- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-13
- Bylos Nr.
- 2-2033/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01213-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- R. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „DEGRIS“ bankroto byloje Nr. B2-1122-302/2014.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi UAB „DEGRIS“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „TOP CONSULT“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. P. pirmosios instancijos teismui pateiktu procesiniu dokumentu prašė atstatydinti UAB „TOP CONSULT“ iš atsakovo BUAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus pareigų bei paskirti kitą bankroto administratorių. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo BUAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus UAB „TOP CONSULT“ įgaliojimus. Nurodė, jog nesustabdžius bankroto administratoriaus įgaliojimų, susidarys tokia situacija, kai nesąžiningas bei aplaidus bankroto administratorius keršys pareiškėjui visais įmanomais ir nepagrįstais būdais vien tam, kad šis atsiimtų prašymą dėl administratoriaus atstatydinimo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo R. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas tik formaliai nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teismas tokius pareiškėjo argumentus laikė deklaratyviais. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog bankroto administratoriaus veiksmų sustabdymas prieštarautų viešajam interesui, taip pat būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai bei bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas R. P. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti BUAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus UAB „TOP CONSULT“ įgaliojimus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Bankroto administratorius negina atsakovo ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų, prašo patvirtinti neproporcingai didelę administravimo išlaidų sąmatą, nerengia kreditorių susirinkimų, vilkina bankroto procesą, yra nekompetentingas.
2. Bankroto administratorius nevykdo tiesioginių funkcijų, psichologinėmis priemonėmis bando paveikti pareiškėją – dėl jo veiksmų kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas.
3. Administratorius netiesioginėmis priemonėmis reikalauja nepagrįstos administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo. Pareiškėjui tapo žinoma, jog administratorius neišieško skolų iš debitorių, o tik rašo nepagrįstus pareiškimus bei ieškinius pareiškėjo atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovo BUAB „DEGRIS“ bankroto administratorius prašo pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog pareiškėjas nepagrindė teiginių dėl administratoriaus veiksmų reikalaujant nepagrįstai didelės išlaidų sąmatos patvirtinimo – nepateikė minimo balsavimo biuletenio. Nurodė, jog administratorius, teikdamas pareiškimą dėl UAB „DEGRIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, neturi tikslo daryti pareiškėjui psichologinio poveikio. Nurodė, jog prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu suponavo administratoriaus siekis apsaugoti įmonės kreditorių interesus, o ne subjektyvus požiūris į pareiškėją.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju spręstina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti BUAB „DEGRIS“ administratoriaus UAB „TOP CONSULT“ įgaliojimus – yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, nagrinėjantį UAB „DEGRIS“ bankroto bylą, prašydamas atstatydinti UAB „TOP CONSULT“ iš atsakovo BUAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus pareigų bei paskirti kitą bankroto administratorių. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo BUAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus UAB „TOP CONSULT“ įgaliojimus.
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir pareiškėjo R. P. prašymą dėl UAB „TOP CONSULT“ atstatydinimo iš UAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus pareigų atmetė (t. 8, b. l. 71-74). Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2181/2014, atmetus pareiškėjo atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis įsiteisėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis). Vertintina tai, jog pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas pareiškėjo prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, priėmimas ir jos įsiteisėjimas sudaro savarankišką pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašytos laikinosios apsaugos priemonės taikymas tapo nebeaktualus. Tačiau pagal atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą įvertinti ir šių argumentų kontekste.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo sprendimo, kuris gali būti ieškovui (pareiškėjui) palankus, įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, o jų taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti prašantis jas taikyti subjektas (CPK 12, 178 straipsnis). Todėl teismas, spręsdamas tokių priemonių taikymo klausimą, turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtame pareiškėjo (kreditoriaus) prašyme išdėstytus argumentus, sprendė, kad jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes tokiu būdu būtų sustabdytos bankroto procedūros, o tai prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui – kuo operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra deklaratyvūs. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantas motyvų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo nutarties neteisingumą, nenurodė, o būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė pirmosios instancijos teisme nurodytais ir šio teismo jau įvertintais tais pačiais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto atskirajame skunde išdėstyti motyvai dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „DEGRIS“ bankroto administratoriaus įgaliojimus – yra nepagrįsti, jie nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), tačiau, nagrinėjamu atveju apeliantas aplinkybių dėl jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ar tapimo neįmanomu neįrodė, o apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių pagristų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir neturi pagrindo manyti, kad tokių priemonių nesiėmus iškiltų grėsmė realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinis teismas konstatuoja, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl nebuvimo būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog prašomų laikinųjų apsaugos priemones taikymas prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui – kuo operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Teisminiame bankroto procese siekiama kaip įmanoma efektyviau, ekonomiškiau ir operatyviau užbaigti vykdyti visas bankroto procedūras. Apeliacinis teismas reiškia įsitikinimą, jog apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – administratoriaus laikinas nušalinimas iš UAB „DEGRIS“ bankroto proceso, kartu reikštų visišką bankroto procedūrų vykdymo sustabdymą. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojamos grėsmės (galimas administratoriaus kerštas pareiškėjui, galimi tyčiniai veiksmai pareiškėjo atžvilgiu kenkiant šio reputacijai) grindžiamos tik subjektyvaus pobūdžio prielaidomis. Kita vertus, šios apelianto deklaruotos grėsmės nesudaro pagrindo manyti, jog dėl tokių administratoriaus veiksmų (net jei jie būtų vykdomi) teismo sprendimas dėl administratoriaus atstatydinimo negalėtų būti įvykdytas.
Apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo grėsmės teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus pareiškėjui, įvykdymui, be to, pareiškėjas nepagrindė aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.