Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai ir Valstybės įmonei Turto bankas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į pareiškimą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos G. S. atstovė advokatė Virginija Vainorienė pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad iš archyvo gauti duomenys patvirtina kitas aplinkybes nei buvo nurodytos pareiškime teismui, tai yra 1984 m. pagal orderi butą gavo ne pareiškėja, o jos sutuoktinis, kuris tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėja su sutuoktiniu kartu nebegyvena, pastarasis iš buto išsikraustė ir išvyko gyventi kitur. (duomenys neskelbtini) pareiškėja nutraukė santuoka, tačiau liko gyventi bute su vaikais, kurie buvo registruoti šiame bute. Nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis iki santuokos nutraukimo ir vėliau nereiškė pretenzijų, kad pareiškėja liko gyventi bute su vaikais, kuriame pareiškėja gyvena ir šiuo metu. Nurodė, kad pareiškėja šiame bute gyvena daugiau kaip 40 metų ir moka visus privalomus mokėti mokesčius už šį butą. Pareiškėja tiksliai nepamena ar vėliau buvo bandoma įsigyti butą, tačiau prašo nustatyti, kad butą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad duomenų apie buto privatizavimą nėra, tačiau iš vykdomojo komiteto sprendimo matyti, kad butas buvo suteiktas A. S.. Su VĮ Turto banko atsiliepimu, kad butas suteiktas naudojimui, bet ne nuosavybei nesutinka, nes pareiškėja 40 metu gyvena šiame bute, o 1991 m. įgijus galimybę privatizuoti butą galimai ji šių procedūrų neužbaigė dėl žmogiško faktoriaus. Visos aplinkybės patvirtina, kad bute gyvena pareiškėja, tai jos vienintelis turimas turtas, už kurį moka visus mokesčius. Galimai pareiškėjos sutuoktinis neužbaigė privatizavimo procedūrų, o pati pareiškėja to atlikti ir negalėjo. Taip pat pareiškėja galėjo išmesti svarbius dokumentus dėl buto įsigijimo, mano, kad buvęs sutuoktinis galėjo sumokėti už buto įsigijimą, nes buvo apie tai kalbama.

Pareiškėja ir kiti byloje esantys suinteresuoti asmenys teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai. Prašymų atidėti teismo posėdį negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas atmestinas.

Byloje keliamas reikalavimas dėl buto (64,07 kv. m), adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu.

Įstatymu yra apibrėžta, kad įgyjamoji senatis yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus, nurodytus CK 4.68-4.71 straipsniuose.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktą).

Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023, 37–41 punktai).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas 1984 m. 1964 m. Civilinis kodeksas numatė tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė - kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę; valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė.

Pagal 1964 m. CK (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d.) 98 straipsnio 2 dalį valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos (1964 m. CK 109 straipsnis).

Butai, esantys daugiabučiuose namuose, tuo metu sudarė butų fondą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau – 1982 m. BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos TSR teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas).1982 m. BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje.

Byloje esantis 1984 m. kovo 23 d. Mažeikių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 111 dėl gyvenamo ploto paskirstymo Mažeikių mieste ir šio sprendimo priedas Nr. 2, dėl žinybinių butų paskirstymo asmenims sąrašo, patvirtina, jog A. S. buvo suteiktas butas, adresu (duomenys neskelbtini), kaip gyvenamasis plotas jo 4 (keturių) asmenų šeimai, kas atsižvelgiant į nurodytą galiojusį teisinį reglamentavimą sudaro pagrindą daryti išvadą, kad butas jo suteikimo A. S. metu nuosavybės teise priklausė valstybei (butų fondui), o pareiškėjos sutuoktiniui buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute.

Viena iš įgyjamosios senaties sąlygų - draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačiai nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.

Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesai. Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į tuo metu galiojusį nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas pagal specialiųjų teisės aktų nuostatas. Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose buvo įtvirtinta 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sąlygos ir tvarka.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis galimai neužbaigė buto privatizavimo procedūros, nes kalba apie tai buvo, tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad pareiškėja ar jos sutuoktinis atliko bet kokius veiksmus dėl buto privatizavimo, todėl laikytina, kad pareiškėja neįrodė, jog butas buvo privatizuotas 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka ir valstybė perleido nuosavybės teisę pareiškėjai ar jos sutuoktiniui (CPK 178 straipsnis).

Iš 2025 m. vasario 3 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad VĮ Registrų centro duomenimis turtas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės, savivaldybės ar kitų asmenų vardu, tačiau tai nėra pagrindas ginčo turtą vertinti kaip bešeimininkį, nes turtas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jei statiniai (pastatai) valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (LAT nutartis Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1984 m. kovo 23 d. Mažeikių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise priklausė valstybei ir pareiškėjos sutuoktiniui buvo suteiktas tik apsigyventi, taip pat įvertinus tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog valstybė perleido nuosavybės teisę pareiškėjai ar jos sutuoktiniui ir tokiu būdu prarado nuosavybę, teismas daro išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso valstybei ir šiuo atveju egzistuoja imperatyvus draudimas įgyti šį butą įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas.

Aplinkybės, kad pareiškėja nuo 1984 m. valdo, naudojasi, prižiūri, rūpinasi turtu ir moka visus turto savininkui priklausančius mokėti mokesčius, neturi teisinės reikšmės, nes draudimas įgyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo, todėl teismas dėl kitų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177–197, 259, 444–448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Teismo sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.