Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. S. ir atsakovo V. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-295-632/2024 pagal ieškovės P. S. ieškinį (patikslintą ieškinį) atsakovui V. M. dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo ir atsakovo V. M. patikslintą priešieškinį ieškovei P. S. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl naujų įrodymų

19. 2024 m. birželio 10 d. apeliacinės instancijos teisme gautas atsakovo V. M. prašymas (DOK-4598) priimti naujus įrodymus: perlo terminalo mokėjimus, 4 vnt., 4 lapai; mokymo kuponą, 2 lapai; ekrano kopiją, kad C kategorija išlaikytas egzaminas, 1 lapas; prašymą išduoti naują vairuotojo pažymėjimą, 1 lapas; grynųjų pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2 vnt., 1 lapas.

20. Prašyme nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog atsakovas neturės galimybės žodžiu pateikti papildomus paaiškinimus apie asmenines aplinkybes, įvykusias po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, jis nori pateikti papildomus rašytinius įrodymus, kurie turi reikšmės jo asmenybės teigiamų pokyčių įrodinėjimui ir charakterizavimui. Papildomai teikiami įrodymai, kad atsakovas moka periodines išmokas dukters išlaikymui.

21. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

22. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

23. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

24. Pažymėtina, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo teikiamus įrodymus, juolab, kad naujai prašomi priimti įrodymai neturės įtakos sprendžiant šalių ginčą, byloje yra pakankamai įrodymų minėtam ginčui išspręsti.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

26. Teisėjų kolegija, atmesdama aukščiau nurodytą apeliantės argumentą, pažymi, jog CPK 376 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti teismo vaidmenį šeimos bylose, nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. CPK 405 straipsnyje, reglamentuojančiame bylų dėl tėvų valdžios apribojimo ypatumus, nustatyta, kad jeigu ieškovo nurodytu pagrindu ieškinys negali būti patenkintas, tačiau nagrinėdamas bylą teismas nustato kitas aplinkybes, dėl kurių ieškinys gali būti patenkintas, gavęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, teismas ieškinį patenkina. Tai reiškia, kad teismo, nagrinėjančio klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) ar tėvų valdžios apribojimo, nesaisto nei ieškinio (prašymo) dalykas, nei faktinis pagrindas. Šios kategorijos bylose teismo nevaržo ir teisinis reikalavimo pagrindas: kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CPK 135 straipsnio 1 dalis ir kitos civilinio proceso normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo sprendžiant ginčą jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 60 punktą).

27. Kita vertus, net ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo prerogatyvą taikyti teisės normas šio ginčo santykiui, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti CK 3.179 straipsnyje įtvirtintą vaiko ir tėvo atskyrimą.

28. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 3.179 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų (CK 3.179 straipsnio 3 dalis). Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš dviejų tėvų valdžios ribojimo rūšių, taikoma laikinai, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių nesant tėvų kaltės.

29. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tėvų ir vaiko atskyrimas – laikina vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, kuri leidžia veiksmingai suderinti prieštaringus visų suinteresuotų asmenų interesus – užtikrinti vaikui geriausias įmanomas gyvenimo sąlygas, ginti vaiko šeimos gyvenimą su socialiniais tėvais ir kartu nenutraukti ar bereikalingai nesilpninti vaiko ir jo biologinių tėvų ryšio, taikoma iki tol, kol išnyks aplinkybės, dėl kurių vaikas atskirtas nuo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020, 49 punktas). Šio instituto tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020, 52 punktas). Pripažįstama, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos galimas tik jei: 1) tai yra nustatyta įstatyme; 2) taikant tokią priemonę yra siekiama teisėtų tikslų; 3) šis atskyrimas yra būtina ir 4) proporcinga priemonė, derinant vaiko teisę augti saugioje aplinkoje ir vaiko teisę būti ugdomam tėvų šeimoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 22 punktas).

30. Teisėtas vaiko atskyrimo nuo šeimos tikslas, šios priemonės būtinumas ir proporcingumas paprastai visada pasireiškia, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 24 punktas).

31. CK 3.179 straipsnyje, reglamentuojančiame tėvų ir vaiko atskyrimą, nėra apibrėžtas sąrašas aplinkybių, kurioms esant vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų, o nurodytas tik bendras principas, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Kitaip tariant, vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-943/2024).

32. Kaip jau minėta, vaiko ir tėvų atskyrimas gali būti taikomas, kai tėvai negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, nenustačius tėvų veiksmuose kaltės. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, būdamas jauno, darbingo amžiaus, dukros neaugino, nesirūpino, ilgą laiką jos neišlaikė ir buvo už tai nuteistas. Jis ilgą laiką nesidomėjo, nevykdė jokių pareigų dukros atžvilgiu, ir tik po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, jis pareiškė prieštaravimą ir pareiškė norą matyti su dukra. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo kreipimasis į išvadą teikiančios institucijos atstovus dėl pagalbos sukurti bendravimo tvarką, vertinamas nepakankamai rimtu, kaip siekis užmegzti tvarius ryšius su dukra, nes vėlesni atsakovo veiksmai – jo išvykimas atgal į užsienio valstybę, rodo, kad kreipimasis buvo greičiau formalus ir neatspindi stabilumo požymio. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovas nevykdo savo pareigų nepilnametei dukrai ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl savo kaltės. Taigi, nustačius atsakovo kaltę, negali būti taikomas tėvo ir vaiko atskyrimas, o turi būti sprendžiama dėl tėvo valdžios apribojimo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepilnametė šalių dukra su atsakovu kartu nebegyveno nuo ankstyvos vaikystės, tarp jų niekada nebuvo susiformavęs ryšys, todėl dar ir dėl šios aplinkybės nėra pagrindo taikyti tėvo ir vaiko atskyrimo instituto.

33. CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Šis tėvų valdžios apribojimo sąlygų sąrašas yra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009; 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikoma tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020). Apribojus tėvų valdžią, tėvai netenka asmeninių teisių – teisės gyventi su vaiku, reikalauti grąžinti vaiką iš kitų asmenų, dalyvauti jį auklėjant, bendrauti ir matytis su vaiku, jei tai kenkia jo interesams, tačiau lieka pareiga jį išlaikyti.

34. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Šios pareigos vykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Jeigu tėvai nesirūpina vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, reiškia, kad jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams atitinkamus apribojimus.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų valdžia turi būti įgyvendinama nuolat ir teismas turi vertinti nuosekliai pasikartojančius tėvo (motinos) veiksmus. Tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015). Domėtis vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

36. Nagrinėjamu atveju iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tai, kad atsakovas pradėjo dengti išlaikymo įsiskolinimą, kreipėsi dėl buities jo gyvenamojoje aplinkoje tyrimo ir išklausė pozityvios tėvystės kursą, laikytina minimaliais pasikeitimais. Be to, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad atsakovo kreipimasis į išvadą teikiančios institucijos atstovus dėl pagalbos sukurti bendravimo tvarką negali būti vertinamas kaip pakankamai rimtu siekiu užmegzti tvarius ryšius su dukra, nes vėlesni atsakovo veiksmai – jo išvykimas atgal į užsienio valstybę, rodo, kad kreipimasis buvo greičiau formalus ir neatspindi stabilumo požymio. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog tai, kad atsakovas po ieškovės pareikšto ieškinio teisme dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo pradėjo šiek tiek keisti savo elgesį, nesudaro pagrindo spręsti, jog jo elgesys yra stabilus, pastovus ir duodantis realių rezultatų. Išlaikymo įsiskolinimo dengimas ir išlaikymo teikimas negali būti prilyginamas tėvo pareigų vykdymui būdu, pilna apimtimi atitinkančiu nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų valdžios turinį nustatančio CK 3.155 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

37. Psichologės A. S. pateiktoje 2022-06-10 pažymoje dėl nepilnametės E. M. nurodyta, kad tarp E.ir ieškovės sutuoktinio yra susiformavęs tėvo ir dukters ryšys. E. M. savo tėčiu laiko D. S., ji sako, kad jis ją augina, rūpinasi ir myli. Vaiko psichologinei raidai vaiko – tėvo ryšio nutraukimas tarp E.ir D. S. būtų trauma vaikui. Vaikas turėtų išgyventi visus netekties etapus, o tai galimai apsunkintų vaiko vystymąsi, atsilieptų ugdymui ir pažinimui. Naujas tėvo – vaiko ryšio tarp E.ir V. M., kuris yra biologinis vaiko tėvas, kūrimas gali užtrukti ilgai, tai gali trukti visą gyvenimą. Tarp atsakovo ir dukros E. nėra jokio emocinio ryšio, dukra jo nėra mačiusi, nepažįsta.

38. Institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadas, kuriose nurodė, kad dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios ribojimo ir atsakovo prašomos bendravimo tvarkos nustatymo apimties ir galimybės tai daryti nepažeidžiant vaiko teisėtų interesų pasisakys teismo posėdžio metu po visų įrodymų išanalizavimo. Institucija pažymėjo, kad išklausius vaiko nuomonę E. M. nurodė, jog savo tėčiu laiko D. S., kad ji žino, kad D. S. yra jos netikras tėtis, bet tikrojo ji nepažįsta, jo nėra mačiusi, tik mama yra rodžiusi nuotraukas.

39. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (išvadą teikiančios institucijos) 2023-09-21 rašte nurodyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau - ir Skyrius) papildomai informuoja, jog V. M. į Skyrių yra kreipęsis du kartus dėl galimai pažeidžiamų jo ir atskirai gyvenančio vaiko E. M. teisių pažeidimo. 2021-04-06 atsakovas parašė elektroninį laišką, išreikšdamas norą bendrauti su dukra. Atlikus tyrimą nustatyta, kad vaikas atsakovo kaip tėvo net nepažįsta, buvo rekomenduota su vaiku atstatyti ryšį dalyvaujant specialistams, bet atsakovas gyveno užsienyje ir jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. 2021-04-08 tyrimas buvo baigtas nenustačius vaiko teisių pažeidimo. 2023-01-02 atsakovas kreipėsi į Skyrių, prašydamas tarpininkauti atstatant ryšį tarp jo ir dukros E. pasitelkiant psichologą. Atlikus tyrimą vaiko teisių pažeidimo taip pat nebuvo nustatyta. Skyrius iniciavo atvejo vadybos procesą V. M. dėl emocinio ryšio atstatymo (nustatymo). Atvejo vadybos procesas vyko nuo 2023-01-10 iki 2023-04-07, kuris vyko pagal atsakovo gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje. 2023-04-07 atvejo vadyba buvo nutraukta, nes atsakovas išvyko gyventi į užsienį ir daugiau iniciatyvos bendrauti su dukra nebeišreiškė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas byloje nepateikė jokių duomenų, jog po minėto institucijos rašto teismui pateikimo būtų kreipęsis į instituciją dėl pagalbos bendrauti su dukra.

40. Išvadą teikiančios institucijos atstovas teismo posėdyje prašė tenkinti ieškinį, priešieškinį atmesti, nes ryšio tarp atsakovo ir dukros nėra, tarnybos dėka buvo organizuojami atsakovo, kaip tėvo, ir E. M. susitikimai, tačiau atsakovas pareiškė išvykstantis dirbti į užsienį. Institucijos nuomone, atsakovas vėl bet kada gali tą patį pareikšti, išvykti palikęs dukrą.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, specialistų (ekspertų, psichologų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų, medicinos darbuotojų) teikiamos išvados, nuomonės, pasiūlymai, liudijimai yra vertinami kaip patikimesni įrodymai ir dėl geriausių vaiko interesų apsaugos turi esminę reikšmę. Akcentuotina, kad nors atsakovui ir buvo teikiama valstybės pagalba ( Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva buvo organizuojami atsakovo ir E. M. susitikimai), atsakovas nebuvo suinteresuotas nei bendrauti su dukra, nei aktyviai keisti savo požiūrio į tėvystę. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kokių veiksmų ėmėsi grįžęs iš užsienio dėl bendravimo su dukra tarpininkaujant vaiko teisių apsaugos specialistams. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės ir netgi po jo, atsakovui girdėjus ieškovės atstovės pastabas baigiamosiose kalbose iki įrodymo atnaujinimo, jis nepateikė jokių duomenų, kad būtų domėjęsis, koks psichologas, kokiomis sąlygomis šiuo atveju galėtų teikti pagalbą, nepateikta jokių duomenų, koks pereinamasis laikotarpis nustatytinas, koks specialistas, turintis psichologo išsilavinimą, gali teikti atitinkamą pagalbą, kad būtų atkurtas atsakovo ir jo dukters ryšys, kokios priemonės bus pasitelktos ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui nesiimant jokių aktyvių veiksmų bendrauti su dukra, neįmanoma sukurti tarpusavio ryšio su ja ir įgyvendinti tėvo pareigas dukros atžvilgiu, o tai neatitinka geriausių šalių nepilnametės dukters interesų.

42. Nuotoliu ir dalyvaujant psichologei išklausyta nepilnametė šalių dukra E. M. paaiškino, kad apie atsakovą žino tiek, kiek jai pasakojo mama, šiuo metu apie atsakovą, kaip biologinį tėtį, daugiau žinoti ir su juo užmegzti ryšių nenori. Pažymėtina, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (CPK 380 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

44. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vaiko teisių tarnybos atstovai byloje dalyvavo pasyviai ir pakankamai formaliai, subjektyviai, be faktinių argumentų, palaikė ieškovę, objektyviai patys jokių veiksmų neatliko, kad vaiko interesais šalims rasti taikų sprendimą. Nors 2023-09-21 pateikė papildomą medžiagą, tačiau rašte faktus išdėstė tendencingai ir klaidinančiai (pvz., kad išvyko gyventi į užsienį, daugiau iniciatyvos bendrauti su dukra nereiškė). Paskutiniojo posėdžio metu iš atstovo pasisakymo byloje kyla pagrįstų abejonių, ar buvo tinkamai pasiruošta galutinei išvadai (pasikeitė ir institucijos įgaliotas atstovas procese). Pasisakymai buvo iškreipiantys faktus ir riboti, neobjektyvūs ir net žeminantys atsakovą. Institucija nevertino dabarties, visiškai nevertino atsakovo patikslinto priešieškinio atskirų punktų įgyvendinimo.

45. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, įgyvendindama vaiko teisių apsaugos politiką savivaldybių teritorijose bei dalyvaudama formuojant valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, pati ar per struktūrinius padalinius: gina ir užtikrina vaiko teises bei atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams savivaldybių teritorijose visą parą; renka informaciją apie vaiko teisių apsaugos būklę savivaldybėse ir teikia metodinę pagalbą bei siūlymus savivaldybės institucijoms ir įstaigoms dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo tobulinimo; CK nustatytais atvejais ir tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus teisme, dalyvauja teismo posėdžiuose ir pateikia teismui išvadą, atstovauja vaiko interesams; bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 9, 14, 17 punktai). Šiuo atveju apeliantas kvestionuoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (jų atstovų) atliktus veiksmus, tačiau, pažymėtina, kad teismas nevykdo šios institucijos veiklos priežiūros. Apeliantas, manydamas, kad jo teisės ir teisėti interesai pažeisti, savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka (kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierę dėl Tarnybos veiksmų vertinimo atlikimo). Kartu pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo, jog Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2023-09-21 rašte faktus išdėstė tendencingai ir klaidinančiai (pvz., kad atsakovas išvyko gyventi į užsienį, daugiau iniciatyvos bendrauti su dukra nereiškė), tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad po 2023-09-21 būtų kreipęsis į tarnybą dėl institucijos pagalbos bendrauti su dukra. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti byloje institucijos pateikta išvada.

46. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia taip pat tuo, jog psichologė A. S. turėjo ribotas žinias teikdama 2022-06-10 išvadą. Kalbėtasi buvo pas ją tik porą kartų, vieną kartą su visa šeima, kai pokalbį trikdė mažasis broliukas, antrą kartą mergaitei būnant su mama ir D. S., bet niekada ji nebuvo viena, buvo vengta biologinio tėvo temos, o atsakovas nebuvo kviestas bendravimui. Visiškai netinkamas teismo posėdyje buvo išsakytas psichologės pateiktas pavyzdys, kaip jaustis turėtų vaikas, sužinojęs apie atsiradusį kitą vyrą-tėvą. Civilinėse bylose pateiktų privačių psichologų rekomendacijos, gautos iš suinteresuotos šalies, remiantis vien tik tos šalies paaiškinimais ir jos pateiktais duomenimis, bet neįvertinus visų aplinkybių, nepabendravus su atsakovu, teismo turi būti vertinamos kritiškai.

47. Teisėjų kolegija, atmesdama aukščiau nurodytus argumentus, pažymi, jog psichologės A. S. 2022-06-10 išvada ir jos teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai neturėjo lemiamos įrodomosios reikšmės pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais įrodymais, bet byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, šių įrodymų sąsajumą ir įrodamąją galią vertindamas kompleksiškai su byloje esančių įrodymų visuma. Ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su A. S. 2022-06-10 išvada ir teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo.

48. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, charakterizuojančiomis atsakovo vengimą vykdyti tėvo pareigas dukros atžvilgiu, atsiedamas jas nuo bylos aplinkybių viseto, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir dėl jų atitinkamo vertinimo pasisakė. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, dėl kurių išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, tačiau faktas, jog minėtos aplinkybės teismo įvertintos skirtingai, nei jas vertina atsakovas, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą šioje ginčo dalyje.

49. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismas, spręsdamas, ar taikyti atitinkamas sankcijas ir prevencines priemones siekiant užtikrinti prioritetinius šalių nepilnametės dukros teises ir interesus, situaciją analizuoja atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvo valdžią, t. y. šiuo konkrečiu atveju atsakovo elgesį, dėl kurio susiklostė tokia faktinė situacija nagrinėjamoje byloje, atsakovo veiksmus tiek iki bylos iškėlimo teisme, tiek bylos nagrinėjimo metu. Taigi, aplinkybė, kad tik po bylos iškėlimo teisme pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo pasikeitė atsakovo elgesys (jis pradėjo dengti išlaikymo įsiskolinimą ir teikti išlaikymą), nagrinėjamo ginčo atveju negali būti prielaida atsisakyti neterminuotai apriboti tėvo valdžią, kadangi byloje nepakanka duomenų konstatuoti faktą, jog atsakovo požiūris į tėvo pareigas nepilnametės dukros atžvilgiu iš esmės pasikeitė, o nėra nulemtas siekiu bylos nagrinėjimo metu pateikti teismui įrodymus apie tinkamą pareigų vykdymą.

50. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų bylos įrodymų bei įrodymų, kurie teismą pasiekė jau pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės, tad teismas negalėjo tinkamai įvertinti visų atsakovo teigiamų gyvenimo pokyčių. Teismas turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, priimti papildomus dokumentus, įpareigoti išvadą teikiančią instituciją pateikti apie tai išvadą, pasiūlyti laikiną galimybių planą bendravimo pradžioje tarnybos ar kito savivaldybės socialinio paslaugų centro patalpose su savo specialistų pagalba.

51. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visos faktinės bylos aplinkybės turi būti nustatomos ir įrodymai ištiriami bylą nagrinėjant iš esmės. Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami. Procesinį sprendimą (nutartį) dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (CPK 256 straipsnis). Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas iki sprendimo priėmimo nenustato poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, prima ir paskelbia sprendimą teismo nustatytu laiku (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-865-381/2020; 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-804-330/2020).

52. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ištyrus įrodymus, išsprendus CPK 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, išklausius baigiamąsias kalbas ir teismui atidėjus sprendimo paskelbimą ir priėmimą (CPK 257 straipsnis), atsakovas 2024-03-09 pateikė teismui prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo. Kokią esminę įtaką, susijusią su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, turėtų atsakovo po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti įrodymai (vairavimo mokymo sutartis; vairuotojų mokymo kursų galutinės įskaitos egzaminų rezultatai, iš kurių matyti, kad 2024-03-01 (teismo posėdžio dienai) V. M. laikė teorijos egzaminą, kurį išlaikė; neformaliojo suaugusiųjų švietimo kuponas), apeliaciniame skunde neatskleista. Kaip jau minėta, baigus nagrinėti bylą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai negali būti priimami ir nagrinėjami. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimą, apelianto argumentus, susijusius su po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateiktu prašymu dėl rašytinių įrodymų prijungimo, atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimui.

53. CK 3.180 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Atsižvelgdamas į vaiko amžių, fizinio ir psichinio saugumo poreikį, į tai, kad tarp atsakovo ir vaiko nebuvo ir nėra susiformavusio jokio tarpusavio ryšio bei į vaiko išreikštą nuomonę dėl nenoro bendrauti su atsakovu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo metu šalių nepilnametės dukros bendravimo tvarkos su atsakovu nustatymas padarytų didelę žala vaiko emocinei sveikatai ir visai vystymosi raidai, todėl prieštarautų vaiko interesams. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas atsakovo patikslintas priešieškinis dėl bendravimo tvarkos nustatymo, yra pagrįsta ir teisėta.

54. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog yra pagrindas neterminuotai apriboti atsakovui tėvo valdžią nepilnametės dukros atžvilgiu, kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

55. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas visiškai nesirūpina nepilnamete dukra ir nėra duomenų, jog padėtis gali pasikeisti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl tėvų ir vaiko atskyrimo bei tėvų valdžios apribojimo, todėl egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas atskirtas nuo nepilnametės dukters E. M., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimą dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

56. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

57. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

58. Ieškovė iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo patyrė 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidas (2022-05-04 prašymas pirmosios instancijos teismui – 1 210 Eur; 2022-08-18 prašymas apeliacinės instancijos teismui – 605 Eur; 2023-04-26 prašymas kasacinės instancijos teismui – 726 Eur; 2023-12-05 prašymas pirmosios instancijos teismui – 484 Eur).

59. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis reikalavimo dėl išlaikymo padidinimo ir tokios pareigos iš esmės neginčijo, sutiko po 200 Eur iš karto mokėti, tik prašė teismo atsižvelgti į objektyvias aplinkybes ir pilnos sumos mokėjimą atidėti dėl jo turimų kitų įsipareigojimų, kuriuos vykdo, iki kitų metų. Nuo mokėtinos sumos 170 Eur, dėl kurios ginčo nebuvo, išlaikymo dydis pakilo 80 Eur, todėl, atsakovo vertinimu, ieškovės turėtų išlaidų priteisimas iš atsakovo yra per didelis. Apeliacinės instancijos teismas atmetama šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus ir pažymi, kad esamas teisinis reglamentavimas dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams nenumato galimybės atidėti sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, vykdymą. Be to, nors apeliantas teigia, jog sutiko iš karto mokėti po 200 Eur išlaikymą dukrai, tačiau byloje nėra įrodymų, kad iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovas pervesdavo ieškovei 200 Eur dydžio išlaikymą. Ieškovei prašant priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai padidinti iki 300 Eur, o atsakovui sutinkant mokėti ieškovės prašomą išlaikymo sumą tik po metų, nesant byloje duomenų, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu savanoriškai teiktų didesnį išlaikymą, laikoma, kad byloje kilo ginčas, todėl sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra teisiškai reikšminga, jog atsakovas sutinka mokėti didesnį išlaikymą ateityje.

60. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės neturtinis ieškinio reikalavimas (dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo) tenkinimas, o turtinis (dėl išlaikymo padidinimo) tenkintas 84 procentais, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ieškinys iš esmės yra patenkintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovės procesinis elgesys byloje buvo netinkamas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šiuo atveju tarp šalių pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų bei realaus teisingumo vykdymo. Atsižvelgiant į tai, taip pat į CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų šiame procese tarp šalių neskirstyti pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, o paskirstyti jas ieškovei iš atsakovo priteisiant 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. priteisti visą ieškovės patirtų atstovavimo išlaidų sumą.

61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą byloje atlygintinos valstybės lėšomis, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, o atsakovo apeliacinį skundą atmetus, yra pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už apeliacinio skundo parengimą patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, o už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovei priteisiamos 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. kovo 14 d. sprendimą dalyje, kuria atsakovas V. M. atskirtas nuo nepilnametės dukters E. M., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kurio rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti.

Neterminuotai apriboti tėvo valdžią V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnametės dukros E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

Priteisti iš V. M. nepilnametės dukters E. M. išlaikymui po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio patikslinimo padavimo dienos (2023-11-20) iki dukros pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo vaikui priteisimo vykdyti skubiai.

Priešieškinį atmesti.

Iš atsakovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovei P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 025 Eur (trijų tūkstančių dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.“

Iš atsakovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovei P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 331 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų trisdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.