Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai ir Valstybės įmonei Turto bankas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo dalyką sudaro Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės bylos aplinkybės

11. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas 1984 m. Byloje esantis 1984 m. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gyvenamo ploto paskirstymo (duomenys neskelbtini) mieste ir šio sprendimo priedas Nr. 2 dėl žinybinių butų paskirstymo asmenims sąrašo, patvirtina, jog A. S. buvo suteiktas butas, adresu (duomenys neskelbtini), kaip gyvenamasis plotas jo 4 (keturių) asmenų šeimai.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį

12. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo CK 4.69 straipsnio 3 dalį. netinkamai interpretavo ir taikė CK 4.68-4.71 straipsnių nuostatas, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes: Ginčo butas nėra įregistruotas valstybės ar savivaldybės vardu Nekilnojamojo turto registre; Pareiškėja butą valdo daugiau nei 40 metų sąžiningai, teisėtai, atvirai ir kaip savą; Nėra duomenų apie turto priklausymą valstybei ar savivaldybei šiuo metu; Niekas nereiškė pretenzijų į butą per visą valdymo laikotarpį.

13. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 38 punktas). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 39 punktas).

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėja neįrodė visų būtinų sąlygų įgyjamosios senaties faktui pripažinti dėl ginčo buto, t. y. neįrodė, jog butas buvo privatizuotas 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka ir valstybė perleido nuosavybės teisę pareiškėjai ar jos sutuoktiniui.

16. Teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad butai, esantys daugiabučiuose namuose, tuo metu, kai pareiškėja apsigyveno bute, sudarė butų fondą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau – 1982 m. BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas). 1982 m. BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad butas jo suteikimo A. S. metu nuosavybės teise priklausė valstybei (butų fondui), o pareiškėjos sutuoktiniui buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, vien tai, kad ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise, tai savaime dar nereiškia, kad valstybė neturi į jį nuosavybės teisių.

18. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo motyvams, kad aplinkybės, jog pareiškėja nuo 1984 m. valdo, naudojasi, prižiūri, rūpinasi turtu ir moka visus turto savininkui priklausančius mokėti mokesčius, neturi teisinės reikšmės, nes draudimas įgyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis galimai neužbaigė buto privatizavimo procedūros. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja ar jos sutuoktinis atliko bet kokius veiksmus dėl buto privatizavimo. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys suponuoja išvadą, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog minėtą butą buvo siekiama privatizuoti, kad buvo pradėta privatizavimo procedūra, taigi, ginčo butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas pareiškėjos nuosavybėn, todėl pareiškėjos nurodomas sąžiningas daikto (ginčo buto) valdymas neatitinka CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties instituto esmės (sąlygų).

20. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).

Dėl procesinės bylos baigties

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, pareiškėjai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.