Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. Č., T. Č. ir G. Č. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovai L. Č., T. Č., G. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti ieškovams L. Č., G. Č. ir T. Č. teisę privatizuoti butą, unikalus Nr. 1094-8006-9016:0108, esantį adresu K. g. 162-1, Vilniaus m., pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovais L. Č., G. Č. ir T. Č. buto unikalus Nr. 1094-8006-9016:0108 pirkimo-pardavimo sutartį už kainą, apskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatyme bei šiam įstatymui įgyvendinti numatytų teisės aktų nustatytą tvarką, priteisti iš atsakovės ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodo, jog S. Č. ir A. Č., kurių turtą paveldėjo ieškovai, buvo tinkami subjektai butui, esančiam K. g. (buv. F. D. g.) 162-1, Vilniuje privatizuoti, įstatymų nustatyta tvarka ir laiku kreipėsi dėl buto privatizavimo, susitarė, kieno vardu butas bus privatizuojamas bei atliko kitus reikalingus veiksmus. Tačiau buto pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, t. y. buto privatizavimo procesas nebuvo užbaigtas, nes, ieškovų teigimu, Stasys ir A. Č. buvo suklaidinti savivaldybės darbuotojų, manė, kad jie yra teisėti buto savininkai. Pažymi, jog pasibaigus privatizavimo įstatymo galiojimui nuomos sutartis su savivaldybe nebuvo sudaryta, o butas niekada nebuvo įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašą. Ieškovai, priėmę palikimą po S. Č. ir A. Č. mirties, prašo pripažinti jiems teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis už kainą, apskaičiuotą teisės aktų nustatyta tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Dublike ieškovai prašė ieškinį tenkinti visiškai, atmesti atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo. Nurodė, kad Butų privatizavimo įstatyme (toliau – Įstatymas) nebuvo imperatyviai nustatyta, kad buto privatizavimo procedūra negali būti pradedama be notarine tvarka patvirtinto šeimos narių susitarimo.

Byloje nėra duomenų, kad S. Č. būtų pateikęs nesutikimą su Įkainojimo aktu Šnipiškių seniūnijai. Priešingai Atsakovės teiginiams, pagal Taisykles, tik atskiras nesutikimo raštas, pateiktas miesto ar rajono valdybai galėjo būti laikomas nesutikimu su Įkainojimo akte nustatyta kaina. Duomenų, kad S. Č. nesutiko su Įkainojimo akte nustatyta kaina byloje nėra. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kadangi S. Č. nebaigus privatizavimo procedūros, jis iki pat mirties šios savo teisės negynė ir nesiekė tinkamo jos įgyvendinimo. Atsakovės nurodyti duomenys, ieškovams tapo žinomi ne po V. Č. mirties, o po A. Č. mirties, kuomet jos vaikaičiai kreipėsi į notarų biurą. Būtent tuomet paaiškėjo, kad Buto nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos ir ieškovams buvo rekomenduota kreiptis teisinės pagalbos. Ieškovė L. Č., siekdama išsiaiškinti šias aplinkybes nedelsiant kreipėsi teisinės pagalbos ir tik tuomet sužinojo, kad buto privatizavimas nėra pabaigtas, surinko duomenis iš viešų registrų, archyvų, notarų biuro, kreipėsi dėl juridinio fakto nustatymo, o surinkus pakankamai įrodymų kreipėsi į teismą su ieškiniu. Teismo posėdyje ieškovų atstovas ieškinį palaikė. Nurodė, kad už butą buvo sumokėti pinigai, tačiau nėra išlikę dokumentai. Tai, jog jokia buto privatizavimo byla neegzistuoja, rodo, kad dėl institucijų neveikimo ar aplaidumo nėra išlikę dokumentų. Privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl S. Č. kaltės, bet dėl pačios savivaldybės aplaidumo ir neūkiškumo.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas papildomai paaiškino, jog S. Č. bei jo artimieji manė, kad privatizavimo procedūra baigta. Tik po A. Č. mirties paaiškėjo, kad butas nėra privatizuotas. Mano, kad ieškinio senaties terminas nesuėjo. Teigia, jog privatizavimo procedūra nutrūko dėl atsakovės aplaidumo, neveikimo, o ne dėl nuomininkų kaltės. S. Č. buvo suklaidintas, tinkamai neinformuotas. Butas iki šiol nėra grąžintas į valstybės butų rezervą. Tai yra tęstinis teisių pažeidimas.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutinka atsiliepime bei triplike nurodytais motyvais. Atsakovė laikosi pozicijos, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu (iki 2001-01-01) S. Č. savo subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamai neįgyvendino, o būtent, nepranešė, kad sutinka su Įkainojimo akte nurodyta buto kaina, nei šią kainą sumokėjo, todėl teisinio pagrindo sudaryti pirkimo pardavimo sutartį nebuvo. 1992-01-29 – šalys susitarė, kad įforminus nuomojamo Buto pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje, privatizuoto Buto savininkais taps S. Č. ir jo sutuoktinė A. Č. (toliau – Susitarimas), tačiau šis Susitarimas nebuvo patvirtintas notaro, kaip to reikalavo Privatizavimo taisyklių 18 punktas (Susitarimas patvirtintas juriskonsulės). Atsiliepime bei triplike nurodo, kad duomenų apie tai, kad S. Č. sumokėjo už butą, Vilniaus miesto savivaldybės archyve nėra. Buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pradėta ruošti, kadangi pirkėjas S. Č., susipažinęs su Įkainojimo akte nustatyta Buto kaina, jokiu būdu neišreiškė, kad kaina jam tinka: pirkėjas niekuomet nepasirašė Įkainojimo akto, t. y. savo parašu nepažymėjo, kad sutinka su nustatyta Buto kaina, taip pat nepažymėjo, kokiu būdu ketina atsiskaityti už perkamą Butą, jeigu kaina jam tiko, taip pat nustatytu terminu nepranešė ir apie tai, kad nustatyta Buto kaina jam netinka. Galiausiai, net jeigu pirkėjas ir nemanė, kad pasirašyti Įkainojimo aktą ir tokiu būdu išreikšti savo sutikimą su nustatyta Buto kaina yra reikalinga, akivaizdu, kad apmokėjimo už Butą pirkėjas S. Č. taip pat niekuomet neatliko. Be to, tvirtina, kad neįgyvendinta subjektinė teisė negali būti paveldėta. Jei teismas vertintų, kad savo subjektinę teisę buto nuomininkas įgyvendino, tuomet atsakovė laikytų, kad šios teisės gynimui yra suėjęs senaties terminas (kuris pasibaigė 2016 metų gegužės mėnesį, t. y. dešimt metų po to, kai mirė ieškovų tėvas ir sutuoktinis V. Č., ir ieškovai nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti galimai esamo palikimo klausimų), kurį prašo teismo taikyti. Triplike atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš pirkėjo atgal negavusi nei pirkėjo pasirašyto Įkainojimo akto, nei Įkainojimo akte nurodytų mokėjimų, tik po kurių gavimo pagal Privatizavimo taisyklių 20 punktą buvo galima tvirtinti bei registruoti pirkimo-pardavimo sutartį, savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo pradėti šios sutarties rengimo ir įforminimo procedūrų, t. y. neturėjo teisinio pagrindo užbaigti Buto privatizavimo proceso. Privatizavimo procedūra buvo neužbaigta ne dėl savivaldybės ar seniūnijos aplaidumo, tačiau dėl nebuvimo esminių paties pirkėjo veiksmų, kurie paskutiniajame privatizavimo proceso etape priklausė ne nuo savivaldybės ar seniūnijos, o išimtinai tik nuo pirkėjo valios, t. y. privalomų Įkainojimo akte nurodytų įmokų neatlikimo, tik po kurių savivaldybė, vadovaudamasi Privatizavimo taisyklių 20 punktu, galėjo atlikti pirkimo-pardavimo sandorio įforminimą (užbaigti privatizavimo procedūrą).

Rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Buto privatizavimo procedūra sustojo ties Įkainojimo aktu – šis aktas, sudarytas vienu egzemplioriumi, niekada nebuvo pasirašytas iš pirkėjo S. Č. pusės, be to, iki šiol yra likęs pirkėjo šeimos žinioje, t. y. nebuvo grąžintas savivaldybei, kad jo pagrindu, gavusi pirkėjo patvirtinimą, jog pasiūlyta Buto kaina pirkėjui yra priimtina, bei gavusi iš pirkėjo reikalingus mokėjimus, savivaldybė būtų galėjusi atlikti paskutinius Buto privatizavimo procedūros veiksmus – parengti Buto pirkimo-pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Įkainojimo aktas niekada nebuvo pasirašytas, nebuvo grąžintas savivaldybei, ir kad jokie privatizavimo procedūros užbaigimui reikalingi mokėjimai (valstybinis mokestis ir pradinė įmoka) iš pirkėjo pusės nebuvo atlikti, savivaldybė akivaizdžiai neturėjo teisinio pagrindo užbaigti Buto privatizavimo procedūros (parengti ir įregistruoti sutartį). Atsižvelgiant į tai laikytina, kad privatizavimo procedūra liko neužbaigta dėl paties pirkėjo valios – suinteresuotumo nebebuvimo ar kitų priežasčių, dėl kurių pirkėjas nutarė Buto nebepirkti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2022-03-17 raštu. Savivaldybės administracijai atsakė, jog peržiūrėjus turimus atsakingos institucijos protokolus nustatyta, kad informacijos apie S. Č. ar A. Č. buto K. g. 162-1, Vilniuje, privatizavimą šios institucijos protokoluose nėra.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su ieškiniu nesutiko. Įkainojimo aktas, iš esmės šiuo metu atitinkantis Turto vertinimo ataskaitą, buvo sudaromas vienu egzemplioriumi, todėl išlikusių tokių dokumentų svivaldybė neturi. Mano, kad terminas ieškinio senačiai prasidėjo 2005 m. Vienintelė atsakovės klaida yra ta, kad butas nebuvo grąžintas į valstybės butų rezervą ir nebuvo valstybės apskaitoje. Privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl savivaldybės kaltės, bet dėl paties S. Č. ir jo sutuoktinės, kadangi jie, žinodami savo tokią pareigą, nesudarė pirkimo pardavimo sutarties, į savivaldybę nesikreipė. Mokėjimų už butą nebuvo, tik už dokumentų paruošimą.

Teismas 2022 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino iš esmės, atsakovė įpareigota pateikti jos žinioje esančius archyvinius duomenis apie buto, esančio Kalvarijų g. 162-1, Vilniuje, privatizaciją.

2022 m. birželio 13 d. gauti rašytiniai atsakovės paaiškinimai, kuriuose atsakovė nurodė, kad savo žinioje neturi ir atitinkamai negali teismui pateikti prašomų archyvinių dokumentų.

2022 m. birželio 17 d. nutartimi teismas nutarė civilinę bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Šalys savo pozicijas yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose, šalių lygiateisiškumo principai įgyvendinti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto Spalio rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderiu 020570 gyvenamajam plotui apgyvendinti vietinės tarybos, valstybinės, kooperatinės, visuomeninės organizacijos name 1968-06-10 S. Č. buvo skirtas 3 kambarių, 45,15 kv. m ploto butas, esantis F. D. g. 162-1, Vilnius (šiuo metu – K. g. 162-1, Vilnius (toliau - Butas). 1985-04-01 S. Č. ir Organizacija STK-3 sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos namuose, priklausančiuose valstybiniam ir visuomeninam gyvenamųjų namų fondui tipinę sutartį. Kartu su S. Č. Bute taip pat gyveno jo šeimos nariai – žmona A. Č., sūnūs V. Č., marti ieškovė L. Č., vaikaičiai – T. Č. ir G. Č.. S. Č. 1992 m. sausio mėn. kreipėsi į Vilniaus miesto Šnipiškių seniūniją dėl Buto privatizavimo. Pareiškime pirkti Butą nurodyta, kad kartu su Buto nuomininku registruoti asmenys – žmona A. Č., sūnus V. Č., marti ieškovė L. Č., vaikaičiai – T. Č. ir G. Č.. Pareiškime yra padaryta žyma „sumokėta“ 1992-01-09, taip pat Pareiškimo apačioje nurodyta data ir mokėjimo numeris „92-01-28 – 2622“. 1992-01-29 S. Č., A. Č., V. Č. ir ieškovė L. Č. sudarė Susitarimą, kad Butas bus perkamas nuomininkų S. Č. ir A. Č. vardu. Pateikus pareiškimą dėl Buto privatizavimo, 1992-02-13 Butą inventorizavo Respublikinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ (inventorizacinis Nr. 12049). Butas buvo įkainotas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktu, kuriame nurodyta, kad apskaičiuota bendra Buto kaina – 17850 rubliai. Po S. Č. mirties 2004-12-12, vienintelis palikimą priėmęs asmuo buvo jo sūnus V. Č.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-09-09 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-22951-1097/2021 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. Č., G. Č. ir T. Č. po V. Č. mirties 2006-05-12 priėmė jo palikimą, pradėdami paveldėtą turtą faktiškai valdyti. 2020-07-15 mirusios A. Č. palikimą priėmė G. Č. ir T. Č., palikėjos vaikaičiai.

Dėl subjektinės teisės įgyvendinimo

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisines normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 4 p. buvo nustatyta, kad pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną (1991 m. birželio 30 d.) buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimos nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį butą, raštu kreipiasi į miesto valdybą ar jos sudarytą tarnybą arba komisiją (taisyklių 5 p.). Buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Piliečiai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad S. Č. ir A. Č. atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus ir buvo tinkami subjektai, o jų nuomojama gyvenamoji patalpa – butas – esantis Kalvarijų g. (buv. F. D. g.) 162-1, Vilniuje, buvo tinkamas privatizavimo objektas. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, šia teise pasinaudojo, atlikdamas būtinus veiksmus šiai teisei įgyti, t. y. ar įgijo subjektinę teisę ir ar tuo pagrindu tarp šalių susiklostė teisiniai buto pirkimo-pardavimo santykiai.

Bylos medžiaga patvirtinta, jog S. Č. 1992m. sausio mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto Šnipiškių seniūniją dėl buto privatizavimo, sumokėjo 170 rub. už buto dokumentų ruošimą ir įforminimą, 1992-01-29 pateikė Susitarimą, pavirtintą juriskonsulės, kad butas bus perkamas S. Č. ir A. Č. vardu (e. bylos 1t., b. l. 43,44,50).1992-02-13 butas buvo inventorizuotas bei sudarytas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas (e. bylos 1t., b. l. 27,28). Šie bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog buto nuomininkai S. Č. ir A. Č. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nuomojamą butą privatizuoti ir atliko būtinus veiksmus šiai teisei realizuoti. Tačiau buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta. Svarbu pažymėti, jog teisiniai santykiai, susiklostantys dėl patalpų privatizavimo, yra sudėtingi ir specifiški. Tai yra procesas, užtrunkantis ilgesnį ar trumpesnį laiką, o veiksmai atliekami paeiliui tam tikra tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog butų privatizavimas savivaldybei buvo teisės aktų priskirta funkcija, būtent jai ir tenka atsakomybė už sklandų šio proceso įgyvendinimą, tinkamą privatizavimo dokumentų įforminimą bei pirkėjo informavimą apie būtinus atlikti veiksmus. Todėl atsakovės nurodomi teiginiai apie byloje esančių buto privatizavimo dokumentų formos ydingumą vertintini kritiškai bei nesudaro pagrindo abejoti dėl pirkėjų S. Č. ir A. Č. išreikštos valios įsigyti butą lengvatine tvarka. Ieškovų teigimu, jie buvo tikri, kad privatizavimo procedūra baigta ir butas tapo jų nuosavybe. Tokį įsitikinimą, teismo vertinimu, galėjo lemti ir faktas, kad nuomos santykiai tarp šalių nutrūko, o butas nebuvo grąžintas į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių objektų sąrašą. Be to, A. Č. po savo sutuoktinio S. Č. mirties į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, ir tai leidžia manyti, jog ji save laikė buto bendraturte, o jos sūnus V. Č. 2005-03-10 pareiškime notarui dėl palikimo priėmimo nurodė, jog po jo tėvo mirties liko dalis buto, esančio Kalvarijų g. 162-1, Vilniuje (e. bylos 1t., b. l. 54,55). Taip pat nėra pagrindo teigti, jog pirkėjai nesutiko su buto įkainavimu ir, kaip nurodo atsakovė, prarado suinteresuotumą įsigyti butą. Tokia teisinė pozicija yra grindžiama prielaidomis, yra deklaratyvi, nes neparemta jokiais rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog Įkainojimo akte nėra atlikta jokių žymų apie nesutikimą su buto kaina, kaip ir nėra duomenų apie tai, jog būtų pateiktas raštiškas pirkėjo nesutikimas. Atsakovės teigimu, jos archyve dokumentų, susijusių su buto privatizavimu nėra išlikę, tačiau tai nepaneigia fakto, jog procesas buvo vykdomas. Tuo pagrindu butas buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir negrąžintas į savivaldybės balansą iki šiol. Remiantis bylos medžiaga galima daryti išvadą, jog šioje proceso stadijoje būtent savivaldybei, kaip atsakingai už gyvenamųjų patalpų privatizaciją institucijai, kilo pareiga tinkamai informuoti pirkėjus apie tolimesnius jų veiksmus bei pabaigti pradėtą buto privatizavimą. Be kita ko, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog netinkamas šios pareigos įvykdymas, neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3- 67/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, bei vadovaudamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendžia, jog S. Č. ir A. Č. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu laiku ir tinkamai išreiškė savo valią privatizuoti jų nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. įgijo subjektinę teisę, kurios neįgyvendino ne dėl savo kaltės, todėl jų įgyta pažeista teisė turi būti ginama.

Dėl subjektinės teisės privatizuoti butą paveldėjimo

Lietuvos Aukščiausiojo teismo yra konstatuota, kad subjektinės teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Specialiojo teisės akto (Butų privatizavimo įstatymu) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-06-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2004, 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju mirusio S. Č. palikimą priėmė jo sūnus V. Č., kuris 2006-05-12 mirė (e. bylos 1 t., b. l.24, 53). Ieškovai L. Č., G. Č. ir T. Č. priėmė jo palikimą faktiniu valdymu (e. bylos 1 t., b. l. 51,52). Po A. Č. mirties (2020-07-16) atsiradusį palikimą priėmė jos vaikaičiai – ieškovai G. Č. ir T. Č. (e. bylos 1 t., b. l. 46).

Atsižvelgiant į tai, kad S. Č. ir A. Č. galiojant Butų privatizavimo įstatymui įgijo teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau šios teisės nerealizavo, ieškovai – jų įpėdiniai, jokios kitos gyvenamosios patalpos neprivatizavę lengvatine tvarka, paveldėtą jų reikalavimo teisę gali įgyvendinti.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų - turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Kaip nurodo ieškovai, apie tai, kad butas, kuriame jie gyvena, nebuvo baigtas privatizuoti, sužinojo tik po A. Č. mirties 2020m. vasarą, kuomet jos vaikaičiai kreipėsi į notarų biurą ir tuo pagrindu jiems buvo išduotas liudijimas. Tuo metu, kaip matyti, buvo atliekama nekilnojamojo turto registracijos paieška, buvo kreiptasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (e. bylos 1t., b. l. 37,38, 51,52). Į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo ieškovai kreipėsi 2021-12-08. Nurodytų veiksmų analizė leidžia teigti, jog sužinoję faktą, kad butas, kuriame dar nuo 1968 metų gyveno S. Č. ir A. Č., nėra privatizuotas, ieškovai ėmėsi aktyvių veiksmų bei kreipėsi teisinės gynybos. Be to, pagal teisių pažeidimo pobūdį, jis laikytinas tęstiniu, kaip tai numato CK 1.127 straipsnio 5 dalis. Remiantis išdėstytu galima pagrįstai teigti, jog bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis). Civilinių bylų procese dispozityviosiose bylose visa apimtimi galioja ir dispozityvumo ir rungimosi principai ir taikoma bendroji CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Teismas, įvertinęs ir ištyręs įrodymus bei jų tarpusavio ryšį, vadovaudamasis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176-185 str.), bet ir remdamasis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu sprendžia, jog ieškovų pareikštas ieškinys dėl jų teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas pilnai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 79 straipsnį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis).

Ieškovai pateikė prašymą priteisti 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas surašant ieškinį bei už atstovavimą teisme bei sumokėjo 85 Eur žyminį mokestį. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teismo vertinimu, ieškovų nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl iš atsakovės priteistinos pilnai (CPK 98 straipsnis). Taip pat iš atsakovės priteistinas 85 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, jog tiek žyminį mokestį, tiek ir išlaidas už teisinę pagalbą yra apmokėjusi ieškovė L. Č., todėl visos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės priteistinos jos naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 269-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovams L. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) T. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti butą (unik. Nr. 1094-8006-9016:0108), esantį K. g. 162-1, Vilniuje pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovais buto pirkimo-pardavimo sutartį už kainą, apskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatyme bei šiam įstatymui įgyvendinti numatytų teisės aktų nustatytą tvarką.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 111109233, 1900 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės L. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.