Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui E. S. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad 2006-10-04 ir 2007-02-01 buvo sudaręs su UAB „Verspas Baltic“ lizingo sutartis, už kurių įvykdymą laidavo atsakovas. Netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, lizingo sutartys buvo nutrauktos. Tuo pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 2 245,47 Lt nesumokėtas įmokas, 14 004,30 Lt nuostolį dėl turto pardavimo, 5 395 Lt papildomas išlaidas, 12 665,98 Lt įmokų palūkanas po sutarčių nutraukimo, 5 procentų metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Ieškovas lizingo automobilius pardavė už nepagrįstai mažas kainas, todėl jo nurodyti turto pardavimo nuostoliai nepagrįsti. Kadangi atsakovo grąžintus ieškovui lizingo automobilius ieškovas iš karto perleido kitiems asmenims pagal naujas lizingo sutartis, tai ieškovas gavo papildomą naudą iš tų pačių automobilių. 2009-04-01 nutraukus lizingo sutartis, ieškovas nereikalavo nuostolių atlyginimo, o tą klausimą pradėjo kelti praėjus gana ilgam laikotarpiui, dėl ko sudarė pagrindą atsakovui tikėtis, jog ieškovas nuostolių nepatyrė. Pagrindiniam skolininkui UAB „Verspas Baltic“ 2010-12-29 buvo iškelta bankroto byla, kurioje skolininkas buvo pripažintas likviduotu dėl bankroto. Ieškovas pareiškė pagrindiniam skolininkui reikalavimus daugiau kaip po trijų mėnesių po to, kai buvo iškelta bankroto byla, pasibaigus visiems skolų mokėjimo terminams, todėl pasibaigė ir laiduotojo – atsakovo prievolė ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendimu Ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo E. S. nesumokėtų įmokų skolą 2 245,47 Lt, nuostolius 14 004,30 Lt, papildomas išlaidas 5 395 Lt, palūkanų įmokas 12 665,98 Lt, iš viso 34 310,75 Lt, 5 procentų metines palūkanas už priteistą (34 310,75 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2012-01-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 029 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai. Nurodė, kad ieškovas ir UAB „Verspas Baltic“ 2006-10-04 sudarė Lizingo sutartį Nr. LT039703/PPS ir 2007-02-01 Lizingo sutartį Nr. LT044884/PPS, pagal kurias ieškovas perdavė UAB „Verspas Baltic“ valdyti ir naudotis sutartyse nurodytą turtą – naują automobilį VW Passat Lim Highline, identifikavimo Nr. WVWZZZ3CZ7P051242, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir naują automobilį VW Sharan, identifikavimo Nr. WVW ZZZ7MZ7V015292, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti sutarties mokėjimų grafikuose nurodytas lizingo įmokas bei palūkanas (b. l. 5 -11,14 - 23, 26 - 28). Įsipareigojimų pagal lizingo sutartis užtikrinimui su atsakovu E. S. 2006-10-04 ir 2007-02-01 buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. LT039703/L ir Nr. LT044884/L, pagal kurias laiduotojas E. S. įsipareigojo įvykdyti UAB „Verspas Baltic“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis. UAB „Verspas Baltic“ savo įsipareigojimų ieškovui tinkamai neįvykdė, vėluodavo mokėti eilines įmokas, dėl ko susidarė įsiskolinimas. 2009-04-01 pranešimu Nr. 01-30-3917 lizingo sutartis su UAB „Verspas Baltic“ ieškovas vienašališkai nutraukė. Lizingo sutartyse numatytą turtą ieškovui UAB „Verspas Baltic“ grąžino. Dėl atsakovo argumento, kad ieškovas turėjo pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo bankroto bylos UAB „Verspas Baltic“ iškėlimo pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-29 nutartyje Nr. 3K-P-537/2011 nurodė, kad bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. UAB „Verspas Baltic“ 2012-08-23 buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro. Tačiau ieškovas lizingo sutartis nutraukė iki bankroto bylos UAB „Verspas Baltic“ iškėlimo ir į teismą kreipėsi 2012-01-02, kai dar tik buvo vykdoma UAB „Verspas Baltic“ bankroto“ procedūra, t. y. ieškovas savo teisę teismine tvarka padėjo ginti dar nesibaigus pagrindinio skolininko prievolei. Atsakovas pripažino, kad neįvykdė ieškovo reikalavimų, sutarčių nutraukimo neginčijo, todėl iš atsakovo priteisė 2 245,47 Lt nesumokėtų įmokų.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 14 004,30 Lt nuostolius, atsiradusius pardavus lizingo objektus. Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuojama iš lizingo sutarčių pagrindu valdyto ir naudoto turto neišpirktos (likutinės) vertės atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Teismas pripažino, kad neįrodyta atsakovo nurodyta aplinkybė, jog turtas buvo parduotas už gerokai mažesnę, nei rinkos kaina. Pats ieškovas pagal savo verslo esmę yra suinteresuotas parduoti turtą kuo didesne kaina ir taip atgauti kuo didesnę dalį negrąžintos skolos. Pažymėjo, kad turto pardavimo (atpirkimo) kainos klausimą atsakovas pradėjo kelti tik kilus ginčui, nors ieškovas iš atsakovo, kaip laiduotojo sumokėti skolą pareikalavo dar 2009-05-19 pranešimu Nr. 2311. Be to atsakovui ginčijant aplinkybę dėl lizingo objektų pardavimo nerealios kainos atsakovo prašymu buvo skirta Transporto priemonių turto rinkos vertės nustatymo ekspertizė. Pagal jos išvadas VW Passat vertė 2009-05-29 buvo 44 500 Lt su PVM, o automobilio VW Sharan vertė 2009-05-29 buvo 56 000 Lt su PVM. Ekspertas nurodė, jog paskaičiuotos rinkos vertės paklaida gali būti 5 procentai, kas pagal lizingo objektus sudaro 2 225 Lt sumą automobiliui VW Passat ir 2 800 Lt paklaidos sumą automobiliui VW Sharan. Todėl ieškovo pateikti duomenys apie 14 004,30 Lt nuostolius, kurie susidarė minusavus automobilių pardavimo kainą iš likutinės vertės, pripažino pagrįstais ir priteisė iš atsakovo.

Iš atsakovo ieškovui priteistos 12 665,98 Lt palūkanos po sutarčių nutraukimo, nes lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl lizingo gavėjo UAB „Verspas Baltic“ kaltės. Dėl to ieškovas patyrė nuostolius ir turi teisę reikalauti iš laiduotojo lizingo bendrovę grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi, jei sutartys nebūtų nutrauktos. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas galėjo nepagrįstai praturtėti sudarius naujas lizingo sutartis dėl tų pačių automobilių, nes naujų sutarčių sudarymas nesietinas su ieškovo ir atsakovo civiliniais teisiniais santykiais.

Ieškovas, parduodamas turtą patyrė 5 395 Lt papildomas išlaidas, kurias sudaro atlyginimas už turto pirkimą - pardavimą. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 p. ir laidavimo sutarčių 13 p. klientas bei laiduotojas įsipareigojo atlyginti ieškovo nuostolius, visas sutarties nutraukimo bei kitas lizingo bendrovės išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu. Vadovaujantis CK 6.251 str. įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu, ieškovo reikalavimą atlyginti 5 395 Lt papildomas išlaidas tenkino, nes lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį ir šio pažeidimo lizingo gavėjui per protingą terminą nepašalinus, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą, pareikalauti grąžinti sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinį tenkino. Iš atsakovo priteisė ieškovo prašomas 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas E. S. prašo panaikinti 2012-12-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti. Skunde nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju netaikytinas LR CK 6.87 str. 1 d. ir 6.128 str. 3 d. numatytos pasekmės ir laiduotojas (apeliantas) turi visiškai įvykdyti prievolę. Sprendžiant klausimą dėl laidavimo pabaigos konkrečiu atveju, nurodė 2011-12-30 LAT nutartį (tuo metu naujausią), priimtą civilinėje byloje 3K-3-545/2011, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl laidavimo pabaigos pagal laidavimo sutartis, kuriose buvo nustatyta, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško kredito sutarčių įvykdymo. Kasacinis teismas nurodė, kad esant sutartinei nuostatai, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo (paskolos kreditoriui grąžinimo), išaiškino, kad „Bankroto bylos iškėlimas pagrindiniam, skolininkui modifikuoja jo prievoles kreditoriams. <«....»> pagal ĮBĮ 16 straipsnį, reglamentuojantį mokėjimo terminus, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę.<«...>>> . ĮBĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas lemia, kad, iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą, visi jo skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo akcesorinę, iš laidavimo sutarties kylančią prievolę. Esant terminuotam laidavimui, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas kreditoriui pareikšti reikalavimą laiduotojui skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Pagrindiniam skolininkui kreditorinis reikalavimas bankroto byloje net nebuvo pareikštas, o ieškinį laiduotojui pagal nurodytas laidavimo sutartis ieškovas pareiškė tik 2011-12-29, t. y. praėjus gerokai daugiau nei trims mėnesiams nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą pagrindiniam skolininkui - UAB „Verspas Baltic“ įsiteisėjimo dienos. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovo E. S., kaip laiduotojo, prievolės yra pasibaigusios. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nesivadovavo naujausia Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, nors turėjo ja vadovautis, siekiant laikytis su LAT vieningos pozicijos dėl LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 16 straipsnio taikymo.

Dėl pažeisto teisėtų lūkesčių principo

Remiantis LR CK 1.2 str., civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtu lūkesčiu, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Ieškovas reikalauja nuostolių iš apelianto remdamasis tarp ieškovo ir apelianto sudarytomis laidavimo sutartimis. Lizingo sutartys buvo nutrauktos dar 2009 m. balandžio mėn. 1 d., tačiau ieškovas net 2,5 metų nereikalavo nuostolių atlyginimo iš pagrindinio skolininko nei iki UAB „Verspas Baltic“ bankroto bylos iškėlimo, nei

pagrindinio skolininko lizingo gavėjo bankroto byloje, taip pagristai leisdamas skolininkui ir už jį laidavusiam atsakovui manyti, kad neturi reikalavimo teisės dėl nuostolių atlyginimo pagal nutrauktas lizingo sutartis. Atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas nepateikė kreditorinio reikalavimo UAB „Verspas Baltic“ bankroto byloje, taip pat daugiau nei du su puse metų nereiškė jokio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir laiduotojui, todėl pagrįstai manė, kad ieškovas nuostolio dėl lizingo sutarties nutraukimo nepatyrė. Ieškovo delsimas naudotis savo teisėmis ir teikti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pažeidė teisėtų lūkesčių principą, tuo sukeldamas LR CK 6.81 str. numatytas teisines pasekmes, t. y. laidavimo pabaigą. Ieškovas, nereiškęs reikalavimo apeliantui, kuomet ieškovas sužinojo apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Verspas Baltic“, savo neveikimu iš apelianto atėmė net ir teorinę galimybę išsiieškoti sumokėtas sumas iš bankrutuojančio skolininko, laiduotojui pareiškiant kreditorinį reikalavimą UAB „Verspas Baltic“.

Juridinio asmens likvidavimas reiškia jo pabaigą, todėl tokiu atveju baigiasi ir prievolė, kurios šalis (skolininkas) buvo šis juridinis asmuo. Kadangi įgyvendinus bankroto procedūrą ir likvidavus juridinį asmenį (skirtingai nei reorganizavimo atveju), jo teisės nėra perimamos, juridinio asmens teisės ir pareigos negali pereiti kitiems asmenims ir laikomos pasibaigusiomis. Pažymėjo, jog iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkė UAB „Verspas Baltic“ pagal lizingo sutartį Nr. LT 039703 baigė savo ūkinę komercinę veiklą ir iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2012 08 23, o šios įmonės teisių bei pareigų perėmėjų nėra, laiko, kad ir visos šio juridinio asmens prievolės baigėsi. Darė išvadą, jog pagrindinės prievolės pagal lizingo sutartį pasibaigimas lėmė ir atsakovo E. S. prievolių pagal laidavimo sutartis Nr. LT039703/L ir Nr. LT044884 pabaigą. Minėtas išvadas patvirtina ir LAT civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimai civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 dėl laiduotojo prievolės apimties, skolininkui iškėlus bankroto bylą. Atkreipė dėmesį, kad pirmos instancijos teismas į minėtą LAT civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimą nekreipė dėmesio, juo nesivadovavo, dėl to šioje sprendimo dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nuostolių iš turto pardavimo

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-19 sprendime argumentavo, kad apeliantas neįrodė, jog turtas buvo parduotas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, todėl nuostolių sumą, iš viso 14004,30 Lt priteisė iš apelianto. Su tokia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išsakyta pozicija nesutinka. Mano, kad konkrečiu atveju, sprendimą priėmęs teismas nesigilino į pateiktus įrodymus, paviršutiniškai juos įvertino, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Visų pirma, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas net nebandė parduoti turto už likutinę turto vertę. Vien išsakyta teismo pozicija, jog ieškovas yra suinteresuotas parduoti turtą kuo didesne kaina nepaneigia aplinkybės, kad ieškovas visiškai nesistengė parduoti turto bent jau už jo likutinę vertę. Ieškovui buvo žinoma, kad bet kokiu atveju nuostolius turės padengti E. S. ir bet kokiu atveju ieškovas nuostolių nepatirs. Manytina, kad ieškovo elgesys šioje situacijoje pažeidė ne tik sąžiningumo principus bet ir teisingumo principą, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkė teismas į tai neatsižvelgė.

Antra, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nesigilino į byloje pateiktus įrodymus, juos vertino paviršutiniškai, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje. Pirmos instancijos teismas, vertindamas pateiktą transporto priemonių turto rinkos nustatymo ekspertizės aktą civilinėje byloje Nr.2-1274-466/2012, neatsižvelgė į esminius bylai ekspertizės akto trūkumus, dėl kurių ekspertas ir nustatė mažesnę nei reali automobilių kaina. Teismo ekspertas, nustatydamas automobilių vertę ir lygindamas ginčo automobilių pardavimo kainas su VĮ „Regitra“ turimais duomenimis apie parduotų automobilių kainas, neįvertino aplinkybės, kad automobilių kainos VĮ „Regitra“ pateiktoje lentelėje nurodytos be PVM mokesčio, tuo tarpu ekspertas, nustatydamas vidutinę parduotų automobilių kainą vadovavosi šiomis kainomis kaip galutinėmis, t. y. su į kainą įskaičiuotu PVM mokesčiu. Dėl tokių akivaizdžių klaidų, eksperto paskaičiuota automobilių kainos paklaida realiai gavosi daug didesnė nei 5 procentai. Ekspertas, nustatydamas parduotų ginčo automobilių kainas vadovavosi automobilių, kurie nebuvo identiški ginčo automobiliams, kainomis (buvo lyginami prastesnės komplektacijos automobiliai). Pažymėjo, kad iš VĮ „Regitra“ pateiktų duomenų negalima nustatyti kokios komplektacijos automobiliai buvo parduodami, todėl nustatinėjant ginčo automobilių kainą, VĮ „Regitra“ duomenimis nebuvo galima vadovautis. Be to, VĮ „Regitra“ pateiktų duomenų teisingumo bei jų atitikimo realybei niekas netikrina, mano, kad tokiais duomenimis nebuvo galima vadovautis.

Teismo sprendime (nutartyje) turi būti išdėstytos visų įrodymų analizės pagrindu padarytos išvados apie tai, ar reikšmingos bylai aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) yra nustatytos ar nenustatytos. Apeliantas pirmos instancijos vykusio posėdžio metu iškėlė aukščiau paminėtus klausimus dėl ekspertizės, taip pat prašė iškviesti apklausti ekspertą dėl kilusių klausimų, tačiau teismas apelianto prašymo nepalaikė, pateiktų argumentų dėl ekspertizės netikslumo nevertino. Be to, priimdamas ginčijamą sprendimą, dalyje dėl netinkamai atliktos ekspertizės, nepasisakė, neįsigilino į bylos aplinkybes ir iš esmės nesiaiškino, ar ekspertizė buvo atlikta tinkamai.

Dėl palūkanų

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl palūkanų priteisimo už visą pagal įmokų grafikus likusį laikotarpį, atmetė apelianto argumentus konkrečiu klausimu, bei nepagrįstai ieškovo argumentus pripažino tinkamais. Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą neįvertino aplinkybės, kad ieškovas, perleidęs automobilius tretiesiems asmenims gavo finansinės naudos, nekreipė dėmesio į apelianto argumentus dėl mažintinos palūkanų įmokų sumos Lizingo davėjui, perleidus BUAB „Verspas Baltic“ valdytas transporto priemones kitiems asmenims. Kadangi ieškovas lizingo gavėjo valdytus automobilius perleido tretiesiems asmenims lizingo sutarčių pagrindu, tai ieškovas turi mažinti savo reikalavimą ne tik dėl perleistų automobilių kainos, tačiau ir dėl tų pačių automobilių naujai sudarytų lizingo sutarčių pagrindu mokėtinų palūkanų dydžio. Pagal naujai sudarytas lizingo sutartis dėl tų pačių ginčo automobilių, ieškovas gavo papildomai 7986,90 Lt pajamų. Atsižvelgiant į lizingo sutarties esmę, lizingo gavėjui UAB „Verspas Baltic“ tinkamai įvykdžius lizingo sutartis ir sumokėjus visas įmokas ir palūkanas pagal prie sutarčių pridėtus įmokų grafikus, BUAB „Verspas Baltic“ būtų įgijusi nuosavybės teises į automobilius Volksvvagen Passat ir Volkswagen Sharan ir tokiu būdu UAB „Swedbank lizingas“ netektų galimybės disponuoti minėtomis transporto priemonėmis. Tuo tarpu nutraukus lizingo sutartis, ieškovas naudojosi savo kaip savininko teise perleisti automobilių valdymo ir naudojimo teises tretiesiems asmenims lizingo sutarčių pagrindu, kas garantuoja ieškovui net tik automobilių kainos gavimą, tačiau ir palūkanas pagal naujai sudarytas lizingo Sutartis. Ieškovui reikalaujant iš atsakovo ne tik nuostolio iš automobilio pardavimo ir visų nesumokėtų palūkanų, tačiau gaunant pajamas kas mėnesį iš tų pačių automobilių pagal naujai sudarytas lizingo sutartis, Lizingo davėjas atsiduria net geresnėje padėtyje, nei būtų buvęs, jei lizingo gavėjas BUAB „Verspas Baltic“ būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartis. Juk tinkamo UAB „Verspas Baltic“ lizingo sutarčių įvykdymo atveju UAB „Swedbank lizingas“ gautų tik įmokas ir palūkanas pagal mokėjimų grafikus, tačiau būtų netekęs galimybės disponuoti lizingo objektais ir sudaryti sandorius dėl tų pačių automobilių, iš kurių gautų dar ir piniginę naudą (palūkanas). Mano, kad teismas visiškai neargumentuotai atsisakė vertinti paminėtas aplinkybes, neargumentuotai atsisakė atimti iš prašomos priteisti palūkanų sumos gautinas pajamas iš trečiųjų asmenų, dėl ko buvo priimtas akivaizdžiai neteisėtas sprendimas.

Ieškovas „Swedbank lizingas“ su pareikštu Skundu nesutiko. Nurodė, kad sprendimas priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismui visapusiškai ir objektyviai ištyrus visas bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas.

1.1. Šioje civilinėje byloje Atsakovo (laiduotojo) atsakomybės ribas nustato 2006 10 04 laidavimo sutarties Nr. LT039703/L ir 2007 02 01 laidavimo sutarties Nr. LT044884/L 3, 4, 11 punktai. Laidavimo sutarčių 4 punkte nurodyta, kad laiduotojas už klientą atsako lizingo bendrovei visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir klientas. O laidavimo sutarčių 11 punktas nustato, kad lizingo bendrovei nutraukus 2006 10 04 lizingo sutartį Nr. LT039703 ir 2007 02 01 lizingo sutartį Nr. LT044884 su klientu, laiduotojas privalo apmokėti kliento įsiskolinimus, delspinigius, sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartis bei įvykdyti kitus kliento įsipareigojimus pagal lizingo sutartis. Nagrinėjamos bylos atveju už verslo subjektui - klientui suteikiamą kreditą laidavo direktorius ir pagrindinis akcininkas E. S.. Laidavimo sutartimis buvo siekiama užtikrinti lizingo davėją - ieškovą, kad suteikta paskola bus grąžinta, Atsakovas įrodė savo tikėjimą verslu, bei, kad ateityje nereikės reikalauti atitinkamų nuostolių atlyginimo iš pastarojo, kadangi paties vadovaujama įmonė tinkamai mokės lizingo sutarčių įmokas pagal įmokų grafikus ir vykdys kitus sutartinius įsipareigojimus. Lizingo bendrovė yra finansų įstaiga, todėl vienas jos tikslų - pelno siekimas teikiant finansines paslaugas. Tais atvejais, kai pagrindinė prievolė yra neįvykdoma, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Atsakovas laidavimo sutartis sudarė laisva valia, niekieno neverčiamas. Laiduotojas privalo vykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus laidavimo sutartimis, t. y. įvykdyti neįvykdytas kliento UAB „Verspas Baltic“ prievoles pagal lizingo sutartis.

1.2. Lizingo sutartys buvo nutrauktos 2009 04 01 (2009 04 01 pranešimas Nr. 01-30-3917), t. y. prieš 21 mėnesį iki UAB „Verspas Baltic“ bankroto bylos iškėlimo (Klaipėdos apygardos teismo 2010 12 29 nutartis), t. y. ne dėl UAB „Verspas Baltic“ bankroto bylos iškėlimo, bet dėl netinkamo lizingo sutarčių vykdymo. Taigi, nuo lizingo sutarčių nutraukimo (2010 04 01), Atsakovui atsirado prievolė atlyginti Ieškovui tokio dydžio nuostolius, kurie grąžintų kreditorių į tokią padėtį, kokia būtų buvusi jeigu UAB „Verspas Baltic“ būtų tinkamai vykdžiusi lizingo sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 08 28 nutartis civ. b. Nr. 2-1032/2012). Bankroto bylos UAB „Verspas Baltic“ iškėlimas ir šios įmonės skolų mokėjimo terminų nustatymas vadovaujantis ĮBĮ 16 str. nuostatomis, lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartis pasibaigimo neįtakoja (Vilniaus apygardos teismo 2012 11 13 sprendimas, civ. b. Nr. 2-13739-553/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012 11 13 nutartis, civ. b. Nr. 2A-3008-656/2012). Pasibaigę skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės pabaigos, kadangi CK 6.123 str. 1 d. numato, kad „Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma“, todėl „Swedbank lizingas“, UAB turi pagrįstą ir teisėtą reikalavimo teisę, kol prievolės, kylančios iš lizingo sutarčių nėra tinkamai įvykdytos. Bankroto bylos iškėlimas UAB „Verspas Baltic“ neįtakoja ir negali įtakoti sudarytų laidavimo sutarčių galiojimo, t. y. iškėlus bankroto bylą, Atsakovo sudarytų su ieškovu laidavimo sutarčių galiojimas nesikeičia.

1.3. Atsakovo reikalavimas taikyti CK 6.88 str. 1 d. ir tuo pagrindu ieškinį atmesti yra nepagrįstas. CK 6.88 straipsnis nustato, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminų, nurodo, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 str. ir 6.89 str. nurodytus terminus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje nurodė, kad „<...> pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pagrindai. CK nedraudžia šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 str. 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyse nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas <...>. Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 str. 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą“. Tad kasacinio teismo pozicija yra akivaizdi - šalys gali susitarti netaikyti CK 6.88 str. nustatyto laidavimo sutarčių pabaigos termino ir, kad laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės priklausančios) prievolės pobūdį. Analogiškos pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikėsi ir priimdamas 2012 m. birželio 8 d. nutartį Nr. 3K-3-285/2012, 2009 m. liepos 27 d. nutartį Nr. 3K-3-261/2009; 2009 m. gegužės 18 d. nutartį Nr. 3K-7-229/2009). Laidavimo sutartimis Atsakovas laidavo už UAB „Verspas Baltic“ ir įsipareigojo atsakyti „Swedbank lizingas“, UAB visu savo turtu, jeigu UAB „Verspas Baltic“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys visas ar dalį prievolių pagal lizingo sutartis. Laidavimo sutarčių 21 p. numatyta, kad laidavimo sutartis pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia laidavimu užtikrinta prievolė pagal lizingo sutarti. CK 6.123 str. 1 d. numato, kad „prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma“. Pagal bylos faktines aplinkybes akivaizdu, kad prievolės pagal lizingo sutartis nėra įvykdytos tinkamai (ir visiškai), taigi, ir laidavimas galios tol, kol lizingo bendrovei bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartis, t. y. sumokėtas debitorinis įsiskolinimas, atlyginti pardavus ginčo turtą patirti nuostoliai, papildomos išlaidos ir sumokėtos palūkanų įmokos. Šis susitarimas nepažeidžia CK nuostatų, yra teisėtas ir sukuria sutarties šalims atitinkamas teises ir pareigas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartis N r. 2A-315/2011). Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 aiškiai nurodė, jog atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo pagrindinė funkcija yra užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje, ir siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 str. dėl laidavimo civilinių teisinių santykių kvalifikacijos pasisakė bendrai, o ne nagrinėtos bylos kontekste. Tą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011, kurioje pažymėta, jog „nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti CK 6.88 straipsnio taikymo išaiškinimai nebuvo siejami su konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje konstatavo, kad laidavimo teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, tačiau pasisakė dėl laidavimo civilinių teisinių santykių atsižvelgdama į kasacinio teismo pagrindinę funkciją užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga“. Vadovaujantis aukščiau išdėstyta kasacinio teismo praktika, o taip pat ta aplinkybe, kad nėra ginčijamos laidavimo sutarčių nuostatos (vadinasi, jos yra galiojančios ir sukuria šalims įstatymo galią), pasakytina, kad nagrinėjamu atveju laidavimo sutartys galioja iki visiško prievolės pagal Lizingo sutarties įvykdymo ir CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas, todėl Atsakovui tenka pareiga įvykdyti prievolę pagal lizingo sutartis.

1.4. CK 6.89 str. 1 dalyje numatyta, kad kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Lizingo sutartyse yra aiškiai nurodyti lizingo gavėjo prievolių įvykdymo (lizingo įmokų sumokėjimo) terminai, todėl akivaizdu, minėta teisės norma šiuo atveju negali būti taikoma ir prievolės pagal lizingo sutartis apeliantui nėra pasibaigusios (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 2A-3008-656/2012). Iš sutarties matyti, kad laidavimo prievolė nėra apribota tam tikru naikinamuoju terminu, laidavimo prievolės galiojimas yra tiesiogiai susijęs su užtikrintos prievolės galiojimu. Vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų yra jos įvykdymas (CK 6.123 str.). Tai, kad laidavimo sutartyse šalys susitarė, jog prievolių pabaiga nepriklauso nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks, patvirtina, kad šalys prievolių pasibaigimą siejo su visišku prievolės įvykdymu.

1.5. Pasakytina, kad juridinis asmuo laikomas likviduotu nuo jo išregistravimo iš JAR (CK 2.95 str. 3 d.). UAB „Verspas Baltic“ 2012 08 23 išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Todėl iki to momento juridinio asmens prievolės, jeigu nėra pasibaigusios kitais pagrindais, egzistuoja, ieškovas ieškinį teisme pateikė iki UAB „Verspas Baltic“ išregistravimo iš JAR, t.y. 2011 12 29, todėl Atsakovui kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas UAB „Verspas Baltic“ prievoles pagal lizingo sutartis. Analogiška pozicija buvo nagrinėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 06 08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012.

1.6. CK 6.81 str. 1 dalyje numatyta, jog „kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (...)“. Taigi Ieškovas, naudodamasis jam suteiktomis teisėmis, gali pareikšti ieškinį dėl neįvykdytų prievolių tiek skolininkui (lizingo gavėjui UAB „Verspas Baltic“), tiek ir laiduotojui (Atsakovui), tiek visiems kartu, tiek skyrium (CK 6.6. str. 4 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 11 08 nutartis civ. b. Nr. 2-1382/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 12 29 nutarimas Nr. 3K-P-537/2011). UAB „Verspas Baltic“ bankroto byloje kreditorinio reikalavimo pareiškimas jokiais būdais nereiškia reikalavimo patenkinimo. „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas būtų įtrauktas į trečios eilės kreditorių sąrašą ir būtų tenkinamas tik tuo atveju, jei patenkinus pirmų dviejų eilių kreditorių reikalavimus bus likę turto. Praktikoje trečios eilės reikalavimai niekuomet nebūna patenkinti, todėl ieškovas pasinaudotojo CK 6.6 str. ir 6.81 str. įvardinta galimybe reikšti ieškinį tik laiduotojui.

2. Dėl reikalavimo atlyginti palūkanų įmokas.

2.1. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Nuo sutarties sudarymo momento sutartis jos šalims įgyja įstatymo galią - prisiimtus įsipareigojimus jos turi vykdyti tinkamai (CK 6.189 str. 1 d). Lizingo sutarčių 11 str. nurodyta, kada sutartis gali pasibaigti lizingo bendrovei vienašaliai nutraukus sutartį, esant esminiam sutarties pažeidimui. Sutarties 11.2.3 p. aiškiai nurodoma, kad klientui iš esmės pažeidus Sutartį, lizingo bendrovė turi teisę „nutraukti Sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti Lizingo bendrovei turtą, bei tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu Klientas būtų tinkamai įvykdęs Sutartį“. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 6.574 str., kuriame numatyta, kad „<...> Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį“. Taigi, šalys aiškiai išreiškė savo valią, jog nuostolių atlyginimo sumokėjimas, yra siejamas būtent su Ieškovo vienašaliu lizingo sutarčių nutraukimu. Kitaip tariant, minėtose lizingo sutarčių sąlygose šalys įtvirtino lizingo davėjo teisę savo nuožiūra vienašaliai nutraukti sutartį ir atitinkamai reikalauti nuostolių atlyginimo. Pažymėjo tai, jog toks lizingo sutarčių sąlygų aiškinimas nepaneigia kreditoriaus (lizingo davėjo) teisės reikalauti atlyginti realius nuostolius, jo patirtus dėl lizingo sutarčių nutraukimo (CK 6.574 str.)

Teismų praktikoje pripažįstama nukentėjusios sąžiningos šalies teisė tiek į tiesioginių, tiek į netiesioginių nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 17 d.). Nukentėjusiai sąžiningai šaliai gali būti atlyginami tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek ir netiesioginiai nuostoliai, t. y. negautos pajamos, kurias asmuo (šalis) būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-440/2001, yra nurodęs, jog „<...> ieškovas, <...> nutraukęs su atsakovu sudarytą lizingo sutartį, turi teisę ne tik į lizingo objekto grąžinimą, bet ir teisę CK 227 straipsnio pagrindu reikalauti išieškoti iš atsakovo, kaip lizingo gavėjo, sutartimi nustatytų nesumokėtų periodinių įmokų ir priskaičiuotų delspinigių sumas, t. y. išieškoti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi atsakovui, kaip lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžius sutartimis <...> prisiimtus įsipareigojimus“. Be to, 2012 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą pasisakė, jog Jeigu finansinis lizingas nutraukiamas dar nepasibaigus nustatytam lizingo laikotarpiui, lizingo davėjas turi teisę į investuotų lėšų kompensaciją, kad galėtų atgauti negrąžintas kapitalo investicijas ir kitas išlaidas bei pelną, nesvarbu, ar lizingo sutarties terminas buvo nutrauktas lizingo gavėjo pageidavimu, ar dėl to, kad lizingo gavėjas neįvykdė įsipareigojimų. Tokią išvadą suponuoja CK 6.574 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios lizingo sutarties nutraukimo padarinius.<...> Laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį. Tai patvirtina ir CK 6.574 straipsnio formuluotė, jog „lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį“. Taigi, visais atvejais lizingo gavėjas, prisiėmęs sutarties sudarymo riziką, atsako tik pagal tos sutarties apibrėžtas ribas“. Šioje civilinėje byloje sprendžiant dėl nukentėjusios sutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už pažeistą teisę, esminę reikšmę turi šalies, pažeidusios lizingo sutartis, veiksmai sąžiningumo požiūriu. Klientui per 14 dienų nepadengus skolos po įspėjimo apie esamą 33 dienų 6 674,71 Lt dydžio įsiskolinimą pagal lizingo sutartis išsiuntimo (2009 02 18 „Swedbank lizingas“, UAB pretenzija Nr. 01-20-17582 „Dėl įsiskolinimo „Swedbank lizingas“, UAB“) Ieškovas 2009 01 01 pranešimu dėl vienašališko sutarčių nutraukimo Nr. 01-30-3917 nutraukė lizingo sutartis ir informavo apie esantį 76 dienų 10 369,12 Lt dydžio įsiskolinimą bei įpareigojo grąžinti ginčo turtą iki 2009 04 08. Klientas minėtu pranešimu buvo informuotas apie tai, kad pastarajam reikės padengti visus nuostolius, susijusius su Sutarties nutraukimu. Klientas jokia forma nesureagavo į lizingo sutarčių nutraukimą. Akivaizdu, kad klientas nesielgė taip rūpestingai ir nepasistengė tiek, kiek reikėjo, kad lizingo sutartys nebūtų nutrauktos ar jų galiojimas būtų atstatytas. Taigi, visos įvardintos aplinkybės sudaro pagrindą Atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Lizingo sutartis yra vienas iš finansavimo būdų, kuomet lizingo bendrovė finansuoja kliento pasirinktą investicinį sprendimą. Būtent dėl to, kad lizingo gavėjas neturi pakankamai finansinių lėšų ir jam reikia individualių investicijų, yra sudaromas lizingo sandoris. Sutarčių dalykai iš trečiųjų asmenų įgyjami klientų naudai ir klientų interesais, t. y. lizingo davėjas, kaip finansuotojas, nuosavybės teise įgyja daiktą, kurį iš anksto iš pardavėjo (ar gamintojo) pasirenka lizingo gavėjas, o po to, vykdydamas lizingo sutartį, lizingo davėjas tą daiktą perduoda lizingo gavėjui, kad šis galėtų jį valdyti ir juo naudotis.

2.2. Savo prigimtimi lizingo sutartis yra nuomos sutartis, pagal kurią lizingo davėjas suteikia lizingo gavėjui daiktą (lizingo dalyką) valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. Pagal bylos duomenis Sutartis buvo nutraukta dėl to, jog Atsakovas iš esmės pažeidė Sutartį - nesumokėjo pagal Sutarties įmokų grafiką mokėtinų įmokų ir delspinigių. Nutraukęs Sutartį lizingo davėjas turėjo teisę reikalauti grąžinti jos pagrindu valdytą ir nuomotą turtą. Nagrinėjamu atveju Ieškovas visą su Atsakovu sudarytos Sutarties galiojimo laikotarpį buvo teisėtas ginčo turto savininkas, t. y. turėjo jo nuosavybės teisę (Sutarties 6.1 punktas), Ieškovui nutraukus Sutartį dėl esminio Atsakovo Sutarties pažeidimo laiku nemokant įmokų, jos neprarado. Visi lizingo davėjo (Ieškovo) atlikti veiksmai atitiko sudarytos Sutarties sąlygas bei teisės normas, reglamentuojančias lizingo teisinius santykius. Sutarties pažeidimo faktas atitinkamai ir lėmė vėlesnį Ieškovo elgesį pagal Sutartį. Šiuo atveju Ieškovas turėjo sutartinę teisę nutraukti Sutartį, o vėliau tinkamai įgyvendino savo teises atsiimti jam nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą, Pagal Sutarties sąlygas, nutraukus Sutartį, visi iki Sutarties nutraukimo, vykdant šią Sutartį kliento lizingo davėjui sumokėti mokėjimai klientui nėra grąžinami, o Sutarties dalyko - ginčo turto nuosavybės teisė lieka Ieškovui, nes Atsakovas tinkamai neįvykdė Sutarties sąlygų.

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2A-524/2009, pažymėta, jog <...> lizingo sutartis savo prigimtimi yra nuomos sutartis <...>. <...> ir pagal nuomos instituto esmę, ir pagal aptariamos lizingo sutarties sąlygas atsakovas privalo sumokėti lizingo davėjui už lizingo dalyko naudojimą, nes būtent visų įmokų sumokėjimas grąžina lizingo davėją į tokią padėtį, kurioje šis būtų, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį, t. y. tinkamai mokėjęs visas įmokas. Sąlyga, jog sumokėjus visą Sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 str. 1 d.), yra papildoma nuomos sutarties sąlyga, skirianti finansinę nuomą nuo kitų nuomos rūšių. Tiek pagal įstatymo nuostatas (CK 6.574 str.), tiek ir pagal aptariamos Sutarties sąlygas, lizingo gavėjui nemokant sulygtų įmokų, Sutartis nutraukiama, o lizingo dalykas grąžinamas lizingo davėjui.

Lietuvos teismų praktika ir sutarčių teisės doktrina išskiria dvi palūkanų funkcijas - mokėjimo funkciją ir kompensavimo funkciją. Šioje civilinėje byloje mokėjimo funkciją atlieka Sutartyje nustatytos palūkanos, mokamos kaip atlyginimas (pajamos) už naudojimąsi suteikto finansavimo suma, kurios skaičiuojamos nuo paskolos suteikimo dienos iki visiško jos grąžinimo (CK 6.872 str. 1 ir 2 d.). Palūkanos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2003). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais, kitaip tariant Ieškovas, palūkanų pagrindu gauna pajamas, o negaudamas minėtų pajamų patiria netiesioginius nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nustatinėjant negautas pajamas turi būti taikomas realumo kriterijus: kreditorius, reikšdamas reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad galimybė gauti pajamas buvo reali, bet pajamų netekta dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-62/2008; 2009 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikinė unitarinė įmonė „Gamybinis susivienijimas „Belaruskalij“, bylos Nr. 3K-3-273/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 išaiškinta, kad turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda.

Nagrinėjamoje byloje klientui nepažeidus esminės lizingo sutarčių sąlygos (įmokų mokėjimo), jos ir toliau būtų vykdomos, ir Ieškovas būtų gavęs lizingo sutartimis nustatytas palūkanas. Dėl kliento kaltės nutraukus lizingo sutartis, Ieškovas neteko galimybės gauti pelno, todėl yra pagrindo, reikalauti negautų pajamų dydžio, priteistino iš Atsakovo. Šiuo atveju Ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog klientas lizingo sutarčių sąlygas vykdys visą jos terminą, dėl ko Ieškovas gaus su lizingo santykiais susijusias pajamas. Šiuo atveju tarp kliento veiksmų ir tarp Ieškovo patirtų netiesioginių nuostolių yra priežastinis ryšys, nes Ieškovas šių nuostolių nebūtų patyręs, jei klientas būtų tinkamai vykdęs Sutartį. Vadinasi, „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas padengti palūkanų įmokas po lizingo sutarčių nutraukimo iki lizingo sutarčių pabaigos reiškia lizingo bendrovės grąžinimą į tokią padėtį. Lizingo bendrovės reikalaujamos sumokėti palūkanų įmokos po lizingo sutarčių nutraukimo iki lizingo sutarčių pabaigos yra lizingo bendrovės žala, negautos pajamos, kurias „Swedbank lizingas“, UAB būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atlyginami turi būti ne tik tie nuostoliai, kurie buvo aiškūs prievolės pažeidimo momentu, bet ir visi vėliau paaiškėję nuostoliai.

Taigi, lizingo santykiuose palūkanos mokamos kaip atlyginimas (pajamos) už naudojimąsi suteikto finansavimo suma. Todėl lizingo sutarčių atveju palūkanų įmokos negali būti priteisiamos tik už laikotarpį, kurį lizingo gavėjas naudojasi lizingo sutarties objektu, kadangi palūkanų įmokos pagal lizingo sutartis nėra nuomos mokestis už naudojimąsi turtu. Kitaip tariant, Ieškovas, palūkanų pagrindu gauna pajamas už tai, kad prisiima riziką dėl kliento investicinio sprendimo įgyvendinimo, o negaudamas minėtų pajamų patiria netiesioginius nuostolius.

2.3. Lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą. Toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos. O lizingo gavėjo interesas yra įsigyti verslui reikalingą daiktą, šį daiktą valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų. Iš CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lizingo sutarties sampratos akivaizdu ir lizingo gavėjui iš anksto yra žinoma, kad nuosavybės teisę į daiktą jis įgis tik sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartimi nenumatyta ko kita. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012). Palūkanas po Sutarties nutraukimo ieškovas pagrindė lizingo sutarčių įmokų grafikais. Taip pat Ieškovas, pateikė Palūkanų lentelę. Taigi, akivaizdu, kad pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių prašomų priteisti netiesioginių nuostolių (palūkanų) dydį, sudarančių 12 665,98 Lt. Atkreipė dėmesį, kad naujiesiems lizingo gavėjams, įvertinus jų finansinę padėtį, buvo suteikta finansavimo suma, už kurią pastarieji įsigijo ginčo turtą. Aplinkybė, kad naujieji lizingo gavėjai norėjo įsigyti būtent UAB „Verspas Baltic“ valdytą ir naudotą turtą yra naujųjų lizingo gavėjų teisė, nes tik pastarieji susiranda norimą įsigyti turtą, o jau lizingo bendrovė savo ruožtu teikia finansavimą kliento norimam turtui įsigyti.

3. Dėl nuostolių iš turto pardavimo.

3.1. Informuoja, kad ginčo turtas buvo grąžintas 2009 05 07, po 1 mėnesio kuomet buvo nutrauktos lizingo sutartys (2009 04 01). Vadinasi UAB „Verspas Baltic“ dar mėnesį laiko naudojosi ginčo turtu, nemokėdamas jokių nuomos ar kitų įmokų lizingo bendrovei, tuo pažeisdama pastarosios teises ir dar labiau dėvėdama ginčo turtą. Be to, jau nebeturėdamas teisinio pagrindo naudoti ir valdyti turtą, Atsakovas nebeturėjo pareigos ir apdrausti turto, ir dėl to turtas galėjo būti sunaikintas ne dėl pastarojo, o dėl trečiųjų asmenų kaltės. Ginčo turto atžvilgiu UAB „Verspas Baltic“ turėjo tik tokias teises, kurios buvo aiškiai įvardintos ginčo lizingo sutartyse, t.y. ginčo turtą valdyti ir juo naudotis. Dėl esminio pažeidimo nutraukus ginčo lizingo sutartis (lizingo sutarčių 11.1.1 p.), UAB „Verspas Baltic“ neteko visų turėtų teisių į ginčo turtą, t.y. 2009 04 01 pasibaigė ginčo turto valdymo ir naudojimosi teisinis pagrindas. Taigi, UAB „Verspas Baltic“ neteko teisės valdyti ir naudotis ginčo turtu, o Ieškovas įgijo teisę reikalauti ginčo turtą grąžinti, tai jis įpareigojo UAB „Verspas Baltic“ atlikti iki 2009 04 08, kaip matyti, pagrindinis skolininkas ginčo turtą grąžino vėliau.

3.2. Pažymėjo, kad Atsakovo iniciatyva buvo atlikta ginčo turto, t. y. automobilio Volkswagen Paesat ir automobilio Volkswagen Sharan ekspertizė. Teismo ekspertas nustatė, kad turto l paskaičiuota rinkos vertė 2009 05 29 buvo 44 500,00 Lt su PVM, t. y. 37 395,00 Lt be PVM. Tuo tarpu Ieškovas turtą pardavė už 52 900,00 su PVM, t. y. 43 697,48 Lt be PVM. Vadinasi, Ieškovas turtą pardavė 8 400,00 Lt brangiau negu nustatė jo kainą turto ekspertas. Teismo ekspertas taip pat nustatė, kad turto 2 paskaičiuota rinkos vertė 2009 07 24 buvo 56 000,00 Lt su PVM, t. y. 47 058,82 Lt be PVM. Tuo tarpu Ieškovas turtą 2 pardavė už 55 000,00 su PVM, t. y. 46 218,50 Lt be PVM. Vadinasi, Ieškovas turtą 2 pardavė artima teismo eksperto nustatyta kaina, juolab, kad pats turto ekspertas nurodė, kad rinkos vertės nustatymo paklaida dėl turto 2, kadangi jis nebuvo apžiūrėtas siekia +1-2 800,00 Lt.

3.3. Pasakytina tai, kad lizingo sutartimis lizingo bendrovė ir klientas UAB „Verspas Baltic“ aiškiai susitarė dėl lizingo sutarčių nutraukimo teisinių pasekmių. Tokios lizingo sutarčių sąlygos lizingo gavėjui buvo priimtinos, o sudarydamas jas, lizingo gavėjas prisiėmė riziką, jog netinkamo jų vykdymo atveju kils joje nustatytos pasekmės. Įvertinus ir verslo logiką abejotina, ar Ieškovas būtų suinteresuotas atsisakyti potencialaus ir patrauklaus pasiūlymo, kadangi neturi jokių garantijų, kad pagrindinis skolininkas realiai padengs atsiradusių nuostolių skirtumą, o pardavus atsiimtą ir lizinguotą turtą per maža kaina, Ieškovo nuostolis tik didėtų. Ieškovas, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, neturi jokio tikslo kaip įmanomai pigiau parduoti iš skolininkų atsiimtą turtą, nes nėra garantuotas, kad su finansiniais sunkumais susidūręs skolininkas vėliau grąžins patirtą nuostolį iš turto pardavimo, tačiau šio ginčo atveju tiek pagrindinis skolininkas, tiek Atsakovas visiškai nesirūpino ginčo turto pardavimu, visiškai išjungdami save iš turto realizavimo proceso, juolab, kad tiek UAB „Verspas Baltic“ 2009 04 01 pranešimu buvo informuotas apie tai, kad privalės padengti nuostolius, susijusius su sutarčių nutraukimu, tiek Atsakovas 2009 05 19 pranešimu buvo apie tai informuotas.

3.4. Nepagrįstu laikytinas Atsakovo argumentas, kad Ieškovas greitai pardavė ginčo turtą. Informuojame, kad turtas buvo realizuotas per 1 mėnesį nuo jo atsiėmimo, turtas 2 - per 2 mėnesius, toks laiko tarpas yra pakankamas surasti ginčo turtui pirkėją, ir siekdamas toliau nedidinti nuostolių dėl ginčo turto nuvertėjimo bei siekiant nedidinti nuostolių dėl saugojimo mokesčio, mokėtino partneriams, Ieškovas pardavė ginčo turtą jį panorusiems įsigyti asmenims. Ginčo turtą pardavinėjo UAB „BRC“. Akivaizdu, kad šis pardavėjas, gaudamas už ginčo turto pardavimą komisinį mokestį, buvo suinteresuotas turtą parduoti kaip įmanoma didesne kaina, kadangi nuo turto pardavimo kainos priklausė ir jo gaunamas komisinis mokestis.

3.5. Pažymėjo, kad Atsakovai taip pat galėjo ieškoti turto pirkėjo ir tokiu būdu išvengti nuostolio iš turto pardavimo, kadangi prieš parduodant ginčo turtą tretiesiems asmenims, ginčo turtą Ieškovas pranešimu apie lizingo sutarčių nutraukimo informavo apie privalomą nuostolių atlyginimą. Klientui bei Atsakovui visiškai iliuminavus save iš turto pardavimo proceso ir atsisakius įsigyti turtą, jis buvo parduotas tretiesiems asmenims. „Swedbank lizingas“, UAB ėmėsi visų veiksmų, kad ginčo turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą. Turtas buvo saugomas ir pardavinėjamas partnerių aikštelėse, tad jis buvo viešai prieinamas visiems potencialiems pirkėjams. Turto pardavimo skelbimai buvo patalpinti interneto svetainėse. Lizingo bendrovė neturi galimybės pateikti išrašų iš minėtų internetinių svetainių apie skelbimų patalpinimą, kadangi turto pardavimo laikotarpio skelbimai nėra saugomi minėtų internetinių svetainių duomenų bazėse (archyvuose). Vargu, ar lizingo bendrovė yra suinteresuota parduoti turtą už jo neišpirktą (likutinę) vertę, kadangi neturi jokių garantijų, kad nuostolį, atsiradusį iš turto pardavimo padengs klientas ir/ar laiduotojas. Su kainų mažėjimu neišvengiamai susidūrė ne tik Ieškovas, bet ir visi tuo metu rinkoje veikusieji pardavėjai. Turto nusidėvėjimas, ekonominė situacija rinkoje, specifiškumas, svyravimai rinkoje, defektai, ir pan., įtakojo ginčo turto kainos pasikeitimus rinkoje, kurių lizingo bendrovė negalėjo įtakoti, todėl ir turto tretieji asmenys nepanoro pirkti už neišpirktą (likutinę) turto vertę. Darant analogiją su CPK nustatyta varžytinių vykdymo ar turto pardavimo per prekybos įmonę tvarka (CPK 718, 722, 726, 727 str.) taip pat nėra pagrindo išvadai, kad realizuojamas turtas bus parduotas už atliktu vertinimu nustatytą rinkos kainą, kadangi pagal minėtas CPK normas turto pardavimo kaina gali sudaryti 60 proc. rinkos vertės. Kiekvienu turto realizavimo atveju skolininkui kyla pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu buvo galima tą turtą realizuoti, ir kadangi šioje civilinėje byloje Atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie turto realizavimo kainą, todėl kreditoriaus patirti nuostoliai dėl turto pardavimo, turi būti visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).

3.6. Klientas nevykdė savo įsipareigojimų pagal lizingo sutartis - nemokėjo sutartinių įmokų, dėl ko susidarė įsiskolinimas ir lizingo bendrovė buvo priversta nutraukti lizingo sutartis, vienašališkas lizingo sutarčių nutraukimas neginčijamas, todėl darė išvadą, kad sutartys pagrįstai nutrauktos esant skolininko kaltei, todėl Atsakovui kyla turtinė prievolė atlyginti lizingo davėjo dėl lizingo sutarčių nutraukimo patirtus nuostolius. Nutraukus lizingo sutartis, lizingo bendrovė turi teisę reikalauti atlyginti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartis. Nuostolis yra apskaičiuojamas iš likutinės (neišpirktos) vertės atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas, taigi, nuostolį Ieškovas pagrindė pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo apskaičiavimo, lizingo sutarčių įmokų grafikais, pirkimo - pardavimo sutartimis, sudarytomis su trečiaisiais asmenimis, perdavimo priėmimo aktais, pasiūlymais, išvadomis dėl ginčo turto vertės. Lizingo sutarčių turto likutinės vertės pagal įmokų grafiką apskaičiuotos nesumokėtų mokėjimų dienai.

3.7. CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Vadovaujantis CK 6.574 straipsniu bei lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3. punktu, „Swedbank lizingas“, UAB turi teisę reikalauti atlyginti pardavus iš kliento atsiimtą turtą patirtus nuostolius.

3.8. Teismų praktikoje pripažįstama, jog „<...> lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-1/2012).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas dalyje keistinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovo E. S. apeliacinio skundo ribose.

Dėl laidavimo pabaigos, CK 6.88 str. 1 d. nustatyto termino

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir UAB „Verspas Baltic“ 2006 m. spalio 4 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. LT039703/PPS ir 2007-02-01 sudarė Lizingo sutartį Nr. LT044884/PPS, pagal kurias ieškovas perdavė UAB „Verspas Baltic“ valdyti ir naudoti sutartyje nurodytus automobilius. Įsipareigojimų pagal Lizingo sutartis įvykdymui užtikrinti ieškovas ir atsakovas 2006-10-04 ir 2007-02-01 sudarė Laidavimo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei visu savo turtu ir lėšomis, jeigu skolininkas (UAB „Verspas Baltic“) netinkamai vykdys prievoles pagal Lizingo sutartis. Laidavimo sutarčių 3 p. numatyta, kad laiduotojas už klientą atsako kaip solidarūs bendraskoliai, 4 punkte buvo įtvirtinta, kad „laiduotojas atsakovo visu turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi, kaip ir klientas“. Laidavimo sutarčių 21 punktas numato, kad Laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Lizingo sutartį.

Apeliantas nurodė aplinkybę, kad iškėlus bankroto bylą pagrindiniam skolininkui, visi jo skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl laiduotojui atsiranda pareiga vykdyti jam priklausančią prievolę, t. y. terminas kreditoriui pareikšti reikalavimą laiduotojui skaičiuojamas trys mėnesiai nuo nutarties iškelti bankroto bylą. Byloje nustatyta, kad pagrindiniam skolininkui bankroto byla iškelta 2010-10-12-29. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, pagrindinis skolininkas dar iki tol, kol jam buvo iškelta bankroto byla, nevykdė prievolių pagal Lizingo sutartis ir Lizingo sutartys 2009-04-01 pranešimu buvo nutrauktos dėl netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo. Esant Laidavimo sutartims, kuriomis laiduotojas įsipareigojo atsakyti su pagrindiniu skolininku solidariai, nuo Lizingo sutarčių nutraukimo, laiduotojui atsirado pareiga įvykdyti prievoles bei atlyginti ieškovui nuostolius, kurie jį grąžintų į tą padėtį jei pagrindinis skolininkas būtų tinkamai vykdęs priimtus įsipareigojimus. Šiuo atveju nei bankroto bylos iškėlimas pagrindiniam skolininkui, nei ĮBĮ 16 str. nuostatos neturi jokios reikšmės lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartis pasibaigimui. Pasibaigę skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės pabaigos, šiuo atveju laiduotojo pareigos pagal Laidavimo sutartis prievoles vykdyti.

Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (LR CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad lizingo sutartyse nustatytos prievolės buvo netinkamai įvykdytos, o laiduotojas ir kreditorius susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško lizingo sutarčių (kaip pagrindinės prievolės) įvykdymo, tai LR CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas, prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus įvykdyta pagrindinė prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo

CK 6.89 str. numato, kad jei laiduojama nenustatytam terminui, tai laidavimas baigiasi suėjus dviem metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jei kreditorius nepareiškia per šį terminą ieškinio laiduotojui. Šiuo gi atveju nustatyta, kad šalys Laidavimo sutartimis aiškiai nustatė lizingo gavėjo prievolių įvykdymo terminus, t.y. Laidavimo sutartimis laiduotojas prisiėmė prievolę atlyginti solidariai pagrindinio skolininko prievolę pagal Lizingo sutartis iki kol pasibaigs prievolės pagal Lizingo sutartis. Kadangi pagrindinė prievolė pagal Lizingo sutartis nėra pasibaigusi, laidavimo prievolė laiduotojui nėra apribota kokiu tai terminu, todėl laidavimo prievolės galiojimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu ir jis nėra pasibaigęs. Aplinkybė, kad kreditorius ieškinį laiduotojui pareiškė praėjus dviem su puse metų po lizingo sutarčių nutraukimo pati savaime nepanaikina laiduotojo pareigų prisiimtų pagal Laidavimo sutartis, tuo pačiu nelaikytina jo teisėtų lūkesčių pažeidimu, kadangi apie tai, kad Lizingo sutarys yra nutrauktos, laiduotojas buvo informuotas ir nuo to momento jis privalėjo vykdyti prisiimtas prievoles pagal sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad laiduotojo prievolė pagal Laidavimo sutartis yra solidari (CK 6.81 str.), todėl kreditorius turi teisę pasirinkti ir pareikšti ieškinį dėl neįvykdytų prievolių tiek skolininkui UAB „Verspas Baltic“, tiek ir laiduotojui, tiek abiems kartu, tiek skyrium (CK 6.6 str. 4 d.). Sutiktina su kreditoriaus nurodyta aplinkybe, kad pagrindinio skolininko bankroto byloje kreditorinio reikalavimo pareiškimas nereiškia reikalavimo patenkinimo.

Dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo pasekmių

Apeliantas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. Jagdžijancas ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ieškinį atsakovui (laiduotojui) pareiškė 2012 m. sausio 2 d., o pagrindinis skolininkas UAB „Verspas Baltic“ iš Juridinių asmenų registro išregistruotas 2012-08-23, teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos buvo priimtas 2012 m. liepos 17 d. Taigi, ieškinio laiduotojui pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojui, pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarus skolininkas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.

Dėl nuostolių iš turto pardavimo

Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas perėmęs turtą (automobilius) jų nebandė realizuoti už likutinę turto vertę. Kaip patvirtina kreditorius, jam turtas buvo sugrąžintas 2009-05-07. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek pagrindinis skolininkas 2009-04-01 pranešimu, tiek atsakovas 2009-05-19 pranešimu buvo informuoti apie tai, kad privalės atlyginti nuostolius, susijusius su sutarčių nutraukimu, tačiau nei UAB „Verspas Baltic“, nei Laiduotojas nesiėmė veiksmų ieškoti pirkėjų ar panašiai, realizuojant perimtą turtą. Byloje atliktus tokio turto vertės nustatymo ekspertizę, nustatyta, kad Lizingo bendrovė šį turtą pardavė netgi didesnėmis nei rinkos vertės kainomis. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovas net nesistengė (nebandė) parduoti automobilius už likutinę jų vertę niekuo neparemta, kadangi nenustatyta, jog kreditorius juos parduotų už neprotingai mažą kainą, priešingai, kaip jau pasakyta, ekspertas nustatė, kad pardavimo kaina netgi viršijo tuo metu buvusią rinkos kainą. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių galimybę realizuoti šį turtą už didesnę kainą, nei tai padarė ieškovas, ar kainą, kuri artimesnė nustatytai kainai. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kad ieškovas turi prisiimti dalį šių nuostolių, nes, atsakovo teigimu, turtą pardavė skubotai. Turto realizavimas per atitinkamai vieno ir dviejų mėnesių laikotarpį nuo jo atsiėmimo, negali būti pripažintas skubotu, tuo labiau, kad buvo realizuojami automobiliai, kurių kaina priklauso nuo jų pagaminimo datos. Pagaliau automobiliai turi būti saugojami, o tai susiję su papildomomis lėšomis. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad Lizingo bendrovė, privalo realizuoti turtą, kurį atsiėmė, nes tik tokiu būdu ji gali bent iš dalies sumažinti jai padarytus nuostolius dėl netinkamo skolininko įsipareigojimų vykdymo. Atsakovas nepateikė duomenų, kad tokio turto vertę įtakojo laikas, ar, kad automobiliai po ilgesnio jų pardavinėjimo laiko, galėjo būti parduoti už didesnę jų vertę, t.y., kad tokių automobilių kaina rinkoje tuo metu sparčiai kito, didėjant jų rinkos vertei. Aukščiau nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad vieno ar dviejų mėnesių laikotarpyje nurodyto turto realizuoti didesne kaina, nei ji buvo gauta, nebuvo galimybės. Tuo tarpu nėra teisinga ieškovui primesti visą riziką dėl šio turto realizavimo ateityje, vertinant turto saugojimo kaštus bei tikintis didesnės šio turto paklausos ir kainos augimo, nesant jokių garantijų dėl teigiamo kilnojamojo turto (automobilių) rinkos kainų pokyčių. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovo argumentai nepagrįsti.

Vertinant apelianto išsakytus argumentus dėl ekspertizės išvadų teisingumo ir pagrįstumo, visų pirma. pažymėtina, kad atliekant retrospektyvinę (praeityje buvusi turto vertė) kilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę, šiuo atveju automobilių, kai tokio turto apžiūrėti ekspertizės atlikimo metu negalima, bet kokiu atveju ekspertas turi vertinti lyginamuosius pavyzdžius ir remtis aplinkybėmis bei sąlygomis, kurios galimai buvo praeityje. Kaip matyti iš Ekspertizės akto, ekspertas, vertindamas šį kilnojamą turtą, rėmėsi Tarptautiniais vertinimo standartais, bei Turto vertinimą reglamentuojančiais teisės aktais, numatančiais galimybę turto vertintojui pasirinkti duomenis apie palyginamuosius objektus, apskaičiuoti patikslinimų dydžius ir nustatyti pataisos koeficientus, vertinti objektų fizines savybes ir naudojimo sąlygų skirtumus. Pagal „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimą“, transporto priemonių rinkos vertė gali būti nustatoma (pirmiausia nustatoma) pagal lyginamosios vertės metodą, kuriuo ir rėmėsi ekspertas. Kadangi tokių lyginamųjų pavyzdžių, t.y. automobilių pirkimo - pardavimo registravimą atlieka VĮ „Regitra“, tai savaime suprantama, kad ekspertas naudojosi tokia duomenų baze ir atlikdamas ekspertizę. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad imant lyginamuosius pavyzdžius iš tokios duomenų bazės negalima konstatuoti vertinamo automobilio komplektacijos indentiškumo su lyginamuoju pavyzdžiu, tačiau toks metodas yra leistinas ir pagal jį atliekamas vertinimas, todėl ekspertas turėjo teisę jį naudoti. Ta aplinkybė, kad ekspertas neįvertino, kad VĮ „Registra“ duomenų bazėje nurodytos automobilių kainos be PVM mokesčio, o ekspertas vertino jas kaip galutines, t. y. kainą su paskaičiuotu PVM, niekuo nepagrįsta (CPK 178 str.), kadangi viena vertus, apeliantas neteikia paskaičiavimų apie jo nuomone didesnę nei ekspertizės akte nurodytą galimą vertės paklaidą, kita vertus, Lizingo bendrovė abu automobilius pardavė ženkliai už didesnę kainą, nei jų nustatyta vidutinė rinkos vertė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė dėl to neteisingas išvadas.

Dėl priteistų palūkanų dydžio

Lizingo sutarties nutraukimo teisinius padarinius reguliuoja specialiosios LR CK 6.574 str. normos, kurios nustato, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiškas nuostatas nustatė lizingo sutarčių, sudarytų tarp ieškovo lizingo bendrovės ir UAB „Verspas Baltic“, 11. 2. 3. p., o būtent, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, bei tokio dydžio nuostolius, kurie Lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei Klientas būtų tinkamai vykdęs sutartį.

Kitaip tariant nagrinėjamos bylos atveju aktualu, kad dėl sutarties nutraukimo nukentėjusi sutarties šalis gautų kompensaciją, atitinkančią jos patirtus nuostolius – turėtas išlaidas ir negautas pajamas, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad lizingo sutarties nutraukimo padarinius reglamentuojančioje CK 6.574 straipsnio normoje nustatytas lizingo davėjo nuostolių dydžio kriterijus: nuostolių turi būti atlyginta tiek, kad jie grąžintų lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutartyje šalys gali susitarti dėl kitokios nuostolių nustatymo tvarkos, bet jos negali susitarti dėl nuostolių dydžio, kuris viršytų komentuojamoje normoje nustatytą nuostolių sumą. Šiuo atveju šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo, kurių pagrindinė paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais, ieškovas palūkanų pagrindu gauna pajamas, o negaudamas palūkanų jis patiria netiesioginius nuostolius. Negautos pajamos yra nauda, kurią lizingo bendrovė būtų gavusi, jei skolininkas būtų tinkamai vykdęs sutartinius įsipareigojimus. Kaip matyti iš byloje pateiktų Lizingo sutarčių Įmokų grafikų, kreditorius klientui tinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis, kartu būtų gavęs ir palūkanas, kurių dydis nustatytas sutartyse. Tokiu būdu dėl lizingo gavėjo kaltės nutraukus sutartis, ieškovas tokio pelno neteko, todėl jis turi teisę reikalauti palūkanų pavidalu negautų pajamų dydžio ir tokiu būdu kreditorius bus sugrąžintas į padėtį, kuri būtų buvusi, jei Lizingo sutartys būtų tinkamai vykdomos. Kadangi Lizingo davėjo verslas ir kartu interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą, toks užmokestis palūkanų forma yra paskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos. Šiuo atveju Lizingo bendrovė pateikė Palūkanų paskaičiavimo lentelę, pagal kurią matyti, kad ji nereikalauja daugiau nei būtų pareikalauta iš pagrindinio skolininko, vykdant Lizingo sutartis. Tačiau ieškovas Swedbank lizingas, UAB automobilius lizingavo kitiems asmenims, t. y. buvo sudarytos naujos lizingo sutartys (b. l. 109 ir 110). Atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktų naujų sutarčių Įmokų grafikus, dalis laikotarpio pagal naujas Lizingo sutartis ir sutartis su UAB „Verspas Baltic“ persidengia, sutiktina, kad šioje dalyje apelianto apeliacinis skundas yra teisėtas ir yra pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje pakeisti sumažinant priteistų palūkanų dydį. Lizingo bendrovė 2009-07-24 sudarė automobilio Volkswagen Sharan Lizingo sutartį su O. K. iki 2014-07-30. Pagal šią Lizingo sutartį laikotarpiu nuo 2009-07-24 iki 2013-02-15 (laikotarpio, kuriuo būtų pasibaigusi Lizingo sutarties Nr. LT044884 palūkanų mokėjimas) Lizingo bendrovė, lizinguodama tą patį automobilį ir gaudama palūkanas iš naujo lizingo gavėjo, be pagrindo reikalauja tokio dydžio palūkanų (negautų pajamų) ir pagal ankstesnę sutartį. Paskaičiavus matyti, kad minėtu laikotarpiu naujasis lizingo gavėjas sumokės 7262,54 Lt palūkanų, tuo tarpu Lizingo davėjas pagal ankstesnius įsipareigojimus būtų gavęs palūkanų forma už tą patį laiką 4235,44 Lt, todėl prašomų priteisti palūkanų suma mažintina skirtumu, gaunama suma, kuri bus padengta pagal naują lizingo sutartį, t.y. 3027 Lt. Pagal turimus duomenis byloje, kito automobilio Volkswagen Passat naujasis lizingo gavėjas pagal Lizingo sutartį laikotarpiu nuo 2009-05-29 iki 2011-05-15 turėjo sumokėti 51,85 Lt palūkanų, todėl šia suma mažintina priteistinų palūkanų ieškovui dydis. Viso priteistina ieškovui palūkanų suma sudarytų 9587,13 Lt.

Atitinkamai keistinas teismo sprendimas priteisiant 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bendros priteistos sumos, t. y. viso 31 231,90 Lt sumos.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, ieškovui priteistų palūkanų dydį sumažinant iki 9587,13 Lt, todėl ieškovo naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų, sumokėto žyminio mokesčio dydis, priteistas iš atsakovo mažintinas iki 936,95 Lt (CPK 93 str.).

Ieškovui, pateikus apeliacinį skundą, 2013-01-24 nutartimi buvo atidėtas 1029 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, todėl patenkintų reikalavimų dalyje, atidėtas žyminis mokestis, viso 92,05 Lt priteistina iš ieškovo, kita dalis 936,95 Lt žyminio mokesčio, kurios sumokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo, priteistinas iš apelianto valstybės naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 3 p., 93 str. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-19 sprendimą dalyje ir jį išdėstyti sekančiai:

„Priteisti iš atsakovo E. S. ieškovui „Swedbank lizingas“, UAB 9587,13 Lt palūkanų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 31 231,90 Lt sumos ir 936,95 Lt bylinėjimosi išlaidų“. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB 92,05 Lt ir atsakovo E. S. 936,95 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.