Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-102-1037/2017 pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „LKU turto valdymas“, kredito unija „Germanto lobis“, antstolis V. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

Dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui

Dėl pareiškėjos nemokumo.

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios nuostatos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti fizinio asmens per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyventi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015). Taigi teismas turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia (lot. be kita ko), turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015). Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 11 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. 09-00094 pagrindu KU „Germanto lobis“ suteikė 105 000 Eur paskolą V. K. iki 2012 m. gegužės 15 d., tačiau šalių susitarimu skolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2016 m. gegužės 15 d. (1 t., b. l. 6–9, 38–39; 2 t., b. l. 33–47). 2009 m. gegužės 11 d. laidavimo sutartimi Nr. 09-00094-1 A. K. įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti kredito unijai ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėja V. K. paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (2 t., b. l. 14–15). KU „Germanto lobis“ 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido naujajai kreditorei UAB „LKU turto valdymas“ visas reikalavimo teises į likusią V. K. skolą (1 t., b. l. 10–12; 2 t., b. l. 26–30). 2016 m. liepos 5 d. KU „Germanto lobis“ atpirko iš UAB „LKU turto valdymas“ dalį V. K. skolos pagal 2009 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį (2 t., b. l. 32). Dėl skolos išieškojimo iš skolininkės V. K. išieškotojų UAB „LKU turto valdymas“ ir KU „Germanto lobis“ naudai antstolio V. D. kontoroje užvestos trys vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teismo posėdyje patvirtino, kad KU „Germanto lobis“ suteikė jai 105 000 Eur paskolą. Nors sutartyje numatyta, kad paskola skirta būsto renovacijai, tačiau pareiškėja pripažino, kad jau sutarties sudarymo metu ji net neketino gautų pinigų skirti būsto gerinimui, žadėjo pinigus atiduoti sūnui A. K., kad šis galėtų pradėti verslą. Sutartyje buvo numatytas paskolos grąžinimo grafikas, pagal kurį paskola turėjo būti grąžinta mokant mėnesines įmokas, tačiau ji įmokas mokėdavo pavėluotai, todėl susidarė įsiskolinimas (2017 m. vasario 1 d. teismo posėdžio 45 min. 15 sek. – 45 min. 25 sek., 45 min. 55 sek. – 46 min. 58 sek.). V. K. kaip paskolos gavėja, A. K. kaip laiduotojas ir UAB „LKU turto valdymas“ kaip paskolos davėjas 2016 m. spalio 4 d. sudarė susitarimą, pagal kurį skolininkai įsipareigojo kas mėnesį mokėti po 450 Eur (1 t., b. l. 114–115), tačiau pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad neturi galimybės mokėti tokių įmokų, šias įmokas būtų mokėjęs jos sūnus A. K. (2017 m. vasario 1 d. teismo posėdžio 56 min. – 59 min.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016 yra išaiškinęs, kad prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Taigi prievolės solidarumas reiškia, kad pareiškėjas šią pareigą privalo vykdyti kartu su kitais asmenimis, tačiau jis turi įvykdyti visą prievolę, o ne jos dalį, todėl solidarumas prievolės nesumažina (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 4 dalis).Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos pradelsti įsiskolinimai viršija 25 MMA sumą, nes ji turi 25 389,62 Eur dydžio įsiskolinimą kreditorei UAB „LKU kredito unija“ (atėmus realizuotą ir realizuotino turto vertę), taip pat 6 170, 60 Eur dydžio skolą KU „Germanto lobis“ ir antstoliui V. D.. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad byloje yra prieštaringi duomenys dėl pradelstų įsiskolinimų dydžio, pavyzdžiui, kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėja nurodė, kad yra skolinga 55 189,62 Eur sumą UAB „LKU turto valdymas“ (1 t., b. l. 84?87), suinteresuotas asmuo patvirtino šią aplinkybę (1 t., b. l. 120 ?124), tačiau iš antstolio V. D. 2016 m. lapkričio 29 d. patvarkymo matyti, kad vykdomojoje byloje Nr. 0047/14/00837 liko neišieškota 33 643,02 Eur skola išieškotojai UAB „LKU turto valdymas“, o vykdomojoje byloje Nr. 0047/16/01289 liko neišieškota 272,15 Eur skola išieškotojai UAB „LKU turto valdymas“ (1 t., b. l. 110). Taigi remiantis antstolio V. D. skaičiavimais 2016 m. lapkričio 29 d. pareiškėja buvo skolinga UAB „LKU turto valdymas“ iš viso 33 915,17 Eur sumą, t. y. daugiau nei 38 procentais mažiau, nei nurodė pati pareiškėja savo pareiškime. Be to, po kreipimosi į teismą, pareiškėjos kreditorė UAB „LKU turto valdymas“ vykdymo procese perėmė 20 000 Eur vertės pareiškėjai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 112, 139, 143–144), tokiu būdu pareiškėjos įsiskolinimas kreditorei UAB „LKU turto valdymas“ buvo dar labiau sumažintas. Nors pareiškėja nurodė turinti 3 954,45 Eur dydžio įsiskolinimą KU „Germanto lobis“ (1 t., b. l. 84?87), tačiau, pačios kreditorės teigimu, skolą sudaro tik 2 957,98 Eur nesumokėtos paskolos ir 13,37 Eur palūkanų, iš viso 2 971,35 Eur (1 t., b. l. 96?97), o antstolio 2016 m. lapkričio 29 d. patvarkyme nurodoma, kad vykdomojoje byloje Nr. 0047/14/01162 neišieškota 2 138,45 Eur skola išieškotojai KU „Germanto lobis“ (1 t., b. l. 110). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjos įsiskolinimas KU „Germanto lobis“ yra gerokai mažesnis nei nurodoma pareiškime. Pareiškėjos teigimu, ji yra skolinga antstoliui 2 216,15 Eur, tačiau antstolio patvarkyme numatyta, kad iš skolininkės nėra išieškota 1 419,61 Eur atlyginimo antstoliui ir 30,99 Eur vykdymo išlaidų (1 t., b. l. 110), byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja padengė dalį vykdymo išlaidų. Taigi įvertinus priverstinį skolos išieškojimą atliekančio antstolio skaičiavimus, atliktus 2016 m. lapkričio 29 d., matyti, kad tądien pareiškėjos skola visiems trims kreditoriams buvo 37 504,22 Eur (1 t., b. l. 110), tačiau vėliau, t. y. 2016 m. gruodžio 15 d. išieškotojai UAB „LKU turto valdymas“ perdavus 20 000 Eur vertės turtą, įsiskolinimas kreditorei UAB „LKU turto valdymas“ buvo sumažintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nenustačius konkretaus įsiskolinimo dydžio, nėra galimybės įvertinti, ar per protingą laiko tarpą pareiškėja galėtų grąžinti skolas savo kreditoriams.Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas kreditorės UAB „LKU turto valdymas“ naudai (1 t., b. l. 46?50, 51?52, 53?54, 55?56, 57?58). Vykdymo procese nustatyta, kad viso pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 9 800 Eur (1 t., b. l. 137?138). Nors kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėja pateikė išrašus iš banko sąskaitos (1 t., b. l. 15?37, 59?69), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys neleidžia įvertinti pareiškėjos lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo per pastaruosius 3 metus iki kreipimosi į teismą, nes pateikti banko sąskaitos išrašai laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d., kitos banko sąskaitos –2016 m. liepos–spalio mėnesiais. Nors pareiškėja yra pensininkė, gaunanti 330 Eur dydžio senatvės pensiją (1 t., b. l. 70?71), tai savaime nereiškia, kad pareiškėja neturi galimybės padidinti savo pajamų, įsidarbinti.

Dėl 2009 m. birželio 3 d. mokėjimo pavedimo įtakos nustatant pareiškėjos (ne)mokumui

Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad reikalavimo teisės, kaip turto objektas, gali būti perleidžiamos, jas parduodant, paveldint ir kt. Taigi reikalavimo teisės yra realus turtas, įtrauktinas į pareiškėjo, inicijuojančio bankroto bylos iškėlimą, turto masę, sprendžiant dėl pareiškėjo turimo turto ir įsiskolinimų santykio ir reikalavimo teisės įgyvendinimo galimybių sumažinant ar visiškai padengiant įsiskolinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-313/2017).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009 m. birželio 3 d. iš pareiškėjos banko sąskaitos buvo pervesta 85 000 Eur suma D. V. (1 t., b. l. 132?133). Teismo posėdžio metu pareiškėja pripažino, kad sūnui prašant ji pervedė šiuos pinigus sūnaus draugui D. V. kaip „sąskaitos papildymą“(2017 m. vasario 1 d. teismo posėdžio garo įrašas: 55 min. 01 sek. – 53 min. 55 sek.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pavedimo formą užpildė bei patį veiksmą (pinigų pervedimą iš pareiškėjos sąskaitos į nurodytą D. V. banko sąskaitą) atliko kredito unijos darbuotojas, tai nepaneigia fakto, kad pavedimas atliktas įgyvendinant jos valią, nes pati pareiškėja to reikalavo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, asmens turtą sudaro ne tik nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos, tačiau ir turima reikalavimo teisė. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja turi 85 000 Eur debitorinį reikalavimą, tačiau, įvertinus pareiškėjos teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, kodėl ji atliko minėtą pavedimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neapklausus pareiškėjos sūnaus A. K. ir neišsiaiškinus papildomų aplinkybių, kodėl buvo atliktas šis pavedimas, išvada, kad pareiškėja turi teisę reikalauti, jog D. V. grąžintų 85 000 Eur sumą, yra skubota. Net ir tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog pareiškėja turi 85 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į D. V., ši suma negali būti automatiškai įtraukta į pareiškėjos turtą Taigi klausimas, ar pareiškėja turi galimybę įgyvendinti reikalavimo teisę, viršijančią jos skolinius įsipareigojimus, yra itin reikšminga vertinant pareiškėjos (ne)mokumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinių asmenų bankroto bylose galima taikyti įstatymo analogiją ir remtis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis tiek, kiek tai neprieštarauja FABĮ instituto tikslams bei paskirčiai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog sprendžiant klausimą, ar turimą debitorinį reikalavimą įtraukti į turto balansą, būtina atsižvelgti įmonių bankroto bylose suformuotą teismų praktiką. Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad vertinant turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad visų skolų susigrąžinimas iš debitorių praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Taigi, nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2145-370/2016). Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas į pareiškėjai priklausančio turto masę įskaitė 85 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į D. V., nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo analizuotos realios pareiškėjos galimybės susigrąžinti visą 85 000 Eur sumą.

Dėl laikotarpio, per kurį vertinamas pareiškėjos nesąžiningumas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir pažymėjęs, kad teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjų sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjos nesąžiningumo, nes konstatavo, kad nėra tenkinama pirmoji fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlyga, numatyta nutarties 16 punkte. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėdamas pareiškėjos (ne)sąžiningumo tik pabrėžia, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kurioje numatytas reikalavimas teismui įvertinant pareiškėjo veiksmus (neveikimą) sąžiningumo aspektu per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme, neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjų veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016). Taigi, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos sąžiningumo, teismas gali atsižvelgti ir į pareiškėjos elgesį per ilgesnį laiko tarpą nei pastarieji 3 metai iki kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.Pastebėtina ir tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto 3 metų termino pradžia skaičiuojama nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo laiko, o ne nuo teismo sprendimo, kuriuo tie veiksmai pripažinti nesąžiningais, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016). Nagrinėjamu atveju UAB „LKU turto valdymas“ ir KU „Germanto lobis“ teigia, kad pareiškėjos nesąžiningumas konstatuotas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-356-357/2016, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pareiškėja 2010 m. sudarė nekilnojamojo turto pardavimo sandorius. Įvertinus aplinkybę, kad civilinėje bylos Nr. e2A-356-357/2016 nagrinėjimo dalyką sudaro pareiškėjos veiksmai, atlikti daugiau nei prieš 6 metus, t. y. 2010 m. gruodžio 23 d., bei aplinkybę, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-356-357/2016 ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pripažintina, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-356-357/2016 nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos nesąžiningumu perleidžiant nekilnojamąjį turtą, neturi prejudicinės galios.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų.

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės (FABĮ 2 straipsnio 2 dalies) ir procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidą, nes nenustatė konkretaus pradelstų įsiskolinimų dydžio, neįvertino pareiškėjos galimybes grąžinti skolas savo kreditoriams, ar pareiškėja galėtų įgyvendinti reikalavimo teisę ir susigrąžinti visą 85 000 Eur sumą iš D. V.. Atskirasis skundas tenkintinas, Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis naikintina ir grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo V. K. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjant iš naujo klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtina nustatyti, kokio dydžio yra pradelsti įsipareigojimai, apklausti pareiškėjos sūnų A. K. siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su 85 000 Eur pavedimu D. V., įvertinti pareiškėjos galimybes realizuoti reikalavimo teisę, susijusią su 85 000 Eur sumos išieškojimu iš D. V., bei šios reikalavimo teisės įtraukimu į pareiškėjai priklausančio turto masę. Apeliacinio teismo vertinimu tik nustačius įsiskolinimų ir turto santykį, galima analizuoti pareiškėjos galimybę per protingą laiko tarpą grąžinti skolas savo kreditoriams, t. y. nustatyti pareiškėjos (ne)mokumą FABĮ prasme.Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo V. K..

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.