- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-180-606/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08877-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Remigijus Preikšaitis
- Kaltinamasis
- G. G.
- Advokatai
- Paulius Jablonskis
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-606/2018
Teisėjas Osvaldas Briedis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08877-2017-3
Žemesnės instancijos teismas
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2018 m. birželio 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Remigijaus Preikšaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo G. G. ir M. M. baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. ir M. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šį nusikaltimą, bei G. G. išteisintas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.
R. B. civilinis ieškinys dėl 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. G. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą paveikti nukentėjusįjį R. B., kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o tai padėtų G. G. išvengti baudžiamojo persekiojimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-39173-15, apytiksliai 2016 m. balandžio 26 d., dienos metu, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, prie valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), G. G. su nenustatytu asmeniu susitikęs nukentėjusįjį R. B. paklausė, kokius davė parodymus policijos įstaigoje, o šiam atsakius, kad papasakojo visą tiesą, nenustatytas asmuo nurodė, kad reikia keisti parodymus, kaltę suverčiant A. D., neva tai jis organizavo jo išgabenimą į Suomiją vykdyti nusikalstamas veikas, o G. G. prašė pakeisti parodymus, nes jam už tai gresia kalėjimas nuo penkerių iki septynių metų, pažadėdamas nenustatytą atlygį po teisminio proceso.
2. G. G. ir M. M. buvo kaltinami, bet išteisinti dėl to, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą paveikti nukentėjusįjį A. N., kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o tai padėtų G. G. ir M. M. išvengti baudžiamojo persekiojimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-39173-15, 2016 m. laikotarpiu nuo rugpjūčio mėnesio iki rugsėjo 23 d., tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, automobiliu „Volkswagen Passat“, kurį vairavo G. G., nuvyko pas nukentėjusįjį A. N. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), įsisodino jį į automobilį, nusivežė prie tvenkinio, esančio tame pačiame kaime, kur G. G. ir M. M. agresyviai nusiteikę, vartodami prieš nukentėjusįjį psichologinį smurtą, G. G. stovint šalia ir konkliudentiniais veiksmais pritariant, o M. M. klausiant: „ar žinote, į kokią bėdą mus įvarėte?“, kalbėdamas agresyviai, gąsdinamai, sakydamas, kad už „tokius dalykus yra laužomos kojos“, reikalavo duoti melagingus parodymus apie tai, kad G. G. ir M. M. neva nedalyvavo nusikaltimo padaryme, kuriuo jie kaltinami, o vykti į Suomiją vykdyti vagysčių prašė A. D., pažadėdami, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusysis būtų nubaustas už melagingų parodymų davimą, sumokėti už jį baudą.
3. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Ušinskas prašo Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatyta BK 233 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, laisvės atėmimo bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą galutinę dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. M. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatyta BK 233 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Nukentėjusiojo R. B. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti.
3.1. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nuosprendžio motyvus dėl G. G. ir M. M. kaltės ir jų išteisinimo grindė iš esmės tik jų pačių parodymais, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga. Išteisintasis G. G. parodymų net nedavė, o pateikė teismui rašytinę įvykių vertinimo versiją. Taip pat neteisingai vertino nukentėjusiųjų A. N. ir R. B., liudytojų A. G., L. K., L. U., A. D. parodymus, nors jų nurodytos įvykio aplinkybių detalės yra sutampančios, šių asmenų parodymus patvirtina kita bylos medžiaga. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamaus kiekvieno šių įrodymų atskirai ir jų visumos vertinimo, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011).
3.2. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2013, 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007). Taigi BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra ne būdai, kuriais veikiamas atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo proceso metu duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013).
3.3. Prokuroras nurodo, kad teismas pripažino, jog nukentėjusiųjų A. N. ir R. B. parodymai ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu buvo nuoseklūs ir logiški. Tą patį patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-48-557/2017 ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį. Nors kaltinamasis G. G. teisiamojo posėdžio metu ir nedavė parodymų, teismas nuosprendyje rėmėsi jo pateikta rašytine įvykių interpretacija. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 2016 m. balandžio 26 d., prie valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini) “, esančios (duomenys neskelbtini), G. G. buvo susitikęs su R. B.. Tai parodo, kad teismas tiki nukentėjusiojo parodymais, tačiau abejoja darytu poveikiu. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, objektyviai nustatyta, kad G. G. buvo pažįstamas su R. B., jis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu davė nepalankius parodymus prieš G. G., tai yra užfiksuota bylos medžiagoje. G. G. viso proceso metu neigė savo kaltę, jis buvo suinteresuotas išvengti baudžiamojo persekiojimo ir, pasitaikius galimybei, pasistengė tai padaryti liepdamas R. B. pakeisti parodymus. Teismas abejojo nukentėjusiojo parodymais dėl to, kad nukentėjusysis ne iš karto informavo apie jam daromą poveikį. Tačiau R. B. gana logiškai paaiškino, kad dėl tokių G. G. ir jo draugų veiksmų patyrė stresą, jautėsi blogai, bijojo vėl susitikti G. G. ir tik paskatintas „Carito“ darbuotojų apie tai papasakojo. Šios aplinkybės yra svarbios vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą.
3.4. Prokuroro vertinimu, nukentėjusysis A. N. taip pat viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė. Tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu, tiek bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme, A. N. parodė prieš jį padaryto nusikaltimo aplinkybes bei įvardino tai padariusius asmenis, tarp jų buvo G. G. ir M. M.. Šie duomenys patvirtiną faktą, kad G. G. ir M. M. bei A. N. buvo pažįstami. Kadangi nukentėjusiojo parodymai buvo nenaudingi G. G. ir M. M., todėl pastarieji turėjo interesą ir pagrindą poveikio darymo pagalba išvengti baudžiamojo persekiojimo, tai jie ir stengėsi padaryti. Teismas teisingai pažymėjo, kad liudytojos A. G. parodymai yra paremti tuo, ką jai pasakojo sūnus, tačiau tai nei kiek nemenkina šių parodymų patikimumo. Tuo labiau, liudytoja paaiškino savo sūnaus būklę po jam daryto poveikio, o tai paaiškina, kodėl A. N. iš karto nepapasakojo apie poveikį. Tai, kad A. N. bijojo kaltinamųjų patvirtina ir jo duoti parodymai bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme. Nukentėjusysis paprašė teismo atlikti jo apklausą ne vienoje patalpose su kaltinamaisiais, motyvuodamas jam daromu poveikiu ir kaltinamųjų baime. Teismas tenkino prašymą ir apklausė nukentėjusįjį vaizdo nuotoliniu būdu. Tai dar viena faktinė aplinkybė patvirtinanti A. N. parodymų teisingumą. Apklausimas kaip nukentėjusysis parodė, kad į susitikimą su G. G. ir M. M. jį pakvietė A. D., tačiau pastarasis tai neigė. Po šio susitikimo nukentėjusysis pakeitė telefono abonentinį numerį, užblokavo A. D. „Facebook“ paskyroje, o tai visiškai logiška ir paaiškinama. Praėjus kuriam laikui, A. D. vėl intensyviai pradėjo ieškojo kontaktų su nukentėjusiuoju, tai patvirtino liudytojai L. K. ir L. U., jie nurodė, jog A. D. prašė A. N. telefono numerio.
3.5. Prokuroro nuomone, svarbu paminėti, kad nukentėjusieji R. B. ir A. N. davė parodymus dėl jiems daryto poveikio toje pačioje byloje. Poveikis buvo daromas skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis, tačiau poveikio tikslas buvo vienas, t. y. G. G. ir M. M. siekis išvengti baudžiamojo persekiojimo. Abiem atvejais nukentėjusiesiems buvo liepiama visą kaltę suversti kitam kaltinamajam A. D.. Šiuo atveju nukentėjusieji duodami parodymus papildo vienas kitas ir pasakoja apie analogiškas aplinkybes, tik skirtingu laiku. Šių faktų sutapimu tikrai nepavadinsi. Nors teismas ir nurodė, kad prekybos žmonėmis byloje G. G., M. M., R. B. ir A. N. procesinis statusas buvo skirtingas, iš to galima būtų suprasti, kad nukentėjusieji galėjo apkalbėti kaltinamuosius, tačiau tai tik teismo prielaidos, jomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Prekybos žmonėmis byloje teismas vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais ir pripažino G. G. ir M. M. kaltais.
3.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje teismas privalo kruopščiai paaiškinti įrodymų vertinimo logiką, motyvus, dėl kurių nustatomos arba šalinamos tam tikros faktinės aplinkybės, tačiau šioje byloje pasigendama įrodymų vertinimo išsamumo, o apsiribojama tik deklaratyviais teiginiais apie nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą. Prokuroro įsitikinimu, teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymais dėl nukentėjusiesiems daryto poveikio siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už nukentėjusiesiems padarytą sunkų ir labai nusikaltimą, nes šie parodymai atitiko kitas byloje nustatytas objektyvias, nukentėjusiesiems padaryto nusikaltimo aplinkybes. Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėtoje byloje Nr. 1-48-557/2017 patikėjo nukentėjusiaisiais ir pripažino G. G. ir M. M. kaltais.
3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis R. B. buvo pareiškęs civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas, spręsdamas šį klausimą, nurodė visai kitos bylos faktinius duomenis, palikdamas civilinį ieškinį iš esmės nenagrinėtą.
3.8. Remdamasis byloje esančių, teismo nustatytų, skunde nurodytų konkrečių bylos aplinkybių visetu, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį ir sąlygas, vertindamas visas bylos aplinkybes kompleksiškai, prokuroras daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. G. ir M. M. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
4. Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis G. G., išteisintųjų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
7. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Ušinskas prašydamas panaikinti skundžiamą nuosprendį, kuriuo G. G. išteisintas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, BK 233 straipsnio 3 dalį ir M. M. – pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, ginčijo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą.
8. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
9. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį G. G. ir M. M., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo G. G. kaltę padarius nusikaltimus, numatytus BK 233 straipsnio 1 dalyje, BK 233 straipsnio 3 dalyje, ir kaltinamojo M. M. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai, skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį iš esmės grindė G. G. ir M. M. parodymais, taip iš esmės nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
I. Dėl G. G. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį
1. BK 233 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.
1.1. Poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui. Jie gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir panašiai. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013, 2K-348-303/2015).
2. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad jis siekė paveikti nukentėjusįjį R. B., jog šis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu pakeistų parodymus, konstatavo, kad jo parodymai yra nepatikimi, nes R. B. informaciją tyrėjams apie galbūt daromą poveikį pateikė praėjus 7 mėnesiams po kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos darymo, be to, teisiamajame posėdyje R. B. parodė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu pirmose apklausose buvo pamiršęs apie tai, kad jam G. G. 2016 m. balandžio 26 d. darė poveikį. Todėl padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis G. G., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, 2016 m. balandžio 26 d., dienos metu, prie valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), siekė paveikti nukentėjusįjį atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.
3. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio argumentu, kad kaltinimas G. G. iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo R. B. parodymais. Tačiau pažymi, kad ši aplinkybė negali savaime būti kaip pagrindas konstatuoti, jog nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi ir pakankami įrodymai tam, kad konkrečiu atveju būtų tinkamai ir objektyviai įvertinti nusikalstama veika kaltinamo asmens veiksmai. Tokiu atveju atsirastų prielaida asmens nebaudžiamumui už padarytą nusikalstamą veiką. Todėl tokiu atveju svarbu įvertinti nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą ir išsamumą, parodymų davimo aplinkybes ir panašiai, palyginti parodymus tarpusavyje, ar tarp jų nėra prieštaravimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų visapusiškai ir objektyviai nevertino.
4. Teisiamajame posėdyje išteisintasis G. G. savo kaltės dėl to, kad siekė paveikti nukentėjusįjį R. B., jog šis pakeistų parodymus, nepripažino, parodymus duoti atsisakė. Teismui pateikė rašytinį paaiškinimą, jame teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jam su R. B. bendrauti nebuvo uždrausta. 2016 m. balandžio 16 d. jis atėjęs į VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ tėvui paimti pareiškimų blankų, VĮ „(duomenys neskelbtini) “ teritorijoje, pavėsinėje, susitiko su R. B. ir keliais jam nepažįstamais asmenimis atsitiktinai. Kokius parodymus R. B. davė byloje, nesidomėjo. Pats R. B. jam pasakojo apie vagystes Suomijoje, minėjo, kad ten vyko pakviestas draugo A. D.. Ikiteisminio tyrimo metu jis su R. B. ir kitų asmenų parodymais nebuvo supažindintas (t. 4, b. l. 111–112, 113).
5. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. B. parodė, kad 2015 m. liepos mėnesį jam pažįstamas asmuo pasiūlė važiuoti į Suomiją vogti. G. G. ir M. M. atvyko į (duomenys neskelbtini), pasiėmė jį, A. N. ir A. D., tada nuvyko į (duomenys neskelbtini) . G. G. ir M. M. pasakė kaip viskas bus. A. D. vyko į Suomiją kaip vairuotojas. Suomijoje vogė ir vogtus daiktus siuntė į Lietuvą M. M., tik kita pavarde. Grįžtant namo, sulaikė policija, uždarė į kalėjimą, po to deportavo į Lietuvą, kur sulaikė kriminalistai, davė parodymus ir viską papasakojo. Praėjus kažkuriam laikui, R. B. nuvyko į VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), pasiimti vairuotojo pažymėjimo. Ten susitiko G. G.. G. G. paklausė, kokius parodymus davė. R. B. atsakė, kad papasakojo visą tiesą. G. G. piktai liepė pakeisti parodymus, sakyti, jog visi bendrai susitarę važiavo vogti į Suomiją, tačiau tai buvo netiesa. Už parodymų pakeitimą G. G. prižadėjo vėliau duoti pinigų, nes tuo metu visus pinigus buvo išleidęs lyg ir advokatui, sakė, kad jam gresia nuo 5 iki 7 metų, o jo draugas sakė viską suversti A. D.. Susitikimas įvyko 2016 m. balandžio 26 d. R. B. G. G. draugo nepažinojo, važiuoti į Suomiją pasiūlė A. D.. A. D. buvo nurodyta, kad šis surastų, kas nori važiuoti kartu. R. B. iš pradžių nežinojo, kas buvo organizatoriai, paskui pasakė A. D.. Pokalbio metu R. B. bijojo, jautė stresą, buvo nemalonu, taip pat bijojo, kad vėl juos sutiks. Parodymų nepakeitė, sakė taip, kaip viskas buvo. Kai buvo apklausiamas gegužės ir rugsėjo mėnesiais, tikriausiai buvo pamiršęs apie 2016 m. balandžio 26 d. susitikimą, taip pat ir bijojo apie tai pasakyti kriminalistams. Lapkričio 28 d. apklausos metu parodė, kad G. G. prašė pakeisti parodymus, nes jis (duomenys neskelbtini) kalbėjo su „Caritas“ darbuotojais, jie jo klausė, ar nebandė su juo susisiekti. Tada R. B. prisiminė apie susitikimą ir prašymą pakeisti parodymus, papasakojo „Caritas“ darbuotojams apie susitikimo aplinkybes, o „Caritas“ darbuotojai apie tai pranešė kriminalistams. Paskambinę kriminalistai liepė ateiti. Pats pareiškimo nebūtų rašęs, nes bijojo dar kartą susitikti G. G.. Be to, po įvykio buvo daug svarbesnių reikalų, šeimoje buvo problemų, todėl ir pamiršo apie susitikimą. R. B. tvirtinimu, baudžiamojoje byloje jis sakė visą teisybę. G. G. prašė ir telefono numerio, jį jam davė, nes bijojo. Nors G. G. smurto nevartojo, tačiau tikrai bijojo, kad gali pavartoti. R. B. parodė, kad G. G. buvo susitikęs ir su A. N.. A. N. pasakojo, kad jam grasino, todėl ir dėl to bijojo. Nukentėjusysis R. B. palaikė pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad jis patyrė stresą, kurį laiką jautėsi blogai, bijojo, kad ir vėl susitiks su G. G. (t. 3, b. l. 168–170).
5.1. Iš byloje esančio ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu 2015 m. spalio 6 d. apklausto kaip liudytojo R. B. apklausos protokolo kopijos turinio nustatyta, kad nukentėjusysis R. B. parodė ne tik tai, kad A. D. jam pasiūlė važiuoti į Suomiją vogti, bet ir nurodė, kad kelionę į Suomiją organizavo G. G., išsamiai papasakojo, kaip viskas buvo organizuojama, kuris kokius veiksmus atliko ir panašiai (t. 2, b. l. 98–99). Akivaizdu, kad kaip liudytojui R. B. davus G. G. nepalankius parodymus apie jo neteisėtus veiksmus, G. G. turėjo pagrindo paveikti R. B., jog jis parodymus pakeistų jo naudai.
5.2. Iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu apklausto kaip liudytojo R. B. apklausos protokolų kopijų turinio nustatyta, kad 2016 m. gegužės 27 d. ir 2016 m. rugsėjo 23 d. R. B. papildomai apklaustas kaip liudytojas, jis analogiškai parodė apie G. G. veiksmus, susijusius su išvykimu į Suomiją vogti (t. 2, b. l. 104–108, b. l. 92–94), tačiau apie tai, jog G. G. darė jam poveikį, tai yra prašė pakeisti parodymus, neparodė.
5.3. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu 2016 m. lapkričio 28 d. apklausus kaip liudytoją R. B. papildomai, jis parodė ir apie G. G. jam darytą poveikį, kad G. G. prašė pakeisti parodymus jo naudai. 2016 m. lapkričio 28 d. apklausos metu nukentėjusysis R. B. dėl jam daryto poveikio parodė visiškai analogiškas aplinkybes kaip ir teisiamajame posėdyje, t. y. kad jis sutiko G. G. (duomenys neskelbtini), prie VĮ „(duomenys neskelbtini) “, kur buvo atvykęs pasiimti vairuotojo pažymėjimo. G. G. su kažkokiu nepažįstamu vaikinu priėjo prie jo, kai jis stovėjo pavėsinėje. G. G. pradėjo sakyti, kad jam gresia laisvės atėmimo bausmė, prašė pakeisti parodymus, už tai, po teismo, prižadėjo piniginį atlygį. Tuo metu pinigų neturėjo, nes tvirtino, kad pinigus išleido advokatui. G. G. paklausė R. B., kas jį pakvietė važiuoti į Suomiją. Atsakius, kad A. D., G. G. draugas pasakė, jog „reikia šnekėti ant D.“, tačiau R. B. keisti parodymus atsisakė (t. 2, b. l. 170–171). 2017 m. balandžio 10 d. šioje nagrinėjamoje byloje apklaustas kaip liudytojas R. B. parodė visiškai analogiškas aplinkybes, susijusias tiek su išvykimu į Suomiją, tiek ir dėl G. G. bei jam nepažįstamo asmens daryto poveikio jam, kad pakeistų parodymus. R. B. taip pat parodė, kad nors G. G. ir jo draugas prieš jį prievartos nevartojo, tačiau tuo metu jam buvo baisu, jautė psichologinę įtampą (t. 1, b. l. 46–47).
5.4. 2017 m. gegužės 15 d. šioje byloje R. B. apklaustas papildomai kaip nukentėjusysis patvirtino anksčiau duotus parodymus, taip pat, jog susitikus su G. G. (duomenys neskelbtini) , VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, G. G. prašė jo pakeisti parodymus, o kartu su G. G. buvęs draugas sakė, jog viską reikia „versti“ ant A. D.. Kartu parodė, kad yra pakeitęs gyvenamąją vietą, tačiau ne dėl to, kad jam buvo daromas poveikis. Taip pat pakeitė telefono numerį, nes buvo pametęs telefoną (t. 1, b. l. 54–55).
Žemesnės instancijos teismas
5.5. Klaipėdos apygardos teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant kaltinamųjų M. M., G. G., A. D. ir kitų kaltinamųjų baudžiamąją bylą, kurioje M. M., G. G., A. D. buvo kaltinami pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį, 189 straipsnio 1 dalį (baudžiamoji byla Nr. 1-48-557/2017), nukentėjusysis R. B. taip pat patvirtino, jog G. G. prašė pakeisti parodymus, nes jis žinojo, kokie parodymai buvo duoti. Parodė, kad advokatas jam pasakė, jog teisiamajame posėdyje reikės sakyti tiesą (t. 2, b. l. 113–116).
6. Iš aptartų nukentėjusiojo R. B. parodymų visumos nustatyta, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje bei nagrinėjant bylas teismuose, davė išsamius ir vienodus parodymus dėl visų aplinkybių, susijusių su jo išvykimu į Suomiją vogti. Akcentuotina, kad šiuo atveju nukentėjusysis R. B. nuo pat pradžių buvo nuoseklus, davė parodymus ir dėl G. G. veiksmų, susijusių su pareikštu įtarimu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-39173-15, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu R. B. būtų turėjęs pagrindo išteisintąjį G. G. apkalbėti dėl to, kad šis siekė jį paveikti dėl parodymų pakeitimo, šią aplinkybę ir būtų parodęs iš karto. Nors ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu 2016 m. gegužės 27 d. bei 2016 m. rugsėjo 23 d. R. B. papildomai apklaustas kaip liudytojas, jau po to, kai 2016 m. balandžio 26 d. buvo susitikęs su G. G. ir jis jo prašė keisti parodymus, to ir neparodė, tačiau tiek iš teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotų jo parodymų visumos nustatyta, kad nukentėjusysis R. B. logiškai ir suprantamai paaiškino, kodėl jis 2016 m. gegužės 27 d. bei 2016 m. rugsėjo 23 d. apklausose neparodė apie jam darytą poveikį, t. y. todėl kad jis susitikęs G. G., kai šis prašė pakeisti parodymus, jautė baimę ir įtampą, jis bijojo dar kartą susitikti su juo. Be to, buvo sutikęs ir A. N., kuris pasakojo, kad jam taip pat grasino, todėl ir dėl to bijojo. Netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, kad jis bijojo G. G. ir jo draugų, nėra jokio pagrindo, nes bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. B. buvo socialiai pažeidžiamas, todėl sutiko važiuoti ir į Suomiją vogti, jis akivaizdžiai nesijautė saugus. Teisiamajame posėdyje R. B. taip pat parodė, kad kai buvo apklausiamas gegužės ir rugsėjo mėnesiais, tikriausiai buvo pamiršęs apie 2016 m. balandžio 26 d. susitikimą su G. G.. Lapkričio 28 d. apklausos metu parodė, kad G. G. prašė jo pakeisti parodymus, tik po to, kai (duomenys neskelbtini) pakalbėjo su „Caritas“ darbuotojais apie tai, kad jis buvo išvykęs į Suomiją vogti, kai jie jo paklausė, ar įtariami asmenys nebandė su juo susisiekti. Aplinkybę, jog R. B. bendravo su „Caritas“ darbuotojais, patvirtina ir teisiamajame posėdyje išteisintojo G. G. gynėjo advokato A. J. prašymu ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti kaip liudytojos O. K. parodymai, kur O. K. parodė, kad R. B. buvo linkęs kontaktuoti, atvirai papasakojo išvykimo į Suomiją aplinkybes (t. 1, b. l. 80–81, t. 4, b. l. 115). Tai, jog nukentėjusysis R. B. tik po pokalbio su „Caritas“ darbuotojais ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu 2016 m. lapkričio 28 d. parodė apie tai, kad G. G. su savo draugu siekė jį paveikti dėl parodymų keitimo, sudaro visišką pagrindą manyti, jog R. B. ne tiek, kad neprisiminė apie jam darytą poveikį, bet dėl teisinių žinių nebuvimo, jauno amžiaus ir panašiai, jis iš esmės nemanė, jog nurodyta aplinkybė dėl jam daryto poveikio gali būti svarbi ir užtraukianti asmeniui baudžiamąją atsakomybę. Juolab kad, visų apklausų metu R. B. davė vienodus parodymus bei jų nekeitė ir po to, kai jam buvo daromas poveikis dėl jų pakeitimo, todėl jam nereikėjo ir pasiteisinimo. Todėl yra visiškas pagrindas manyti, kad nukentėjusysis R. B. apie jam darytą poveikį nebūtų parodęs apskritai. Akcentuotina, kad jis apie G. G. bei jam nepažįstamo asmens darytą poveikį dėl parodymų keitimo iš pradžių parodė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bet tiesiog apie visas aplinkybes, susijusias su išvykimu į Suomiją, kartu ir apie tai, kad G. G. prašė pakeisti parodymus, papasakojo „Caritas“ darbuotojams, kuriais pasitikėjo. Aptartos aplinkybės visiškai nepaneigia to, kad R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie jam darytą poveikį tik paskatintas „Caritas“ darbuotojų. Todėl tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. B. dėl jam kaip liudytojui daryto poveikio parodė ne iš karto po to, kai buvo susitikęs G. G., visiškai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. B. parodymais. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusysis R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė visiškai vienodus ir tarpusavyje neprieštaraujančius parodymus ir dėl jam daryto poveikio, aiškiai nurodė, kad G. G. prašė pakeisti parodymus už atlygį, nes jam grėsė laisvės atėmimo bausmė, o nepažįstamas vaikinas sakė visą kaltę „versti“ ant A. D.. Šiuo atveju svarbi aplinkybė ir ta, jog nukentėjusysis R. B. parodė ne tik kad G. G. prašė jo pakeisti parodymus, bet ir tai, kad visiškai jam nepažįstamas vaikinas taip pat to prašė G. G. naudai. Ši aplinkybė taip pat parodo, kad jeigu R. B. sakytų netiesą dėl G. G. veiksmų, jam parodyti ir tai, kad kartu su G. G. buvo ir jam nepažįstamas asmuo bei, kad jis taip pat turėjo savo versiją dėl parodymų keitimo, nebūtų buvę jokio pagrindo. Kaip jau buvo aptarta, teisiamajame posėdyje išteisintasis G. G. parodymų nedavė iš viso, savo versijos, kodėl teismas turėtų netikėti nukentėjusiojo R. B. parodymais, nepateikė. Tačiau teismui pateiktame rašytiniame paaiškinime, patvirtino aplinkybę, kad jis buvo susitikęs su nukentėjusiuoju R. B., būtent VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, pavėsinėje. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendis, kuriuo G. G. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmėmis, nors yra neįsiteisėjęs, tačiau patvirtina nukentėjusiojo R. B. parodymus dėl to, kad G. G. prašė jo pakeisti parodymus dėl jam gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės. Kadangi tuo metu vyko ikiteisminis tyrimas, akivaizdu, kad G. G. reikėjo gynėjo, todėl nepaneigtas ir G. G. teiginys R. B., kad tuo metu jis neturėjo pinigų, nes reikėjo mokėti advokatui, todėl žadėjo atsilyginti už parodymų keitimą vėliau. Kad nukentėjusysis R. B. nebuvo linkęs apkalbėti išteisintojo G. G. aiškiai parodo ir jo šioje byloje 2017 m. gegužės 15 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur R. B. parodė, kad pakeitė gyvenamąją vietą, taip pat telefono numerį, tačiau ne dėl to, jog jam būtų G. G. skambinęs ir grasinęs ar jo ieškojęs dar ir po susitikimo, kai prašė pakeisti parodymus (t. 1, b. l. 54–55).
7. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad R. B. apklausiant kaip liudytoją, vėliau kaip nukentėjusįjį, būtų pažeistos BPK normos. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu iš R. B. parodymų nustačius, kad nukentėjusiajam R. B. galbūt yra daromas poveikis, kad šis pakeistų parodymus, ir buvo pradėtas bei atliekamas ikiteisminis tyrimas šioje byloje. Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK Veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 10 d. nutarimu R. B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 56). Nors kaltinimas iš esmės ir grindžiamas nukentėjusiojo R. B. parodymais, tačiau vertinant jo parodymų visumą ir nuoseklumą, nesant tarp jo parodymų jokių prieštaravimų, taip pat esant logiškiems ir suprantamiems paaiškinimams dėl to, kodėl jis iš karto po susitikimo su G. G. neparodė dėl jam daryto poveikio, netikėti jo parodymais ir nevertinti jų kaip įrodymų grindžiant G. G. kaltę pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nėra jokio pagrindo. Be to, pažymėtina, kad netikėti nukentėjusiojo R. B. nuosekliais ir išsamiais parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad nukentėjusysis R. B. davė parodymus kaip liudytojas, vėliau kaip nukentėjusysis, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekęs sakyti tiesą, o išteisintasis G. G. kaip įtariamasis, vėliau kaip kaltinamasis atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę, todėl manyti, kad jo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nenustačius, kad R. B. parodymai apie jam darytą poveikį yra žinomai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-567/2010).
8. Pažymėtina, kad tai, jog nukentėjusysis R. B. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu nepakeitė parodymų G. G. naudai, esant nustatytų ir aptartų duomenų visumai, savaime nepaneigia fakto, kad G. G. turėjo visišką pagrindą, jog nukentėjusysis R. B. pakeistų parodymus jo naudai, ir todėl, veikdamas tiesiogine tyčia, siekė paveikti R. B., kad jis pakeistų parodymus, už tai pasiūlydamas atlygį. Kaip jau buvo minėta, BK 233 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Todėl, atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. G., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, 2016 m. balandžio 26 d., dienos metu, prie valstybinės įmonės „ (duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), tam, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-39173-15, siekė paveikti už atlygį nukentėjusįjį R. B. atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. G. G. susitikęs nukentėjusįjį R. B. ir paklausęs, kokius davė parodymus policijos įstaigoje, o šiam atsakius, kad papasakojo visą tiesą, nenustatytam asmeniui nurodžius, kad reikia keisti parodymus, kaltę suverčiant A. D., neva tai jis organizavo jo išgabenimą į Suomiją vykdyti nusikalstamas veikas, G. G. prašė pakeisti parodymus, nes jam už tai gresia kalėjimas nuo penkerių iki septynių metų, pažadėdamas nenustatytą atlygį po teisminio proceso, ir taip G. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.
II. Dėl G. G. ir M. M. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį
1. Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą, bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Taigi baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Pagal BK 233 straipsnį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Jei padarant minėtus veiksmus panaudojamas smurtas, veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013).
2. Teisiamajame posėdyje išteisintasis G. G. savo kaltės dėl to, kad siekė paveikti nukentėjusįjį A. N., jog šis pakeistų parodymus, nepripažino, parodymus duoti atsisakė. Teismui pateiktame rašytiniame paaiškinime tvirtino, kad jis 2016 m., laikotarpiu nuo rugpjūčio mėnesio iki rugsėjo 23 d., su A. N. (duomenys neskelbtini) kaime ar prie tvenkinio susitikęs nebuvo, žalios spalvos automobilio „Volkswagen Passat“ nėra turėjęs ir tokio niekada nevairavo. Po to, kai A. N. sugrįžo iš Suomijos į Lietuvą, jį matė vieną kartą, perdavė jam automobilyje likusius jo rūbus (t. 4, b. l. 111–112, 113).
3. Teisiamajame posėdyje išteisintasis M. M. savo kaltės nepripažino. Tvirtino, kad A. N. buvo sutikęs tik vieną kartą, jam jokio poveikio nedarė, į (duomenys neskelbtini) kaimą su G. G. atvykęs nebuvo, prie tvenkinio nebuvo taip pat (t. 4, b. l. 113–114).
4. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. N. parodė, kad su G. G. ir M. M. susipažino per A. D., jis pasiūlė važiuoti į Suomiją vogti. Išvyką organizavo M. M. ir G. G.. Nukentėjusysis A. N. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, prašė jais remtis. Kartu parodė, kad jam meluoti ir apkalbėti kaltinamųjų nėra jokio pagrindo, sako tik tiesą, su kaltinamaisiais jokių santykių nepalaiko. Apklausose buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą. Melagingų parodymų nedavė. Kai jam liepė sėsti į automobilį, nukentėjusysis A. N. išsigando. Pats nuėjo su mama į PK ir parašė pareiškimą, apie darytą poveikį kalbėjo su mama, tikriausiai pasakojo advokatui. Visi parodymai buvo surašyti iš jo žodžių ir jų laikosi (t. 4, b. l. 69–71, 74).
5. Pažymėtina, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu dėl prekybos žmonėmis, 2015 m. spalio 6 d. apklaustas kaip liudytojas A. N. išsamiai ir nuosekliai parodė visas įvykio aplinkybes, susijusias su jo išvežimu į Suomiją vogti. A. N. parodė, kad jam pasiūlė važiuoti į Suomiją vogti A. D., su juo buvo pažįstamas, tačiau kartu parodė ir apie kitų, t. y. M. M. ir G. G. veiksmus organizuojant išvykimą į Suomiją vogti (t. 2, b. l. 101–103), todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad M. M. ir G. G., siekdami išvengti baudžiamojo persekiojimo atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu, turėjo pagrindo prašyti A. N., kad šis pakeistų parodymus.
6. Atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu 2016 m. rugsėjo 23 d. nukentėjusysis A. N. apklaustas papildomai kaip liudytojas apie tai, kad M. M. ir G. G. siekė jį paveikti, jog šis pakeistų parodymus, neparodė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus šioje byloje 2017 m. vasario 27 d., aiškiai parodė, kad jis nepasakė apie tai, jog buvo susitikęs su M. M. ir G. G., jie siekė jį paveikti, nes buvo išsigandęs ir jų bijojo. Apie tai papasakojo advokatui (t. 2, b. l. 108–110).
7. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų nukentėjusiojo A. N. 2017 m. vasario 27 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatyta, kad 2015 m. liepos mėnesį jis kartu su R. B., A. D., E. Ž., I., kurio pavardės nežinojo, automobiliu išvyko į Suomiją vogti. Į Suomiją vykti pasiūlė A. D.. Į susitikimą A. D. atvyko kartu su G. G. ir M. M.. Labiausiai apie vagystes kalbėjo G. G.. G. G. ir M. M. prižadėjo, kad už dvi savaites vykdytas vagystes sumokės apie 300-400 Eur. Apie tai, kad reikės vogti skutimosi peiliukus, kremus, tušus, „parfumus“, kalbėjo visi trys. Sutiko važiuoti, nes tuo metu trūko pinigų, reikėjo susimokėti paskirtą baudą. Apie kelionę į Suomiją smulkiai parodė byloje, kurioje pripažintas nukentėjusiuoju. Panašiai po dviejų savaičių nuo išvykimo iš Lietuvos, jis Suomijoje buvo sulaikytas ir deportuotas į Lietuvą. Grįžus į Lietuvą, per „Facebook“ paskyrą parašė G. G., paklausė, kaip viskas vyko. Atlygio negavo. G. G. sakė, kad turi praeiti šiek tiek laiko, kad parduos pavogtas ir parsiųstas prekes ir atsiskaitys. 2016 m. rugpjūčio mėnesį į „Facebook“ paskyrą parašė vaikinas, kuris prisistatė kaip G. G. brolis. Jis paprašė „Skype“ duomenų, nes norėjo susisiekti G. G.. Telefono numerį tuo metu A. N. jau buvo pakeitęs, todėl G. G. nebegalėjo susisiekti. „Skype“ duomenų nedavė, nes su juo susisiekti nenorėjo. Numanė, kad G. G. nori, jog jis pakeistų parodymus. Be to, prieš atvykstant su advokatu į papildomą apklausą Tauragės apskrities VPK, į (duomenys neskelbtini) buvo atvykęs G. G. su M. M.. Prieš tai A. D. parašė į „Facebook“, kad reikia susitikti, pasikalbėti, susitarė susitikti netoli tvenkinio. Kai išėjo iš namų, prie namų privažiavo žalios spalvos „Volkswagen Passat“, sedanas, su lietuviškais valstybiniais numeriais, kurių neprisiminė. Iš priekinės keleivio pusės išlipo M. M., atidarė galines dureles ir pasakė sėstis į automobilį. Automobilį vairavo G. G.. A. D. su jais nebuvo, jis tik suorganizavo susitikimą. Nuvažiavo prie tame pačiame kaime esančio tvenkinio, liepė išsijungti telefoną, kad niekas negirdėtų. M. M. paklausė: „ar žinote, į kokią bėdą mus įvarėte“, kad gresia kalėjimas, kad už tokius dalykus yra laužomos kojos, t. y. kad pareigūnams pasakė teisybę apie įvykį. Šie žodžiai A. N. išgąsdino. M. M. su G. G. buvo susinervinę, kalbėjo agresyviai, fizinio kontakto nebuvo. M. M. pasakė, kad reikia visiems susitikti pakalbėti, kad pakeistų parodymus, ir jiems negrėstų atsakomybė. M. M. pasakė, kad už parodymų pakeitimą gali gauti baudą, prižadėjo ją sumokėti, kad tik pameluotų. A. N. sutiko pakeisti parodymus, nes bijojo, kad ko nors nepadarytų, buvo išgąsdintas. Suprato, kad jeigu nevykdys jų nurodymų, kažkas gali nutikti. Po pokalbio šiek tiek pavežė ir jis sugrįžo namo. M. M. ir G. G. žinojo, kur jis gyvena, nes prieš išvykstant į Suomiją, jie kartu su A. D. buvo atvykę į namus. Po šio įvykio, praėjus kuriam laikui, nuvyko į policiją duoti papildomų parodymų. Papildomoje apklausoje tyrėjai nepasakė, kad buvo susitikęs su M. M. ir G. G., nes buvo išsigandęs. Apie tai papasakojo advokatui. Apklausoje nesakė, kad jo prašė pakeisti parodymus, nes M. M. ir G. G. sakė, kad jokiu būdu nesakytų, jog keičia parodymus jų prašymu. Po to, daugiau su jais susitikęs nebuvo. Vasario 18–19 d., prieš teismo posėdį Klaipėdos apygardos teisme, su juo bandė susisiekti A. D. telefonu ir per „Facebook” paskyrą. A. D. naujo telefono numerio neturėjo, jis bandė susisiekti per L. K., L. U.. Šie klasiokai pasakė, kad jo ieško A. D.. Vasario 19 d. į naudojamą telefono numerį (duomenys neskelbtini) skambino nepažįstamas numeris daugiau kaip tris kartus, bet A. N. neatsiliepė. Daugiausiai skambino vakare, bet skambino ir dieną. A. N. įtarė, kad skambino A. D., nes anksčiau su A. D. buvo draugai, jis turėjo tokį panašų numerį. Neatsiliepė, nes nenorėjo kalbėti. Numanė, kad pasiūlys susitikti, jog pakeistų parodymus. Taip pat A. D. rašė į „Facebook“ paskyrą, prašė susitikti pasikalbėti šeštadienį ar sekmadienį. A. N. nenorėjo susitikti, nes bijojo, kad gali ką nors padaryti. Bijojo išeiti iš namų, bijojo dėl savęs ir dėl šeimos narių. Teisme nedavė parodymų, nes buvo jų išsigandęs. Pateikė prašymą, kad apklaustų nuotoliniu būdu. Fizinės prievartos nepatyrė, tik psichologinę prievartą ir baimę dėl teisingų parodymų davimo. Labiausiai bijo G. G. ir M. M.. A. D. nebijo, jis keisti parodymų neprašė. A. N. norėjo, kad kalti asmenys būtų nubausti ir viskas baigtųsi, nes tuo metu jis negalėjo ramiai gyventi (t. 1. b. 1.20–23, t. 4, b. l. 70).
8. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų nukentėjusiojo A. N. 2017 m. balandžio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatyta, kad jis patvirtino savo anksčiau duotus parodymus. Pažymėjo, kad 2017 m. vasario mėnesį naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Buvo tikras, kad prieš teismo posėdį jam skambino būtent į šį numerį. Taip pat A. D. rašė į „Facebook“ paskyrą, tačiau jis į jo žinutes neatsakė. Papildė, kad 2016 m. į „Facebook“ paskyrą rašė G. G., norėjo pasikalbėti, bet, ar atsakė į jo žinutes, neprisiminė. Taip pat norėjo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų (t. 1. b. 1. 25–26, t. 4, b. l. 70).
9. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų nukentėjusiojo A. N. 2017 m. gegužės 16 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatyta, kad jis dar kartą patvirtino savo ankstesnius parodymus, parodė, kad apklausų metu sakė tiesą. Dažnai keitė telefono numerius dėl asmeninių priežasčių. Patikslino, kad, kai pas jį atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą M. M. ir G. G., jie buvo susinervinę, kalbėjo agresyviai, o būtent: kalbėjo pakeltu tonu, keikėsi, bendrai atrodė gąsdinančiai. Patikslino, kad M. M. ir G. G. prašė į parodymus jų „nekišti“, nes jiems gresia kalėjimas. Prašė sakyti, kad A. D. prašė važiuoti į Suomiją vykdyti vagysčių. Apie tai kalbėjo abu. Pažymėjo, kad po posėdžio Klaipėdos apygardos teisme, prokurorui pasakė, jog jam buvo darytas poveikis (t. 1. b. 1. 31–33, t. 4, b. l. 70).
10. Iš aptartų nukentėjusiojo A. N. parodymų visumos nustatyta, kad jis išsamiai ir nuosekliai parodė, kada ir kaip jį buvo siekiama paveikti, jog jis pakeistų parodymus. Akcentuotina, kad bylos duomenimis nustatyta, kad A. N. važiuoti į Suomiją vogti pakvietė A. D., tačiau A. N. neparodė, kad ir A. D. būtų prašęs pakeisti parodymus, nors prieš susitikimą su M. M. ir G. G. į „Facebook“ paskyrą parašė būtent A. D.. Be to, akcentuotina ir tai, kad tiek M. M. ir G. G., tiek ir A. D. procesinė padėtis Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis buvo vienoda, t. y. kaip kaltinamųjų. Kadangi jis A. D. nebijojo, nes šis jam jokio poveikio nedarė, susitarė su juo susitikti netoli tvenkinio, tačiau į susitikimą atvažiavo M. M. ir G. G., abu buvo nusiteikę agresyviai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu A. N. būtų turėjęs pagrindo apkalbėti M. M. ir G. G., akivaizdu, kad jam nebūtų buvę jokio tikslo parodyti, jog susitikimą su jais organizavo būtent A. D.. Taip pat pažymėtina, kad A. N. sąžiningai parodė, kad, nors jis ir bijojo M. M. ir G. G., tačiau jis telefono numerius keisdavo ne dėl jų, o dėl asmeninių priežasčių. Akcentuotina, kad A. N. išsamiai parodė apie tai, kokio modelio ir spalvos automobilis prie jo privažiavo, kad automobilį vairavo G. G., o iš priekinės keleivio pusės išlipo M. M., jis atidarė galines dureles ir pasakė sėstis į automobilį. Kad nuvažiavo prie tame pačiame kaime esančio tvenkinio, liepė išsijungti telefoną, kad niekas negirdėtų. M. M. paklausė: „ar žinote, į kokią bėdą mus įvarėte“, kad gresia kalėjimas, kad už tokius dalykus yra laužomos kojos, t. y. dėl to, kad pareigūnams pasakė teisybę apie įvykį. M. M. su G. G. buvo susinervinę, kalbėjo agresyviai, fizinio kontakto nebuvo. M. M. A. N. pasakė, kad už parodymų pakeitimą jis gali gauti baudą, prižadėjo ją sumokėti. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusiajam A. N. kaip nepilnamečiui, socialiai pažeidžiamam asmeniui, vien jau dėl to, kad jam buvo liepiama sėstis į automobilį, išjungti mobiliojo ryšio telefoną, situacija galėjo atrodyti grėsmingai, todėl jis vienareikšmiškai turėjo pagrindo bijoti M. M. ir G. G., kad šie jam ko nors nepadarytų, be to, jie žinojo ir kur jis gyvena.
11. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas A. D. tvirtino, kad neprisimena, ar rašė A. N. į „Facebook“ paskyrą ir, ar jį kvietė į susitikimą. Tačiau A. D. parodymai, kad jis net nežinojo, kur yra tvenkinys (duomenys neskelbtini) kaime, nors pats pakvietė toje vietoje susitikti, visiškai nepaneigia nukentėjusiojo A. N. parodymų, kad su juo neva norėjo susitikti A. D., tačiau A. D. pagalba buvo suvestas su M. M. ir G. G. toje vietoje, kurią ir buvo nurodę ne kas kitas, o M. M. ir G. G.. Iš liudytojo A. D. parodymų taip pat nustatyta, kad prieš vasario 20 d. teisiamąjį posėdį Klaipėdos apygardos teisme jis galėjo bandyti susisiekti su A. N., nes norėjo su juo pasikalbėti, jie yra draugai. A. D. teigimu, jis tikriausiai nebūtų kalbėjęs apie teismo posėdį, tačiau dėl ko norėjo pasikalbėti, jei ne dėl teismo posėdžio, jis taip ir neparodė. A. D. patvirtino, kad jis turėjo A. N. kontaktus, tačiau A. N. juos dažnai keitė, todėl dėl A. N. telefono numerio sužinojimo kreipėsi į L. K. ir L. U. (t. 4, b. l. 74–76). Teisiamajame posėdyje liudytojas L. K. patvirtino, kad A. D. kreipėsi į jį dėl A. N. telefono numerio (t. 3, b. l. 171–172). Ikiteisminio tyrimo metu L. K. pateiktame mobiliojo ryšio telefone esančios SMS žinutės patvirtina, kad A. D. prašė L. K. parašyti A. N. telefono numerį, taip pat prašė, kad šis nesakytų apie tai A. D. (t. 1, b. l. 109–113). Ir ši aplinkybė aiškiai parodo, kad tuo metu A. N. ir A. D. santykiai nebuvo tokie draugiški, taip, kaip tai bandė įtikinti A. D.. Ši nustatyta aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo A. N. parodymus, kad jis bijojo ir vengė M. M. ir G. G., o kartu nenorėjo bendrauti ir su A. D., nes būtent per jį jie susitiko prie tvenkinio, kai buvo psichologiškai siekiama jį paveikti dėl melagingų parodymų davimo. A. N. ne tik neatsiliepė telefonu, bet ir neatsakė į A. D. žinutes „Facebook“ paskyroje. Teisiamajame posėdyje liudytojas L. U. taip pat parodė, kad A. D. kreipėsi ir į jį dėl A. N. telefono numerio (t. 3, b. l. 172). Teisiamajame posėdyje liudytoja P. Š. negalėjo pasakyti, ar iš jos mobiliojo telefono numerio buvo skambinta A. N., ji pati jam neskambino (t. 3, b. l. 172–173). Pirmosios instancijos teismui teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytoją A. S. nepavyko, nors ir buvo imtasi procesinių prievartos priemonių, priimta nutartis dėl jo atvesdinimo, jis daug kartų buvo šaukiamas į posėdį šaukimais (t. 4, b. l. 40–41, 110). Tačiau kartu apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo A. S. parodymai nėra nei vienintelė, nei lemiama įrodinėjimo priemonė, kuria grindžiama M. M. ir G. G. kaltė šioje baudžiamojoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. G. parodė, kad jai nebuvo žinoma, jog sūnus A. N. važiavo į Suomiją vogti, ji galvojo, kad sūnus dirbs statybose. Sūnus jai sakė, jog G. G. jam darė poveikį dėl to, kad šis pakeistų parodymus, tik nesakė kokiu būdu. Buvo atvažiavęs pas sūnų ne vienas. Į policiją sūnus dėl to nesikreipė. Sūnus buvo išsiblaškęs, išsigandęs. Ji gerai pažįsta sūnų ir mato jo baimę. Liudytojos sprendimu sūnus parodymų nekeitė, nes to daryti negalima. Ji kartu su sūnumi nuvažiavo pas tyrėją V. K. ir parašė pareiškimą dėl sūnui poveikio darymo. Jų niekas to daryti neprašė. Sūnus tyrėjai viską papasakojo, jis dar buvo nepilnametis, ji dalyvaudavo apklausose taip pat. Ji pati asmenų, dariusių sūnui poveikį, nepažinojo. Apklausų metu sūnus buvo filmuojamas. Klaipėdos apygardos teisme jos sūnus buvo apklaustas nuotoliniu būdu, nes vasario 20 d. įvyko kažkoks incidentas (t. 3, b. l. 170–171).
13. Iš aptartų teisiamajame posėdyje duotų liudytojos A. G. parodymų matyti, kad sūnus jai nepasakojo visų aplinkybių dėl poveikio darymo. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad A. N. nebūtų rašęs pareiškimo policijai iš viso, tačiau tiek iš liudytojos A. G., tiek ir iš paties A. N. parodymų nustatyta, kad A. N. bijojo duoti parodymus Klaipėdos apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-557/2017, matant kaltinamiesiems M. M. ir G. G., todėl ir prašė jį apklausti nuotoliniu būdu. Ji pati jautė, kad sūnus yra išsigandęs. Tačiau, nežiūrint į tai, ji skatino jo nekeisti parodymų, nes to daryti negalima, bei neabejotinai būtent motinos paskatintas A. N. kreipėsi ir į tyrėją dėl poveikio darymo.
14. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms akcentuotina, kad jeigu nukentėjusysis A. N. būtų siekęs M. M. ir G. G. apkalbėti, jis neabejotinai tai būtų galėjęs padaryti jau ikiteisminio tyrimo metu dėl prekybos žmonėmis. Tačiau jis priešingai, iš karto į policiją dėl to, kad prieš jį buvo vartojamas psichologinis smurtas, jog pakeistų parodymus, nesikreipė. Tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-39173-15 metu, tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-48-557/2017 teisiamajame posėdyje Klaipėdos apygardos teisme, nukentėjusysis A. N. nuosekliai ir vienodai parodė visas aplinkybes, susijusias su jo išvykimu į Suomiją vogti, nurodė kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus. Vėliau pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl siekio jį paveikti, kad jis pakeistų parodymus, taip pat davė išsamius ir nuoseklius parodymus, jų nekeisdavo, juos tik patvirtindavo. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis A. N. parodė, jog jis tik po posėdžio Klaipėdos apygardos teisme, prokurorui pasakė, kad jam buvo darytas poveikis (t. 1. b. 1. 31–33, t. 4, b. l. 70), t. y. jau po to, kai baudžiamoji byla Nr. 1-48-557/2017 buvo nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme, ikiteisminio tyrimo metu jau surinkus atitinkamus M. M. ir G. G. kaltinančius duomenis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos duomenimis nustatyta ir, kaip jau aptarta, G. G. siekė paveikti ne tik A. N., bet ir R. B., jie buvo pažįstami, tačiau jie kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus visai skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingu laiku. Ir tai taip pat parodo, kad nukentėjusieji jokio tikslo apkalbėti išteisintuosius neturėjo. Iš Tauragės apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjo V. K. 2017 m. vasario 23 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad tik 2017 m. vasario 21 d. tyrėja telefonu bendravo su A. G., kuri paaiškino, kad jos sūnus A. N. nuvykęs į Klaipėdos apygardos teismo posėdį, kur nagrinėjama byla, kurioje jis pripažintas nukentėjusiuoju dėl 2015 m. liepos mėnesį jo išvežimo į Suomiją vogti, negalėjo nieko pasakyti, buvo išsigandęs, nes jam galbūt buvo daromas poveikis (t. 1, b. l. 1). Tai, jog nukentėjusysis A. N. bijojo M. M. ir G. G., jis šioje byloje tvirtino visų apklausų metu, todėl vengė atsiliepti į bet kokius telefoninius pranešimus ir žinutes ir po to, kai prieš jį buvo pavartotas psichologinis smurtas. Šią aplinkybę, kaip jau minėta, patvirtina ir jo prašymas Klaipėdos apygardos teisme tuo metu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-557/2017 dėl prekybos žmonėmis apklausti jį vaizdo konferenciniu ryšiu (t. 2, b. l. 117–120).
15. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų neišanalizavo, todėl juos įvertino netinkamai bei padarė faktines aplinkybes neatitinkančias išvadas. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, įvertinus nukentėjusiojo A. N. parodymų nuoseklumą ir išsamumą, parodymų davimo aplinkybes, palyginus parodymus tarpusavyje, kad tarp jų nėra prieštaravimų, nėra jokio pagrindo abejoti A. N. parodymų patikimumu. Pažymėtina, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad išteisintieji M. M. ir G. G., norėdami išvengti baudžiamojo persekiojimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-39173-15, turėjo pagrindo paveikti nukentėjusįjį A. N., todėl, veikdami tiesiogine tyčia, vartodami psichologinį smurtą, siekė jį paveikti, kad jis pakeistų parodymus. Kaip jau buvo minėta, BK 233 straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Todėl, atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. G. ir M. M., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą paveikti nukentėjusįjį A. N., kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o tai padėtų G. G. ir M. M. išvengti baudžiamojo persekiojimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-39173-15, 2016 m. laikotarpiu nuo rugpjūčio mėnesio iki rugsėjo 23 d., tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, automobiliu „Volkswagen Passat“, kurį vairavo G. G., nuvyko pas nukentėjusįjį A. N. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), įsisodino jį į automobilį, nusivežė prie tvenkinio, esančio tame pačiame kaime, kur G. G. ir M. M. agresyviai nusiteikę, vartodami prieš nukentėjusįjį psichologinį smurtą, G. G. stovint šalia ir konkliudentiniais veiksmais pritariant, o M. M. klausiant: „ar žinote, į kokią bėdą mus įvarėte?“, kalbėdamas agresyviai, gąsdinamai, sakydamas, kad už „tokius dalykus yra laužomos kojos“, reikalavo duoti melagingus parodymus apie tai, kad G. G. ir M. M. neva nedalyvavo nusikaltimo padaryme, kuriuo jie kaltinami, o vykti į Suomiją vykdyti vagysčių prašė A. D., pažadėdami, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusysis būtų nubaustas už melagingų parodymų davimą, sumokėti už jį baudą, ir taip G. G. ir M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje.
III. Dėl bausmės skyrimo
1. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 1, 2 dalys).
1.1. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
2. Kaltinamųjų G. G. ir M. M. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinio pobūdžio – kaltinamasis G. G. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių ir apysunkių (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys), o M. M. – vieną, priskiriamą apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Kaltinamasis G. G. prieš šių nusikalstamų veikų padarymą buvo neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, bedarbis. Kaltinamasis M. M. anksčiau teistas, tačiau teistumai išnykę, daug kartų baustas administracine tvarka, baudų nemoka, yra bedarbis. Kartu pažymėtina, kad kaltinamieji G. G. ir M. M. nuteisti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiais už nusikalstamų veikų padarymą pagal BK 147 straipsnį, 157 straipsnį, tačiau šie nuosprendžiai neįsiteisėję.
2.1. Akcentuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinamųjų nusikalstami veiksmai tikslingai ir apgalvotai buvo nukreipti prieš teisingumo vykdymą, siekiant išvengti baudžiamojo persekiojimo ir gresiančios bausmės. Kaltinamasis G. G. siekė paveikti socialiai pažeidžiamą asmenį – nukentėjusįjį R. B., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, bei abu su M. M., pavartodami psichologinį smurtą, siekė paveikti ne tik socialiai pažeidžiamą asmenį, bet ir nepilnametį nukentėjusįjį A. N., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.
2.2. Kaltinamasis G. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, bei kaltinamieji G. G. ir M. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad apeliaciniame skunde prokuroras neprašė pripažinti šios aplinkybės kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Be to, kaltinamajame akte ties kiekvienam kaltinamajam inkriminuotų veikų aprašymu yra nuoroda, jog kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Taigi atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamiesiems net ir nebuvo inkriminuota. Todėl šiuo atveju pripažinus BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą kaltinamųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, gynybos požiūriu tai būtų kaip kaltinime neinkriminuota kaltinamųjų padėtį sunkinanti procesinė staigmena, kadangi, remiantis kaltinamojo aktu, vėliau apeliaciniu skundu, kaltinamieji ir jų gynėjai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų metu neturėjo pagrindo gintis nuo tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės inkriminavimo ir ją kvestionuoti. Juolab kad, gynybos pozicija dėl šios aplinkybės yra itin svarbi, kadangi BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato alternatyvią galimybę pripažinti ar nepripažinti šią aplinkybę sunkinančia kiekvieno bendrininko atsakomybę, atsižvelgiant į jo dalyvavimo nusikaltime pobūdį ir laipsnį. Todėl, laikydamasis BPK 255, 256 straipsniuose apibrėžtų bylos nagrinėjimo teisme ribų, be to, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų – nepablogindamas išteisintųjų padėties labiau negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra procesinio pagrindo pripažinti šios kaltinamųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą. Tuo būdu šioje byloje nenustatyta kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
2.3. Tačiau šioje byloje nenustatyta ir kaltinamųjų G. G. ir M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kaltinamieji kaltais padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas neprisipažino, ir dėl savo nusikalstamo elgesio visiškai nesigailėjo. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, akivaizdžiai stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai suponuoja išvadą, jog savo įstatymui prieštaraujančių veiksmų kaltinamieji kritiškai nevertino ir nusikalstamų veikų pavojingumo visuomenei nesuprato. Nors G. G. anksčiau ir neteistas, tačiau padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, dėl savo poelgio nesigailėjo, nes netrukus padarė dar vieną analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, priskiriamą jau sunkesnių nusikaltimų kategorijai. Ir tai parodo G. G., kaip asmenybės, didesnį pavojingumą visuomenei.
2.4. Atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltinamųjų asmenybes, juos charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje deklaruojama bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai juos nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bus pasiekta G. G. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 3 dalyje, ir M. M. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, paskyrus tik griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant laisvės atėmimo bausmės dydžius mažesnius nei numatyti BK 233 straipsnio 1 dalyje ir BK 233 straipsnio 3 dalyje. Kaltinamajam G. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 3 dalį subendrintinos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).
3. Baudžiamojo kodekso 75 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
3.1. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat turi įvertinti ir visas kitas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-303/2015 ir kitos). Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-386-746/2015 ir kitos).
3.2. Nors kaltinamieji G. G. ir M. M. savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų nepripažino, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti į tai, kad jie nusikaltimų padarymo metu buvo ir dabar yra pakankamai jauno amžiaus, ir dėl to yra pagrindo manyti, kad jie nesugebėjo tinkamai įvertinti padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir iš jų kylančios baudžiamosios atsakomybės griežtumo. Kaltinamieji G. G. ir M. M., nors šiuo metu ir nedirba, tačiau yra registruoti darbo biržoje, turi nuolatines gyvenamąsias vietas, ir tai nepaneigia to, kad jie, būdami dar jauno amžiaus, gali pasitaisyti bei nebedaryti naujų nusikalstamų veikų, gyventi visuomenei priimtiną gyvenimą ir neatlikdami realios laisvės atėmimo bausmės, paskyrus jiems atitinkamus, teigiamai jų elgesį koreguojančius įpareigojimus (BK 75 straipsnio 2 dalis).
3.3. Atsižvelgęs į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. kaltinamajam G. G. subendrintos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus maksimaliam – trejų metų – laikotarpiui ir M. M. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus dvejų metų laikotarpiui bei abiems kaltinamiesiems paskyrus atitinkamus įpareigojimus, turėsiančius teigiamos įtakos jų elgesiui (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 6, 8 punktai).
IV. Dėl nukentėjusiajam R. B. neturtinės žalos priteisimo
1. Nukentėjusysis R. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį, juo prašė iš kaltinamojo G. G. priteisti 800 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 88–89). Apeliaciniu skundu prašoma nukentėjusiojo R. B. civilinį ieškinį patenkinti taip pat.
2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
3. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
4. Iš nukentėjusiojo R. B. parodymų neabejotinai nustatyta, kad R. B. dėl padaryto nusikaltimo patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, baimę, pažeminimą, bijo kaltinamojo, dėl patirtų išgyvenimų bendravo su „Caritas“ darbuotojais, kuriais pasitikėjo. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis dėl G. G. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Akivaizdu, jog tarp kaltinamojo G. G. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl žalą turi atlyginti kaltinamasis. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, siekdamas paveikti nukentėjusįjį R. B., kaltinamasis G. G. jokių aktyvesnių veiksmų prieš jį neatliko. Bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl padaryto prieš jį nusikaltimo, nukentėjusiojo emocinė būsena būtų pakitusi iš esmės, kad jam būtų buvusi reikalinga ir gydytojų konsultacija ar panašiai. Todėl, atsižvelgiant į visas aplinkybes, susijusias su R. B. patirtais dvasiniais išgyvenimais, CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kaltinamojo G. G. turtinę padėtį, jog jis yra nedirbantis, gauna socialinę išmoką, prašomos priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas iki 300 Eur.
V. Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajam G. G. priklausantį turtą
1. Remdamasis BPK 116 straipsniu, tam, kad būtų užtikrintas civilinis ieškinys, teismas skyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į visą kaltinamajam G. G. priklausantį turtą (t4, b. l. 177–178).
2. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, todėl pratęstinas laikinas nuosavybės teisės į kaltinamajam G. G. priklausantį 300 Eur vertės turtą apribojimo terminas iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išsprendimo įvykdymo. Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į likusį kaltinamajam G. G. priklausantį turtą panaikinti, nes išnagrinėjus civilinį ieškinį ir nustačius padarytos žalos dydį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas tampa nebereikalingas.
3. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendis naikintinas ir, neperžengiant apeliacinio skundo ribų – nepabloginant išteisintųjų G. G. ir M. M. padėties labiau negu to prašoma Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. Ušinsko apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys), priimtinas naujas nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį G. G. ir M. M. panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
G. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 3 dalį ir nuteisti:
pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, laisvės atėmimo bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, ir paskirti subendrintą galutinę dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktu, 4 dalimi, paskirtos subendrintos galutinės dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
M. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį ir nuteisti dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktu, 4 dalimi, paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
G. G. ir M. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Nukentėjusiojo R. B. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš nuteistojo G. G. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.
Pratęsti laikiną nuosavybės teisės į nuteistajam G. G. priklausantį 300 Eur vertės turtą apribojimo terminą iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išsprendimo įvykdymo. Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į likusį nuteistajam G. G. priklausantį turtą panaikinti.