Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1368-253/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-17
Bylos Nr.: e2A-1368-253/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-10133-2018-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Albina Pupeikienė (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Milda Skersienė
Ieškovas: M. G.
Atsakovas: E. J., S. P., D. B.
Trečiasis asmuo: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, "Klaipėdos vanduo", "Energijios skirstymo operatorius", Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1368-253/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10133-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos), Mildos Skersienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovams E. J., S. P., D. B. dėl nuosavybės teisių nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. K., E. B., D. D., V. M., AB „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Klaipėdos vanduo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolė L. P., antstolis G. J., antstolė R. V., antstolė V. V., antstolis A. S., antstolė B. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. G. kreipėsi į teismą prašydamas: nustatyti nekilnojamojo daikto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių nuosavybės teises: ieškovui į papildomą 20,17 kv. m ploto dalį, nustatant, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 279,05 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalis; atsakovei E. J. į papildomą 5,69 kv. m ploto dalį, nustatant, kad atsakovei E. J. nuosavybės teise priklauso 78,65 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalis; atsakovei D. B. į papildomą 4,26 kv. m ploto dalį, nustatant, kad atsakovei D. B. nuosavybės teise priklauso 58,98 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalis; atsakovui S. P. į papildomą 2,84 kv. m ploto dalį, nustatant, kad atsakovui S. P. nuosavybės teise priklauso 39,32 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalis; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei D. B. priklausančią 58,98 kv. m ploto ūkinio pastato dalį, atsakovui S. P. priklausančią 39,32 kv. m ploto ūkinio pastato dalį, atsakovei E. J. priklausančią 78,65 kv. m ploto ūkinio pastato dalį ir priteisti nurodytas ūkinio pastato dalis asmeninės nuosavybės teise ieškovui; iš ieškovo priteisti atsakovams kompensaciją už iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytas ūkinio pastato dalis: atsakovei D. B. – 565,04 Eur, atsakovui S. P. – 376,69 Eur, atsakovei E. J. – 753,83 Eur; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2016 m. lapkričio 29 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą: butą / patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m. sav., (duomenys neskelbtini); 21/100 dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovas 2017 m. balandžio 5 d. įsigijo papildomas 27/100 dalis ūkinio pastato, o 2019 m. gruodžio 18 d. įsigijo papildomų 40/456 dalių ūkinio pastato. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 809/1425 dalys ūkinio pastato, kitos ūkinio pastato dalys priklauso atsakovams. Ūkinio pastato valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka tarp bendraturčių nustatyta nebuvo.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad iki ieškovui įsigyjant nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus kilusio gaisro metu ūkinis pastatas visiškai sudegė, prarado funkcinę paskirtį, yra išlikę tik pastato pamatai ir dalis plytų mūro sienos; tokios būklės pastatas negali tarnauti pagal jo tiesioginę paskirtį ir jo valdymu, naudojimu ir disponavimu negali būti tinkamai realizuota bendraturčių nuosavybės teisė. Ieškovas, atsižvelgdamas į ūkinio pastato būklę, kreipėsi į bendraturčius ir pasiūlė bendru sutarimu išspręsti nurodyto pastato valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, atstatant ūkinį pastatą, atitinkantį jo registruotą ir faktinę funkcinę paskirtį, ir sudarant sutartį dėl atstatyto nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato valdymo ir naudojimo tvarkos. Susitarti nepavyko, todėl ieškovas nori atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

3. Be to, nekilnojamojo turto registre yra registruotos ieškovo ir bendraturčių nuosavybės teisės tik į dalį ūkinio pastato (92,771 proc. ūkinio pastato dalį, sudarančią 423,04 kv. m pastato ploto), į likusią ūkinio pastato dalį nuosavybės teisių registruota nėra. Nekilnojamojo turto registre yra registruotos nuosavybės teisės į ūkinio pastato dalis: 809/1425 dalys priklauso ieškovui, tai sudaro 56,771 proc. ūkinio pastato arba 258,88 kv. m ploto; 16/100 dalių priklauso atsakovei E. J., tai sudaro 16 proc. ūkinio pastato arba 72,96 kv. m ploto; 12/100 dalių priklauso atsakovei D. B., tai sudaro 12 proc. ūkinio pastato arba 54,72 kv. m ploto; 8/100 dalys priklauso atsakovui S. P., tai sudaro 8 proc. ūkinio pastato arba 36,48 kv. m ploto; t. y. Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės ne į visą ūkinį pastatą, o tik į 92,771 proc. ūkinio pastato, tai sudaro 423,04 kv. m ūkinio pastato ploto dalį; Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teisės į likusią 7,23 proc. ūkinio pastato dalį nėra registruotos. Todėl nuosavybės teisės į likusią 7,23 proc. ūkinio pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m, nustatytinos ir įregistruotinos esamiems šio pastato savininkams proporcingai jų turimai nuosavybės daliai.

Šalies argumentai

4. Ieškovas nurodė, jog nurodytas ūkinis pastatas yra sudegęs, sugadintas, praradęs funkcinę paskirtį, yra išlikę tik pastato pamatai ir dalis plytų mūro sienos. Tokios būklės pastatas negali tarnauti pagal jo tiesioginę paskirtį ir jo valdymu, naudojimu ir disponavimu negali būti tinkamai realizuota nei ieškovo, nei bendraturčių nuosavybės teisė. Dėl šios priežasties nė vienas iš bendraturčių juo natūra nesinaudoja, norint ūkinį pastatą naudoti pagal paskirtį reikia jį atstatyti. Ieškovui ūkinio pastato priklauso 809/1425 dalys arba 258,88 kv. m, nustačius ieškovo nuosavybės teisę į papildomą 20,17 kv. m ūkinio pastato ploto dalį, ieškovui nuosavybės teise priklausys 279,05 kv. m ūkinio pastato ploto arba 61,20 proc. viso ūkinio pastato, kas yra daugiau nei pusė viso ūkinio pastato, todėl jis savo nuosavybės teises į ūkinio pastato dalis galėtų įgyvendinti tik atstačius visą ūkinį pastatą. Atstatyti tik dalį ūkinio pastato pagal ieškovui priklausančias dalis šiuo atveju nėra techniškai įmanoma. Preliminariais skaičiavimais, ūkinio pastato atstatymo (kapitalinio remonto) kaštai siektų 116 624,64 Eur. Atitinkamai kitiems bendraturčiams pagal priklausančias ir papildomai nustatytinas nuosavybės teisių į ūkinį pastatą dalis tektų prisidėti pastato atstatymo išlaidų dalimi: E. J. – 20 117,75 Eur suma, D. B. – 15 079,57 Eur suma, S. P. – 10 053,04 Eur suma.

5. Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas papildomai paaiškino, jog ieškovas ginčo statinius įsigijo jau sudegusius, t. y. jų pirkimo–pardavimo metu buvo išlikę tik apie 10–15 procentų pastato, iš esmės buvo likę tik pamatai. Ieškovas po jų įsigijimo, norėdamas įregistruoti faktinę padėtį, atliko kadastrinius matavimus ir kreipėsi į Registrų centrą dėl faktinės statinio padėties įregistravimo, tačiau prieš priimant jo prašymą Registrų centre pareikalauta ir kitų ginčo statinio bendraturčių sutikimo ir, kadangi jis tokio sutikimo negavo, daugiau jokių veiksmų neatliko. Nuo pat šio statinio įsigijimo nei jis, nei kiti bendraturčiai šio statinio netvarkė, nerekonstravo, jo nepagerino. Prašė ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, jog ieškovas prašo nustatyti / pripažinti nuosavybės teisę sau ir atsakovams į likusią įstatymų nustatyta tvarka nenustatytą / neregistruotą / nesuformuotą 7,23 proc. ginčo ūkinio pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m, ją nustatant proporcingai šalių turimai nuosavybės į ginčo ūkinį pastatą daliai, vertinant tik Nekilnojamojo turto registre fiksuotus duomenis, nors, kaip jau nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ginčo statinys yra sudegęs, t. y. ieškovas prašo pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto dalį, nors paties nekilnojamojo turto nėra, o nustačius nuosavybės teises, reiškia reikalavimą dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reiškia reikalavimą dėl nekilnojamojo turto, kuris įstatymų nustatyta tvarka kažkada buvo suformuotas, tačiau šis ginčo nekilnojamasis turtas jau seniai yra išnykęs, jo nebėra, jis gaisro metu buvo sunaikintas apie 2015 metus, nuo to momento išliko tik ieškovo nurodomo ginčo statinio dalis – tik pamatai, tačiau ieškovas reiškia reikalavimą dėl viso statinio tokios būklės, kokia buvo iki šio statinio sunaikinimo. Faktinė ginčo statinio padėtis po šio statinio sunaikinimo įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre nėra fiksuota, t. y. nepakeisti nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti ginčo statinio kadastro duomenys, kurie iš esmės yra pasikeitę, t. y. pastatas sunaikintas gaisro metu.

9. Teismas nustatė, jog po šio statinio sunaikinimo nuo 2015 metų iki šios dienos nebuvo atlikta jokių veiksmų, neatsirado jokių veiksnių, tiek didinančių šio statinio, iš esmės – statinio pamatų – vertę, tiek ją mažinančių; ginčo statiniu / pamatais po statinio sunaikinimo iš esmės niekas iš savininkų nesirūpino, statinio negerino.

10. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių duomenų bei įrodymų, jog tiek ieškovui, tiek atsakovams nustatyta tvarka įsigijus ginčo statinio dalis – tiek iki ginčo pastato sunaikinimo, tiek ir po jo sunaikinimo – nustatyta tvarka būtų buvusios pakeistos / keitėsi turėtos / registruotos bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės dalys, šalys nurodytų aplinkybių neįrodinėjo, įrodymų neteikė, nors teismas kiekvieno teismo posėdžio metu šalims siūlė byloje teikti papildomus įrodymus, taip pat bylos nagrinėjimo metu sudarė visas sąlygas kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į VĮ Registrų centrą dėl išlikusios ginčo statinio dalies (pamatų) kadastrinių matavimų atlikimo / tikslinimo bei daiktinių teisių turinio, apimties tikslinimo, taip pat siekiant išsiaiškinti bei nustatyti ieškovo nurodomų buvusio ginčo statinio kadastrinių duomenų netikslumus, jų priežastis, taip pat kreiptis dėl šių duomenų tikslinimo / nustatymo ar (ir) galimos klaidos taisymo.

11. Teismas nurodė, jog, nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, daroma išvada, jog byloje nenustatytas pagrindas padidinti bendraturčių bendrąją dalinę nuosavybę ar jos dalį, taip pat nenustatyta, jog jis buvo padidintas / didinamas, šalys tokių aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo, tai patvirtinančių duomenų bei įrodymų neteikė. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, tirtus įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl ieškinio reikalavimus atmetė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis, 185 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas M. G. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės tenkinti iš dalies:

12.1. atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei D. B. priklausančias 12/100 dalių, 54,72 kv. m ploto, atsakovei E. J. priklausančias 16/100 dalių, 72,96 kv. m ploto, atsakovui S. P. priklausančias 8/100 dalis, 36,48 kv. m ploto pastato – ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir priteisti nurodytas pastato – ūkinio pastato dalis ieškovui M. G.;

12.2. priteisti iš ieškovo M. G. atsakovei D. B. 524,40 Eur kompensaciją, atsakovei E. J. – 699,20 Eur kompensaciją, atsakovui S. P. – 349,60 Eur kompensaciją už iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytas pastato – ūkinio pastato dalis.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą.

14. Priteisti iš atsakovų E. J., D. B. ir S. P. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. 2020 m rugpjūčio 18 d. VĮ Registrų centro pranešimas patvirtina, kad nekilnojamojo turto, kurio registro įrašo numeris (duomenys neskelbtini), kuriame įrašyti pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (ūkinis pastatas), kadastro ir registro duomenys, atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti ir yra teisingi. Tai reiškia, kad nei ieškovas, nei atsakovai neturėtų būti laikomi subjektais, turinčiais teisę į ūkinio pastato dalį, buvusią nuo pat pastato pastatymo momento, į kurią daiktinės teisės nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Taigi laikytina, kad subjektas, turintis teises į neregistruotąją daiktinių teisių į ūkinį pastatą dalį, nėra žinomas (įskaitant ir NTR registratorių), tačiau tai nelaikytina kliūtimi spręsti dėl atidalijimo iš žinomų ir aiškių nekilnojamojo daikto dalių ir žinomų ir aiškių nekilnojamojo daikto bendraturčių, nes ginčo dėl to, kad bendraturtei E. J. nuosavybės teise priklauso 16/100 ūkinio pastato dalių, bendraturtei D. B. nuosavybės teise priklauso 12/100 ūkinio pastato dalių, bendraturčiui S. P. nuosavybės teise priklauso 8/100 ūkinio pastato dalys, nėra.

14.2. Nekilnojamojo turto registre esant registruotoms atsakovų E. J. nuosavybės teisėms į 16/100 dalių ūkinio pastato (arba 16 proc. viso ūkinio pastato), D. B. nuosavybės teisėms į 12/100 dalių ūkinio pastato (arba 12 proc. viso ūkinio pastato) ir atsakovo S. P. nuosavybės teisėms į 8/100 dalis ūkinio pastato (arba 8 proc. viso ūkinio pastato), išnagrinėtoje byloje pagrįstai turėjo būti sprendžiama dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės „šiose turto dalyse“, galbūt pagrįstai nesprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės su nežinomu bendraturčiu arba subjektu, turinčiu teisę į neregistruotą daiktinių teisių dalį (galbūt valstybę, kaip teisių į turtą įgijėją, pripažintiną bešeimininkiu). Teisės doktrinoje ir teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje toks atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, kai bendraturčių skaičius bendrojoje nuosavybėje sumažėja, o ne visi bendraturčiai iš bendrosios nuosavybės pasitraukia, yra laikomas santykiniu atidalijimu ir yra leidžiamas, dėl to teismo atsisakymas ginčą išspręsti dėl šios reikalavimų dalies laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

14.3. Teismas kaip vieną iš kliūčių galbūt patenkinti ieškovo reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nurodė tai, kad nagrinėtoje byloje nebuvo pateikta duomenų apie suformuotas atskiras, atidalytinas ir kitiems bendraturčiams liekančias ūkinio pastato dalis, kaip savarankiškus turto vienetus. Ieškovas pažymi, kad ieškovo reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės su atsakovais E. J., D. B. ir S. P. apima visą šiems atsakovams priklausančių nuosavybės teisių į ūkinį pastatą apimtį, t. y. tenkinus ieškovo pareikštą reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės su šiais atsakovais, pastarieji iš bendrosios nuosavybės pasitraukia, todėl atskirų turto vienetų formavimas sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės su šiais atsakovais nėra reikalingas.

Žemesnės instancijos teismas

14.4. Teismui manant, kad byloje nėra reiškiama reikalavimo ir (ar) negali būti sprendžiama dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės 7,23 proc. ūkinio pastato dalies, 32,96 kv. m ploto, laikytina, kad ginčo tarp ieškovo ir 7,23 proc. ūkinio pastato dalies bendraturčio nėra, dėl to atskirų nekilnojamojo turto vienetų formavimas, viena vertus, nesant galimybės atidalyti iš bendrosios nuosavybės su savininku, kuris nėra žinomas, antra vertus, dėl to išliekant bendrajai ieškovo ir turto dalies, kurios savininkas nėra žinomas, bendrajai nuosavybei, nėra reikalingas. Dėl šios priežasties teismo sprendimo motyvai dėl atskirų turto vienetų, reiškiant reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, neformavimo, kaip kliūties atidalyti iš bendrosios nuosavybės, nagrinėtam ginčui neturi reikšmės.

14.5. Ieškovo vertinimu, ginčo pastato – ūkinio pastato faktinės būklės ir būklės, registruotos Nekilnojamojo turto registre, neatitikimai neturi reikšmės sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Ta aplinkybė, kad ginčo pastato būklė po gaisro iš esmės pasikeitė, nepakeitė bendraturčių dalių bendrojoje nuosavybėje, nepakeitė pastato užstatytojo ploto, nuo kurio apskaičiuojamos kiekvienam iš bendraturčių tenkančios pastato dalys. Dėl to formalių išviešinimo procedūrų, kurios bendraturčių teisių į ūkinį pastatą apimties nepakeičia, nebuvimas nelaikytinas kliūtimi išspręsti reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės su atsakovais E. J., D. B. ir S. P..

15. Atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą, bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo M. G. ieškinys dėl nuosavybės teisių nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ir prašo panaikinti šio sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės tenkinti iš dalies: atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei D. B. priklausančias 12/100 dalių, 54,72 kv. m ploto, atsakovei E. J. priklausančias 16/100 dalių, 72,96 kv. m ploto, atsakovui S. P. priklausančias 8/100 dalis, 36,48 kv. m ploto pastato – ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir priteisti nurodytas pastato – ūkinio pastato dalis ieškovui M. G.; priteisti iš ieškovo M. G. atsakovei D. B. 524,40 Eur kompensaciją, atsakovei E. J. – 699,20 Eur kompensaciją, atsakovui S. P. – 349,60 Eur kompensaciją už iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytas pastato – ūkinio pastato dalis.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) bei apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

20. Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo: 1) nustatyti ginčo pastato bendraturčių nuosavybės teises: ieškovui į papildomą 20,17 kv. m ploto dalį, nustatant, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 279,05 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato dalis; atsakovei E. J. į papildomą 5,69 kv. m ploto dalį, nustatant, kad atsakovei E. J. nuosavybės teise priklauso 78,65 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato dalis; atsakovei D. B. į papildomą 4,26 kv. m ploto dalį, nustatant, kad atsakovei D. B. nuosavybės teise priklauso 58,98 kv. m. bendro pastato – ūkinio pastato dalis; atsakovui S. P. į papildomą 2,84 kv. m ploto dalį, nustatant, kad atsakovui S. P. nuosavybės teise priklauso 39,32 kv. m bendro pastato – ūkinio pastato dalis; 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei D. B. priklausančią 58,98 kv. m ploto ūkinio pastato dalį, atsakovui S. P. priklausančią 39,32 kv. m ploto ūkinio pastato dalį, atsakovei E. J. priklausančią 78,65 kv. m ploto ūkinio pastato dalį ir priteisti nurodytas ūkinio pastato dalis asmeninės nuosavybės teise ieškovui; iš ieškovo priteisti atsakovams kompensaciją už iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytas ūkinio pastato dalis: atsakovei D. B. – 565,04 Eur, atsakovui S. P. – 376,69 Eur, atsakovei E. J. – 753,83 Eur.

21. Atsakovė E. J. atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko iš dalies, prašė reikalavimo dalį dėl kompensacijos priteisimo atmesti, konstatuojant, jog turtas gali būti padalytas natūra; reikalavimo dalį dėl nekilnojamojo turto dalių nustatymo tenkinti. Nurodė, jog šiuo atveju nebuvo išnaudotos visos galimybės atidalyti turtą natūra, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tai galima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, sudegęs statinys yra taisyklingos stačiakampio formos, todėl nėra jokių kliūčių nustatyti bendraturčių dalis natūra. Atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiantis bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Teismo posėdžio metu atsakovės E. J. atstovas papildomai paaiškino, jog ieškovas, norėdamas atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turėjo iš pradžių įregistruoti daiktines teises Registrų centre pagal faktinę padėtį, t. y. iš esmės sudegusio ginčo statinio pamatus, o po to spręsti dėl atsidalijimo to, kas yra natūra, o šiuo atveju ieškovas dalija tai, ko natūra nėra. Prašė ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.

23. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, motyvuodamas tuo, jog, nesigilindamas į teismo sprendimo motyvus dėl atidalijimui aktualių aplinkybių viseto buvimo, laikosi pozicijos, kad nagrinėtoje byloje ieškovo reikalavimas dėl atidalijimo iš atsakovų turėjo būti tenkintas, tokio reikalavimo netenkinimui nebuvo nei faktinių, nei teisinių kliūčių. Ieškovo vertinimu, ginčo pastato – ūkinio pastato faktinės būklės ir būklės, registruotos Nekilnojamojo turto registre, neatitikimai neturi reikšmės sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

25. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės dalyvių dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagrindus, šioje byloje susiklosčiusioms faktinėms ir teisinėms situacijos aplinkybėms.

26. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2016 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 21/100 dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovas 2017 m. balandžio 5 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo 27/100 dalis ir 2019 m. gruodžio 18 d. nuosavybės teise įsigijo papildomas 40/456 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Klaipėdos m. sav., (duomenys neskelbtini).

27. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, registruotos nuosavybės teisės į ginčo ūkinio pastato dalis: 809/1425 dalys priklauso ieškovui, tai sudaro 56,771 proc. ūkinio pastato arba 258,88 kv. m ploto; 16/100 dalių priklauso atsakovei E. J., tai sudaro 16 proc. ūkinio pastato arba 72,96 kv. m ploto; 12/100 dalių priklauso atsakovei D. B., tai sudaro 12 proc. ūkinio pastato arba 54,72 kv. m ploto; 8/100 dalys priklauso atsakovui S. P., tai sudaro 8 proc. ūkinio pastato arba 36,48 kv. m ploto. Nekilnojamojo turto registro duomenys fiksuoti pagal pateiktas nekilnojamojo turto įsigijimo sutartis.

28. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Nekilnojamojo turto registre registruotos ieškovo ir atsakovų daiktinės teisės tik į dalį buvusio ginčo ūkinio pastato, t. y. 92,771 proc. ginčo ūkinio pastato dalį, sudarančią 423,04 kv. m pastato ploto, į likusią šio pastato dalį nuosavybės teisių registruota nėra.

29. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų bei įrodymų apie tai, kodėl Nekilnojamojo turto registre, buvus registruotoms visų pagrindinių pastatų savininkų nuosavybės teisėms į ginčo pastato dalis, dalis šio pastato dalių nebuvo registruotos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teisės į likusią 7,23 proc. ginčo ūkinio pastato dalį nėra registruotos, taip pat nėra žinoma jokių kitų subjektų, turinčių ar galinčių turėti teisių į likusią neregistruotą 7,23 proc. ginčo pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m ploto. Taigi nustatyta, jog buvusio ginčo ūkinio pastato kadastriniai duomenys yra netikslūs. Pažymėtina ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ginčo statinys yra sudegęs, t. y. ieškovas prašė pripažinti nuosavybės teisę į visą nekilnojamąjį turtą, nors po 2015 m. kilusio gaisro yra išlikę tik šio turto fragmentai (pamatai).

30. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020).

31. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018).

32. Atidalijimo instituto aspektai ir nuosavybės neliečiamumo principas lemia tam tikrą atidalijimo teisės apsaugą. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuoja civilinės teisės normos (CK 4.80 straipsnis), o viešosios teisės normos taikytinos tiek, kiek jose nustatytos taisyklės, reikšmingos atidalijimui. Jam reikšmingos taisyklės yra įtvirtintos, be kita ko, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; 3) patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje pateiktas išsamus nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų sąrašas, nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 4) sujungiant kelis Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus į vieną nekilnojamąjį daiktą; 5) atliekant nekilnojamojo daikto amalgamaciją. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris:1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020).

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovas reiškia reikalavimą dėl nekilnojamojo turto, kuris įstatymų nustatyta tvarka kažkada buvo suformuotas, tačiau šis ginčo nekilnojamasis turtas jau seniai yra išnykęs, t. y. po kilusio gaisro išliko tik dalis ieškovo nurodomo ginčo statinio dalis – tik pamatai, tačiau ieškovas reiškia reikalavimą dėl viso statinio tokios būklės, kokia buvo iki šio statinio sunaikinimo. Faktinė ginčo statinio padėtis po šio statinio sunaikinimo įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre nėra fiksuota, t. y. nepakeisti nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti ginčo statinio kadastro duomenys, kurie iš esmės yra pasikeitę, t. y. pastatas sunaikintas gaisro metu. Nustatė, jog po ginčo statinio sunaikinimo nuo 2015 metų iki šių dienų nebuvo atlikta jokių veiksmų, neatsirado jokių veiksnių, tiek didinančių šio statinio, iš esmės – statinio pamatų – vertę, tiek ją mažinančių; ginčo statiniu / pamatais po statinio sunaikinimo iš esmės niekas iš savininkų nesirūpino, statinio negerino. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį, konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių duomenų bei įrodymų, jog tiek ieškovui, tiek atsakovams nustatyta tvarka įsigijus ginčo statinio dalis – tiek iki ginčo pastato sunaikinimo, tiek ir po jo sunaikinimo – nustatyta tvarka būtų buvę pakeistos / keitėsi turėtos / registruotos bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės dalys, šalys nurodytų aplinkybių neįrodinėjo, įrodymų neteikė, nors teismas kiekvieno teismo posėdžio metu šalims siūlė byloje teikti papildomus įrodymus, taip pat bylos nagrinėjimo metu sudarė visas sąlygas kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į VĮ Registrų centrą dėl išlikusios ginčo statinio dalies (pamatų) kadastrinių matavimų atlikimo / tikslinimo bei daiktinių teisių turinio, apimties tikslinimo, taip pat siekiant išsiaiškinti bei nustatyti ieškovo nurodomų buvusio ginčo statinio kadastrinių duomenų netikslumus, jų priežastis, taip pat kreiptis dėl šių duomenų tikslinimo / nustatymo ar (ir) galimos klaidos taisymo. Nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nenustatytas pagrindas bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės ar jo dalies padidinimui, taip pat nenustatyta, jog jis buvo padidintas / didinamas, šalys tokių aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo, tai patvirtinančių duomenų bei įrodymų neteikė.

35. Pažymėtina, jog tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma, siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti, ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo – pagrįsti jo suformavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Teikiami atidalijimo variantai turi būti pagal procedūras ir techniškai priimtini (t. y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019).

37. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo projektu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009; 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 2018 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisių nustatymo, o nustačius nuosavybės teises, reiškė reikalavimą dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovas 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinyje nurodytose nustatytinose nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą dalyse yra padaryta klaida, kurią taisant keičiasi ieškinyje nurodyti likę skaičiavimai, keičiantys bendraturčiams priklausančių nekilnojamojo daikto dalių procentinės išraiškos apskaičiavimą ir atidalijant iš bendrosios nuosavybės bendraturčiams išmokėtinos piniginės kompensacijos dydžių apskaičiavimą. Atsižvelgdamas į tai ieškovas patikslino skaičiavimus bei paaiškino, kad pareikšto ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės nėra tikslinamos ar keičiamos. 2019 m. lapkričio 18 d. teisme gautas patikslintas ieškinys, kuriame ieškovas patikslino skaičiavimus ir paaiškino, kad pareikšto ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės nėra tikslinamos ar keičiamos. 2020 m. sausio 23 d. teisme gautas patikslintas ieškinys, kuriame ieškovas nurodė, jog Klaipėdos miesto savivaldybė jai priklausančią ginčo ūkinio pastato dalį perleido ieškovo nuosavybėn, t. y. tarp ieškovo ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 2019 m. gruodžio 18 d. buvo pasiektas susitarimas dėl minėtai atsakovei priklausančios nekilnojamojo daikto dalies pardavimo ieškovo nuosavybėn. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakove byloje įtrauktos Klaipėdos miesto savivaldybės buvo išspręstas taikiai, ieškovas turi tikslinti pareikšto ieškinio reikalavimus, sutikslinti ieškinio pagrindą – ieškovui priklausančio ginčo nekilnojamojo daikto dalies apimtį ir jos vertę, atsisakyti materialinių reikalavimų, pareikštų atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei.

39. Pažymėtina, jog ieškovas kreipėsi į teismą turėdamas tikslą nustatyti / pripažinti nuosavybės teisę sau ir atsakovams į likusią įstatymų nustatyta tvarka nenustatytą / neregistruotą / nesuformuotą 7,23 proc. ginčo ūkinio pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m, nuosavybės teisę nustatant proporcingai šalių turimai nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą daliai, vertinant tik Nekilnojamojo turto registre fiksuotus duomenis, nors, kaip nustatyta, ginčo statinys yra sudegęs, t. y. ieškovas prašė pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, nors yra išlikę tik šio nekilnojamojo turto fragmentai (pamatai), o nustačius nuosavybės teises, reiškė reikalavimą dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovams priklausančias dalis priteisiant ieškovui, atsakovams išmokant kompensacijas. Įvertinus šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus ir išklausius teismo posėdžio graso įrašus, matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo ūkinio pastato kadastriniai duomenys yra netikslūs, siekdamas išsiaiškinti bei nustatyti ieškovo nurodomų buvusio ginčo statinio kadastrinių duomenų netikslumus, jų priežastis, bylos nagrinėjimo metu ne kartą siūlė šalims teikti byloje papildomus duomenis bei įrodymus. Teismas išaiškino, jog nepateikus papildomų įrodymų ir (ar) nepatikslinus ieškinio, jis bus nagrinėjamas iš esmės pagal pateiktus byloje įrodymus bei suformuluotus reikalavimus. Teismo posėdžio, įvykusio 2020 m. rugpjūčio 26 d., metu ieškovas ir jo atstovas prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi. Papildomai nurodė, kad neregistruotos dalys neturi ar negali turėti įtakos atidalijant iš šiuo metu esančios bendrosios dalinės nuosavybės, tai nekliudo teismui priimti sprendimo dėl tų dalių daiktinių teisių, kurios šiuo metu yra neregistruotos, atsakovams pakitimo (2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas). Taigi iš ieškovo reikalavimo formuluotės aišku, kokį savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą ieškovas pasirinko.

40. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad svarbiausia teismo pareiga – apginti asmens pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus. Tai galima padaryti tik teisingai nustačius bylos nagrinėjimo dalyką ir teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Pagal dispozityvumo principą šalys turi teisę laisvai naudotis savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, pačios veikti proceso eigą. Teismo iniciatyva galima tik tokiu mastu, kiek tai nepažeidžia dispozityvumo principo. Teismui, kaip valdžios institucijai, tenka labai svarbus vaidmuo visuomenės bei valstybės gyvenime, nes būtent jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis, CPK 6 straipsnis). Tik teismas, neturintis materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, gali siekti nustatyti tiesą byloje (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis; CPK 21 straipsnis). Nepaisant to, kad teismo galios nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes yra gana ribotos, teismas turi teisę, o kartu ir pareigą laikantis ieškinyje nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į šalių valią aktyviai įgyvendinti išaiškinimo pareigą.

41. CPK suformuluotas civilinio proceso tikslas – kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, o proceso koncentracijos, ekonomiškumo principai nedviprasmiškai įpareigoja teismą imtis visų leistinų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką (CPK 2, 7, 72, 158 ir kt. straipsniai). Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas šalims jų teises ir pareigas įrodyti, jų manymu, bylai reikšmingas aplinkybes, pats iš esmės tinkamai įgyvendino išaiškinimo, bendradarbiavimo su šalimis pareigą (CPK 8 straipsnis), kad byloje būtų visapusiškai nustatytos, ištirtos ir įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, bandant išsiaiškinti realias ginčo turto atidalijimo galimybės, kad būtų išspręstas kilęs ginčas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kilusio ginčo pobūdį, bylai teisingai išspręsti reikšmingas nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi byloje nenustatytas pagrindas bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės ar jo dalies padidinimui, taip pat nenustatyta, jog jis buvo padidintas / didinamas, šalys tokių aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo, tai patvirtinančių duomenų bei įrodymų neteikė.

43. Apeliantas apeliaciniame skunde, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodo, kad ieškovas laikosi pozicijos, kad nagrinėtoje byloje ieškovo reikalavimas dėl atidalijimo iš atsakovų turėjo būti tenkintas, tokio reikalavimo netenkinimui nebuvo nei faktinių, nei teisinių kliūčių. Ieškovo vertinimu, ginčo pastato – ūkinio pastato faktinės būklės ir būklės, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, neatitikimai neturi reikšmės sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

44. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju ieškovas, apeliacinės instancijos teismo prašydamas tenkinti iš dalies ieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, siekia, kad būtų atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovams priklausančios dalys ir priteista šias pastato – ūkinio pastato dalis ieškovui, atsakovų bendrajai nuosavybei pasibaigiant, iš ieškovo atsakovams priteistos ūkinio pastato dalies vertės piniginės kompensacijos. Tačiau, kaip matyti, tokio alternatyvaus prašymo pirmosios instancijos teisme nereiškė, ieškinio reikalavimai šiuo aspektu konkrečiai nebuvo suformuluoti, nes buvo pareikštas ieškinys nustatyti / pripažinti nuosavybės teisę sau ir atsakovams į likusią įstatymų nustatyta tvarka nenustatytą / neregistruotą / nesuformuotą 7,23 proc. ginčo ūkinio pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m, nuosavybės teises nustatant proporcingai šalių turimai nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą daliai, o nustačius nuosavybės teises, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovams priklausančias dalis priteisiant ieškovui, atsakovams išmokant kompensacijas.

45. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 21 punktas).

46. Kasacinio teismo konstatuota, kad bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu turi būti nustatytos aiškios bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys (bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020). Taigi, tik nustačius idealiąsias dalis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl bendraturčiams priklausančios dalies atidalijimo (realiųjų dalių), t. y. vertinama, ar ieškovas pagrįstai siekia būtent tokio daikto atidalijimo.

47. Minėta, jog Nekilnojamojo turto registre registruotos ieškovo ir atsakovų daiktinės teisės tik į dalį buvusio ginčo ūkinio pastato, t. y. 92,771 proc. ginčo ūkinio pastato dalį, sudarančią 423,04 kv. m pastato ploto, į likusią šio pastato dalį nuosavybės teisių registruota nėra. Byloje nėra duomenų, kodėl Nekilnojamojo turto registre, buvus registruotoms visų pagrindinių pastatų savininkų nuosavybės teisėms į ginčo pastato dalis, dalis šio pastato dalių nebuvo registruotos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teisės į likusią 7,23 proc. ginčo ūkinio pastato dalį nėra registruotos, taip pat nėra žinoma jokių kitų subjektų, turinčių ar galinčių turėti teisių į likusią neregistruotą 7,23 proc. ginčo pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m ploto.

48. Iš bylos medžiagos matyti, jo teismo posėdžio, įvykusio 2020 m. rugpjūčio 26 d., metu ieškovo atstovas nurodė, jog, išanalizavęs ginčo pastato archyvinę kadastro bylą, nustatė, jog galbūt ši klaida dėl nuosavybės teisių (neregistruota 7,23 proc. ginčo pastato dalis, sudaranti 32,96 kv. m ploto) registravimo atsirado apie 1993 m. Nurodė, jog iki 1993 m. į ginčo pastatą buvo registruotos dviejų subjektų teisės, t. y. Klaipėdos rajono savivaldybė (9/100 dalys) ir (duomenys neskelbtini) seniūnija (91/100 dalis). Nėra duomenų, ar tai buvo registruotos nuosavybės teisės, ar valdymo teisės. 1993 m. prasidėjo (duomenys neskelbtini) seniūnijai priklausančios dalies skaidymas faktiniams nekilnojamųjų daiktų – butų naudotojams, skirstymas šitų dalių ir atitinkamai buvo nustatytos tos dalys atsakovams ir kitiems asmenims, o 8/10 dalys kažkur pasimetė. Nėra jokių sutarčių, perleidimo sandorių, jokių sprendimų dėl šitos dalies perleidimo ar priskyrimo. Ir nuosavybės teisės dalis į šį 32,96 kv. m plotą nėra niekaip nustatyta ir užfiksuota, nors Registrų centras teigia, jog visi registruoti duomenys atitinka tuos dokumentus (2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas).

49. Paminėtina, jo šalims buvo pasiūlyta galimybė pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų teiginius, siekiant nustatyti šalims priklausančio ginčo pastato kadastrinių duomenų netikslumus, jų priežastis. Nagrinėjamu atveju buvo siekta išsiaiškinti, dėl kokių veiksnių ginčo plotas pasikeitė. Bendras ginčo plotas neabejotinai turi įtakos realaus turto atsidalijimo varianto ar būdo parinkimui, todėl esant duomenims dėl galimo ploto neatitikties teismas šalims pasiūlė pateikti įrodymus, tačiau šalims nesiekiant įrodyti kitokių aplinkybių negu išviešintos viešame registre, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas padarė atitinkamo pobūdžio išvadas, t. y. nusprendė, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.

50. Taigi atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės siekiama užbaigti bendrosios dalinės nuosavybės santykius, tačiau, remiantis byloje esančiais duomenimis, matyti, jog nuosavybės teisių į 7,23 proc. ginčo ūkinio pastato dalį registruota nėra, taip pat nėra žinoma jokių kitų subjektų, turinčių ar galinčių turėti teisių į likusią neregistruotą 7,23 proc. ginčo pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m ploto, kitų duomenų, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas dėl galimybių pastatą atidalyti natūra nurodė, jog atstatyti tik dalį ūkinio pastato pagal ieškovui priklausančias dalis šiuo atveju nėra techniškai įmanoma, kadangi pastato pamatas yra vienas, jis apima perimetrą, nėra pamato elementų, kad būtų galima jį atskirti, o atstačius jo dalį, pastatas bus konstruksiškai nestabilus (2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas).

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus, nustatytas aplinkybes, į ieškovo poziciją byloje, pripažįsta, kad šioje byloje, atsižvelgiant į įvykusius ginčo pastato pasikeitimus, kurie nėra identifikuoti, buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo.

52. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

53. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55. Ieškovo ieškinio netenkinus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos.

56. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė E. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas valstybei. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šioje byloje atsakovei E. J. 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Iš 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymos „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ matyti, jog valstybė nagrinėjamoje byloje patyrė 152,75 Eur išlaidų už teisinę pagalbą.

57. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime bylinėjimosi išlaidų klausimo neišsprendė, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, nusprendžia, jog iš ieškovo valstybei priteistinos antrinės teisinės pagalbos, teiktos atsakovei E. J. pirmosios instancijos teisme, išlaidos – 152,75 Eur (CPK 99 straipsnio 2 dalis).

58. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo M. G. priteisti valstybei 152,75 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt du eurai, 75 ct) antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteistos valstybei antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5630).

Teisėjai Albina PupeikienėMilda SkersienėAlvydas Žerlauskas