- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-09
- Bylos Nr.
- e2S-2421-1012/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14321-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) A. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu iki ieškinio pateikimo teismui dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui Nacionaliniam vėžio institutui sudaryti darbo sutartį su konkurso (duomenys neskelbtini) pareigoms laimėtoju, ar priimti bet kokius sprendimus, susijusius su šio konkurso organizavimu, vykdymu, rezultatų priėmimu ar įgyvendinimu, bei sustabdyti šio konkurso rezultatų pagrindu priimtų sprendimų (jeigu tokie buvo priimti) vykdymą. Pareiškėjas nurodė:
1.1. 2023 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas pateikė ieškinį privaloma ikiteismine tvarka darbo ginčus nagrinėjančiai institucijai – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijai (toliau – DGK), prašydamas panaikinti Nacionalinio vėžio instituto 2023 m. rugsėjo 6 d. konkurso „(duomenys neskelbtini) pareigoms užimti“ rezultatus ir įpareigoti rengti naują konkursą, tačiau DGK neturi kompetencijos taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamose darbo bylose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos, manydamas, kad jų nepritaikius pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, nes su konkursą laimėjusiu asmeniu būtų sudaroma darbo sutartis, ši aplinkybė apsunkintų sprendimo vykdymą, pareiškėjo reikalavimų įvykdymas jų tenkinimo atveju (panaikinus konkurso rezultatus) taptų neįmanomas.
1.2. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsakovo veikla nebūtų sutrikdyta, nes šias pareigas šiuo metu eina pats pareiškėjas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė.
3. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo nurodoma aplinkybe, kad prašymo pateikimas DGK privaloma ikiteismine tvarka yra laikytinas ieškinio pareiškimu ir suponuoja prielaidas prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo pateikti. Nesant priimtam DGK sprendimui pagal jai pateiktą prašymą, nėra pagrindo manyti, jog yra procesinė prielaida reikšti nagrinėjamo turinio prašymą, nes visiškai neaišku, ar bus pagrindas būtent pareiškėjui reikšti teismui ieškinį, kurio įvykdymui užtikrinti jis prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad būtent jam atsiras numanoma grėsmė dėl to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu būdu šioje nagrinėjamo prašymo reiškimo stadijoje taipogi nėra pagrindo manyti, kad būtent konkursą pralaimėjęs asmuo tikėtinai pagrindžia galimą ieškinį, nes sąlygų jam teikti šiuo metu nėra.
4. Teismas taip pat sprendė, kad nors darbo bylose yra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka ir kol byla nėra išnagrinėta DGK ieškinys negali būti reiškiamas, tačiau tai nereiškia, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu arba teikti iki jo pateikimo, realiai ir objektyviai matant, kad jo teikimui yra procesinės sąlygos. Šiuo metu nėra jokio pagrindo išvadai, kad DGK sprendimas yra ar bus priimtas būtent ieškovo nenaudai.
5. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas nurodė teismui konkrečias ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrįstų, jog egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu, o aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, yra formali ir nelaikytina pakankama tam.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Prašymo DGK pareiškimas yra privaloma ikiteisminė kiekvieno darbo ginčo nagrinėjimo tvarka, kurios nesilaikant ieškinys paliekamas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), prašymo DGK turinys iš esmės atitinka ieškinio teismui turinį, o DGK sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Tai reiškia, jog prašymo DGK pareiškimas turėtų būti laikomas ieškinio pateikimu.
6.2. Pareiškėjas DGK ginčija atsakovo paskelbto ir organizuoto konkurso dėl pareigų rezultatus. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, su laimėtoju bus sudaryta darbo sutartis, jis pradės eiti naujas pareigas, todėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti konkurso rezultatus bei įpareigoti organizuoti naują konkursą įvykdymas apsunkėtų ar net taptų objektyviai neįvykdomas.
6.3. Teismas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne todėl, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų, ar nėra grėsmės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, bet todėl, kad i) nėra pareikštas ieškinys teismui; ir ii) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti teikiamas tik gavus nepalankų DGK sprendimą.
6.4. Teismo vertinimas, kad pareiškėjas gali prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik tada ir tuo atveju, jeigu jis pralaimėjo bylą DGK neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių tikslo ir darbo ginčų nagrinėjimo specifikos.
6.5. Objektyvi ir konkreti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo ir negalėjo būti pareikštas kartu su prašymu yra įstatymo nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka DGK, t. y. dėl imperatyvių teisės aktų reikalavimų pareiškėjas negali iš karto pareikšti ieškinio teisme.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo teismui, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl priežasčių, pateisinančių ieškinio padavimo atidėjimą
10. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo.
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis).
12. CPK 147 straipsnio 3 dalis nurodo, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį bei pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-302/2021 ir kt.)
13. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).
14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip priežastį, dėl kurios ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė imperatyviomis įstatymo nuostatomis nustatytą privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką DGK (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnis).
15. DK 216 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčus dėl teisės nagrinėja DGK ir teismas. DK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. DK 231 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo DGK sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl negalėjimo pareikšti ieškinio kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikytinos pakankamai svarbiomis ir pagrindžiančiomis objektyvias kliūtis. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjas, kaip suinteresuotas asmuo, kreipėsi į DGK dėl darbo ginčo išnagrinėjimo, laikydamasis DK įvirtintos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu. Priešingai, nurodytos aplinkybės įrodo, jog pareiškėjas neturi galimybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti kartu su ieškiniu, nes dar nėra pasibaigusi privaloma ikiteisminė darbo ginčo nagrinėjimo tvarka.
17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į CPK 147 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
18. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad įstatymas, privalomos mediacijos atveju nustato, jog terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Tai taip pat reiškia, kad anksčiau (t. y. nesibaigus mediacijos procesui) ieškinys teismui negali būti pateiktas (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-971-562/2022; 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-386-577/2022). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju susiklostė analogiška situacija, kai dėl įstatyme nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjas neturi objektyvios galimybės pateikti ieškinio teismui, kol DGK neišnagrinėjo jo prašymo.
19. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal DK 228 straipsnio 1 dalį DGK privalo išnagrinėti prašymą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos. DGK pirmininko motyvuotu sprendimu prašymo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Siejant šią nuostatą su DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privaloma darbo ginčo nagrinėjimo tvarka DGK, susiformuoja teisiškai ydinga situacija, kai suinteresuotam asmeniui, siekiančiam darbo ginčo išnagrinėjimo, dėl įstatymu nustatytos privalomos ikiteisminės tvarkos faktiškai atimama galimybė kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, įrodinėti, kad aktualiu laiku jau yra kilęs pagrindas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tai sudaro sąlygas proceso šalių interesų pusiausvyros principo pažeidimui bei neatitinka suinteresuoto asmens reiškiamų reikalavimų galimo įvykdymo efektyvaus užtikrinimo.
20. Aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pateiktu prašymu pareiškėjas tinkamai siekia laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslų – užtikrinti materialinių reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki ieškinio pareiškimo teismui – ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negalėjo būti paduotas iš karto.
21. Kaip minėta, CPK 144 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).
22. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį iš esmės motyvavo apsiribodamas objektyvių priežasčių, dėl kurių atitinkamas prašymas teikiamas iki ieškinio pareiškimo teismui, nebuvimu ir nepasisakė bei nenustatinėjo anksčiau nurodytų būtinųjų sąlygų. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti šių sąlygų egzistavimą, prašyme nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, su konkurso laimėtoju bus sudaryta darbo sutartis, jis pradės eiti naujas pareigas, todėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti konkurso rezultatus bei įpareigoti organizuoti naują konkursą įvykdymas apsunkėtų ar net taptų objektyviai neįvykdomas. Kaip atskleidžia skundžiamos nutarties turinys, pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo teiginių teisinio vertinimo neatliko.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šioje nagrinėjamo prašymo stadijoje nėra pagrindo manyti, kad būtent konkursą pralaimėjęs asmuo tikėtinai pagrindžia galimą ieškinį, nes sąlygų jam teikti šiuo metu nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai ieškinys dar nėra pareikštas. Teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., t. y. šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Taigi, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo klausimą, teismas neturi objektyvios galimybės įvertinti būsimo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą visa apimtimi, apie tai, ar būsimo ieškinio reikalavimas bus tikėtinai pagrįstas, galima spręsti tik iš pareikšto prašymo turinio (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-910/2022). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant ieškinio negalima vertinti būsimo reikalavimo pagrįstumo, yra teisiškai nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo materialinio reikalavimo pagrįstumą galima įvertinti iš jo prašymo DGK bei prašymo teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
24. Esant šioms aplinkybėms, negalima spręsti, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio nepateikimo su prašymu priežastys yra nepakankamos ar neobjektyvios. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar egzistuoja CPK 144 straipsnio 1 dalyje ir CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodytų būtinųjų sąlygų visetas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo aspektu pareiškėjo prašymas pirmosios instancijos teismo nebuvo išspręstas, apeliacinės instancijos teismas nevertina pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, nes šiuos argumentus pirmiausia turi įvertinti pirmosios instancijos teismas.
25. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
26. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2023 m. spalio 4 d. nutartimi netenkindamas pareiškėjo prašymo, netinkamai taikė pirmiau aptartas CPK teisės normas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo taikymo, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo turėtų būti nagrinėjamas visa apimtimi naujais aspektais, t. y. įvertinant CPK nustatytas būtinąsias sąlygas, nes šių sąlygų egzistavimo pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis naikintina, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nutartį ir pareiškėjo A. U. prašymą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.