Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) bauda, pagal BK 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 40 MGL (5000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį, nuosprendžiui įsiteisėjus, per tris mėnesius atsiprašyti nukentėjusiojo ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiajam J. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 3 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad:

būdamas UAB „T” direktorius, neturėdamas licencijos, kuri pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 160 „Dėl asmens bei turto saugos nuostatų patvirtinimo” (toliau – Nuostatai) 8 punkto reikalavimus bei Vidaus reikalų ministerijos 1993 m. rugpjūčio 31 d. akto Nr. 673 priedo „Asmens bei turto saugotojų, saugos tarnybų ir saugos struktūrinių padalinių veiklos instrukcijos” (toliau – Instrukcija) 2.1 punkto reikalavimus yra privaloma asmeniui, užsiimančiam asmens bei turto sauga, 2002 m. kovo 1 d. su AB „V” sudarė apsaugos sutartį Nr. 22, kuria įsipareigojo saugoti bendrovės teritoriją, esančią ,,duomenys neskelbtini“, ir turtą patruliuojant ir naudojant tarnybinius šunis; nuo 2002 m. kovo 1 d. iki 2005 m. kovo 1 d. saugojo AB „V” turtą ir teritoriją, patruliuodamas ir panaudodamas sargybinius šunis, ir gavo už tai atlygį, t. y. versliškai vertėsi komercine veikla neturėdamas licencijos;

būdamas UAB „T” direktorius, sudarytos apsaugos sutarties pagrindu saugodamas AB ,,V“ teritoriją, 2004 m. kovo 2 d., apie 4.10 val., neįsitikinęs, kad teritoriją paliko visi įmonės darbuotojai, pažeisdamas Instrukcijos 4.2 punkto, kuriame nurodyti tarnybinių šunų panaudojimo atvejai, bei Nuostatų 22.1–22.3 punktų reikalavimus, kad tarnybiniai šunys gali būti panaudojami atremiant pasikėsinimą, gręsiantį apsaugos darbuotojui, arba ginti klientą nuo užpuolimo, gręsiančio kliento gyvybei ar sveikatai, arba saugomų objektų ginkluoto užpuolimo metu, į įmonės teritoriją paleido du sargybinius šunis, kurie apkandžiojo iš įmonės teritorijos neišėjusį darbuotoją J. K.; taip dėl neatsargumo J. K. sunkiai sutrikdė sveikatą, nes dėl sėklidės pašalinimo šis neteko 40 proc. bendro darbingumo;

2004 m. kovo 8 d., apie 21.00 val., Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, esančioje Vilniuje, Šiltnamių g. 29, 2004 m. balandžio 19 d. AB „V” generalinio direktoriaus kabinete siekė paveikti nukentėjusįjį J. K., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus bei paaiškinimus dėl 2004 m. kovo 2 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo AB „V” teritorijoje, kai buvo užpultas ir apkandžiotas UAB „T” priklausančių sarginių šunų, t. y. įtikinėjo, prašė, žadėjo materialinę paramą ir davė savo mobiliojo ryšio telefonu kalbėti su J. K. nepažįstamu bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu turėdamas tikslą, kad ikiteisminis tyrimas dėl minėto įvykio būtų nutrauktas, privertė pasirašyti J. K. vardu kompiuteriu atspausdintą raštą, adresuotą Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Antrojo policijos komisariato viršininkui, neva J. K. buvo sužalotas už AB „V” teritorijos ribų, o V. K. išgelbėjo jam gyvybę bei nuvežė į ligoninę.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas grindžiamas tik nuteistojo subjektyvia nuomone bei objektyviai nepagrįstais teiginiais, todėl priimto nuosprendžio pagrįstumas nagrinėjant bylą kasacine tvarka neturėtų būti tikrinamas. Skunde nepateikiami teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo negali būti laikomos iš esmės pažeidžiančios baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Kasatoriaus manymu, teismas rėmėsi neleistinais įrodymais, t. y. darbų saugos ekspertize, nelaimingo atsitikimo tyrimo aktais, tačiau tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, tai yra vienas iš apeliacinio, bet ne kasacinio skundo pagrindų, todėl yra pagrindas kasacinį skundą palikti nenagrinėtą. Juolab, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kurie buvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir kurie, išsamiai juos išnagrinėjus, motyvuotai atmesti. Taigi teismai visiškai ištyrė bylos duomenis, teisingai ir išsamiai, nepažeisdami BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų, juos įvertino ir padarė motyvuotas išvadas.

Skundo argumentai dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nuteistasis prisipažįsta kaltas. Bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis suteikė nukentėjusiajam pagalbą. Teismas, skirdamas V. K. bausmę, nepažeidė jokių bausmės skyrimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies netinkamo pritaikymo

Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „T” įstatuose, be kitos ūkinės veiklos, numatyta ir tyrimo bei saugumo užtikrinimo veikla. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad asmens ir turto sauga įstatuose nenumatyta, tačiau, ar į saugumo užtikrinimo veiklą įeina turto sauga, tai jau aiškinimo dalykas ir neturi esminės įtakos veikos kvalifikavimui nustačius BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų nusikaltimo sudėties požymių visumą.

Esminė šios bylos aplinkybė yra ta, ar UAB „T” vykdytai ūkinei veiklai – neginkluotai turto saugai – buvo reikalinga licencija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Nuostatų 1 punkte įtvirtinta, jog ,,šie nuostatai reglamentuoja ginkluotą šaunamaisiais ginklais bei aprūpintą specialiosiomis priemonėmis asmens bei turto saugą“. Šio norminio akto leidėjas minėtame punkte naudoja jungtuką ,,bei“, kuris prilygsta jungtukui ,,ir“ (,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“), o ne ,,arba“, todėl darytina išvada, kad lingvistinis šios teisės normos aiškinimas galimas tik toks: Nuostatai reglamentuoja tik ginkluotą šaunamaisiais ginklais bei aprūpintą specialiosiomis priemonėmis asmens bei turto saugą. Jei minėtame sakinyje vietoje jungtuko ,,bei“ būtų panaudotas jungtukas ,,arba“, kuris reiškia alternatyvą, tik tada Nuostatai reglamentuotų ir aprūpintą specialiosiomis priemonėmis asmens bei turto saugą, t. y. neginkluotą asmens ir turto saugą. Norint tinkamai išaiškinti norminio akto nuostatas reikia taikyti ne tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, bet ir atsižvelgti į teisės šaltinių hierarchinę tvarką. Nuostatai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, o vėliau dėl asmens ir turto saugos buvo priimtas įstatymas. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo (2004 m. liepos 8 d., Nr. IX-2327), įsigaliojusio 2005 m. sausio 1 d., 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad saugos tarnybų ir saugos padalinių gali būti vykdoma ginkluota ar neginkluota asmens ir turto sauga, o 2 straipsnio 3 ir 9 dalyse apibrėžtos ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos sąvokos. Ginkluota asmens ir turto sauga – asmens ir turto sauga turint teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ir šaunamuosius ginklus. Neginkluota asmens ir turto sauga – asmens ir turto sauga turint teisę panaudoti fizinę prievartą, dujinius ginklus ir specialiąsias priemones, o pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 16 dalį tarnybinis šuo yra viena iš specialiųjų priemonių. Pagal šį įstatymą asmens ir turto sauga, tiek ginkluota, tiek neginkluota, jei ji, kaip paslauga, teikiama klientams, yra licencijuojama (9 straipsnio 1 dalis). Byloje yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštas (T. 5, b. l. 114), kuriame, remiantis teisės aktų nuostatomis, teigiama, kad neginkluota asmens ir turto sauga iki 2005 m. sausio 1 d. nebuvo licencijuojama. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta – remdamasi lingvistiniu teisės aiškinimo metodu ir atsižvelgdama į teisės šaltinių hierarchinę tvarką – konstatuoja, kad neginkluota asmens ir turto sauga iki 2005 m. sausio 1 d. nebuvo licencijuojama, o nuo 2005 m. sausio 1 d. ji tapo licencijuojama. Pagal teismo nustatytas aplinkybes UAB „T” ūkinę veiklą – neginkluotą turto saugą – vykdė ir 2005 m. sausio–vasario mėnesiais, kai šiai veiklai jau reikėjo turėti licenciją, tačiau šioje veikoje nėra versliškumo požymio, todėl ji atitiktų ATPK 173 straipsnio 1 dalies požymius.

Taigi žemesnės instancijos teismai neteisingai išaiškino Nuostatų ir Instrukcijos atitinkamų punktų nuostatas, neatsižvelgė į teisės šaltinių hierarchinę tvarką, todėl nepagrįstai konstatavo, kad UAB „T” vykdomą ūkinę veiklą, kurią ji teikė kitam juridiniam asmeniui – neginkluotą turto saugą panaudojant sargus ir tarnybinius šunis – reglamentavo Nuostatai ir Instrukcija.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, interpretuodami BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos vieno objektyviojo požymio – kad vykdytai ūkinei veiklai buvo reikalinga licencija, o 2005 m. sausio–vasario mėnesiais vykdytoje ūkinėje veikloje nėra versliškumo požymio. Taigi šis baudžiamasis įstatymas V. K. pritaikytas netinkamai, todėl skundžiamos teismų sprendimų dalys naikintinos ir baudžiamoji byla pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dalis kasatoriaus skundo argumentų susiję su tuo, kad, jo nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino jo (kaltinamojo), nukentėjusiojo, liudytojo A. R. parodymus bei kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu pagrindu neigiama kaltė dėl neatsargaus sunkaus žmogaus sužalojimo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles bei dėl poveikio nukentėjusiajam darymo. Taigi tokio pobūdžio skundo argumentai yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas (jie buvo nurodyti ir apelianto skunde), o ne bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.

Nagrinėjami tik tie skundų argumentai, kurie susiję su teisės taikymu.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorius netvirtina, kad dėl BK 137 straipsnio 3 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų buvo neišsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Kasatorius tvirtina, kad darbų saugos ekspertizė, nelaimingo atsitikimo tyrimo aktai yra neleistini įrodymai ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes juose įvykio vieta be jokio tyrimo nurodoma AB ,,V“ teritorija. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo paminėti duomenys buvo pirmosios instancijos teismo išnagrinėti ir įvertinti bendrajame bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. K. kaltės dėl jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 137 straipsnio 3 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, kurie, beje, pakartoti ir kasaciniame skunde, yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl BK 137 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, kuris dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: V. K., būdamas UAB „T” direktorius, sudarytos apsaugos sutarties pagrindu saugodamas AB ,,V“ teritoriją, 2004 m. kovo 2 d. pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles – neįsitikinęs, kad teritoriją paliko visi įmonės darbuotojai, į įmonės teritoriją paleido du sargybinius šunis, kurie apkandžiojo darbuotoją J. K.; taip dėl neatsargumo J. K. sunkiai sutrikdė sveikatą.

Darbų saugos ekspertizės akte konstatuota, kad UAB „T” veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – Įstatymo) 30 straipsnio nuostatos dėl veiksmų koordinavimo, tai buvo sarginių šunų be antsnukių paleidimas į įmonės teritoriją, kurioje dar buvo nukentėjęs darbuotojas. Iš tiesų kasatorius pagrįstai tvirtina, kad tarnybinius šunis galima naudoti objektų apsaugai (Instrukcijos 4.2.4 punktas), tačiau pagal minėto Įstatymo 30 straipsnio nuostatas dėl veiksmų koordinavimo tokia apsauga turi būti organizuojama taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo su šunų panaudojimu susijusių pavojingų veiksnių poveikio, kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata. Kasatorius nepadarė nieko, kad išvengtų atsiradusių padarinių.

Nusikaltimas, numatytas BK 137 straipsnio 3 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad V. K. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tiesiogiai nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismų sprendimų trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 137 straipsnio 3 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir jų sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad V. K. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Neginčytina, kad nuteistasis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Nuosprendžiu nustatyta, kad UAB „T” vykdant ūkinę veiklą – neginkluotą turto saugą, panaudojant sargus ir sarginius šunis, kurią ji teikė kitam juridiniam asmeniui – įvykio metu budėjo V. K., kuris, neįsitikinęs kad saugomos įmonės teritoriją paliko visi įmonės darbuotojai, į įmonės teritoriją paleido du sarginius šunis, kurie apkandžiojo saugomos įmonės darbuotoją J. K. ir taip jį sunkiai sužalojo. Byloje yra duomenų, kad ir anksčiau šunys buvo užpuolę darbuotojus. Tokie kasatoriaus veiksmai buvo aiškiai netinkami. Tokioje situacijoje nuteistasis turėjo numatyti, kad palaidi šunys gali užpulti darbuotojus, todėl privalėjo vadovautis Įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, kad nenukentėtų įmonės darbuotojai. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, V. K. galėjo numatyti, kad nesilaikant specialių elgesio saugumo taisyklių šunys gali užpulti darbuotojus ir dėl to atsirasti įvairūs padariniai.

Taigi ši V. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, todėl šis baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo pasisakyta, kodėl UAB „T” vykdytai ūkinei veiklai Nuostatai netaikomi, taigi jų 22.1–22.3 punktų bei Instrukcijos 4.2 punkto reikalavimų pažeidimai inkriminuoti nepagrįstai, todėl šie pažeidimai šalintini iš procesinių dokumentų. Tada nuosprendžio nustatomojoje dalyje nebelieka to, kokias teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles pažeidė V. K., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendis yra vieningas dokumentas ir jo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad jis pažeidė Įstatymo 30 straipsnio nuostatas, ir motyvuota, koks buvo šis pažeidimas. Todėl toks pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto netinkamo pritaikymo

BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Nustatyta, kad būtent nuteistasis V. K. nuvijo nukentėjusįjį užpuolusius šunis ir savo automobiliu atvežė jį į ligoninę, t. y. suteikė nukentėjusiajam pagalbą. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai teisiškai neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija, remdamasi šia nustatyta aplinkybe, konstatuoja, kad V. K. suteikė nukentėjusiajam pagalbą, todėl ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę lengvinančia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pripažįstant V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą. Tačiau, net ir pripažinus šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, švelninti kasatoriui pagal BK 137 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę nėra pagrindo, nes minėtos normos sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, o nuteistajam paskirta žymiai mažesnė negu sankcijos vidurkis bausmė, kurios vykdymas atidėtas, todėl švelninti paskirtą V. K. laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes – V. K. įtikinėdamas, prašydamas ir žadėdamas materialinę paramą siekė paveikti nukentėjusįjį J. K., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus bei paaiškinimus dėl 2004 m. kovo 2 d. įvykio, turėdamas tikslą, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas – veika teisingai kvalifikuota pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, todėl šis baudžiamasis įstatymas V. K. pritaikytas tinkamai. Kasatorius teisinių argumentų dėl šio baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo nenurodo, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl šio įstatymo taikymo nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutarties dalis ir V. K. baudžiamąją bylą pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį.

Pripažinti V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrinti sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams su 20 MGL (2500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, paliekant nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.