Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Kairevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei 288-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai „Vingis“ dėl žalos subrogacijos tvarka atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 8300,96 Eur žalos subrogacijos teise atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pagal Būsto draudimo liudijimą, išduotą draudėjui D. P., 2012 m. rugsėjo 10 d. – 2013 m. rugsėjo 9 d. laikotarpiu apdraudė draudėjo turtą adresu (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugpjūčio 5 d. butas buvo užlietas ir apgadintas. Ieškovė įvykį pripažino draudiminiu ir nukentėjusiajam atlygino 8300,96 Eur dydžio patirtą žalą. Žala kilo dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objekto – kanalizacijos tinklų nepriežiūros. Gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdytoja yra atsakovė, kuri atsakinga už šio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir administravimą. Bendrija, įgyvendindama namo savininkų teises ir pareigas, susijusias su bendro naudojimo objektų nuosavybės teisių įgyvendinimu, turėjo organizuoti vamzdynų priežiūros ir remonto darbus. Atsakovė neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, jos neveikimą ir kilusią žalą sieja priežastinis ryšys. Ieškovė, išmokėjusi 8300,96 Eur dydžio draudimo išmoką dėl žalos, už kurios padarymą yra atsakinga atsakovė, yra įgijusi subrogacijos teisę į žalos atlyginimą iš atsakovės. Atsakovė 288-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Vingis“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad apie įvykusią avariją sužinojo draudėjui grįžus iš kelionės. Pats draudėjas pažeidė pareigą elgtis apdairiai bei rūpestingai, nes laikinai išvykdamas apie tai bendrijos pirmininkui nepranešė, kaip tai numatyta Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte. Atsižvelgiant į tai, draudikas turėjo nemokėti draudimo išmokos arba ją mažinti. Be to, dėl avarijos nukentėjo vienintelis draudėjo butas, nes jis yra pirmame aukšte, o pakilus kanalizacijos lygiui, vanduo pradėjo veržtis pro jo bute buvusį klozetą. To galima buvo išvengti, jeigu draudėjas būtų laikęsis draudimo taisyklėse nustatytų reikalavimų, t. y. įrengęs atbulinius vožtuvus, apsaugančius nuo kanalizacijos lygio pakilimo, o išvykus atostogų, pasirūpinti sistemų ištuštinimu. Ieškovė nenurodė atsakovės neteisėtų veiksmų, priežastiniu ryšiu susijusių su žala. Prieš pat įvykį atsakovė buvo inicijavusi trūkusio vamzdžio patikrinimą ir tai negali būti laikoma neteisėtais veiksmais. Po vamzdžių patikros galimų defektų nebuvo aptikta. Be to, draudėjas neatskleidė visos informacijos apie butą, t. y. neinformavo, kad negyvenamosios patalpos perdarytos į gyvenamąsias, kas turi esminės įtakos draudimo rizikai. Be to, butas yra pirmame aukšte, tai taipogi sudaro didesnę draudimo riziką. Draudėjas, nenurodydamas aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos draudimo rizikai, pažeidė Taisyklių 26.2 punktą. Ieškovė, net ir neturėdama patvirtintų sąskaitų ir jų apmokėjimų sutiko atlyginti draudėjo nuostolius. Ieškovė pati savo noru sutiko padengti geresnės kokybės laminuotos grindų dangos išlaidas, naujų čiužinio ir pagalvės įsigijimo išlaidas. Draudimo išmokos faktas nesudaro pagrindo tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir draudimo išmokos dydžio atitikimas nuostoliams. Atsakovei nesuprantama, kodėl ieškovė sutiko išmokėti draudėjui ne 5013,64 Lt, kuriuos buvo paskaičiavusi, bet 6000 Lt, gavusi draudėjo pretenziją. Pagal Draudimo taisyklių 38.10 punkto f papunktį draudėjas privalėjo pateikti ieškovei daiktų įsigijimo sąskaitas, o to neatlikus ieškovė nepagrįstai įtraukė tokius daiktus į žalos dydį. Atsakovė taip pat nesutinka, kad draudėjo 2008 metais įsigytas baldų komplektas po 5 metų įvertintas ta pačia 2800 Lt suma. Ieškovė faktiškai atlygino draudėjo baldų įsigijimo kainą, nors buvo nutarusi atlyginti tik apatinių baldų detalių pakeitimą. Nesutiktina su ieškovės nustatytu nuostolių pagal lokalinę sąmatą dydžiu, kadangi iš jos neaišku, kokia metodika remiantis buvo paskaičiuota darbų atlikimo kaina, nepateiktas remonto techninis projektas, sąmatą rengusio asmens kvalifikaciją patvirtinantys įrodymai. Nėra duomenų, kad sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti, neaišku, ar iš tikrųjų buvo patirtos išlaidos, paskaičiuotos už šiukšlių išvežimą (242 Lt) bei dezinfekciją (300 Lt). Ieškovė praleido tiek CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nurodytą vienerių metų senaties terminą, tiek to paties straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovės 6 procentų dydžio metinės palūkanos negali būti priteistos, nes ji nėra verslininkas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir atsakovės naudai priteisė 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas konstatavo, kad atsakovės atsakomybė kildinama iš delikto, todėl tokiu atveju reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 6.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas. Ieškovei apie įvykį draudėjas pranešė 2013 m. rugpjūčio 5 d., šią įvykio datą patvirtina bylos duomenys. Kadangi ieškinys pareikštas 2016 m. liepos 29 d., ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo. Teismas, vertindamas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėjo, kad 2011 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties tarp atsakovės ir ypatingųjų statinių statybos techninės priežiūros vadovo V. V. pagrindu buvo vykdoma (duomenys neskelbtini) namo techninė priežiūra. Statinio konstrukcijų ir bendro naudojimo inžinerinės įrangos būklė buvo kasmet vertinama surašant daugiabučio gyvenamojo namo apžiūros aktus. Iki įvykio jokių inžinerinės įrangos defektų nenustatyta. Be kita ko, buvo atliekamos ir nuolatinės mėnesinės gyvenamojo namo apžiūros ir stebėjimai. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pastato techninę priežiūrą atsakovė vykdė tinkamai ir nuosekliai, laikėsi Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.02:2002 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (toliau – ir Reglamentas) reikalavimų nuolat stebėti bendro naudojimo konstrukcijų bei inžinerinės įrangos būklę, atliko metines gyvenamojo namo apžiūras, fiksavo defektus bei numatė priemones jiems pašalinti. Teismas konstatavo, kad pagal byloje esančius duomenis buto savininkas, savavališkai įsirengęs butą buvusiose rūsio patalpose, savavališkai prisijungė buto fekalinės ir lietaus kanalizacijos tinklus prie namo fekalinės ir kanalizacijos stovų. Toks prisijungimas nebuvo suderintas nei su bendrija, nei su UAB „Vilniaus vandenys“. Be to, nebuvo įrengtas atbulinis vožtuvas, ko pasekoje, padidėjus fekalinės kanalizacijos slėgiui, atsiranda didelė tikimybė fekalo išsiliejimui per žemutiniame taške esančius santechninius prietaisus. Pareigą pasirūpinti atbulinio vožtuvo įrengimu draudėjui numatė ir Būsto draudimo taisyklės. Avarijos priežastis įrodyta byloje esančiais duomenimis. Teismas papildomai pažymėjo, kad remiantis liudytojų paaiškinimais, mechaninis kanalizacijos užsikimšimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės. Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, negalima konstatuoti ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp veiksmų (neveikimo) ir trečiajam asmeniui padarytos žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, vertindamas kasmetinius daugiabučio gyvenamojo namo apžiūros aktus, neįvertino, kad kanalizacijos vamzdyno būklė apskritai nebuvo vertinama ir neužfiksuota techninių apžiūrų žurnaluose, atsakovė pareigos jį prižiūrėti tinkamai neatliko. Teismo motyvas, kad poreikis keisti bendro naudojimo vamzdyną pastato techninio prižiūrėtojo buvo pažymėtas jau po įvykio, nėra įvertintas ankstesnių kasmetinių apžiūros aktų kontekste, kadangi kritinė vamzdžių būklė negalėjo atsirasti praėjus vieneriems metams po įvykio. Minėtas aplinkybes patvirtina bylos duomenys ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai.Apeliantės teigimu, teismo išvados dėl to, kad mechaninis kanalizacijos užsikimšimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, yra nepagrįstos ir subjektyvaus pobūdžio, kadangi aplinkybės dėl aukštesniame daugiabučio namo bute vykdomo remonto ir priežastinio ryšio tarp vykdomų darbų ir užsikišusios kanalizacijos, galėjusios lemti užliejimo įvykį, nepatvirtintos. Pagal bylos duomenis nėra vienareikšmiškai įrodyta, kad atbulinio vožtuvo nebuvimas sąlygojo 2013 m. rugpjūčio 5 d. užliejimo įvykio priežastį, priežastinis ryšys tarp vožtuvo nebuvimo ir ginčijamo užliejimo įvykio neįrodytas. Pagrindinė užsikimšimo priežastis buvo neprižiūrėti ir nevalomi vamzdžiai, kadangi nuotekų tinklai daugiabučiame name užsikimšinėjo ir po nagrinėjamo užliejimo įvykio. Atsakovė 288-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Vingis“ prašo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė privalėjo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas draudėjui arba jas mažinti, kadangi draudėjas nevykdė pareigos informuoti atsakovę apie išvykimą ir nesudarė sąlygų patekti į patalpas, kuriose įvyko avarija, taip pažeidė pareigą elgtis apdairiai bei rūpestingai ir dėl tokių veiksmų atsakovė negalėjo užkirsti kelio avarijos padariniams didėti. Be to, Draudimo taisyklių 38.5 p. įpareigojo draudėją imtis rizikos mažinimo priemonių, įgyvendinant kitų teisės aktų reikalavimus.Draudėjas netinkamai vykdė informavimo pareigą, neatskleidė visos informacijos apie butą, neinformavo, kad jis yra pirmame aukšte ir kad į gyvenamąsias patalpas buvo perdarytas iš negyvenamųjų patalpų, o tai dėl būtinybės atvesti inžinerinius tinklus, nenumatytus pagal pirminį pastato projektą, sukelia papildomą riziką, susijusią su būsto draudimu.

Draudėjas nevykdė pareigos rūpintis inžineriniais tinklais, kaip tai numatyta Draudimo taisyklėse. Ieškovė turėjo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, kadangi įvykio būtų galima išvengti, jeigu draudėjas būtų įrengęs atbulinius vožtuvus, apsaugančius nuo kanalizacijos lygio pakilimo ir išvykdamas atostogų pasirūpinęs sistemų ištuštinimu.

Atsakovė už kilusią avariją nėra atsakinga, kadangi ji neteisėtų veiksmų neatliko, kilusio įvykio priežastis buvo draudėjo ir trečiųjų asmenų veiksmai. Atsakovė iki įvykio elgėsi kaip rūpestingas asmuo, prieš pat įvykį inicijavo trūkusio vamzdžio patikrinimą, pastoviai buvo vykdomos tiek kasmėnesinės, tiek metinės techninės apžiūros. Į bylą pateikti apžiūrių aktai ir žurnalai patvirtina, kad iki pat avarijos vamzdynų defektų, galėjusių būti avarijos priežastimi, nebuvo nustatyta. Be to, pati ieškovė pripažįsta, kad atsakovės pasamdyti asmenys, atlikdami kasmetines apžiūras vertino ir vamzdyno būklę, teikė rekomendacijas.

Ieškovė neturi pagrindo reikalauti draudėjui išmokėtų sumų, kurios sumokėtos pagal draudėjo pasiūlymą ginčą spręsti taikiai, o ne pagal realiai kilusią žalą. Šiuo aspektu reikalavimas atlyginti žalą už vidaus durų, grindų dangos pakeitimą ir naujo čiužinio bei pagalvės įsigijimą yra nepagrįstas. Žala buvo išmokėta siekiant išvengti teisminio ginčo su draudėju, kadangi nežinoma, dėl ko ieškovė sutiko mokėti ne 5 013,64 Lt (kaip pati buvo nustačiusi), tačiau 6 000 Lt, kuriuos sumokėjo tik 2015 m., t. y. gavusi draudėjo advokatės pretenziją. Reikalavimas dėl ieškovės sumokėtos didesnės sumos, negu buvo paskaičiavusi pati ieškovė, negali būti nukreiptas į atsakovę, kadangi ieškovė, priimdama sprendimą išmokėti sumą, kuri visais atvejais viršija faktiškai draudėjo patirtos žalos sumą, veikė savo rizika. Atsakovė, be kita ko, nesutinka su žalos dydžio už dokumentų naikiklį, spausdintuvą, kompiuterį, siurblį, minkštą baldų komplektą, vaikišką lovą, komodą, wifi įrenginį, kilimą, vėjelį, rankšluosčius, drabužių valymą nustatymu. Be to, ieškovė turėjo 100 Lt sumažinti draudėjui išmokamą sumą, tačiau to nepadarė ir pažeidė draudimo taisykles.

Ieškovės reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas yra nepagrįstas, kadangi atsakovė yra ne verslininkė, bet pelno nesiekiantis juridinis asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, atsiradusios dėl buto užliejimo ir apgadinimo, atlyginimą, taip pat proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovei dėl turtinės žalos subrogacijos tvarka priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to, siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje, draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal Būsto draudimo liudijimą, išduotą D. P., laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. apdraustas draudėjo butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugpjūčio 5 d. butas užlietas ir apgadintas, dėl įvykusio įvykio 2018 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė surašė turto sugadinimo, sunaikinimo aktą, kuriame užfiksavo, jog 2013 m. rugpjūčio 5 d. bute minėtu adresu pastebėta kanalizacijos tinklų avarija, draudėjas buvo išvykęs atostogauti ir grįžęs rado fekalijomis apsemtą butą; apie įvykį pranešta jį pastebėjus; bute remontas darytas 2012 metais; aprašyti nuostoliai. Atsakovė nesutiko, kad žala draudėjo butui atsirado dėl jos veiksmų, kadangi pats draudėjas nesilaikė draudimo taisyklėse nustatytų reikalavimų, tuo tarpu atsakovė savo pareigas vykdant statinio konstrukcijų ir bendro naudojimo inžinerinės įrangos būklės vertinimą atliko tinkamai, inžinerinės įrangos defektai iki įvykio nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodomas aplinkybes, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog žala atsirado dėl atsakovės kaltės, laikė, jog žala atsirado tiek dėl draudėjo, tiek dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl draudėjo pareigų pagal Draudimo taisykles nesilaikymo, savavališko prisijungimo prie namo fekalinės ir kanalizacijos stovų, atbulinio vožtuvo neįrengimo ir trečiųjų asmenų veiksmų kanalizacijos stovą užkemšant statybinėmis šiukšlėmis. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu iš esmės nesutinka dėl to, kad, jos teigimu, kanalizacijos vamzdyno būklė apskritai nebuvo vertinama ir neužfiksuota techninių apžiūrų žurnaluose, taip pat dėl to, kad išvada dėl mechaninio kanalizacijos užsikimšimo nepatvirtinta bylos duomenimis, taip pat dėl priežastinio ryšio tarp atbulinio vožtuvo ir ginčijamo užliejimo įvykio nebuvimo. Apeliantės teigimu, tokiu būdu teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles ir neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus.Teisėjų kolegija su tokia apeliantės dėstoma pozicija nesutinka. Nagrinėjamu atveju apeliantė, siekdama žalos atlyginimo, privalėjo įrodyti šias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Apeliantės teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad žala draudėjo butui buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) - neprižiūrėtų ir nevalomų vamzdžių. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, dėl žalos draudėjo butui yra kaltas pats draudėjas ir tretieji asmenys. Pagal 2011 m. liepos 11 d. Paslaugų pirkimo sutartį, sudarytą tarp atsakovės ir V. V. (e. b. II t., b. l. 27-28), paslaugos teikėjas V. V. įsipareigojo atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuolatines mėnesines technines apžiūras ir vienkartinę metinę techninę apžiūrą, atitinkančią STR.01.12.07:2004 statinių techninės priežiūros taisyklių reikalavimus. Iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) namo techninės priežiūros aktų (e. b. II t., b. l. 29-41) matyti, kad 2011 m. birželio 30 d., 2012 m. liepos 26 d., 2013 m. liepos 30 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. metinių apžiūrų metu buvo įvertinta statinio konstrukcijų ir bendro naudojimo inžinerinės įrangos būklė, surašyti Daugiabučio gyvenamojo namo apžiūros aktai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4. Be kita ko, 2011 m. liepos 25 d. – 2013 m. birželio 25 d. laikotarpiu kas mėnesį vykdomos gyvenamojo namo techninės apžiūros rezultatai fiksuoti statinio būklės žurnale (e. b. II t., b. l. 42-52). Remiantis Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijos įstatymo 2 str. 15 p. 2 pp., bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Aplinkybė, jog aktuose ir žurnale nėra įrašytas apeliantės nurodomas kanalizacijos vamzdynų tikrinimas nepaneigia fakto, kad tikrinant bendro naudojimo inžinerinę įrangą defektai nebuvo nustatyti, kadangi į bendrųjų pastato inžinerinių sistemų apibrėžimą, remiantis nurodytu reguliavimu, patenka ir kanalizacijos vamzdynai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė tinkamai atliko gyvenamojo namo techninę priežiūrą kaip tai buvo numatyta 2011 m. liepos 11 d. sutartyje ir Reglamente. Apeliantės argumentai dėl kanalizacijos vamzdynų būklės nevertinimo yra nepagrįsti, kadangi aktuose ir žurnale bendrojo naudojimo inžinerinės sistemos defektai nenustatyti ir tai pažymėta.Apeliantės teigimu, išvada dėl mechaninio kanalizacijos užsikimšimo nepatvirtinta bylos duomenimis, teismo išvados dėl trečiųjų asmenų veiksmų ir įvykio yra nepagrįstos ir subjektyvaus pobūdžio. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vienu iš įrodymų civilinėje byloje – liudytojų paaiškinimais – padarė išvadą, kad mechaninis kanalizacijos užsikimšimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, kadangi liudytojai paaiškino, jog viršutiniame bute buvo atliekamas remontas ir kanalizacija užsikimšo dėl šių priežasčių. Viena vertus, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad mechaninis kanalizacijos užsikimšimas nėra patvirtintas kitais byloje esančiais duomenimis. Kita vertus, apeliantei nepagrindžiant minėto argumento apeliaciniame skunde, teismo padarytų išvadų, padarytų atsižvelgiant į liudytojų paaiškinimus, vertinti kaip subjektyvių teisinio pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, pasiremdamas liudytojų paaiškinimais kaip vienu iš motyvų formuojant savo vidinį įsitikinimą bei pagrindžiant priimamą sprendimą byloje įrodymų vertinimo taisyklių, reglamentuojamų CPK ir išplėtotų kasacinio teismo praktikoje, nepažeidė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles konstatuodamas, kad draudėjo veiksmai – atbulinio vožtuvo neįrengimas – sąlygojo ginčo įvykio atsiradimą. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu neturi. Byloje esantis atsakovės atsakymas į ieškovės pateiktą pretenziją (e. b. II t., b. l. 24), kuriame pažymėta, jog draudėjas prie namo fekalinės ir lietaus kanalizacijos stovų prisijungė savavališkai ir neįrengė atbulinio vožtuvo patvirtintas ir draudėjo, teismo posėdžio metu apklausto liudytoju, paaiškinimais, kad prieš išvykdamas atostogų jis profilaktiniam kanalizacijos pravalymui išsikviečia avarinę. Pačiam draudėjui nesiėmus visų būtinų veiksmų kilusiai avarijai išvengti konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjamu atveju ir dėl šios aplinkybės nenustatė pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad žala draudėjo butui atsirado ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ieškovės ieškinį atmesdamas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei materialines teisės normas. Pažymėtina, jog įstatymas draudžia draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamo įvykio buvimu. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju būtent ieškovė draudėjui išmokėjo draudimo išmoką nesurinkusi visų su draudžiamo įvykio buvimu susijusių įrodymų, nenustačiusi visų reikšmingų faktinių aplinkybių bei nesurinkusi pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad dėl atsiradusios žalos yra kalta atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei priteisiamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei 288-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai „Vingis“, j. a. k. 124773750, priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.