- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-12
- Bylos Nr.
- e2-393-1097/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00350-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Atsakovas
- V. B., G. J., T. V., R. D.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ICOR“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. B., G. J., T. V., R. D. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICOR“ ieškinį atsakovams V. B., G. J., T. V. ir R. D. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, CNA Insurance Company (Europe) S.A., If P&C Insurance AS filialas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ICOR“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams advokatui V. B., advokatei G. J., advokatui T. V. ir buvusiam Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos kancleriui R. D. (toliau – ir atsakovai) dėl žalos atlyginimo, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų 7 264 900 Eur žalai atlyginti.
2. Ieškovė pateikė prašymą teismui išreikalauti iš atsakovų ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimu, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos rašytinius įrodymus (DOK-5319). Grįsdama prašymą dėl įrodymų išreikalavimų, ieškovė nurodė, kad byloje reiškiami ieškinio reikalavimai atsakovams iš esmės siejami su atsakovų veiksmais, 2020 m. liepos 22 d. atstovavimo sutarties su Lietuvos Respublikos energetikos ministerija sudarymu, inicijuojant Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-333-614/2025. Ieškovė reikalavimus grindžia tuo, jog ieškinys prieš ieškovę nurodytoje byloje buvo pareikštas ne pačios Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, o savavališkai atsakovų iniciatyva, nuslėpus informaciją nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų atsakingų valstybės pareigūnų apie ketinimą ieškinį reikšti būtent UAB „ICOR“. Ieškovės teigimu, ieškinys atsakovų iniciatyva buvo pareikštas nepagrįstai, remiantis tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie ieškovės tariamus neteisėtus korupcinio pobūdžio veiksmus, be kita ko, nepagrįstus kaltinimus grindžiant neteisėtai naudojamais kriminalinės žvalgybos ir kitais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais atsakovai prieš ieškovę neturėjo teisės disponuoti. Ieškovė pažymėjo, kad ji nedalyvavo rengiant ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-333-614/2025, todėl objektyviai negali turėti dokumentų, kurie patvirtintų esmines atsakovų civilinę atsakomybę galinčias lemti aplinkybes – kas inicijavo ieškinio prieš UAB „ICOR“ pareiškimą, kas ir kokiu būdu dalyvavo ieškinio projekto derinime, kas inicijavo ir atliko informacijos apie ieškinio pareiškimą viešą išplatinimą žiniasklaidoje, kokiais šaltiniais buvo remiamasi minėtame pranešime nurodant tariamai neteisėtus UAB „ICOR“ veiksmus ir dėl jų valstybės neva patirtą žalą, ar atsakovų naudoti kriminalinės žvalgybos bei kiti ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo atsakovų gauti suklaidinant teisėsaugos institucijas dėl tokių duomenų naudojimo tikslų ir kt. Dėl to ieškovė kreipėsi į teismą dėl reikšmingų įrodymų išreikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo tenkino ir įpareigojo atsakovus bei trečiąjį asmenį pateikti atitinkamus įrodymus. Teismas, įvertinęs ieškovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir jame nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės prašymas yra tinkamai motyvuotas, o prašomi išreikalauti įrodymai yra svarbūs ieškovei, jos reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra prašoma pateikti absoliučiai visų su ieškinio, kuris nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-333-614/2025, rengimu susijusių Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir advokatų dokumentų, o tik tokius, kuriuose būtų užfiksuotas pavedimas atsakovams rengti ieškinį ieškovės atžvilgiu ir kuriuose būtų užfiksuota valia valstybės vardu suteikti įgaliojimus atstovauti byloje būtent prieš ieškovę, iš kurių būtų galima nustatyti, kas pasiūlė, patvirtino atsakovų sąrašą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti, todėl, atsakovams manant, kad tam tikri išreikalautini įrodymai sudaro advokato ir kliento paslaptį, jie gali teikti įrodymus tokią informaciją užtušuodami, t. y. pateikiant tik informaciją, susijusią su pavedimu atsakovams rengti ieškinį ieškovės atžvilgiu.
Šalies argumentai
4. Atsakovai V. B., G. J., T. V., R. D. bei trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo atmesti. Atsakovai ir trečiasis asmuo nurodė, kad, nepaisant to, jog skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad ji neskundžiama, tačiau tokia nutartis užkerta kelią tolesnei šios bylos eigai, o tai suteikia atsakovams teisę teikti atskirąjį skundą dėl nrodytos teismo nutarties bei reikalauti jos peržiūros. Atsakovų ir trečiojo asmens vertinimu, teismas įpareigojo teikti informaciją, sudarančią advokato profesinę paslaptį. Dėl to tokia nutartis atima iš atsakovų efektyvią teisę į gynybą, o tolesnis bylos nagrinėjimas tiesiog negali vykti. Atsakovai (advokatai) nutartimi į bylą įpareigoti pateikti net ne konkrečius rašytinius įrodymus (kaip nustato CPK 199 straipsnis), o absoliučiai visą galimai egzistuojantį susižinojimą su klientu (Lietuvos Respublikos energetikos ministerija), todėl skundžiamos nutarties vykdymas šiuo atveju reiškia ne įrodymų išreikalavimą, o faktinę advokatų kratą. Skundžiama nutartimi sukuriama situacija šiurkščiai pažeidžia ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos teises. Be to, teismas įpareigojo tiek atsakovus, tiek trečiąjį asmenį į bylą pateikti korespondenciją, susijusią su vis dar šiuo metu kitoje byloje Nr. e2-333-614/2025 pirmąja instancija nagrinėjamo ieškinio rengimu, o tai gali turėti neigiamos įtakos bylos nagrinėjimo procesui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-755-880/2025, atsakovų bei trečiojo asmens atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties atsisakė priimti.
6. Teismas, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo tik CPK nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nagrinėjamu atveju CPK 199 straipsnyje ir kitose proceso normose nėra tiesiogiai įtvirtinta šalių teisė joms nepalankų rezultatą, susijusį su rašytinių įrodymų išreikalavimu, apskųsti atskiruoju skundu. Teismo vertinimu, 2025 m. kovo 3 d. nutartis, kuria atsakovai ir trečiasis asmuo įpareigoti pateikti įrodymus, nesudaro jokių kliūčių bylos eigai. Priešingai, sudaryta prielaida tęsti procesą – surinkti į bylą reikiamus (papildomus) įrodymus. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai, priimti CPK 199 straipsnio pagrindu, negali būti skundžiami atskiraisiais skundais.
7. Teismas nepritarė atsakovų ir trečiojo asmens pozicijai, kad teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartimi išreikalauti dokumentai patenka į advokatų profesinės paslapties apimtį, nurodydamas, kad teismo nutartimi pareikalauta pateikti tik tuos rašytinius įrodymus, kuriuose būtų užfiksuotas pavedimas atsakovams rengti ieškinį ieškovės atžvilgiu ir kuriuose būtų užfiksuota valia byloje valstybės vardu suteikti įgaliojimus atstovauti būtent prieš ieškovę bei iš kurių būtų galima nustatyti, kas pasiūlė, patvirtino atsakovų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovai yra priversti rinktis tarp profesinių pareigų pažeidimo bei drausminės atsakomybės kilimo vykdant teismo nutartį ar profesinių pareigų tinkamo vykdymo atsisakant vykdyti nutartį, tačiau prisiimant tikėtinai nepalankias procesines pasekmes byloje.
8. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad atsakovai ir trečiasis asmuo siekia inicijuoti apeliacinį procesą dėl apeliacijos objektu negalinčio būti teismo procesinio sprendimo, todėl atskirąjį skundą atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskiruoju skundu atsakovai V. B., G. J., T. V., R. D. ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui atskirojo skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas netinkamai kvalifikavo išreikalautus rašytinius įrodymus, t. y. neįvertino, jog išreikalaujama advokato profesinė paslaptis, todėl nepagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties, nes, nors teismų priimamos nutartys įrodymų išreikalavimo procesiniais klausimais nėra skundžiamos atskiraisiais skundais, tačiau nurodyta nutartis savo esme peržengia rašytinių įrodymų išreikalavimo instituto ribas – ja neteisėtai įsiterpta į advokato–kliento teisinį santykį ir šiurkščiai pažeista pamatinė atsakovų teisė į teismą. Dėl to, priešingai nei nurodė teismas, 2025 m. kovo 3 d. nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu.
9.2. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą dėl advokato profesinės paslapties. 2025 m. kovo 3 d. nutartimi teismas išreikalavo į bylą advokato ir jo kliento tarpusavio susižinojimą. Šie rašytiniai įrodymai, priešingai nei spręsta skundžiama nutartimi, expressis verbis (aiškiais žodžiais) atitinka Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – AĮ) 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą advokato profesinės paslapties sąvoką. Priešinga išvada negalima, nes advokato profesinę paslaptį sudaro jau pats kreipimosi į advokatą faktas, todėl net ir nevertinant likusių AĮ 46 straipsnio 5 dalyje nurodytų nuostatų, akivaizdu, kad advokato ir kliento korespondencija užsakant (pavedant) teikti teisines paslaugas ir jas teikiant neabejotinai yra advokato profesine paslaptimi. Dėl to teismas, suklydęs dėl AĮ 46 straipsnio 5 dalies esmės ir netinkamai kvalifikavęs išreikalautus rašytinius įrodymus, netinkamai įvertino (neįvertino) šia klaida sukurtų pasekmių, t. y. to, jog ši klaida visą tolesnį teisminį procesą daro neteisėtu ir negalimu.
9.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įpareigojimas atskleisti (pateikti) advokato profesinę paslaptį užkerta kelią tolesnei teisėtai šio proceso eigai, todėl kartu sukuria galimybę teikti atskirąjį skundą. AĮ bei Lietuvos advokatų etikos kodekso nuostatos įtvirtina imperatyvią advokatų (atsakovų) pareigą užtikrinti profesinę paslaptį sudarančios informacijos konfidencialumą, todėl advokato profesinę paslaptį sudaranti informacija negali būti įrodymu civilinėje byloje. Klientas – trečiasis asmuo byloje – yra raštu išreiškęs prieštaravimą bet kokios su ieškiniu bei jo pagrindu iškelta byla teikimui į šią civilinę bylą. Be to, advokatų klientas (trečiasis asmuo) taip pat atskiruoju skundu skundė 2025 m. kovo 3 d. nutartį dėl įpareigojimo atskleisti advokato profesinę paslaptį. Taigi, asmuo, kurio naudai nustatyta šios informacijos apsauga, tokios informacijos apsaugos ne tik neatsisakė, bet reikalauja šią informaciją saugoti. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama advokato profesinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos būtinybė, o teismo (nemotyvuotas) atsisakymas spręsti, ar ginčo informacija yra advokato profesine paslaptimi, laikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, nulemiančiu teismo procesinio sprendimo panaikinimą. Netinkamas AĮ 46 straipsnio 5 dalies taikymas (netaikymas) užkerta kelią tolesniam teisėtam teisminiam procesui.
9.4. Advokato profesinės paslapties išreikalavimas yra neteisėtas ir negalimas, nepriklausomai nuo teismo subjektyvaus vertinimo, kokios apimties informaciją norima išreikalauti. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje saugoma visa advokato – kliento korespondencija. Be to, atsakovai į bylą yra įpareigoti pateikti net ne konkrečius rašytinius įrodymus, o absoliučiai visą galimai egzistuojantį susižinojimą su klientu. Dėl to teismo nutarties vykdymas šiuo atveju reiškia ne įrodymų išreikalavimą, o faktinę advokatų kratą. Skundžiama nutartimi sukuriama ir trečiojo asmens teises šiurkščiai pažeidžianti situacija, nes teismas įpareigojo tiek atsakovus, tiek patį trečiąjį asmenį į bylą pateikti korespondenciją, susijusią su vis dar pirmąja instancija nagrinėjamo ieškinio rengimu. Įvykdžius skundžiamą nutartį, ši korespondencija vienokia ar kitokia apimtimi būtų atskleista ieškovei – valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, oponentui, turinčiam priešingą interesą byloje Nr. e2-333-614/2025. Tai gali turėti neigiamą įtaką ieškinio sėkmei, todėl trečiasis asmuo šioje byloje yra raštu išreiškęs prieštaravimą bet kokiam šios informacijos teikimui į bylą.
9.5. Teismas pernelyg siauriai interpretavo CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą sąvoką „užkerta kelią tolesnei bylos eigai“. Nagrinėjamu atveju teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartis išeina iš už bet kokių CPK 199 straipsnio taikymo ribų, sukuria neteisėtą ir netęstiną procesą, nustato materialiąsias atsakovų teises bei pareigas ir yra savarankiškas ginčas dėl tariamos ieškovės teisės gauti advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją, todėl nutartis gali būti apeliacijos objektu.
Atsiliepimas
10. Ieškovė UAB „ICOR“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas pagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą, nes galiojančios proceso teisės normos nenustato galimybės atskiruoju skundu apskųsti CPK 199 straipsnio pagrindu priimtas nutartis dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo.
10.2. Teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartis dėl įrodymų išreikalavimo neatitinka nė vieno iš teismų praktikoje suformuluotų kriterijų, lemiančių galimybę ją skųsti atskiruoju skundu. Nutartimi dėl įrodymų išreikalavimo teismas, vadovaudamasis CPK 199 straipsniu, tik įpareigojo apeliantus pateikti į bylą nutartyje išvardintus dokumentus. Toks įpareigojimas nereiškia, kad apeliantams yra užkertamas kelias toliau dalyvauti byloje vien dėl to, jog apeliantai teismo iš jų reikalautų dokumentų į bylą teikti nepageidauja ar negali. Apeliantai neprarastų galimybės toliau dalyvauti byloje net neįvykdę 2025 m. kovo 3 d. nutartyje nustatyto teismo įpareigojimo.
10.3. Patenkinus atskirąjį skundą ir pripažinus teisę atskiruoju skundu skųsti nutartį dėl įrodymų išreikalavimo, tai ne tik prieštarautų CPK 199 straipsniui ir 334 straipsnio 1 dalies nuostatoms, bet ir suformuotų ydingą precedentą, sudarantį galimybę skųsti bet kurią nutartį dėl įrodymų išreikalavimo.
10.4. Skundžiama nutartis nepažeidžia apeliantų teisių ir neįpareigoja jų į bylą teikti tokios informacijos, kuri atitinka advokatų profesinės paslapties požymius. Nutartimi dėl įrodymų išreikalavimo iš apeliantų nėra išreikalauta jokia advokatų profesinė paslaptis, o jei tarp išreikalautų dokumentų būtų tokią paslaptį atitinkančios informacijos, apeliantai turėtų teisę pasinaudoti CPK 199 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi dėl tokios informacijos uždengimo. Bet kuriuo atveju, valstybės pavedimas (arba jo nebuvimas) Lietuvos vardu pradėti materialinį teisinį ginčą civilinėje byloje Nr. e2-333-614/2025 su UAB „ICOR“ turi būti viešas, o su tokiu nurodymu (arba jo nebuvimu) susiję įrodymai negali būti slepiami.
10.5. Tiek ieškovė prašė, tiek teismas skundžiama nutartimi išreikalavo atsakovų ir trečiojo asmens komunikaciją bei kitus dokumentus tik ta apimtimi, kiek juose atsispindi suderintas atsakovais byloje Nr. e2-333-614/2025 traukiamų asmenų sąrašas (įtraukiant į jį UAB „ICOR“). Teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi dėl įrodymų išreikalavimo įpareigojo apeliantus pateikti tik tuos dokumentus ir tik ta apimtimi, kiek jie patvirtina valstybės įgaliojimų atsakovams veikti būtent prieš UAB „ICOR“ suteikimą. Be to, didžioji dalis informacijos ir dokumentų buvo išreikalauta net ne iš atsakovų, o iš trečiojo asmens, siekiant nustatyti, ar trečiasis asmuo turėjo įgaliojimus reikšti reikalavimus prieš UAB „ICOR“ ir ar galėjo tokius įgaliojimus perduoti atsakovams. Tokia trečiojo asmens disponuojama informacija negali sudaryti jokios advokatų profesinės paslapties, nes trečiasis asmuo nėra tokių paslapčių subjektas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Nagrinėjamu atveju apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apeliantų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties rašytinių įrodymų išreikalavimo klausimu, teismui konstatavus, kad tokia nutartis, priimta CPK 199 straipsnio pagrindu, negali būti apeliacijos objektu. Taigi, šio apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė atskirojo skundo priėmimą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
14. Atsakovai V. B., G. J., T. V. po atskirojo skundo pateikimo padavė papildomą rašytinį įrodymą – Lietuvos advokatūros 2025 m. balandžio 8 d. išaiškinimą (DOK-1779). Prašydami priimti šį rašytinį įrodymą, atsakovai nurodė, kad, susidūrę su teismo įpareigojimu pateikti į bylą advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją, atsakovai (advokatai) kreipėsi į Lietuvos advokatūrą, prašydami išaiškinti advokatų profesinių pareigų vykdymą nagrinėjamu atveju. Lietuvos advokatūra pateikė 2025 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 215, kuriame išaiškino advokato profesinės paslapties turinį ir pateikė atsakovų poziciją patvirtinantį išaiškinimą, jog visa advokato ir kliento korespondencija yra laikoma advokato profesine paslaptimi bei privalo būti saugoma. Atsakovų teigimu, Lietuvos advokatūros išaiškinimai pagrindžia esminius jų atskirojo skundo argumentus, kad teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi įpareigojo pateikti advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją ir tokiu būdu išėjo už CPK 199 straipsnio taikymo ribų bei inter alia sukūrė poveikį atsakovų materialiosioms teisėms. Atsakovai prašo pridėti šį įrodymą prie bylos medžiagos, kaip patvirtinantį teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties skundžiamumą bei priešingos teismo išvados neteisėtumą, taip pat nurodo, jog išaiškinimas gautas po termino atskirajam skundui pateikti ir negalėjo būti pateiktas kartu su atskiruoju skundu, o būtinybė kreiptis dėl išaiškinimo iškilo tik teismui priėmus skundžiamą nutartį, kuria teismas užkirto kelią advokatų materialiąsias teises įtakojančios teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrai.
15. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
16. Nagrinėjamu atveju atsakovų pateiktas naujas rašytinis įrodymas – Lietuvos advokatūros 2025 m. balandžio 8 d. raštas Nr. 215 – surašytas po skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Atsakovai į Lietuvos advokatūrą kreipėsi prašydami išaiškinti dėl kliento konfidencialiosios informacijos atskleidimo. Iš nurodyto rašto turinio matyti, kad Advokatų taryba, nevertindama konkrečių ginčo aplinkybių, paaiškino advokato teises ir pareigas iškeltu klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, šio apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė atskirojo skundo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, matyti, jog teikiamas rašytinis įrodymas nėra tiesiogiai susijęs su apeliacinio nagrinėjimo šioje byloje dalyku. Atsakovų pateiktas išaiškinimas neatitinka sąsajumo su sprendžiamu klausimu reikalavimo, todėl spręstina, kad nėra pagrindo priimti šį apeliacinės instancijos teismui pateiktą naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).
Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo
17. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2025 m. birželio 11 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (DOK-2685), nurodydama, kad teismas turėtų atsisakyti priimti atsakovų naujai pateiktą rašytinį įrodymą – Lietuvos advokatūros 2025 m. balandžio 8 d. raštą, tačiau, jei teismas jį priimtų, užtikrinant šalių lygiateisiškumą, ieškovei turi būti suteikta galimybė pasisakyti dėl minėtu įrodymu įrodinėjamų aplinkybių. Be to, ieškovės teigimu, po atskirojo skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį pateikimo paaiškėjo naujų aplinkybių, susijusių su procesu civilinėje byloje Nr. e2-333-614/2025. Paaiškinimuose ieškovė argumentuoja, kad atsakovai ir trečiasis asmuo neturi pagrindo remtis advokato ir kliento paslaptimi, siekdami nuslėpti bylai reikšmingą informaciją; valstybės institucijos neturėtų įgyti teisės nuslėpti informaciją apie savo veiklą ir galimai jų atstovų atliktus neteisėtus veiksmus vien dėl to, kad, pačios turėdamos pajėgumus sau atstovauti civilinėje byloje, nusprendžia atstovavimui pasitelkti advokatus.
18. Atsakovai 2025 m. birželio 12 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (DOK-2689, DOK-2688), pasisakydami dėl ieškovės papildomuose paaiškinimuose nurodytų teiginių bei argumentuodami, jog aptariamų dokumentų išreikalavimas iš advokatų negalimas, o skaidrumo principas bei viešojo administravimo subjekto pareiga teikti informaciją nėra absoliutūs. Atsakovų teigimu, ieškovės paaiškinimai grindžiami prieštaringais, nepagrįstais ir logikai prieštaraujančiais teiginiais, todėl nepaneigia atsakovų teisės apskųsti neteisėtą ir įrodymų išreikalavimo instituto ribas peržengiančią pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsakovas T. V. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodo, kad nėra tinkamas atsakovas byloje, nes nebeveikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos vardu; argumentuoja, kad informacija, kurią teismas išreikalavo iš atsakovų, sudaro advokato–kliento profesinę paslaptį ir, jei atsakovai būtų įpareigoti tokius duomenis teikti, tai reikštų esminių advokatūros principų pažeidimą; kraštutinė situacija yra priežastis, kodėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta.
19. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta taisykle, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį (atskirąjį) skundą padavimo terminui jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022).
20. Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, išdėstydama papildomus argumentus savo atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktiems teiginiams ir reaguodama į atsakovų pateiktą papildomą įrodymą, kuris, kaip nurodyta pirmiau, byloje nebuvo priimtas. Atsakovai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, reaguodami į ieškovės papildomus rašytinius paaiškinimus ir pateikdami papildomus argumentus dėl teismo nutarties išreikalauti įrodymus nepagrįstumo bei ja sukuriamos, atsakovų vertinimu, kraštutinai ydingos situacijos. Atsižvelgiant į tai, kad visus paaiškinimus ir argumentus dėl teismo nutarties atsakovai galėjo išdėstyti atskirajame skunde, o dėl atskirojo skundo ieškovė galėjo pasisakyti atsiliepime į jį, papildomai teiktas rašytinis įrodymas nebuvo priimtas, o papildomuose paaiškinimuose nenurodytos esminę reikšmę šio apeliacinio nagrinėjimo dalykui turinčios naujai atsiradusios aplinkybės, ieškovės ir atsakovų papildomus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti, kaip pažeidžiančius CPK 323 straipsnio reikalavimus.
Dėl galimybės atskiruoju skundu skųsti nutartį, kuria teismas įpareigojo pateikti rašytinius įrodymus
21. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais bei tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 338 straipsnį atskirasis skundas nepriimamas, jei skundžiama nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektas.
22. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi, taikydamas CPK 199 straipsnio nuostatas, patenkino ieškovės prašymą ir įpareigojo atsakovus bei trečiąjį asmenį pateikti atitinkamus įrodymus. Dėl šios teismo nutarties atsakovai ir trečiasis asmuo padavė atskirąjį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 13 d. nutartimi konstatavo, kad siekiama inicijuoti apeliacinį procesą dėl apeliacijos objektu negalinčio būti teismo procesinio sprendimo, todėl atskirąjį skundą atsisakė priimti. Atskirajame skunde dėl šios nutarties apeliantai argumentuoja, kad nutartis turėtų būti apeliacijos objektu, nes savo turiniu yra platesnė, nei reglamentuojama CPK 199 straipsnyje, teismas įpareigojo teikti advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją ir, atitinkamai, ja užkertamas kelias teisėtai tolesnei proceso eigai.
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į susiklosčiusias faktines ir teisines situacijos aplinkybes, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantai, teikdami atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria jie buvo įpareigoti pateikti rašytinius įrodymus, siekia inicijuoti apeliacinį procesą dėl apeliacijos objektu negalinčio būti teismo procesinio sprendimo. Atskirajame skunde dėstomi argumentai ir nurodytos aplinkybės šios išvados nepaneigia.
24. Pirma, CPK 199 straipsnyje neįtvirtinta šalių teisė atskiruoju skundu skųsti nutartį, kuria šalis įpareigota pateikti rašytinius įrodymus arba netenkintas prašymas išreikalauti duomenis. Taigi, šis atvejis nepatenka į tiesiogiai CPK numatytus atvejus, kai pirmosios instancijos teismo nutartis galėtų būti skundžiama atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo.
25. Antra, teismo nutartis, kuria šalis įpareigota pateikti į bylą rašytinius įrodymus, neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nutartis laikoma užkertančia kelią tolesnei bylos eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas tolesnis procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019). Nutartis, kuria proceso dalyvis įpareigojamas teikti rašytinius įrodymus, šių kriterijų neatitinka.
26. Nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina teismų praktika, pagal kurią pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai dėl rašytinių įrodymų (ne)išreikalavimo, priimti CPK 199 straipsnio pagrindu, negali būti skundžiami atskiraisiais skundais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-378/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-912/2025; 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-423-910/2025; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-20-330/2021; 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1777-241/2020; 2020 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-882-241/2020; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-335-407/2019; 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-464/2018; 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1111-516/2015).
27. Apeliantų argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-378/2018 pripažino teisę teikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria išreikalauti įrodymai, yra nepagrįsti ir neatitinka nurodytos teismo nutarties turinio. Priešingai nei teigia apeliantai, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo pateiktas išaiškinimas, kad teismo nutartis išreikalauti įrodymus pagal CPK 199 straipsnį nėra laikoma užkertančia kelią tolesnei proceso eigai, o kasacinis teismas minėtoje byloje galimybę teikti atskirąjį skundą pripažino padaręs išvadą, jog tuo konkrečiu atveju skųsta nutartis savo turiniu negalėjo būti laikoma pagal CPK 199 straipsnį priimta nutartimi dėl įrodymų išreikalavimo, nes nurodytu atveju teismo nutartimi buvo sudaryta galimybė suinteresuotai šaliai atlikti ginčo sklypų kadastrinius matavimus ir įregistruoti juos registre, kas savo ruožtu sukelia ne procesines teisines pasekmes, kaip įrodymų išreikalavimas į bylą, o materialines teisines pasekmes, nes taip buvo sudarytos galimybės pasikeisti sklypų savininko teisių apimčiai. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tokios situacijos nenustatyta (žiūrėti šios nutarties 29 punktą).
28. Trečia, pirmosios instancijos teismo išvados, kad dėl pirmiau aptartų argumentų Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartis negali būti apeliacijos objektu, nepaneigia atskirajame skunde apeliantų plačiai dėstomi argumentai, kuriais iš esmės nesutinkama su teismo įpareigojimu pateikti tam tikrus rašytinius įrodymus, taip pat teigiama, jog dėl tokio įpareigojimo turinio turėtų būti laikoma, kad teismo nutartis dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo viršija CPK 199 straipsnio ribas ir yra savarankiškas materialiosios teisės reguliuojamas ginčas dėl ieškovės teisės gauti advokato–kliento paslaptį sudarančią informaciją.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartimi buvo nuspręsta dėl platesnės apimties klausimų, nei galėjo būti sprendžiama CPK 199 straipsnio pagrindu. Kaip matyti iš šios teismo nutarties turinio, ja teismas nesprendė ir nepasisakė dėl jokių kitokių proceso dalyvių teisių ir (ar) pareigų, o tik įpareigojo atsakovus ir trečiąjį asmenį pateikti teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytą susirašinėjimų medžiagą ir kitus dokumentus (projektus, sąskaitą, paslaugų detalizaciją, vidaus teisės aktus, raštus ir kt.), kuriuose būtų teismo įvardinta informacija, taip pat informaciją apie tam tikras aplinkybes (pvz., kada advokatams suteiktas pavedimas rengti ieškinį, kokie darbuotojai buvo atsakingi, kas inicijavo, parengė bei derino pranešimą spaudai, kieno parengtos informacijos pagrindu šis pranešimas parengtas ir kt.) (7 t., b. l. 88–94). Įvertinus nutarties turinį, nėra pagrindo pritarti apeliantų teiginiams, jog buvo nuspręsta dėl platesnių materialiųjų teisių ar pareigų, nei apima CPK 199 straipsnyje įtvirtintas galimas teismo įpareigojimas pateikti rašytinius įrodymus, nes nutartimi nustatytas įpareigojimas teikti informaciją bei duomenis (dokumentus), o apeliantai, nesutikdami su tokiu įpareigojimu, iš esmės remiasi reikalaujamos informacijos pobūdžio bei turinio vertinimu ir, apeliantų teigimu, atitiktimi CPK 199 straipsnio 3 dalyje apibrėžtai informacijai. Informacijos pobūdžio įvertinimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad išspręstas klausimas neatitinka CPK 199 straipsnio turinio. Atsižvelgiant į nurodytą, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų atskirojo skundo argumentai, kad nurodyta nutartis turėjo būti pripažįstama apeliacijos objektu, kaip peržengianti CPK 199 straipsnio reglamentuojamas ribas.
30. Apeliantai atskirajame skunde įrodinėja, kad duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas įpareigojo juos pateikti į bylą 2025 m. kovo 3 d. nutartimi, sudaro advokato profesinę paslaptį pagal AĮ 46 straipsnio 5 dalį, todėl negali būti atsakovų pateikti, o įpareigojimas juos teikti atima iš atsakovų teisę į gynybą, atima galimybę toliau dalyvauti procese, kelia koliziją su advokatų profesinėmis pareigomis bei etikos reikalavimais ir tai, apeliantų teigimu, užkerta kelią tolesnei teisėtai šio proceso eigai.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio argumentais apeliantai nepakankamai įvertina šio apeliacinio nagrinėjimo ribas ir nagrinėjimo dalyką ir, atitinkamai, šie teiginiai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą. Nurodyti atskirojo skundo argumentai, kuriais keliami klausimai dėl advokato–kliento paslapties turinio ir ją sudarančios informacijos apimties, dėl galimybių tokią informaciją teikti ir santykio su advokato etikos reikalavimais, dėl teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartimi reikalaujamos pateikti informacijos apimties ir (ne)konkretumo ir pan., yra susiję su neskundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties pagrįstumu bei teisėtumu. Dar kartą paminėtina, kad nutartis išreikalauti tam tikrus įrodymus pagal įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą atskiruoju skundu yra neskundžiama, todėl, nesant apeliacinio nagrinėjimo objekto, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl su tokios pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu susijusių apeliantų argumentų.
32. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad teismui įpareigojus pateikti rašytinius įrodymus, apeliantų vertinimu, sudarančius advokato profesinę paslaptį, negalimumas tokį įpareigojimą teisėtai ir suderintai su profesinės etikos reikalavimais vykdyti užkerta kelią tolesnei proceso eigai. Kaip minėta, teismo nutartimi dėl įrodymų išreikalavimo teismas, vadovaudamasis CPK 199 straipsniu, tik įpareigojo apeliantus pateikti į bylą nutartyje išvardintus dokumentus bei informaciją; toks įpareigojimas neužkerta kelio proceso eigai ir nereiškia, kad apeliantams yra užkertamas kelias toliau dalyvauti procese, nepriklausomai nuo to, kad apeliantai nesutinka su tokiu įpareigojimu ir nemato galimybės teikti teismo nurodytų dokumentų bei informacijos. Įpareigotas asmuo, negalėdamas pateikti rašytinio įrodymo, turi galimybę veikti pagal CPK 199 straipsnio 5 dalies taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2017). Nutartimi, priimta CPK 199 straipsnio pagrindu, proceso dalyvis įpareigojamas pateikti į bylą tam tikrus duomenis, tačiau net ir iškilus kliūčių jiems pateikti, tolesnei proceso eigai kelias nėra užkertamas, situacija sprendžiama CPK 199 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta tvarka ir būdais. Atsižvelgiant į nurodytą, nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad jiems atimama galimybė dalyvauti procese, atimama teisė į gynybą ar pan. Apeliantų kaip kraštutinė savo ydingumu vertinama situacija nepaneigia būtinybės ją spręsti teisės aktų nustatyta tvarka ir būdais ir, atitinkamai, nesuponuoja teisės atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą negalinčia būti apeliacijos objektu.
33. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK nenustatyta galimybė atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria šalis įpareigota pateikti duomenis CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti apeliantų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties, kaip negalinčios būti apeliacijos objektu, paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.