Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Ilonai Imbrasienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio senaties termino

30. Kaip teisingai nurodė atsakovė, kol nėra išnagrinėtas asmeniui pareikštas kaltinimas, asmuo neturi pagrindo patikimai svarstyti, kad prieš jį buvo atlikti galimai neteisėti veiksmai, kuriais jam yra padaryta žala ir kad jis turi teisę į teisminę pažeistų interesų gynybą pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo.

31. Nagrinėjamu atveju galutinės teismo išvados dėl ieškovo išteisinimo padarytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Taigi, užbaigus visą baudžiamąjį procesą, t. y. Klaipėdos apygardos teismui 2012 m. balandžio 25 d. priėmus nuosprendį, kuriame konstatuota, kad D. B. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, panaikinus kardomąją priemonę ir D. B. iš suėmimo paleidus nedelsiant, ieškovui tapo žinoma ar turėjo būti žinoma apie jo teisių pažeidimą. Kitaip tariant, su išteisinamojo nuosprendžio priėmimu (2012-04-25) ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą, todėl pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tik 2021 m. gegužės 26 d. ( t. y. po beveik 9 metų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo apie savo galimai pažeistas teises), ieškovas praleido įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

32. Dėl ieškinio senaties yra pasisakęs ir kasacinis teismas, kuris remiasi nuosekliai formuojama šio teismo praktika aiškinant ieškinio senaties instituto tikslus, ieškinio senaties termino praleidimo teisinius padarinius. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nors ieškinio senaties terminas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002).

33. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad jis apie galimybę teikti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sužinojo nesenai, tačiau tikslios datos, laikotarpio ar aplinkybių nenurodė. Ieškovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose paaiškino tik tai, kad jis nėra teisininkas, todėl teismui ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teikia praėjus daugiau nei 9 metams nuo to momento, kai tokia teisė reikšti ieškinį jam atsirado. Iš byloje esančių duomenų, t. y. 2011 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžio, bei 2012 m. balandžio 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad ieškovas visą teisminio proceso metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), kuris būdamas ieškovo gynėju baudžiamajame procese, teikė jam profesionalias teisines konsultacijas. Todėl teismas atmeta ieškovo argumentus apie tai, jog jis apie galimybę kreiptis su ieškiniu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo sužinojo neseniai, kadangi, kaip jau minėta, sužinojimo faktas ne tik, kad nėra atskleistas ir paaiškintas, tačiau ieškovas neįrodė, kad jis negalėjo savo teisių ginti pareikšdamas ieškinį dėl teisinių žinių stokos ar negalėjimo turėti profesionalios teisinės pagalbos. Jokių kitų svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senatis turėtų būti atnaujinta, ieškovas nenurodė.

34. Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas, kuris remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, teismas pasisako dėl bylos esmės.

35. Pažymėtina, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Lietuvos Respublikos (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje, kuriame nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

36. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-7-381/2003, Nr. 3K-7-183/2006, Nr. 3K-3-169/2007, Nr. 3K-3-414/2012).

37. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (ibid). Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-181/2002).

38. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-375/2011).

39. Nagrinėjamu atveju ieškovas kelia klausimą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei pirmosios instancijos teismo teisėjo veiksmai buvo neteisėti, todėl ieškovas be jokio teisėto pagrindo buvo suimtas ir neteisingai nuteistas pirmosios instancijos teismo. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovo pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

40. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

42. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

43. Ikiteisminio tyrimo institucijoms ir jų pareigūnų veiklai keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo reikalavimai, nes nuo to priklauso ir asmenų pasitikėjimas valstybe per jos institucijas. Spręsdamas dėl veiksmų teisėtumo civilinės teisės kontekste, teismas ištiria, ar pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. Nr. e3K-3-99-701/2017, 28, 29 punktai).

44. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir ieškovo atstovas teismo posėdžio metu apsiribojo tik abstrakčiu teisėsaugos institucijų pareigūnų, teismo neteisėtų veiksmų išvardijimu, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų ir nedetalizuojant konkrečių netinkamų veiksmų organizuojant procesą, nenurodant, kodėl ikiteisminis tyrimas pradėtas ir baudžiamasis persekiojimas vykdytas nepagrįstai, kodėl neteisėtai skirta kardomoji priemonė - suėmimas, nepagrįstai pratęstas suėmimo terminas ir kt.

45. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų atliekamas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai - įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, 2013-08-30 nutartis civilinėje byloje N r. 3K-3-439/2013, 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 ir kt.).

46. Kaip minėta, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktiką tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas - bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas- skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (pvz., 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08). Pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

47. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi reaguoti į kiekvieną gautą informaciją apie nusikalstamą veiką ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Galima atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 168 straipsnio 1 dalis). Todėl pagal BPK 2 straipsnį ir 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.

48. Šiame kontekste teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad surinktų įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl asmens kaltės taikant baudžiamąją atsakomybę nėra lygiaverčiai. Pradedant ikiteisminį tyrimą, surinkti duomenys nėra analizuojami ir tiriami taip išsamiai, kaip tai daroma nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Ikiteisminio tyrimo pradėjimui surinkti duomenys turi būti pakankami tiek, kad jų pakaktų objektyviam stebėtojui spręsti, kad yra daroma nusikalstama veika.

49. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo klausimą sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės kontekste, turi būti vertinamos ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktinės aplinkybės ir BPK nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jo atlikimo konkretaus asmens atžvilgiu pagrindai bei sąlygos, kai leidžiama atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013).

50. Iš prie bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-30-606/2011 medžiagos nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai disponavo duomenimis, sudarančiais daugiau nei minimalų pagrindą manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis.

51. Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. BPK 219 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kas turi būti nurodoma kaltinamajame akte (turinys). Šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį. Konkrečių aplinkybių buvimas arba jų nebuvimas turi būti konstatuojamas tik tada, kai teismas ištiria pateiktus duomenis BPK nustatyta tvarka. Taigi visus byloje surinktus įrodymus galutinai vertina teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą pripažinti asmenį kaltu ir/ar jį išteisinti (ar kitokio pobūdžio sprendimą).

52. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176 -185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais. Vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 49 punktas).

53. Pagal kasacinio teismo baudžiamosiose bylose formuojamą praktiką, pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Vadovaujantis ja, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78403/2021).

54. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-30-1-00009-2010-7) D. B. buvo kaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 straipsnio 1 dalyje, t. y. neteisėtai gabenęs ir laikęs narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, bei jas pardavęs. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-606/2011 ieškovą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisė laisvės atėmimu ketveriems metams. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-131-557/2012 D. B. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisino ir panaikino kardomąją priemonę - suėmimą.

55. Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012-04-25 išteisinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-131-557/2012, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą konstatavo, jog byloje nėra surinkta objektyvių, patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, jog nuteistasis ieškovas įvykdė jam inkriminuotą neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tačiau teismas nenustatė Klaipėdos miesto apylinkės teismo neteisėtų teisėjų veiksmų nei dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, nei dėl ieškovo nuteisimo. Išteisinamuoju nuosprendžiu taip pat nenustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai, ar kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo surinkti pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Ieškovas į bylą taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus.

56. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, ne kartą buvo pasakęs, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems pareigūnams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-01-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001).

57. Pažymėtina, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka. Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos baudžiamajame procese.

58. Taigi remiantis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas išteisino ieškovą dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga heroinu, byloje esančių įrodymų visetą įvertindamas kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nereiškia neteisėtų veiksmų ikiteisminio tyrimo tyrėjui pradedant ikiteisminį tyrimą, prokurorui surašant kaltinamąjį aktą ir pirmosios instancijos teismo teisėjui priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Aplinkybė, kad dėl ieškovo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, visų pirma, reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti

59. Ieškovas taip pat nurodo, kad jam neteisėtai buvo paskirta ir taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė - suėmimas (nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2012 m. balandžio 25 d.), kas ieškovo vertinimu, pagrindžia neteisėtus teisėjo veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-606/2011.

60. Pasisakydamas dėl šio ieškovo teiginio, teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT formuojamą praktiką, faktai ir informacija pakankami pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir skirti procesines prievartos priemones, neturi būti tokie įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose ar nustatyti teismo nuosprendžiu.

61. Suėmimas yra viena iš laisvės ribojimo rūšių, kurios yra taikomos baudžiamajame procese ir kuri laikytina griežčiausia skirtina kardomąja priemone, reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK). Vadovaujantis BPK 121 straipsnio 2 dalimi, kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Taip pat būtina suėmimo skyrimo sąlyga yra bent vieno iš BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo taikymo pagrindų egzistavimas. Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo skyrimo pagrindai yra pagristas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys šio straipsnio 4 d. nurodytus naujus nusikaltimus. Taigi, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, yra laikoma ultima ratio ir gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesne kardomąja priemone neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

62. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina įvertinti jų skyrimo tikslą - skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010).

63. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui Klaipėdos apylinkės teismo 2011-03-15 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-606/2011 D. B. buvo paskelbta paieška ir paskirta kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje - pakeista į suėmimą. Teismas konstatavo, kad D. B., neatvykdamas į bylos nagrinėjimą ir nepranešdamas apie savo neatvykimą pateisinančias priežastis, tikslingai vengia atvykti į teismą ir kt. Kardomoji priemonė pakeista į griežtesnę kardomąją priemonę, siekiant užtikrinti savalaikį, didelės apimties baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme bei ieškovo dalyvavimą šios baudžiamosios bylos nagrinėjime. Ieškovui Klaipėdos apylinkės teismo 2011-06-22 nutartimi bei vėliau Klaipėdos apylinkės teismo 2011-09-22 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-606/2011 suėmimo terminai buvo pratęsiami.

64. Pažymėtina, kad 2011-03-30 Klaipėdos apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-606/2011 nagrinėjo kardomosios priemonės – suėmimo, paskyrimo pagrįstumo klausimą ir nurodė, kad pagal bylos medžiagą nustatyta, jog D. B. kaltinamas padaręs tyčinę sunkią nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, už kurios padarymą gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų platinimas sukelia ypač sunkias pasekmes valstybei ir žmonių sveikatai, nes tokiu būdu skatinama priklausomybė nuo jų, ko pasekoje daromos kitos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis D. B. teistas dešimt kartų. Kaltinamojo teistumai už anksčiau padarytas veikas nėra išnykę. D. B. nedirba. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą Klaipėdos apylinkės teismas laikė, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas kaltinamajam D. B., tuo metu buvo paskirta pagrįstai, nes buvo pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis D. B., būdamas laisvėje bėgs (slėpsis) nuo teismo, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. Esant tokioms aplinkybėms, siekiant užtikrinti kaltinamojo D. B. dalyvavimą baudžiamosios bylos nagrinėjime bei savalaikį baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kardomoji priemonė – suėmimas, buvo paliktina galioti, nustatant trijų mėnesių terminą. Ieškovas dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2011-03-30 nutarties pateikė skundą, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2011-04-13 nutartimi konstatavo, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir visiškai motyvuota, apylinkės teismas joje nurodė suėmimo skyrimo sąlygas ir pagrindus bei išdėstė duomenis, pagrindžiančius juos, todėl skiriant suėmimą BPK ar kitų teisės aktų reikalavimai nepažeisti.

65. Taigi, suėmimas ieškovui buvo paskirtas ir jo terminas tęstas, esant įstatymuose įtvirtintiems pagrindams, t. y. teisėtai ir pagrįstai, teismų procesiniai sprendimai išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais, juose pateikti išsamūs argumentai dėl laikomos kardomosios priemonės pagrindų ir reikalingumo. Griežčiausios kardomosios priemonės taikymas buvo sąlygotas paties ieškovo veiksmų – ieškovas vengė atvykti į teismo posėdžius, pasislėpė nuo teismo, ko pasekoje buvo paskelbta jo paieška bei taikytas suėmimas, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pats ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie suėmimo skyrimo ir šios kardomosios priemonės termino tęsimo. Taigi, surinktų duomenų visuma, inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdis ir kitos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą ieškovo atžvilgiu taikyti procesinės prievartos priemones – suėmimą.

66. Teismų sprendimų teisėtumas dėl ieškovui skirtos ir pratęstos kardomosios priemonės – suėmimo, buvo patikrintas aukštesnės instancijos teismo, taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, kad teisėjai būtų padarę akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, todėl nėra pagrindo konstatuoti teismo neteisėtų veiksmų arba neteisėto nerūpestingumo dėl kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo ieškovui.

67. Atsižvelgiant į tai, ieškovo ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos, padarytos kardomosios priemonės pritaikymu, atlyginimo, kuriuos ieškovas iš esmės grindžia išteisinamuoju nuosprendžiu, kuris, anot ieškovo, reiškia, jog nebuvo pagrindo taikyti ieškovo atžvilgiu ir jokių baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų prievartos priemonių, atmestinas, kaip nepagrįstas ir neatitinkantis CK 6.272 straipsnio aiškinimo bei teismų praktikos aptariamos kategorijos bylose. Kaip minėta, teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant kardomąją priemonę būtų buvę įvykdyti neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo neteisėtų veiksmų, o nenustačius bent vienos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu nekyla.

68. Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų pasisakyti netikslinga, nes neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė negalima.

69. Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 1 ir 3 dalys). Nenustačius neteisėtų veiksmų, ieškovo pareikšti reikalavimai atmetami kaip neįrodyti.

70. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

72. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui jos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

73. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalaus 5 EUR dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020-01-13 įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo D. B. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.