Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-188-553/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-25
Bylos Nr.: e2A-188-553/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01251-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Vytautas Zelianka, Aldona Tilindienė
Atsakovas: J. G., A. G.
Ieškovas: V. G., N. G.

Kategorijos

2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos

Civilinė byla Nr. e2A-188-553/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01251-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir N. G. ieškinį atsakovams A. G. ir J. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. G. ir N. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovų A. G. ir J. G. solidariai priteisti ieškovo V. G. naudai 45 000 Eur negrąžintos paskolos, 7 073,97 Eur palūkanų ir 4 050 delspinigių; solidariai iš atsakovų ieškovės N. G. naudai priteisti 33 300 Eur negrąžintos paskolos, 4 992,97 Eur palūkanų ir 2 997 Eur delspinigių; bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Ieškovai nurodė, kad pagal 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutartis (toliau – Paskolos sutartys arba Sutartys) N. G. ir V. G., kaip paskolos davėjai, suteikė bendrą 87 000 Eur paskolą sutuoktinių A. G. ir J. G. perkamo nekilnojamojo turto – žemės sklypo, pastato-gyvenamojo namo, pastato-garažo, esančių adresu (duomenys nesklebtini), įsigijimui finansuoti (toliau – Paskola).

3. Paskolos grąžinimas bei palūkanų mokėjimas turėjo būti vykdomas pagal Sutartyse nurodytus mokėjimo grafikus, visą Paskolos ir palūkanų sumą gražinant per 10 įmokų. Ieškinio pareiškimo dieną yra grąžinti tik 5 000 Eur pagal 2016 m. liepos 25 d. sutartį ir 3 700 Eur pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. sutartį, t. y. atliktos tik pirmosios įmokos pagal nustatytą mokėjimo grafiką. Per abi Sutartis bendra negrąžinta suma ieškinio pareikšimo dieną sudaro 78 300 Eur: negrąžinti 45 000 Eur skolos, 7 073,97 Eur palūkanų ir 4 050 delspinigių pagal 2016 m. liepos 25 d. sutartį; negrąžinti 33 300 Eur skolos, 4 992,97 Eur palūkanų ir 2 997 Eur delspinigių pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. sutartį.

Šalies argumentai

4. Ieškovų teigimu, tokiu būdu atsakovai pažeidė savo įsipareigojimus atsiskaityti su ieškovais. Atsakovų vengimas grąžinti ieškovams priklausančias lėšas, laikytinas ne tik neteisėtu, bet ir nesąžiningu elgesiu. Atsakovai laikytini skolininkais, pažeidusiais prievolę, kadangi tiek pagal Sutartis numatyti mokėjimo terminai yra pradelsti, tiek ir nuo atskiro rašytinio reikalavimo – 2019 m. kovo 1 d. Pretenzijos įvykdyti prievolę, jos nėra įvykdę, dėl ko skola priteistina iš atsakovų ieškovų naudai.

5. Nors Sutartyse paskolos gavėju yra nurodytas vienas atsakovas A. G., tačiau šiuo atveju abu sutuoktiniai, A. G. ir J. G., yra laikytini solidariosios prievolės skolininkais, kadangi: 1) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalis prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga. Nagrinėjamu atveju Sutarčių 1.2. punktuose buvo numatyta, kad suteikta Paskola bus naudojama paskolos gavėjo šeimos poreikių tenkinimui (įsigyti šeimos gyvenamajam namui), o nustatytos palūkanos yra protingo dydžio – Sutartyse yra nustatytas CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas minimalus palūkanų dydis (5 proc. dydžio metinės palūkanos), be to, pirmoji palūkanų įmoka numatyta skaičiuoti tik po dviejų metų; 2) Sutartys buvo sudarytos dėl bendro sutuoktinių A. G. ir J. G. intereso ir suderintos valios, paskolos suma buvo skirta bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Sutuoktiniai A. G. ir J. G. po santuokos siekė įsigyti gyvenamąją patalpą šeimai, tačiau neturėjo pakankamai pinigų, todėl prašė ieškovų suteikti Paskolą. Ieškovai suteikė atsakovams Paskolą tokia apimtimi kiek leido jų finansinės galimybės, o likusią dalį pinigų atsakovai papildomai skolinosi iš kredito įstaigos. Atsakovai bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, šis nekilnojamasis turtas naudojamas abiejų atsakovų ir jų sūnaus, kaip šeimos gyvenamoji patalpa.

Atsiliepimas

6. Atsakovas A. G. atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad 2016 m. liepos 25 d. su ieškovu V. G. buvo sudaryta Paskolos sutartis, kuria ieškovas paskolino 50 000 Eur, o 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutarties pagrindu ieškovė N. G. paskolino 37 000 Eur nekilnojamojo turto įsigijimui. Ieškovai sutiko paskolinti pinigus su sąlyga, kad jie bus pervedami tiesiogiai nekilnojamojo turto pardavėjams. Sudarant Sutartis su sutuoktine buvo tariamasi, kad abu atsakovai bendrai dengs Paskolą. Tačiau atsakovė J. G. niekada prie Paskolos grąžinimo neprisidėjo, savo pajamas naudojo išimtinai asmeninėms reikmėms.

Šalies argumentai

7. Atsakovė J. G. patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-7561-930/2019 teismo prašė patvirtinti, kad tarp ieškovų ir atsakovų buvo sudarytas dovanojimo sandoris dėl 87 000 Eur perdavimo bendrai sutuoktinių nuosavybei, tačiau, teismui nustačius ieškinio trūkumus, atsakovė J. G. trūkumų nepašalino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartimi nutarė patikslintą ieškinį laikyti nepaduotu ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Atsiliepimas

8. Atsakovas nesutiko su ieškinio dalimi dėl palūkanų ir netesybų priteisimo, nes, remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, palūkanos už skolininko piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą įskaičiuotinos į netesybų sumą.

9. Atsakovė J. G. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsakovė paaiškino, kad Sutartys sudarytos tik atsakovui siekiant, kad santuokos nutraukimo atveju A. G. gautų didesnę nei jam realiai priklauso jų nekilnojamojo turto dalį. Tai patvirtina šios aplinkybės: 1) apie jos ir sutuoktinio A. G. sudarytas Sutartis su ieškovais atsakovė sužinojo tik gavusi elektroninį laišką 2018 m. spalio mėn., kai tarp atsakovų jau buvo pradėti spręsti santuokos nutraukimo ir turto pasidalijimo klausimai. Iki to laiko atsakovė niekada nebuvo informuota apie tokių Sutarčių egzistavimą. Be to, ant Sutarčių nėra J. G. parašo, Sutarys pasirašytos tik A. G. ir jo tėvų; 2) 2016 m. rugpjūčio 24 d. atsakovų su Vilniaus kredito unija sudarytoje Kredito sutartyje yra aiškiai patvirtinta, kad J. G. ir A. G. Kredito sutarties pasirašymo dieną neturėjo jokių kitų finansinių įsipareigojimų pagal paskolos, kredito ar kitokias sutartis; 3) Sutartys yra nelogiškos, nes tėvai su savo sūnumi sudaro Sutartis, kuriose nurodo dideles 5 proc. dydžio palūkanas, be to, grąžinti tokio dydžio paskolą ir tokio dydžio palūkanas A. G. ir J. G. tuo metu būtų neišgalėję. Sutartyse taip pat nurodyta, kad Paskolos grąžinimas su visomis palūkanomis yra pradedamas tik po dvejų metų, t. y. tuomet, kai jau buvo aišku, kad santuokos išsaugoti nebepavyks; 4) pagal užimamas pareigas ieškovai turi pildyti Privačių interesų deklaraciją, tačiau apie 2016 m. suteiktas Paskolas Privačių interesų deklaraciją užpildė tik 2018 m. balandžio mėn. (prasidėjus skyrybų procesui), o ne 2017 m., kaip turėjo būti; 5) 2018 m. A. G. teiktame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių projekte neminimos jokios Sutartys, sudarytos su savo tėvais, vienintelis nurodytas kreditorius – Vilniaus kredito unija.

10. Ieškovai padovanojo atsakovams 87 000 Eur sumą šeimos reikmėms tenkinti (nekilnojamojo turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe įsigyti). Tai, kad ieškovai pinigines lėšas investavo į atsakovų bendrąją jungtinę nuosavybę, patvirtina tai, kad 1) sutuoktiniai nekilnojamąjį turtą įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 2) ieškovai pinigų sumas pervedė tiesiogiai nekilnojamojo turto pardavėjai.

11. Teismui pateiktame dublike ieškovai nurodė, kad jie niekada neturėjo valios neatlygintinai ir negrąžintinai perduoti atsakovams 87 000 Eur sumą. Atsakovės J. G. subjektyvus suvokimas, kad pinigai galėjo būti gauti kaip dovana, nesukuria tarp atsakovų ir ieškovų jokių dovanojimo teisinių santykių, nesant vienos iš dovanojimo teisiniams santykiams privalomos sąlygos – ieškovų valios dovanoti atsakovams pinigines lėšas. Atsakovė jokiais įrodymais nepagrindė ir neįrodė dovanojimo susitarimo buvimo. Faktą, jog minėta suma nebuvo atsakovams dovanota, patvirtina tai, jog tarp ieškovų ir atsakovų nebuvo sudarytas nei žodinis, nei rašytinis, nei notarinės formos susitarimas dėl tokio dydžio piniginių lėšų dovanojimo.

Atsiliepimas

12. Atsakovės nurodytos aplinkybės apie tai, kokiu teisiniu režimu buvo perkamas nekilnojamasis turtas už paskolintus pinigus, nei tai, kad pasiskolinti pinigai yra pervedami tiesiogiai į nekilnojamojo turto pardavėjo banko sąskaitą, objektyviai nesudaro pagrindo teigti, kad susiklostė dovanojimo teisiniai santykiai. Atsakovė, savo deklaratyviais teiginiais bandydama pagrįsti tariamą dovanojimą, įrodinėja ir tai, kad toks dovanojimo sandoris būtų negaliojantis dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnis). Toks atsakovės nenuoseklumas ir logiškai ydingo teisinio vertinimo pateikimas apie tariamai susiklosčiusius dovanojimo teisinius santykius kartu patvirtina atsakovės atsiliepime pateiktų argumentų nepagrįstumą ir pačios atsakovės nesąžiningumą, jai kuriant aplinkybes, kurių niekada nebuvo.

13. Atsakovė J. G. žinojo apie pasiskolintus pinigus iš ieškovų ir sudarytas Sutartis, kadangi, atsakovams neturint pinigų įsigyti gyvenamąją patalpą šeimai, jie patys ieškovų prašė suteikti Paskolą. Prasidėjus skyrybų procesui atsakovė sugalvojo versiją apie dovanojimą, taip siekdama išvengti kartu su atsakovu A. G. prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ieškovams bei nesąžiningai praturtėti ieškovų sąskaita. Kai buvo suteikta Paskola, jokių ženklų apie sutuoktinių siekį skirtis nebuvo, turtą pastarieji pirko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

14. Sutartyse nėra numatyta, jog Paskolos grąžinimas būtų pradedamas tik po dvejų metų. Pagal Sutartyse įtvirtintą mokėjimo grafiką Paskolos sumos grąžinimas buvo numatytas po 12 kalendorinių mėnesių, tik palūkanoms buvo numatytas atidėjimas.

15. Atsakovė iškreipia privačių interesų deklaravimo prasmę. Tai, kad ieškovai suteikė Paskolą, nereiškia, jog ši aplinkybė turi būti privalomai deklaruojama. Atsakovė nenurodė jokių argumentų, kodėl ieškovai Sutartis privalėjo deklaruoti būtent 2017 m. Nenustatyta, jog ieškovų suteikta Paskola turėtų kažkokią įtaką jų priimamiems sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

16. Ieškovai negali daryti įtakos atsakovų asmeniškai sudaromų sutarčių turiniui, taigi ir atsakovė negali remtis atsakovų asmeniškai su Vilniaus kredito unija sudaryta 2016 m. rugpjūčio 24 d. Kredito sutartimi ar joje išdėstytu turiniu, kaip turinčiu kokią nors įrodomąją reikšmę. Be to, atsakovė nutyli tai, kad Kredito sutarties specialiosios dalies 10.1.3. punkte yra aiškiai įtvirtinta, jog „Kredito gavėjas pateikia nuosavos dalies, sudarančios 87 000 Eur, sumokėjimą pagal specialiosios dalies 9.1. punkte nurodytus tinkamai ir pakankamai patvirtinančius dokumentus“. Pagal Kredito sutarties nuostatas Vilniaus kredito unijai atskleista aplinkybė, kad ieškovai pervedė 87 000 Eur sumą tiesiogiai į nekilnojamojo turto pardavėjo banko sąskaitą, tokiu būdu už atsakovus įvykdydami jų prisiimtus finansinius įsipareigojimus prieš nekilnojamojo turto pardavėjus.

17. Sutarčių sudarytų tarp ieškovų ir atsakovų negalima laikyti apsimestiniais sandoriais, nes jos elementariai nėra sudarytos kitam sandoriui pridengti, t. y. nėra antrųjų sutarčių, sudarytų ne su ieškovais, kurias būtų buvę norima pridengti. Buvo sudarytos tik dvi Sutartys, kurioms sudaryti egzistavo objektyvus poreikis.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismui pateiktame triplike atsakovė J. G. papildomai nurodė, kad Kredito sutarties nuostatose nėra jokių prieštaravimų, Bendrosios dalies 12.2.2 punktas patvirtina, kad šalys nėra prisiėmusios kreditorinių įsipareigojimų iki šios kredito sutarties sudarymo; specialiosios dalies 7.3.2 punktas nustato, kad šalys gali prisiimti kreditorinius įsipareigojimus ateityje tik gavę Vilniaus kredito unijos sutikimą; specialiosios dalies 10.1.3 punktas patvirtina, kad šalys 87 000 Eur turto įsigijimui apmokėti skirs iš savo nuosavų lėšų. Visos šios nuostatos viena kitai neprieštarauja ir patvirtina, kad šalys turto įsigijimui skirs 87 000 Eur nuosavų lėšų bei kad nei iki Kredito sutarties sudarymo, nei po jos nebuvo prisiėmę jokių skolinių įsipareigojimų. Tai patvirtina, kad 87 000 Eur šalių nuosavybėn buvo įgyti ne paskolos sandorių pagrindu.

19. Aplinkybę, kad sutuoktiniai turėjo mažas pajamas, patvirtina patys ieškovai savo dublike. Taigi, atsakovai tokių Sutarčių su ieškovais nebūtų sudarę, nes ne tik kad jie nebūtų turėję iš ko pragyventi, bet net nebūtų turėję jokios galimybės sumokėti tokias dideles įmokas. Be to, nors palūkanų nustatymas yra įprasta paskolos santykių praktika, tačiau šios aplinkybės turi būti vertinamos ne atsietai, o visame šios bylos individualių aplinkybių kontekste. Iš individualių šios situacijos aplinkybių matyti, kad tėvai savo sūnui skolina pinigus ženkliai didesnėmis palūkanomis nei Vilniaus kredito unija (tėvų palūkanos – 5 proc., Vilniaus kredito unijos – 3 proc.). Tai patvirtina, kad negalėjo būti sudarytos minėtos Sutartys.

20. Nepagrįsti ieškovų argumentai, kad pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą nėra įtvirtinta privalomumo kiekvienais metais pateikti deklaraciją. Ieškovas V. G. 2016 m. dirbo (duomenys neskelbtini), o N. G. – (duomenys neskelbtini), todėl remiantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsniu jie patenka į subjektų ratą, kuriems yra privalu teikti privačių interesų deklaracijas. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą minėtieji asmenys turi pateikti informaciją apie per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3 000 Eur.

Šalies argumentai

21. Ieškovai, dublike teigdami, jog buvo sudaryti paskolos sandoriai, o ne dovanojimo sandoriai, remiasi CK 6.469 straipsnio 2 dalimi bei kasacinio teismo praktika, kad sandoriai, kurių vertė yra didesnė nei 14 500 Eur, turi būti notarinės formos. Tačiau šis reikalavimas nėra absoliutus, CK 1.93 straipsnio 4 dalis nustato, kada notarinės sandorio formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Ši nuostata patvirtina, jog net ir tuo atveju, kai yra nesilaikoma notarinės formos, tai nereiškia absoliutaus sandorio negaliojimo, o turi būti atsižvelgta į tai, ar sandoris įvykdytas. Be to, šiuo atveju turėtų būti įvertinta tai, jog dovanojimo sandoris buvo sudarytas tarp artimais ryšiais susijusių asmenų. Praktikoje yra labai dažni atvejai, kai tėvai savo vaikams dovanoja pinigines lėšas ir to neįformina notariniu sandoriu, nes paprastai tai yra susiję su artimais ryšiais ir tarpusavio pasitikėjimu. Todėl vien tai, kad nebuvo sudarytos notarinės formos sutartys, neturėtų būti laikoma, jog dovanojimo sandoriai yra negaliojantys ir kad tai yra paskolos sandoriai.

22. Ieškovų argumentas, kad jų reikalavimai yra pagrįsti, nes pateiktos Sutartys atitinka paskolos sutartims taikomus formos reikalavimus, t. y. laikytasi rašytinės formos, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Jokios Sutartys 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. nebuvo sudarytos, šiuos fiktyvius sandorius ieškovai ir jų sūnus pasirašė tik 2018 m., siekiant, kad A. G. gautų didesnę turto dalį skyrybų procese. Šios Sutartys yra tikrovės neatitinkantys dokumentai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

23. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino.

24. Teismas nustatė, kad tarp ieškovų ir atsakovo A. G. buvo sudaryta paskolos sutartis, joje nurodant, kad paskola bus naudojama paskolos gavėjo šeimos poreikių tenkinimui, įsigyjant namą (Sutarties 1.2. punktas) bei į nekilnojamojo turto pardavėjo sąskaitą pervesta 87 000 Eur suma bei dalis sumos (8 700 Eur) grąžinta. Nevykdant sutartinių prievolių, ieškovai nutraukė sutartis. Ginčo dėl to, kad ieškovai pervedė paskolos sutartyje nurodytą sumą bei dėl to, kad atsakovas dalį paskolos grąžino, taip pat dėl to, kad ieškovai nutraukė paskolos sutartis, tarp šalių iš esmės nekilo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog yra pagrindas pripažinti, kad tarp ieškovų ir atsakovo A. G. buvo sudarytos paskolos sutartys, kurių pagrindu paskolos davėjui atsirado prievolė atsakovui perduoti 87 000 Eur pinigų sumą, o atsakovams (paskolos gavėjams) nutraukus paskolos sutartį, atsirado prievolė tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovams. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas gautus pinigus būtų grąžinęs paskolos davėjui. Aplinkybės, jog visa paskola nėra grąžinta ieškovams, neneigė ir atsakovai.

25. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovų pateiktos paskolos sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, o ir nagrinėjamoje byloje atsakovė J. G. nereiškė priešieškinio dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Atsakovė nepageidavo skirti teismo ekspertizės dėl sutarčių sudarymo aplinkybių, laiko. Be to, informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis teismas nustatė, kad J. G. patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-438-930/2020 teismo prašė patvirtinti, kad tarp N. G. ir V. G. iš vienos pusės bei J. G. ir A. G. iš kitos pusės buvo sudarytas dovanojimo sandoris dėl 87 000 Eur perdavimo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise, tačiau, teismui nustačius ieškinio trūkumus, J. G. trūkumų nepašalino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartimi ieškovės J. G. patikslintą ieškinį atsakovui A. G. laikė nepaduotu ir kartu su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui.

26. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų bei Paskolos negrąžino per Pretenzijoje nurodytą terminą ir ieškovams nutraukus paskolos sutartis, teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas priteisti paskolintą, tačiau negrąžintą pinigų dalį, yra teisėtas ir pagrįstas.

27. Teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, jog prievolė grąžinti Paskolą yra asmeninė atsakovo A. G. prievolė. Atsakovas pinigus skolinosi santuokos metu bei jie buvo skirti šeimos poreikių tenkinimui – įsigyti gyvenamąjį namą. Atsakovė neneigė aplinkybės, jog jai buvo žinoma, kad nekilnojamojo turto įsigijimui ieškovai pervedė nekilnojamojo turto pardavėjui dalį įmokos bei jai buvo žinoma, kad atsakovo A. G. tėvai skirs pinigų apmokėti už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog atsakovė nepasirašė paskolos sutarties, su ja nebuvo individualiai derinamos sąlygos, savaime nepaneigia sutuoktinių prievolės bendrumo, kadangi atsakovo pasiskolinti pinigai iš ieškovų buvo panaudoti ne atsakovo A. G. asmeniniams, bet bendriems jų šeimos poreikiams tenkinti, juo labiau kad atsakovei buvo žinoma, jog šeimos turto įsigijimui lėšų skirs atsakovo tėvai. Atsižvelgiant į tai, prievolė grąžinti skolą pagal sudarytas ginčo paskolos sutartis, pripažintina solidariąja abiejų atsakovų prievole (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir 33 300 Eur bei 45 000 Eur skola pagal Sutartis priteistina solidariai iš abiejų atsakovų ieškovų naudai.

28. Teismo vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo, remiantis atsakovės argumentais, spręsti, jog ieškovai pinigus atsakovams dovanojo. Aplinkybė, jog pinigai buvo skirti atsakovams dovanojimo sutarties pagrindu, iš esmės grindžiama subjektyviu situacijos interpretavimu, nepateikiant objektyvių duomenų, kurie įrodytų ginčo sumos dovanojimo faktą. Todėl vien atsakovės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimais, nėra pagrindo daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė, žinodama apie pinigų gavimo faktą, būtų kėlusi klausimus dėl jų gavimo aplinkybių (dovanojimo sutarties ar paskolos sutarties pagrindu), ginčas iš esmės kilo tik prasidėjus skyrybų procesui, o tai papildomai įrodo, jog remiantis vien šalių, turinčių skirtingą suinteresuotumą bylos baigtimi, paaiškinimais, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog buvo pasirašyta Sutartis, pinigų suma iš ieškovų buvo gauta ir ji sumokėta bendro turto įsigijimui, nėra pagrindo daryti patikimų išvadų dėl dovanojimo fakto, įvertinant ir tai, kad nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartis, jeigu tokia būtų sudaryta, turėjo būti patvirtinta notariškai. Tačiau patikimų duomenų, jog tokia sutartis buvo sudaryta ar ieškovai būtų siekę dovanoti atsakovams ginčo sumą, byloje nėra.

Atsiliepimas

29. Atsakovės J. G. nurodytas aplinkybes, jog ieškovas V. G. nebuvo deklaravęs Paskolos suteikimo fakto, paneigia byloje ieškovų papildomai pateikta 2017 m. balandžio 25 d. Privačių interesų deklaracija, kurioje fiksuotas paskolos sutarties sudarymo ir 50 000 Eur Paskolos suteikimo faktas. Šie duomenys papildomai įrodo Sutarties sudarymo realumą. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu tiek privačių interesų, tiek ir turto, pajamų deklaracijose nebūtų fiksuotas paskolos suteikimo ar pajamų turėjimo faktas, savaime nepaneigia paskolos sutarties sudarymo bei pinigų perdavimo fakto.

Žemesnės instancijos teismas

30. Teismas akcentavo, kad ieškovė neginčijo paskolos sutarčių, nereiškė priešieškinio, o kitoje byloje pareikštas patikslintas ieškinys, paliktas nenagrinėtas, o ir teismas, remdamasis vien atsakovės samprotavimais, neturi pagrindo ex officio (savo iniciatyva) pripažinti Sutartis niekinėmis, kadangi iš esmės nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtų sandorių neteisėtumą, apsimestinumą, išskyrus atsakovės subjektyvų situacijos interpretavimą.

31. Sutarties pagrindu reikalaujamos mokėti palūkanos laikytinos pelno palūkanomis (atlyginimu), kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Sutarties 2.1. punktas). Todėl ieškovų reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Ieškovų prašomi priteisti delspinigiai atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovai reikalauja mokėjimo, o ne kompensacinių palūkanų, ieškovų reikalavimas priteisti tiek delspinigius, tiek palūkanas yra pagrįstas ir teisėtas.

32. Įvertinęs ieškovų paskaičiuotas palūkanas, teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti jų pagrįstumu bei dydžiu, todėl iš atsakovų solidariai priteisė ieškovų paskaičiuotas palūkanas, t. y. pagal 2016 m. liepos 25 d. sutartį ieškovo V. G. naudai priteisė 7 073,97 Eur palūkanų, o pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. sutartį ieškovės N. G. naudai 4 992,97 Eur palūkanų.

33. Atsižvelgęs į Sutarties 5.1. punktą bei į tai, kad atsakovai tinkamai neįvykdė prievolės pagal Sutartis (sumokėjo tik pirmąsias paskolos įmokas, o toliau įsipareigojimų nevykdė), teismas prašymą dėl delspinigių priteisimo tenkino. Iš atsakovų ieškovo V. G. naudai priteisė 4 050 Eur delspinigių sumą, o ieškovės N. G. naudai 2 997 Eur delspinigių sumą.

34. Esant ieškovų prašymui priteisti procesines palūkanas, teismas, tenkinęs ieškinį, ieškovams iš atsakovų priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už teismo sprendimu priteistą 97 413,94 Eur dydžio sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. rugpjūčio 29 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

35. Apeliaciniame skunde atsakovė J. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

35.1. Visi įrodymai apie neva sudarytas paskolos sutartis ir grąžintas įmokas yra surašyti ir pateikti ieškovų ir jų sūnaus atsakovo A. G., kurie yra suinteresuoti vienoda bylos baigtimi. Todėl aplinkybė, kad atsakovas A. G. patvirtino paskolų sudarymo faktą bei dviejų įmokų grąžinimą, turi būti vertinama kritiškai ir tokie atsakovo parodymai nepatvirtina Sutarčių sudarymo bei dalies įmokų grąžinimo fakto. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas A. G. negalėjo paaiškinti, kaip buvo sumokėtos nurodytos įmokos ir tik vėliau, kai atsakovė J. G. paprašė teismo išreikalauti mokėjimo nurodymus, buvo pateikti Sutarčių egzemplioriai su jau parašytu patvirtinimu apie sumokėjimą neva grynaisiais pinigais, nors akivaizdu, kad gaudamas 600 Eur / mėn. atlyginimą atsakovas tokių pinigų neturėjo ir objektyviai negalėjo jų sumokėti, o jo pasakojimai apie neva papildomus uždarbius ar parduotą automobilį nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Todėl teismo išvados, jog buvo sudarytos paskolos sutartys ir nėra ginčo, kad dalis paskolos buvo grąžinta bei paskolos sutartys buvo nutrauktos, yra nepagrįstos.

35.2. Teismas nevertino atsakovės J. G. pateiktų bei jos prašymu išreikalautų įrodymų, kurie patvirtina, kad Sutartys sudarytos fiktyviai: 1) Sutartys atsirado ir buvo pateiktos atsakovo A. G. advokato tik 2018 m. spalį, kai jau vyko derybos dėl skyrybų; 2) sutartys pasirašytos tik tarp tėvų (ieškovų) ir jų sūnaus; 3) tai, kad nebuvo jokių paskolų, patvirtina ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. Kredito sutartis, kurioje aiškiai įrašyta, kad atsakovai neturi jokių finansinių įsipareigojimų, kad šalys įneša savo 87 000 Eur, kas patvirtina, kad pinigai tėvų (ieškovų) buvo duoti atsakovams ne paskolos pagrindu, taip pat nurodyta, kad atsakovai gali skolintis, tik gavę Vilniaus kredito unijos sutikimą; 4) teismo išreikalautos 2016 m. ir 2017 m. Gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, iš kurių matyti, kad nėra fiksuota jokių paskolos suteikimo sandorių, bei Privačių interesų deklaracija, kurioje nurodoma, kad buvo 50 000 Eur vertės sandoris su sūnumi A. G., bet aiškiai nurodoma, kad tai nėra paskola (S7 langelyje įrašytas ne paskolos kodas – 23, o kodas 36 (kitas sandoris)), be to, nurodoma sandorio forma – kita „K“, o ne rašytinė „R“, kas tik dar kartą patvirtina, kad pateiktos paskolos sutartys yra fiktyvios ir tokios sutartys nebuvo pasirašytos; 5) tiek ieškovų, tiek atsakovų patvirtintas faktas, kad atsakovų gaunamos pajamos buvo labai mažos, įrodo, jog objektyviai atsakovai negalėjo prisiimti tokių skolinių įsipareigojimų, kai kas mėnesį būtų mokama apie 1 300 Eur paskolų gražinimo įmokos; 6) Sutartyse nurodomas palūkanų dydis yra netgi didesnis už Vilniaus kredito unijos nustatytas palūkanas, kas parodo Sutarčių nelogiškumą, jei tokios Sutartys būtų buvę sudarytos tarp tėvų ir sūnaus. Visų šių įrodymų visuma, vertinant juos bendrai, o ne atsietai, parodo, kad Sutartys realiai nebuvo sudarytos ir buvo pasirašytos fiktyviai, jau prasidėjus J. G. ir A. G. skyryboms, siekiant fiktyviai padidinti šalių skolas, kad A. G. atitektų daugiau turto skyrybų metu.

35.3. Nors teismas savo sprendime nurodė, jog atsakovė J. G. nepageidavo skirti ekspertizės dėl Sutarčių sudarymo fakto, tačiau iš byloje esančių dokumentų (t. y. atsakovės pateiktų paklausimų ekspertams ir ekspertų atsakymų), atsakovė būtent ketino prašyti skirti teismo ekspertizę, tačiau kreipusis į visus ekspertus, nurodytus teismo ekspertų sąraše, buvo gauti atsakymai, jog tokia ekspertizė negali būti atlikta. Todėl nurodyti teismo argumentai yra nepagrįsti, nes ekspertizės skyrimui nebuvo objektyvių galimybių.

35.4. Remiantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Todėl atsakovė J. G. grįsdama savo atsikirtimus tuo, jog sandoriai yra fiktyvūs ir, prašydama juos pripažinti niekiniais, neturėjo reikšti priešieškinio. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.78 straipsnio 5 dalies bei 1.86 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė privalėjo pateikti priešieškinį.

35.5. Civilinė byla Nr. e2-438-930/2020, kurioje yra nagrinėjamas A. G. ir J. G. santuokos nutraukimas, buvo sustabdyta būtent paaiškėjus faktui, kad N. G. ir V. G. pateikė ieškinį dėl paskolų priteisimo šioje byloje. Sužinojusi apie pateiktą ieškinį J. G. ir A. G. atžvilgiu dėl skolos ir palūkanų pagal Sutartis priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad yra nagrinėjama byla tarp tų pačių asmenų dėl tų pačių paskolos sutarčių, dėl kurių buvo keliami reikalavimai ir santuokos nutraukimo byloje ir kad šios bylos išsprendimas turės tiesioginę įtaką santuokos nutraukimo bylai, nes tai lems sutuoktinių bendro turto sudėtį ir atitinkamai bus išspręstas klausimas dėl ginčijamų sutarčių teisinio statuso, J. G. 2019 m. spalio 2 d. (dar iki termino trūkumams pašalinti pasibaigimo) pateikė prašymą sustabdyti minėtąją bylą dėl ko atitinkamai ir nebetikslino ieškinio, t. y. neprimokėjo žyminio mokesčio (kadangi šioje byloje buvo nagrinėjamas sutarčių klausimas, kurį J. G. ketino kelti santuokos nutraukimo byloje patikslintu ieškiniu). 2019 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria santuokos nutraukimo bylą sustabdė, minėtąją nutartį A. G. apskundė, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartimi ją paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad santuokos nutraukimo byloje J. G. nepašalino patikslinto ieškinio trūkumų ir patikslintas ieškinys laikomas nepaduotu, neturi teisinės reikšmės, nes ieškinio trūkumai nebuvo šalinami būtent dėl to, kad J. G. sužinojo, jog tas pats teisinis klausimas yra sprendžiamas šioje byloje, todėl nebebuvo tikslo ieškinio tikslinimui.

35.6. Teismas priteisė ieškovų naudai net 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šiuo atveju byla nebuvo sudėtinga, byloje nebuvo pateikta daug procesinių dokumentų ar įrodymų, išnagrinėta viename teismo posėdyje (buvo keli parengiamieji posėdžiai, kurie buvo atidėti dėl pačių ieškovų kaltės – nepateikė reikalaujamų dokumentų, neatvyko į posėdį) abiejų ieškovų pozicija ta pati ir jie buvo atstovaujami vieno advokato, todėl 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės.

Atsiliepimas

36. Ieškovai V. G. ir N. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie papildomi atsikirtimai:

36.1. Nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu teismas gali tik pagal suinteresuoto asmens ieškinį. Įvertinus atsakovės argumentacijos turinį, priešieškiniu turėjo būti formuojamas atitinkamas reikalavimas – pripažinti, kad Sutartys yra negaliojantys sandoriai, bei patvirtinti, kad tarp šalių buvo sudarytas dovanojimo sandoris dėl 87 000 Eur. Kadangi to iš atsakovės J. G. pusės nebuvo padaryta, tai visa apeliantės argumentacija tiesiog praranda teisinę prasmę.

36.2. Visos aukščiau aptartos aplinkybės apeliantei buvo žinomos, kadangi apeliantė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko. Apeliantei buvo aišku, kad nagrinėjamu atveju ji turi reikšti priešieškinį, nes J. G. patikslintu ieškiniu kitoje civilinėje byloje teismo prašė patvirtinti, kad tarp N. G. ir V. G. iš vienos pusės, bei J. G. ir A. G., iš kitos pusės, buvo sudarytas dovanojimo sandoris dėl 87 000 Eur perdavimo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas taip pat išaiškino atsakovei, kad teismas ex officio, kai nėra pareikšto bylos šalies reikalavimo dėl sandorio negaliojimo, gali pripažinti sandorį niekiniu, kai jo negaliojimas yra akivaizdus, tuo tarpu tokių požymių byloje nebuvo nustatyta, o atsakovė savo poziciją įrodinėjo samprotavimais bei grindė subjektyviu situacijos interpretavimu.

36.3. Sprendime pagrįstai nurodoma, kad atsakovė nepageidavo skirti teismo ekspertizės. Viena vertus, toks prašymas realiai nebuvo pateiktas iš atsakovės pusės bylą nagrinėjusiam teismui, nors dėl to ir buvo atidėtas teismo posėdis. Kita vertus, apeliantės atsikirtimai šiuo aspektu negali būti grindžiami tuo, kad atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, kreipėsi į kelis ekspertus, kurie neturėjo kvalifikacijos atlikti atsakovės norimos ekspertizės ir (arba) atsakovė netinkamai suformulavo klausimus kandidatams į ekspertus.

Šalies argumentai

36.4. Apeliantės teiginiai apie ieškovų nenuoseklius parodymus teismo posėdžio metu, kad kažkuris ieškovas atsisakė atsakyti ar negalėjo paaiškinti kokių nors aplinkybių, turi būti įvardijama konkrečiai, kartu turi būti nurodoma posėdžio data bei tikslus garso įrašo laikas. Dabar tokio turinio apeliantės teiginiai vertintini tik kaip deklaratyvūs, kaip apeliantės visiškai nepagrįstas subjektyvus posėdžio eigos interpretavimas. Realiai buvo galima patikrinti tik apeliantės konkretesnį teiginį dėl Paskolos sutarties regimo, o tą atlikus paaiškėjo, kad toks apeliantės teiginys neatitinka tikrovės. Konkrečiai į teisėjo klausimą „kas sutartį rengė“ ieškovė N. G. atsakė, kad „Mes pavyzdinę sutartį pasiėmėme iš interneto patys“ (2020 m. birželio 16 d. posėdžio garso įrašo laikas nuo 00:34:29 iki 00:34:36). Taigi, tiek apeliantės teiginys dėl Paskolos sutarties regimo, tiek po to sekusios jos interpretacijos / išvados akivaizdžiai nepagrįstos bei neatitinkančios tikrovės.

36.5. Apeliantė neginčija skundžiamo sprendimo argumentų, kuriais prievolė grąžinti skolą pagal sudarytas Sutartis buvo pripažintina solidariąja abiejų atsakovų prievole.

36.6. Prašyta priteisti 4 508,16 Eur atstovavimo išlaidų suma atitiko vidurkį (o ne maksimalias rekomenduotinas sumas). Taigi, teismo dar labiau sumažinta ir iš atsakovų priteista atstovavimo išlaidų suma tapo netgi mažesnė už Rekomendacijose nurodytų sumų vidurkį, tuo tarpu byloje buvo rengiamas ne vienas procesinis dokumentas, vyko ne vienas teismo posėdis, o išlaidų susidarymą nulėmė išimtinai apeliantės veiksmai. Priešingai nei teigia apeliantė, pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, o, pvz., pirmasis teismo posėdis buvo atidėtas tik dėl apeliantės pateiktų prašymų (argumentuojant ekspertize, kurios vėliau apeliantė taip ir nebeprašė), kurie, nors buvo nesavalaikiai, tačiau teismo buvo patenkinti, dėl ko posėdis atidėtas, tuo tarpu ieškovų interesas buvo išnagrinėti ginčą pirmajame teismo posėdyje ir tas buvo aiškiai išsakyta posėdžio metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl paskolos santykių fakto ginčijimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo

38. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką).

40. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo – priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

41. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis)

42. Teismų praktikoje išaiškinta, kad lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Dėl to bylos šalis, norėdama paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, kad pinigus iš paskolos davėjo ji gavo ne pagal ginčijamą paskolos sutartį, o kito sandorio pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Taigi pareiga įrodyti, kad pinigai buvo pervesti pagal kitą sandorį, tenka tų piniginių lėšų gavėjui.

Dėl paskolos santykių buvimo / nebuvimo fakto

43. Byloje esančios 2016 m. liepos 25 d. Paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovo V. G. (paskolos davėjo) ir atsakovo A. G. (paskolos gavėjo), 1.1 punkte nurodyta, kad Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka paskolos davėjas suteikia paskolos gavėjui 50 000 Eur paskolą, skirtą paskolos gavėjo šeimos poreikių tenkinimui, įsigyjant namą iš P. A. (Sutarties 1.2 punktas), kurią paskolos gavėjas priima ir įsipareigoja grąžinti kartu su Sutartyje numatytomis už naudojimąsi paskolos suma priskaičiuotomis palūkanomis. Paskolos sumos grąžinimas bei palūkanų mokėjimas vykdomas Sutartyje nurodytu mokėjimo grafiku. Pagal Sutarties 2.1 punktą, paskolos gavėjas įsipareigojo už naudojimąsi gauta Paskola mokėti paskolos davėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas, kurių pirmoji įmoka mokama po dvejų metų po Paskolos sumos (ar jos dalies) pervedimo paskolos gavėjui (Sutarties 2.3 punktas). Pagal Sutarties 5.1 punktą, už kiekvieną Paskolos (ar jos dalies) grąžinimo, palūkanų (ar jų dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti paskolos davėjui 0,05 proc. dydžio delspinigius, apskaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų.

44. Byloje esanti 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutartis patvirtina, kad analogiškomis sąlygomis tarp N. G. (paskolos davėjos) ir A. G. (paskolos gavėjo) buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 37 000 Eur paskolos, skirtos paskolos gavėjo šeimos poreikių tenkinimui, įsigyjant namą iš P. A. (Sutarties 1.1 – 1.2 punktai).

45. Į bylą pateikti ieškovų kredito įstaigų sąskaitų išrašai patvirtina, kad 2016 m. liepos 25 d. V. G. pervedė P. A. 50 000 Eur, N. G. 2016 m. liepos 25 d. pervedė P. A. 21 000 Eur, o 2016 m. rugsėjo 15 d. – 25 990 Eur. Visų mokėjimų paskirtis „už namą A. G.“.

46. Aukščiau aptartų Sutarčių sudarymo ir jų pagrindu piniginių lėšų P. A. pervedimo metu A. G. buvo susituokęs su atsakove J. G.. Byloje esanti 2016 m. liepos 26 d. Pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. A. ir P. A. (pardavėjų) ir A. G. (pirkėjo) patvirtina, kad A. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine J. G. (Pirkimo – pardavimo sutarties 2.1 punktas) pirko nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą, pastatą-gyvenamąjį namą, pastatą-garažą, esančius adresu (duomenys neskelbtini)), kurio įsigijimui ieškovai pervedė turto pardavėjams atitinkamas pinigų sumas. Todėl 2019 m. kovo 1 d. A. G. ir J. G., kaip solidariems bendraskoliams, ieškovai (jų vardu ieškovų atstovas advokatas M. S.) pateikė Pretenziją dėl įsipareigojimų nevykdymo ir pranešimą dėl Paskolos sutarčių nutraukimo. Į bylą pateiktoje Pretenzijoje nurodyta, jog jos pateikimo metu pagal 2016 m. liepos 25 d. Paskolos sutartį paskolos davėjui V. G. buvo grąžinta 5 000 Eur suma, o pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutartį paskolos davėjai N. G. – 3 700 Eur suma, t. y. pirmosios įmokos pagal Sutartyse nustatytus mokėjimų grafikus. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis ieškovai Pretenzijoje prašė A. G. ir J. G. nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų, atlikti Paskolos sumos grąžinimą 8 700 Eur (5 000 + 3 700) dalyje, kartu su šios Paskolos dalies sumos grąžinimo dienai priklausančiomis mokėti palūkanomis ir delspinigiais. Pretenzijoje atsakovai taip pat buvo įspėti, kad jeigu jų prisiimti įsipareigojimai per nurodytą 20 kalendorinių dienų laikotarpį nebus įvykdyti, tai 25 dieną nuo Pretenzijos išsiuntimo dienos Sutartys bus laikomos nutrauktomis su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

47. Atsakovams Pretenzijoje pateiktų reikalavimų neįvykdžius, ieškovai 2019 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl pagal Sutartis negrąžintų sumų: 45 000 Eur skolos, 7 073,97 Eur palūkanų ir 4 050 delspinigių pagal 2016 m. liepos 25 d. Paskolos sutartį ir 33 300 Eur skolos, 4 992,97 Eur palūkanų ir 2 997 Eur delspinigių pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutartį iš jų pritesimo. Atsakovas A. G. su pateiktu ieškiniu iš esmės sutiko. Tačiau atsakovės J. G. teigimu, Sutartys 2016 m. nebuvo sudarytos, o atsakovas A. G. šias Sutartis su savo tėvais (ieškovais V. G. ir N. G.) sudarė 2018 m., kuomet tarp atsakovų A. G. ir J. G. buvo pradėtas skyrybų procesas, siekiant, kad santuokos nutraukimo atveju A. G. gautų didesnę nei jam realiai priklauso jų nekilnojamojo turto dalį. Paskolos sutartimis tariamai atsakovams paskolinta 87 000 Eur suma iš tiesų ieškovų atsakovams buvo padovanota nekilnojamojo turto įsigijimui.

48. Minėta, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

49. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Atsižvelgiant į šalių artimus giminystės ryšius, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos gali buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus, o ne paskolos teisinius santykius. Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad šalis neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Nagrinėjamu atveju iš aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių (nutarties 46 punktas) matyti, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad apie 87 000 Eur sumos gavimą iš ieškovų atsakovei J. G. buvo žinoma, taip pat jai buvo suprantamas šių piniginių lėšų perdavimo tikslas – šia suma ieškovai mokėjo už atsakovų bendrąja jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Ši aplinkybė aiškiai įvardinta ir pačiuose piniginių lėšų pervedimo nurodymuose. Todėl apeliantės teiginiai, kad apie Sutartis jai nebuvo žinoma iki 2018 m., savaime neįrodo, jog ieškovai Paskolos atsakovams nesuteikė, ar kad Sutartys neegzistavo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog faktas, kad paskolos raštelis surašytas vėliau, nei perduoti pinigai, savaime nepatvirtina, kad paskolos sandoris nebuvo sudarytas, ar kad toks sandoris yra tariamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431-469/2015). Minėta, šiuo atveju atsakovė žinojo apie ieškovų atsakovams (jų įsigyjamo turto pardavėjai) pervedamą 87 000 Eur sumą, skirtą A. G. ir J. G. nekilnojamojo turto įsigijimui. Aplinkybių, aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtinančių, kad aptariama suma atsakovams dovanojama, byloje nėra. Priešingai, ieškovų į bylą pateiktos Paskolos sutartys (jų originalai) patvirtina šalių paskolos santykius. Paskolos sutartys atitinka paskolos sutartims taikomus formos reikalavimus, t. y. laikytasi rašytinės formos, jos taip pat patvirtintos notaro. Ieškovų parašais ant Sutarčių patvirtintas dalies skolos grąžinimas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad 87 000 Eur suma buvo padovanota, o ne paskolinta.

50. Į bylą pateiktos 2016 m. rugpjūčio 24 d. Kredito sutarties Nr. VKU/KS/2016/08/24-1 duomenimis, Vilniaus kredito unija atsakovams suteikė 60 000 Eur kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui. Kredito sutarties Bendrosios dalies 12.2.2 punkte buvo nurodyta, kad kredito gavėjai užtikrino, jog Kredito sutarties pasirašymo dieną jie neturi jokių finansinių įsipareigojimų pagal kredito, paskolos, garantijos suteikimo, laidavimo, garantijos, turto įkeitimo sutartis, <...>, išskyrus tuos įsipareigojimus ir (ar) apribojimus, kurie yra šalims žinomi Kredito sutarties pasirašymo dieną pagal kredito gavėjo Kredito unijai pateiktą paraišką ar kitą dokumentą. Remdamasi šia Kredito sutarties nuostata apeliantė neigia 87 000 Eur Paskolos atsakovams suteikimą. Tačiau su tokia aplinkybe sutikti nėra pagrindo. Kredito sutarties Specialios dalies 10.1.3 punkte nustatyta, kad kredito gavėjai pateikia nuosavos dalies, sudarančios 87 000 Eur, sumokėjimą patvirtinančius dokumentus pagal Specialiosios dalies 9.1 punktą. Pagal Kredito sutarties Specialiosios dalies 9.1 punktą nuosavos dalies, sudarančios 87 000 Eur, turėjimą patvirtinančiu dokumentu yra aukščiau minėta 2016 m. liepos 26 d. Pirkimo – pardavimo sutartis. Šios Pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.1 punkte nustatyta, kad 71 000 Eur pirkėjas sumokėjo pardavėjui pavedimu prieš sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį, 60 000 Eur įsipareigojo sumokėti pardavėjams iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. (4.1.2 punktas), o 16 000 Eur – iki 2016 m. rugsėjo 15 d. (4.1.3 punktas). Nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad Vilniaus kredito unijai buvo pateikta tik Pirkimo – pardavimo sutartis, iš kurios turinio tebuvo aišku, kad turto pardavėjai atitinkamą sumą iš atsakovų gavo, tačiau, kokiomis (nuosavomis ar pasiskolintomis) lėšomis atsakovai tam tikrą turto kainos dalį pagal Pirkimo – pardavimo sutartį sumokėjo, iš pateikto dokumento nebuvo galima nustatyti. Įrodymų, kad Vilniaus kredito unijai buvo pateiktas ar buvo reikalaujamas kitas aptariamą aplinkybę patvirtinantis dokumentas, byloje nėra. Tuo tarpu šios nutarties 45 punkte nustatyta, kad tiek V. G., tiek N. G. 50 000 Eur ir atitinkamai 21 000 Eur pervedė P. A. 2016 m. liepos 25 d., likusią pinigų dalį (25 990 Eur) N. G. turto pardavėjai pervedė 2016 m. rugsėjo 15 d. Minėta, kad Kredito sutartį su Vilniaus kredito unija atsakovai sudarė 2016 m. rugpjūčio 24 d., t. y. 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutartis dėl 37 000 Eur dydžio paskolos iš tiesų buvo sudaryta jau po atsakovų su Vilniaus kredito unija Kredito sutarties sudarymo, tačiau 2016 m. liepos 25 d. N. G. 21 000 Eur pavedimas P. A. patvirtina, kad pinigai pervesti iki 2016 m. rugsėjo 15 d. Paskolos sutarties sudarymo. Tačiau aplinkybė, kad dalis 87 000 Eur sumos Paskolos sutartimi įforminta jau po jos pervedimo turto pardavėjams, nepaneigia paskolos fakto. Minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sandorio įforminimas jau po atitinkamų lėšų perdavimo nepatvirtina tokio sandorio nebuvimo. Nagrinėjamu atveju tiek šiame, tiek nutarties 49 punkte nustatytos aplinkybės nepaneigia tarp ieškovų ir atsakovų susiklosčiusių paskolos teisnių santykiu fakto.

51. Aplinkybę dėl paskolos santykių fakto nebuvimo apeliantė taip pat įrodinėjo paskolos davėjų V. G. ir N. G. turto deklaracijose, privačių interesų deklaracijose nesavalaikiai užfiksuotu Paskolos suteikimo faktu. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, pritaria apeliantei, jog paskolos davėjas V. G. atsakovui A. G. 2016 m. suteiktą 50 000 Eur Paskolą deklaravo 2018 m. balandžio mėn. Privačių interesų deklaracijoje ir 2019 m. balandžio mėn. Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, o N. G. 2018 m. balandžio mėn. Privačių interesų deklaracijose yra deklaravusi tik 31 000 Eur Paskolą. Neginčytina, kad ieškovas V. G., būdamas (duomenys neskelbtini), o N. G. (duomenys neskelbtini), turėjo jiems įstatymu nustatytą pareigą deklaruoti tokius paskolų suteikimo sandorius. Tačiau tai nepaneigia Paskolos suteikimo fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog deklaracija – tai dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Šios kasacinio teismo praktikos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ta aplinkybė, kad ieškovai savo argumentus grindė pirminiais rašytiniais įrodymais, t. y. Sutartimis, tačiau nepateikė įrodymų apie šių duomenų fiksavimą arba savalaikį fiksavimą mokesčių administratoriui pateiktuose deklaravimo dokumentuose, nepaneigia pirminiuose įrodymuose fiksuotų lėšų atsakovui perdavimo fakto. Nagrinėjamu atveju apeliantės skunde iškeliamos abejonės (prielaidos) dėl tam tikrų duomenų deklaracijose trūkumų nepaneigia minėtų sandorių realumo. Todėl nurodytos aplinkybės apie pavėluotą ir neatliktą atsakovui suteiktų paskolų deklaravimą vertinamos kaip sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas, kuris savaime nepaneigia paskolos teisinių santykių buvimo fakto pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes.

52. Analogiškai Paskolos sutarčių realumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad 2018 m. A. G. atsakovei J. G. teiktame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių projekte neminimos Sutartys, sudarytos su savo tėvais. Nei vienas iš ieškovų niekada nedalyvavo atsakovų santuokos nutraukimo byloje, todėl susitarimo turinio, kurį atsakovas A. G. įrašė pirminiame sutarties dėl santuokos nutraukimo projekte, jie žinoti negalėjo ir tai iš esmės neturi jokios reikšmės. Be to, tokią aplinkybę galėjo lemti ir atsakovo teisinio raštingumo stoka. Galiausiai, šios bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, t. y. 2020 m. birželio 16 d. teismo posėdyje, atsakovas paaiškino, jog santuokos nutraukimo bendru sutarimu pasekmių projektų buvo keli skirtingi variantai, kuriuose buvo tiek įrašytos Paskolos sutartys, tiek ir neįrašytos, tuo tarpu atsakovė pateikė tik vieną iš jų, tačiau nepateikė kitų. Šių aplinkybių apeliantė niekaip nepaneigė.

53. Apeliantės argumentai dėl neįprastai didelių palūkanų ir atsakovų negalėjimo grąžinti pasiskolintas lėšas, nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl paskolų sandorių fakto. Kaip nurodė pati apeliantė, Sutartys buvo sudarytos tarp artimų giminaičių – sūnaus su tėvais – kurie dėl tarpusavyje susiklosčiusių artimų santykių neprivalo vertinti paskolos gavėjo mokumo. Tuo tarpu Sutartyse nustatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos atitinka CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minimalų palūkanų dydį, be to, pirmoji palūkanų įmoka numatyta skaičiuoti tik po dvejų metų.

54. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).

55. Apibendrindama visas aukščiau nustatytas aplinkybes ir tai, kad atsakovė paskolos teisinių santykių nebuvimą įrodinėjo tik netiesioginiais įrodymais, tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų dovanojimo faktą, į bylą nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pateikti argumentai bei netiesioginiai įrodymai nėra pakankami spręsti, jog ieškovai 87 000 Eur atsakovams nepaskolino, t. y. atsakovė nepaneigė paskolos teisinių santykių buvimo fakto. Tuo tarpu atsakovei neginčijant nei Paskolos dydžio, nei Sutartyse numatyto palūkanų bei delspinigių dydžio, taip pat fakto dėl solidariosios atsakovų (sutuoktinių) kaip bendraskolių atsakomybės (CK 3.109 straipsnio 2 – 3 dalys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialiosios teisės normų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovei, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl atsakovės pareigos teikti priešieškinį

56. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas paskolos teisnių santykių realumą, tuo pačiu nurodė, kad remdamasis tuo, kad ieškovė neteikė byloje priešieškinio, o Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-7561-930/2019 atsakovės ieškinys dėl ginčo Sutarčių pripažinimo dovanojimo sandoriais buvo paliktas nenagrinėtu, J. G. neištaisius trūkumų, sprendė, kad vien remiantis atsakovės samprotavimais neturi pagrindo ex officio (savo iniciatyva) pripažinti Sutartis negaliojančiomis.

57. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Tuo atveju, jei susitarimas nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinį ir pareikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu, taip pat šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Kai sandorio šalis išreiškia poziciją ne ieškinio forma reikšdama reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo, o rašytiniu paaiškinimu, teigdama, kad sandoris buvo fiktyvus, tai neturi tapti teismui kliūtis įvertinti, ar jis nėra akivaizdžiai negaliojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-706/2017, 37, 38 punktai).

58. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsiliepime į ieškinį bei dublike įrodinėjo, kad tarp bylos šalių paskolos santykiai nesusiklostė, nes 87 000 Eur sumą ieškovai atsakovams dovanojo, o Paskolos sutartys lėšų perdavimo metu (2016 m.) nebuvo sudarytos. Tokiu būdu atsakovė įrodinėjo Paskolų sutarčių fiktyvumą, nereikšdama savarankiškų reikalavimų pripažinti jas negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės argumentus, iš esmės sprendė tiek dėl paskolos santykių fakto, tiek dėl Paskolos sutarčių realumo, tačiau pagrindų pripažinti, kad Paskolos sutartys yra akivaizdžiai negaliojančios, nenustatė. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant ginčijamų sandorių akivaizdžių negaliojimo pagrindų atsakovė privalėjo teikti priešieškinį dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, atitinka aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką. Pareigą įvertinti, ar ginčo sandoriai nėra akivaizdžiai negaliojantys, pirmosios instancijos teismas įvykdė ir išaiškino atsakovei jos teisę reikšti priešieškinį, tačiau atsakovė tokia teise nepasinaudojo. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7561-930/2019 ieškovės ieškinį dėl ginčo Sutarčių pripažinimo dovanojimo sandoriais laikė nepaduotu, ieškovei nesumokėjus trūkstamos žyminio mokesčio dalies, patvirtina, jog atsakovė nerealizavo savo teisės paneigti Paskolos sutarčių fakto kitu būdu, tačiau kartu įvertinusi aplinkybę, kad tokią teisę ji galėjo realizuoti nagrinėjamojoje byloje, teikdama priešieškinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai atsakovės teisių nesuvaržė ir jokios įtakos nagrinėjamam klausimui neturi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

60. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovai pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 4 508,16 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau teismas, įvertinęs aplinkybę, kad byla nėra sudėtinga faktinių aplinkybių tyrimo požiūriu, jas sumažino iki 3 000 Eur. Kadangi atsakovė prašymą mažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas grindžia būtent nesudėtingu bylos pobūdžiu, ką pirmosios instancijos teismas jau įvertino, taip pat į tai, kad bylos nepavyko išnagrinėti per vieną teismo posėdį tiek dėl ieškovų (neatvyko į teismo posėdį), tiek dėl atsakovės (posėdis atidėtas atsakovei pareiškus prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo) veiksmų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo mažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą, nėra.

61. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo ieškovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą. Ieškovai pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Iš ieškovų pateiktų dokumentų (sąskaitos, kredito įstaigos mokėjimo nurodymo išrašas bei suteiktų paslaugų ataskaitos) nustatyta, kad ieškovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 175 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgdamas į tai, kad aptartos bylinėjimosi išlaidos apmokėtos ieškovo V. G. (tai patvirtina į bylą pateiktas kredito įstaigos mokėjimo nurodymo išrašas), apeliacinės instancijos teismas jas iš atsakovės priteisia ieškovui V. G..

62. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, patenkinęs apeliantės prašymą, atidėjo 1 686 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovės J. G. apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės priteisiamas 1 686 Eur žyminį mokestis, mokėtinas į valstybės biudžetą.

63. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 175 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 686 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.

Teisėjai Aldona TilindienėJūratė VaranauskaitėVytautas Zelianka