Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjams A. M. ir R. M., jų atstovei advokato padėjėjai Živilei Žukaitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. M. ir R. M. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Marijampolės savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad R. M. ir A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškime nurodoma, kad 1991 m. lapkričio 20 dienos Lietuvos Respublikos Marijampolės miesto valdybos potvarkiu pareiškėjui M. A. ir jo šeimai buvo priskirtas butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). 1992 m. sausio 9 d. šiam butui išrašytas Gyvenamosios patalpos orderis Nr. 106. Minimas butas pastatytas 1991 metais. Nors statytojas archyvo dokumentuose nurodytas Miesto valdybos statybos skyrius, tačiau pagal 1991 m. lapkričio 20 d. Marijampolės miesto valdybos potvarkį Nr. 746 ir jo priedą, matyti, kad butas buvo pastatytas už dalinio dalyvavimo būdu perduotas lėšas t. y. įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšomis (taip vadinamas tarnybinis butas). Minėtas butas buvo pastatytas kariuomenės karinio dalinio lėšomis ir 1991 m. spalio 4 dienos patvirtinimu paskirtas A. M. ir jo šeimai. Marijampolės savivaldybės administracija raštu yra nurodžiusi, kad šio buto neturi Marijampolės savivaldybės būsto fonde. Pareiškėjos sutuoktinis laiku kreipėsi dėl buto privatizavimo į atitinkamas institucijas. Kadangi butas nebuvo perduotas Marijampolės savivaldybei, todėl Marijampolės savivaldybė negalėjo suteikti teisės privatizuoti šio buto pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą. Pareiškėjai gyvenamosios patalpos orderio ir kitų paminėtų dokumentų pagrindu ginčo bute apsigyveno nuo 1991 m. lapkričio mėnesio, naudojosi šiuo butu ir vykdė visas priklausančias pareigas: mokėjo mokesčius, rūpinosi eksploatavimu. Prižiūrėjo šį bustą ir rūpinosi juo kaip savininkai. Per daugiau kaip trisdešimt valdymo metų, pareiškėja su šeima atliko einamuosius ir kapitalinius buto remontus, pakeitė langus, grindis, duris.

Suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ atstovė R. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog Turto bankas rinko duomenis apie šį butą. Nerado jokių duomenų, kad būtų pradėta buto privatizavimo procedūra. Nėra jokių prašymų ar dokumentų. Savivaldybės apskaitoje šio buto nėra, pagal Registrų centro išrašą šis butas yra 1991 metų statybos, suformuotas kaip atskiras turto vienetas. Pagal teisinį reguliavimą jis priskirtinas valstybei. Mano, kad pareiškimas neturėtų būti patenkinamas. Butas nėra pardavimo objektas. Iki 1995 metų galiojo įstatymai, pagal kuriuos turtas pripažįstamas valstybės nuosavybe, jei jis neprivatizuotas. Turtas priklausė Valstybinio turto fondui. Savivaldybei jis nepriklausė. Karinio dalinio pastatai priskiriami valstybės turtui. Prašo pareiškimo netenkinti. Butas yra valstybės nuosavybė, todėl pareiškimas turi būti atmestas remiantis šiuo pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas atmestinas.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų seka, kad pagal Marijampolės m. karinio dalinio 10075 gyvenamojo ploto skirstymo sąrašą, A. M. suteiktas gyvenamasis plotas, adresu (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos Marijampolės miesto valdybos 1991 m. lapkričio 20 d. potvarkiu Nr. 746 Dėl butų skyrimo 2 punktu patvirtinti įmonių, įstaigų ir organizacijų pateikti sąrašai savivaldybės gyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini), suteikti pagal 2 priedą. Minėtame priede nurodoma, jog butai už dalinio dalyvavimo būdu perduotas lėšas A. M., taip pat nurodyta šeimos sudėtis.

Minėto potvarki pagrindu, 1992 m. sausio 9 d. Marijampolės miesto valdybos išduotas orderis Nr. 106, M. A. apsigyventi gyvenamojoje patalpoje, esančio (duomenys neskelbtini) bt. (duomenys neskelbtini) <...>.

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, duomenų apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybę, nėra.

VĮ „Registrų centras“ duomenimis, buto, esančio (duomenys neskelbtini), bylą nesudaryta.

Pagal pateiktus duomenis, pareiškėjai apmokėdavo sąskaitas už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas paslaugas. Taip pat butą remontavo (keitė langus, grindis, kt.).

Duomenų, kad minėtam butui buvo pradėta privatizavimo procedūra, nepateikta.

Marijampolės savivaldybės administracijos duomenimis, buto (duomenys neskelbtini), unikalus numeris – (duomenys neskelbtini) nėra Marijampolės savivaldybės būsto fonde. Pagal UAB „Marijampolės butų ūkis“ Marijampolės savivaldybės administracijai perduotus dokumentus dėl butų privatizavimo (1990-1997 m. pareiškimų dėl butų pirkimo registracijos žurnalus, gyventojų, pateikusių dokumentus butų privatizavimui ir iki 1999 m. balandžio mėn. pirkimui nepasibaigus, taip pat pageidaujančių baigti pirkimą, sąrašus), duomenų, apie A. M. pateiktą prašymą privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), nėra

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Pagal CK 4.69 straipsnio nuostatas, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį, asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį, daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjams įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjų sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

Pareiškėjai minėtame bute apsigyveno Lietuvos Respublikos Marijampolės miesto valdybos 1991 m. lapkričio 20 d. potvarkio Nr. 746 Dėl butų skyrimo, pagrindu.

Pastebėtina, jog tuo metu galiojusi 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) redakcija įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę.

Pagal 1964 m. CK (redakcija, galiojusi 1991 m. lapkričio 20 d.) 98 straipsnio 2 dalį, valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos (1964 m. CK 109 straipsnis).

Galiojęs teisinis reguliavimas numatė galimybę fiziniam asmeniui nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą arba keliems fiziniams asmenims pasistatyti kelių butų arba kambarių gyvenamąjį namą (1964 m. CK 110, 111 straipsniai).

Tačiau galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė galimybės fiziniam asmeniui nuosavybės teise įgyti buto, esančio daugiabučiame name.

Pažymėtina, kad butai, esantys daugiabučiuose namuose, tuo metu sudarė butų fondą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau – 1982 m. BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas). 1982 m. BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje.

Taigi minėtų duomenų ir teisės normų analizė teikią pagrindą išvadai, jog butas, jo suteikimo A. M. metu, nuosavybės teise priklausė valstybei (butų fondui), o pareiškėjui A. M. buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute. Tai, kad pareiškėjui ir jo šeimai šiame bute buvo suteikta galimybė laikinai apsigyventi patvirtina ir tai, kad apsigyventi šiame bute pareiškėjui A. M. buvo suteikta teisė kaip karinio dalinio karininkui, ką akcentuoja ir patys pareiškėjai, nurodydami, kad butas suteiktas kaip tarnybinis.

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad minėtą butą buvo siekiama privatizuoti, buvo pradėta privatizavimo procedūra. Tokių duomenų nesurinko ir suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“. Pagal byloje pateiktus duomenis, duomenų, apie A. M. pateiktą prašymą privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), nėra. Priešingai, pareiškėjas A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad <...> jis galvojo, kad grįžęs atliks privatizavimą, bet nespėjo. Į Lietuvą grįžo 1993 m. vasarą ir dar pusę metų tvarkė dokumentus, kad galėtų gyventi Lietuvoje. 1992 m. vasarą ar rudenį buvo pas mero pavaduotoją M., jam pasakė, kad jis privatizuoti negali, gali tik gyventi. Todėl toliau gyveno, mokėjo mokesčius, darė remontą. Vėliau nesidomėjo, buvo įstatymas ar ne. Taip pat pareiškėjas teismo posėdžio metu į teismo klausimą nurodė, kad oficialiai rašytiniu paklausimu dėl privatizavimo niekur nesikreipė. Pareiškėja R. M. nurodė, kad žinojo, kad buvo išleistas įstatymas, pagal kurį Rusijos piliečiams negalima privatizuoti. Vyras kreipėsi dėl privatizavimo į Butų ūkį, savivaldybę. Savivaldybė sakė, kad privatizuoti negalima, o gyventi gali toliau. Taigi, iš pareiškėjų nurodytų aplinkybių seka, kad buto privatizavimo procedūra nebuvo pradėta.

Teismas nesutinka su pareiškėjų/jų atstovės vertinimu, jog aplinkybė, jog butas buvo pastatytas karinio dalinio prisidėjimu reiškia, kad jis nepriklausė valstybei.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Pareiškėjas A. M. minėto buto suteikimo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje ir, kaip nurodo, 1993 metais išvedus Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, išvyko į Rusiją, o vėliau grįžo į Lietuvą. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnyje nustatyta, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Taigi, minėtas butas, nepaisant to, kad prie jo statybos ir buvo galimai prisidėjęs karinis dalinys (kuris be kita ko, taip pat nebuvo privati organizacija), vis tiek yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centro duomenis, ginčo buto teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo butą vertinti kaip bešeimininkį, nes ginčo butas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.

Vien tik faktinis naudojimasis butu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai atvirai valdė daiktą (butą) kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatim (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008).

Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad Lietuvos Respublikos Marijampolės miesto valdybos 1991 m. lapkričio 20 d. potvarkio Nr. 746 priėmimo metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė valstybei, o pareiškėjui A. M. ir jo šeimai buvo tik suteikta galimybė laikinai apsigyventi jame.

Taip pat minėta, kad pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį, asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Šiuo gi atveju, pareiškėjai teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad gyvendami bute galvojo, kad butas priklauso savivaldybei, o kai sužinojo, kad ne jai, tada suprato, kad valstybei. Taigi, pareiškėjai gyvendami minėtame bute suvokė, kad butas priklauso valstybei (ar savivaldybei), t. y. ne jiems. Kas reiškia, jog byloje nėra nei nustatyta, nei įrodyta, kad pareiškėjai visą buto valdymo laiką jį valdė sąžiningai ir teisėtai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teismas sprendžia, jog pareiškėjai neįrodė visų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų, suteikiančių galimybę įgyti nuosavybės teisę į butą įgyjamosios senaties būdu, todėl, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškimas atmestinas (CPK 185 straipsnis, 533 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsnio 3 dalimi, 270 straipsniu, 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjų A. M. ir R. M. patikslintą pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.