Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotųjų asmenų Kauno miesto savivaldybės, valstybės įmonės Turto bankas apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-1358-429/2019 pagal pareiškėjos I. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė, S. J., valstybės įmonė Turto bankas, (duomenys neskelbtini)-oji butų savininkų bendrija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja I. U. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į butą / patalpą – butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

5. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas prašė pareiškimo netenkinti. Neprieštarautų pareiškimo tenkinimui, jeigu būtų nustatyta nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visuma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

11.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra visų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų visuma, nes byloje nepateikta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog pareiškėja įrodė egzistuojant visas būtinas sąlygas, kurioms esant galima konstatuoti, jog asmuo įgijo daiktą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.

11.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, rūpindamasi ginčo butu, t. y. mokėdama komunalinius mokesčius ir remontuodama ginčo butą, laikė ginčo butą savu, valdė atvirai bei teisėtai. Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog ginčo butas buvo suteiktas apsikeitimo orderio pagrindu, kuris suteikė teisę tik apsigyventi ginčo bute, tačiau jokiu būdu tai nereiškė, kad ginčo butas tapo pareiškėjos nuosavybe. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – raštai, apsikeitimo patalpomis orderis – patvirtina, jog ginčo butas buvo sukurtas valstybės – daugiabučio namo, kuriame yra ginčo butas, patalpos buvo suteiktos valstybės įmonės darbuotojams, vėliau pareiškėja apsikeitimo orderio pagrindu jose teisėtai apsigyveno, tačiau šios patalpos nuo to netapo privačiomis, nes patalpų privatizavimo procedūros nebuvo atliktos. Teismas nepagrįstai nevertino bylos aplinkybių ir netyrė įrodymų CK 4.69 straipsnio 3 dalies taikymo atžvilgiu. Iš byloje pateiktų dokumentų, akivaizdu, kad pareiškėja neįgijo nuosavybės teise ginčo buto, kadangi pirminis ginčo buto valdytojas buvo tik jų nuomininkas, tai ir vėlesnysis – pareiškėja ir jos šeimos nariai – taip pat įgijo teisę tik naudotis ginčo butu, o įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui galėjo jį privatizuoti, tačiau dėl byloje nenurodytų priežasčių to nepadarė. Kadangi ginčo butas buvo name, kuriame esančios patalpos priklausė valstybinei įmonei ir po kurios restruktūrizavimo šios patalpos nebuvo perduotos savivaldybei, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais privatizuotos jų nuomininkų, todėl jos liko valstybės turtu, o CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatos griežtai draudžia tokį turtą, nors ir neįregistruotą Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu, įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi.

12. Pareiškėja I. U. atsiliepime į apeliacinius skundus prašė juos atmesti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Atsiliepime nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptartos sąlygos nustatyti faktui, jog pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą. Byloje esančios įvairios sąskaitos už komunalines paslaugas, bendrijos mokesčius, buto remonto darbus ir pan. bei jų apmokėjimo kvitai, sudarytos sutartys dėl komunalinių paslaugų teikimo patvirtina, jog pareiškėja beveik 28 metus nepertraukiamai, atvirai, sąžiningai bei teisėtai valdo butą, kaip savo nuosavybę. Šios sąskaitos taip pat patvirtina, jog pareiškėja visuomet prisistatė, kaip buto savininkė, kadangi jose nurodytas būtent jos vardas. Byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar orderio pagrindu butas perėjo pareiškėjai nuosavybės teise. Per visą laikotarpį, kuriuo pareiškėja gyveno bute nei Kauno miesto savivaldybė, nei valstybė ginčo butu nesirūpino, jokių pretenzijų į jį neturėjo. Suinteresuoti asmenys neįrodė, jog butas nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, todėl nebuvo teisinio pagrindo CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Visi šiame name esantys butai priklauso privatiems asmenims. Tai dar viena aplinkybė, patvirtinanti, jog nei valstybė, nei savivaldybė negali būti laikoma buto savininke, nesant šias daiktines teises neginčijamai patvirtinančių rašytinių įrodymų. Atsižvelgus į Lietuvos teismų sukurtą precedentą šio pobūdžio bylose, turi būti laikoma, jog nesant privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę galinčių paneigti įrodymų, įgyjamosios senaties faktas turėjo būti nustatytas, taigi, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

14. Suinteresuotieji asmenys VĮ Turto bankas ir Kauno miesto savivaldybės administracija sutiko su viena kitos apeliaciniu skundu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

16. Pareiškėja I. U. prašė pripažinti, kad ji pagal CK 4.47 straipsnio 11 punkto bei CK 4.68 straipsnio nuostatas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad ginčo butą ji gavo pagal 1991 m. spalio 24 d. apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis orderį Nr. 2125p ir ji šį butą su rūsiu daiktus valdo nuo 1991 metų, kai minėtu adresu 1991 m. lapkričio 18 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą.

17. Byloje nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į ginčo butą nėra įregistruotos. Valstybinės firmos „Kauno baldai“ 1992 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 1811045 Kauno valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui „Dėl individualių butų techninės apskaitos bylų sudarymo valstybinės firmos „Kauno baldai“ bendrabučiui (duomenys neskelbtini)“ nurodyta, kad pareiškėja gyvena bute (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities archyvo 2015 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.6)V-10 2505 nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės dokumentų fonde, 1996 metų valdybos posėdžių protokoluose ir sprendimuose bei mero potvarkiuose, žinių apie akcinės bendrovės „Kauno baldai“ priklausančio namo (duomenys neskelbtini) perdavimą Kauno miesto savivaldybei nėra. Namą, esantį (duomenys neskelbtini) administruoja (duomenys neskelbtini)– oji daugiabučių namų savininkų bendrija, įsiskolinimų už butą nėra.

18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2 d., 3 d.), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-54-611/2018).

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos faktines aplinkybes bei paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, iš esmės sutinka su apeliantų argumentais, jog šiuo atveju byloje yra kilę pagrįstų abejonių dėl to, ar pagal pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jos nuosavybės teisė į ginčo butą gali būti konstatuota įgyjamosios senaties pagrindu.

20. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į butą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, kad daiktas būtų įregistruotas viešame registre kito asmens vardu, kad pareiškėja daiktą visą valdymo laiką, ilgiau kaip 10 metų, valdo sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savą. Tačiau ginčas yra dėl to, ar daiktas visą valdymo laiką buvo valdomas teisėtai, t. y. įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė ir kitaip nepažeisti teisės aktų reikalavimai, ir ar butas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą tenkino ir nustatė faktą, kad pareiškėja I. U. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje apeliantės kelia klausimą dėl antrosios sąlygos buvimo – apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis orderio pagrindu butas su rūsiu netapo ir negalėjo tapti privačia nuosavybe, nes patalpos nebuvo privatizuotos įstatymų nustatyta tvarka.

22. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

23. Nagrinėjamos bylos duomenimis, gyvenamasis namas (buvęs bendrabutis), kuriame yra ginčo butas, pastatytas 1975 m. kaip valstybės nuosavybė, nes daugiabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu. Pagal Kauno miesto valdybos patalpų suteikimo sektoriaus 1991 m. spalio 24 d. išduotą gyvenamosios patalpos apsikeitimo orderį, teisinių santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas, tiek daugiabutis namas, kuriame yra butas, tiek ginčo butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įėjo gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas), taip pat gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams – kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams – kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97 ir 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Taigi, valstybė, atstovaujama valstybinės firmos „Kauno baldai“ suteikė galimybę įmonės darbuotojams turėti būstą ir juo naudotis bei valdyti. Be to, valstybė, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpas privatizuoti. Byloje esančiame (duomenys neskelbtini) – oji daugiabučių namų savininkų bendrijos 2018 m. lapkričio 25 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėjos butas neprivatizuotas, o valstybinės firmos „Kauno baldai“ 1992 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. 18/1045 Kauno valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro viršininkui Dėl individualių butų techninės apskaitos bylų sudarymo bendrabučiui (duomenys neskelbtini), leidžia daryti išvadą, kad kiti butai, esantys tame pačiame name buvo įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tuo tarpu, pareiškėja tokiu būdu savo teisės neįgyvendino.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011).

25. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nurodytu adresu esantis turtas – ginčo butas nebuvo privati valstybinės firmos „Kauno baldai“ ar V. K. (su kuriuo buvo keičiamasi gyvenamosiomis patalpomis) nuosavybė, o yra valstybės nuosavybė. Taigi, šiuo metu susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo butas, kuriuo disponavo valstybės firma „Kauno baldai“, nebuvo privatizuotas, ir iki 2016 m. rugsėjo 14 d. nebuvo perleistas / įtrauktas / apskaitytas Kauno miesto savivaldybės buhalterinėje apskaitoje (CPK 12 str., 178 str., 197 str.). Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai, šiuo atveju (duomenys neskelbtini), esantis butas, buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėja butą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti butą įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 str.).

26. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; Teismų praktika, 2011 m. Nr. 35). Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi.

27. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties taikymą, vertino byloje esančius įrodymus, todėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

29. Atsižvelgiant į bylos baigtį – apeliaciniai skundai patenkinti, o pareiškimas atmestas, todėl pareiškėjos I. U. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o iš pareiškėjos priteistinos 24,30 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (17,02 Eur pirmosios instancijos teisme ir 7,28 Eur apeliacinės instancijos teisme).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendim ą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Priteisti iš I. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 24,30 Eur (dvidešimt keturis eurus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, pareiškėjos pasirinktame banke, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – bylinėjimosi išlaidos.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.