Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Exposeit“ ir A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1212-160/2016, kuria patenkintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Ajala“ prašymas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Exposeit East“ bankrotą pripažinti tyčiniu, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Exposeit“, A. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi atsakovei UAB „Exposeit East“ iškėlė bankroto bylą, o 2013 m. liepos 23 d. nutartimi pripažino BUAB „Exposeit East“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kreditorė UAB „Ajala“ prašė atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad A. K., T. S. ir P. W., būdami atsakovės dalyviais (akcininkais), o A. K. – ir vadovu, 2010-08-16 inicijavo UAB „Exposeit“ įsteigimą. Ši įmonė buvo įsteigta tuo pačiu metu, kai atsakovės UAB „Exposeit East“ finansinė padėtis ėmė blogėti. Abiejų įmonių pavadinimai yra labai panašūs, įsteigta įmonė yra tuo pačiu adresu kaip ir atsakovė, abi jos vykdo tą pačią veiklą, tačiau naujai įsteigtos įmonės veikla yra pelninga, o atsakovės UAB „Exposeit East“ – ne. Šios dvi įmonės yra sąmoningai tapatinamos, siekiant nuslėpti seniau veiklą vykdančios atsakovės UAB „Exposeit East“ nemokumą. UAB „Exposeit East“ bankroto bylos iškėlimas tapo neišvengiamas, kuomet UAB „Exposeit“, valdoma tų pačių akcininkų, vadovaujama to paties direktoriaus bei užsiimanti ta pačia ūkine - komercine veikla, neaišku, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių paskolino UAB „Exposeit East“ virš 500 000 Lt, kurių UAB „Exposeit East“ negrąžino. Tokiu būdu UAB „Exposeit East“ tapo nemokia, o UAB „Exposeit“ tapo stambiausia jos kreditore, turinti daugiau nei 50 procentų visų kreditorinių reikalavimų, galinčia daryti įtaką UAB „Exposeit East“ kreditorių susirinkimuose.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi pripažino atsakovės BUAB „Exposeit East“ bankrotą tyčiniu, priteisė kreditorės UAB „Ajala“ naudai iš UAB „Exposeit“ ir A. K. po 693,24 Eur advokato pagalbos išlaidų bei po 1 400 Eur ekspertizės išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė, kad 2009 m. buvo įkurta įmonė UAB „Exposeit East“, o 2010 m. tie patys akcininkai tuo pačiu adresu įkūrė įmonę UAB „Exposeit“. Abiejų įmonių veikla susijusi su prekyba baldais ar montavimu, abiejų įmonių vadovas buvo tas pats asmuo, buhalteriją tvarkė tas pats finansininkas, o dalis kitų darbuotojų iš UAB „Exposeit East“ buvo perkelti dirbti į UAB „Exposeit“. Teismas pažymėjo, kad UAB „Exposeit“ veikla, kaip nurodė vadovas bei trečiųjų asmenų pasitelkto vertintojo UAB „Ernst & Young Baltic“ atstovas, buvo prekyba baldais, o UAB „Exposeit East“ veikla – baldų montavimas prekybos vietose. Tačiau UAB „Exposeit East“ apmokėdavo dalį UAB „Exposeit“ klientų sąskaitų, o tarpusavio atsiskaitymų suvestinės darytos to paties finansininko. Teismas taip pat nustatė, kad baldų gaminiai, kuriuos UAB „Exposeit East“ įsigijo iš UAB „Ajala“, buvo parduoti UAB „Exposeit“ už savikainą, nesiekiant šiai įmonei pelno, nors pati BUAB „Exposeit East“ turėjo įsiskolinimų tiekėjams. Juridinių asmenų registre registruotas vienasmenis įmonės valdymas ir jo vadovas A. K., tačiau akcininkui T. S. buvo mokamas virš 16 000 Lt mėnesinis darbo užmokestis, nors tokia išmokama suma ilgainiui būtų leidusi atsikaityti su kreditoriais. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad tie patys įmonių savininkai ir vadovas 2010 m. įkūrė įmonę, kuri faktiškai galėjo vystyti tokią pat veiklą, kaip ir ankstesnioji, tam, kad į šią įmonę perkeltų pelningą veiklą, naujos įmonės naudai sudarytų sandorius su anksčiau įkurta įmone, kas faktiškai ir lėmė UAB „Exposeit East“ bankrotą. Paaiškinimus, kad įmonės bankrotą lėmė vien tik atsakovės kontrahento Danijos įmonės Beck & Martinussen nemokumas, teismas nelaikė pagrįstais. Įmonės valdymo organų veiksmai leido įsitikinti, jog nebuvo siekiama, kad iš tų pačių asmenų įkurtų dviejų įmonių abi dirbtų vienodai pelningai. Šių veiksmų kryptingumo, teismo nuomone, vertintojo UAB „Ernst & Young Baltic“ atliktos ekspertizės išvados taip pat nepaneigė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Tretieji asmenys UAB „Exposeit“ ir A. K. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovės bankroto byla pradėta dar iki 2013 m. spalio 1 d., todėl teismas nepagrįstai vadovavosi nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios Įmonių bankroto įstatymo redakcijos (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio nuostatomis, kurios laikytinos materialinio teisinio pobūdžio normomis. Iki materialinės normos įsigaliojimo susiformavusių teisinių santykių atžvilgiu atgalinio pobūdžio veikimą turi tik tokia norma, kuri iš esmės pagerintų asmens padėtį. Byloje dalyvaujančių asmenų teisinė padėtis nepagrįstai buvo pabloginta, apsunkinta jų įrodinėjimo našta. Jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad yra įstatyminis pagrindas taikyti nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančią ĮBĮ 20 straipsnio redakciją atgaline tvarka, turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl šios normos konstitucinės patikros Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme. Teismas netinkamai nustatė įmonės bankroto priežastį. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas L. J. (rengęs UAB „Ernst & Young Baltic“ ataskaitą) pripažino, kad pagrindinė ir lemianti bankroto priežastis buvo vieno pagrindinių atsakovo kontrahentų Danijos įmonės Beck & Martinussen bankrotas. Teismas nepagrįstai nevertino to, kad atsakovė, sužinojusi apie vieno pagrindinių savo kontrahentų bankrotą, dėjo visas pastangas išsiaiškinti, ar šio įsiskolinimą įmanoma atgauti ir tuo pačiu metu aktyviais veiksmai ne blogino įmonės būklę, o mažino skolas savo kreditoriams (išskyrus UAB „Exposeit“).Teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingus faktus. Byloje netiksliai nustatyti atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Exposeit“ akcininkai. Nei teismas, nei ekspertė nevertino aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 11 d. bendradarbiavimo sutartis įgalino atsakovę smarkiai sumažinti kitas, visų pirma, darbuotojų atlyginimo išlaidas. Tretieji asmenys į nagrinėjamą bylą buvo pateikę įrodymus, pagrindžiančius, kad P. W. buvo mokamas jam priklausantis darbo užmokestis bei kitų būtinų darbui išlaidų kompensavimas. Pagrindinė atsakovės veikla buvo statybos darbų užbaigimas, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad projektavimo (dizaino) paslaugos faktiškai buvo reikalingos kitos įmonės veiklai. Veiklų atskyrimu teisėtai ir rinkoje įprastais būdais buvo siekta sudaryti sąlygas efektyviau vykdyti ekonominę veiklą skirtingiems juridiniams asmenims.Atsakovės bankrotas neatitinka nei vienos iš ĮBĮ 20 straipsnio nurodytų sąlygų, kurioms esant tyčinis bankrotas yra preziumuojamas. Atsakovės turtas nebuvo perkeltas į UAB „Exposeit“, į UAB „Exposeit“ nebuvo perkelta atsakovės veikla, UAB „Exposeit“ neperėmė nei nebaigtų vykdyti atsakovės sutarčių, nei reikalavimo teisių. Dalis atsakovės darbuotojų buvo atleisti ir priimti dirbti UAB „Exposeit“, kuriai reikėjo tokio profilio specialistų. Atsakovės atsiskaitymai nebuvo vykdomi pažeidžiant įstatymo nustatytą eiliškumą. Ekspertė nagrinėjamoje byloje nebuvo nešališka, ji tiesiogiai bendravo su kreditore, taip pažeisdama teismo ekspertams taikomus nešališkumo imperatyvus. Pats teismas ekspertę įvardijo „pareiškėjų eksperte“. Be to, buvo peržengtos ekspertizės ribos, ekspertė išėjo už teismo nutartyje jai nustatytų klausimų ribų ir už jos turimų specialiųjų žinių ribų. Užuot vertinusi jai pateiktus duomenis suformuluotų klausimų apimtyje, ekspertė atliko teisinį aplinkybių kvalifikavimą. Ekspertizėje gausu teisės taikymo ir faktinių klaidų. Ekspertė neturėjo reikiamų specialių žinių, kurios reikalingos ekspertizei šioje civilinėje byloje atlikti, ekspertės nėra nei praktikuojančių auditorių sąraše, nei jos vadovaujamos audito ir konsultacijų firmos UAB „Admonitus“ nėra audito įmonių sąraše. Ekspertė taikė netinkamą metodiką ekspertizėje, neturėjo specialių žinių ekspertizės išvadoms pateikti šioje civilinėje byloje.Ekspertizės netinkamumas lemia poreikį byloje skirti pakartotinę ekspertizę. Be to, būtina eliminuoti byloje esančių ekspertinių tyrimų tarpusavio prieštaravimus. Tretieji asmenys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme keletą kartų motyvuotai prašė skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau teismas šiuos prašymus nepagrįstai atmetė. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę, tokia ekspertizė turėtų būti skiriama nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.Bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos iš tos šalies, kurios atžvilgiu priimtas neigiamas sprendimas. Teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas ne iš atsakovės, kurios atžvilgiu priimtas neigiamas sprendimas, tačiau iš trečiųjų asmenų, kurie byloje nebuvę pareiškę jokio savarankiško reikalavimo. Teismas nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka, kadangi byloje tiriama daug sudėtingų faktinių aplinkybių.

Atsakovė BUAB „Exposeit East“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Perimti įmonės dokumentai leido nustatyti, kad pagrindinė BUAB „Exposeit East“ bankroto priežastis buvo didžiausio debitoriaus (skolininko) Beck & Martinussen likvidacija, dėl ko BUAB „Exposeit East“ negavo planuotų 403 651,80 Lt piniginių lėšų. Būtent šių lėšų trūkumas sutrikdė atsakovės finansinius srautus bei veiklą. Sandorių, kurie prieštarautų įmonės veiklos tikslams ir / ar kreditorių interesams, bankroto administratorius nenustatė. Byloje yra pateiktos dviejų skirtingų ekspertizių išvados. Esant ekspertų išvadų nesutapimams bei siekiant tinkamai išnagrinėti civilinę bylą, atsakovės bankroto administratorius neprieštarauja, kad būtų paskirta pakartotinė ekspertizė.

Kreditorė UAB „Ajala“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Tretieji asmenys nepagrįstai kelia atitinkamos ĮBĮ redakcijos taikymo klausimą, kadangi šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas dar 2014 m. birželio 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-1128/2014) išaiškino, kad ĮBĮ 20 straipsnis yra procesinė teisės norma, kuri privalo būti taikoma procesinio veiksmo atlikimo teisme metu. Net ir vadovaujantis ankstesnės redakcijos ĮBĮ, kurioje tyčinio bankroto samprata ir požymiai buvo apibrėžti siauriau ir nekonkrečiai, tyčinio bankroto požymiai jau buvo suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Ekspertizė teismo buvo skirta laikantis CPK nustatytos tvarkos, visi bylos dalyviai turėjo galimybę pasiūlyti teismui eksperto kandidatūrą ir jam užduotinus klausimus. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas rėmėsi išskirtinai vien tik teismo ekspertizės išvadomis. Teismas, vadovaudamasis visais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, jog bankrotą lėmė ne vien tik Beck & Martinussen nemokumas, bet visi kiti įmonės valdymo veiksmai. Teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl atliktos teismo ekspertizės išvados išsamumo, aiškumo bei pagrįstumo. Nėra pagrindo pakartotinės ekspertizės skyrimui. Prašymu dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo tik siekiama vilkinti bylos nagrinėjimą. Teismas teisingai nustatė, kad abiejų įmonių įsteigimo ir veiklos vykdymo metu akcininkai buvo tie patys trys asmenys (A. K., T. S. ir P. W.). Taip pat teismas teisingai nustatė ir įvertino tuometinio prekių perpardavimo su žymiu antkainiu faktą, įmonių veiklų tapatumą, klientų ir darbuotojų perėmimo aplinkybes.Apeliantų pateiktas UAB „Ernst & Young Baltic“ pranešimas nelaikytinas įrodymu, kaip jį apibrėžia įstatymas, todėl nepriimtinas į bylą. Net ir nustačius, kad pranešimas gali būti leistina įrodinėjimo priemonė, kurio pateikimo į bylą būtinybė iškilo vėliau, pranešimo turinys yra nepagrįstas ir vertintinas kritiškai.Apeliantai (tretieji asmenys) yra suinteresuoti priešinga bylos baigtimi, būtent jie yra aktyvūs kreditorės oponentai. Atsakovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra. Taigi akivaizdu, kad priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi turi tik kreditorė ir tretieji asmenys, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijais, pagrįstai bylinėjimosi išlaidas kreditorei priteisė būtent iš trečiųjų asmenų.Teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrįstos vien tik rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujantys asmenys ne kartą teikė ir rašytinius paaiškinimus, todėl apeliacinės instancijos teismas turi galimybę peržiūrėti bylą rašytinio proceso tvarka. Nėra jokio pagrindo tenkinti iš esmės nemotyvuotą prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties, kuria atsakovės BUAB „Exposeit East“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantai atskirajame skunde, o taip pat ir 2016 m. gegužės 5 d. prašyme, per EPP sistemą pateiktame apeliacinės instancijos teismui (prieš teismo posėdį), be kita ko, prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje motyvuojamas byloje keliamais sudėtingais klausimais, didele faktinių aplinkybių apimtimi, kilusio ginčo pobūdžiu, poreikiu taikyti tyčinio bankroto prezumpcijas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylos sudėtingumas gali būti siejamas su faktiniu bylos pobūdžiu (pareikštų reikalavimų ir sprendžiamų klausimų skaičiumi, faktinių aplinkybių apimtimi ir joms nustatyti reikalingomis pastangomis, byloje dalyvaujančių asmenų skaičiumi ir pan.) ir (arba) su teisiniu bylos sudėtingumu (kylančių teisės klausimų naujumu, poreikiu taikyti kelių teisės šakų normas ir pan.). Šiuo atveju poreikio nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenustatyta, juolab, kad apeliantai savo argumentus išsamiai nurodė procesiniuose dokumentuose, taip pat savo poziciją apeliantų atstovas žodžiu išdėstė ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos faktinės aplinkybės gali būti ištirtos ir rašytinio proceso tvarka, todėl apeliantų prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetamas, o byla nagrinėjama pagal CPK 336 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas CPK 314 straipsnio norma, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus tik tuo atveju, jeigu šių įrodymų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė ir naujus įrodymus – 2009 m. liepos 1 d. ir 2010 m. balandžio 19 d. darbo sutartis bei UAB „Ernst & Young“ 2016 m. kovo 16 d. raštą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, bei į tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, priima apeliantų pateiktus naujus įrodymus bei juos įvertina kartu su visais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Priimamų dokumentų pateikimo į bylą faktas bei jų turinys, kaip matyti iš atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentų, byloje dalyvaujantiems asmenims yra žinomas, taigi jie turėjo galimybę iki paskirto teismo posėdžio pradžios pateikti savo vertinimus bei nuomonę dėl naujų įrodymų.

Dėl (ne)tinkamos įstatymo redakcijos taikymo, dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Atskirajame skunde pirmiausia keliama netinkamos ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos taikymo problema. Anot apeliantų, atsakovės bankroto byla pradėta dar iki 2013 m. spalio 1 d., kuomet ĮBĮ 20 straipsnis smulkiau nereglamentavo nei tyčinio bankroto pripažinimo sąlygų, nei tyčinio bankroto prezumpcijos apibrėžties, todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas dabar galiojančios ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos normas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit (liet. įstatymas atgal negalioja) principą, bei nepagrįstai apsunkino apeliantų padėtį.

Nesutikdamas su tokia apeliantų pozicija, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 buvo pakeistas ĮBĮ ir nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pasikeitimai, tarp jų ir dėl tyčinio bankroto sampratos. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas apibrėžė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje taip pat išvardinti tam tikri kriterijai, kurių pagrindu preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, būtent, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė aktualią ĮBĮ 20 straipsnio redakciją, kadangi Lietuvos Respublik?s įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 13¹, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme, priimtame 2013 m. balandžio 18 d., nustatyta, jog ... „vykdant bankroto procesus, pradėtus iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus“ (šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuoja kreditorė UAB „Ajala“, Lietuvos apeliacinis teismas dar 2014 m. birželio 19 d. nutartyje (byla Nr. 2-1128/2014), priimtoje šioje byloje pirmąjį kartą nagrinėjant BUAB „Exposeit East“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, konstatavo, kad nors bankroto byla BUAB „Exposeit East“ iškelta 2013 m. sausio 21 d., o kreditorės UAB „Ajala“ prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pateiktas 2013 m. rugpjūčio 26 d., sprendžiant BUAB „Exposeit East“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, teismas turi vadovautis aktualia ĮBĮ 20 straipsnio redakcija ir joje apibrėžtais tyčinio bankroto požymiais bei prezumpcijomis. Vadinasi, priešingai nei tvirtina apeliantai, ĮBĮ 20 straipsnio norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė ir turi būti taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis), apie ką ne kartą pasisakyta ir nuosekliai šiuo klausimu formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1991/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-655-516/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-151-370/2016).

Apeliantai taip pat iškėlė klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad šis pasisakytų, ar nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos normų taikymas įmonėms, kurių bankroto procesas pradėtas iki 2013 m. spalio 1 d., neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui.

CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010 ir kt.). Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo siūloma teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo šį prašymą patenkinti. Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kadangi pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą gali būti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį dėl atitinkamos ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos nuostatų taikymo, sprendžia, kad šioje byloje nėra būtinumo manyti, jog apeliantų iškeltos abejonės dėl šių nuostatų taikymo sudarytų teisinį kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindą. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentais, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio normos taikymas ir toms bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms, kurių bankroto procesas pradėtas iki 2013 m. spalio 1 d., reikštų konstitucinio principo lex retro non agit pažeidimą.

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

Teisme iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditoriai ir paskirtas bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

Kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).

ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nurodyti konkretūs požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis; vienas iš jų – jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę. Nagrinėjamu atveju prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas būtent šiuo požymiu (kaip prezumpcija). Byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės dėl BUAB „Exposeit East“ veiklos perkėlimo į kitą įmonę (UAB „Exposeit“), kurią įsteigė ties patys dalyviai (akcininkai) ir valdė tas pats vienasmenis valdymo organas (direktorius A. K.).

Bylos bei Juridinių asmenų registro duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad atsakovė BUAB „Exposeit East“ juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2009 m. liepos 1 d., buveinės adresas Krakiškių Sodų 16-oji g. 54, Vilniuje, bei vykdė įstaigos baldų / baldų, kilimų ir pašvietimo įrangos didmeninės prekybos veiklą. Šios įmonės akcininkai (steigėjai) A. K. ir T. S., vėliau šios įmonės akcijos priklausė ir P. W.. Įmonei laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d. vadovavo A. K.. Kita susijusi įmonė – UAB „Exposeit“, kaip patvirtina Juridinių asmenų registro duomenys, yra įregistruota nuo 2010 m. spalio 14 d., ir savo veiklą (prekybą ir gamybą) taip pat vykdė adresu Krakiškių Sodų 16-oji g. 54, Vilniuje (t. y. ten pat kur ir atsakovė), o nuo 2016 m. vasario 1 d. įmonės registruota buveinė – Kirtimų g. 47, Vilniuje. UAB „Exposeit“ nuo pat įsteigimo vadovauja tas pats asmuo – A. K., kuris iki 2012 m. balandžio 19 d. buvo ir šios įmonės vienintelis akcininkas (steigėjas).

Atskirajame skunde akcentuojama faktinė aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tiksliai įvardijo įmonės UAB „Exposeit“ akcininkus, nepaneigia akivaizdaus fakto, kad abi šios įmonės buvo valdomos / kontroliuojamos iš esmės tų pačių asmenų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenys leidžia įsitikinti, kad dalis darbuotojų iš BUAB „Exposeit East“, 2010 m. įkūrus UAB „Exposeit“ perėjo dirbti į šią naujai įsteigtą bendrovę, taip pat dalis darbuotojų perėjo dirbti vėliau (2011 m., 2012 m., 2013 m.). Be to, bylos duomenys (t. y. sąskaitos apyvartos suvestinės, išrašai ir banko sąskaitų, pardavimo suvestinės, PVM sąskaitos faktūros, klientų apyvartos žiniaraščiai, reikalavimo teisės perleidimo sandoriai, mokėjimai į bankų sąskaitas bei teismo paskirtos ekspertizės išvados) patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovę BUAB „Exposeit East“ ir trečiąjį asmenį UAB „Exposeit“ siejo itin glaudūs ūkiniai finansiniai santykiai, tačiau toks abiejų įmonių bendradarbiavimas atsakovei BUAB „Exposeit East“ nebuvo ekonomiškai naudingas. Nors atsakovė BUAB „Exposeit East“ intensyviai pardavinėjo trečiajam asmeniui UAB „Exposeit“ prekes, tačiau prekės buvo parduodamos tik už savikainą (plius PVM). Tokio šių įmonių bendradarbiavimo tikslų bei nenaudingumo atsakovei BUAB „Exposeit East“ iš esmės negalėjo paaiškinti (paneigti) ir apeliantų (trečiųjų asmenų) pasitelktas specialistas L. J., apklaustas teismo posėdžio metu (2015 m. gruodžio 29 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Atskirajame skunde akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, o teismo ekspertė prisipažino netyrusi to, kad abi šios įmonės vykdė skirtingą ekonominę veiklą – BUAB „Exposeit East“ pagrindinė veikla buvo statybos darbų užbaigimas bei apdaila, o UAB „Exposeit“ – įstaigos baldų didmeninė prekyba. Teismo ekspertizės išvadose, atsakant į klausimą dėl įmonių vykdytos ūkinės komercinės veiklos tapatumo (4 klausimas) nurodoma, kad pirkėjų, tiekėjų ir darbuotojų tapatumas, bendradarbiavimo sutartys, sandorių perėmimas (po bankroto bylos atsakovei iškėlimo) ir 2012 m. aiškinamojo rašto informacija leidžia spręsti apie tai, kad BUAB „Exposeit East“ bei UAB „Exposeit“ vykdė tokią pačią ūkinę komercinę veiklą. Atskirajame skunde šiuo atveju teisingai pastebėta, jog teismo ekspertė pripažino, kad visos UAB „Exposeit“ vykdytos veiklos ji netyrė ir neanalizavo (teismas skyrė BUAB „Exposeit East“ vykdytos veiklos ekspertizę). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstas prielaidas, jog trečiasis asmuo UAB „Exposeit“ nebuvo tiesiogiai su atsakove BUAB „Exposeit East“ susijusi įmonė, reikšminga dalimi užsiėmusi kita verslo sritimi (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino vieno pagrindinių BUAB „Exposeit East“ kontrahentų, Danijos įmonės Beck & Martinussen bankroto įtakos įmonės (atsakovės) nemokumui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi paskyręs BUAB „Exposeit East“ vykdytos veiklos ekspertizę, pavedė ekspertei atsakyti į klausimus, susijusius ir su bendrovės Beck & Martinussen skolos atsiradimo aplinkybėmis bei BUAB „Exposeit East“ pajėgumu tuo metu vykdyti veiklą (12 klausimas). Teismo ekspertės išvadose, atsakant į minėtą klausimą, nurodyta, kad nepaisant to, jog Danijos įmonės Beck & Martinussen įsiskolinimas (403 651,80 Lt) susidarė 2010 m., BUAB „Exposeit East“ dar du metus vykdė ūkinę komercinę veiklą ir bendrovės pajamos 2011 m. siekė 6 557 296 Lt, o 2012 m. – 2 854 792 Lt. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismo posėdžio metu apklausti teismo ekspertė V. L. bei trečiųjų asmenų pasitelktas specialistas L. J. esą pripažino Beck & Martinussen bankrotą pagrindine ir lemiančia BUAB „Exposeit East“ nemokumą priežastimi, privedusia prie šios bankroto. Tokius atskirojo skundo teiginius paneigia 2015 m. gruodžio 29 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismo ekspertė V. L., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, pažymėjo, kad danų bendrovės įsiskolinimo BUAB „Exposeit East“ suma buvo žymi ir reikšminga, kita vertus, ekspertė akcentavo ir tai, kad ši skola nebuvo įtraukta į BUAB „Exposeit East“ finansinės atskaitomybės dokumentus, kas, anot ekspertės, liudijo teisės aktų nuostatų pažeidimą ir BUAB „Exposeit East“ valdymo organų neragavimą į didelį įsiskolinimą, tęsiant komercinę veiklą (2015 m. gruodžio 29 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Aplinkybės, kad BUAB „Exposeit East“ bankrotą išimtinai lėmė danų partnerio (bendrovės Beck & Martinussen) neatsiskaitymas, o vėliau ir šio bankrotas, vienareikšmiškai negalėjo patvirtinti ir trečiųjų asmenų pasitelktas specialistas L. J., nurodęs, jog šiam klausimui reikėtų detalesnių (nuodugnesnių) tyrimų (2015 m. gruodžio 29 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju byloje nepaneigtos aplinkybės, kad BUAB „Exposeit East“ dalyvių ir valdymo organų (direktorius A. K.) įsteigimas kitos įmonės tose pačiose patalpose, vadovavimas šiam vėliau įsteigtam juridiniam asmeniui, iš esmės panašios ūkinės komercinės veiklos vykdymas, dalies darbuotojų įdarbinimas, taip pat šių dviejų įmonių sandoriai, ekonomiškai nenaudingi tik BUAB „Exposeit East“, dėl ko šios veikla nebuvo pelninga, konkrečiu atveju leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovės BUAB „Exposeit East“ bankrotą lėmė būtent tokio pobūdžio trečiųjų asmenų (atsakovės dalyvių ir valdymo organų) veiksmai, susiję su įmonės veiklos perkėlimu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, kad atskirojo skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus ar teisminėje praktikoje suformuluotus tyčinio bankroto nustatymo požymius.

Dėl įrodymų vertinimo

Didžiąja atskirojo skundo argumentų dalimi apeliantai kritikuoja teismo paskirtos ekspertizės išvadas jos turinio trūkumų, ekspertizės dalyko ribų peržengimo, o taip pat ekspertės specialiųjų žinių ir kvalifikacijos neturėjimo bei ekspertės šališkumo aspektais.

Pirmiau jau nurodyta, jog tam, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, byloje turi būti nustatytos tam tikros faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir kt.).

Apeliacinis teismas nesutinka su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas esą netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neobjektyviai vertino liudytojų parodymus bei specialistų išvadas, kad teismo paskirtos ekspertizės BUAB „Exposeit East“ vykdytai veiklai ištirti bei įvertinti išvadoms suteikė nepagrįstą prioritetą. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio1 dalis). Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių dispozityvumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Kaip žinia, dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba nebuvimą, o jie nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo bei garso įrašais ir kitomis priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 3 d.), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus.

Viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių yra eksperto išvada, kuri pasitelkiama tada, kuomet reikia išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius konkrečius fakto klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 straipsnis). Kaip minėta, šiame procese įrodinėjant BUAB „Exposeit East“ tyčinio bankroto požymių buvimą ar nebuvimą, pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi paskyrė BUAB „Exposeit East“ vykdytos veiklos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti teismo ekspertei V. L.. Šios ekspertės pasirinkimą pirmosios instancijos teismas motyvavo jos nurodyta ekspertizės atlikimo kaina ir terminu, o taip pat ekspertės išvardintomis jos veiklos sritimis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išviešintas aktualus teismo ekspertų sąrašas patvirtina, jog V. L. yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų, atliekančių Nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto vertinimo, verslo vertinimo, audito, įmonės apskaitos ir atskaitomybės ekspertizes (sąrašo Nr. 251), ekspertės nurodytos veiklos sritys: įmonės bankroto administravimo ekspertizė ir įmonės restruktūrizavimo administravimo ekspertizė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atskirajame skunde (kaip ir 2016 m. gegužės 5 d. prašyme dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo) yra keliamas šios ekspertės specialių žinių trūkumo klausimas, teigiant, jog ekspertizė šioje byloje turėtų būti pavesta auditoriaus kvalifikaciją turinčiam specialistui, kurios V. L. neturi. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai pirmiausia byloje ekspertu siūlė visai kitą kandidatą – V. Č., turintį verslo, kilnojamojo bei nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacinius pažymėjimus, ir, kaip patvirtina 2015 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio protokolas garso įrašas, tik po teismo paskirtos ekspertizės atlikimo pats apeliantų atstovas pripažinęs, kad šioje byloje kyla poreikis remtis ne vertintojų, o auditorių kvalifikaciją turinčiais specialistas, dėl ko net ir jų anksčiau pasiūlyto kandidato V. Č. kompetencija jau esą nebūtų tinkama (2015 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai) negali lemti neapibrėžtą laiką besitęsiančio įrodinėjimo proceso. Tai būtų nesuderinama ir CPK įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos (bendradarbiavimo) principais (CPK 7, 8 straipsniai), taip pat su nuostatomis, kad šalys turi pareigą siekti greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo (CPK 42 straipsnio 5 dalis.). Kita vertus, atskirojo skundo turinys leidžia spręsti, kad apeliantai teismo ekspertizės išvadų netinkamumą, ekspertės šališkumą sieja išimtinai tik su tuo, kiek teismo ekspertizės akte pateikti atsakymai ir išvados neatitinka apeliantų užimtos procesinės pozicijos, prieštarauja jų paaiškinimams šioje byloje. Betgi faktas, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės kritiškai įvertino trečiųjų asmenų pasitelkto specialisto L. J. parodymus bei UAB „Ernst & Young Baltic“ parengtą teismo ekspertizės išvadų vertinimą, nors būtent šis vertinimas, pasak apeliantų, patvirtina teismo ekspertizės išvadų nepagrįstumą, dar nereiškia, jog spręsdamas šalių ginčą teismas išimtinai rėmėsi vien teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, nevertindamas kitų byloje esančių duomenų visumos. Apeliantų skundo teiginiai, grindžiami 2016 m. kovo 16 d. UAB „Ernst & Young Baltic“ raštu dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimo ydingumo, vertintini tik kaip subjektyvios nuomonės išraiška.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantams nepalankaus sprendimo priėmimas savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), ir pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko tinkamai.

Remdamasis šiame nutarties motyvuojamosios dalies skyriuje nurodytais argumentais bei išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas taipogi neturi pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl pakartotinės teismo ekspertizės skyrimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai jas priteisdamas iš jų (trečiųjų asmenų byloje), o ne iš atsakovės, kurios bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius užmokesčio dydžius, sprendė, jog bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis turi kompensuoti (padengti) tretieji asmenys, t. y. buvęs atsakovės BUAB „Exposeit East“ vadovas A. K. bei UAB „Exposeit“, į kurią ir buvo perkelta bankrutavusios BUAB „Exposeit East“ veikla (pelningoji jos dalis).

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Tačiau teismas gali nukrypti nuo paminėtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Šioje byloje šalių procesinio elgesio tinkamumo / netinkamumo klausimas neiškilo, nagrinėjamu atveju aktualus kitas kriterijus – priežasčių, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, įvertinimas. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės BUAB „Exposeit East“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, procesinis elgesys buvo pasyvus. Kreditorė UAB „Ajala“ yra teisi, teigdama, jog jos pareikštų reikalavimų oponentai buvo būtent tretieji asmenys, aktyviai dalyvavę bylos nagrinėjime, kas neabejotinai lėmė pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikusios kreditorės atstovo (advokato) darbo laiko sąnaudas bei turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų dydžiui. Be to, apeliacinės instancijos teismas šios bylos atveju pritaria pirmosios instancijos teismo pasirinktam bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principui ir dėl šioje byloje kreditorės įrodyto tyčinio bankroto pagrindo (bankrutavusios įmonės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bankrutavusios įmonės (atsakovės), kurios kreditorių sąraše yra ir pareiškėja UAB „Ajala“, net ir priskyrus priteistiną šių išlaidų sumą prie bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, nesuponuotų teisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp ginčo sprendime dalyvavusių asmenų (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas susiklosčiusioje situacijoje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendė tinkamai aiškindamas bei taikydamas CPK 93 straipsnio nuostatas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantų turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos jiems nekompensuotinos (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis, 338 straipsnis).

Kreditorė UAB „Ajala“ prašo priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2016 m. balandžio 5 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. ŽB-220 bei tos pačios dienos lėšų pervedimo nurodymą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.15 ir 8.16 punktus, kur numatyta, jog už dokumento su atsikirtimais parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,4 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 756,90 Eur), sprendžia, kad kreditorės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas gali būti tenkinamas iš dalies, priteisiant iš apeliantų 302 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Ajala“ (juridinio asmens kodas 301732312) iš trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Exposeit“ (juridinio asmens kodas 302554154) ir A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 302 eurus, tai yra po 151 eurą iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.