Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-389-555/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-03-05
Bylos Nr.: 2A-389-555/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-34-3-01272-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Virginija Lozoraitytė
Ieškovas: R. A.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-389-555/2015;Teisminio proceso Nr. 2-34-3-01272-2013-0;Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.16; 121.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) Egidijaus Tamašausko (pranešėjas) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. A. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-95-878/2014 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonės taikymo, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. A. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto poskyrio tyrėjo nutarimu nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2013 m. vasario 16 d. buvo laikinai sulaikytas įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, 229 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje. Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 16 d. nutartimi ieškovui paskyrė procesinę prievartos priemonę - laikiną nušalinimą nuo pareigų dviem mėnesiams, laikino nušalinimo terminą skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 16 d. Ši procesinės prievartos priemonė Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi pratęsta trims mėnesiams nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. liepos 16 d. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu Kauno apygardos prokuroro 2013 m. gegužės 22 d. nutarimu nutrauktas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių, procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų - ir kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

Šalies argumentai

Ieškovas R. A. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, 9 324,05 Lt (2 700,43 Eur) turtinei žalai ir 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybei 41,60 Lt (12,05 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį konstatavo, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir ieškovui taikyti procesines prievartos priemones iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo jo atžvilgiu buvo, baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas ir neužtruko ilgai, visi ieškovo teisių suvaržymai proceso metu buvo būtini, teisėti ir proporcingi. Teismas sprendė, kad įvertinus tiek baudžiamosios bylos medžiagą, tiek ieškovo ir liudytojų parodymus, nėra pagrindo manyti, jog ieškovo teisės buvo pažeistos, jį apklausiant kaip liudytoją ir verčiant duoti parodymus prieš save. Teismas pabrėžė, kad ieškovas, 20 metų dirbęs kriminalinės policijos tyrėju, neabejotinai žinojo liudytojo ar įtariamojo apklausos ypatumus, tačiau iki ieškinio padavimo net neužsiminė apie tokį galimą jo teisių, verčiant duoti parodymus prieš save patį, pažeidimą. Dėl laikino sulaikymo ieškovas teigė iki pat vakaro nenumanęs, jog gali būti sulaikytas, tačiau liudytojas E. D. parodė, kad apie tai, jog bus sulaikytas, ieškovas jam pasakė dar 15 val. tą pačią dieną. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai būtų neleidę ieškovui pasirūpinti jo nepilnamečiais vaikais prieš jį sulaikydami. Teismas nurodė, kad ieškovas buvo sulaikytas laikantis BPK 140 straipsnio nustatytos tvarkos, t. y. dėl ieškovo sulaikymo buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas, ieškovui pasirašytinai išaiškintos įtariamojo teisės, todėl sprendė, kad jokių valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise sulaikant ieškovą nėra, jis buvo sulaikytas teisėtai ir pagrįstai, siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų: netrukdomo ikiteisminio tyrimo (BPK 140 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pastebėjo, kad pagal užimamas pareigas ieškovas realiai galėjo pakenkti ką tik pradėtam ikiteisminiam tyrimui, nes tuo metu nebuvo dar apklaustas ir P. M. (apklaustas 2013 m. vasario 15 d.), todėl galėjo būti derinami jų parodymai, taip pat ieškovas, puikiai žinodamas ikiteisminio tyrimo veiksmų svarbą, galėjo paveikti nukentėjusįjį, paslėpti tyrimui reikšmingus daiktus, dokumentus ar pan. Laikino sulaikymo terminai pažeisti nebuvo. Be to, teismas įvertino ir tai, kad nuo 2013 m. vasario 15 d. R. A. gynė advokatas G. M., ieškovas turėjo realią galimybę ginti savo teises įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jis skundė tik 2013 m. balandžio 15 d. nutartį dėl laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo. Tai, teismo vertinimu, duoda pagrindą manyti, jog jis pats, turėdamas atitinkamą profesinę tyrėjo patirtį, nelaikė, kad jo atžvilgiu iki tol taikytos procesinės prievartos priemonės yra neteisėtos ir nepagrįstos. Teismas nurodė, kad procesinė prievartos priemonė laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui buvo paskirta ir pratęsta ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarimu, todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise ją skiriant nėra, ji paskirta įstatymo nustatyta tvarka. Ją skiriant, baudžiamosios bylos duomenys pagrįstai leido manyti, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką, todėl tiek nacionalinės teisės, tiek EŽTT praktikos požiūriu, apie ieškovą surinkta informacija buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog jis galėjo padaryti nusikaltimą, ir buvo pakankama procesinės prievartos priemonei paskirti.

Teismas vertino, kad negautą darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį CK 6.272 straipsnio pagrindu ieškovas civilinėje byloje gali prisiteisti iš valstybės kaip netiesioginius nuostolius, tik nustačius neteisėtus valstybės institucijų pareigūnų veiksmus, kaip būtiną sąlygą turtinei žalai atlyginti. Kadangi jokie neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teisėjų veiksmai taikant šią procesinę prievartos priemonę nenustatyti, teismas pripažino, kad ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų pagrįstai, todėl ieškovo negautas darbo užmokestis iš valstybės negali būti priteistas CK 6.272 straipsnio pagrindu kaip turtinė žala. Teismas pažymėjo, kad tai, jog Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. gegužės 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nutrauktas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių, nereiškia, jog procesinės prievartos priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodo, kad teismas, pažeisdamas CPK 176, 177, 178, 197 straipsnių nuostatas, netinkamai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, priteisimą, nevertino tam tikrų esminės reikšmės bylai išspręsti turinčių įrodymų, ko pasėkoje priėmė neteisėtą, teisingumo principui prieštaraujantį sprendimą. Apelianto vertinimu teismas padarė klaidingas išvadas, kad jam taikytų procesinės prievartos priemonių neteisėtumas nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu konstatuotas nebuvo. Ši aplinkybė nereiškia, kad aptariamos priemonės esą visais atvejais teisėtos ir civiliniu teisiniu aspektu - šių priemonių teisėtumas gali ir turi būti tiriamas bei vertinamas kartu su kitais civilinėje byloje pateiktais duomenimis, įrodymais. Apeliantas teigia, kad teismo išvados, jog jis, turėdamas atitinkamą profesinę tyrėjo patirtį, nelaikęs, kad jo atžvilgiu iki tol taikytos procesinės prievartos priemonės yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes skundęs tik laikinojo nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimą, yra nepagrįstos. Apeliantas nurodo, kad jam paskirto laikinojo nušalinimo nuo pareigų vienam mėnesiui jis neskundęs būtent dėl to, kad turėdamas tyrėjo patirtį bei žinodamas, kad yra nekaltas, pagrįstai tikėjęsis, kad paskirtas nušalinimas nebus pratęstas, kad per vieną mėnesį yra daugiau nei pakankamai laiko tiesai ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyti. Be to, apeliantas teigia, kad neetiška, pačiam būnant statutiniu pareigūnu, rodyti nepasitikėjimą ir skųsti teismą, juolab, kad kol būtų išnagrinėtas skundas, jau būtų suėjęs ir jam paskirtas vieno mėnesio terminas. Nors teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal užimamas pareigas ieškovas galėjęs realiai pakenkti ką tik pradėtam ikiteisminiam tyrimui, dar prieš jo sulaikymą buvo atliktos kratos kabinete bei namuose, nukentėjusysis V. B. taip pat buvo apklaustas dar iki apelianto sulaikymo. Be to, sulaikymo metu jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai su kitais asmenimis nebuvo atlikinėjami, todėl akivaizdu, kad sulaikymas buvo visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, nes tam nebuvo pagrindo. Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą egzistavo ir kad jis buvo pradėtas teisėtai, tačiau kategoriškai nesutinka, kad buvo pagrindas apeliantą sulaikyti 48 valandoms, net keturiems mėnesiams nušalinti nuo pareigų. Apeliantas teigia, kad jo sulaikymas bei nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėti, kadangi nutraukus ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, apeliantas nebuvo nubaustas drausmine tvarka, dėl jo tariamų nusižengimų net nebuvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Nustačius neteisėtą asmens laisvės suvaržymą, konstatuotina ir tai, jog, apribojus tokią esminę asmens teisę, kartu neišvengiamai padaroma tam tikra neturtinė žala. Apeliantas nurodo, kad jam buvo padaryta didžiulė neturtinė žala, nes jis praradęs šeimą, ji iširo dėl to, kad apeliantas negalėjo susitvarkyti su savo neigiamomis emocijomis bei išgyvenimais nušalinimo nuo pareigų metu, susitaikyti su negalėjimu dirbti bei jokio pragyvenimo šaltinio neturėjimu. Jo reputacija buvo sugadinta negrįžtamai, iš darbo išėjęs neatlaikęs įtampos ir pan. Šiuo metu niekur negalintis įsidarbinti, yra atsidūręs beviltiškoje padėtyje.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimo nekeisti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų, prokurorų veiksmai buvo teisėti ir ieškovo ieškinį atmetė.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, taip pat, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Atsakovo vertinimu pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai konstatavo, jog pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir ieškovui taikyti procesines prievartos priemones iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo jo atžvilgiu buvo, baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas ir neužtruko ilgai, visi ieškovo teisių suvaržymai proceso metu buvo būtini, teisėti ir proporcingi.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą` prašo jį atmesti, teismo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ieškovas buvo sulaikytas teisėta ir pagrįstai. Tą teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl pagrindo priteisti iš atsakovės žalą, nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Ieškovas pareiškė teismui ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, priteisimo. Turtinės žalos atsiradimą ieškovas sieja su jo sulaikymu ir nušalinimu nuo pareigų, dėl ko jis negavo atlyginimo, bei dėl jo atžvilgiu nepagrįstai pradėto baudžiamojo persekiojimo. Neturtinės žalos atsiradimą apeliantas grindė argumentais: neteisėtu sulaikymu buvo apribota teisė bendrauti su sutuoktine, vaikais, dėl informacijos apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu paviešinimo masinėse informavimo priemonėse.

Skundžiamu teismo sprendimu ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas, konstatavus, jog ieškovas neįrodė teisėsaugos institucijų veiksmų, su kuriais siejo turtinės žalos atsiradimą, neteisėtumo bei visų privalomų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei kilti, įrodymais nepagrindė patirtų neigiamų pasekmių.

Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kurie buvo pareikšti ieškinyje ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, t. y. apeliacinio skundo argumentai grindžiami 2013 m. gegužės 22 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas jo - apelianto atžvilgiu nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o tai, apelianto vertinimu, įrodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko apeliantui buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos 3K-3-2/2012).

Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011; kt.). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis). Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).

Iš šios civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. 1-98-634/2014 medžiagos matyti, kad 2013 m. vasario 14 d. tarnybinio pranešimo dėl galimai nusikalstamų veikų, pagal požymius, numatytus LR BK 229 straipsnio pagrindu, apelianto, tuo metu ėjusio Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas, atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 52-1-00157-13 (baudž. b. 1 t., b. l. 1–5). Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto poskyrio vyriausiojo tyrėjo 2013 m. vasario 14 d. nutarimu, kuris patvirtintas Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 16 d. nutartimi, buvo nuspręsta padaryti kratą apelianto gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose (baudž. b. 1 72, 77). 2013 m. vasario 14 d. apeliantas buvo sulaikytas, įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 229 straipsnyje, o sulaikymo pagrindas nurodytas, jog yra pagrįsta manyti, kad įtariamasis darys poveikį nukentėjusiajam, liudytojams, gali sunaikinti tyrimui reikšmingus duomenis (baudž. b. 1 t., b. l. 139). Iš 2013 m. vasario 15 d. pranešimo apie įtarimą matyti, kad R. A. buvo įtariamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - dirbdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju, 2012 m. spalio 8 d. apie 9 val., atlikdamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos, išaiškinimo ir užkardinimo funkcijas, netinkamai atlikdamas savo pareigas - kartu su tyrėju P. M. pagal turimą išankstinę tarnybinę informaciją nuvykęs į Prienų rajono, Šilavoto sen., Šilavoto kaimą į V. B. namus, atlikęs patalpų apžiūrą ir suradęs įstatymų uždraustų laikyti akcizais apmokestinamų prekių - ne mažiau kaip 280 vienetų „Premier“ cigarečių pakelių be Lietuvos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolių, tai yra nustatęs V. B. padarytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1632 straipsnyje pažeidimą ir nesurašydamas dėl šių teisės pažeidimų administracinių teisės pažeidimo protokolo, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, t. y. netaikydamas jo kompetencijai priskirtų teisės pažeidimų išaiškinimo ir užkardinimo funkcijų, taip pat neatlikdamas savo pareigų, nustatytų pareigybės aprašyme, tokiu būdu diskreditavo policijos pareigūno vardą, kas sąlygojo nepasitikėjimą jais visuomenės akyse, sumenkino valstybės prestižą, tuo padarydamas didelę žalą valstybei (baudžiamosios bylos Nr. 1-98-634/2014 1 t., 143-144 b.l.).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu yra nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje E. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-102/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).

Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 str.).

BPK 157 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi pagal Kauno apygardos prokuratūros prašymą R. A. laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo laikinai nušalintas nuo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigų, Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi nušalinimo terminas pratęstas iki 2013 m. liepos 16 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 158-159, 162-163). Sprendžiant apelianto nušalinimo klausimą, Alytaus rajono apylinkės teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad įtariamasis naudojosi užimtomis pareigomis, nevykdė savo funkcijų, todėl sprendė, kad yra pakankamas pagrindas nušalinti nuo pareigų. Baudžiamojoje byloje pateikti duomenys apie tai, kad šią procesinę prievartos priemonę ieškovas apskundė, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs R. A. skundą įtariamojo R. A. atžvilgiu taikytą procesinę prievartos priemonę paliko galioti.

Minėta, kad apeliantas šioje byloje reikalauja išmokėti jam darbo užmokestį už laikotarpį, kai jis buvo nušalintas nuo pareigų. Toks reikalavimas pagal savo esmę ir pobūdį gali būti vertinamas ir kaip reikalavimas dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais (neteisėtu nušalinimu nuo pareigų) ir pasireiškiančios negautomis pajamomis (negautu darbo užmokesčiu), atlyginimo.

Nušalinimas nuo darbo reiškia, kad darbuotojas tam tikrą laiką neatlieka savo darbo pareigų, o darbdavys už tą laiką nemoka jam darbo užmokesčio. Įstatymų numatytais atvejais tam tikri pareigūnai arba tam įgaliotos valstybės institucijos turi teisę nušalinti nuo darbo. BPK 157 straipsnis numato ikiteisminio tyrimo teisėjo, gavusio prokuroro prašymą, nutartimi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Tokio nušalinimo paskirtis - neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti darbe, jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti ikiteisminio bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus. Šio nušalinimo atveju darbdavys privalo vykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga.

Nušalinimo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio išmokėjimas priklauso nuo ikiteisminio tyrimo, ar baudžiamosios bylos baigties. Asmeniui, kuriam iškeltas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas reabilituojančiais pagrindais, arba asmeniui, kuris išteisinamas, sumokama už nušalinimo laiką, nes nušalinimas teisėtas ir pagrįstas, kai tokius darbdavio ar atitinkamos institucijos pareigūno veiksmus nulemia darbuotojo kaltė. Nustačius, kad valstybės pareigūnas buvo išteisintas ar byla buvo nutraukta reabilituojančiais nušalintąjį pagrindais, gali būti taikoma Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, arba specialiosios teisės normos, nustatančios teisę į žalos atlyginimą. Nušalintasis teisę į per nušalinimo laikotarpį negautą darbo užmokestį nagrinėjamos bylos atveju gynė deliktinės žalos atvejus nustatančių teisės normų pagrindu. Ikiteisminio tyrimo baigtis, jį nutraukiant reabilituojančiais pagrindais, prilyginama asmens išteisinimui, kadangi nenustatyti teisei priešingi veiksmai pareigūno veikloje atitinkamo tyrimo metu suteikia teisę į atitinkamą kompensaciją, nuostolių atlyginimą, darbo užmokesčio priteisimą ir kita.

Civilinėje teisėje turtinė žala suprantama kaip asmens turtiniai praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, apelianto argumentus, sprendžia, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso prasme yra įvertintos kaip pagrįstos ir teisėtos bei proporcingos siekiamiems proceso tikslams, kadangi baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo rezultatas veiksmų, kuriuose dalyvavo ir ieškovas (Policijos veiklos įstatymo 4, 5 str., 21 str. 1 p., CPK 177, 185 str.), tačiau nustačius, kad ikiteisminio tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo baigtas jį nutraukiant reabilituojančiais pagrindais, nenustačius teisei (tiek baudžiamosios, tiek administracinės ar drausminės atsakomybės prasme) priešingų veiksmų ieškovo veikloje, po nušalinimo apeliantas tęsė darbą, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, tokia tyrimo baigtis ieškovui, kolegijos vertinimu, suteikia teisę į atitinkamą kompensaciją, nuostolių atlyginimą, darbo užmokesčio priteisimą ir kita (Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 1 ir 2 dalis, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis). Kadangi pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško žalos atlyginimo principą – nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, ieškovui už nepagrįstą nušalinimą nuo pareigų nuo priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis.

Ieškovas prašė priteisi turtinę žalą, kuri susideda iš negauto darbo užmokesčio laikino nušalinimo nuo darbo laikotarpiu: nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. Iš byloje pateiktos Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pažymos nustatyta, kad ieškovui nurodytu laikotarpiu turėjo būti priskaičiuota 9 324,05 Lt (2 700,43 Eur) darbo užmokesčio, išmokėta – 6 947,29 Lt (2 012,07 Eur) (1 t. b. l. 96). Dėl nurodytos priežasties ieškovui priteistina 6 947,29 Lt (2 012,07 Eur) turtinė žala.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jis neįrodė, kad patyrė neturtinės žalos. Apeliantas nurodo, kad vien dėl baudžiamosios bylos iškėlimo patyrė išgyvenimus, nepatogumus, buvo apribota jo teisė veikti savo nuožiūra, informacija apie ieškovą pasklido visuomenės informavimo priemonėse, todėl pablogėjo jo reputacija, santykiai su artimaisiais, giminaičiais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl apelianto sulaikymo, dėl nušalinimo nuo pareigų keturiems mėnesiams buvo esmingai apribota ieškovo judėjimo laisvė ar buvo sukeltos konkrečias neturtinės ar kitokios pasekmės. Apeliantas nurodo patyręs neturtinę žalą dėl informacijos apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu paviešinimo visuomenės informavimo priemonėse, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje jokių įrodymų ar faktinių aplinkybių, kad tai yra ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė, nepateikta (CPK 177, 178 str.). Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantas patyrė kokius nors konkrečius neturtinius praradimus, nepatogumais ar reikšmingus išgyvenimus, todėl valstybei neatsirado pareiga atlyginti apelianto nurodomą neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas, sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovui priteistina turtinė žala (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinį skundą tenkinus, pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 500 Lt (144,81 Eur) atstovavimo išlaidų (1 t. b. l. 82-83), apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Lt (86,89 Eur) bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo surašymą (1 t. b. l. 147). Valstybė patyrė 41,60 Lt (12,05 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus ieškinį iš dalies (50 proc.), 400 Lt (115,85 Eur) ieškovo patirtų išlaidų priteistinos iš atsakovės Lietuvos Respublikos, 20,8 Lt (6,02 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistina iš ieškovo valstybei (CPK 80 straipsnis, 88 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2 012,07 Eur (6 947,29 Lt) (du tūkstančius dvylika Eurų, 7 ct) negauto darbo užmokesčio, 115,85 Eur (400 Lt ) (vieną šimtą penkiolika eurų, 85 ct) atstovavimo išlaidų.

Turtinės žalos atlyginimo vykdymas pavedamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (j. a. k. 188604955).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,02 Eur (šešis eurus, 2 ct) pašto išlaidų valstybei sumokant Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (j. a. k. 8872901) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.10002231764, įmokos kodas - 6800, AB „Hansabankas“, kodas 73000.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas