Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-4640-1146/2024 pagal pareiškėjų A. M. ir R. M. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Marijampolės savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16.1. Pažymi, kad suinteresuoti asmenys nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisę į nurodytą butą. Priešingai, Marijampolės savivaldybės administracija raštu yra nurodžiusi, kad šio buto nėra Marijampolės savivaldybės būsto fonde, taigi jis nepriklauso savivaldybei. VĮ Turto bankas nurodė, kad dėl ginčo buto yra pradėtas pripažinimo bešeimininkiu procesas. Taigi, šio proceso inicijavimas taip pat suponuoja vertinimą, jog butas nepriklauso valstybei nuosavybės teise. Tik po teismo sprendimo perduoti daiktą valstybės žinion atsiras valstybės nuosavybės teisė.

16.2. Akcentuoja, kad butas, pastatytas iš karinio dalinio lėšų, nebuvo perduotas savivaldybei, nebuvo inventorizuotas ar kitaip registruotas, todėl negalėjo būti privatizavimo objektas ir dėl to pareiškėjai negalėjo pasinaudoti privatizavimo teise. Tačiau, apeliantų vertinimu, butas jiems perduotas teisėtai, nuo pat 1991 metų jų prižiūrėtas ir valdytas atvirai, kaip savininkų, todėl būtina apginti teisėtų lūkesčių principą.

17. Suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama dėl reikalavimų, nurodytų apeliantų R. M. ir A. M. apeliaciniame skunde, spęsti teismo nuožiūra. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

17.1. Nurodė, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), niekada nepriklausė Marijampolės savivaldybei, taigi, jis Marijampolės savivaldybės apskaitoje neužregistruotas (neapskaitomas). Pažymėjo, kad jokių savarankiškų reikalavimų šioje civilinėje byloje nereiškia, į šį daiktą nepretenduoja ir neginčija apeliantų teisių vienokiu ar kitokiu būdu valdyti, naudoti ar disponuoti šiuo nekilnojamuoju daiktu.

17.2. Marijampolės savivaldybės administracija neginčija fakto, kad apeliantai negali patvirtinti atitinkamo juridinio fakto ar gauti jiems reikalingų dokumentų kitokiu būdu nei tik teisminiu, tačiau šioje teisenoje Marijampolės savivaldybės administracija neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo dalyką sudaro Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų patikslintas pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

21. 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Marijampolės miesto valdybos potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui A. M. ir jo šeimai buvo priskirtas butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini).

22. Minėto potvarkio pagrindu 1992 m. sausio 9 d. Marijampolės miesto valdyba išdavė orderį Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę A. M. apsigyventi gyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini).

23. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, duomenų apie buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybę nėra.

24. VĮ Registrų centro duomenimis, buto, adresu (duomenys neskelbtini), byla nesudaryta.

25. Pagal pateiktus duomenis, pareiškėjai apmokėdavo sąskaitas už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas paslaugas. Taip pat butą remontavo (keitė langus, grindis, kt.).

26. Duomenų, kad minėtam butui buvo pradėta privatizavimo procedūra, nepateikta.

27. Marijampolės savivaldybės administracijos duomenimis, buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nėra Marijampolės savivaldybės būsto fonde. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės savivaldybės administracijai perduotus dokumentus dėl butų privatizavimo (1990–1997 m. pareiškimų dėl butų pirkimo registracijos žurnalus, gyventojų, pateikusių dokumentus dėl butų privatizavimo ir iki 1999 m. balandžio mėn. pirkimui nepasibaigus, taip pat pageidaujančių baigti pirkimą, sąrašus), duomenų, apie A. M. pateiktą prašymą privatizuoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), nėra.

Dėl pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

28. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 38 punktas). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 39 punktas).

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė visų būtinų sąlygų įgyjamosios senaties faktui pripažinti dėl ginčo buto, t. y. teismas konstatavo, kad butas jo suteikimo A. M. metu nuosavybės teise priklausė valstybei (Butų fondui), o pareiškėjui A. M. buvo suteikta tik teisė gyventi bute. Teismas nurodė, kad, nepaisant to, jog prie ginčo buto statybos galbūt ir buvo prisidėjęs karinis dalinys (kuris, be kita ko, taip pat nebuvo privati organizacija), šis turtas vis tiek yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog minėtą butą buvo siekiama privatizuoti, buvo pradėta privatizavimo procedūra. Ta aplinkybė, kad teisės į butą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo butą vertinti kaip bešeimininkį, nes ginčo butas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien tik faktinis naudojimasis butu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatimi.

31. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodami tuo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisę į ginčo butą. Be to, ta aplinkybė, kad dėl ginčo buto yra pradėtas pripažinimo bešeimininkiu procesas, suponuoja vertinimą, jog butas nepriklauso valstybei nuosavybės teise, nes tik po teismo sprendimo perduoti daiktą valstybės žinion atsiras valstybės nuosavybės teisė. Apeliantai akcentuoja, kad butas nuo 1991 metų yra pareiškėjų prižiūrėtas ir valdytas atvirai kaip savininkų, todėl būtina apginti teisėtų lūkesčių principą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nesudarančius pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

32. Pažymėtina, kad, pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas, 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

33. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, butai, esantys daugiabučiuose namuose, tuo metu, kai pareiškėjai apsigyveno bute, sudarė butų fondą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau – 1982 m. BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas). 1982 m. BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje.

34. Esant minėtam teisiniam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ginčo butas jo suteikimo A. M. metu nuosavybės teise priklausė valstybei (Butų fondui), o pareiškėjui A. M. buvo suteikta tik teisė apsigyventi šiame bute. Svarbu pažymėti tai, kad pareiškėjas A. M. minėto buto suteikimo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje ir, kaip pats A. M. nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, 1993 metais išvedus Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, išvyko į Rusiją, o vėliau grįžo į Lietuvą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnyje nustatyta, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo butas, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame sprendime, nepaisant to, kad prie jo statybos galbūt ir buvo prisidėjęs karinis dalinys (kuris, be kita ko, taip pat nebuvo privati organizacija), vis tiek yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

35. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina tai, kad, priešingai, nei nurodo apeliantai, ta aplinkybė, kad dėl ginčo buto yra pradėtas pripažinimo bešeimininkiu procesas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad butas nepriklauso valstybei nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos iškėlimas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu savaime nesuponuoja išvados (nėra prezumpcijos), kad toks turtas yra niekieno nuosavybė, t. y. jis nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė. Tokią išvadą suponuoja tai, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su tokio daikto priklausymu nuosavybės teise, bet ne jo teisine registracija. Tuo tarpu aplinkybė, kad dėl ginčo patalpų pripažinimo bešeimininkiu yra inicijuotas procesas, yra laikytina ne fakto, kad turtas nepriklauso valstybei pripažinimu, o CK 4.58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procedūros, siekiant ginčo turto teisinės registracijos, įgyvendinimu, kadangi tik pripažinus daiktą bešeimininkiu jis gali būti perduotas valstybei ar savivaldybei teismo sprendimu.

36. Dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kad būtina apginti teisėtų lūkesčių principą, nes pareiškėjams butas buvo perduotas teisėtai, o nuo pat 1991 metų jų prižiūrėtas ir valdytas atvirai kaip savininkų, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo; valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys suponuoja išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad minėtą butą buvo siekiama privatizuoti, kad buvo pradėta privatizavimo procedūra, taigi, ginčo butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas pareiškėjų nuosavybėn, todėl pareiškėjų nurodomas sąžiningas daikto (ginčo buto) valdymas neatitinka CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties instituto esmės (sąlygų). Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai teismo posėdžio metu patys aiškiai nurodė, kad gyvendami bute galvojo, kad butas priklauso savivaldybei, o kai sužinojo, kad ne jai, tada suprato, kad valstybei. Taigi, pareiškėjai, gyvendami minėtame bute, suvokė, kad butas priklauso valstybei (ar savivaldybei), t. y. ne jiems. Tai reiškia, jog byloje nėra nei nustatyta, nei įrodyta, kad pareiškėjai visą buto valdymo laiką jį valdė sąžiningai ir teisėtai.

37. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas ir Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.