Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. Č., T. Č. ir G. Č. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai L. Č., T. Č. ir G. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo, prašydami pripažinti ieškovams teisę pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (toliau – Butų privatizavimo įstatymas) lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), ir įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovais Buto pirkimo–pardavimo sutartį už kainą, apskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas pripažino ieškovams teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esant Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovais Buto pirkimo–pardavimo sutartį už kainą, apskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatyme bei šiam įstatymui įgyvendinti numatytų teisės aktų nustatytą tvarką. Atsakovė, grįsdama apeliacinį skundą, argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino nepagrįstai, nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, t. y. neatsižvelgė į tai, jog S. Č. neatliko veiksmų, kurie buvo būtini pagal Butų privatizavimo įstatymą teisei privatizuoti Butą įgyti, tarp šalių nesusiklostė Buto privatizavimo santykiai, savo turėtos subjektinės teisės privatizuoti Butą asmenys tinkamai neįgyvendino ir ši teisė negali būti ginama.

14. Taigi, byloje kilo ginčas dėl asmens teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgijimo sąlygų bei įgyvendinimo tvarkos ir faktinių aplinkybių, kurias būtina nustatyti sprendžiant dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą (ne)įgijimo.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, asmuo buvo įgijęs teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmųjų dviejų teisės privatizuoti būstą įgijimo sąlygų tenkinimo, t. y. dėl to, kad Butas galėjo (gali) būti privatizavimo objektu, ir dėl to, kad S. Č. ir A. Č. buvo tinkami Buto privatizavimo subjektai. Ginčas kyla dėl trečiosios teisės privatizuoti Butą įgijimo sąlygos, t. y. keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. Č. bei A. Č. laiku ir tinkamai išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti Butą, atlikdami per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė jų ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl Buto privatizavimo.

17. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, nustatė 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas Nr. I-1374 (toliau – Butų privatizavimo įstatymas), kuriame buvo nustatytos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygos (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis), sutarties forma (Butų privatizavimo įstatymo 10 straipsnis) ir kt. Asmuo savo valią pasinaudoti teise įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais atlikdamas šiai teisei įgyti būtinus Butų privatizavimo įstatyme nurodytus veiksmus, detalizuotus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės).

18. Taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Prie pareiškimo turi būti pridėtas šių taisyklių 18 punkte nurodytas susitarimas. Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais); toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai; patvirtintas susitarimas pridedamas prie pareiškimo; nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad pagal miestų, rajonų valdybų, įmonių, įstaigų, organizacijų užsakymą valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai inventorizuoja parduodamus gyvenamuosius namus, butus. Taisyklių 10 punkte įtvirtinta, kad privatizuojamo buto kainą nustato tarnybos ar komisijos, kurias paskiria miesto, rajono valdyba; Tarnyba ar komisija su buto įkainojimo aktu supažindina pirkėją; jeigu pirkėjas nesutinka su nustatytąja kaina, jis per 10 dienų nuo supažindinimo su aktu kreipiasi motyvuotu raštu į miesto, rajono valdybą; ši per 15 dienų privalo išnagrinėti pirkėjo pareiškimą; valdybos sprendimas galutinis. Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pirkėjui įmokėjus pradinę įmoką, savivaldybės nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą ir 1 proc. namo (perkant namą) ar 0,5 procento buto (perkant butą) kainos, nurodytos sutartyje, dydžio valstybinį mokestį, pirkimo–pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šioje byloje ginčo objektu esančios trečiosios gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą teisės įgijimo sąlygos, yra nurodęs, kad siekdamas privatizuoti butą, iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, nuomininko ir šeimos narių susitarimas, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimas privatizuoti butą ir kt. Asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo, savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras, kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

20. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką). Taigi, ar asmuo buvo išreiškęs savo valią pagal Butų privatizavimo įstatymą pasinaudoti teise privatizuoti namą (butą), atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, sprendžiama įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, atsižvelgiant įgyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką, kylančią taip pat ir iš to, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra, kaip minėta, tam tikras procesas, užtrunkantis tam tikrą laiko tarpą.

21. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1992 m. sausio mėn. S. Č. pateikė pareiškimą, nurodydamas, jog pageidauja pirkti Butą (e. t. 1, b. l. 43). Pareiškime įrašyta žyma: „sumokėta 1992-01-09“, taip pat pareiškimo apačioje nurodyta data ir numeris „92-01-28 – 2622“ (e. t. 1, b. l. 43). Kvito šaknelė Nr. 461306 patvirtina, kad 1992 m. sausio 9 d. S. Č. sumokėjo Vilniaus miesto Šnipiškių seniūnijai 170 rublių už Buto dokumentų ruošimą ir įforminimą (e. t. 1, b. l. 50). 1992 m. sausio 29 d. S. Č., A. Č., V. Č. ir L. Č. pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriame susitarė, kad Butas bus perkamas nuomininkų S. Č. ir A. Č. vardu; susitarimas patvirtintas juriskonsultės (e. t. 1, b. l. 44). 1992 m. vasario 13 d. Butas buvo inventorizuotas (e. t. 1, b. l. 39–42) ir įkainotas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktu, kuriame nurodyta apskaičiuota bendra Buto kaina – 17 850 rubliai (e. t. 1, b. l. 27–28). Valstybiniuose ir savivaldybės archyvuose duomenų apie Buto privatizacijos procedūrą nerasta. Atsakovės teigimu, saugojimui į Vilniaus m. savivaldybės administracijos Archyvo skyrių 2013 m. sausio 11 d. bylų perdavimo aktu buvo perduotos tik privatizuotų butų pirkimo–pardavimo sutartys ir jų rengimo dokumentų bylos (DOK-104913, DOK-53472).

22. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad S. Č. laiku ir tinkamai pateikė pareiškimą dėl Buto privatizavimo, apmokėjo pradines Buto privatizavimo procedūros vykdymo išlaidas, Buto gyventojai sudarė susitarimą, kad Butas bus perkamas S. Č. ir A. Č. vardu; atsakovė Butą inventorizavo ir įkainojo. Buto įkainojimo akte buvo nurodyta, kad prieš notariškai tvirtinant pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas turi sumokėti: pradinį įnašą grynais pinigais – 1 088 rublius; įmoką investiciniais čekiais – 15 673 rublių vertės; valstybinį mokestį – 89 rublius, ir mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą – 170 rublius (e. t. 1, b. l. 28). Kaip minėta, kvito šaknelė Nr. 461306 patvirtina, kad 1992 m. sausio 9 d. S. Č. sumokėjo Vilniaus miesto Šnipiškių seniūnijai 170 rublių už Buto dokumentų ruošimą ir įforminimą (e. t. 1, b. l. 50). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad S. Č., priešingai, nei teigia atsakovė, buvo ne tik išreiškęs valią privatizuoti Butą, tačiau realiai vykdė su šios valios įgyvendinimu susijusias tolimesnes procedūras, vykdė Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingas sąlygas. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys dokumentai yra pakankami nustatyti, kad Buto nuomininkai ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nuomojamą Butą privatizuoti, tačiau ir atliko būtinus veiksmus šiai teisei realizuoti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovės teiginius, kad nuomininkai atsisakė privatizuoti Butą dėl jiems nepriimtinos jo įkainojimo sumos (CPK 178 straipsnis). Priešingai, Buto įkainojimo akte nurodytos sumos už dokumentų tvarkymą sumokėjimas patvirtina nuomininkų valią vykdyti privatizavimo procedūras ir įgyvendinti teisę įgyti Butą nuosavybėn. Išvadą, kad buvo suderinta šalių valia dėl Buto pardavimo nuomininkams, netiesiogiai patvirtina ir atsakovės elgesys: nors Buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, atsakovė ilgus metus nekėlė klausimo dėl Buto nuomos santykių, negrąžino turto į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių objektų sąrašą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog archyve nėra išlikusių Buto privatizavimo dokumentų, nepaneigia pateiktais dokumentais patvirtinto fakto, kad privatizavimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas. Įvertinus pradėtą ir vykdytą Buto privatizavimo procedūrą, jos metu nuomininkų atliktus veiksmus, sumokėtą sumą už dokumentų tvarkymą, taip pat atsižvelgiant į atsakovės funkcijas šiame procese, pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad savivaldybei teko atsakomybė už sklandų proceso vykdymą, tinkamą dokumentų įforminimą ir rūpestį, jog procesas neliktų nepabaigtas. Aplinkybė, kad proceso eiga nebuvo užtikrinta ir eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl jo pabaigos ar Buto nuosavybės / naudojimo pagrindo, neturi sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir atlikusiems aiškius tokią valią patvirtinančius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

23. Apibendrinant nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo aktualių butų privatizavimo procesą reglamentavusių teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos ar pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Bylos medžiaga ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad S. Č. iš esmės tinkamai ir laiku išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti Butą, atliko būtinus veiksmus šiai teisei įgyvendinti ir, atitinkamai, įgijo teisę privatizuoti butą, o tuo pagrindu susiklostė Buto privatizavimo subjektų santykiai dėl buto privatizavimo (CPK 185 straipsnis).

24. Šios išvados nepaneigia atsakovės teiginiai, kad S. Č., susipažinęs su Buto įkainojimo aktu, jo nepasirašė ir negrąžino seniūnijai, į ją nebesikreipė, neapmokėjo jame įvardintų mokėjimų, todėl Buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta ir S. Č. atitinkamai teisės privatizuoti Butą dėl to neįgijo. Šie atsakovės argumentai neatitinka pirmiau aptartos būtinybės tokio pobūdžio situacijose atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką ir sudėtingumą; teisės normas aiškinti bei taikyti ne formaliai, bet įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Taip pat nurodyti atsakovės teiginiai yra neįrodyti ir iškreipia atsakovės, kaip už proceso eigą bei tinkamumą atsakingos institucijos, ir gyvenamąjį būstą siekiančio įsigyti fizinio asmens teisių bei pareigų balansą. Pirma, atsakovės teiginys, kad S. Č., susipažinęs su įkainojimo aktu, nesutiko su nurodyta turto kaina, todėl akto nepasirašė ir negrąžino seniūnijai, į ją nebesikreipė, nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais duomenimis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taisyklėse nėra detalizuota turto įkainojimo akto pateikimo ar pasirašymo tvarka, o Taisyklių 10 punkte nustatyta privatizavimo institucijos pareiga informuoti pirkėją apie nustatytą privatizavimo objekto kainą. Byloje nėra duomenų, kodėl įkainojimo aktas buvo perduotas S. Č.; taip pat, kaip pagrįstai nurodo ieškovai, nėra aišku, ar buvo sudarytas tik vienas Buto įkainojimo akto egzempliorius. Taip pat nėra duomenų, jog nuomininkas būtų reiškęs nepritarimą įkainojimo sumai. Priešingai, kaip minėta, jis sumokėjo vieną iš akte nurodytų sumų. Antra, sutiktina su ieškovais, kad atsakovė nepagrįstai veiksmus, kuriuos įgyvendinus įgyjama teisė privatizuoti butą, t. y. dėl kurių susiklosto privatizavimo teisiniai santykiai, tapatina su kainos už Butą sumokėjimu ir Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu. Kaip jau buvo nurodyta, gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; jo metu turi būti atliekamos kelios viena paskui kitą sekančios procedūros. Dėl to veiksmų, kurių atlikimo pagrindu buvo įgyjama teisė privatizuoti butą, negalima tapatinti su šios procedūros baigiamaisiais veiksmais. Nagrinėjamu atveju faktinių aplinkybių, susijusių Buto privatizavimo procedūros vykdymu 1992 m., nustatymas byloje yra apsunkintas, nes nuo jų vykdymo jau yra praėję daugiau kaip 30 metų, o S. Č., inicijavęs Buto privatizavimo procedūras ir jas atlikęs, yra miręs. Tačiau pateikti dokumentai patvirtina, kad procedūros buvo vykdomos, sumokėtos tam tikros sumos. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog Buto privatizavimo procedūra nutrūko dėl S. Č. kaltės ar jo valia; nors Buto pirkimo–pardavimo sutartis ir nebuvo sudaryta. Priešingai, atsakovės elgesys sudarė prielaidas Buto naudotojams manyti, jog privatizavimo procedūros baigtos ir jie yra Buto savininkai – per visą laikotarpį atsakovė nekėlė klausimo dėl Buto nuomos ar ieškovų naudojimosi Butu pagrindų, Butas nebuvo grąžintas į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių objektų sąrašą.

25. Grįsdama apeliacinį skundą, atsakovė nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra neįvykdomas, nes pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovė nėra Buto savininkė. Nurodytas atsakovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pirma, tai, kad nuosavybės teisė nėra išviešinta registre, nereiškia, jog atsakovė jos neturi. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, o šiuo atveju įrašų registre apie nuosavybės teises į ginčo Butą nėra (e. t. 1, b. l. 37). Taigi, tokie duomenys registrui nebuvo pateikti, todėl Nekilnojamojo turto registro įrašai nei patvirtina, nei paneigia atsakovės nuosavybės teises į turtą. Antra, valstybės turto, į kurį savivaldybės įgyja nuosavybės teisę, rūšis reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas (toliau – VTPSNĮ). Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad savivaldybių nuosavybėn pagal šį įstatymą perimamas savivaldybių apskaitoje registruotas ir jų valdomas arba savivaldybių faktiškai valdomas valstybės turtas – neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos. Byloje nustatyta, kad po 1992 m. Butas nebuvo privatizuotas, jis taip pat nebuvo grąžintas į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių objektų sąrašą, tačiau, remiantis nurodytomis VTPSNĮ nuostatomis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra Buto savininkė. Atsakovė šios aplinkybės nepaneigė (CPK 185 straipsnis). Trečia, kaip pagrįstai pažymėjo ir ieškovai, atsakovė nekėlė šio klausimo pirmosios instancijos teisme ir neginčijo aplinkybės, kad yra turto savininkė. Priešingai, atsakovė aktyviai veikė kaip turto savininkė, teikė atsikirtimus į ieškinį, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytą, atsakovės apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

26. Atsakovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismo įpareigojimas parduoti Butą ieškovams už kainą, apskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatyme bei šiam įstatymui įgyvendinti numatytų teisės aktų nustatytą tvarką, yra neįgyvendinamas, nes prieštarauja šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui, t. y. pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – PBĮAIĮ) 25 straipsnio 2 dalį, savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai gali būti parduodami už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, savivaldybės tarybos sprendimu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus ir neatitinkančius teisinio reglamentavimo. Butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. ir reglamentavo valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta, kad S. Č. pateikė pareiškimą dėl Buto privatizavimo 1992 m. sausio mėn. (e. t. 1, b. l. 43). Netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams, todėl tokio įstatymo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nors pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012). Atitinkamai, atvejus, kai turtas perkamas įgijus tam teisę ir pagal Butų privatizavimo įstatymą, įtvirtina PBĮAIĮ 25 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, aptartas atvejis, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (PBĮAIĮ 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovės teiginiai dėl teismo įpareigojimo neįgyvendinamumo.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti / keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, ištyrė reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino jas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 157/1996/776/977), 59–60 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

29. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Ieškovai prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jiems lygiomis dalimis iš atsakovės; pateikė duomenis, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirta 2 420 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai (DOK-169335).

31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys). Nagrinėjamu atveju prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį ir ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą prašymą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovės (apeliantės).

32. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3245-465/2022 palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovams L. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti, t. y. po 806,67 Eur (aštuonis šimtus šešis eurus 67 ct) kiekvienam ieškovui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.