Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-647-450/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-20
Bylos Nr.: e2A-647-450/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01141-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Kazys Kailiūnas, Asta Radzevičienė
Atsakovas: L. R., L. U., D. R.
Ieškovas: Luminor Bank AS, Lietuvoje
Trečiasis asmuo: G. R.

Kategorijos

2.6.15Dovanojimas
2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-647-450/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01141-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.15; 2.6.1.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės L. R. apeliacinį skundą ir atsakovo L. U. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams L. R., L. U. ir D. R., tretiesiems asmenims G. R., kooperatiniam bankui Akademinė kredito unija dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (toliau ir – Bankas), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7061, sudarytą tarp L. R. ir D. R., dėl negyvenamosios patalpos–prekybos salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo; 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7057, sudarytą tarp L. R. ir D. R., dėl buto, (duomenys neskelbtini), perleidimo; 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7042, sudarytą tarp L. R. ir L. U., dėl negyvenamosios patalpos–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos–prekybos salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo; 2016 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį Nr. 12167, sudarytą tarp L. R. ir L. U., dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais inžineriniais statiniais–kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo, bei taikyti restituciją natūra, grąžinant turtą atsakovės L. R. nuosavybėn.

2. Nurodė, kad kad tarp ieškovo ir atsakovės L. R. bei G. R. buvo sudaryta kredito linijos sutartis, kurios pagrindu kredito gavėjams, kaip bendraskoliams, suteiktas 715 361,45 Eur (2 470 000 Lt) kreditas. Prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeistas bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Bajorkiemis“ priklausantis nekilnojamasis turtas. Kadangi kredito gavėjai netinkamai vykdė įsipareigojimus, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto. 2008 m. birželio 5 d. nutartimi BUAB „Bajorkiemis“ iškelta bankroto byla. Sudegus daliai įkeistų pastatų, Bankas iš draudimo bendrovės gavo 311 583,86 Eur draudimo išmoką, kuri skirta padengti dalį skolos. Likęs įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausantis turtas buvo parduotas bankroto procese už 65 934 Eur, tačiau Bankui už parduotą turtą lėšos nebuvo pervestos. Todėl 2017 m. spalio 3 d. L. R. ir G. R. skola sudarė 1 055 085,18 Eur, kuri nuolat didėja dėl priteistų palūkanų. Vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Antstolis nustatė, jog atsakovė dovanojimo sutartimis perleido ginčo nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu pažeisdama Banko turtinius interesus. Ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę L. R. atžvilgiu. Ginčo dovanojimo sutartys buvo sudarytos tarp artimųjų giminaičių bei pradėjus priverstinį skolos išieškojimo procesą ir po BUAB „Bajorkiemis“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo, kuriuo nuspręsta BUAB „Bajorkiemis“ įkeistą turtą pardavinėti iš varžytynių už 77 452 Eur, ko pasėkoje tapo aišku, kad gautų lėšų už įkeistą turtą, įskaitant gautas draudimo išmokas, nepakaks padengti skolai pagal vykdomąjį dokumentą. Atsakovė, sudarydama dovanojimo sutartis, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, mastą ir sudarė grėsmę, kad jos bei G. R. įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Atsakovei perleidus neatlygintinai ginčo turtą, buvo pažeistos kreditoriaus teisės patenkinti savo kreditorinį reikalavimus iš ginčo turto vertės, nes atsakovė ir G. R. neturi turto, iš kurio būtų galima visiškai išieškoti skolą (jos likutį). Atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčo dovanojimo; ji buvo nesąžininga, nes žinojo (turėjo žinoti), kad sudaromi sandoriai pažeis kreditoriaus teises. Atsakovė ginčo turtą perleido savo sūnums, todėl galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija. Kadangi atsakovė dovanojimo sutartimis ginčo turtą perleido neatlygintinų sandorių pagrindu, turto įgijėjų nesąžiningumas neįrodinėtinas. Bankas šiuo atveju apie ginčo sandorius sužinojo 2017 m. rugsėjo 25 d., gavęs raštą iš vykdymo veiksmus atliekančio antstolio. Be to, dovanojimo sandoriai buvo sudaryti 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1759-436/2017 konstatuota, jog ieškovas, kaip hipotekos kreditorius, pagal galiojantį vykdomąjį dokumentą pradėjo išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus nepraleidęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 606 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Atsakovų teiginiai, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas už vaikų išlaikymui skirtas lėšas, nepagrįsti jokiais įrodymas bei nesudaro pagrindo sandorių privalomumui. Turtas įgytas atsakovės vardu.

3. Atsakovė L. R. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ginti savo teises priverstine tvarka, o tuo pačiu ir ginčyti sudarytus sandorius. 2007 m. rugsėjo 26 d. ieškovas kredito sutartį vienašališkai nutraukė ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2007 m. lapkričio 22 d. Hipotekos skyriaus nutartimi tenkintas ieškovės prašymas dėl skolos ir palūkanų išieškojimo ne ginčo tvarka bei priverstinio įkeisto turto pardavimo. 2008 m. sausio 21 d. Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka peržiūrėjus hipotekos nutartį, ji buvo palikta nepakeista. Taigi hipotekos nutartis vykdomuoju dokumentu tapo 2008 m. sausio 21 d. Ieškovas nutartį pateikė vykdyti antstoliui 2017 m. vasario 1 d., t. y. praėjus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminui, todėl prarado teisę priverstine tvarka reikalauti prievolės vykdymo iš atsakovės. Sudarydama dovanojimo sandorius atsakovė savo mokumo nesumažino, nes savo nepilnamečiui vaikui perleido turtą, kuris buvo įgytas iš vaiko išlaikymui skirtų lėšų. Atsakovės sutuoktinis G. R. 2007 m. lapkričio 20 d. nepilnamečio sūnaus D. R. išlaikymui skyrė 200 000 Lt sumą. Gautų piniginių lėšų pagrindu atsakovė savo nepilnamečio sūnaus naudai įgijo nekilnojamąjį turtą, kurį ginčijamų sandorių pagrindu jam padovanojo. Atsakovė vaiko išlaikymui skirtas pinigines lėšas panaudojo pagal jų tikslinę paskirtį – vaiko gerovei užtikrinti. Be to, padovanotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka trečiojo asmens naudai, dėl turtui galiojančio papildomo apsunkinimo ieškovė negalėjo nukreipti išieškojimo į šį turtą. Tas pats pasakytina ir apie dovanojimo sandorius sūnui L. U. – turtas įgytas sūnaus interesais, todėl pastarajam buvo teisėtai ir pagrįstai padovanotas. Atsakovei skiriantis su pirmuoju sutuoktiniu A. U., tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kurio pagrindu A. U. vaiko išlaikymui skyrė 90 000 Lt sumą. Šalys susitarė, jog atsakovė gautus pinigus naudos išimtinai vaiko poreikiams ir papildomo išlaikymo vaikui nereikalaus nei skyrybų procese, nei vėliau. Be to, nekilnojamasis turtas L. U. perleistas, numatant, jog kartu su turtu jis perims ir atsakovės turimą finansinę prievolę kredito įstaigai. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kadangi sandorių sudarymo faktas buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre.

4. Atsakovas L. U. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovė ieškovo interesų nepažeidė, nes jam turtas buvo padovanotas teisėtai. Atsakovei skiriantis su A. U., jie sudarė susitarimą, kurio pagrindu A. U. 1999 m. liepos 2 d. L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt sumą. Pinigai buvo investuoti į nekilnojamąjį turtą, kuris vėliau padovanotas atsakovui. Nekilnojamasis turtas buvo perleistas numatant, jog L. U. kartu su turtu perims ir atsakovės turimą finansinę prievolę kredito įstaigai, kurios vykdymo užtikrinimui L. R. yra įkeitusi turtą.

5. Trečiasis asmuo kooperatinis bankas Akademinė kredito unija ieškinį prašė spręsti teismo nuožiūra, o teismui nusprendus ieškinį tenkinti, palikti trečiajam asmeniui hipotekos teisę, Akademinė kredito unija yra sąžininga hipotekos įgijėja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiomis 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7061; 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7057; 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7042; 2016 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį Nr. 12167; taikė restituciją natūra ir grąžino turtą atsakovės L. R. nuosavybėn. Priteisė ieškovui iš atsakovės 1 711,50 Eur žyminį mokestį ir 861,08 Eur bylinėjimosi išlaidas; ieškovui iš atsakovo L. U. priteisė 1 215,17 Eur žyminį mokestį ir 611,37 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui iš atsakovės ir trečiojo asmens, kaip atsakovo D. R. įstatyminių atstovų, po 248,17 Eur žyminį mokestį ir po 124,86 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės 9,91 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; priteisė iš atsakovo L. U. 7,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

7. Teismas nustatė, kad 2006 m. gruodžio 14 d. tarp ieškovo (buvęs AB DnB NORD bankas) ir kredito gavėjų atsakovės L. R. (buvusi pavardė U.) bei trečiojo asmens G. R. buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 11339, kurios pagrindu Bankas kredito gavėjams suteikė 2 470 000 Lt (715 361,45 Eur) kreditą, kreditų grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2008 m. lapkričio 30 d. Prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymo užtikrinimui, Bankui buvo įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausantis nekilnojamasis turtas. Kadangi kredito gavėjai netinkamai vykdė įsipareigojimus, todėl Bankas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 612-L, nutarė išieškoti skolininkų G. R. ir L. R. (L. U.) 2 498 885,43 Lt (723 727,25 Eur) skolą, 10,88 proc. palūkanas ir 112 Lt (32,44 Eur) žyminį mokestį, taip pat nutarė parduoti iš varžytynių įkeistą BUAB „Bajorkiemis“ priklausantį turtą. Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartimi hipotekos skyriaus nutartis buvo palikta nepakeista.

8. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi iškėlė BUAB „Bajorkiemis“ bankroto bylą, o 2013 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtino Banko finansinį reikalavimą įkeisto daikto rinkos verte 2 698 309,93 Lt (781 484,57 Eur). Vėliau sudegus daliai įkeistų pastatų, Bankas iš draudimo bendrovės gavo 311 583,86 Eur dydžio draudimo išmokas, kurios buvo skirtos padengti dalį skolos, todėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas Banko kreditorinis reikalavimas – 469 900,71 Eur sumai. Po gaisro likęs įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausantis turtas buvo parduotas bankroto procese už 65 934 Eur, tačiau Bankui lėšos už šį parduotą turtą nebuvo pervestos. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Banko suteiktas kreditas atsakovei L. R. ir G. R. buvo padengtas tik iš dalies dėl gautos draudimo išmokos už sudegusį BUAB „Bajorkiemis“ įkeistą turtą, tačiau likusi skola yra nepadengta ir jos dydis kreipimosi į teismą dieną buvo 1 055 085,18 Eur, tačiau skola nuolat didėja.

9. Ieškovui, pateikus vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui, pastarasis nustatė, kad L. R. 2016 m. dovanojimo sutartimis perleido nekilnojamąjį turtą ir 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu pranešė ieškovui.

10. Dovanotam nekilnojamam turtui (žemės sklypui, gyvenamajam pastatui ir kitiems inžineriniams statiniams), esančiam (duomenys neskelbtini), ir negyvenamajai patalpai, esančiai (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. balandžio 28 d. įregistruota sutartinė hipoteka (kreditorė – Akademinė kredito unija), kadangi trečiasis asmuo 2015 m. balandžio 24 d. paskolos sutartimi atsakovei L. R. suteikė 138 000 Eur paskolą, kuri turi būti grąžinta iki 2040 m. kovo 25 d., o paskolos grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas nurodytas turtas.

11. Dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Teismas neginčijamai nustatė, kad atsakovė L. R. pagal su ieškovu 2006 m. gruodžio 14 d. sudarytą Kredito linijos sutartį turi prievolę grąžinti Bankui jai ir trečiajam asmeniui G. R. suteiktą kreditą, sumokėti palūkanas ir delspinigius. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 612-L, jau yra nutarta išieškoti iš skolininkų G. R. ir L. R. (L. U.) skolą ir palūkanas, šia nutartimi taip pat buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą BUAB „Bajorkiemis“ turtą.

12. Teismas sprendė, kad atsakovės teiginiai, kad ji nėra skolinga Bankui, nes pinigų negavo, kreditą ėmė jos sutuoktinis, kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas didelės vertės BUAB „Bajorkiemis“ turtas, nepaneigia, jog ji turi prievolę grąžinti Bankui kreditą ir sumokėti palūkanas bei delspinigius. Pirma, kredito linijos sutartis nėra nuginčyta nei visa apimtimi, nei kurioje nors dalyje, o atsakovė L. R. neginčija, kad ji šią sutartį yra pasirašiusi, kas teismo vertinimu reiškia, kad ji yra prisiėmusi joje numatytus įsipareigojimus. Be to, yra įsiteisėjusi nutartis dėl skolos išieškojimo iš L. R. ir G. R.. Atsakovė Kredito linijos sutartyje nurodyta kredito gavėja kartu su sutuoktiniu G. R. ir yra bendraskoliai pagal šią sutartį, todėl, pasak teismo, neturi reikšmės, kas iš jų panaudojo kredito lėšas. Be to, kaip nustatyta, kredito gavėjų prievolė grąžinti Bankui kreditą nebuvo įvykdyta, net ir Bankui gavus draudimo išmokas už prievolės įvykdymui užtikrinti įkeistą BUAB „Bajorkiemis“ turtą, kuris vėliau sudegė, bei BUAB „Bajorkiemis“ pardavus likusį kitą įkeistą turtą, todėl ieškovas turi neginčijamą ir galiojančią reikalavimo teisę, kuri nėra pasibaigusi.

13. Teismas atmetė atsakovės atsikirtimus, kad ieškovas nebeturi reikalavimo teisės, kadangi jis hipotekos nutartį pateikė vykdyti antstoliui pasibaigus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-969/2018 netenkino G. R. ir L. R. kasacinio skundo ir konstatavo, kad kreditorius nepraleido senaties termino hipotekos teisėjo nutarčiai pateikti vykdyti, kas patvirtina, kad atsakovės prievolė Bankui nėra pasibaigusi jokiais pagrindais ir yra galiojanti.

14. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Teismas nustatė, kad Banko suteiktas kreditas buvo padengtas tik iš dalies dėl gautos draudimo išmokos už sudegusį BUAB „Bajorkiemis“ įkeistą turtą, tačiau likusi skola yra nepadengta ir jos dydis kreipimosi į teismą dieną buvo 1 055 085,18 Eur, kuris nuolat didėja. Duomenų, kad kredito gavėjai turėtų kito, be dovanojimo sutartimis perleisto turto, nėra pateikta, o vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis pranešė Bankui, kad atsakovė yra perleidusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Trečiojo asmens G. R. vardu yra įregistruotas tik pastatas–kalvė, kurio vidutinė vertė tik 15 Eur, ir jis antstolio yra areštuotas.

15. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad atsakovė L. R., neatlygintinai perleidusi turimą nekilnojamąjį turtą, pažeidė Banko teises, kadangi sumažino savo turimo turto vertę, į kurį Bankas galėjo nukreipti išieškojimą.

16. Teismas atsakovės atsikirtimus, kad ginčo sandoriais ji nesumažino savo nemokumo ir nepablogino savo turtinės padėties, nes dovanotą turtą buvo įgijusi už tėvų savo vaikų išlaikymui skirtas lėšas, laikė nepagrįstais. 2007 m. lapkričio 20 d. atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė rašytinį susitarimą, kuriame nurodė, kad G. R. dovanoja atsakovei 200 000 Lt sūnaus D. R. išlaikymui, ši sutartis šalių buvo numatyta ir kaip pinigų perdavimo aktas. Analogiškai atsakovė ir A. U. (buvęs sutuoktinis) 1999 m. liepos 2 d. pasirašė susitarimą, kuriuo A. U. sūnaus L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt: 60 000 Lt perdavė grynaisiais, kitą dalį įsipareigojo sumokėti sutuoktinei per penkerius metus, įpareigojo sutuoktinę leisti šiuos pinigus sūnaus išlaikymui, nekilnojamojo turto įsigijimui sūnaus interesais, lavinimui, sutuoktinė patvirtino gavusi 60 000 Lt.

17. Teismas nustatė, kad ginčo turtas įsigytas ir mokėjimai pagal sutartis atlikti 2014-2015 m., t. y. kur kas vėliau, nei sudaryti susitarimai dėl vaikų išlaikymo, kas, pasak teismo, paneigia atsakovės nurodomą aplinkybę, kad šis turtas įsigytas už vaikų išlaikymui skirtas lėšas. Be to, turtas įsigytas pačios atsakovės L. R. vardu, būtent ji įgijo nuosavybės teises į šį turtą ir buvo jo savininkė. Šios pirkimo–pardavimo sutartys įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytos, t. y. nėra nustatyta, kad pirkėjais ir turto savininkais pagal pirkimo–pardavimo sutartis yra kiti asmenys, t. y. D. R. ir L. U., o ne L. R..

18. Vertindamas, ar ginčo turtas galėjo būti įsigytas būtent už vaikų išlaikymui skirtas lėšas, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal atsakovės su G. R. ir A. U. sudarytus susitarimus nėra patvirtintas realus pinigų perdavimas. Nors šalys ir susitarimuose yra patvirtinę visų arba dalies pinigų perdavimo faktą, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad šalys turėjo tokias pinigų sumas (200 000 Lt ir 60 000 Lt) ir jas perdavė atsakovei. Kadangi šalių sudaryti susitarimai dėl piniginių lėšų perdavimo savo esme atitinka dovanojimo sandorius, todėl šie sandoriai pagal dovanotų lėšų sumą, remiantis tiek 1964 m. civilinio kodekso redakcijos, galiojusios sudarant 1999 m. susitarimą, 282 straipsnio 3 dalimi, tiek 2001 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) redakcijos, galiojusios 2007 m. susitarimo sudarymo metu, 6.469 straipsnio 2 dalimi, turėjo būti patvirtinti notarine tvarka, o šios formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis, 2001 m. CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

19. Teismas pripažino, kad atsakovė neįrodė, jog ginčo turtą, prieš jį dovanodama sūnums, buvo įgijusi iš atsakovams D. R. ir D. U. priklausiusių lėšų ir kad šis turtas buvo pastarųjų, o ne atsakovės nuosavybė. Teismas pažymėjo ir tai, kad, jei nurodytos lėšos ir buvo perduotos atsakovei, jos turėjo būti naudojamos sūnų išlaikymui, o 2014 m., kai buvo perkamas nekilnojamasis turtas, sūnus L. U. jau buvo pilnametis.

20. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog dalis perleisto ginčo turto yra apsunkinta hipoteka, nėra pagrindas atmesti ieškinį. Tik dalis ginčo turto yra apsunkinta hipoteka, o atsakovės įkeisto turto vertė yra žymiai didesnė nei paskolos suma (paskola – 138 000 Eur, hipotekos objektų vertė – 254 000 Eur). Be to, nepaisant to, kad turtas yra apsunkintas hipoteka, iš šio turto išieškoti yra galima, jeigu hipotekos kreditorius duoda sutikimą, išieškojimas į ginčo turtą gali būti nukreipiamas ir po hipotekos pabaigos.

21. Teismas taip pat atmetė atsakovės atsikirtimus, kad ieškovas nepagrįstai ginčija visus sudarytus dovanojimo sandorius, kadangi perleisto turto rinkos vertė gerokai viršija ieškovo turimą reikalavimą. Teismas nustatė, kad perleisto turto vertė šalių susitarimu įvertinta 414 331 Eur, o Banko reikalavimas yra virš 1 mln. Eur. Be to, dalis šio turto yra įkeista trečiajam asmeniui, kuri L. R. yra suteikusi 138 000 Eur paskolą. Tokiu būdu dovanojimo sandoriais perleisto turto vertė neviršija ieškovo turimos reikalavimo teisės dydžio.

22. Dėl skolininkės privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius. Atsakovė L. R. teigdama, kad ginčo turtą įsigijo iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų, iš esmės tvirtino ir sandorių sudarymo privalomumą, tačiau teismas sprendė, kad ji šių aplinkybių neįrodė, todėl nėra nustatyta nei įstatymo, nei teismo sprendimo, nei kokiu nors kitu pagrindu susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių atsakovė būtų privalėjusi sudaryti ginčo sandorius.

23. Dėl skolininkės ir turto įgijėjų nesąžiningumo. Skolininkė L. R. dovanojimo sandorius sudarė su savo vaikais, dėl ko ginčo byloje nėra, todėl teismas sprendė, kad atsakovės nesąžiningumas įrodytas, patvirtinus CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją. Atsakovės nesąžiningumą rodo ir tai, kad sandoriai buvo sudaryti po to, kai buvo priimta hipotekos teisėjo nutartis išieškoti skolą ir buvo pardavinėjamas įkeistas turtas iš varžytynių. Kadangi ginčo atveju buvo sudaryti dovanojimo sandoriai, todėl D. R. ir L. U. sąžiningumas / nesąžiningumas neturi reikšmės.

24. Dėl ieškinio senaties termino. Teismas nustatė, kad ieškovė apie ginčijamus sandorius sužinojo 2017 m. rugsėjo 25 d., kai gavo raštą iš vykdymo veiksmus atliekančio antstolio, kuris pranešė nustatęs, jog skolininkė 2016 m. yra padovanojusi savo turtą. Ieškinys pateiktas teismui 2017 m. spalio 10 d. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. Taigi ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

25. Dėl restitucijos. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tai reiškia, kad kiek tai įmanoma konkrečiu atveju, turi būti siekiama tokios situacijos, tarsi sandorio niekuomet nebuvo. Todėl dovanojimo sandoriais perleistas turtas grąžintinas L. R. nuosavybėn.

III. Apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo bei atsiliepimų į juos argumentai

26. Atsakovė L. R. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Teismas akivaizdžiai teikė prioritetą ieškovo nurodytoms aplinkybėms, be pagrindo neigdamas atsakovės pateiktų įrodymų svarbą; neatsižvelgdamas į atsakovės pateiktus įrodymus ir paaiškinimus byloje, neatliko visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo.

26.2. Apeliantė nesumažino savo turto vertės, nes turtas buvo įsigytas ir dovanojimo sandoriai sudaryti, sąžiningai vykdant įsipareigojimus buvusiems sutuoktiniams ir vaikams, sandorių sudarymui panaudojant išimtinai vaikų išlaikymui skirtas lėšas. Apeliantė sandorius privalėjo sudaryti, vykdydama įsipareigojimus buvusiems sutuoktiniams.

26.3. Atsakovė neprivalėjo vaikų išlaikymui skirtus pinigus panaudoti iš karto, t. y. atsakovė galėjo juos saugoti ir turtą vaikų interesams nupirkti vėliau. Susitarimuose šalys nebuvo nurodę konkrečių turto įsigijimo ar pinigų panaudojimo terminų. Kadangi atsakovė su buvusiais vyrais po skyrybų palaikė draugiškus santykius, galėjo nevaržomai susitarti dėl turto įsigijimo ateityje. Liudytojas A. U. patvirtino, kad šalys žodžiu susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo, jo įsigijimo laiko, kainos ir įregistravimo atsakovės vardu, tačiau teismas į šį liudijimą neatsižvelgė.

26.4. Susitarimai dėl vaikų išlaikymui skirtų lėšų kartu yra ir pinigų priėmimo–perdavimo aktai. Jokie teisės aktai nenumato civilinio teisinio santykio šalims pareigos susitariant dėl vaiko išlaikymo fiksuoti pinigų perdavimo momento, juo labiau įvertinant aplinkybę, kad susitarimas buvo sudarytas tarp dviejų artimų žmonių – buvusių sutuoktinių. Be to, tiek A. U., tiek G. R. turėjo objektyvias galimybes skirti nurodytas pinigų sumas vaikų išlaikymui: A. U. visuomet užėmė vadovaujamas pareigas, o G. R. mokumą įvertino Bankas prieš suteikdamas jam paskolą.

26.5. Tai, kad susitarimai buvo sudaryti nesilaikant nustatytos formos (notarinės), nepaneigia fakto, kad šalys susitarimus faktiškai įvykdė, tačiau teismas nevertino susitarimo dėl vaiko išlaikymo formos nesilaikymo reikšmės visų faktinių aplinkybių kontekste.

26.6. Susitarime tarp atsakovės ir A. U. buvo sulygta, kad skiriama suma gali būti panaudota ne tik vaiko išlaikymui, bet nekilnojamojo turto vaiko interesais įsigijimui. Teisės aktai nenumato ribojimo susitarti, kad vaiko išlaikymui skirtos lėšos būtų panaudotos nekilnojamajam turtui vaiko interesais įsigyti.

26.7. Dėl apeliantės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius teismas iš esmės nesprendė, nors sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygos – privalėjimo sudaryti dovanojimo sandorius yra būtinas atsakovės pateiktų paaiškinimų bei įrodymų įvertinimas.

26.8. Teismas suabsoliutino ieškovo teisę išieškoti skolą ir iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų. Ieškovas, laiku negrąžinus paskolos, išieškojimą atliko ir savo žinioje turėjo visą paskolos sutartimi įkeistą didelės vertės nekilnojamą turtą su veikiančiu verslu, tačiau nesugebėjo užtikrinti turto išsaugojimo, todėl dėl jo paties neveikimo šiai dienai ne tik pats Bankas laiku neatgavo skolos, bet yra ketinama nepagrįstai atimti atsakovės vaikų interesams įsigytą turtą.

26.9. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad realiai sužinoti apie jos atžvilgiu pradėtą išieškojimą atsakovė galėjo tik 2017 m. vasario 1 d., kai jos atžvilgiu buvo pateikta vykdyti Hipotekos skyriaus nutartis. Atsakovė nebuvo BUAB „Bajorkiemis“ kreditorė ir kitais pagrindais bankroto byloje nedalyvavo, todėl negalėjo spręsti, kad iškilo tariama grėsmė atsakovės turėtam turtui. Be to, atsakovė nekilnojamąjį turtą įsigijo būtent savo vardu po bankroto bylos iškėlimo, o dovanojimo sandorius sudarė prieš paaiškėjant realiai iš BUAB „Bajorkiemis“ išieškotai sumai. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė buvo sąžininga.

Atsiliepimas

27. Atsakovas L. U. prisidėjimu prie apeliacinio skundo prašo jį tenkinti, Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Nėra būtinų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui ir dovanojimo sandorių pripažinimui negaliojančiais, kadangi turtas buvo įsigytas ir dovanojimo sandoriai sudaryti sąžiningai vykdant įsipareigojimus buvusiems apeliantės sutuoktiniams ir vaikams. Teismas nepagristai konstatavo, kad aplinkybė, jog sandoris buvo sudarytas apeliantės vardu iš esmės paneigia tiesioginius įrodymus, kad sandoriai sudaryti iš vaikams priklausančių lėšų, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas vaikų interesus.

27.2. Sudariusi nekilnojamojo turto įgijimo sandorius savo vardu, apeliantė privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, kadangi turėjo vaikams perleisti jiems teisėtai priklausantį iš išlaikymo lėšų įgytą turtą. Taip pat akivaizdu, kad sudarydama dovanojimo sandorius apeliantė buvo sąžininga ir tokie sandoriai jokia apimtimi nepažeidė kreditoriaus teisių, kadangi apeliantės kreditoriai neturi teisių išieškoti iš apeliantės vaikų turto ir jų išlaikymui skirtų lėšų.

27.3. Teismas neatliko išsamaus įrodymų dėl paskolos Akademinei kredito unijai ir hipotekos sandorio vertinimo, nepagristai apibendrintai visus sandorius laikė vienodai įtakojančiais apeliantės galimybes atsiskaityti su ieškovu, nepagrįstai padidino turto vertę ir sumažino skolinių įsipareigojimų naštą. Dovanojimo sutartimi perleidžiant L. U. įkeistą turtą, apeliantė ir L. U. susitarė, kad kartu su turtu jis perims ir skolinius L. R. įsipareigojimus. Ši aplinkybė patvirtinta į bylą pateiktu L. U. prašymu kredito unijai. Perleidus įkeistą turtą kartu su skoliniais įsipareigojimais apeliantės realios galimybės atsiskaityti su ieškovu nepakito, priešingai, šios galimybės galimai net pagerėtų.

27.4. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad Akademinė kredito unija, kaip hipotekos kreditorius, sutiktų, kad ieškovas pradėtų išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto.

28. Trečiasis asmuo G. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

28.1. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus dėl trečiojo asmens sūnui skirto išlaikymo ir nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog D. R. perleistas turtas buvo įgytas iš išlaikymui skirtų lėšų. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad turtas buvo įgytas iš G. R. sūnui išlaikymui skirtų lėšų, turtas priklauso D. R., todėl buvo jam teisėtai perleistas ir į šį turtą negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal vaiko motinos, apeliantės skolas.

28.2. Apeliantė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, kadangi turėjo perleisti D. R. jam teisėtai priklausantį turtą, kuris įgytas iš vaiko išlaikymui skirtų lėšų. Taip pat ginčijamas sandoris jokia apimtimi nepažeidžia kreditoriaus teisių, kadangi kreditorius neturi teisės išieškoti iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų bei šių lėšų pagrindu vaikų naudai įgyto nekilnojamojo turto. Priešingu atveju būtų iš esmės pažeisti nepilnamečio sūnaus D. R. interesai, kadangi sūnus netektų jo išlaikymui skirtų lėšų.

28.3. Kredito linijos sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens ikisantuokiniams verslo įsipareigojimams dengti, kas aiškiai atsispindi Kredito linijos sutarties 8.1 punkte nurodytoje paskolos paskirtyje. Lėšos buvo tiesiogiai pervedamos G. R. kreditoriams. Paskolos suma nebuvo naudojama nei apeliantės, nei bendriems šeimos interesams, todėl L. R. nepagrįstai laikoma bendraskole. Teismas netyrė šių aplinkybių, nevertino tikrosios šalių valios pasirašant Kredito linijos sutartį, todėl nepagrįstai konstatavo esant neginčijamą ieškovo reikalavimo teisę į apeliantę.

29. Ieškovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

29.1. Sudarydama dovanojimo sutartis, apeliantė sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas skolos išieškojimas, mastą, ir sudarė grėsmę, kad jos įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, o dėl ginčijamų sandorių atsiskaitymas su Banku užtruks gerokai ilgiau arba, neužtenkant skolininkų turto, visiškas atsiskaitymas taps apskritai neįmanomas.

29.2. Pagal apeliantės su G. R. ir A. U. sudarytus susitarimus nėra patvirtintas realus pinigų perdavimas, jokių rašytinių įrodymų, kad šių sandorių šalys turėjo tokias pinigų sumas (200 000 Lt ir 60 000 Lt) ir jas perdavė atsakovei nėra. Juolab kad sudarant šiuos sandorius buvo nesilaikyta sandoriams privalomos notarinės formos. Kad apeliantė realiai negavo pinigų pagal 2007 m. lapkričio 20 d. pinigų dovanojimo sutartį, išvadą leidžia daryti ir aplinkybės, kad ši sutartis buvo sudaryta sekančią dieną po D. R. gimimo, o pagal apeliantės pateiktus parodymus, pinigus G. R. jai atvežė į ligoninę, kurioje ji gulėjo po gimdymo. Be to, sutartyje nėra nurodyta, jog D. R. turi būti nuperkamas nekilnojamasis turtas.

29.3. Nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog G. R. turėjo pakankamai lėšų skirti tokio dydžio išlaikymą. 2006 m. gruodžio 14 d. Kredito linijos sutartis taip pat leidžia daryti išvadą, kad apeliantės ir trečiojo asmens finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad trečiasis asmuo turėjo realių galimybių disponuoti 200 000 Lt suma, nes paskola buvo skirta G. R. įsiskolinimams padengti.

29.4. Apeliantė neva iš G. R. 2007 m. gautas lėšas deklaravo tik 2016 m. Pagal 2007 – 2008 m. galiojusius teisės aktus, visos dovanojimo būdu gautos lėšos, kurios viršija 10 000 Lt, turėjo būti deklaruotos. Apeliantė šias lėšas turėjo deklaruoti iki 2008 m. gegužės 1 d., tačiau to nepadarė, kas suponuoja išvadą, jog 2007 m. lapkričio 20 d. pinigų dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris.

29.5. 1999 m. liepos 2 d. susitarime, įsipareigojime yra nurodyta, kad pinigai yra skiriami L. U. išlaikymui, nekilnojamojo turto pirkimui sūnaus interesams, lavinimui. Taigi pinigai turi būti naudojami ne tik nekilnojamojo turto pirkimui. Turto, kurį apeliantė vėliau padovanojo L. U., įsigijimo metu (2015 m.) atsakovas L. U. buvo jau pilnametis. Nuo 1999 m. liepos 2 d. susitarimo, įsipareigojimo pasirašymo iki L. U. tapo pilnamečiu, praėjo 15 metų. Akivaizdu, kad didelė pinigų suma turėjo būti panaudota L. U. išlaikymui ir lavinimui ir negalėjo visa būti skirta turto įsigijimui.

29.6. Liudytojas A. U. patvirtino, kad iš viso nebuvo kalbėta dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Be to, šį turtą apeliantė įsigijo gavusi paskolą iš trečiojo asmens. Padovanoto L. U. turto vertė jo įsigijimo metu, buvo žymiai didesnė, nei A. U. vaiko išlaikymui neva skirta pinigų suma.

29.7. Prievolių įvykdymas pagal paskolos sutartį su Akademine kredito unija buvo užtikrintas ne tik nekilnojamojo turto esančio (duomenys neskelbtini), kuris įsigytas paėmus paskolą, įkeitimu, tačiau ir nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu, kuris vėliau buvo padovanotas D. R., kas patvirtina, jog visi turto objektai buvo įsigyti ne vaikų interesais.

29.8. Dovanojimo sutarčių su L. U. sudarymo neprivalomumą patvirtina tai, jog šiam nekilnojamajam turtui, kuris padovanotas L. U. yra nustatytas uzufruktas apeliantės naudai. Tai rodo, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas būtent apeliantės, o ne jos vaikų poreikiams.

29.9. Nuo 2007 m. lapkričio 20 d. pinigų dovanojimo sutarties sudarymo iki nekilnojamojo turto, kurį vėliau apeliantė padovanojo D. R., įsigijimo praėjo 7 m., kas taip pat suponuoja išvadą, kad nurodyta suma negalėjo būti panaudota turto įsigijimui, kadangi dalis jos turėjo būti skirta vaiko išlaikymui. Be to, 200 000 Lt nebūtų pakakę įsigyti nekilnojamąjį turtą, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad apeliantė iš G. R. gavo pinigus, ji už šiuos pinigus viso nurodyto nekilnojamojo turto negalėjo įsigyti. Apeliantė ir po dovanojimo sandorio dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarymo, toliau gyvena šiame bute, kas taip pat patvirtina ginčo sandorio sudarymo neprivalomumą.

29.10. Apeliantė 2014 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido nekilnojamąjį turtą, kurį ji buvo įgijusi pagal dovanojimo sutartį ir kuris jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, už 189 904 Lt (55 000 Eur). Didžioji dalis ginčo turto buvo įsigyta netrukus po minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kas leidžia daryti išvadą, jog ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, gautas pardavus apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o ne iš lėšų, skirtų vaikų išlaikymui. Jeigu būtų siekiama įsigyti turtą vaikų interesams, turtas būtų iš karto įsigyjamas vaikų vardu, o ne apeliantės, nes vietoje vieno sandorio sudarymo daryti kelis sandorius yra neracionalu ir ekonomiškai nenaudinga.

29.11. Bankas nėra atsakingas už tai, jog jam įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausęs turtas sudegė. Įkeisto daikto atsitiktinio žuvimo, sugedimo ar kitokio vertės sumažėjimo rizika, išskyrus normalų daikto nusidėvėjimą, tenka įkeisto daikto savininkui. Be to, iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės turtu rūpinasi bankroto administratorius, o ne įkaito turėtojas.

29.12. Ginčo dovanojimo sutarčių sudarymo metu kreditas nebuvo grąžintas bei jau buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, t. y. įsiteisėjusi nutartis dėl skolos išieškojimo iš apeliantės ir G. R.. Todėl klausimas dėl apeliantės pareigos padengti skolą Bankui šioje byloje nekvestionuotinas.

29.13. Kaip matyti iš byloje esančios Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties Nr. 612-L, 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Nr. 520-L pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (areštuotas įkeistas turtas). Taip pat nutartyje nurodyta, jog 2007 m. spalio 1 d. apeliantė, G. R. ir BUAB „Bajorkiemis“ buvo asmeniškai įspėti, kad per vieną mėnesį negrąžinus skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių, todėl jau 2007 m. spalio 1 d. apeliantei tapo žinoma apie prasidėjusį skolos išieškojimą. Ginčo sandoriai buvo sudaryti 2016 m. lapkričio mėn., t. y. netrukus po to kai apeliantei buvo įteikta 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis Nr. 612-L, kas patvirtina, jog ginčo turtas buvo perleistas, siekiant, kad nebūtų išieškojimas nukreipiamas į ginčo turtą. Be to, apeliantė skirtingose bylose nurodo skirtingas datas, kada ji sužinojo apie išieškojimo procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija dovanojimo sandorius, kuriuos pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).

32. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

33. Atsakovai įrodinėja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, nes, pirma, dovanojimo sandoriais nebuvo pažeistos kreditoriaus teisės, nes nekilnojamasis turtas buvo įgytas iš išimtinai vaikų išlaikymui skirtų lėšų, todėl atsakovė nesumažino savo mokumo; antra, atsakovė privalėjo sudaryti dovanojimo sandorius, vykdydama įsipareigojimus tiek savo buvusiems sutuoktiniams, tiek ir savo sūnums; trečia, atsakovė buvo sąžininga, nes sudarydama ginčijamus sandorius, apie pradėtą išieškojimą jos atžvilgiu nežinojo; ketvirta, Bankas dėl savo neveikimo neatgavo skolos; ir penkta, teismas neatliko objektyvaus ir visapusiško įrodymų vertinimo bei prioritetą suteikė ieškovo nurodomoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo ribų, toliau pasisakys dėl šių apeliantų argumentų.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

34. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti ir tokius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie tiesiogiai neišvardinti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, o taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; šiuo aspektu pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

35. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

36. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

37. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad ieškovas įrodė, jog apeliantė, perleidusi jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, iš esmės pablogino savo turtinę padėtį ir neturės galimybės ateityje atsiskaityti su ieškovu. Šią išvadą pagrindžia byloje nustatytos aplinkybes, kad kredito gavėjai atsakovė L. R. ir trečiasis asmuo G. R. turto, išskyrus trečiajam asmeniui priklausantį pastatą–kalvę, kurio vidutinė rinkos vertė yra 15 Eur, ir į kurį Bankas galėtų nukreipti savo išieškojimą, neturi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neatlygintinai perleidusi turimą nekilnojamąjį turtą sumažino savo turto masę.

38. Nors apeliantė įrodinėja, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas išimtinai iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų, todėl turtas priklausė atsakovams D. R. ir L. U., tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ir buvęs jos sutuoktinis A. U. 1999 m. liepos 2 d. sudarė susitarimą, kuriuo A. U. sūnaus L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt: 60 000 Lt perdavė grynaisiais, kitą dalį įsipareigojo sumokėti sutuoktinei per penkerius metus. 2007 m. lapkričio 20 d. apeliantė ir trečiasis asmuo sudarė rašytinį susitarimą, kuriame nurodė, kad G. R. dovanoja atsakovei 200 000 Lt sūnaus D. R. išlaikymui. Tuo tarpu apeliantė ginčo turtą įsigijo 2014–2015 m., t. y. nuo susitarimų dėl vaikų išlaikymo iki ginčo turto įgijimo praėjo atitinkamai 15 ir 7 metai. Nors apeliantė nurodo, kad ji neprivalėjo vaikų išlaikymui skirtus pinigus panaudoti iš karto, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nekilnojamojo turto įgijimas ženkliai vėliau nei buvo sudaryti susitarimai dėl vaikų išlaikymo ir, anot apeliantės, jei perduoti pinigai, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčo turtas buvo įgytas ne už vaikų išlaikymui skirtas lėšas. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad apeliantė 2014 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą už 189 904 Lt (55 000 Eur). Vertinant šią aplinkybę kartu su ginčo turto įgijimu atsakovės vardu laiko aspektu, pažymėtina, kad didžioji dalis ginčo nekilnojamojo turto, kurį vėliau apeliantė dovanojimo sandoriais perleido savo sūnums, buvo įgyta po atsakovės parduoto jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto, todėl, kaip minėta, labiau tikėtina, kad ginčo turtas buvo įgytas ne už vaikų išlaikymui skirtas lėšas.

39. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojo A. U. paaiškinimus, kad jie buvo sutarę dėl nekilnojamojo turto pirkimo, jo įgijimo laiko, kainos ir registravimo apeliantės vardu, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus laiko nepagrįstais. Liudytojas A. U. nurodė, kad su juo nebuvo tartasi dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog ginčo turto, kurį apeliantė vėliau padovanojo atsakovui L. U., įgijimo metu jis buvo pilnametis, taip pat leidžia spręsti, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas ne jo interesais. Kaip pagrįstai nurodo ieškovas, jeigu būtų siekiama įgyti turtą vaikų interesais, turtas iš karto būtų įgyjamas jų vardu, o ne apelinatės, nes vietoje vieno sandorio sudarymo sudaryti kelis sandorius yra neracionalu ir ekonomiškai nenaudinga, juo labiau kad sandorių sudarymo metu atsakovas L. U. buvo pilnametis. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad turtui, kuris padovanotas atsakovui L. U., nustatytas uzufruktas apeliantės naudai, kas taip pat leidžia spręsti, jog ginčo turtas nebuvo įgytas jo interesais.

40. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčo turtas galėjo būti įsigytas būtent už vaikų išlaikymui skirtas lėšas, sprendė, kad pagal atsakovės su G. R. ir A. U. sudarytus susitarimus nėra patvirtintas realus pinigų perdavimas. Teisėjų kolegija, pritardama šiai išvadai, pažymi, kad iš byloje esančios 2006 m. gruodžio 14 d. Kredito linijos sutarties Specialiosios dalies 8 punkto matyti, kad kredito tikslinė paskirtis buvo trečiojo asmens G. R. įsiskolinimams dengti, kas leidžia spręsti, jog trečiojo asmens padėtis nebuvo tokia gera, kad jis galėtų disponuoti 200 000 Lt grynųjų pinigų suma. Šiame kontekste aplinkybė, kad susitarimai dėl vaikų išlaikymo buvo sudaryti nesilaikant nustatytos notarinės formos, taip pat tik patvirtina ieškovo įrodinėjamas bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad ginčo turtas nebuvo įgytas iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų bei vaikų interesais.

41. Nustačius, kad ginčo turtas nebuvo įgytas iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų bei vaikų interesais, darytina išvada, kad šie sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti prievolės Bankui vykdymo, todėl konstatuotinas kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio prasme dėl ginčijamų dovanojimo sandorių sudarymo ir aptariamos actio Pauliana taikymo sąlygos buvimas.

Dėl skolininkės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius

42. Apeliantė L. R. ir atsakovas L. U. apeliaciniame skunde bei prisidėjime prie jo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino privalomosios actio Pauliana sąlygos dėl sandorių (ne)privalomumo. Teigia, kad apeliantė privalėjo sudaryti dovanojimo sandorius, vykdydama įsipareigojimus tiek savo buvusiems sutuoktiniams, tiek ir savo sūnums (atsakovams).

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Privalėjimas sudaryti sandorį turi būti suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-219/2016, kt.).

44. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas; tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2016 m. vasario 25 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016).

45. Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad byloje ginčijamų sandorių sudarymą lėmė 2007 m. lapkričio 20 d. su trečiuoju asmeniu G. R. sudaryta pinigų dovanojimo sutartis dėl vaiko išlaikymo bei 1999 m. liepos 2 d. sudarytas susitarimas su A. U. dėl vaiko išlaikymo. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visuma, kad ginčo sandoriais apeliantė perleido visą jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą savo sūnums, konstatavus, jog neįrodyta, kad turtas įgytas iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad atsakovė ne tik kad neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, bet jų sudarymas neatitiko ir protingo asmens elgesio standarto. Minėta, kad jeigu būtų siekiama įgyti turtą vaikų interesais, turtas iš karto būtų įgyjamas jų vardu, o ne apeliantės, nes vietoje vieno sandorio sudarymo sudaryti kelis sandorius yra neracionalu ir ekonomiškai nenaudinga. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė, sandorių sudarymo privalomumą siedama su turto įsigijimu iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų, šių aplinkybių neįrodė, todėl atitinkamai neįrodytas ir ginčo sandorių privalomumas. Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į apeliantės argumentą dėl sandorių, vykdant įsipareigojimus tiek savo buvusiems sutuoktiniams, tiek ir savo sūnums, privalomumo ir savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti privalomosios actio Pauliana sąlygos dėl sandorių (ne)privalomumo nevertinimo pirmosios instancijos teisme.

Dėl skolininko nesąžiningumo

46. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad apeliantė ginčijamomis dovanojimo sutartimis turtą perleido savo sūnums. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti jam priklausantį turtą, kad, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

47. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė L. R. apeliaciniame skunde nurodydama, kad apie jos atžvilgiu pradėtą išieškojimą ji galėjo sužinoti tik 2017 m. vasario 1 d., kai buvo pateikta vykdyti Hipotekos skyriaus nutartis, nepaneigė CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatytos prezumpcijos. Priešingai nei nurodo apeliantė, iš byloje esančios Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties Nr. 612-L matyti, kad apeliantė, G. R. ir BUAB „Bajorkiemis“ 2007 m. spalio 1 d. buvo asmeniškai įspėti, kad per vieną mėnesį negrąžinus skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Taigi, apeliantei apie parsidėjusį skolos išieškojimo procesą turėjo būti žinoma jau 2007 m., o ne 2017 m.

48. Bet kuriuo atveju, turtinės padėties sunkinimas, kuris pasireiškia neatlygintiniu turto perleidimu, turint skolinių įsipareigojimų ieškovui, yra pakankamas pagrindas spręsti dėl apeliantės nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už prievoles pagal kredito linijos sutartį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konstatavus apeliantės nesąžiningumą, neatlygintiniai sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais nepaisant atsakovų D. R. ir L. U. sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.67 straipsnio 1 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

49. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Jeigu ieškovas pateikia tvirtinimą, kuriuo atsikerta į atsakovo argumentus, tai ieškovas privalo įrodinėti tvirtinamą aplinkybę.

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

51. Atsakovai, apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie jo teigdami, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šiuos teiginius grindžia tuo, kad teismas, anot atsakovų, prioritetą suteikė ieškovo nurodytoms aplinkybėms, be pagrindo neigdamas atsakovų pateiktų įrodymų svarbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovų argumentai liudija, kad jie iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdami, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl bylos stabdymo

52. Apeliantė prašo stabdyti apeliacinio skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėta civilinė byla, kurioje ji yra pareiškusi ieškinį dėl kredito linijos sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija apeliantės prašymą stabdyti apeliacinio skundo nagrinėjimą atmeta kaip nepagrįstą. Tiek nagrinėjamos bylos, tiek ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Bankas turi galiojančią teisę priverstine tvarka reikalauti prievolės vykdymo iš atsakovės, t. y. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 612-L, kuria nutarta išieškoti iš skolininkų G. R. ir L. R. skolą ir palūkanas, yra galiojanti ir nenuginčyta.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vertindamas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, pagrįstai konstatavo, jog ginčo sandoriais buvo pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, atsakovai ginčo sandorių sudaryti neprivalėjo, taip pat pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju, ginčo sandoriams esant sudarytiems tarp motinos ir sūnų, turi būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas ir prisidėjimas prie jo atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo, prisidėjimo prie jo bei atsiliepimų argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

54. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės L. R. apeliacinį skundą bei atsakovo L. U. prisidėjimą prie apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovas. Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašė iš atsakovės L. R. priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, vertina civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių apimtį, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, atsižvelgia į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, bei konstatuoja, jog prašoma priteisti suma yra pagrįsta.

55. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 2 d. nutartimi tenkino atsakovės L. R. prašymą ir atidėjo žyminio mokesčio dalies (3 185 Eur) už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, valstybei iš apeliantės L. R. priteistina 3 185 Eur nesumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės L. R. ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, naudai 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės L. R. valstybės naudai 3 185 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus) nesumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Dalia KačinskienėKazys KailiūnasAsta Radzevičienė