), didėdavo ir atlygio už buhalterines paslaugas mėnesinė suma. Kiekvieną kartą ženkliai pasikeitus bendrovės darbuotojų skaičiui, pirmiausia būdavo įvertinama esama padėtis, išsiaiškinama, ar toks pasikeitimas išliks ilgesnį laikotarpį, apskaičiuojama, kokią įtaką padarys buhalterijos darbo apimtims, o tada pradedamos derybos dėl buhalterinių paslaugų kainos. Atsakovas pažymėjo, kad spartus bendrovės darbuotojų skaičiaus augimas nuo 2018 m. sausio mėn. paaiškina buhalterinių paslaugų mėnesinės kainos augimą.

12. Atsakovas nurodė, kad ieškovės ginčijamos išmokėtos sumos apima buhalterinės apskaitos paslaugas, suteiktas bendrovei per laikotarpį nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. Nuo 2018 m. sausio mėn. padidėjus bendrovės darbuotojų skaičiui nuo 101 iki 170, ir 2018 m. vasario mėn. pabaigoje – 2018 m. kovo mėn. viduryje jau turėdamas visus buhalterinės apskaitos darbų apimtis didinančius bendrovės dokumentus ir kitą informaciją už 2018 m. sausio mėnesį, įvertinęs esamą padėtį ir atlikęs buhalterijos darbo apimčių augimo analizę, atsakovas pradėjo galutines derybas dėl mėnesinio atlygio už buhalterinės apskaitos paslaugas padidinimo. Suprasdamas, jog su bendrove tikrai pavyks susitarti dėl didesnio atlygio už buhalterines paslaugas nuo 2018 m. sausio 1 d., bei gavęs bendrovės vadovo žodinį patvirtinimą apie tai, atsakovas sutiko didesnę dalį savo darbo laiko skirti bendrovei. Dėl šios priežasties atsakovas priėmė sprendimą nutraukti buhalterinių paslaugų teikimo sutartis su kitais trimis savo klientais, 2018 m. gegužės 18 d. į darbą priėmė papildomą darbuotoją. Padidėjus bendrovės buhalterijos tvarkomų duomenų ir dokumentų apimčiai, atsakovas nebegalėjo visų darbų padaryti vienas, turėjo nusisamdyti papildomą darbuotoją, todėl atitinkamai su ieškove buvo suderintos sąlygos dėl brangiau parduodamų buhalterinių paslaugų.

13. Atsakovas nurodė, jog kartu su visais įmonės dokumentais bankroto administratoriui taip pat buvo perduotas ir tarp ieškovės ir atsakovo 2018 m. birželio 5 d. sudarytas susitarimas prie buhalterinių paslaugų teikimo sutarties, kuriame šalys susitarė, jog ieškovė įsipareigoja mokėti atsakovui 2500,00 Eur už kiekvieną kalendorinį mėnesį. Susitarime numatyta, jog šis priedas įsigalioja nuo 2018 m. liepos 1 d. Taip pat šiuo susitarimu šalys numatė, jog „Dėl padidėjusių darbų apimčių, už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., Užsakovas įsipareigoja papildomai sumokėti Vykdytojui 6000,00 Eur. Vykdytojas sąskaitą faktūrą Užsakovui pateikia iki 2018 m. birželio 30 d. Užsakovas sąskaitą faktūrą apmoka per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos“. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina tai, jog buvo susitarta dėl didesnės kainos už suteikiamas buhalterines paslaugas. Atsakovas nurodė, jog tarp šalių vykusių derybų metu buvo pasiektas kompromisas, jog atsakovas dar nuo2018 m. sausio mėnesio turėjo žymiai padidėjusį darbo krūvį, todėl ieškovė sutiko papildomai už padidėjusį krūvį sumokėti (2018 m. birželio 29 d. sąskaita faktūra Nr. AAA0000580, kurios suma yra 6000,00 Eur, yra išrašyta pagal tarp šalių sudarytą papildomą susitarimą).

14. Atsakovas nurodė, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, jog faktas, kad atsakovas buvo atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nenuginčijamai patvirtina, kad ginčo šalys žinojo, o jei ir nežinojo, galėjo ir turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Šiuo atveju bendrovės vadovas ėmėsi priemonių buhalterinei apskaitai tvarkyti, bendrovės buhalterinę apskaitą pagal sutartį tvarkė atsakovas. Ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovas bendrovės vadovo ar kitų asmenų nurodymų (valia) apskaitą tvarkė netinkamai ar sąmoningai nėra išsaugojęs kokių įmonės dokumentų ar duomenų. Nei įstatyme, nei tarp bendrovės ir atsakovo sudarytoje buhalterinių paslaugų teikimo sutartyje nenumatyta, jog buhalterio funkcijos apima ir bendrovės finansinės būklės stebėjimą, vertinimą ir pan.

15. Atsakovas pažymėjo, kad 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17, 22 dienomis atlikti mokėjimai negali būti pripažįstami pažeidžiančiais CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi įmonės buhalterinę apskaitą privaloma vesti tiek įmonei esant mokiai, tiek nemokiai. Būtent atsakovas parengė įmonės buhalterinius dokumentus, reikalingus laiku kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

16. Atsakovas nurodė, jog bankroto administratorius, ginčydamas sandorius, turi įrodyti, jog BUAB „Mikroklimatas“ bankroto byloje patvirtinti reikalavimai kyla iš sandorių, sudarytų anksčiau, negu buvo sudaryti sandoriai tarp ieškovės ir atsakovo, kurių pagrindu ieškovė su atsakovu atsiskaitė už suteiktas buhalterines paslaugas, kurios bendrovei buvo būtinos tiek esant mokiai, tiek sužinojus apie galimą įmonės nemokumą. Ieškovė nepateikė nei vieno realaus kreditoriaus, kurio reikalavimas būtų patvirtintas bankroto byloje ir atsiradęs anksčiau, nei sudaryti sandoriai tarp ieškovės ir atsakovo, todėl ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygų: konkretaus kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo, kreditorių teisės pažeidimo, sandorio neprivalomumo, šalių nesąžiningumo. Be to, ieškovė atsainiai pateikė realią informaciją apie įmonės mokumą/nemokumą, lygindama įmonės turimą turtą vienu laikotarpiu ir įmonės pradelstus įsiskolinimus kitu laikotarpiu, taip pat ignoravo faktą dėl bendrovės pareigos tvarkyti savo buhalterinę apskaitą, nors tai imperatyviai reglamentuota Lietuvos įstatymuose.

17. Atsakovas nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo, kokius bendrovė turėjo įsipareigojimus konkrečiai 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 dienomis, kada buvo atlikti bankiniai pavedimai atsakovui; iš pateiktų bendrovės apmokėjimų tiekėjams žiniaraščių 2018 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais matyti, jog bendrovė atsiskaitė už suteiktas paslaugas ne tik su atsakovu, bet ir su kitais paslaugų teikėjais; ieškovė nepateikė kitų svarbių bylai dokumentų, iš kurių matyti, jog BUAB „Mikroklimatas“ su darbuotojais atsiskaitė 2018-05-25, 2018-06-25 ir 2018-07-25, o skola SODRAI atsirado tik nuo 2018-08-17; informacija apie ateityje būsimus pinigų srautus buvo žinoma tik pačiam ieškovės vadovui ir galimai kitiems ieškovės darbuotojams, tačiau atsakovas tokios informacijos niekada neturėjo, kadangi nebuvo ieškovės darbuotojas, o konkrečias paslaugas teikė tik kaip išorinis paslaugų teikėjas; kiekvieną ginčijamo pavedimo dieną ieškovės pradelstų skolų kreditoriams suma nesiekė net pusės balanse įrašyto turto vertės, tiek 2018 m. liepos 31 d., tiek kiekvieną ginčijamo pavedimo dieną ieškovė buvo moki, todėl teiginiai apie atsakovo žinojimą arba galėjimą žinoti apie ieškovės nemokumą, taip pat ir atsakovo nesąžiningumą, yra visiškai nepagrįsti bei neįrodyti. Atsakovas akcentavo, jog niekada pats neatliko sau jokių mokėjimų iš ieškovės sąskaitos, pavedimus pagal atsakovo išrašytas sąskaitas už suteiktas buhalterines paslaugas pagal tarp atsakovo ir ieškovės suderintas sąlygas atlikdavo arba pats įmonės vadovas, arba kitas vadovo įgaliotas asmuo. Atsakovo vertinimu, jo veiksmuose, kada jis veikė kaip buhalterines paslaugas bendrovei teikiantis subjektas, nesąžiningumo nėra, nes vadovaujantis imperatyviomis įstatymų nuostatomis, atsakovas, teikdamas buhalterines paslaugas, padėjo ieškovei įgyvendinti imperatyvią pareigą tinkamai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

18. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimu nuspręsta ieškovės ieškinį atmesti, išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 1 597,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

19. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygų (konkretaus kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo, kreditorių teisės pažeidimo, sandorio neprivalomumo bei šalių nesąžiningumo), todėl ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas bei neįrodytas.

20. Teismas nurodė, kad ieškovė samdė atsakovą buhalterinei apskaitai tvarkyti ir tuo pagrindu tarp šalių buvo sudaryta sutartis su priedais, pagal kurių nuostatas, atsižvelgiant konkrečiai į atsakovo darbų apimtis, buvo nustatomas ir atsakovo atlyginimo dydis; kad nuo 2018 m. sausio 1 d. pas ieškovę ženkliai padidėjo darbuotojų skaičius. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad toks spartus ieškovės darbuotojų skaičiaus augimas paaiškina buhalterinių paslaugų mėnesinės kainos augimą. Teismas akcentavo, kad byloje įrodyta, jog atsakovas, matydamas, jog derybos su ieškove dėl atsiskaitymo dydžio už buhalterines paslaugas linksta jo naudai bei suprasdamas, kad su ieškove tikrai pavyks susitarti dėl didesnio atlygio nuo 2018 m. sausio 1 d., gavęs ieškovės vadovo žodinį patvirtinimą apie tai, sutiko didesnę dalį savo darbo laiko skirti būtent tik ieškovei ir dėl šios priežasties priėmė sprendimą nutraukti buhalterinių paslaugų teikimo sutartis su kitais klientais ir pasilikti dirbti tik su ieškove, taip pat nutarė samdyti ir kitą darbuotoją. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovas, galimai nutraukęs sutartis su senais savo klientais, sudarė sutartis su naujais klientas, byloje nėra įrodytos.

21. Teismas nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis ir jos priedas nėra nuginčyti, pakeisti ar panaikinti, todėl darė išvada, jog tiek sutartis, tiek priedas yra galiojantys. Ieškovės argumentus apie tai, jog galimai šalių sudarytas priedas yra sudarytas atgaline data, t. y. daug vėliau ir siekiant šalims tik pasipelnyti, teismas vertino, kaip neįrodytus, deklaratyvaus pobūdžio.

22. Teismas sprendė, kad 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 dienomis ieškovės atlikti mokėjimai atsakovui šiuo atveju negali būti pripažįstami pažeidžiančiais CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimą, kadangi įmonės buhalterinę apskaitą yra privaloma vesti tiek įmonei esant mokiai, tiek ir nemokiai. Teismas pažymėjo, kad dokumentus, reikalingus laiku kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovei parengė būtent atsakovas, be to, ieškovė nenurodė nei vieno realaus kreditoriaus, kurio reikalavimas būtų patvirtintas bankroto byloje, ir atsiradęs anksčiau, negu sudaryti ginčijami sandoriai tarp ieškovės bei atsakovo.

23. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad atsakovas ieškovei teikė dokumentų archyvavimo ar dokumentų (bylų) paruošimo archyvavimui paslaugas, todėl ieškovės argumentus apie tai, jog būtent atsakovas yra atsakingas už dokumentų pateikimą bankroto administratoriui, atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad visus ieškovės dokumentus bankroto administratoriui perdavė ieškovės vadovas, todėl atsakovas negali būti atsakingas už ieškovės perduotų dokumentų bankroto administratoriui „pilnumą“ bei jų turinį.

24. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog informacija apie ateityje būsimus ieškovės pinigų srautus buvo žinoma atsakovui, kadangi tokia informacija buvo žinoma tik pačiam ieškovės vadovui, o atsakovas tokios informacijos niekada neturėjo bei ja nedisponavo, nes jis nebuvo ieškovės darbuotojas, o konkrečias paslaugas teikė tik kaip išorinis paslaugų teikėjas.

25. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog atsakovas tiesiogiai bendraudavo su ieškovės pirkėjais dėl jų atsiskaitymų, kadangi šiais funkcijas atlikdavo tik ieškovės darbuotojai ar jos vadovas. Teismas darė išvadą, kad atsakovas negalėjo žinoti tuo metu esančios ieškovės finansinės padėties stabilumo (nestabilumo), kadangi į užsakytas ieškovės buhalterines paslaugas atsakovui tokie veiksmai (analizė) nebuvo įtraukti bei už tokius veiksmus nebuvo sutartas mokėti atlyginimas.

26. Teismas pažymėjo, kad iš ieškovės pateiktų buhalterinės apskaitos duomenų atsakovas galėjo matyti tik tai, jog ieškovės trumpalaikis turtas beveik du kartus viršija 2018 m. liepos 31 d. užfiksuotus pradelstus įsipareigojimus ir tokia informacija kaip tik parodė, kad ieškovė tuo metu turėjo pakankamai trumpalaikio turto padengti savo įsipareigojimams.

27. Teismas darė išvadą, kad liudytojo A. M. duoti parodymai teismo posėdžio metu vertintini kritiškai, kadangi šis liudytojas negalėjo tinkamai atsakyti į užduotus klausimus bei tinkamai paaiškinti, kodėl vienu atveju audito ataskaitoje jis atliko vienus veiksmus bei skaičiavimus ir tuo pačiu kitokius veiksmus bei skaičiavimus. Liudytojo M. L. parodymus teismas vertino kaip nuoseklius, logiškus bei atitinkančius byloje esančių įrodymų visetą.

28. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, jog šiuo atveju dėl ieškovės nemokumo yra jau suformuota teismų praktika ir ja šioje byloje teismui reiktų vadovautis, nenustatinėjant šios aplinkybės iš naujo. Teismas pažymėjo, kad kitose bylose buvo kitas ieškinio dalykas bei pagrindas, kitos šalys, buvo nustatinėjamos ir kitos bylų faktinės aplinkybės, todėl negalima vertinti, kad kitose bylose priimti teismų sprendimai turi prejudicinę galią būtent šioje civilinėje byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

29. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo ieškovė (apeliantė) BUAB „Mikroklimatas“ prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas; priimti papildomus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

29.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė esą nenurodė nei vieno realaus kreditoriaus, kurio reikalavimas būtų patvirtintas bankroto byloje ir kuris būtų atsiradęs anksčiau nei tarp ieškovės ir atsakovo sudaryti ginčijami sandoriai (2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 d.). Šie teiginiai akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš atsakovo parengtos ir ieškovės kartu su ieškiniu pateiktos pažymos matyti, kad bendrovė 2018 m. liepos 31 d., t. y. dar iki ginčijamų pavedimų atlikimo dienos, turėjo ne mažesnius kaip 398 403,55 Eur dydžio pradelstus įsipareigojimus, kuriuos sudarė įsiskolinimai už darbuotojams mokėtiną darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas, skolos bendrovės tiekėjams ir paskolų davėjams. Atsakovo parengtame ir į bylą pateiktame bendrovės pradelstų atsiskaitymų su darbuotojais žiniaraštyje nurodomas detalus sąrašas darbuotojų, kuriems buvo vėluojamas mokėti darbo užmokestis ir su juo susijusios sumos. Bendra vien už 2018 m. birželio mėn. pradelsta mokėti darbuotojams suma 2018 m. liepos 31 d. sudarė 158 395,23 Eur. Visų šiame žiniaraštyje nurodytų darbuotojų reikalavimai atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos bei buvo patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi. Ginčijamų pavedimų atlikimo dienai buvo pradelsti įsipareigojimai ir kitiems kreditoriams, ką patvirtino ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, šie bendrovės kreditorių reikalavimai taip pat atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos bei buvo patvirtinti bankroto bylą nagrinėjusio teismo. Akivaizdu, kad bendrovės kreditorių reikalavimo teisės atsirado dar iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos, todėl ieškovė laikytina turinti galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos neegzistavimo akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

29.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių įrodymų visetas esą nepatvirtina, kad bendrovė ginčijamų pavedimų atlikimo metu buvo nemoki, kad šiais pavedimais buvo pažeistos kitų bendrovės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Šios teismo išvados yra nepagrįstos. Tai, kad bendrovė ginčijamų pavedimų metu buvo nemokumo būsenos, patvirtina pateikti bendrovės finansiniai duomenys. Iš ieškovės pateiktų atsiskaitymo su bendrovės darbuotojų žiniaraščių matyti, kad bendrovė 2018 m. liepos mėn. nebuvo pajėgi sumokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas jau už 2018 m. birželio mėn., o šie įsipareigojimai darbuotojams iki bankroto bylos iškėlimo išaugo daugiau nei 3 kartus. Šių aplinkybių neginčijo ir atsakovas, pats pateikdamas įrodymus, patvirtinančius minėtų pradelstų įsipareigojimų bendrovės darbuotojams egzistavimą. Vien ši aplinkybė – vėlavimas išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, bei jas patvirtinantys įrodymai, sudarė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą konstatuoti, kad bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemoki. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2018 m. liepos 31 d. sudarė ne mažiau kaip 398 403,55 Eur, beveik visą bendrovės turimą turtą sudarė trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos. Byloje esanti bei bendrovės vadovo bankroto bylą iškėlusiam teismui teikta informacija nenuginčijamai patvirtina, kad bendrovės iš skolininkų realiai gautinos sumos buvo daug mažesnės nei balansuose nurodyta suma, kadangi bendrovė jau nuo 2015–2016 m. neturėjo objektyviai jokių galimybių išsiieškoti ne mažesnės nei 105 985,88 Eur vertės debitorinių skolų, kadangi ieškovės skolininkai bankrutavo dar 2015–2016 m. Bendrovės turto reali vertė neatitiko balanse nurodytos vertės, ką nenuginčijamai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Bendrovės 2018 m. liepos 31 d. turėti pradelsti finansiniai įsipareigojimai (ne mažiau kaip 398 403,55 Eur) viršijo bendrovės turimą turtą (748 746 Eur-105 985,88 Eur=642 760,12 Eur), t. y. bendrovė buvo nemoki. Nepaisant to, teismas į šias aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus neatsižvelgė, jų nevertino ir dėl jų skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė.

29.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kitose bendrovės bankroto administratoriaus inicijuotose bendrovės sandorių nuginčijimo bylose priimtais bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose actio Pauliana pagrindu buvo pripažinti negaliojančiais ankstesni nei šioje byloje ginčijami bendrovės su trečiaisiais asmenimis sudaryti sandoriai. Ieškovė kitose bylose priimtais teismų sprendimais vadovavosi tik toje dalyje, kurioje bylas nagrinėję teismai pasisakė dėl bendrovės nemokumo ginčijamų sandorių sudarymo dienai. Kitose bankroto administratoriaus inicijuotose civilinėse bylose actio Pauliana pagrindu buvo ginčijami bendrovės su trečiaisiais asmenimis 2018 m. liepos 26 d., liepos 31 d. ir rugpjūčio 14 d., t. y. dar ankstesni nei šioje byloje ginčijami sandoriai, sudaryti sandoriai. Iš byloje esančių teismų sprendimų matyti, kad bendrovės nemokumas buvo grindžiamas tais pačiais įrodymais kaip ir šioje byloje, šių aplinkybių neginčijo ir atsakovo atstovas, kuris dalyvavo nagrinėjant visas 3 bankroto administratoriaus inicijuotas civilines bylas. Įsiteisėję teismų sprendimai patvirtina, kad bylose dėl bendrovės 2018 m. liepos 31 d. ir rugpjūčio 14 d. sudarytų sandorių nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu atsakovai, vadovaujami ir kontroliuojami buvusio bendrovės vadovo M. L., pateikė pareiškimus dėl ieškinio pripažinimo, kuriuose bendrovės vadovas inter alia patvirtino ir bendrovės nemokumo jau nuo 2018 m. liepos 31 d. faktą. Bendrovės mokumo nustatymui neturi jokios teisinės reikšmės nei sandorio šalis, su kuria buvo sudarytas ginčijamas sandoris, nei paties ginčijamo sandorio pobūdis. Teismas, vertindamas actio Pauliana sąlygos egzistavimą, visais atvejais vertina išimtinai įmonės buhalterinius duomenis, kurių pagrindu sprendžiama, ar konkretaus sandorio sudarymo dieną, įmonė gali būti laikoma nemokia ar ne. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo, kad bendrovė buvo nemoki jau 2018 m. liepos 26 d., t. y. iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis šiais įrodymais.

29.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčijami sandoriai pažeidė bendrovės kreditorių teises, nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta bendrovės audito ataskaita bei nepagrįstai kritiškai vertino šią ataskaitą parengusio auditoriaus duotus parodymus. Auditorius, teismo posėdžio metu atsakydamas tiek į pirmosios instancijos teismo, tiek į atsakovo klausimus, aiškiai nurodė, kad atsakovo nurodyti nežymūs ataskaitos netikslumai neturi ir neturės lemiamos įtakos bendrovės nemokumo vertinimui, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu bendrovė jau buvo nemoki. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikiama patikslinta audito ataskaita, iš kurios matyti, kad bendrovė jau 2018 m. liepos 25 d. buvo nemoki. Auditoriaus parengtoje ataskaitoje buvo analizuojamas ir pateikiamas ne balansinis, o realusis bendrovės turtas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo bendrovės audito ataskaita, o rėmėsi subjektyviais atsakovo paaiškinimais bei jo pateiktais balansais, kuriuose nurodytas turtas neatitiko realios vertės.

29.5. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, nei atsakovo, nei jo iškviesto liudytojo M. L. duoti paaiškinimai negali būti laikomi nuosekliais bei atitinkančiais byloje esančius įrodymus. Tiek atsakovo, tiek liudytojo parodymai yra prieštaringi bei prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų faktiškai suteikęs konsultavimo paslaugas bendrovei; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės bankroto administratoriui buvo perduota pilnos apimties buhalterinių paslaugų sutartis, įskaitant jos priedą Nr. 4., šis sutarties priedas bankroto administratoriui nebuvo perduotas, kas leidžia pagrįstai abejoti jo teisėtumu. Buvęs bendrovės vadovas teigė, kad bendrovė ginčijamų pavedimų atlikimo metu buvo moki. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvęs bendrovės vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 21 d.; ginčijami pavedimai buvo atlikti likus kelioms dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo bei bendrovės vadovui jau turint didžiąją dalį dokumentų, pagrindžiančių bendrovės nemokumą; vienas 2 100 Eur dydžio pavedimas buvo atliktas 2018 m. rugpjūčio 22 d., t. y. jau pasikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Liudytojo M. L. parodymai dėl tariamo bendrovės mokumo egzistavimo ginčijamų pavedimų atlikimo dienai ne tik prieštarauja jo paties pateiktiems buhalteriniams duomenims, kreipiantis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, bet ir kitose civilinėse bylose išreikštai pozicijai. Jo parodymai nėra ir negalėjo būti laikomi patikimais bei nuosekliais. Pats M. L. kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo teikė didžiąją dalį į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, įskaitant atsiskaitymo su darbuotojais žiniaraščius, pažymą dėl bendrovės pradelstų įsipareigojimų 2018 m. liepos 31 d., bendrovės balansus, kreditorių sąrašus, todėl teismo posėdžio metu teigdamas, kad jis nėra susipažinęs su atsakovo rengtomis buhalterinėmis lentelėmis, akivaizdžiai melavo. Be to, jis neturi buhalterinio/finansinio išsilavinimo, kas taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šio liudytojo pasisakymus dėl audito ataskaitos teisingumo turėjo vertinti kritiškai.

29.6. Akivaizdu, kad byloje pakako įrodymų, patvirtinančių bendrovės nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu. Nors bendrovė, žinodama savo turtinę padėtį bei pradelstus įsipareigojimus kitiems kreditoriams, turėjo susilaikyti nuo disponavimo jai priklausančiu vieninteliu likvidžiu turtu – piniginėmis lėšomis, ji sąmoningai prieš pat bankroto bylos iškėlimą atliko didelės vertės pavedimus išimtinai vienam iš bendrovės kreditorių – atsakovui, tokiu būdu akivaizdžiai sumažindama turto, iš kurio būtų tenkinami kitų, aukštesnės eilės ieškovės kreditorių reikalavimai, vertę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai atsakovo ir jo pasitelkto liudytojo subjektyviais, bylos medžiagai prieštaraujančiais, paaiškinimais bei nepagrįstai pripažino, kad ginčijami sandoriai esą nepažeidė bendrovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

29.7. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė esą neįrodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai neprivalėjo būti sudaryti. Šios pirmosios instancijos teismo išvados ne tik prieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir kasacinio teismo praktikai. Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju buvo ir/ar yra teisinis pagrindas, t. y. teisės aktas, teismo sprendimas ir kt., kuris būtų įpareigojęs šalis atlikti ginčijamus pavedimus. Tokių aplinkybių nenurodė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas buvęs bendrovės vadovas taip pat negalėjo paaiškinti bei nurodyti teisinio pagrindo, įpareigojusio atlikti ginčijamus pavedimus ir/ar suteikiančius atsakovui pirmumą prieš kitus bendrovės kreditorius. Atsakovo išrašytos sąskaitos Nr. 0000592 ir Nr. 0000585 buvo apmokėtos 2018 m. rugpjūčio 3 ir 22 d. pavedimais, dar net nesuėjus jų mokėjimo terminui. Pirmosios instancijos teismo sprendime dėstomos aplinkybės – susitarimų dėl didesnio atlygio už paslaugas sudarymas tarp atsakovo ir bendrovės, darbo apimčių bendrovėje padidėjimas, atsakovo sutarčių su kitais klientais nutraukimas ir/ar naujų atsakovo darbuotojų įdarbinimas neturi ir negali turėti jokios teisinės reikšmės, vertinant ginčijamų sandorių teisėtumą CK 6.66 straipsnio pagrindu. Nei viena iš šių aplinkybių nepašalino bei negali pašalinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nustatančių nemokios bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais tvarką bei tokios bendrovės kreditorių interesų apsaugą. Priešingas šių aplinkybių traktavimas ne tik iškreiptų actio Pauiana ieškinio tikslą, bet ir suformuotų ydingą praktiką, leidžiančią nesąžiningiems kreditoriams remtis panašiomis aplinkybėmis, siekiant išvengti sandorių nuginčijimo šiuo pagrindu. Ieškovė ir atsakovas neturėjo jokios teisinės prievolės sudaryti ginčijamus sandorius, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė ieškovę neįrodžius šios actio Pauiana sąlygos nagrinėjimu atveju.

29.8. Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovė esą neįrodė atsakovo nesąžiningumo, dėl ko ieškinys negali būti tenkinamas ir šiuo aspektu. Atsakovo sąžiningumas ginčijamų sandorių sudarymo kontekste neturi teisinės reikšmės, tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje teismų praktikoje. Bylos medžiaga nenuginčijamai patvirtina, kad visa buhalterinė dokumentacija ir kita informacija apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, bendrovės turimą turtą, ateityje planuojamus pinigų srautus ir kt. buvo žinoma bendrovei ir jai vadovaujančiam vadovui. Bendrovė ginčijamų pavedimų atlikimo metu puikiai suvokė, kad yra nemoki bei negali ir negalės atsiskaityti su savo kreditoriais, įskaitant darbuotojus. Nepaisant to, bendrovė sąmoningai prieš pat bankroto bylos iškėlimą atliko ginčijamus pavedimus, net nesuėjus atsakovo sąskaitų mokėjimo terminams. Byloje esantys įrodymai patvirtina ir atsakovo nesąžiningumą. Kartu su bendrovės pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateikti atsakovo parengti bendrovės balansai ir kiti buhalteriniai duomenys, tai, kad šie dokumentai buvo rengti atsakovo, patvirtino ir pats atsakovas teismo posėdžio metu. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo šalys, įskaitant atsakovą, žinojo, o jei ir nežinojo, galėjo ir turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą, kad ginčijami pavedimai akivaizdžiai pažeis kitų bendrovės kreditorių teises. Skundžiamame sprendime dėstomi argumentai, kad atsakovas esą nežinojo ar negalėjo žinoti apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, bei kad bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo metu esą buvo moki, nors atsakovo ginčijamų dokumentų ir duomenų pagrindu bendrovei buvo iškelta bankroto byla, prieštarauja ne tik šiame skunde aptartiems rašytiniams įrodymams, bet ir elementariai logikai.

29.9. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į ginčui aktualią teismų praktiką, netinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

30. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. A. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

30.1. Ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius jau ne pirmą kartą susiduria su sunkumais, siekdamas surasti tam tikrus dokumentus, tačiau vėliau tie dokumentai vienomis ar kitomis aplinkybėmis atsiranda. Ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius nėra gerai susipažinęs su bendrovės atstovo perduotais įmonės dokumentais, todėl jo pareiškimai apie vienų ar kitų dokumentų neperdavimą ar dokumentų nebuvimą turėtų būti vertinami pakankamai kritiškai. Tiek kartu su atsiliepimu į ieškinį, tiek kartu su tripliku atsakovas pateikė į bylą 2018 m. birželio 5 d. susitarimą, šis dokumentas yra pasirašytas abiejų šalių, patvirtintas bendrovės antspaudu. Atsakovas nebuvo atsakingas už bendrovės dokumentų ir/ar antspaudo perdavimą bankroto administratoriui, perdavime nedalyvavo, todėl ieškovė neturi jokio pagrindo abejoti buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Priedo Nr. 4 teisėtumu, nepaisant to, rado ar nerado šio dokumento tarp perduotų bendrovės dokumentų. Ieškovės abejonės dėl dokumento sudarymo datos ir tikrumo yra absurdiškos ir skamba kaip nepagrįsti kaltinimai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė, jog ieškovės argumentai apie tai, jog galimai sutarties Priedas Nr. 4 sudarytas atbuline data, t. y. daug vėliau ir siekiant šalims pasipelnyti, yra visiškai byloje neįrodyti, todėl tokie teiginiai laikytini tik deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini.

30.2. Apeliaciniame skunde nurodytos sąskaitos Nr. AAA000580 apmokėjimo terminas suėjo 2018-07-14, todėl ieškovės nurodytų kitų kreditorių atsiskaitymo terminai yra vėlesni nei atsakovo sąskaitos; atsiskaitymų su darbuotojais už 2018 m. birželio mėnesį terminas suėjo 2018-07-25, o atsakovo sąskaitos Nr. AAA000580 apmokėjimo terminas buvo ankstesnis, t. y. 2018-07-14. Darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai, jog bendrovė su atsakovu atsiskaitė, nesuėjus sąskaitos apmokėjimo terminui, yra neteisingi ir klaidinantys teismą.

30.3. Atsakovas paaiškino, kad apie įmonės nemokumo situaciją jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kadangi jis tik tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, jokių finansinių vertinimų įmonei neatliko, nes dėl tokių paslaugų šalys niekada nebuvo susitarusios, be to, atsakovas neturi reikiamos kompetencijos tokiems veiksmams atlikti. Bendrovės buvęs vadovas iki pat paskutinio išmokėjimo atsakovui nepranešė nei apie būsimus pinigų srautus bendrovėje, nei, kad įmonė yra nemoki. Tik bendrovės vadovas numatė būsimus pinigų srautus ir kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtent dėl tos priežasties, kad ateityje įmonė negalės atskaityti su visais kreditoriais. Bankroto byla inicijuota, bendrovės vadovui įvertinus įmonės finansinę būklę, tokių vertinimų atsakovas niekada neatliko. Iki pat kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovė vykdė įprastą ūkinę-komercinę veiklą, o per paskutinius du bendrovės veiklos mėnesius į bendrovės banko sąskaitą pirkėjai sumokėjo apie 1 milijoną eurų. Tad atsakovas, matydamas tokią situaciją, tvarkydamas įmonės buhalteriją, niekaip negalėjo įžvelgti būsimo bendrovės nemokumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių bei liudytojų paaiškinimus, byloje esančią medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas negalėjo žinoti apie bendrovės būsimą finansinę būklę, kadangi į užsakytas ieškovės buhalterines paslaugas atsakovui tokie veiksmai, kaip bendrovės finansinė analizė, nebuvo įtraukti bei už tokius veiksmus nebuvo susitarta dėl užmokesčio. Dėl šios priežasties deklaratyvius ieškovės teiginius, jog įmonės buhalteris privalėjo žinoti apie įmonės finansinę būklę, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

30.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu. Vadovaujantis suformuluota taisykle dėl CK 6.930¹ straipsnio taikymo, šioje byloje ieškovė negali remtis šios CK normos nuostatomis, kaip pagrindu nuginčyti bendrovės atliktus mokėjimus.

30.5. Ieškovė atliktus mokėjimus atsakovui gali ginčyti tik CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas. Būtent 3 ir 5 actio Pauliana taikymo sąlygų ieškovė, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, neįrodė. Ieškovė neįrodė, jog bendrovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, kadangi tokiu atveju ieškovė turėtų paneigti ir juridinio asmens imperatyvią pareigą tinkamai vesti įmonės buhalterinę apskaitą. Ieškovė neįrodė ir atsakovo nesąžiningumo, ieškovės teiginiai apie tai, jog atsakovas privalėjo žinoti apie įmonės būsimą nemokumą, tėra deklaratyvūs pareiškimai, kurie šioje byloje nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ar teisiniais argumentais.

30.6. Atsakovas nesutinka, kad ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikta audito ataskaita būtų pridėta prie bylos, kadangi net ir patikslintoje audito ataskaitoje yra daug netikslumų ir prieštaravimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino tiek nepriklausomo auditoriaus pateiktą audito ataskaitą, tiek paties jo, kaip liudytojo, parodymus. Faktas, kad pats auditorius pripažino jo pirminę audito ataskaitą esant klaidinga, 2020 m. sausio 23 d. patikslino audito ataskaitą (tačiau ir patikslintoje audito ataskaitoje yra daug netikslumų ir neaiškumų), pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimą į auditoriaus pateiktą audito ataskaitą ir jo duotus parodymus neatsižvelgti dėl jų nepatikimumo. Be to, ataskaita atlikta konkrečiai pagal BUAB „Mikroklimatas“ bankroto administratoriaus užsakymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

32. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašė pridėti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismui pateikta patikslinta BUAB „Mikroklimatas“ audito ataskaita.

33. Ieškovė nurodė, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po skundžiamo sprendimo priėmimo. Ieškovė pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, grįsdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, kad auditoriaus duoti parodymai teismo posėdžio metu vertintini kritiškai, teismas nusprendė nesivadovauti nepriklausomo auditoriaus parengta ir į bylą pateikta bendrovės ataskaita.

34. Ieškovė nurodė, kad atsakovo pastabos dėl tam tikrų audito ataskaitoje pateiktų buhalterinių duomenų buvo pateiktos tik bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje; teismo posėdžio metu apklaustas auditorius ne kartą pažymėjo, kad atsakovo nurodyti nežymūs audito ataskaitos netikslumai neturi įtakos bendrovės nemokumo momentui ginčijamų sandorių kontekste, kadangi, vadovaujantis kitais audito ataskaitoje pateiktais bendrovės buhalteriniais duomenimis, bendrovės nemokumo momentas „pasivėlintų“ vos pora savaičių, kas vis tiek patvirtintų, kad ginčijamų pavedimų atlikimo metu bendrovė buvo nemoki. Ieškovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog auditorius esą negalėjo paaiškinti, kodėl atliko tam tikrus veiksmus ir skaičiavimus, tačiau neatsižvelgė į audito ataskaitoje pateiktas išvadas dėl bendrovės nemokumo.

35. Ieškovė nurodė, kad siekdama panaikinti teismo nepagrįstas išvadas (abejones) tiek dėl audito ataskaitos, tiek dėl auditoriaus duotų paaiškinimų teisingumo, tiek dėl bendrovės nemokumo momento bei teisingai išspręsti ginčą, teikia patikslintą ataskaitą. Ieškovė pažymėjo, kad nauji įrodymai negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kadangi tik prieš pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigą paaiškėjo tam tikri netikslumai audito ataskaitoje, o ataskaitos patikslinimas objektyviai reikalauja papildomų laiko sąnaudų. Taigi poreikis pateikti naujus įrodymus objektyviai kilo tik pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą bei priėmus skundžiamą sprendimą.

36. Ieškovė akcentavo, kad prašomi pridėti dokumentai nėra plataus ir/ar naujo turinio; jie patvirtina auditoriaus bylos nagrinėjimo metu duotų paaiškinimų bei teiktos informacijos teisingumą, t. y. kad bendrovė nemokia buvo nuo 2018 m. liepos 25 d., o kartu ir teismo išvadų dėl auditoriaus paaiškinimų ir audito ataskaitos tariamo nepatikimumo nepagrįstumą; įrodymų pridėjimas padės teisingai išspręsti ginčą bei neapsunkins (neužvilkins) bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

37. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

38. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kad teikiami nauji rašytiniai įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, ir jie neužvilkins bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

39. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl UAB ,,Mikroklimatas” bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. eB2-4578-864/2018) UAB ,,Mikroklimatas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. T. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 26 d.

40. Nustatyta, kad 2013 m. spalio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2013-08, kurioje buvo numatytas atsakovo atlygis už buhalterines paslaugas (86,89 Eur (300 Lt) per mėnesį (Sutarties 3.1 punktas)). 2018 m. birželio 5 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudarytas Buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Priedas Nr. 4, kuriuo buvo pakeistos Buhalterinių paslaugų sutarties 3.1. punkto nuostatos ir šalių susitarta, jog už buhalterines paslaugas atsakovui bus mokama po 2500 Eur kiekvieną mėnesį, o padidėjus darbų apimčiai už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-06-30 – 6000 Eur atlygis. Iš 2019 m. liepos 3 d. atsiskaitymo su kreditoriais apyvartos išrašo nustatyta, jog įprasta atsakovo ieškovei per mėnesį suteiktų buhalterinių paslaugų kaina buvo 850 Eur suma.

41. Nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2018-06-29 iki 2018-08-20 už buhalterinės apskaitos bei konsultavimo paslaugas išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras (Nr. 0000575 – 850 Eur sumai ; Nr. 0000580 – 6000 Eur sumai ; Nr. 0000585 – 2500 Eur sumai bei Nr. 0000592 – 2500 Eur sumai, iš viso – 11 850 Eur). Ieškovė 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 bei 22 dienomis pagal šias PVM sąskaitas faktūras atliko bankinius pavedimus atsakovui bendrai 11 000 Eur sumai.

42. Remiantis civilinės bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtino ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą; pirmos eilės kreditorių (įmonės darbuotojų) finansinių reikalavimų suma – 527 249,32 Eur, antros eilės kreditorių (VMI, SODRA) finansinių reikalavimų suma – 125 016 Eur, trečios eilės kreditorinių reikalavimų suma – 249 345,44 Eur.

43. Nustatyta, kad pagal 2018 m. birželio 30 d. ieškovės balansą – ieškovės turtas sudarė 748 746 Eur sumą. Ieškovo vadovo kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikta ir atsakovo patvirtinta pažyma patvirtina tai, jog 2018 m. liepos 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 398 403,55 Eur sumą, iš kurių 161 377,57 Eur suma su darbo santykiais susiję įsipareigojimai.

Dėl ginčo esmės

44. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 29 d. iki rugpjūčio 20 d. už buhalterinės apskaitos ir konsultavimo paslaugas išrašė bendrovei 4 sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 11 850 Eur, o bendrovė 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 d., t. y. prieš pat pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimą ir netgi po jo, pagal šias sąskaitas atliko bankinius pavedimus atsakovui, kurių bendra suma 11 000 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad iš bendrovės finansinių duomenų matyti, jog pavedimų atlikimo metu bendrovė turėjo didelės vertės pradelstų senesnių finansinių įsipareigojimų kitiems tos pačios ir aukštesnės eilės kreditoriams bei buvo nemoki. Ieškovės vertinimu, pavedimai buvo atlikti akivaizdžiai pažeidžiant ne tik atsiskaitymų su kitais ieškovės kreditoriais eiliškumą, bet ir šių kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl vadovaudamasi CK 6.66 ir 6.930¹ straipsniais, prašė pripažinti sandorius negaliojančiais.

45. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Žemesnės instancijos teismas

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 nurodė, kad būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Kasacinės instancijos teismas minėtoje byloje suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu.

47. Atsižvelgdamas į minėtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Tokiu būdu šiuo atveju yra pagrindas spręsti dėl CK 6.66 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje.

48. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

49. Įmonei atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams, sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas CK 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos – išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus.

50. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

51. Ieškovė akcentavo, kad ginčijami sandoriai pažeidė bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

53. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-511/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų į tokią pačią situaciją patekusių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.

54. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

55. Apibendrindama nurodytą praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

56. Ieškovė nurodė, kad bendrovė nuo 2018 m. birželio mėn. buvo nebepajėgi mokėti savo darbuotojams darbo užmokesčio už 2018 m. gegužės mėn., o įsiskolinimas darbuotojams nuolat augo. Ieškovė pažymėjo, jog iš 2018 m. birželio 30 d. sudaryto bendrovės balanso matyti, kad bendrovės turtas sudarė 748 746 Eur; bendrovės vadovo kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikta ir atsakovo patvirtinta pažyma patvirtina, kad 2018 m. liepos 31 d. bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 398 403,55 Eur, iš kurių 161 377,57 Eur – su darbo santykiais susiję įsipareigojimai. Ieškovė akcentavo, kad bendrovė pavedimų atlikimo metu jau buvo nemoki, be to – pavedimų atlikimo metu bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų ne tik darbuotojams, bet ir kitiems tos pačios ir aukštesnės eilės kreditoriams. Savo teiginiams pagrįsti ieškovė pateikė į nagrinėjamą bylą atitinkamus rašytinius įrodymus.

57. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškovės mokumo/nemokumo fakto ginčijamų sandorių sudarymo metu, nevertino į bylą pateiktų finansinių dokumentų (atsiskaitymo su BUAB „Mikroklimatas“ darbuotojais žiniaraščių, 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymos apie pradelstus bendrovės įsipareigojimus, į nagrinėjamą bylą pateiktų BUAB „Mikroklimatas“ balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų, 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 14, 17 ir 22 d. BUAB „Mikroklimatas“ finansinių įsipareigojimų kreditoriams ir turimų lėšų apskaitos lentelės, bendrovės kreditorių sąrašo, bendrovės audito ataskaitos ir kt.), kuriuose buvo pateikti ginčui aktualūs duomenys dėl bendrovės finansinės padėties. Skundžiamame sprendime taip pat neaptarta, ar ginčijami sandoriai nebuvo susiję su prievolių kitiems kreditoriams nevykdymu, ar sudaryti sandoriai nepažeidžia kitų kreditorių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį, interesų, nepasisakyta dėl ieškovės galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje, neįvertinta, ar nebuvo sumažinta ieškovės turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė, ar ieškovės turto vertės užteko kitų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Visos šios aplinkybės bei į bylą pateikti finansiniai dokumentai (balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos, pažymos ir kt.) yra reikšmingi, siekiant nustatyti BUAB „Mikroklimatas“ turtinę padėtį tiek ginčo sandorių sudarymo metu, tiek po jo, t. y. reikšmingi sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidė bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus.

58. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios ginčo sandorių metu buvusios BUAB „Mikroklimatas“ finansinės būklės, jos turto vertės, pradelstų kreditorinių įsipareigojimų dydžio, ir padarė nepagrįstą bylos duomenimis išvadą, kad ieškovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Teismas tinkamai neįvertino bei nenustatė, ar ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Mikroklimatas“ buvo nemoki, ar šie sandoriai lėmė bendrovės nemokumą, ar turėjo įtakos atsiskaitymams su kitais bendrovės kreditoriais, ar nebuvo pažeistos kitų BUAB „Mikroklimatas“ kreditorių teisės, t. y. nenustatė vienos iš privalomų nustatyti actio Pauliana sąlygos.

59. Kita būtinoji actio Pauliana taikymo sąlyga yra ta, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kasacinio teismo konstatuota, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

60. Spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo sudarant ginčijamus sandorius, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismui priimant sprendimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimas svarbus ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir visą kreditoriaus teisių gynimo laiką. Kreditoriui nebeturint galiojančios reikalavimo teisės, negalima konstatuoti, kad yra tenkinama actio Pauliana sąlyga dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Nebelikus reikalavimo teisės, kreditorius netenka teisinio kreditoriaus statuso ir vienos iš kreditoriui suteikiamų priemonių jo pažeistoms teisėms ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-611/2017).

61. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2077-864/2019, patvirtino ieškovės kreditorių sąrašą, bendra finansinių reikalavimų suma – 901 492,25 Eur; bendra vien už 2018 m. birželio mėn. pradelsta mokėti darbuotojams suma 2018 m. liepos 31 d. sudarė 158 395,23 Eur (visų žiniaraštyje nurodytų darbuotojų reikalavimai atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos bei buvo patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi); ginčijamų pavedimų atlikimo dienai buvo pradelsti įsipareigojimai ir kitiems kreditoriams (šie bendrovės kreditorių reikalavimai taip pat atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos bei buvo patvirtinti bankroto bylą nagrinėjusio teismo). Ieškovė pažymėjo, jog pavedimų atlikimo dieną bendrovė turėjo didelės vertės pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir kitiems kreditoriams, bendrovės kreditorių reikalavimo teisės atsirado dar iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos, tad atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, darytina išvada, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu.

62. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ieškovė (be kitų actio Pauliana sąlygų) neįrodė ir sąlygos – konkretaus kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų nemotyvavo, darydamas išvadas, susijusias su kreditorių reikalavimo teisėmis, į bylą pateiktų rašytinių įrodymų netyrė, neanalizavo, ar bendrovės kreditorių reikalavimo teisės atsirado dar iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos. Teismas tik deklaratyviai pažymėjo, kad ieškovė nenurodė nei vieno realaus kreditoriaus, kurio reikalavimas būtų patvirtintas bankroto byloje ir atsiradęs anksčiau, negu sudaryti ginčijami sandoriai tarp ieškovės bei atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygos (konkretaus kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo), neišanalizavęs į bylą pateiktų duomenų bei rašytinių įrodymų.

63. Kitos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad: skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Taigi, taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).

64. CK 6.67 straipsnyje išvardinti atvejai, kada yra preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, t. y. pripažįstama, kad, esant nurodytoms įstatyme aplinkybėms, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Šios įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcijos gali būti paneigtos, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

65. Ieškovė nurodė, jog faktas, kad atsakovas buvo atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nenuginčijamai patvirtina, kad ginčo šalys žinojo, o jei ir nežinojo, galėjo ir turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą, todėl bendrovė turėjo susilaikyti nuo disponavimo jai priklausančiu turtu, tačiau sąmoningai prieš pat bankroto bylos iškėlimą atliko didelės vertės pavedimus išimtinai vienam iš bendrovės kreditorių – atsakovui, tokiu būdu sumažino turtą, iš kurio būtų tenkinami kitų, aukštesnės eilės ieškovės kreditorių reikalavimai.

66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Kai sandorį kreditorių interesais ginčija įmonės bankroto administratorius, aktualu išsiaiškinti buvusių įmonės valdymo organų poziciją dėl sandorio sudarymo paskatų. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

67. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad informacija apie ateityje būsimus ieškovės pinigų srautus buvo žinoma atsakovui; teismas pažymėjo, kad atsakovas tokios informacijos niekada neturėjo bei ja nedisponavo, kadangi jis nebuvo ieškovės darbuotojas, o konkrečias paslaugas teikė tik kaip išorinis paslaugų teikėjas; teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, jog atsakovas tiesiogiai bendraudavo su ieškovės pirkėjais dėl jų atsiskaitymų, kadangi šiais funkcijas atlikdavo tik ieškovės darbuotojai ar jo vadovas. Teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo sužinoti tuo metu esančios ieškovės finansinės padėties stabilumo (nestabilumo), kadangi į užsakytas ieškovės buhalterines paslaugas atsakovui tokie veiksmai (analizė) nebuvo įtraukti bei už tokius veiksmus nebuvo sutartas mokėti ir atlyginimas.

68. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių dėl šalių sąžiningumo iš esmės netyrė, teismas tiesiog formaliai konstatavo, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygos – šalių nesąžiningumo. Teismas nevertino ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, jog atsakovas teikė ieškovei buhalterinės apskaitos ir konsultavimo paslaugas; jog visa buhalterinė dokumentacija ir kita informacija apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, bendrovės turimą turtą, ateityje planuojamus pinigų srautus ir kt. buvo žinoma bendrovei ir jai vadovaujančiam vadovui. Teismas neatsižvelgė į ieškovės išsakytus argumentus, jog kartu su bendrovės pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateikti atsakovo parengti bendrovės balansai ir kiti buhalteriniai duomenys, patvirtinantys bendrovės nemokumą; jog bendrovė ginčijamų pavedimų atlikimo metu suvokė, kad yra nemoki bei negali ir negalės atsiskaityti su savo kreditoriais, įskaitant darbuotojus. Teismas nesiaiškino ir nevertino šalių elgesio ginčo sandorių sudarymo metu nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju sąžiningumo aspektais. Tokiu būdu teismas neišnagrinėjo dar vienos iš actio Pauliana sąlygų, būtinos ginčo sandoriams pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį.

69. Viena iš nurodytų būtinų actio Pauliana sąlygų – skolininko neprivalėjimas sudaryti ginčijamo sandorio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018).

70. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013, 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

71. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems. Šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

72. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl šios actio Pauliana sąlygos (skolininko neprivalėjimas sudaryti ginčijamo sandorio) nepasisakė, jos bylos nagrinėjimo kontekste neanalizavo, šiuo aspektu padarytų išvadų nepateikė. Teismas nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis bei jos priedas, jie nėra nuginčyti, pakeisti ar panaikinti, yra galiojantys; šalys susitarė dėl didesnės kainos už buhalterines paslaugas; atlikti mokėjimai atsakovui šiuo atveju negali būti pripažįstami pažeidžiančiais CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimą, kadangi įmonės buhalterinę apskaitą yra privaloma vesti tiek įmonei esant mokiai, tiek ir nemokiai. Neaptaręs vienos iš būtinosios sąlygų, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygos – sandorio neprivalomumo.

73. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tinkamai nenustačius ir neįvertinus visų ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių, negalima spręsti apie actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visumos buvimą ar nebuvimą. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra argumentuotai pasisakyta nei dėl vienos iš nurodyto instituto sąlygos egzistavimo ar neegzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl to liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

74. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visu mastu naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2008, 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

75. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų bylos įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, actio Pauliana sąlygų nenustatinėjo, ieškovės ieškinį atmetė, neištyręs byloje esančių įrodymų, tai teikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti ir įvertinti pirmiau nutartyje nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas byloje pareikštų reikalavimų tinkamam išnagrinėjimui, t. y. įvertinti visas sandorių pripažinimui negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį būtinas sąlygas. Tik konstatavęs esant visoms actio Pauliana sąlygoms ar nenustatęs bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, teismas turėtų spręsti dėl ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

76. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių pareikšti prašymai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktini spręsti šiam teismui išnagrinėjus ieškinį iš esmės pakartotinai, nes šiame bylos nagrinėjimo etape nėra žinoma, kurios šalies naudai bus priimtas galutinis procesinis sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė BurbulienėEgidijus MockevičiusIrena Stasiūnienė