Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių (atsakovių) R. L. ir A. A. apeliacinius skundus ir atsakovės R. P. prisidėjimą prie A. A. apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto KB KU „Nacionalinė kredito unija“ ieškinį atsakovėms A. A., R. P. ir R. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

25. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės

28. Taip pat nustatyta, jog atsakovė A. A. 2019 m. balandžio 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo savo dukrai atsakovei R. P. butą/patalpą – kambarį, adresu (duomenys neskelbtini) ir pastatą-gyvenamąjį namą, žemės sklypą, 5 ūkinius pastatus, pastatą – garažą, pastatą – pirtį bei kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, adresu (duomenys neskelbtini).

33. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs actio Pauliana sąlygų visetą, ieškovės ieškinį tenkino. Atsakovės A. A. ir R. L. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, įrodinėdamos praleistą vienerių metų ieškinio senaties terminą bei neteisingai vertintas actio Pauliana sąlygas. Kadangi atsakovių apeliacinių skundų argumentai iš esmės tapatūs, teisėjų kolegija vertins pateiktus apeliacinius skundu kartu, jų neišskirdama atskirai.

Dėl ieškinio senaties termino

35. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

36. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą, o savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu. Tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, kad apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir jo nurodytas aplinkybes vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Teismas, pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 64 punktas).

37. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė apie ginčijamus sandorius sužinojo 2020 m. balandžio 14 d., po to, kai patikrino iš prokuratūros gautą informaciją Nekilnojamojo turto registre. Apeliančių teigimu, informacija apie ginčo sandorius ieškovei buvo prieinama nuo jos išviešinimo 2019 m. balandžio 17 d. Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovė nepagrįstai remiasi atliktos patikros 2020 m. balandžio 14 d. aplinkybe sužinojimo faktui pagrįsti. Taigi ginčo šalys skirtingai įrodinėja sužinojimo apie sudarytus ginčo sandorius momentą.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi išsamius ir nuoseklius ieškovės paaiškinimus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, tarp jų teismui pateiktus rašytinius įrodymus (Nekilnojamojo turto registro išrašus, 2020 m. balandžio 9 d. atsakymą iš Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento) daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės sužinojimo momentą apie ginčijamus sandorius laikė 2020 m. balandžio 14 d. ir konstatavo, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

39. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors ginčijami sandoriai ir jų sudarymo faktas ir buvo išviešinti Nekilnojamojo turto registre, vien ši aplinkybė taip pat negali būti pagrindu ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo išviešinimo datos ar dar daugiau, laikyti, jog ieškovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, kadangi netikrino Nekilnojamojo turto registre duomenų. Ieškovė neprivalėjo domėtis įrašais apie atsakovės A. A. turtinę padėtį Nekilnojamojo turto registre, todėl pagrįstai nustatyta, kad ieškovės sužinojimo momentas apie ginčo sandorių sudarymą įvyko jos nurodomu momentu – 2020 m. balandžio 14 d. gavus duomenis iš Nekilnojamojo turto registro. Kaip nurodyta, į teismą ieškovė kreipėsi 2020 m. rugsėjo 4 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Išvados dėl nepraleisto ieškinio senaties termino nepaneigia ir aplinkybė, kad ieškovė turėjo pareigą domėtis atsakovės A. A. galimybėmis vykdyti įsipareigojimus gavusi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. išduotą ieškovei vykdomąjį raštą, kadangi vykdomasis dokumentas pateiktas antstoliui vykdyti ir vykdymo veiksmus atlieka antstolis.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditorės teisės

40. Iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, jog ieškovės ginčijami sandoriai sudaryti iki Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-237-186/2019 priėmimo, kurios pagrindu ir išduotas vykdomasis raštas. Apeliantės įrodinėja, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatyta ši sąlyga, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę A. A., o reikalavimo teisę įgijo ir jos apimtis tapo aiški tik priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-237-186/2019.

41. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis). Tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

42. Taigi kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio. Kaip jau buvo pažymėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-237-186/2019 priteista žala iš solidarios skolininkės (atsakovės) A. A., nustačius, jog tokia žala padaryta atsakovei einant ieškovės paskolų komiteto narės pareigas laikotarpiu nuo 2007-09-19 iki 202-04-12. Taigi vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika bei atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę A. A.. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliančių nurodomas procesinis sprendimas nelaikytinas reikalavimo teisės atsiradimo pagrindu, o reiškia tik ieškovės savo pažeistų teisių gynybos rezultatą.

43.Remiantis išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota neabejotina ir galiojanti ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę A. A..

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

44. Apeliantės vienu iš argumentų, nesutikdamos su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo tai, jog neįvertinta, kokią įtaką atsakovės A. A. mokumui ir galimybėms vykdyti įsipareigojimus ieškovei turėjo ginčijamų sandorių sudarymas, be to, apylinkės teismas nevertino, ar sandorius nuginčijus ieškovės reikalavimai būtų visiškai patenkinti realizavus ginčo sandorių objektus.

45. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti ir tokius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie tiesiogiai neišvardinti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, o taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; šiuo aspektu pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

46. Apylinkės teismas, konstatuodamas pablogintą ieškovės galimybę po ginčo sandorių sudarymo išieškoti skolą iš atsakovės A. A. turto, vertino atsakovės finansines galimybes atsiskaityti su ieškove, atsakovės likusį turtą po ginčo sandorių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, tokiam apylinkės teismo vertinimui neturi pagrindo nepritarti.

47. Byloje ieškovės pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina aplinkybę, jog atsakovei A. A. priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), įkeistas hipoteka kreditoriui Luminor bankui (hipoteka registruota 2004 m. rugsėjo 7 d., galioja iki 2029 m. rugpjūčio 10 d.); butas, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įkeistas hipoteka bankui (hipoteka registruota 2017 m. vasario 22 d., galioja iki 2030 m. vasario 12 d.). Taigi toks atsakovės turimas turtas ir jo vertė neturi teisinio pagrindo sprendžiant dėl atsakovės A. A. mokumo, kadangi išieškojimo nukreipimas į hipoteka suvaržytą turtą negalimas be hipotekos kreditoriaus sutikimo (CPK 747 straipsnis).

48. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog ginčo turtas, dėl kurio sudaryti 2019 m. balandžio 17 d. hipotekos ir dovanojimo sandoriai, buvo vienintelis atsakovės A. A. turtas, į kurį ieškovė galėjo nukreipti išieškojimą, tokiu būdu bent iš dalies patenkindama savo reikalavimą. Aplinkybę, jog atsakovės turimas turtas nepakankamas ieškovės įsiskolinimui padengti, patvirtina ir pateiktas vykdomojoje byloje Nr. 0128/19/00900 priimtas antstolio R. Vižainiškio 2020 m. rugpjūčio 27 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas Nr. S-20-128-16365; be to, įrodymų, jog turimas turtas yra pakankamas (be hipoteka suvaržyto turto), nepateikė atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme (CPK 178, 185 straipsnis).

49. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčijant kreditorės teisių pažeidimo sąlygos egzistavimą klaidingai apeliacinės instancijos teisme remiamasi pirmosios instancijos teismo nevertinta aplinkybe, ar sandorių nuginčijimo atveju ieškovės reikalavimai būtų visiškai patenkinti realizavus ginčo sandorių objektus. Kaip jau buvo minėta, kreditorių teisių pažeidimo konstatavimui yra svarbu tai, kad ginčijamais sandoriais pabloginta ieškovės galimybė išieškoti skolą iš atsakovės A. A. turto, o tokia kliūtis kilo būtent sudarius ginčijamus sandorius. Aplinkybė, jog nevertinta, ar ieškovės reikalavimai būtų visiškai patenkinti realizavus ginčo sandorių objektus, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, atsakovei A. A. neturint kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ginčo sandoriais sukliudyta ieškovei iš esmės patenkinti reikalavimus iš ginčo sandorių turto.

Dėl ginčo sandorių sudarymo privalomumo

50. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė A. A. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

52. Apeliantės A. A. teigimu, buto dovanojimo sandorio sudarymą lėmė siekis padėti atsakovei (dukrai) ir jos šeimai įsigyti nuosavą būstą, o sodyba padovanota tikslu įtraukti atsakovę į įkurto sodyboje muziejaus veiklą, priežiūrą bei tolimesnį puoselėjimą. Pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes vertino kaip nepagrindžiančias dovanojimo sandorių privalomumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo išvadai. Pažymėtina, jog dovanojimo sandorius sąlygojo atsakovės laisva valia. Iš atsakovės A. A. paaiškinimų nustatyta, jog buto dovanojimo sutartis buvo nulemta siekio pagerinti dukros (atsakovės) R. P. gyvenimo sąlygas, todėl ji negali būti traktuojama kaip privaloma sudarant dovanojimo sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog sodyba padovanota tikslu įtraukti atsakovę į įkurto muziejaus veiklą taip pat paremta laisva valia, tikslas nepagrindžia tokio sandorio privalomumo, juolab kad, sodyboje įkurtą muziejų bei su tuo susijusią veiklą ir tradicijas galima puoselėti ir nesudarius dovanojimo sandorio.

53. Atsakovės įrodinėja, jog žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). įkeitimas užtikrino atsakovės A. A. 2019 m. balandžio 17 d. paskolos sutartimi Nr. 2019/1 prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, dėl tokio prievolės užtikrinimo šalys susitarė sudarydamos paskolos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino, jog tokio sandorio sudarymas nebuvo privalomas. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria ir tokiam apeliančių argumentui. Teisėjų kolegija vertina, jog tiek sudaryta paskolos sutartis, tiek iš paskolos sutartinių santykių kylančios prievolės įvykdymo užtikrinimas taip pat sąlygotas apeliančių laisvos valios, jų atsakovės, net ir negrąžinus atsakovei A. A. pasiskolintos 3000 Eur pinigų sumos iš atsakovės R. L., neprivalėjo sudaryti. Taigi laikytina, jog ir ginčijamas hipotekos sandoris akivaizdžiai pažeidė ieškovės interesus.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

55. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį action Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

56. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamą sandorį sudaro artimi giminaičiai.

57. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės A. A. sudarytus dovanojimo sandorius, pripažino, jog nesąžiningumo prezumpcija nenuginčyta, kadangi tiek atsakovė A. A., tiek jos dukra R. P. neabejotinai žinojo apie nuo 2015 m. besitęsiančius teisminius ginčus ir dovanojimo sandorių sudaryti neturėjo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams.

58. Kaip jau buvo nustatyta, ir ginčo dėl to nekyla, dovanojimo sandoriai sudaryti tarp atsakovės A. A. (dovanotojos) ir jos dukros atsakovės R. P. (apdovanotosios).CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta prezumpcija reiškia, jog pripažįstama, kad esant tokiai aplinkybei sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Vadinasi, vadovaujantis taikoma prezumpcija neabejotina, kad sudariusios dovanojimo sandorius atsakovės žinojo apie ieškovės reiškiamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir neabejotinai suprato, kad Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, gali kilti teisinė atsakomybė, juolab kad, kaip matyti pagal įvykių chronologiją, dovanojimo sandoriai sudaryti likus vienai dienai iki nutarties paskelbimo Lietuvos apeliaciniame teisme. Kita vertus, kaip matyti iš ieškovės pateikiamų rašytinių įrodymų, nors sodyba atsakovei R. P. padovanota tikslu tęsti ir puoselėti sodyboje įkurtą muziejų, tačiau atsakovė A. A. su sutuoktiniu viešoje erdvėje prisistato kaip sodybos savininkai ir šeimininkai, kai tuo tarpu apie atsakovės R. P. veiklą, susijusią su muziejaus puoselėjimu, viešoje erdvėje nėra, o atsakovė ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog tęsia savo motinos su sutuoktiniu pradėtą veiklą (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi šalių nesąžiningumo prezumpcijos atsakovės nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme.

59. Pasisakydamas apie apeliančių nesąžiningumo aplinkybę sudarant hipotekos sandorį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė R. L. turėjo pareigą pasidomėti, dėl kokių priežasčių nebuvo grąžinta dar 2014 metais pasiskolinta 3000 Eur skola, dėl kurios jau 2019 metais sudaryta paskolos sutartis ir hipoteka užtikrintas prievolės įvykdymas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias faktines aplinkybes, šalių argumentus, konstatuoja, jog taip pat neturi teisinio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo pripažintu atsakovių nesąžiningumu sudarant hipotekos sandorį.

60. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, atsakovės A. A. nesąžiningumą sudarant hipotekos sandorį pagrindžia įsiteisėjusių teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinis rezultatas. Nors kaip jau buvo nurodyta pagal įvykių chronologinę seką, ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo metu Lietuvos apeliacinis teismas dar nebuvo priėmęs nutarties išnagrinėjus apeliacinius skundus (nutartis priimta 2019 m. balandžio 18 d.), tačiau ginčijamas hipotekos sandoris sudarytas 2019 m. balandžio 17 d., t.y. likus vienai dienai iki nutarties paskelbimo. Teisėjų kolegija neabejoja, kad atsakovė A. A., kaip dalyvaujantis byloje asmuo, žinojo apie nutarties paskelbimą Lietuvos apeliaciniame teisme, todėl esant nepalankiam teisiniam rezultatui pirmosios instancijos teisme, suprato, jog gali būti paliktas jai nepalankus teisinis sprendimas, kuris, išnagrinėjus civilinę bylą apeliacine tvarka, įsiteisės. Taigi tikėtina, jog neatmesdama tokios civilinės bylos baigties apeliantė ginčijamu sandoriu tikėjosi išvengti priverstinio vykdymo iš jai priklausančio turto.

61. Teisėju kolegijos vertinimu, pagrįstų abejonių kelia ir hipotekos sandoris. Kaip jau buvo minėta, iš faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovė R. L. dar 2014 m. balandžio 11 d. paskolino atsakovei A. A. 3000 Eur sumą, kurios grąžinimą užtikrino 2014 m. balandžio 11 d. paprastuoju vekseliu, tačiau pastarajai skolos negrąžinus per sutartą 5 metų terminą, tarp atsakovių sudaryta 2019 m. balandžio 17 d. paskolos sutartis Nr. 2019/1, kurios pagrindu pratęstas skolos grąžinimas iki 2029 metų balandžio 15 d. ir prievolės įvykdymas užtikrintas ginčijamu hipotekos sandoriu. Kaip matyti, atsakovei A. A. paskola buvo suteikta 5 metų laikotarpiui, sulygstant 1 proc. metinių palūkanų, tačiau faktinės aplinkybės pagrindžia, jog per paskolos laikotarpį nė dalis suteiktos paskolos nebuvo grąžinta. Dar daugiau, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ieškovė, sudarant paskolos sutartį susitarta dėl tos pačios 3000 Eur sumos, tačiau už paskolos laikotarpį nuo 2014 metų už naudojimąsi paskolinta pinigų suma atsakovė R. L. neskaičiavo palūkanų. Be to, sudaryta paskolos sutartimi skolos grąžinimas pratęstas dešimties metų laikotarpiui. Nors apeliantė R. L. nurodo, kad įkeisto turto vertė yra gerokai mažesnė nei paskolos suma, tačiau tokia aplinkybė ne tik kad nepaneigia abejonių dėl hipotekos sandorio šalių sąžiningumo, bet priešingai, patvirtina teismo konstatuotą sandorio šalių nesąžiningumą. Abejonių kelia aplinkybė, jog atsakovei negrąžinus nė dalies pasiskolintos pinigų sumos atsakovė R. L. sutiko sudaryti paskolos sutartį dėl tos pačios pinigų sumos, jį užtikrindama, kaip nurodė, įkeisdama mažesnės vertės turtą nei paskolinta pinigų suma.

62. Taigi nors apeliantės ir įrodinėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jų nesąžiningumą sudarant hipotekos sandorį, tačiau tokių teismo argumentų nepaneigė apeliacinės instancijos teisme. Todėl atsakovėms nepateikus jokių kitų jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarydamos ginčo sandorius buvo nesąžiningos.

Dėl procesinės bylos baigties

63. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai nustatė actio Pauliana instituto taikymo todėl, tenkindamas ieškinį, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovių apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

65. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

66. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniai skundai netenkinti, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantėms neatlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

67. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovių apeliacinius skundus bei atsakovės R. P. prisidėjimą prie apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Šioje byloje bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pasižymi tam tikrais procesiniais ypatumais dėl byloje pateikto atsakovės R. P. prisidėjimo prie atsakovės A. A. pateikto apeliacinio skundo. CPK 309 straipsnyje įtvirtintas prisidėjimas prie apeliacinio skundo reiškia byloje dalyvaujančio asmens pritarimą apeliaciniame skunde reiškiamiems apeliantės reikalavimams, kad prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas yra tiesiogiai priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama, ir kad prisidėjimas prie apeliacinio skundo nesukelia savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010). Atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1, 5 dalyse nustatytą teisinį reglamentavimą, CPK 309 straipsnyje įtvirtinto prisidėjimo prie apeliacinio skundo instituto ypatumus ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik iš apeliančių, kurių apeliaciniai skundai netenkinami, nepriteisiant šių išlaidų iš prie apeliacinio skundo prisidėjusios atsakovės R. P..

68. Ieškovė pateikė teismui įrodymus apie 1 552,43 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinius skundus. Teisėjų kolegija vertina, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) įtvirtintų maksimalių dydžių. Remiantis išdėstytu ieškovei priteistinos iš apeliančių (atsakovių) jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti apeliacinių skundų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei, likviduojamai dėl bankroto KB KU „Nacionalinė kredito unija“, j. a. k. 112041454, iš atsakovių A. A. ir R. L. po 776,22 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.