Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ prašymas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, civilinėje byloje Nr.B2-1252-302/2015 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Top Consult“ prašymą pripažinti UAB „Degris“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys R. P., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas savo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) Nr.XII-237 redakcija, tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti vadovaudamasis bankroto bylos iškėlimo dieną galiojusio ĮBĮ nuostatomis, o ne vėlesne ĮBĮ redakcija. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas bando formuoti praktiką, jog gavus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė turi nutraukti ūkinę – komercinę veiklą bei automatiškai pripažinti bankrotą, nes priešingu atveju ūkinės – komercinės veiklos vykdymas siekiant mažinti finansinius įsipareigojimus traktuojamas kaip tyčinio bankroto požymis.Apeliantas yra laidavęs savo asmeniniu turtu už UAB „Degris“ įsipareigojimus, buvo dedamos visos pastangos, kad bendrovei nebūtų iškelta bankroto byla ir būtų tęsiama ūkinė – komercinė veikla.Teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo dokumentus, kurie nebuvo tirti teismo posėdžio metu, pavyzdžiui VĮ „Registrų centras“ informacija dėl UAB „Kamoka Lt“ bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo nutarimas. Šių įrodymų ištyrimui pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti papildomą posėdį. Dėl tokio procesinio pažeidimo nebuvo galimybės nurodyti, jog apelianto sūnus šiuo metu yra pardavęs UAB „Kamoka Lt“ akcijas, tačiau nauji akcininkai neatlieka privalomos akcijų registracijos viešajame registre. Taigi naujieji akcininkai vengia atsiskaityti su UAB „Degris“, o ne buvęs UAB „Kamoka Lt“ vadovas;Tai, kad bendrovės internetinis adresas bei nedidelis kiekis biuro įrangos bei baldų buvo parduota UAB „Gersa“, nesudaro pagrindo išvadai, jog UAB „Degris“ veikla ir kapitalas buvo perkelti į kitas bendroves. Teismas netyrė aplinkybių dėl minėtos įrangos, baldų pardavimo gautos naudos, o tik formaliai išsprendė bylą, patvirtindamas bankroto administratoriaus poziciją;Skundžiamoje nutartyje teismas naudoja terminą „fenikso sindromas“, kuris reiškia verslo perkėlimą, tačiau verslo perkėlimo požymių teismas nenustatinėjo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi suformuota teismų praktika dėl ĮBĮ nuostatų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taikymo, kuria vadovaujantis atitinkamos nuostatos taikytinos ir BUAB „Degris“ bankroto byloje.Faktas, kad UAB „Degris“ bankroto bylą buvo bandoma iškelti jau 2012 m. kovo mėnesį svarbus vertinant apelianto žinojimą apie bendrovės nemokumą perleidžiant didelės vertės įmonės turtą tretiesiems asmenims.Apelianto nurodytos aplinkybės dėl UAB „Kamoka Lt“ akcijų perleidimo naujiems akcininkams patvirtina apelianto sūnaus mėginimą išvengti UAB „Kamoka Lt“ vadovui taikomos atsakomybės ir sudaryti prielaidas tam, kad UAB „Kamoka Lt“ dokumentai, kasa ir turtas būtų nebepasiekiami minėtos bendrovės veiklos tyrimą vykdantiems subjektams, atsakomybę perkėlus nuo apelianto sūnaus naujiems akcininkams ir/ar vadovui.Apeliantas bando paneigti veiklos perkėlimą į kitas bendroves pasisakydamas tik apie UAB „Gersa“ atvejį, tačiau klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo metu buvo pateikta informacija apie atitinkamas verslo perkėlimo veikas, susijusias ne tik su UAB „Gersa“, bet ir su UAB „Kamoka Lt“. Apelianto teiginiai dėl sandorių su UAB „Gersa“ pelningumo paremti deklaratyvaus pobūdžio pamastymais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis).

Byloje sprendžiamas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

Nagrinėjamu atveju administratorius prašė pripažinti BUAB „Degris“ bankrotą tyčiniu motyvuodamas tuo, kad įmonės vadovas netinkamai vykdė bendrovės įstatuose ir steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, įmonės veikla buvo perkelta į kitas įmones, įmonei esant nemokiai, buvo sudaryti įmonei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, iškėlus įmonei bankroto bylą buvusiam vadovui bei susijusiems asmenims buvo vykdomi mokėjimai iš įmonės kasos, taip pat bankroto administratoriui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai ir turtas.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės visus nurodytus argumentus pripažino pagrįstais ir BUAB „Degris“ bankrotą pripažino tyčiniu. Atskirajame skunde apeliantas nurodo argumentus dėl netinkamai teismo pritaikytų ĮBĮ nuostatų, byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pateiktų įrodymų vertinimo bei proceso teisės normų, susijusių su įrodinėjimu, pažeidimo.

Dėl apelianto prašymo grąžinti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui iš naujo

Apeliantas nurodo, kad 2014-03-16 pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-3541-302/2015, kuria BUAB „Degris“ 2014-12-11 kreditorių susirinkimo nutarimai buvo pripažinti negaliojančiais, taip pat kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl UAB „Top Consult“ įgalioto atstovo E. S. nusikalstamų veikų, kurias jis padarė administruodamas BUAB „Degris“. Apeliantas teigia, kad esant neaiškumui dėl pastarojo asmens nesąžiningumo ir nepriekaištingos reputacijos, bei UAB „Top Consult“ netekus teisės teikti bankroto administravimo paslaugas, naujasis BUAB „Degris“ administratorius gali turėti kitokią poziciją dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl vadovaujantis bendraisiais teisės principais būtų tikslinga grąžinti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atmesdamas šį prašymą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jeigu panaikinama skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas), be to, ne bet kada, o tik tokiu atveju, jeigu nustatomi absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai arba kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Tai reiškia, jog bylos grąžinimas nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra savarankiškas procesinis veiksmas, o tik skundžiamos nutarties panaikinimo teisinė pasekmė procesiniame įstatyme numatytais atvejais. Dėl pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (ne)egzistavimo teismas pasisakys toliau šioje nutartyje.

Taip pat pažymima, jog aplinkybės dėl 2014-12-11 BUAB „Degris“ kreditorių susirinkime priimtų nutarimų galiojimo, dėl galimo ikiteisminio tyrimo BUAB „Degris“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens atžvilgiu pradėjimo neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl skundžiamos teismo nutarties, kuria BUAB „Degris“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo. BUAB „Degris“ bankroto administratoriaus UAB „Top Consult“ veiksmai nėra šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl prašyme grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nurodomos aplinkybės nebus vertinamos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo aspektu.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliantas nurodo, kad pareiškimą dėl BUAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu pareiškėjas grindė ĮBĮ redakcija, galiojusia minėto pareiškimo pateikimo teismui metu, tačiau teismas klausimą dėl BUAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo nagrinėti vadovaudamasis ĮBĮ redakcijos, galiojusios UAB „Degris“ bankroto bylos iškėlimo dieną, nuostatomis.

Pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237, buvo pakeistas Įmonių bankroto įstatymas ir nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pasikeitimai, susiję su tyčinio bankroto samprata. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius (tokius kaip įmonės veiklos ir turto perkėlimas į kitą įmonę, atsiskaitymo tvarkos iki bankroto bylos iškėlimo vykdymo pažeidimai), kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu BUAB „Degris“ bankroto bylos iškėlimo metu (2013-07-11) galiojusio ĮBĮ (2013 m. kovo 28 d. redakcija) 2 straipsnio 12 dalyje buvo įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Nors minėtoje įstatymo redakcijoje nebuvo nurodyta aplinkybių, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia, tačiau šie kriterijai buvo formuojami teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į teisinio reglamentavimo raidą, 2013-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškino, kad įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais. Taigi spręsdamas UAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą ir šiuo aspektu įvertindamas minėtos įmonės ūkinę – komercinę veiklą ir jos valdymo organo veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytais tyčinio bankroto požymiais. Tuo labiau, kad ir formuojamojoje teismų praktikoje išaiškinta, kad šio straipsnio norma yra procesinė, todėl taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-11 nutartis c. b. Nr. 2-1991/2014).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai teisėtą prekių pardavimą bendrovei OU HIGH-TEX tuo metu, kai pareiškėjas UAB „Reikalavimas.LT“ kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Degris“, vertino kaip tyčinio bankroto požymį, nes minėtas pareiškėjas net nebuvo bendrovės kreditoriumi. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių, nustato nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, sudarymu bei kitų nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sprendimų priėmimu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prekių tiekimą užsienio bendrovei OU HIGH-TEX laikotarpiu nuo 2011-12-30 iki 2012-05-14, kaip nuostolingą UAB „Degris“ atžvilgiu veiklą, tokią išvadą grindė ne tik aplinkybe, jog prekės pastarajam buvo tiekiamos ir po to, kai UAB „Reikalavimas.LT“ 2012 m. kovo mėnesį pateikė teismui pareiškimą dėl UAB „Degris“ bankroto bylos iškėlimo, bet ir tuo, kad prekės bendrovei OU HIGH-TEX buvo tiekiamos nepaisant pastarosios neatsiskaitymo už anksčiau parduotas prekes. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2011-12-30 sąskaita DEG000005823, pagal kurią pastarajai buvo parduota prekių už 124 476, 65 Lt nebuvo apmokėta, nors jos apmokėjimo terminas buvo nustatytas iki 2012-04-28 (t. 7, b.l. 112-126), tuo tarpu bendrovės vadovas R. P. 2012-05-14 išrašė dar tris sąskaitas bendrai 213 122, 74 Lt sumai. Tokiu būdu OU HIGH-TEX įsiskolinimas UAB „Degris“ dar labiau išaugo. Teismas taip pat nustatė, jog bendras minėtos užsienio bendrovės debitorinis įsiskolinimas BUAB „Degris“ siekia 725 482, 76 Lt sumą. Minėtos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui tokius bendrovės vadovo R. P. veiksmus vertinti kaip nuostolingus ne tik pačiai bendrovei, bet ir jos kreditoriams, kadangi aptartais vadovo veiksmais buvo perleistas turtas, kuris galėjo būti panaudotas atsiskaitymams su bendrovės kreditoriais. Svarbu pažymėti, kad prekių pardavimo OU HIGH-TEX metu UAB „Degris“ vadovui buvo žinoma apie bendrovei inicijuojamą bankroto bylą, dar daugiau – apie teismų procesiniais sprendimais areštuotą bendrovės kilnojamąjį turtą: apyvartoje esančias prekes ir kt. turtą (t. 7, b.l. 99, 100). Taigi apelianto argumentas, kad dar 2012 m. kovo mėnesį pareiškimą teismui dėl bankroto bylos UAB „Degris“ iškėlimo pateikęs UAB „Reikalavimas.Lt“, galimai, nebuvo bendrovės kreditorius, šiuo atveju nėra reikšmingas ir nepaneigia teismo išvados, kad sandoriai su bendrove OU HIGH-TEX buvo nuostolingi UAB „Degris“. Taip pat nesutiktina su apelianto pozicija, kad skundžiama teismo nutartimi formuojama praktika, jog gavus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė turi nutraukti ūkinę – komercinę veiklą, nes, priešingu atveju, tolimesnis minėtos veiklos vykdymas bus vertinamas kaip tyčinio bankroto požymis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės dėl bankroto bylos UAB „Degris“ iniciavimo, bendrovės turto arešto bei debitoriaus neatsiskaitymo nesudaro pagrindo aptartus apelianto veiksmus vertinti kaip pelno siekimą ir nepasiteisinusią verslo riziką.

Atskirojo skundo argumentai dėl apelianto laidavimo apytikriai dviejų milijonų litų sumai UAB „Degris“ naudai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nesąžiningo ir netinkamo įmonės valdymo. Pažymėtina, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie apelianto laidavimą už UAB „Degris“ prievoles, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti deklaratyvių ir nepagrįstų teiginių.

Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes skundžiamoje nutartyje rėmėsi duomenimis (VĮ „Registrų centras“ informacija apie UAB „Kamoka Lt“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus nutarimu), kurie nebuvo tirti teismo posėdžio metu. Anot apelianto, teismas turėjo skirti papildomą posėdį bei ištirti minėtus įrodymus. Tokiu būdu teismas būtų gavęs informaciją, kad apelianto sūnus yra pardavęs UAB „Kamoka Lt“ akcijas, tačiau naujieji minėtos bendrovės savininkai nėra perregistravę bendrovės savo vardu. Atmesdamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekdamas įvertinti pareiškimo dėl UAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsikirtimų į jį pagrįstumą, teismas galėjo remtis visais byloje esančiais faktiniais duomenimis (CPK 177 str. 1 d.). Teismas taip pat gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos ir iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 str. 3 d.). Tuo labiau, kad pareiškime dėl UAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu administratorius nurodė aplinkybes dėl bendrovių UAB „Degris“ ir UAB „Kamoka Lt“ valdymo organų sąsajų, dėl bendrovės vadovo R. P. pareigos perduoti UAB „Degris“ turtą ir dokumentus nevykdymo. Kadangi apeliantui buvo žinomos pareiškimo pagrindas, tame tarpe ir aplinkybės dėl UAB „Kamoka Lt“ neatsiskaitymo su UAB „Degris“ už suteiktas prekės, šių bendrovių valdymo organų sąsajų ir pan., jis turėjo pareigą pateikti šias aplinkybes paneigiančius įrodymus (CPK 12 str., 178 str.), tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, todėl apelianto argumentai dėl UAB „Kamoka Lt“ akcijų perleidimo tretiesiems asmenims atmestini, kaip nepagrįsti.

Apeliantas nurodo, kad teismas dėl UAB „Degris“ veiklos perkėlimo į kitas bendroves, konkrečiai – UAB „Gersa“, nepagrįstai sprendė vien iš nustatytų aplinkybių apie internetinio adreso bei nedidelio kiekio biuro įrangos ir baldų pardavimą minėtai bendrovei. Teigia, kad nurodyto turto perleidimu UAB „Gersa“ siekė išvengti didesnių nuostolių, nes nutraukus nuomos sutartį UAB „Degris“ turėtą biuro įrangą ir baldus būtų tekę parduoti tretiesiems asmenims už gerokai mažesnę kainą, tačiau UAB „Gersa“ šis turtas buvo parduotas už didesnę nei rinkos kaina. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto teiginiais. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų negali vienareikšmiškai spręsti, jog UAB „Degris“ veikla buvo perkelta į UAB „Gersa“, tačiau neatmetė tokios galimybės, kuri, priešingai nei teigia apeliantas, buvo grindžiama ne tik bendrovės internetinio adreso perleidimu, turėtų prekių, biuro įrangos ir baldų pardavimu UAB „Gersa“, bet ir nustatyta aplinkybe, jog pastarosios bendrovės vadovas buvo apelianto sūnus – R. P., taip pat duomenų apie UAB „Gersa“ atsiskaitymą su UAB „Degris“ už parduotą turtą nebuvimu. Šie duomenys taip pat sudarė pagrindą aptartus apelianto veiksmus vertinti kaip priešingus bendrovės ir jos kreditorių interesams. Sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes dėl UAB „Degris“ galimo turto ir verslo perkėlimo į kitas bendroves (UAB „Gersa“, UAB „Kamoka Lt“) vertino kaip fakultatyvų bendrovės tyčinio bankroto požymį, kuris patvirtina kryptingą ir netinkamą UAB „Degris“ valdymą. Apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl sandorių su UAB „Gersa“ pelningumo vertina kaip deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstus apelianto pamastymus, dėl kurių plačiau pasisakyti nemato pagrindo.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro teisinių prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir šį klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išspręsti kitaip.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.