- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-474-898/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04304-2024-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Nijolė Žimkienė, Arūnas Budrys
- Kaltinamasis
- E. V.
- Civilinis ieškovas
- UAB „Rimi Lietuva“
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 5 dalį, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2024 m. liepos 8 d.
Civilinio ieškovo UAB „Rimi Lietuva“ civilinis ieškinys dėl 287,30 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktą, turinti reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui ir nagrinėjimui, – kompaktinį diską su vaizdo įrašais, prisegtą prie bylos viršelio, įsiteisėjus nuosprendžiui, nuspręsta palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kompaktinį diską nuspręsta persiųsti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl galimo administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje, sudėties požymių ištyrimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. V. išteisintas dėl to, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, buvo kaltinamas tuo, kad 2024 m. sausio 10 d., apie 11.54 val., būdamas UAB „Rimi Lietuva“ parduotuvėje „Rimi Express“, esančioje (duomenys neskelbtini), prekybos salėje, nuo lentynos paėmė 8 vnt. vytintos jautienos kumpio dešros, kurios vertė 91,92 Eur (1 vnt. kaina 11,49 Eur), 3 vnt. vytintos dešros „Gintarinė“, kurių vertė 32,97 Eur (1 vnt. kaina 10,99 Eur), 2 vnt. vytintos jautienos dešros „Bernų dešra“, kurių vertė 17,18 Eur (1 vnt. kaina 8,59 Eur), 2 vnt. vytintos dešros „Biovela jubiliejaus“, kurių vertė 15,38 Eur (1 vnt. kaina 7,69 Eur), 1 vnt. vytintos dešros „Žemaitiška Biovela“, kurios vertė 5,99 Eur, 9 vnt. kietojo sūrio „Džiugas gourmet“, kurių vertė 53,91 Eur (1 vnt. kaina 5,99 Eur), 8 vnt. sūrio „Piquant Džiugas“, kurių vertė 39,92 Eur (1 vnt. kaina 4,99 Eur), 7 vnt. kietojo sūrio „Mild Džiugas“, kurių vertė 30,03 Eur (1 vnt. kaina 4,29 Eur), ir nesumokėjęs už prekes pasišalino iš parduotuvės, tokiu būdu pagrobė svetimą, UAB „Rimi Lietuva“ priklausantį, 287,30 Eur vertės turtą, ir tokiais veiksmais UAB „Rimi Lietuva“ padarė 287,30 Eur turtinę žalą. Šiais veiksmais E. V. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorė V. Gedvilienė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. nuosprendį, kuriuo E. V. išteisintas dėl UAB „Rimi Lietuva“ turto pasisavinimo, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. E. V. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį ir skirti jam 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išteisindamas E. V., nepagrįstai konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai, nei kiekvienas atskirai, nei jų visuma, nepatvirtina, kad E. V. jam inkriminuotu laiku ir vietoje pagrobė visas jam kaltinime inkriminuotas prekes. Pažymėta, jog kaltinimas E. V., anot teismo, iš esmės grindžiamas tik vaizdo įrašu, iš kurio turinio neįmanoma nustatyti kiek ir kokių prekių pavogė E. V., bei parduotuvės darbuotojų parodymais, tačiau prokurorės įsitikinimu, teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi tik kaltinamojo, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais, duotais teismo posėdžio metu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrįstai padarydamas išvadą, kad nesurinkta neginčijamų į rodymų, patvirtinančių E. V. kaltę padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skunde gausiai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika susijusi su įrodymų vertinimu.
2.2. Teigiama, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės daro išvadą, kad dėl pavogtų prekių kiekio E. V. parodymai teisme, filmuota medžiaga iš parduotuvės stebėjimo kamerų, įrodo jo kaltę tik ta apimtimi, kiek jis pats pripažįsta. Be to, nei vienas teisme apklaustas liudytojas betarpiškai nematė ką ir kokiais kiekiais pagrobė E. V., tad dėl 16 vnt. dešrų ir 24 vnt. sūrių esą daroma tik prielaida, dėl kurios nesurinkta byloje pakankamai neginčytinų ir jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Skunde nurodoma, kad su tokiu apylinkės teismo vertinimu prokurorė kategoriškai nesutinka, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018).
2.3. Pažymėta, jog E. V. teisiamojo posėdžio metu kaltę dėl vagystės iš parduotuvės pripažino iš dalies ir davė parodymus, jog visų, jam kaltinime inkriminuotų, prekių jis nevogė, pavogė tik 5 vnt. dešrų ir 10 vnt. sūrių. Kita vertus, nurodė, kad jis nepamena ką, iš kur ir kokiais kiekiais ėmė. Tiesiog, padarė prielaidą, kad parduotuvė jį kaltina nebūtinai tik jo pagrobtų prekių vagyste. Akivaizdu, jog E. V. savo kaltės dėl iš parduotuvės pagrobtų prekių neginčija. Tačiau teisiamajame posėdyje jo duoti parodymai nevisiškai sutapo su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis tvirtino, jog kaltę pripažįsta visiškai, nepamena kokias tiksliai prekes pavogė, sutiko, kad pavogė visas įtarime nurodytas prekes. Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja J. A. parodė, kad ji nematė, kaip E. V. vogė, bet apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su E. V. ėjo į parduotuvę iš anksto informuota, kad jis ketina ten vogti, matė kaip šis krovėsi prekes į krepšį, kuriame buvo maišas ir pasiėmęs maišą pasišalino iš parduotuvės nesusimokėjęs. Teisme, J. A. patvirtino, jog ji matė, kaip E. V. ėmė daug mėsų, ėmė po kelias prekes ir iš įvairių vietų. Taigi, prokurorės manymu, apylinkės teismas pasikeitusią E. V. poziciją dėl kaltės teisminio nagrinėjimo metu nepagrįstai pateisina dideliu jo atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų ir nagrinėjamų baudžiamųjų bylų skaičiumi, neva jis iš tikrųjų gali ir neprisiminti visų jo pagrobtų prekių, jo skaičiaus ar specifikacijos.
2.4. Skunde pabrėžta, jog, kaip teisingai pažymi ir teismas, E. V. teisiamas jau ne pirmą kartą, dažniausiai už nusikalstamas veikas nuosavybei ir turtinėms teisėms, kurias daro pakankamai sistemingai, todėl natūralu, kad painiojasi tarp savo nusikaltimų ir tiksliai nepamena, kurias prekes iš kurios parduotuvės ir kada vogė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. V. yra nedirbantis darbingo amžiaus asmuo, kuris nuolat vykdo vagystes iš parduotuvių (tai patvirtina Administracinių nusižengimų ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrų išrašų duomenys). E. V. apklausos teisme metu tvirtino, kad jis vagia sistemingai, ne kartą atlikinėjo ir šiuo metu atlieka su laisvės atėmimu susijusią bausmę, nuosprendžio priėmimo dienai jo atžvilgiu buvo priimti 8 apkaltinamieji nuosprendžiai. Prokurorės vertinimu, neabejotina, kad sistemingai vogdamas, E. V., dažniausia, skaičiuoja, jog pavogtų daiktų vertė neviršytų 150 Eur ir neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės. Todėl akivaizdu, jog E. V. teismo posėdžio metu, pakeitęs savo parodymus dėl pavogtų prekių skaičiaus, tikėjosi, jog prisipažinus, kad pagrobė tik dalį kaltinime nurodytų daiktų, jam kils tik administracinė atsakomybė už smulkią vagystę, o ne baudžiamoji atsakomybė.
2.5. Be to, skunde nurodoma, jog liudytoja N. J. parodė, kad toks atvejis, kuomet E. V. neprisipažįsta pavogęs jam inkriminuotas prekes, ne pirmas, ir vien dėl to, kad kameros nefiksuoja visų jam inkriminuotų prekių paėmimo. Liudytoja pažymėjo ir tai, jog prekių trūkumas parduotuvėje yra fiksuojamas nuolat, tikrinama kelis kartus per dieną, užfiksavus trūkumą, iš karto prašoma apsaugos darbuotojo peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Nurodė, kad tą dieną, kai buvo užfiksuotas kaltinime nurodytų prekių trūkumas, vaizdo kameros kitų vagysčių neužfiksavo, taip pat neužfiksavo vagysčių nei dieną prieš, nei dieną po. Tiek liudytoja N. J., tiek liudytoja A. M. patvirtino, jog prekių trūkumas buvo nustatytas atlikus prekių inventorizaciją, kurią atliko skeneriu, kai tik pastebėjo, jog trūksta prekių. Liudytoja A. M. patvirtino, jog prekių trūkumą ji tikrina kiekvieną dieną, po kelius kartus, kai mato poreikį. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes jos betarpiškai nėra suinteresuotos bylos baigtimi, nenustatytas joks pagrindas joms apkalbėti E. V. bei siekti iškraipyti pavogtų prekių kiekį, kaip nurodo E. V. Tai dar kartą patvirtina, kad būtent E. V. pagrobė visas jam inkriminuotas prekes bei paneigia teismo išvadą apie tai, kad dalį prekių galėjo pavogti ir kitas asmuo.
2.6. Atkreiptas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, nepagrįstai nurodė, kad vien tai, jog vaizdo įraše yra užfiksuotas E. V. šaldytuvų atidarymo faktas, nepatvirtina, kad tuo metu šis apskritai paėmė tam tikras prekes. Kaip matyti iš vaizdo įrašo dalies nuo 6.09 iki 6.13 minutės, E. V. taip pat buvo atidaręs šaldytuvą, paėmęs prekę, ją apžiūrėjęs, tačiau ją padėjo atgal į šaldytuvą. Darydamas tokią išvadą, teismas suteikė didesnę reikšmę būtent išteisintojo parodymams, kurie be abejonės yra palankūs jam pačiam, vietoje to, kad jo poziciją vertintų kaip gynybinę ir neįtikinamą. E. V. versiją paneigia ne tik jo visiškas prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos J. A. nenuoseklūs parodymai, bet ir faktas, kad parduotuvės vaizdo kameros preciziškai nefiksuoja visų parduotuvės erdvių. Įraše aiškiai matosi, kaip E. V. į parduotuvę ateina, turėdamas tuščią, sulankstytą prekių maišelį, o vėliau matosi, kaip iš parduotuvės išeinantis E. V. jau nešasi pilną prekių maišą, kuriame tikrai tilptų jam inkriminuotas pavogtų prekių kiekis. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog E. V., vogdamas prekes, jas ėmė daugiau nei tris kartus ir ne po vieną prekę, kas paneigia E. V. versiją, jog jis per tris kartus pavogė tik 5 vnt. dešrų bei 10 vnt. sūrių.
2.7. Akcentuota, kad nors E. V. savo kaltės dėl įvykdyto nusikaltimo pilna apimtimi nepripažino, tačiau jo parodymai turi būti vertintini kritiškai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo paaiškinimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes nėra teisinga. Natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų analizuojamo įvykio aplinkybių, todėl tokiu atveju įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo parodymai vertintini kitų objektyvių nagrinėjamoje byloje esančių duomenų kontekste. Teismas, išteisindamas E. V., vien dėl to, kad jis neprisipažįsta pavogęs viso jam inkriminuoto prekių kiekio ir dėl to, jog vaizdo kameros betarpiškai neužfiksavo kiekvienos jo pagrobtos prekės, formuoja nebaudžiamumo ir valstybės reagavimo (prievartos) priemonių neveiksmingumo įvaizdį bei sudaro prielaidas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokurorės įsitikinimu, nurodytų aplinkybių bei baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. V. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis bei prašo E. V. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį. Prokurorės teigimu, E. V. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino visiškai, todėl teismas jį nepagrįstai išteisino. Prokurorės teigimu, tai, jog išteisintasis teisiamajame posėdyje pakeitė ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei neigė, jog 2024 m. sausio 10 d. galėjo pagrobti visas kaltinime jam inkriminuotas prekes, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, sudaro pagrindą, vertinti jo poziciją kaip gynybinę ir neįtikinamą. Pažymėta, jog E. V. ne kartą buvo teistas bei baustas administracinio proceso tvarka už vagystes, todėl prokurorės vertinimu, sistemingai vogdamas jis skaičiuoja, jog pavogtų daiktų vertė neviršytų 150 Eur ir neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės. Taigi, teisiamojo posėdžio metu pakeitęs savo parodymus dėl pavogtų prekių skaičiaus, E. V. tikėjosi, jog prisipažinus, kad pagrobė tik dalį kaltinime nurodytų daiktų, jam kils tik administracinė atsakomybė už smulkią vagystę, o ne baudžiamoji atsakomybė. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais, todėl skundžiamas nuosprendis, įvertinus liudytojų N. J., A. M. duotus parodymus, liudytojos J. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, turi būti panaikintas.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Be to, vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, konstatuoja, kad, priešingai nei nurodo prokurorė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek išteisintąjį teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus, be to, surinktus duomenis įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, kuriais vadovaudamasis padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo dalyką. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad E. V. 2024 m. sausio 10 d., būdamas UAB „Rimi Lietuva“ priklausančioje parduotuvėje „Rimi Express“, esančioje (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, UAB „Rimi Lietuva“ priklausantį, turtą, tačiau iš byloje surinktų įrodymų nėra galimybės nustatyti kokį tikslų skaičių, kokios rūšies prekių ir kokios bendros vertės išteisintasis įvykio dieną išsinešė iš parduotuvės nesusimokėjęs už prekes. BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėjamu atveju esminiu klausimu šioje byloje išlieka vagystės metu pagrobto turto vertė, nes jeigu pagrobto turto vertė nesiekia 3 MGL (150 Eur) dydžio sumos, tokio pobūdžio veika negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, o tik administracinę atsakomybę.
8. Nors prokurorės teigimu, E. V. pagrobė visas jam kaltinime inkriminuotas prekes, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo su tuo sutikti. E. V. buvo kaltinamas tuo, jog UAB „Rimi Lietuva“ priklausančioje parduotuvėje „Rimi Express“, įvykio metu paėmė kaltinime nurodytų iš viso 16 vnt. dešrų, 24 vnt. sūrių, kadangi būtent tokį prekių trūkumą nustatė minėtos parduotuvės darbuotojai (pagal 2024 m. sausio 11 d. inventorizacijos išrašą bei peržiūrėję byloje esančius vaizdo įrašus). Išteisintasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neneigė, kad padarė vagystę, tačiau jo įsitikinimu, pagrobtų prekių kiekis yra mažesnis nei nurodyta kaltinime.
9. Apygardos teismas, įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu E. V. apklausų metu duotų parodymų turinį, pastebi, jog asmuo tiksliai neprisiminė kokias maisto prekes 2024 m. sausio 10 d. jis susikrovė į maišą ir išsinešė iš parduotuvės. 2024 m. vasario 26 d. įtariamojo apklausos metu nurodė, kad tai galėjo būti įtarime išvardintos prekės (t. 1, b. l. 60), tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas teigė, jog tiek prekių, kiek nurodyta kaltinime, jis neėmė, mano, kad ėmė tiek, kiek kameros rodo. Iš apeliacinio skundo matyti, jog prokurorės įsitikinimu, būtent toks E. V. prisipažinimas, įvertinus jį kartu su liudytojos J. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojų N. J., A. M. duotais parodymais bei byloje pateiktais vaizdo įrašais, paneigia baudžiamojoje byloje kilusias abejones dėl pagrobtų prekių skaičiaus ir vertės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pozicijos nėra pagrindo pripažinti pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pažymėtina, jog liudytoja J. A., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad E. V. jai pasiūlė nueiti į parduotuvę, kur jis pavogs prekių ir jas galės parduoti ir iš minėtų pinigų turės pinigų alkoholiui ir narkotikams. Apie 11.50 val., ji kartu su E. V. užėjo į parduotuvę ,,Rimi“ (duomenys neskelbtini). Vaikštant per parduotuvės salę, E. V. krovėsi prekes į parduotuvės krepšį, kuriame buvo maišas, į kurį prisidėjęs įvairių prekių, išsiėmė ir pasišalino iš parduotuvės nesusimokėjęs, o ji išėjo kartu su juo. Ji pati nieko nevogė ir nieko nenešė, tik buvo kartu su juo. Minėtą dieną buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir tikslesnių įvykio aplinkybių nurodyti negali (t. 1, b. l. 33-35). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja neigė, jog ėjo į parduotuvę su E. V. turėdami tikslą pagrobti prekes. Kiek E. V. ėmė prekių, ji nežino. Kai sutiko E. V., jis jau buvo pardavęs viską. Ji žino, kad ten buvo mėsos, bet nematė, nes šonu stovėjo. Pareigūnai sakė, kad labai daug, tačiau ji pati nematė kiek tų prekių buvo. Ji prie mėsų stovėjo nugara, po to išėjo. Tikriausiai prekės po to buvo parduodamos, tačiau ji tame nedalyvavo. Tą dieną ji buvo pavartojusi alkoholio (t. 1, b. l. 191-194). Apygardos teismo vertinimu, šios liudytojos duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtina ir paties išteisintojo duotus parodymus, kad prekės buvo pagrobtos, tačiau neleidžia daryti išvados, jog E. V. pagrobė būtent kaltinime nurodytą prekių kiekį. Be kita ko, byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina iš dalies J. A. duotus parodymus dėl to, kad nurodytu laiku, kuomet E. V. ėmė prekes ir dėjosi jas į maišą, ji kalbėjo su senyvo amžiaus moterimi, stovėdama atsisukusi į išteisintąjį šonu, buvo nuėjusi toliau nuo išteisintojo, t. y. ji iš tiesų galėjo nematyti kokios prekės ir koks jų kiekis buvo dedamas į maišą. Taip pat byloje nėra surinkta jokių įrodymų dėl to, kad išėjus iš parduotuvės išteisintasis parodė pagrobtas prekes liudytojai ar jie kartu jas pardavė.
11. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į byloje esančius vaizdo įrašus, kurie taip pat patvirtina vagystės faktą, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo išvadai, jog iš UAB „Rimi Lietuva“ buvo pagrobtos visos kaltinime nurodytos prekės. Iš minėtų vaizdo įrašų matyti, jog E. V. iš parduotuvėje esančių lentynų ima tiek dešras, tiek sūrius, tačiau tikslaus jų skaičiaus, prekių pavadinimų dėl blogos įrašo kokybės nėra galimybės nustatyti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad išteisintojo neteisėtais veiksmais padarytą UAB „Rimi Lietuva“ bendrai 287,30 Eur turtinę žalą įrodo ne tik byloje pateikti vaizdo įrašai, tačiau ir 2024 m. sausio 11 d. išrašas iš inventorizacijos sistemos (t. 1, b. l. 173) bei liudytojų N. J., A. M. apylinkės teisme duoti parodymai, tačiau šių skundo argumentų nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog liudytoja N. J., apklausta apylinkės teisme, parodė, kad prekių trūkumas parduotuvėje yra fiksuojamas nuolat, tikrinama kelis kartus per dieną, užfiksavus trūkumą iš karto prašoma apsaugos darbuotojo peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Nurodė, kad tą dieną, kai buvo užfiksuotas kaltinime nurodytų prekių trūkumas, vaizdo kameros kitų vagysčių neužfiksavo, taip pat neužfiksavo vagysčių nei dieną prieš, nei dieną po. Liudytoja A. M. patvirtino, jog prekių trūkumą ji tikrina kiekvieną dieną, po kelius kartus, kai mato poreikį, todėl prokurorės vertinimu, netikėti šių liudytojų duotais parodymais nėra pagrindo, nes jos betarpiškai nėra suinteresuotos bylos baigtimi, nenustatytas ir joks pagrindas joms apkalbėti E. V. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia prokurorės skunde išdėstyta pozicija pastebi, jog skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad minėtos liudytojos tiesiogiai pagrobimo fakto nematė, t. y. jos apie pagrobimą sužinojo atlikus patikrinimą ir iš vaizdo įrašų.
12. Apygardos teismas, išanalizavęs minėtų liudytojų duotus parodymus, pastebi, kad 2024 m. birželio 17 d. apklaustos pirmosios instancijos teisme metu liudytoja A. M. nurodė, kad tiksliai visų įvykių aplinkybių neprisimena, nes vagystės vyksta beveik kiekvieną dieną. Liudytoja N. J. nurodė, kad painioja dvi bylas, nes E. V. parduotuvėje buvo dar sausio 16 d. Be to, liudytoja A. M., atsakydama į klausimus teisme, parodė, jog galimai sausio 10 d. ji ir peržiūrėjo prekes, bet apsauga ne kasdieną supildo tuos pareiškimus; galimai ji žiūrėjo sausio 10 d., bet supildė pareiškimą sausio 11 d., o liudytoja N. J. patvirtino, kad jeigu matė, jog trūksta prekių ir pardavimai nevyko per kasą, tada prašė, kad apsaugos darbuotojas nedelsiant peržiūrėtų vaizdo įrašą ir surašytų pareiškimą (t. 1, b. l. 191-194). Iš direktorės N. J. 2024 m. sausio 23 d. pareiškimo matyti, jog „2024 m. sausio 11 d. pastebėta, kad EXP (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) trūksta lentynose įvairių vytintų dešrų ir sūrių. Patikrinus pardavimus – nustatyta, kad per kasas pardavimai nevyko. Peržiūrėjus vaizdo įrašus, nustatyta, kad 2024 m. sausio 10 dieną asmuo 11:54 val. atvykęs į parduotuvę iš lentynų paima vytintas dešras ir sūrius 287,30 eurų sumai (viso 40 vnt. prekių)“ (t. 1, b. l. 6). Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. vasario 20 d. kaip liudytojas apklaustas E. U. taip pat patvirtino, jog 2024 m. sausio 11 d., dirbant (duomenys neskelbtini), esančioje parduotuvėje „Rimi“ buvo padaryta prekių autorizacija ir nustatyta, kad trūksta prekių. Atsukus parduotuvės vaizdo stebėjimo kameras pastebėjo, kad 2024 m. sausio 10 d., apie 11.54 val., atėjęs barzdotas vyras apie 40 metų amžiaus, kartu su moterimi apie 40 metų amžiaus, vaikščiodami po parduotuvės salę krovėsi prekes į parduotuvės krepšį, kuriame buvo maišas. Prisidėjęs įvairių prekių į maišą pasišalino iš parduotuvės (t. 1, b. l. 29). T. y., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde nei viena iš šių liudytojų, apklausiama pirmosios instancijos teisme, nepatvirtino tos aplinkybės, jog prekių patikrinimas minėtoje parduotuvėje buvo atliktas 2024 m. sausio 10 d. iš karto po E. V. padarytos vagystės bei, priešingai nei nurodoma pareiškime, iš vaizdo įrašo nėra galimybės nustatyti, jog E. V. aptariamu atveju paėmė 40 vnt. prekių. Apygardos teismo įsitikinimu, byloje nėra ginčo dėl to, jog prekių patikrinimai parduotuvėje UAB „Rimi Express“, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo atliekami (pagal poreikį ar sistemingai), tačiau šiuo konkrečiu atveju darytina išvada, jog prekių trūkumas buvo nustatytas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, t. y. kitą dieną (2024 m. sausio 11 d.) po E. V. atliktų neteisėtų veiksmų (tai matyti iš anksčiau paminėto pareiškimo bei liudytojo E. U. duotų parodymų).
13. Be kita ko, kaip paminėta ir skundžiamame nuosprendyje, byloje pateiktas išrašas iš inventorizacijos sistemos, kuriame atsispindi pavogtų prekių kiekis ir jų pavadinimai, buvo suformuotas taip pat tik 2024 m. sausio 11 d. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nei liudytojos N. J. teiginys, jog per E.policija patikrinus visus vagystės atvejus ir nei dieną prieš tai, nei tą pačią dieną kitų įvykių nebuvo, nei vaizdo įrašai ar kitų byloje apklaustų liudytojų duoti parodymai nepaneigia tos aplinkybės, kad dalį kaltinime nurodytų prekių galėjo pagrobti ir kiti asmenys. Kaip jau paminėta, byloje esantys vaizdo įrašai nėra tinkamos kokybės tam, kad nustatyti pagrobtų prekių kiekį, be to, šių įrašų trukmė yra pakankamai trumpa, susijusi tik su E. V. atliktais veiksmais, kas patvirtina būtent skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, jog nurodytu laikotarpiu (nuo E. V. vagystės pabaigos iki prekių patikrinimo ir vaizdo įrašų peržiūros) kiti asmenys (tikėtina, jog per dieną parduotuvėje apsilanko pakankamai didelis srautas žmonių) taip pat galėjo pagrobti atitinkamas prekes. Pastebėtina, jog duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
14. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apygardos teismas konstatuoja, jog prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl E. V. kaltės, negali būti pripažinti pagrįstais, kadangi byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad išteisintasis pagrobė visas jam kaltinime inkriminuotas prekes ir jų vertė siekė 3 MGL (150 Eur). Pastebėtina ir tai, jog apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad E. V. yra neigiamai charakterizuojamas (praeityje teistas, ne kartą baustas administracinio proceso tvarka) taip pat neleidžia daryti išvados, jog šiuo konkrečiu atveju išteisintasis pagrobė būtent 40 vnt. prekių iš minėtos parduotuvės. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nesurinkus pagrįstų įrodymų dėl pagrobto turto vertės, baudžiamosios atsakomybės E. V. nėra pagrindo taikyti. Be kita ko, apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad tokie E. V. atlikti veiksmai (svetimo turto pagrobimas iš UAB „Rimi Express“) turi būti vertinami pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekse (toliau – ANK) įtvirtintas teisės normas (ANK 108 straipsnis).
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
15. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. spalio 7 d. pažyma Nr. APD-2024-09816 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 145,83 Eur už E. V. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
16. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).
17. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris buvo paduotas išteisintojo E. V. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais (prašoma priimti jam apkaltinamąjį nuosprendį), tačiau šis apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas. Išteisintasis E. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. nuosprendžio neskundė. Būtinybė skirti išteisintajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo ar išteisintojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo E. V. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš E. V. nepriteisti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.