Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

sekretoriaujant R. G., dalyvaujant ieškovui M. G. ir jo atstovui advokatui L. Ž., atsakovės E. J. atstovui advokatui R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovams E. J., S. P., D. B., dėl nuosavybės teisių nustatymo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų M. K., E. B., D. D., V. M., AB „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Klaipėdos vanduo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolė L. P., antstolis G. J., antstolė R. V., antstolė V. V., antstolis A. S., antstolė B. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas civilinę bylą privalo nagrinėti neperžengdamas joje pareikštų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalis). Suformuluoti bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą yra išimtinė ieškovo ir (arba) atsakovo teisė (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas, 143 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).

Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2011)

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal šias įstatymo normas šalys byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje, 3 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Formuodamas teismų praktiką kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovas 2016 m. lapkričio 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 21/100 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovas 2017 m. balandžio 5 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo 27/100 dalis bei 2019 m. gruodžio 18 d. nuosavybės teisėmis įsigijo papildomą 40/456 dalį Ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis registruotos nuosavybės teisės į ginčo Ūkinio pastato dalis : 809/1425 dalys, priklausančios ieškovui, kas sudaro 56,771 % Ūkinio pastato arba 258,88 kv.m. ploto; 16/100 dalių, priklausančių atsakovei E. J., kas sudaro 16 % Ūkinio pastato arba 72,96 kv.m. ploto; 12/100 dalių, priklausančių atsakovei D. B., kas sudaro 12 % Ūkinio pastato arba 54,72 kv.m. ploto; 8/100 dalys, priklausančios atsakovui S. P., kas sudaro 8 % Ūkinio pastato arba 36,48 kv.m. ploto. Nekilnojamojo turto registro duomenys fiksuoti pagal pateiktas nekilnojamojo turto įsigijimo sutartis.

Nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruotos ieškovo ir atsakovų daiktinės teisės tik į dalį buvusio ginčo Ūkinio pastato, t.y. 92,771 % ginčo Ūkinio pastato dalį, sudarančią 423,04 kv. m. pastato ploto, į likusią šio pastato dalį nuosavybės teisių registruota nėra. Nekilnojamojo turto registre registruotos nuosavybės teisės į ginčo Ūkinio pastato dalis : 809/1425 dalys, priklausančios ieškovui, kas sudaro 56,771 % Ūkinio pastato arba 258,88 kv.m. ploto; 16/100 dalių, priklausančių atsakovei E. J., kas sudaro 16 % Ūkinio pastato arba 72,96 kv.m. ploto; 12/100 dalių, priklausančių atsakovei D. B., kas sudaro 12 % Ūkinio pastato arba 54,72 kv.m. ploto; 8/100 dalys, priklausančios atsakovui S. P., kas sudaro 8 % Ūkinio pastato arba 36,48 kv.m. ploto; - t.y., nekilnojamojo turto registre registruotos nuosavybės teisės ne į visą ginčo pastatą, o tik į 92,771 % Ūkinio pastato, kuria sudaro 423.04 kv.m. Ūkinio pastato ploto dalis. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų bei įrodymų apie tai, kodėl nekilnojamojo turto registre, buvus registruotoms visų pagrindinių pastatų savininkų nuosavybės teisėms į ginčo pastato dalis, dalis šio pastato dalių nebuvo registruotos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nurodyta likusi nuosavybės teisių į 7,23 % ginčo Ūkinio pastato dalį registruota nėra, taip pat nėra žinoma jokių kitų subjektų, turinčių ar galinčių turėti teisių į likusią neregistruotą 7,23 % ginčo pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m. ploto. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų bei įrodymų, jog ieškovas ar/ir atsakovai kreipėsi įstatymų nustatyta tvarka į Registro tvarkytoją dėl nurodytų duomenų tikslinimo/nustatymo ar/ir galimos klaidos taisymo, nors bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą siūlė šalims teikti byloje papildomus duomenis bei įrodymus, tačiau šalys jų neteikė, taip pat neteikė prašymų. Taigi nustatyta, jog buvusio ginčo Ūkinio pastato kadastriniai duomenys yra netikslūs.

Ieškovas prašo nustatyti/pripažinti nuosavybės teisę sau ir atsakovams į likusią, įstatymų nustatyta tvarka nenustatytą/neregistruotą/nesuformuotą 7,23 % ginčo Ūkinio pastato dalį, sudarančią 32,96 kv. m., jas nustatant proporcingai šalių turimai nuosavybės į ginčo Ūkinį pastatą daliai, vertinant tik nekilnojamojo turto registre fiksuotus duomenis, nors, kaip jau nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ginčo statinys yra sudegęs, t.y. ieškovas prašo pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto dalį, nors paties nekilnojamojo turto nėra, o nustačius nuosavybės teises, reiškia reikalavimą dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims, t.y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: pirma, dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas; antra, daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas ir esminis požymis yra tai, kad bendraturčio dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, yra ne materiali, o ideali, t.y. dalis subjektinėje teisėje, nes objektas yra vienas. Bet kuris iš bendraturčių savo dalimi, kaip individualia nuosavybe, gali disponuoti laisvai (t.y. perleisti ją kitam asmeniui), bet valdyti ir naudoti daiktą, kaip bendrąją nuosavybę, gali tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Taigi esant bendrosios dalinės nuosavybės teisei į vieną objektą yra nukreiptos ne vieno, bet dviejų ar daugiau savininkų subjektinių teisių. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 21 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol nenustatyta idealioji kiekvienam bendraturčiui priklausanti daikto dalis, nėra pagrindo spręsti dėl realiųjų šio daikto dalių. Bendraturčio naudojimasis realia daikto dalimi (patalpa) negali nulemti jo idealiosios dalies dydžio – idealioji dalis turi būti nustatyta pagal nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą. Tik nustačius idealiąsias dalis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl bendraturčiams priklausančios dalies atidalijimo (realiųjų dalių), t.y. vertinti, ar ieškovas pagrįstai siekia būtent tokio daikto atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018).

Atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuoja civilinės teisės normos (CK 4.80 straipsnis), o viešosios teisės normos taikytinos tiek, kiek jose nustatytos taisyklės, reikšmingos atidalijimui. Jam reikšmingos taisyklės yra įtvirtintos, be kita ko, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme; šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; 3) patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje pateiktas išsamus nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų sąrašas, nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 4) sujungiant kelis Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus į vieną nekilnojamąjį daiktą; 5) atliekant nekilnojamojo daikto amalgamaciją. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą. Bylos duomenimis ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto, kuris įstatymų nustatyta tvarka kažkada tai buvo suformuotas, tačiau šis ginčo nekilnojamas turtas jau seniai yra išnykęs, jo nebėra, jis gaisro metu buvo sunaikintas apie 2015 metus, nuo to momento išliko tik dalis ieškovo nurodomo ginčo statinio dalis – tik pamatai, tačiau ieškovas reiškia reikalavimą dėl viso statinio tokios būklės, kokia buvo iki šio statinio sunaikinimo. Faktinė ginčo statinio padėtis po šio statinio sunaikinimo įstatymų nustatyta tvarka nekilnojamojo turto registre nėra fiksuoti, t.y. nepakeisti nustatyta tvarka nekilnojamojo turto kadastre įrašyti ginčo statinio kadastro duomenys, kurie iš esmės yra pasikeitę, t.y. pastatas sunaikintas gaisro metu.

Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Tačiau bendraturčio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje gali pasikeisti padidinus ar sumažinus bendrąją dalinę nuosavybę, t.y. padidinus ar sumažinus bendrąjį daiktą ar jo vertę (CK 4.77 straipsnis); taip pat daiktas ar jo dalis gali tapti ir beverčiu; daiktas ar jo dalis gali būti ir sunaikintas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus ar sumažinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti ar sumažinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis.

Byloje nustatyta, jog po šio statinio sunaikinimo nuo 2015 metų iki šios dienos nebuvo atlikta jokių veiksmų, neatsirado jokių veiksnių, tiek didinančių šio statinio, iš esmės – statinio pamatų - vertę, tiek ją mažinančių; ginčo statiniu/pamatais po statinio sunaikinimo iš esmės niekas iš savininkų nesirūpino, jo negerino. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių duomenų bei įrodymų, jog tiek ieškovui, tiek atsakovams nustatyta tvarka įsigijus ginčo statinio dalis – tiek iki ginčo pastato sunaikinimo, tiek ir po jo sunaikinimo – nustatyta tvarka būtų pakeista/keitėsi turėtos/registruotos bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės dalys, šalys nurodytų aplinkybių neįrodinėjo, įrodymų neteikė, nors teismas kiekvieno teismo posėdžio metu šalims siūlė byloje teikti papildomus įrodymus, taip pat bylos nagrinėjimo metu sudarė visas sąlygas kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į VĮ Registrų centras dėl išlikusios ginčo statinio dalies (pamatų) kadastrinių matavimų atlikimo/tikslinimo bei daiktinių teisių turinio, apimties tikslinimo, taip pat siekiant išsiaiškinti bei nustatyti ieškovo nurodomų buvusio ginčo statinio kadastrinių duomenų netikslumus, jų priežastis, taip pat kreiptis dėl šių duomenų tikslinimo/nustatymo ar/ir galimos klaidos taisymo. Nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, daroma išvada, jog byloje nenustatytas pagrindas bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės ar jo dalies padidinimui, taip pat nenustatyta, jog jis buvo padidintas/didinamas, šalys tokių aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo, tai patvirtinančių duomenų bei įrodymų neteikė. Įvertinus šalių paaiškinimus, tirtus įrodymus, teismas daro išvadą, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl ieškinio reikalavimai atmestini (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.