Kauno apygardos teismo nutartis

2014-08-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1491-221/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-29
Bylos Nr.
2A-1491-221/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-11544-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Aušra Baubienė
Ieškovas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Kristina Česnauskienė
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1491-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11544-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos 44.5.2.5; 114.11; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Arūno Rudzinsko (pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K., atstovaujamos advokatės Kristinos Česnauskienės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1011-587/2014 pagal ieškovės R. K. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, trečiajam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo bei garbės ir orumo gynimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama: 1) priteisti jai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities VPK, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti jai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 3 908,59 Lt materialinės žalos atlyginimą ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką viešai paneigti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus ryšių su visuomene poskyrio 2011 m. gruodžio 16 d. pranešimu Nr. 384 sp žiniasklaidai paskleistus duomenis, nurodant, kad R. K. nėra įtariama ir kaltinama 2011 m. gruodžio 4 d., apie 13.45 val., prekybos centro „Akropolis“ esančiame AB „Ūkio bankas“ aptarnavimo skyriuje sukčiavimo būdu užvaldžiusi bankui priklausančius 16 645,70 Lt; 4) pripažinti, kad R. K. vaizdo nuotraukos, pavadintos „įtariamosios“ patalpinimas viešosiose informavimo priemonėse 2011 m. gruodžio 16 d. interneto portale www.delfi.lt straipsnyje „Kauno „Akropolyje“ padirbėjo sukčiai“, 2011 m. gruodžio 16 d. laikraštyje „15 min.“, 2011 m. gruodžio 17 d. interneto portale www.lrytas.lt straipsnyje „Praturtėjusią porą įtaria sukčiavimu“, 2012 m. kovo 2 d. savaitraštyje „15min“, Nr. 7(1125), straipsnyje „Sukčiai ar banko klaidos“ su duomenimis, kad AB „Ūkio bankas“ aptarnavimo skyriuje, atliekant valiutos keitimo operaciją, nenustatyti asmenys sukčiavimo būdu užvaldė bankui priklausančius 16 645,70 Lt, yra ieškovės garbę ir orumą žeminantys duomenys (1 t., b. l. 103–107). Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 11 d. Kauno apylinkės teisme buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-2731-738/2012, kurioje R. K. kaltinama dėl tariamai įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje. Ji buvo nepagrįstai apkaltinta tuo, kad 2011 m. gruodžio 4 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą AB „Ūkio bankas“ turtą – 16 645,70 Lt. Ieškovė netikėtai nuskilus dančiui, atvyko į Lietuvą pas odontologą. Kadangi buvo grįžus iš Anglijos, odontologo paslaugoms ir planuojamiems pirkiniams reikėjo išsikeisti pinigų, todėl su broliu M. K. nuvyko į PC „Akropolis“ esantį AB „Ūkio bankas“ išsikeisti valiutą. Pagal AB „Ūkio bankas“ kasininkės parodymus, ji, skaičiuodama keičiamus pinigus, suklydo bei neįtarė, kad išmokėjo žymiai didesnę pinigų sumą. Dėl trumpo vizito Lietuvoje, skubėjimo ir laiko stokos, ieškovė bandė skaičiuoti gautus pinigus, tačiau pasimetus tarp kupiūrų, kurios įtarimo nesukėlė, visiškai pasitikėdama banko darbuotoja, įsidėjo juos į piniginę ir su broliu išvyko. Už kelių dienų išvyko į Angliją. Po dviejų savaičių iš žiniasklaidos priemonių sužinojo apie įvykį ir kaip galima greičiau pinigus perdavė nuvežti į Lietuvą, pinigai 2012 m. sausio 23 d. grąžinti AB „Ūkio bankas“. Po publikacijų Lietuvos mastu asmenims tapo žinoma ir suprantama, kad ieškovė yra įtariamoji ir sukčiavimo būdu pasisavino banko pinigus. Bankas patvirtino, kad atgavęs prarastą sumą, neturi jokių pretenzijų, todėl 2012 m. sausio 23 d. jos advokatė pateikė prašymą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tačiau prokuratūra nesprendė prašymo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, nesant įrodymų dėl nusikaltimo įvykio. Buvo pateiktas antras prašymas Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuris buvo atmestas. Nors teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau tuo nepagrįsti kaltinimai, žeminimai, baudžiamasis procesas nesibaigė. Prokuratūra akivaizdžiai nepagrįstai skundė jį apeliacine tvarka, dėl ko vėl kilo papildomų rūpesčių ir teko skubos tvarka grįžti atgal į Lietuvą vienai dienai. Ieškovė patyrė daug streso, įtampos, sugaišo daug laiko, prarado pajamų. Kauno apygardos teismas nepagrįstą skundą atmetė. Viena iš svarbiausių aplinkybių yra tai, kad apie banko darbuotojos padarytą klaidą prokuratūra gerai žinojo jau pradedant ikiteisminį tyrimą ir priimant nutarimą dėl įtarimo R. K.. Paviešintos nuotraukos viešoje erdvėje lėmė R. ir M. K., kaip pilnaverčių, sąžiningų visuomenės asmenybių orumo pažeminimą. Teko patirti daug neigiamų emocijų ir dėl savęs, ir dėl brolio. Ieškovė yra jautri asmenybė, o šios aplinkybės paskatino jautrumo padidėjimą, padidėjo verksmingumas. Skirta kardomoji priemonė – paso netekimas, sukėlė papildomą rūpestį ir baimę, nes grėsė atleidimas iš darbo ir legalaus, vienintelio pragyvenimo šaltinio praradimas. Paskleistus žeminančius ieškovės garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės duomenis sužinojo draugai, pažįstami, artimieji. Paskleisti duomenys suteikė pagrindą suabejoti sąžiningumu ir patikimumu, manyti, jog yra pavojinga asmenybė, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija. Ieškovė patyrė didelį emocinį stresą, įtampą, jai sutriko miegas, sveikata. Kadangi Kauno miesto apylinkės prokuratūra yra atsakinga už duomenų viešą paskelbimą, o duomenys buvo paskelbi jau po to, kai buvo žinoma, kad viskas įvyko dėl banko darbuotojos klaidos, tad jie jau negalėjo būti skelbtini ir negalėjo būti sukurti tikrovės neatitinkantys faktai apie sukčiavimo būdu užvaldytą turtą. Pritaikytos kardomosios priemonės dokumentų – paso atėmimo metu ieškovė turėjo iš anksto nusipirkusi lėktuvo bilietus atgal į Angliją, tačiau dėl kardomosios priemonės išvykti negalėjo. Ji patyrė daug streso ir nepatogumų, aiškindama situaciją darbdaviui, kodėl neatvyko į darbo vietą ir kodėl darbe nepasirodys dar kurį laiką. Vėliau reikėjo vėl pirkti bilietą, nes paskirta kardomoji priemonė buvo pakeista į užstatą. Užstatas buvo taip pat problema, kadangi reikėjo skubiai pasiskolinti daug pinigų iš draugų. Dėl nepagrįstų kaltinimų, pareiškimo ir inicijuotos bylos teko patirti daug išlaidų atvykstant ir išvykstant iš Lietuvos. Kadangi dirba ir gyvena Anglijoje, dažnas važinėjimas pirmyn ir atgal į Lietuvos Respublikoje vykstančius teismo procesus lėmė didžiules išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti (1 t., b. l. 93–94).

Nurodė, kad iš ieškovės ieškinyje nurodytų galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų į CK 6.272 straipsnio taikymo sferą patenka tik veiksmai, susiję su kardomosios priemonės paskyrimu ir jos pakeitimu. Ieškovė neįrodė nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal minėtą straipsnį kilti. Nors ieškovė teigia, kad ankščiau minėtieji pareigūnų veiksmai neteisėti, tačiau nenurodė nė vienos BPK nuostatos, reglamentuojančios atitinkamo veiksmo atlikimą ar procesinio sprendimo priėmimą, kuri buvo pažeista. Veiksmų neteisėtumas nėra įrodytas. Ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad jai kardomoji priemonė buvo pakeista tik per 6 dienas nuo jos paskyrimo ir per 3 dienas prašymo pakeisti kardomąją priemonę pateikimo prokuratūrai. Vadovaujantis BPK 64 straipsnio tokio pobūdžio prašymai privalo būti išnagrinėti per 10 dienų nuo prašymo ir jam išnagrinėti reikiamos medžiagos gavimo. Taigi, prokuroras prašymą išnagrinėjo kur kas greičiau negu to reikalauja įstatymas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktiką, išteisinamasis nuosprendis nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti. Teismai yra suformavę reikšmingą praktiką, kad pareigūnų procesinių veiksmų procesinių prievartos priemonių atlikimo ar taikymo faktas, nesant savavališkų piktnaudžiavimo teise požymių, savaime nesuteikia teisės reikalauti žalos atlyginimo. Mano, kad ieškovės nurodomas neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Nors ieškovė prašo priteisti kelionės išlaidas baudžiamojoje byloje padengti, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ieškinyje nurodytos kelionės buvo būtinos ir susijusios su konkrečiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu, o ne asmeniniais reikalais. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00830-11 bei vėlesnio baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, aplinkybių dėl kurių gynėjo dalyvavimas būtų būtinas (BPK 51 straipsnis) nebuvo, ieškovė gynėją kvietėsi savo iniciatyva, todėl ir turėtų pati prisiimti atsakomybę už išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Taip pat ieškovė net nebandė galimybės gauti valstybės garantuojamą pagalbą, kuri yra apmokama iš valstybės lėšų. Ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00830-11 buvo pradėtas pagal AB „Ūkio bankas“ skundą, todėl ieškovė bylinėjimosi išlaidų turėjo reikalauti iš pareiškėjo, bet ne iš teisėsaugos institucijų. Visi pastarieji klausimai turėjo būti sprendžiami baudžiamojoje byloje, o ne šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovės minimas galimai neteisėtas ir nepagrįstas informacijos apie ją ir jos brolį paskleidimas pradiniame ikiteisminio tyrimo etape buvo procesiškai būtinas ir pagrįstas. Kadangi ikiteisminio tyrimo stadijos paskirtis ir yra nustatyti ar apskritai buvo padaryta kokia nors BK numatyta nusikalstama veika, jeigu buvo, tai kas ją padarė bei surinkti duomenis apie reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes bei ją galimai padariusius asmenis. Praktika prašyti visuomenės pagalbos, nustatant galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, yra plačiai naudojama ir toleruotina, kadangi neretai tai vienintelis būdas nustatyti tokį asmenį. Be to, šią informaciją išplatino policijos pareigūnai, todėl prokuratūra negali prisiimti atsakomybės dėl kitos institucijos atliktų veiksmų. Mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras ikiteisminio tyrimo metu procesinius veiksmus atliko ir procesinius sprendimus priėmė teisėtai ir pagrįstai, griežtai vadovaujantis BPK nuostatomis.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti (1 t., b. l. 70–71).

Atsiliepime nurodė, kad Kauno apskrities VPK Nusikaitimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyriuje (toliau – NTV NTTS) 2011 m. gruodžio 9 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00830-11 pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį („Sukčiavimas“) dėl to, kad 2011 m. gruodžio 4 d., apie 13.45 val., AB „Ūkio bankas“ PC „Akropolis“ klientų aptarnavimo skyriuje nenustatytas asmuo apgaule užvaldė banko turtą, padarydamas 16 645,70 Lt turtinę žalą. Siekdama greitai, išsamiai ir per kuo trumpesnį laiką atskleisti nusikalstamą veiką, Kauno apskrities VPK NTV NTTS vyresnioji tyrėja R. Č., suderinusi su tyrimą kuruojančiu prokuroru, kreipėsi į Kauno apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriaus Ryšių su visuomene poskyrį dėl informacijos paskelbimo spaudoje. Žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbta informacija, kad policija prašo pagalbos, ir įdėtos dviejų jaunuolių: merginos ir vaikino, nuotraukos, padarytos pagal vaizdo medžiagą. Tuo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai nežinojo nei jaunuolių asmens tapatybės, nei galimų jų bendradarbiavimo motyvų. Informacijos ir nuotraukų paskelbimas davė realios naudos, nes netrukus atsiliepė liudininkas, kuris atpažino asmenis ir padėjo nustatyti jų tapatybę. Atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, buvo paskelbta informacija žiniasklaidoje, nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir su jomis galimai susiję asmenys, todėl jie įvardyti kaip įtariamieji, tačiau neįvardyti nusikaltėliai ar nusikalstamą veiką padarę asmenys. Įtariamąja šioje byloje buvo pripažinta ieškovė. Pažymėjo, kad ieškovė iš banko gavo 16 645,70 Lt, nors žinojo turinti gauti apie 4 000 Lt. Pinigus gavo 2011 m. gruodžio 4 d., grąžino tik 2012 m. sausio 23 d. Kyla klausimas, ar ieškovė tikrai nematė ir nežinojo, kad iš banko gavo trigubai daugiau pinigų. Mano, kad Kauno apskrities VPK pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, nes jų pagalba buvo nustatyta ieškovės tapatybė, kuri iš banko gautų pinigų negrąžino tol, kol spaudoje buvo paskelbta informacija dėl bankui padarytos 16 645,70 Lt turtinės žalos.

Trečiasis asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu (1 t., b. l. 135–143) ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, viešai paneigti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus ryšių su visuomene poskyrio 2011 m. gruodžio 16 d. pranešimu Nr. 384 sp žiniasklaidai paskleistus duomenis, nurodant, kad R. K. nėra įtariama ir kaltinama 2011 m. gruodžio 4 d., apie 13.45 val., prekybos centro „Akropolis“ esančiame AB „Ūkio bankas“ aptarnavimo skyriuje sukčiavimo būdu užvaldžiusi bankui priklausančius 16 645,70 Lt; pripažino, kad R. K. vaizdo nuotraukos, pavadintos „įtariamosios“ patalpinimas viešosiose informavimo priemonėse: 2011 m. gruodžio 16 d. interneto portale www.delfi.lt straipsnyje „Kauno „Akropolyje“ padirbėjo sukčiai“, 2011 m. gruodžio 16 d. laikraštyje „15 min.“, 2011 m. gruodžio 17 d. interneto portale www.lrytas.lt straipsnyje „Praturtėjusią porą įtaria sukčiavimu“; 2012 m. kovo 2 d. savaitraštyje „15min.“ Nr. 7(1125), straipsnyje „Sukčiai ar banko klaidos“ su duomenimis, kad AB „Ūkio bankas“ aptarnavimo skyriuje, atliekant valiutos keitimo operaciją, nenustatyti asmenys sukčiavimo būdu užvaldė bankui priklausančius 16 645,70 Lt“, yra R. K. garbę ir orumą žeminantys duomenys. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, ieškovei 800 Lt išlaidas advokato pagalbai pamokėti.

Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1179-254/2013 konstatavus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai šiuo konkrečiu atveju neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo viešai skelbti ieškovės bei jos brolio nuotraukas, ir tai, kad asmens įvardijimas būtuoju laiku įtariamuoju, sukčiavimo būdu užvaldžiusiu banko pinigus, yra akivaizdžiai žeminantys asmens orumą ir garbę (tiek M. K., tiek R. K. atžvilgiu). Teismo vertinimu, atsakovės paskelbtas ginčo teiginys „sukčiavimo būdu užvaldė bankui priklausančius pinigus“; „įtariamųjų nuotraukos“, šių nuotraukų išviešinimas yra žeminančio pobūdžio, nes teigiama apie ieškovės padarytą teisės ir moralės, netinkamą, negarbingą, nesąžiningą elgesį. Įsiteisėjusiu išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2731-738/2012 konstatuota, kad ieškovės veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymių, todėl teismas pripažino, kad toks išankstinis būtuoju kartiniu laiku pavartotas teiginys, preziumuojantis asmens kaltę bei vaizdo nuotraukų patalpinimas viešoje erdvėje žeidžia ieškovės asmens garbę ir orumą. Teismas nurodė, kad Kauno AVPK neįrodė, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę, todėl ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę viešai paneigti paskleistus duomenis teismas tenkino. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į ieškovės elgesio pobūdį, išanalizavo baudžiamojoje byloje pateiktas nuotraukas bei 2012 m. sausio 9 d. apžiūros protokolą. Nors, kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, vaizdo įrašas nepatvirtino liudytojos S. C. nurodytų aplinkybių, jog ieškovė patvirtino banko darbuotojos nurodytą svarų sterlingų sumą, dėl ko buvo išmokėta didesnė negu priklausė pinigų suma, tačiau vaizdo įrašo apžiūros protokole yra aiškiai nurodyta, jog iš įrašo matyti, kaip ieškovė gavusi šūsnelę kupiūrų po 200 Lt, suskaičiuoja 21 kupiūrą, o likusius pinigus įsideda neskaičiavusi. Be to, ieškovė nurodo tikslią pinigų keitimo priežastį – apsilankymą pas odontologą Lietuvoje bei apsipirkimą. Teismo vertinimu, tokio didelio sumos skirtumo, akivaizdžiai matomo kupiūrų apimtyje, nepastebėjimas sąlyginai ilgą laiką net ir atsižvelgiant į ieškovės nurodytas aplinkybes apie skubėjimą ir skirtingas pinigines Anglijos ir Lietuvos valiutas, nepaneigia ieškovės nepakankamo rūpestingumo ir atidumo, įtakojusių aplinkybių, kurios žeidžia ieškovės asmens garbę ir orumą, atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie tai, jog viešai paskelbta informacija būtų pakenkusi artimiausiems socialiniams ryšiams ar įrodymų, jog ieškovė dėl šio įvykio būtų turėjusi sveikatos sutrikimų, byloje nėra, todėl sprendė, kad įpareigojimas paneigti viešoje erdvėje patalpintą informaciją yra pakankama satisfakcija ieškovei jos patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti ir ieškinio dalį dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities VPK, atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Teismas sprendė, kad ieškovės išteisinimas savaime nereiškia baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemonių taikymo neteisėtumo. Teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. 1-2731-738/2012 medžiaga, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas pagal AB „Ūkio bankas“ pareiškimą, todėl sprendė, kad ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė nusikalstamą veiką. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje buvo pakankamas pagrindas manyti, kad R. K. slapstosi nuo tyrimo, todėl jai pagrįstai buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas. Teismas sutiko, kad įtarimų įteikimas gali sukelti ieškovei neigiamas emocijas, tačiau šios aplinkybės turi būti patvirtintos medicinos įstaigų dokumentais. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras pasinaudojo įstatymo suteikta teise skųsti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį, kuriuo R. K. buvo išteisinta, todėl, teismo vertinimu, šis valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro procesinis veiksmas yra visiškai teisėtas. Įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, teismas nenustatė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nuosprendžiu nebuvo konstatuota, kad R. K. atžvilgiu būtų atlikti neteisėti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai. Ieškovė nepasinaudojo galimybe baudžiamojo proceso tvarka skųsti procesinius dokumentus, o kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas, buvo operatyviai pakeista kita kardomąja priemone, neribojančia atsakovės laisvo judėjimo teisės. Remiantis šiais motyvais, teismas konstatavo, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Kadangi teismas nenustatė, kad R. K. atžvilgiu būtų atlikti neteisėti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai, visų su kelionėmis į Lietuvą iš Anglijos susijusių išlaidų nelaikė atlygintinais nuostoliais ir jų ieškovei iš atsakovės nepriteisė. Teismas pažymėjo, kad procese, kuriame ieškovė buvo išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, ją gynė pačios ieškovės iniciatyva kviesta advokatė. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo netgi tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas. Kadangi šioje byloje nėra konstatuota pažeidimo prieš ieškovę fakto, todėl teismas išlaidų ieškovės pačios iniciatyva kviestos ir procese dalyvavusios advokatės išlaidoms apmokėti, nepriteisė. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra nustatyta civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti būtinų sąlygų, todėl ieškovės prašymą atlyginti 3 908,59 Lt turtinę ir 10 000 Lt neturtinę žalą, netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 2–5) ieškovė prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities VPK, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 3 908,59 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neobjektyviai, nevisapusiškai ir netinkamai nustatė bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, padarė išvadas, priešingas esantiems bylos įrodymams, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

2. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas dėl žalos atlyginimo ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, netinkamai įvertino pareigūnų veiksmus, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, susijusias su pareigūnų teisėmis ir pareigomis. Teismas nevisapusiškai vertino bylai svarbias aplinkybes, kadangi pats išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, negavus jokių papildomų įrodymų, patvirtino, kad tyrimas nenutrauktas ir byla teismui atiduota nesant įrodymų dėl paties nusikaltimo įvykio ir juolab dėl nusikaltimo sudėties R. K. veiksmuose. Teismas sprendime teisingai nurodė prokuroro teises, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad prokuroras 2012 m. sausio 23 d., gavęs prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nepriėmė nutarimo, kaip numatyta BPK 178 straipsnio 3 dalyje. Neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė paskiriant ir vėliau pakeičiant kardomąją priemonę apeliantei.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio dalį, kuria buvo prašoma: 1) priteisti R. K. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities VPK, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 3 908,59 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sprendime sutiko, kad pranešimo apie įtarimą įteikimas gali sukelti neigiamas emocijas, tačiau nevertino to, kaip galimos neturtinės žalos. Nors teismas sprendime nurodo, kad viešas informacijos paneigimas apie apeliantę bus pakankama satisfakcija, tačiau dėl viso vykusio proceso R. K. nebegali pilnavertiškai gyventi, jai teko patirti daug neigiamų emocijų ir dėl savęs ir dėl brolio. Apeliantė yra jautri asmenybė, šios aplinkybės paskatino jautrumo padidėjimą. Apeliantė patyrė daug streso ir neigiamų išgyvenimų, jai padidėjo verksmingumas. Viešas informacijos paskelbimas su vaizdo nuotrauka dėl įtarimo sunkaus nusikaltimo padarymu, sukėlė išgyvenimus, stresą, ką teismas turi įvertinti pinigais. Visi apeliantės patirti išgyvenimai, susiję su paskirtomis kardomosiomis priemonėmis, buvo sukelti dėl neteisėtų pareigūnų, valstybės institucijų veiksmų. Teismo sprendimas dėl patirtos žalos – sumokėtos advokatei sumos, prieštarauja ne tik logiškumui, sąžiningumui, įstatymui, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (2 t., b. l. 8–9), prašo teismo ieškovės atstovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad teismas objektyviai ir visapusiškai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų, prokuroro bei teismo veiksmai baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00830-11 buvo teisėti. Apeliantė nepagrįstai kvestionuoja jos prašymų nutraukti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimo ydingumą. Tokią poziciją apeliantė grindžia ne konkrečiais padarytais procesiniais pažeidimais, o tik savo subjektyviu baudžiamojoje byloje buvusių įrodymų vertinimu, kuris negali būti pagrindas naikinti teismo sprendimą. Pažymėjo, kad vienas iš ikiteisminio tyrimo stadijos tikslų yra sudaryti optimalias sąlygas antrajai baudžiamojo proceso stadijai – teisminiam bylos nagrinėjimui, t. y. surinkti pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių pačios nusikalstamos veikos padarymo faktą bei tą veiką padariusio asmens kaltumą. Ikiteisminio tyrimo stadijoje apie veiką ir ją galimai padariusį asmenį gali būti daromos tik preliminarios išvados, formuluojamos kaip prognozės apie galimybę, kad toks asmuo teismo gali būti pripažintas kaltu. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei tyrimui vadovaujančiam prokurorui, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui tokia teisė nėra suteikta, jie gali daryti tik preliminarias išvadas apie nusikalstamos veikos padarymo buvimo faktą bei ją padariusio asmens kaltumą. Taigi, prokuroro atliekamiems veiksmams bei priimamiems procesiniams sprendimams nebuvo ir negalėjo būti taikomi tokie aukšti duomenų pakankamo kriterijai, kaip teismui priimant nuosprendį, todėl teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai sprendime konstatavo, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti, įtarimui pareikšti kardomajai priemonei skirti, skundui dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo atmesti ir kitiems procesiniams veiksmams atlikti duomenų pakako ir šie sprendimai buvo priimti pagrįstai. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu priimant procesinius sprendimus nebuvo taikomi tokie aukšti įrodymų pakankamumo kriterijai kaip priiminėjant nuosprendį, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, kadangi nei BPK, nei baudžiamojo proceso teisės doktrina, tokios pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui nenumato. Atsakovė nesutinka su apeliantės teiginiu, kad prokuroras, nagrinėdamas R. K. 2012 m. sausio 23 d. prašymą, pažeidė BPK 178 straipsnio 3 dalį, nes minėtas straipsnis reglamentuoja prašymų atlikti BPK 97 straipsnyje bei XII ir XIV skyriuose numatytus veiksmus nagrinėjimo tvarką, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra reglamentuotas BPK XV skyriuje. CK 6.272 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas procesinių veiksmų (sprendimų), kurių atlikimo tvarką pažeidus, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl atsiradusios žalos atlyginimo. Iš apeliantės nurodytų galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų į CK 6.272 straipsnio taikymo sferą patenka tik veiksmai, susiję su kardomosios priemonės paskyrimu ir jos pakeitimu. Apeliantė nenurodė nė vienos BPK nuostatos, reglamentuojančios atitinkamo veiksmo atlikimą ar procesinio sprendimo priėmimą, kuri buvo pažeista. Todėl, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareigūnai veikė teisėtai ir šią ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą. Vienintelis procesinis veiksmas, kurio teisėtumas galėjo būti kvestionuojamas, yra kardomosios priemonės paskyrimas. Apeliaciniame skunde pateikiami nauji argumentai, kurie atmestini, kadangi jie nebuvo analizuojami pirmosios instancijos teisme. Mano, kad pareigūnai visas aplinkybes įvertino tinkamai ir išsamiai, kadangi taikant kardomąsias priemones ikiteisminio tyrimo stadijoje, nėra keliami tokie aukšti duomenų pakankamumo kriterijai. Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad žala atsirado dėl to, kad kardomoji priemonė buvo pakeista tik per 6 dienas nuo jos paskyrimo ir per 3 dienas nuo prašymo pakeisti kardomąją priemonę pateikimo prokuratūrai. Vadovaujantis BPK 64 straipsniu tokio pobūdžio prašymai privalo būti išnagrinėti per 10 dienų nuo prašymo ir jam išnagrinėti reikiamos medžiagos gavimo. Taigi, prokuroras prašymą išnagrinėjo kur kas greičiau negu to reikalauja įstatymas. Parenkant kardomosios priemonės rūšį, visų pirma turi būti svarstomas galimybės taikyti švelniausias kardomąsias priemones klausimas, o tik po to griežtesnes. Nagrinėjamu atveju, būtent dokumentų paėmimas ir buvo švelnesnė kardomoji priemonė negu užstatas. Tokio pobūdžio bylose teismai yra suformavę reikšmingą praktiką, kad pareigūnų procesinių veiksmų, ar procesinių prievartos priemonių atlikimo ar taikymo faktas, nesant savavališkumo ir piktnaudžiavimo teise požymių, savaime nesuteikia teisės reikalauti žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nekonkretizuoti, emocinio, subjektyvaus pobūdžio, nepagrindžiantys, kuo neturinė žala pasireiškė konkrečiai R. K.. Dauguma apeliacinio skundo motyvų yra viso labo hipotetinio pobūdžio. Mano, kad teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nenustačius, jog R. K. atžvilgiu būtų atlikti neteisėti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai, visos su kelionėmis į Lietuvą iš Anglijos susijusios išlaidos nelaikytinos atlygintinais nuostoliais ir iš atsakovės nepriteistinos. Dėl išlaidų advokatės pagalbai apmokėti teismas teisingai pažymėjo, kad procese, kuriame ieškovė buvo išteisinta, ją gynė jos pačios iniciatyva kviesta advokatė. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo netgi tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas pagal BPK 103 straipsnį. Kadangi civilinėje byloje nebuvo konstatuota pažeidimo fakto, todėl išlaidos R. K. iniciatyva kviestos ir procese dalyvavusios advokatės išlaidoms apmokėti, pagrįstai nebuvo priteistos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė, Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (2 t., b. l. 21–22), prašo teismo ieškovės atstovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jog prokuratūra privalėjo nutraukti ikiteisminį tyrimą, padarė baudžiamojo proceso pažeidimus, netinkamai taikė kardomąją priemonę ir kt. Jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų R. K. atžvilgiu vykdant ikiteisminį tyrimą, niekas nenustatė. Ikiteisminių tyrimo veiksmų organizavimas bei priimtų sprendimų apskundimas, reguliuojamas Lietuvos Respublikos BPK normų nustatyta tvarka, todėl ikiteisminiame tyrime priimti sprendimai šioje byloje nenagrinėtini civilinio proceso tvarka. Ieškovė įvykio metu nevykdė banko darbuotojo reikalavimo nedelsiant prie kasos suskaičiuoti litus, nutraukė pinigų skaičiavimą sužinojusi, kad pakeistų pinigų kiekis yra kelis kartus didesnis, neinformavo banko darbuotojo apie gautą didesnį pinigų kiekį ir iš banko pasišalino. Mano, kad Kauno apskrities VPK, gavęs AB „Ūkio bankas“ pareiškimą, privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą, tuo labiau, kad asmenys, keitę valiutą, nebuvo nustatyti ir žinomi, pradėti jų paiešką galima tik pradėjus ikiteisminio tyrimo procedūrą. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik paskelbus informaciją žiniasklaidos priemonėse, sulaukta teigiamo rezultato, nes netrukus atsiliepė liudininkas, atpažinęs asmenis ir padėjo nustatyti jų tapatybę. Ieškovė pinigus gavo 2011 m. gruodžio 4 d., o pinigai buvo grąžinti tik 2012 m. sausio 23 d., t. y. praėjus beveik 2 mėnesiams. Greičiausiai jie nebūtų buvę sugrąžinti į banką, jeigu policijos pareigūnai nebūtų ėmęsi aktyvių paieškos veiksmų, nepradėję ikiteisminio tyrimo ir neatlikę kitų procesinių veiksmų. Visi šie veiksmai ir aplinkybės rodo, kad apeliantė turi prisiimti atsakomybę dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ji ne viską padarė taip, kaip turėtų pasielgti sąžiningas Lietuvos pilietis ir šio įvykio būtų buvę galima išvengti, jei ji prie kasos būtų perskaičiavusi visus pinigus, pastebėjusi permoką ir laiku grąžinusi kitus pinigus bankui. Įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant, galimas žalos atlyginimas: žala, neteisėti valdžios institucijos veiksmai (neveikimas) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju apeliantei. Kadangi nėra nustatyto fakto, kad pareigūnai būtų nevykdę įstatymų reikalavimų arba vykdę juos netinkamai, nenustačius institucijų ar pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (2 t., b. l. 10–12) prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl negali būti patenkintas. Teismas pagrįstai nustatė, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad apeliantė padarė nusikalstamą veiką. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 42 straipsnį, todėl ši kardomoji priemonė apeliantei buvo paskirta pagrįstai. Įtariamosios R. K. paieška buvo paskelbta tik po to, kai nepasiteisino bendradarbiavimas su ja ir jos atstove, todėl jos atžvilgiu taikomos procesinės priemonės buvo teisėtos ir pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nenustatyta, jog R. K. atžvilgiu būtų atlikti neteisėti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai, visos su kelionėmis į Lietuvą iš Anglijos susijusios išlaidos nelaikytinos atlygintinais nuostoliais, todėl ieškovei iš atsakovės nepriteistinos. Apeliantė, nustatydama jai padarytą žalą ir turėtas išlaidas, privalėjo atsižvelgti į tai, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų pagrindu, ir nurodyti, kada kokią žalą patyrė dėl pareigūnų veiksmų bei kokiu teisiniu pagrindu patirta žala turi būti kompensuojama. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė teigia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė reikalavimą atlyginti jai, jos manymu, padarytą žalą grindė teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtais veiksmais.

Dėl neteisėtų veiksmų

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-319/2008; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-2/2012; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

Byloje nustatyta, kad pagal AB „Ūkio bankas“ 2011 m. gruodžio 7 d. pareiškimą Kauno apskrities VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje (baudžiamoji byla Nr. 1-2731-738/2012, b. l. 1–4, 7). Pabaigus ikiteisminį tyrimą, byla su kaltinamuoju aktu, kaltinant R. K. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 9–10), perduota teismui (baudžiamoji byla Nr. 1-2731-738/2012). Kauno apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį (1 t., b. l. 11–12), kuris paliktas galioti 2013 m. sausio 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, Kauno AVPK Valdymo organizavimo skyriaus ryšių su visuomene poskyris 2011 m. gruodžio 17 d. Nr. 384 sp pranešimu žiniasklaidai „Policija prašo pagalbos“ (1 t., b. l. 27) pranešė, kad Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis). Pranešime buvo nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 4 d. apie 13.45 val. prekybos centro „Akropolis“ esančiame AB „Ūkio bankas“ aptarnavimo skyriuje, atliekant valiutos keitimo operaciją, nenustatyti asmenys sukčiavimo būdu užvaldė bankui priklausančius 16 645,70 Lt bei, kad iš apsaugos darbuotojų pateikto vaizdo įrašo apie minėtą įvykį, buvo padarytos įtariamųjų nuotraukos. Nusikaltimų transporte tyrimo skyrius prašė, atpažinusius nuotraukoje asmenis ir turinčius informacijos apie jų buvimo vietą paskambinti skyriaus pareigūnams. Pranešimo duomenys su 4 fotonuotraukomis buvo išsiuntinėti laikraščių redakcijoms, televizijų redakcijoms ir viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėse: 1) 2011 m. gruodžio 16 d. (76) interneto portale www.delfi.lt straipsnyje „Kauno „Akropolyje“ padirbėjo sukčiai“; 2) 2011 m. gruodžio 16 d. savaitraštyje „15 min.“; 3) 2011 m. gruodžio 17 d. (36) interneto portale www.lrytas.lt straipsnyje „Praturtėjusią porą įtaria sukčiavimu“; 4) 2012 m. kovo 2 d. savaitraštyje „15min“, Nr. 7(1125), straipsnyje „Sukčiai ar banko klaidos aukos?“ (1 t., b. l. 31–34). Anot ieškovės, tyrimas pradėtas nepagrįstai, PK neturėjo teisės skelbti duomenų be raštiško prokuratūros sutikimo, padaryti pažeidimai taikant kardomąją priemonę. Todėl reikalavo ne tik paneigti duomenis, bet ir priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas sprendė, jog pareigūnai neteisėtų veiksmų neatliko ir žalos nepriteisė. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada. Anot apeliantės, pareigūnai žinojo apie banko darbuotojos klaidą prieš pradėdami ikiteisminį tyrimą, prokuroras, gavęs 2012 m. sausio 23 d. prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą nepriėmė jokio nutarimo, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio. Apeliantės nuomone, teismas nepasisakė ir dėl to, kad tyrimo nenutraukimas ir bylos atidavimas teismui buvo netikslingas nesant naujai gautų papildomų įrodymų. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Kasacinis teismas yra pripažinęs, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje bylos Nr. 3K-3-181/2002). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; kt.). Išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems ar ją nagrinėjusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001; 2002 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2002; 2003 m. spalio 1 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-169/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013).

Pažymėtina ir tai, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismas gali pripažinti ir tokius veiksmus, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis). Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Kolegija pastebi, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje, priimant procesinius sprendimus, nėra sprendžiamas asmens kaltumo ar nekaltumo klausimas, kadangi tai padaryti gali tik bylą nagrinėjantis teismas. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo priimant procesinius sprendimus nebuvo taikomi tokie aukšti įrodymų pakankamumo kriterijai kaip priiminėjant nuosprendį, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, kadangi nei BPK nei baudžiamojo proceso teisės doktrina, tokios pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui nenumato.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos Nr. 1-2731-738/2012, nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog pradedant ieškovės atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus nenustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja. Kolegija sutinka su apeliante, jog prokuroras, 2012 m. sausio 23 d. gavęs prašymą ikiteisminio tyrimo metu dėl jo nutraukimo, jį turėjo išspręsti ir dėl jo priimti nutarimą, ką, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, padarė su 2012 m. liepos 26 d. pateiktu prašymu, tačiau tai, kolegijos nuomone, nelaikytina klaida, turėjusia esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Tokią išvadą kolegija daro iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš kurios matyti, kad prokuroras apie prašymo prijungimą prie ikiteisminio tyrimo medžiagos pranešė R. K. atstovei, kuri pakartotinį prašymą pateikė tik 2012 m. liepos 26 d. Nors apeliantė teigia, kad nepriėmus nutarimo, buvo atimta teisė skųsti nutarimą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog R. K. šia teise nesinaudojo ir neskundė prokuroro 2012 m. liepos 30 d. nutarimo, kuriuo buvo atmestas antrasis prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Apeliantės teigimu, neteisėti pareigūnų veiksmai paskiriant bei pakeičiant kardomąją priemonę. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2012 m. liepos 25 d. R. K. paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas, kuri, tenkinant 2012 m. liepos 26 d. prašymą, 2012 m. liepos 31 d. nutarimu pakeista į rašytinį pasižadėjimą neišvykti (b. l. 69, 78, 83–84). Pažymėtina, kad pagal BPK 119 straipsnį, kardomosios priemonės tikslas yra užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. K. neatvykdavo kviečiama pas tyrėją, jai buvo paskelbta paieška, todėl kardomoji priemonė įvertinus aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės, paskirta pagrįstai. Pažymėtina, kad parenkant kardomosios priemonės rūšį, visų pirma turi būti svarstomas galimybės taikyti švelniausias kardomąsias priemones klausimas, o tik po to griežtesnes. Nagrinėjamu atveju, dokumentų paėmimas ir buvo švelnesnė kardomoji priemonė negu užstatas. Išnagrinėjus R. K. atstovės prašymą, paskirta kardomoji priemonė pakeista į užstatą.

Dėl žalos atlyginimo

Nors pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-717/2011; kt.), nekonstatavus pareigūnų veiksmų neteisėtumo dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pasisakyti nėra būtinybės, tačiau teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės argumentais dėl patirtos žalos. Sutiktina su atsakovės, atstovaujamos LR Generalinės prokuratūros (Kauno apygardos prokuratūros) atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta nuomone, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nekonkretizuoti, emocinio, subjektyvaus pobūdžio, nepagrindžiantys, jog R. K. buvo padaryta žala, dauguma skundo argumentų susiję ne su realiai R. K. atsiradusia žala, bet tik su grėsme, kad tam tikros pasekmės galėjo atsirasti (grėsmė prarasti darbą, grėsmė nutraukti santykius su draugu ir pan.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pagrįstai nebuvo priteista ir žala, kurios ir dydis nebuvo įrodytas. Nekonstatavus pažeidimo fakto, kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, turi būti apeliantei priteistos už advokatės atstovavimą baudžiamajame procese turėtos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Kolegijos nuomone, pati apeliantė turi prisiimti atsakomybę dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ji ne viską padarė taip, kaip turėtų pasielgti sąžiningas asmuo. Šio įvykio būtų buvę galima išvengti, jei ji prie kasos būtų rūpestingai perskaičiavusi visus pinigus, o, pastebėjusi permoką, laiku grąžinusi pinigus bankui.

Kiti apeliacinio skundo argumentai priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, vertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Aušra BaubienėVirginija LozoraitytėArūnas Rudzinskas