Kauno apygardos teismo sprendimas, e2-1215-230/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-11-13
Bylos Nr.: e2-1215-230/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01141-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Nijolia Indreikienė
Ieškovas: Luminor Bank AB
Atsakovas: D. R., L. U., L. R.
Trečiasis asmuo: G. R.

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2-1215-230/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01141-2017-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.6.1.; 2.6.15.; 3.2.6.1.; 3.2.6.13. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė,sekretoriaujant Vilijai Noreikienei,dalyvaujant ieškovės Luminor Bank AB įgaliotam atstovui advokato padėjėjui V. J.,

atsakovei ir atsakovo D. R. įstatyminei atstovei L. R. ir jos įgaliotiems atstovams advokatui E. R. ir advokato padėjėjai V. Z.,

atsakovo L. U. įgaliotam atstovui advokatui E. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Luminor Bank akcinės bendrovės ieškinį atsakovams L. R., L. U. ir D. R., tretiesiems asmenims G. R., kooperatiniam bankui Akademinė kredito unija dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė Luminor Bank AB ieškinyje teismo prašo pripažinti negaliojančiomis 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7061, sudarytą tarp L. R. ir D. R., dėl negyvenamosios patalpos-prekybos salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), perleidimo, 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7057, sudarytą tarp L. R. ir D. R., dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo, 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7042, sudarytą tarp L. R. ir L. U., dėl negyvenamosios patalpos-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos-prekybos salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), perleidimo, 2016 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį Nr. 12167, sudarytą tarp L. R. ir L. U., dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo, ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą atsakovės L. R. nuosavybėn. Ieškinyje nurodo, kad tarp ieškovės ir atsakovės L. R. bei G. R. buvo sudaryta 2006 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartis, kurios pagrindu bankas kredito gavėjams, kaip bendraskoliams, suteikė 715 361,45 Eur (2 470 000 Lt) kreditą. Prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymo užtikrinimui bankui buvo įkeistas UAB „Bajorkiemis“ priklausantis nekilnojamasis turtas. Kadangi kredito gavėjai G. R. ir L. R. netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal kredito linijos sutartį, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto. Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. priėmė nutartį, kuria buvo nutarta išieškoti iš skolininkų G. R. ir L. R. 723 727,25 Eur (2 498 885,43 Lt) skolą, 10,88 proc. palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo ir 32,44 Eur (112 Lt) žyminį mokestį, nukreipiant išieškojimą į bankui įkeistą BUAB „Bajorkiemis“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi UAB „Bajorkiemis“ iškėlė bankroto bylą. Sudegus daliai įkeistų pastatų, bankas iš draudimo bendrovės gavo draudimo išmokas 311 583,86 Eur sumai, kurios buvo skirtos padengti dalį skolos. Likęs įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas bankroto procese už 65 934 Eur, tačiau bankui už šį parduotą turtą lėšos nebuvo pervestos. Todėl 2017 m. spalio 3 dieną L. R. ir G. R. skola sudarė 1 055 085,18 Eur. Skola kasdien didėja dėl priteistų palūkanų. Vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Antstolis nustatė, jog L. R. 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartimis perleido ginčo nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu pažeisdama kreditoriaus (banko) turtinius interesus, todėl minėti sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovės L. R. atžvilgiu. Ginčo dovanojimo sutartys buvo sudarytos tarp artimųjų giminaičių, o atsakovė L. R. ginčo turto dovanojimo sandorius sudarė, kai buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimo procesas ir po BUAB „Bajorkiemis“ 2016 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo nuspręsta BUAB „Bajorkiemis“ įkeistą turtą pardavinėti iš varžytynių už 77 452 Eur, ko pasėkoje tapo aišku, kad gautų lėšų už įkeistą BUAB „Bajorkiemis“ turtą, įskaitant gautas draudimo išmokas, nepakaks padengti skolai pagal vykdomąjį dokumentą. Taigi atsakovė L. R., sudarydama dovanojimo sutartis, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, mastą ir sudarė grėsmę, kad jos bei G. R. įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Atsakovei L. R. perleidus neatlygintinai ginčo turtą, buvo pažeistos kreditoriaus teisės patenkinti savo kreditorinį reikalavimus iš ginčo turto vertės, nes atsakovė L. R. bei G. R. neturi turto, iš kurio būtų galima visiškai išieškoti skolą (jos likutį) bankui. Atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčo dovanojimo sutarčių su D. R. ir L. U.. Ji buvo nesąžininga, nes žinojo (turėjo žinoti), kad sudaromi sandoriai pažeis kreditoriaus teises. Atsakovė ginčo turtą perleido D. R. ir L. U. (sūnums), taigi galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija. Kadangi atsakovė dovanojimo sutartimis ginčo turtą perleido neatlygintinų sandorių – dovanojimo sutarčių – pagrindu, turto įgijėjų D. R. ir L. U. nesąžiningumas neįrodinėtinas. Bankas šiuo atveju apie ginčo dovanojimo sandorius sužinojo 2017 m. rugsėjo 25 d., gavęs raštą iš vykdymo veiksmus atliekančio antstolio R. B.. Be to, dovanojimo sandoriai buvo sudaryti 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. Taigi ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Atsiliepimas

Atsakovė L. R. atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, leidžiančios ginti savo teises priverstine tvarka, o tuo pačiu ir ginčyti atsakovės su trečiaisiais asmenimis sudarytų sandorių. Kredito linijos sutartis tarp ieškovės ir atsakovės bei jos sutuoktinio G. R. buvo sudaryta 2006 m. gruodžio 14 d. Netrukus po to, 2006 m. gruodžio 22 d. atsakovės ir jos sutuoktinio prievolių pagal kredito sutartį vykdymui užtikrinti buvo įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausantis nekilnojamasis turtas. 2007 m. rugsėjo 26 d. ieškovė kredito sutartį vienašališkai nutraukė ir kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2007 m. lapkričio 22 d. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi buvo tenkintas ieškovės prašymas dėl 2 498 885,43 Lt (723 727,23 Eur) skolos, 10,88 proc. palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos, skaičiuojant nuo pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo, ir 112 Lt (32,44 Eur) žyminio mokesčio išieškojimo ne ginčo tvarka bei priverstinio įkeisto turto pardavimo. 2008 m. sausio 21 d. Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka peržiūrėjus hipotekos nutartį, ji buvo palikta nepakeista. Taigi hipotekos nutartis vykdomuoju dokumentu tapo 2008 m. sausio 21 d. Ieškovė hipotekos nutartį atsakovės ir jos sutuoktinio G. R. atžvilgiu pateikė vykdyti antstoliui tik 2017 m. vasario 1 d., tai yra praėjus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminui, o per CPK nustatytą senaties terminą nepasinaudojusi teise inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą atsakovės atžvilgiu, ieškovė prarado teisę priverstine tvarka reikalauti prievolės vykdymo iš atsakovės. Be to, sudarydama pirmąjį ir antrąjį dovanojimo sandorius (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini)) atsakovė savo mokumo nesumažino, kadangi savo nepilnamečiam vaikui perleido turtą, kuris buvo įgytas iš vaiko – D. R. išlaikymui skirtų lėšų. Atsakovės sutuoktinis G. R. 2007 m. lapkričio 20 d. nepilnamečio sūnaus D. R. išlaikymui skyrė 200 000 Lt sumą. Gautų piniginių lėšų pagrindu atsakovė savo nepilnamečio sūnaus naudai įgijo nekilnojamąjį turtą, kurį ginčijamų sandorių pagrindu padovanojo savo sūnui. Atsakovė vaiko išlaikymui skirtas pinigines lėšas panaudojo pagal jų tikslinę paskirtį – vaiko gerovei užtikrinti. Be to, padovanotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka trečiojo asmens naudai, dėl turtui galiojančio papildomo apsunkinimo ieškovė negalėjo nukreipti išieškojimo į šitą turtą. Tas pats pasakytina ir apie antrąjį ir ketvirtąjį nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini)). Nurodytas turtas buvo įgytas atsakovės sūnaus L. U. interesais, todėl pastarajam buvo teisėtai ir pagrįstai padovanotas. Atsakovei skiriantis su savo pirmuoju sutuoktiniu A. U., tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kurio pagrindu A. U. 1999 m. liepos 2 d. vaiko L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt sumą. Šalys susitarė, jog atsakovė iš A. U. gautus pinigus naudos išimtinai vaiko poreikiams ir papildomo išlaikymo vaikui nereikalaus nei skyrybų procese, nei vėliau. Be to, nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), L. U. buvo perleistas, numatant, jog kartu su turtu L. U. perims ir atsakovės turimą finansinę prievolę kredito įstaigai, kurios vykdymo užtikrinimui atsakovė yra įkeitusi minėtą turtą. L. U. yra įsipareigojęs už atsakovę įvykdyti jos turimą prievolę kredito įstaigai. Ieškovė nepagrįstai ginčija visus be išimties atsakovės sudarytus sandorius, nepaisant to, kad sandorių pagrindu perleisto turto esama rinkos vertė gerokai viršija ieškovės tariamai turimą reikalavimo teisę į atsakovę. Be to, ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, kadangi sandorių sudarymo faktas buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre.

Atsakovas L. U. atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir nurodo, kad atsakovė L. R., sudarydama nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini)), ieškovės interesų nepažeidė, nes L. U. turtas buvo padovanotas teisėtai. L. R. skiriantis su A. U., jie sudarė susitarimą, kurio pagrindu A. U. 1999 m. liepos 2 d. atsakovo L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt sumą. Buvo susitarta, kad L. R. iš A. U. gautus pinigus naudos išimtinai L. U. poreikiams ir papildomo išlaikymo nereikalaus nei skyrybų procese, nei vėliau. L. R. gautus pinigus investavo į nekilnojamąjį turtą, kurį ir padovanojo L. U.. Be to, nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) atsakovui L. U. buvo perleistas numatant, jog jis kartu su turtu perims ir L. R. turimą finansinę prievolę kredito įstaigai, kurios vykdymo užtikrinimui L. R. yra įkeitusi (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą. Taigi L. R., perleisdama turtą, kartu su turtu perleido ir savo finansinę prievolę, savo mokumo nesumažino, dėl to ieškovė nepagrįstai siekia sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Trečiasis asmuo KB Akademinė kredito unija atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo ieškinio pagrįstumą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais spręsti teismo nuožiūra, o teismui nusprendus ieškinį tenkinti, prašo palikti trečiajam asmeniui hipotekos teisę. Nurodo, kad 2015 m. balandžio 24 d. atsakovė L. R. ir Akademinė kredito unija sudarė paskolos sutartį, kurios įvykdymo užtikrinimui maksimaliosios hipotekos sandoriu įkeista: žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatas-gyvenamasis namas su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), bei negyvenamoji patalpa-prekybos salonas, esantis (duomenys neskelbtini). Vėliau atsakovė L. R. dovanojimo sutartimis šį įkeistą turtą perleido D. R. ir L. U.. Nors ieškovė, reikšdama ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprašo pripažinti negaliojančiu ir paties hipotekos sandorio, tačiau ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, kad pripažinus ginčo turto perleidimo sandorį negaliojančiu, pritaikius restituciją ir grąžinus ginčo turtą pirminio savininko (šiuo atveju L. R.) nuosavybėn, ieškovės turtiniai reikalavimai nukreiptini į visą atsakovei L. R. grąžintiną ginčo turtą. Tokiu būdu ieškovė siekia patenkinti savo reikalavimus iš ginčo turto (kuris yra įkeistas) pirmiau nei kiti kreditoriai. Toks reikalavimas nepagrįstas, kadangi ginčo turtas yra įkeistas hipotekos sandoriu ir Akademinė kredito unija yra sąžiningas hipotekos (daiktinės teisės) įgijėjas, todėl pastarajai paliktina hipotekos teisė. Taigi, jei bus patenkintas ieškovės ieškinys, ieškovės turtiniai reikalavimai galės būti nukreipti tik į turtą, likusį patenkinus hipotekos kreditoriaus Akademinės kredito unijos reikalavimus.

Ieškovė Luminor Bank AB dubliku nesutinka su atsiliepimuose į ieškinį išdėstytais argumentais ir prašo ieškinį tenkinti. Nurodo, kad ieškovės ieškinys teisme buvo gautas 2017 m. spalio 9 d., teismo priimtas 2017 m. spalio 10 d., taigi ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Nepagrįsti atsakovės L. R. teiginiai, kad ieškovė vykdomąjį dokumentą pateikė praleidusi senaties terminą, todėl prarado teisę priverstine tvarka reikalauti prievolės įvykdymo. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1759-436/2017 yra konstatuota, jog ieškovė, kaip hipotekos kreditorius, pagal galiojantį vykdomąjį dokumentą (hipotekos teisėjo nutartį) pradėjo išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus nepraleidusi CPK 606 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tai, kad atsakovė L. R. ir trečiasis asmuo G. R. yra pateikę kasacinį skundą dėl minėtos nutarties, ši nutartis netapo negaliojančia per se. Atsakovės L. R. argumentai, kad jos sutuoktinis G. R. 2007 m. lapkričio 20 d. išlaikymui skyrė 200 000 Lt sumą ir atsakovė šių lėšų pagrindu įgijo nekilnojamąjį turtą, yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovės teiginiai vertintini kritiškai ir dėl to, kad nuo 2007 metų iki nekilnojamojo turto įsigijimo yra praėjęs labai didelis laiko tarpas bei tai, kad turtas buvo įgytas atsakovės L. R. vardu, o ne D. R., nors tai buvo galima padaryti pirkimo–pardavimo sandorio metu. Atsakovų L. R. ir L. U. argumentai apie tai, kad tarp A. U. ir L. R. buvo sudarytas susitarimas, kurio pagrindu A. U. skyrė 90 000 Lt sumą vaiko išlaikymui ir iš šių lėšų buvo perkamas nekilnojamas turtas, kuris vėliau buvo padovanotas L. U., taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti sandorio privalomumo. Šie teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Nuo 1999 metų iki nekilnojamojo turto įsigijimo yra praėjęs labai didelis laiko tarpas, be to, turtas buvo įgytas atsakovės L. R. vardu, o ne L. U., nors tai buvo galima padaryti pirkimo–pardavimo sandorio metu (L. U. jau buvo pilnametis). Trečiojo asmens KB Akademinė kredito unija pateikiami priedai prie atsiliepimo paneigia atsakovų teiginius apie tai, kad L. U. įsipareigojo perimti L. R. įsipareigojimus trečiajam asmeniui. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad visi dovanojimo sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove. Atsakovų teiginiai, kad bendra ginčijamais sandoriais perleisto turto vertė viršija ieškovės reikalavimą, yra nepagrįsti. Ginčo turto vertė pagal VĮ „Registrų centras“ ir Hipotekos registro duomenis yra 321 318 Eur, o ieškovės reikalavimas viršija 1 mln. Eur. Taigi akivaizdu, kad ginčo turto vertė yra žymiai mažesnė, nei ieškovės reikalavimas. Aplinkybė, kad dalis perleisto ginčo turto yra apsunkinta hipoteka, nėra pagrindas atmesti ieškinį, kadangi tik dalis ginčo turto yra apsunkinta hipoteka; įkeisto turto vertė yra žymiai didesnė nei paskolos suma; nepaisant to, kad turtas yra apsunkintas hipoteka, iš šio turto išieškoti yra galima, jeigu hipotekos kreditorius duoda sutikimą; pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, kreditoriui būtų užtikrinta teisė į nuostolių užtikrinimą, jeigu hipotekos kreditorius nepagrįstai neduotų sutikimo išieškoti iš įkeisto turto; net jeigu ir hipotekos kreditorius neduoda sutikimo vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto, nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise.

Atsakovė L. R. tripliku prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nei ieškinyje, nei dublike neįrodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, kurią galėtų įgyvendinti priverstine tvarka, taip pat aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovės sudaryti sandoriai pažeidžia ieškovės interesus. Sudarydama ginčo sandorius atsakovė nesumažino savo mokumo, savo turtinės padėties nepablogino. Atsakovė savo vaikams padovanojo turtą: (i) kuris buvo įgytas už vaikų išlaikymui skirtus pinigus; (ii) į kurį ieškovė neturėjo teisės nukreipti išieškojimo, kadangi ieškovė neturi priverstinio reikalavimo teisės į atsakovę; (iii) kurio dalis yra apsunkinta hipoteka, kas reiškia, kad net turėdama reikalavimo teisę į atsakovę ieškovė nebūtų galėjusi nukreipti išieškojimo į šį turtą; (iv) kurio dalis atsakovės vaikui L. U. buvo perleista pastarajam įsipareigojant už atsakovę įvykdyti jos turimą finansinę prievolę vienai iš kredito įstaigų; (v) kurio bendra rinkos vertė gerokai viršija ieškovės tariamai turimą reikalavimą į atsakovę. Taigi atsakovė, sudarydama dovanojimo sandorius, ieškovės teisių jokia apimtimi nepažeidė.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovas adv. padėjėjas V. J. prašo ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad kasacinis teismas jau konstatavo, jog ieškovė turi reikalavimo teisę išsiieškoti skolą iš atsakovės L. R.. Kadangi sandoriai sudaryti 2016 m. lapkričio mėn., o ieškinys paduotas 2017 m. spalio 9 d., tai ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ginčo sandoriais buvo sumažinta atsakovei priklausančio turto masė, dėl ko ji nebeturi jokių galimybių įvykdyti savo įsipareigojimus, nes abu skolininkai turi tik menkavertį turtą. Atsakovė dovanojimo sandorių sudaryti neprivalėjo, nes tokie imperatyvai (įstatymo ar teismo sprendimo) nenustatyti. Mano, kad 2007 m. G. R. lėšų dovanojimo sutartis yra niekinė, nes turėjo būti patvirtinta notarine tvarka, be to, nėra sutarties originalo. Įrodymų, kad visa suma pagal šią sutartį atsakovei buvo perduota ir kad būtent šios lėšos panaudotos turtui įsigyti, nėra, be to, lėšos buvo skirtos išlaikymui, o ne turto įsigijimui. Nėra įrodymų, kad G. R. būtų turėjęs tokią pinigų sumą. Nekilnojamojo turto pirkimo sandoriai sudaryti praėjus daug laiko, t. y. 2014-2015 m., įsigijimo metu turtas neregistruotas sūnaus vardu, o atsakovė, dovanodama butą, pasiliko teisę gyventi bute. Net jei atsakovė ir būtų gavusi 200 000 Lt, perleisto turto vertė yra didesnė. Nors liudytojas A. U. patvirtino, kad 1999 m. pinigus atsakovei perdavė, tačiau rašytinių įrodymų, kad buvo perduota 60 000 Lt ir jie panaudoti turto pirkimui, nėra pateikta, o šios sumos nepakaktų nekilnojamo turto įsigijimui. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas L. U. perėmė L. R. suteiktą kreditą, toks jo prašymas kredito unijai pateiktas po to, kai ieškovė pateikė vykdomąjį dokumentą vykdyti. Įkeisto turto vertė yra didesnė už atsakovei suteiktą paskolą, o toks apsunkinimas netrukdo išsiieškoti, kadangi išieškojimas galimas su hipotekinio kreditoriaus sutikimu. Atsakovė, sudarydama dovanojimo sutartis, žinojo apie skolą bankui, o kadangi buvo sudaryti neatlygintiniai sandoriai, tai apdovanotųjų sąžiningumas ar jų nesąžiningumas neturi reikšmės.

Atsiliepimas

Atsakovė L. R. nesutinka su ieškiniu ir paaiškino, kad ji pagal kredito linijos sutartį negavo nei vieno lito, tai yra tik vyro kreditinis įsipareigojimas, todėl ji skolos bankui neturi. Be to, buvo įkeista daug turto, virš 5 mln. Lt vertės. Kadangi pastatas buvo apdraustas ir sudegė, tai buvo gauta draudimo išmoka. Nepagrįstai teigiama, kad ji yra nesąžininga, nes bankas ja nesidomėjo, o tik pasikvietė pasirašyti. Ji neatsakinga už vyro skolas. Savo mokumo nepablogino, nes pinigų 1999 m. gavo iš A. U., o 2007 m. – iš G. R.. Po susitarimo su A. U. sudarymo sūnų L. U. išlaikė iš savo ir buvusio sutuoktinio gautų lėšų. 60 000 Lt grynais gavo susitarimo pasirašymo dieną, pinigus laikė seife, kadangi planavo vykti į užsienį, jų neinvestavo į nekilnojamąjį turtą, tačiau po to ištekėjo, todėl tai buvo atidėta. 2007 m. gimė sūnus D. R., o tėvo sveikata tuo metu suprastėjo, todėl jis skyrė vaikui 200 000 Lt, kuriuos perdavė jai grynaisiais, juos laikė seife. Sūnui turto iš karto neįgijo, nes pradžioje buvo bloga sutuoktinio sveikata, o 2009 m. prasidėjo krizė. Uzufruktas dovanojant nekilnojamąjį turtą jai buvo nustatytas su tėvų žinia, siekiant, kad vaikai neprarastų turto. Dovanojimo sutarčių sudarymo metu jai nebuvo žinoma, kad yra skola, nes bankas neareštavo sąskaitų, buto, todėl įsigydama turtą nemanė, kad gali būti kokių nors grėsmių. Nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas už atsakovei suteiktą paskolą. Sūnus L. U. planavo vystyti verslą, gauti kreditą, o vėliau perimti ir atsakovės skolą, tačiau šio klausimo svarstymą kredito unija atidėjo iki bus išnagrinėta ši byla.

Atsakovės atstovas advokatas E. R. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) įgytas už paskolos lėšas, kurios sudaro 80 % įgyto turto vertės, parduodant šį turtą iš varžytynių jo kaina taip pat bus 80 %, vadinasi banko reikalavimas nebūtų patenkintas ir dėl to atsakovės mokumas nesumažėja. Butai (duomenys neskelbtini) įgyti už vaikams skirtas lėšas, nes jų pakako. Panaikinus sandorius, vaikų tėvai keltų pretenzijas dėl išlaikymo lėšų, reikalavimai dėl išlaikymo yra aukštesnėje eilėje, todėl bankas negautų savo reikalavimo patenkinimo. Pinigai atsakovei vaikų interesų patenkinimui perduoti su tiksline paskirtimi, todėl ji privalėjo sudaryti ginčo sandorius. Tokiu būdu nenustatytos dvi actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos ir ieškinys negali būti patenkintas. Jei 2007 m. susitarimas niekinis dėl netinkamos sandorio formos, tai atsakovė turėtų grąžinti lėšas vaiko išlaikymui. Dovanotos sumos atitinka sutuoktinio išlaikymo pareigos teikti vaikui išlaikymą ne mažesnį nei 1/2 MMA, o tai, kad dovanotos didelės sumos patvirtina, jog buvo siekiama vaikams įgyti nekilnojamąjį turtą. Atsakovė manė, kad skolų neturi, nes pinigų neėmė, o bankas išieškojimą pradėjo 2008-2009 m., tačiau išieškojimas buvo vykdomas tik iš UAB „Bajorkiemis“ turto, net iš G. R. turto išieškojimas nebuvo vykdomas, iki vykdomojo rašto pateikimo bankas atsakovei nereiškė jokių pretenzijų.

Atsakovo L. U. atstovas advokatas E. J. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad 1999 m. susitarimo sudarymo metu L. U. buvo tik 3 m. amžiaus, todėl su juo niekas nebuvo derinama, tačiau jam buvo žinoma, kad tėvas jam yra paskyręs tam tikrą sumą, siekiant įgyti jam turtą. Mano, kad sandoriai nenaikintini, kadangi turtas įsigytas už tikslines lėšas, nes susitarime aiškiai nurodyta, kam skiriami pinigai. Jei atsakovai būtų nesąžiningi, tai akivaizdu, kad, siekdami išvengti kilsiančių problemų dėl išieškojimo nukreipimo į turtą, jie nebūtų įsigiję turto savo vardu. Bankas jokių pretenzijų nebuvo pareiškęs, vadinasi, atsakovė nebuvo niekam skolinga. Pinigai atsakovei buvo perduoti, ką patvirtino ir liudytojas, o pinigai – rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, todėl negalima teigti, kad turtas buvo įsigytas ne už tuos pinigus. Be to, prioritetas teiktinas vaiko interesams ir gali kilti problema dėl vaiko išlaikymui skirtų lėšų išieškojimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 14 d. tarp ieškovės Luminor Bank AB (buvęs AB DnB NORD bankas) ir kredito gavėjų atsakovės L. R. (buvusi pavardė U.) bei trečiojo asmens G. R. buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 11339, kurios pagrindu Bankas kredito gavėjams suteikė 2 470 000 Lt (715 361,45 Eur) kreditą, kreditų grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2008 m. lapkričio 30 d. ( e. b. t. 1, b. l. 23-31). Prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymo užtikrinimui, Bankui buvo įkeistas UAB „Bajorkiemis“ priklausantis nekilnojamasis turtas (sutarties Specialiosios dalies 10 punktas). Kadangi kredito gavėjai netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Kredito linijos sutartį, todėl Bankas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 612-L, nutarė išieškoti skolininkų G. R. ir L. R. (L. U.) 2 498 885,43 Lt (723 727,25 Eur) skolą, 10,88 proc. palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo ir 112 Lt (32,44 Eur) žyminį mokestį, taip pat nutarė parduoti iš varžytynių įkeistą UAB „Bajorkiemis“ priklausantį turtą: 1) 6984/8284 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2) restoraną - užeigą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3) pastatą-lauko kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4) pastatą-lauko kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5) pastatą-lauko kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 6) pastatą-klėtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 7) pastatą-klėtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)),8) pastatą-klėtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 9) pastatą-kalvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 10) pastatą-tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 11) kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, b. l. 32-33). Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartimi hipotekos skyriaus nutartis buvo palikta nepakeista (e. b. t 1, b. l. 127-129).

Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi iškėlė UAB „Bajorkiemis“ bankroto bylą, o 2013 m. sausio 14 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-163-510/2013) patvirtino Banko kreditorinį reikalavimą įkeisto daikto rinkos verte 2 698 309,93 Lt (781 484,57 Eur) (e. b. t. 1, b. l. 44-46). Vėliau sudegus daliai įkeistų pastatų, Bankas iš draudimo bendrovės gavo 311 583,86 Eur dydžio draudimo išmokas, kurios buvo skirtos padengti dalį skolos. Tai patvirtina Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis (civilinėje byloje Nr. B2-16-343/2015), kuria, atsižvelgiant į gautas draudimo išmokas, buvo patvirtintas patikslintas Banko kreditorinis reikalavimas – 469 900,71 Eur sumai bei Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis (civilinėje byloje Nr. 2-517-657/2015), kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis tarp BUAB „Bajorkiemis“ ir Seesam Insurance AS dėl draudimo išmokos priteisimo (e. b. t. 1, b. l. 38-43).

Žemesnės instancijos teismas

BUAB „Bajorkiemis“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2016 m. rugsėjo 30 d., protokolas ir 2017 m. birželio 19 d. varžytynių aktas (e. b. t. 1, b. l. 44-49) patvirtina, kad po gaisro likęs įkeistas BUAB „Bajorkiemis“ priklausantis turtas: 6984/8284 dalių žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausiniai (elektros įvadai, vandentiekio sistema (gręžtinis šulinys), kanalizacijos sistema (nuotekų valymo įrenginiai), tiesioginės nuovažos nuo magistralės į sklypą), pastatas - restoranas - užeiga (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – kalvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), buvo parduotas bankroto procese už 65 934 Eur, tačiau Bankui lėšos už šį parduotą turtą nebuvo pervestos.

Visi minėti įrodymai patvirtina, kad Banko suteiktas kreditas atsakovei L. R. ir G. R. buvo padengtas tik iš dalies dėl gautos draudimo išmokos už sudegusį UAB „Bajorkiemis“ įkeistą turtą, tačiau likusi skola yra nepadengta ir jos dydis kreipimosi į teismą dieną buvo 1 055 085,18 Eur (e. b. t. 1, b. l. 34), tačiau skola kasdien didėja dėl priteistų palūkanų.

Ieškovei (Bankui) pateikus vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui, pastarasis (antstolis R. B.) nustatė, kad L. R. 2016 metais dovanojimo sutartimis perleido nekilnojamąjį turtą, apie ką 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu pranešė ieškovei (e. b. t. 1, b. l. 37). Nekilnojamojo turto registro duomenys ir pateikti dovanojimo sutarčių nuorašai patvirtina, kad L. R.: 1) 2016-11-15 dovanojimo sutartimi Nr. JV-7061 perleido D. R. negyvenamąją patalpą-prekybos saloną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); 2) 2016-11-15 dovanojimo sutartimi Nr. JV-7057 perleido D. R. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) 2016-11-15 dovanojimo sutartimi Nr. JV-7042 perleido L. U. negyvenamąją patalpą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei negyvenamąją patalpą-prekybos saloną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) 2016-11-03 dovanojimo sutartimi Nr. 12167 perleido L. U. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, b. l. 10-18, 2 t., b. l. 105-139). Dovanotam nekilnojamam turtui (žemės sklypui, gyvenamajam pastatui ir kitiems inžineriniams statiniams), esančiam (duomenys neskelbtini), ir negyvenamajai patalpai, esančiai (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. balandžio 28 d. yra įregistruota sutartinė hipoteka (kreditorius – Akademinė kredito unija), kadangi trečiasis asmuo Akademinė kredito unija 2015 m. balandžio 24 d. paskolos sutartimi atsakovei L. R. suteikė 138 000 Eur paskolą, kuri turi būti grąžinta iki 2040 m. kovo 25 d., o paskolos grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas nurodytas turtas (e. b. t. 1, b l. 19-22, 89-100).

Ieškovė (Bankas), gindama savo kaip kreditoriaus pažeistas teises, pareiškė ieškinį dėl atsakovės L. R. sudarytų dovanojimo sandorių su L. U. ir D. R. pripažinimo negaliojančiais. Byloje pareikštas actio Pauliana ieškinys, todėl sprendžiant kilusį ginčą nustatytina, ar yra visos įstatyme nustatytos šio ieškinio reiškimo sąlygos.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Aptarti kasacinio teismo išaiškinimai leidžia teigti, kad kreditorius turi įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė L. R. pagal su ieškove 2006 m. gruodžio 14 d. sudarytą Kredito linijos sutartį turi prievolę grąžinti Bankui jai ir trečiajam asmeniui G. R. suteiktą kreditą, sumokėti palūkanas ir delspinigius. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 612-L, jau yra nutarta išieškoti iš skolininkų G. R. ir L. R. (L. U.) skolą ir palūkanas, šia nutartimi taip pat buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą UAB „Bajorkiemis“ turtą.

Nors atsakovė teigia, kad ji nėra skolinga Bankui, kadangi pinigų negavo, kreditą ėmė jos sutuoktinis, kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas didelės vertės UAB „Bajorkiemis“ turtas, tačiau tokie atsakovės paaiškinimai nepaneigia, jog ji turi prievolę grąžinti Bankui kreditą ir sumokėti palūkanas bei delspinigius. Pirmiausia, kredito linijos sutartis nėra nuginčyta nei visa apimtimi, nei kurioje nors dalyje, o atsakovė L. R. neginčija, kad ji šią sutartį yra pasirašiusi, kas reiškia, kad ji yra prisiėmusi joje numatytus įsipareigojimus. Be to, yra įsiteisėjusi nutartis dėl skolos išieškojimo iš L. R. ir G. R.. Atsakovė L. R. Kredito linijos sutartyje nurodyta kredito gavėja kartu su sutuoktiniu G. R. ir yra bendraskoliai pagal šią sutartį, todėl neturi reikšmės, kas iš jų panaudojo kredito lėšas. Be to, kaip nustatyta, kredito gavėjų prievolė grąžinti Bankui kreditą nebuvo įvykdyta, net ir Bankui gavus draudimo išmokas už prievolės įvykdymui užtikrinti įkeistą UAB „Bajorkiemis“ turtą, kuris vėliau sudegė, bei bankrutavusiai UAB „Bajorkiemis“ pardavus likusį kitą įkeistą turtą, todėl ieškovė (Bankas) turi neginčijamą ir galiojančią reikalavimo teisę, kuri nėra pasibaigusi.

Atsakovė L. R. bylos nagrinėjimo eigoje, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, teigė, kad ieškovė nebeturi reikalavimo teisės, kadangi ji hipotekos nutartį pateikė vykdyti antstoliui pasibaigus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminui, todėl prarado teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovės, dėl ko atsakovė buvo pateikusi kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (e. b. t. 1, b. l. 132-140). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-969/2018 netenkino G. R. ir L. R. kasacinio skundo ir konstatavo, kad kreditorė (Bankas) nepraleido senaties termino hipotekos teisėjo nutarčiai pateikti vykdyti. Tai patvirtina, kad atsakovės prievolė Bankui nėra pasibaigusi jokiais pagrindais ir yra galiojanti.

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė, grįsdama savo kaip kreditorės teisių pažeidimą, nurodo, kad atsakovė L. R. ginčo turto dovanojimo sandorius sudarė po to, kai buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas ir po to, kai BUAB „Bajorkiemis“ kreditoriai nusprendė parduoti įkeistą turtą iš varžytynių, kurioms įvykus tapo aišku, kad gautų lėšų už įkeistą BUAB „Bajorkiemis“ turtą, įskaitant gautas draudimo išmokas, nepakaks skolai padengti, t. y. kad atsakovė sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto nebeužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti.

Kaip jau nustatyta, Banko suteiktas kreditas atsakovei L. R. ir G. R. buvo padengtas tik iš dalies dėl gautos draudimo išmokos už sudegusį UAB „Bajorkiemis“ įkeistą turtą, tačiau likusi skola yra nepadengta ir jos dydis kreipimosi į teismą dieną buvo 1 055 085,18 Eur, kuri kasdien didėja dėl priteistų palūkanų. Taigi gautos už įkeistą turtą sumos nepakako skolai padengti, o kredito gavėjų likęs įsiskolinimas viršija 1 mln. Eur. Duomenų, kad kredito gavėjai G. R. ir L. R. turėtų kito, be dovanojimo sutartimis perleisto turto nėra pateikta, o vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis R. B. pranešė Bankui, kad atsakovė L. R. yra perleidusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Trečiojo asmens G. R. vardu yra įregistruotas tik pastatas-kalvė, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė vertė tik 15 Eur, ir jis antstolio yra areštuotas, ką patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys (e. b. t 1, b. l. 35-36).

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė L. R., neatlygintinai perleidusi turimą nekilnojamąjį turtą, pažeidė kreditorės (Banko) teises, kadangi sumažino savo turimo turto vertę, į kurį Bankas galėjo nukreipti išieškojimą.

Atsakovės L. R. atsikirtimai, kad ginčo sandoriais ji nesumažino savo nemokumo ir nepablogino savo turtinės padėties, kadangi dovanotą turtą buvo įgijusi už tėvų savo vaikų išlaikymui skirtas lėšas, t. y. kad tai buvo ne jos, o vaikų turtas, yra nepagrįsti.

Atsakovė tvirtino, kad sudarydama dovanojimo sandorius su atsakovu D. R. dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo iš esmės perleido turtą, kuris buvo įgytas iš sūnaus D. R. išlaikymui skirtų lėšų. Paaiškino, kad jos sutuoktinis G. R. 2007 m. lapkričio 20 d. nepilnamečio sūnaus D. R. išlaikymui skyrė 200 000 Lt sumą, kuriuos ji panaudojo nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimui. Dėl kitų dovanojimo sandorių, sudarytų sūnaus L. U. naudai, atsakovė paaiškino, jog jai skiriantis su savo pirmuoju sutuoktiniu A. U., tarp šalių buvo sudarytas 1999 m. liepos 2 d. susitarimas, kuriuo A. U. savo ir atsakovės vaiko L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt sumą, kurių dalis buvo sumokėta grynais pinigais, o likusi dalis bankiniais pavedimais. Šalys susitarė, kad atsakovė iš A. U. gautus pinigus naudos išimtinai vaiko poreikiams ir papildomo išlaikymo vaikui nereikalaus nei skyrybų procese, nei vėliau. Todėl atsakovė iš buvusio sutuoktinio gautus pinigus investavo į nekilnojamąjį turtą, kurį ir padovanojo L. U..

Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad 2007 m. lapkričio 20 d. atsakovė L. R. ir trečiasis asmuo sudarė rašytinį susitarimą, kuriame nurodė, kad G. R. dovanoja atsakovei L. R. 200 000 Lt sūnaus D. R. išlaikymui, ši sutartis šalių buvo numatyta ir kaip pinigų perdavimo aktas (e. b. t 2, b. l. 146). Analogiškai atsakovė L. R. ir A. U. (buvęs sutuoktinis) 1999 m. liepos 2 d. pasirašė susitarimą, kuriuo A. U. sūnaus L. U. išlaikymui skyrė 90 000 Lt: 60 000 Lt perdavė grynaisiais, kitą dalį įsipareigojo sumokėti sutuoktinei per penkerius metus, įpareigojo sutuoktinę leisti šiuos pinigus sūnaus išlaikymui, nekilnojamojo turto įsigijimui sūnaus interesais, lavinimui, sutuoktinė patvirtino gavusi 60 000 Lt (e. b. t. 2, b. l. 148). Atsakovės pateikti įrodymai – mokėjimo dokumentai patvirtina, kad buvęs sutuoktinis vykdė susitarimo įsipareigojimus vaiko išlaikymui pervesti lėšas (e. b. t. 2, b. l. 149-163).

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad ginčo turtas – patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), – atsakovės L. R. buvo įsigytas 2015 m. sausio 20 d. sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė L. R. įsigijo 2014 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (e. b. t. 3, b. l. 14-20), o nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), – 2015 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (dovanojimo sutarties duomenys). Taigi ginčo turtas įsigytas ir mokėjimai pagal sutartis atlikti 2014-2015 m., t. y. kur kas vėliau, nei sudaryti susitarimai dėl vaikų išlaikymo, kas paneigia atsakovės nurodomą aplinkybę, kad šis turtas įsigytas už vaikų išlaikymui skirtas lėšas.

Be to, turtas įsigytas pačios atsakovės L. R. vardu, būtent ji įgijo nuosavybės teises į šį turtą ir buvo jo savininkė. Šios pirkimo–pardavimo sutartys įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytos, t. y. nėra nustatyta, kad pirkėjais ir turto savininkais pagal pirkimo–pardavimo sutartis yra kiti asmenys, t. y. D. R. ir L. U., o ne L. R..

Vertinant, ar ginčo turtas galėjo būti įsigytas būtent už vaikų išlaikymui skirtas lėšas, atsižvelgtina į tai, kad pagal atsakovės su G. R. ir A. U. sudarytus susitarimus nėra patvirtintas realus pinigų perdavimas. Nors šalys ir susitarimuose yra patvirtinę visų arba dalies pinigų perdavimo faktą, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad šalys turėjo tokias pinigų sumas (200 000 Lt ir 60 000 Lt) ir jas perdavė atsakovei L. R.. Kadangi šalių sudaryti susitarimai dėl piniginių lėšų perdavimo savo esme atitinka dovanojimo sandorius, todėl šie sandoriai pagal dovanotų lėšų sumą, remiantis tiek 1964 m. CK redakcijos, galiojusios sudarant 1999 m. susitarimą, 282 straipsnio 3 dalimi, tiek 2001 m. CK redakcijos, galiojusios 2007 m. susitarimo sudarymo metu, 6.469 straipsnio 2 dalimi, turėjo būti patvirtinti notarine tvarka, t. y. turėjo būti notarinės formos, o šios formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu (1964 m. CK 58 str. 3 dalis, 2001 m. CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

Dėl nurodytų motyvų, pripažintina, kad atsakovė L. R. neįrodė, jog ginčo turtą, prieš jį dovanodama sūnums D. R. ir L. U., buvo įgijusi iš atsakovams D. R. ir D. U. priklausiusių lėšų ir kad šis turtas buvo pastarųjų, o ne atsakovės nuosavybė. Pažymėtina ir tai, kad, jei nurodytos lėšos ir buvo perduotos atsakovei L. R., jos turėjo būti naudojamos sūnų išlaikymui, o 2014 m., kai buvo perkamas nekilnojamasis turtas, sūnus L. U. jau buvo pilnametis.

Atmestinas ir atsakovės atsikirtimo argumentas, kad ginčo sandoriais ji nesumažinusi savo mokumo, kadangi dalis dovanoto turto yra įkeista trečiajam asmeniui Akademinei kredito unijai. Aplinkybė, jog dalis perleisto ginčo turto yra apsunkinta hipoteka, nėra pagrindas atmesti ieškinį. Tik dalis ginčo turto yra apsunkinta hipoteka, o atsakovės įkeisto turto vertė yra žymiai didesnė nei paskolos suma (paskola – 138 000 Eur, hipotekos objektų vertė – 254 000 Eur). Be to, nepaisant to, kad turtas yra apsunkintas hipoteka, iš šio turto išieškoti yra galima, jeigu hipotekos kreditorius duoda sutikimą, išieškojimas į ginčo turtą gali būti nukreipiamas ir po hipotekos pabaigos.

Atsakovės atsikirtimas, kad ieškovė nepagrįstai ginčija visus atsakovės sudarytus dovanojimo sandorius, kadangi perleisto turto rinkos vertė gerokai viršija ieškovės turimą reikalavimą, laikytinas nepagrįstu. Iš dovanojimo sutarčių matyti, kad turto, esančio (duomenys neskelbtini) (gyvenamojo namo, kiemo statinių, žemės sklypo), bendra vertė yra 219 331 Eur, negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bendra vertė 45 000 Eur, negyvenamosios patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 50 000 Eur, buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 100 000 Eur, iš viso perleisto turto vertė šalių susitarimu įvertinta 414 331 Eur, o Banko reikalavimas yra virš 1 mln. Eur. Be to, dalis šio turto yra įkeista trečiajam asmeniui Akademinei kredito unijai, kuri L. R. yra suteikusi 138 000 Eur paskolą. Tokiu būdu dovanojimo sandoriais perleisto turto vertė neviršija ieškovės turimos reikalavimo teisės dydžio.

Dėl skolininkės privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 20 punktas).

Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas). Įrodyti sandorio sudarymo privalomumą turį sandorį sudariusi šalis.

Atsakovė L. R. teigdama, kad ginčo turtą įsigijo iš vaikų išlaikymui skirtų lėšų, iš esmės tvirtino ir sandorių sudarymo privalomumą, tačiau, kaip jau nurodyta, šių aplinkybių neįrodė. Taigi byloje nėra nustatyta nei įstatymo, nei teismo sprendimo, nei kokiu nors kitu pagrindu susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių atsakovė L. R. būtų privalėjusi sudaryti ginčo sandorius.

Dėl skolininkės ir turto įgijėjų nesąžiningumo

CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų šalių nesąžiningumas preziumuojamas, o asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju skolininkė L. R. dovanojimo sandorius sudarė su savo vaikais, dėl ko ginčo byloje nėra, todėl atsakovės L. R. nesąžiningumas įrodytas, patvirtinus CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją. Atsakovės nesąžiningumą rodo ir tai, kad sandoriai buvo sudaryti po to, kai buvo priimta hipotekos teisėjo nutartis išieškoti iš G. R. ir L. R. skolą ir buvo pardavinėjamas įkeistas turtas iš varžytynių.

Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad trečiojo asmens sąžiningumas (nesąžiningumas) neturi reikšmės, jeigu sandoris neatlygintinis, tokiu atveju pakanka tik skolininko nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-362/2011). Kadangi nagrinėjamo ginčo atveju buvo sudaryti dovanojimo sandoriai, todėl D. R. ir L. U. sąžiningumas/ nesąžiningumas neturi reikšmės.

Dėl ieškinio senaties termino

Actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį sutrumpintas vienerių metų actio Pauliana ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovė apie ginčijamus sandorius sužinojo 2017 m. rugsėjo 25 d., kai gavo raštą iš vykdymo veiksmus atliekančio antstolio R. B., kuris pranešė nustatęs, jog skolininkė L. R. 2016 m. yra padovanojusi savo turtą. Ieškinys pateiktas teismui 2017 m. spalio 10 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir ginčijami sandoriai sudaryti 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. Taigi sutrumpintas ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl restitucijos

Nustačius visas actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas, ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Kaip jau virš nurodyta, ginčo turto vertė neviršija atsakovės L. R. turimo įsiskolinimo Bankui, todėl negaliojančiais pripažintini visi ginčo sandoriai.

Pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015). Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tai reiškia, kad kiek tai įmanoma konkrečiu atveju, turi būti siekiama tokios situacijos, tarsi sandorio niekuomet nebuvo. Todėl dovanojimo sandoriais perleistas turtas grąžintinas L. R. nuosavybėn.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Už ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė sumokėjo 3 423 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis), taip pat pateikė įrodymus apie turėtas 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 149,16 Eur kitas išlaidas (už duomenų iš VĮ Registrų centras gavimą).

Ieškovės ieškinį tenkinus visiškai ir įvertinus tai, kad atsakovė L. R. yra visų ginčijamų sandorių šalimi, atsakovas L. U. trijų ginčo sandorių šalimi, o atsakovas D. R. dviejų ginčo sandorių šalimi, atsižvelgiant į ginčo turto vertę pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro ir Hipotekos registro duomenis, taip pat aplinkybę, kad atsakovas D. R. yra nepilnametis (10 metų), o pagal nepilnamečio asmens iki 14 metų prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą (šiuo atveju atsakovė L. R. ir trečiasis asmuo G. R.), iš byloje dalyvaujančių asmenų priteistinas tokio dydžio žyminis mokestis: iš atsakovės L. R. 1 711,50 Eur (½ dalis viso žyminio mokesčio), iš atsakovo L. U. 1 215,17 Eur (3 423 Eur / 2 x 71 %) (229 218 Eur (atsakovo L. U. sudarytų sandorių vertė) x 100 % / 321 318 Eur (visų ginčo sandorių vertė)) žyminis mokestis, iš atsakovės L. R. ir trečiojo asmens G. R., kaip atsakovo D. R. įstatyminių atstovų, po 248,17 Eur ((3 423Eur / 2 x 29 %)/2) (92 100 Eur (atsakovo D. R. sudarytų sandorių vertė) x 100 % / 321 318 Eur (visų ginčo sandorių vertė)) žyminis mokestis.

Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (1 573 Eur), įvertinus byloje teiktų procesinių dokumentų kiekį (ieškinys, dublikas, prašymai dėl dokumentų įteikimo būdo, įrodymų prijungimo ir kt.), apimtį, taip pat atstovavimo teismo posėdžiuose ir pasirengimo teismo posėdžiams laiką, advokato (padėjėjo) darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, laikytinos pagrįstomis, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.2., 8.3., 8.16. ir 8.19. punktuose numatytų dydžių. Taip pat pagrįstomis ir būtinomis laikytinos ieškovės turėtos kitos išlaidos 149,16 Eur (už duomenų iš VĮ Registrų centras gavimą). Taigi iš viso ieškovės turėtomis pagrįstomis ir būtinomis išlaidomis pripažintinos 1 722,16 Eur (1 573 Eur + 149,16 Eur) dydžio išlaidos, kurios proporcingai priteistinos iš byloje dalyvaujančių asmenų, t. y. iš atsakovės L. R. 861,08 Eur (½ dalis išlaidų), iš atsakovo L. U. 611,37 Eur (861,08 Eur x 71 % / 100 %), iš atsakovės L. R. ir trečiojo asmens G. R., kaip atsakovo D. R. įstatyminių atstovų, po 124,86 Eur (861,08 Eur x 29 % / 100 %)/2).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 19,82 Eur (Kauno apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ieškinį tenkinus visiškai, šios išlaidos proporcingai priteistinos iš byloje dalyvaujančių asmenų, t. y. iš atsakovės L. R. 9,91 Eur (½ dalis išlaidų), iš atsakovo L. U. 7,04 Eur (9,91 Eur x 71 % / 100 %). Iš atsakovės L. R. ir trečiojo asmens G. R., kaip atsakovo D. R. įstatyminių atstovų, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi jos neviršija 3 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.)).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis: 1) 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7061, sudarytą tarp L. R. ir D. R., dėl negyvenamosios patalpos – prekybos salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), perleidimo; 2) 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7057, sudarytą tarp L. R. ir D. R., dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo; 3) 2016 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. JV-7042, sudarytą tarp L. R. ir L. U., dėl negyvenamosios patalpos-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos-prekybos salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), perleidimo; 4) 2016 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį Nr. 12167, sudarytą tarp L. R. ir L. U., dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo.

Taikyti restituciją natūra ir grąžinti turtą (negyvenamąją patalpą – prekybos saloną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą-prekybos saloną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kitais inžineriniais statiniais-kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)) atsakovės L. R. nuosavybėn.

Priteisti ieškovei Luminor Bank akcinei bendrovei (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 711,50 Eur žyminį mokestį ir 861,08 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei Luminor Bank akcinei bendrovei (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovo L. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 215,17 Eur žyminį mokestį ir 611,37 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei Luminor Bank akcinei bendrovei (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens G. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaip atsakovo D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) įstatyminių atstovų, po 248,17 Eur žyminį mokestį ir po 124,86 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 9,91 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš atsakovo L. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Nijolia Indreikienė