Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas;

nukentėjusiojo G. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. K. apeliacinis skundas atmestas;

nuteistojo H. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo H. D. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendis pakeistas: iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinta H. D. inkriminuota veika, kad jis iš G. K. reikalavo perduoti dalį pelno, gauto prekiaujant kitu nekilnojamuoju turtu; priteistas iš H. D. neturtinės žalos atlyginimas G. K. sumažintas iki 7000 Lt, J. M. –K. iki 2000 Lt.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu H. D. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dvejiems metams devyniems mėnesiams laisvės atėmimo; pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos jas sudedant ir H. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams ir 10 000 Lt bauda.

R. D. dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš H. D. neturtinei žalai atlyginti priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams G. K. ir J. M. –K. po 20 000 Lt.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti J. D. ir V. A. G., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių prokuroro skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo skundą atmesti, o prokuroro skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, apie 14 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai prievartavo G. K. ir jo žmonai J. M. –K. priklausantį turtą: grasindamas nužudyti, reikalavo G. K. perduoti jam priklausantį turtą – pinigus, t. y. dalį pelno, gauto pardavus naujai pastatytą namą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ar prekiaujant kitu nekilnojamuoju turtu.

Be to, jis siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį. 2005 m. spalio 5 d., sužinojęs, kad 2005 m. spalio 10 d. yra kviečiamas į Generalinę prokuratūrą, kur turėjo būti jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir įvykdyta apklausa baudžiamojoje byloje dėl 2005 m. gegužės 6 d. įvykusio šaudymo į G. K. ir sunkaus jo sveikatos sutrikdymo, 2005 m. spalio 9 d., laikotarpiu nuo 15.45 iki 16.27 val., Alytuje, visuomeninio maitinimo įstaigoje, esančioje Ulonų g. 67, darė poveikį nukentėjusiajam G. K., įkalbinėdamas jį ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus parodymus apie savo vizito pas G. K. į namus ir turto prievartavimo aplinkybes: įtikinti žmoną J. M. –K. duoti tokius pat melagingus parodymus, teismo posėdžio metu nebeatpažinti nei vieno į jį 2005 m. gegužės 6 d. šaudžiusio asmens ir melagingai paliudyti, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus apie jį sužalojusius asmenis G. K. apsiriko, pažadėdamas nukentėjusiajam, kad už tai nebeprievartaus jo turto ir bus patenkintas G. K. galimas materialinio atlyginimo už palankius H. D. parodymus pageidavimas.

R. D. buvo kaltinama tuo, kad 2005 m. spalio 5 d., sužinojusi, kad jos vyras H. D. 2005 m. spalio 10 d. yra kviečiamas į Generalinę prokuratūrą pranešimo apie įtarimą įteikimui ir apklausai baudžiamojoje byloje dėl 2005 m. gegužės 6 d. įvykusio šaudymo į G. K. ir tuo pačiu sunkaus sveikatos sutrikdymo, 2005 m. spalio 6 d., apie 12 val., Kaune, name, esančiame (duomenys neskelbtini), darė poveikį nukentėjusiajam G. K., įtikinėdama jį nesieti savo parodymuose apie 2005 m. gegužės 6 d. įvykusio G. K. sužalojimo aplinkybes šio įvykio ir H. D. asmens, užuominomis pasakydama G. K., kad priešingu atveju gali kilti reali fizinio susidorojimo su G. K. grėsmė.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendžio dalį dėl R. D. išteisinimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinimo ir palikti galioti šią Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį.

Dėl R. D. išteisinimo. Apeliacinis teismas, išteisindamas R. D., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šios instancijos teismas neanalizavo pagrindinio ir esminio nukentėjusiojo G. K. ir kaltinamosios R. D. pozicijų prieštaravimo jų parodymuose – R. D. išsakytų grasinimų G. K. To prieštaravimo neįvertino ir dėl jo savo pozicijos neišreiškė pirmosios instancijos teismas, dėl to šio teismo sprendimas negalėjo būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimo. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl padarytos neturtinės žalos dydžio sumažinimo, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo gynėjas neprašė apeliacinio teismo sumažinti priteisto civilinio ieškinio dydžio ar jį panaikinti. Taigi šios instancijos teismas, sumažindamas priteistą neturtinės žalos dydį, savo iniciatyva išplėtė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Be to, teismo motyvai, kuriais jis rėmėsi sumažindamas žalos dydį, yra netinkami.

Nukentėjusysis G. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo iš H. D. jo naudai ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pripažino jų prašymus (jo ir žmonos – J. M. –K.) ir argumentus dėl neturtinės žalos teisėtais bei pagrįstais ir nors įvertino jų patirtą neturtinę žalą vienoda abiem pinigine išraiška, tačiau žymiai sumažino prašomą neturtinės žalos dydį ir tokio savo sprendimo nemotyvavo, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Dėl šio procesinio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva dar sumažindamas priteistą neturtinės žalos dydį, neteisėtai išplėtė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nes nė vieno proceso dalyvio skunde nebuvo tokio turinio prašymo. Taip apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad abiejų instancijų teismai nevertino ir nuosprendžiuose nepasisakė apie nuteistojo H. D. turtinę padėtį ir kaip tai turėjo įtakos sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymą. Taigi teismai nevertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, turinčių įtakos neteisėtų ir nepagrįstų nuosprendžių priėmimui.

Nuteistasis H. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad šios instancijos teismas, nagrinėdamas jo gynėjo apeliacinį skundą, esmingai pažeidė procesines normas, nes neišsamiai išnagrinėjo jo skundą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas nuosprendyje nurodomi visada (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Tokia aukščiausiosios teisminės instancijos pozicija siejasi su BPK 22 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsnio 7, 8 dalių nuostatomis, suteikiančiomis kiekvienam kaltinamajam teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Gynėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, kad tiek kaltinamajame akte esantis kaltinimas, jog nusikalstamą veiką jis padarė tiksliai nenustatytą 2005 metų kovo mėnesio dieną, tiek ir nuosprendyje išlikęs analogiškas tvirtinimas yra labai nekonkretūs ir neapibrėžti, atimantys galimybę apsiginti. Teismai, nekreipdami dėmesio į faktiniais duomenimis nustatytas aplinkybes bei nesukonkretindami nusikaltimo padarymo laiko, pademonstravo tam tikrą šališkumą. Šie pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, taip buvo esmingai pažeisti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai.

Apeliaciniame skunde gynėjas siūlė kritiškai vertinti jį kaltinančius prieštaringus nukentėjusiųjų parodymus. Apeliacinis teismas ir šių apelianto argumentų neanalizavo, nors jie galėjo turėti esminę reikšmę sprendžiant klausimą, ar jis padarė nusikaltimą.

Kolegija neatsakė ir į apeliacinio skundo teiginius, kuriuose buvo tvirtinama, kad slapto sekimo metu daryti įrašai neįrodo jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje savaip interpretavo pokalbių detales bei padarė išvadas, kurių negalima padaryti, jei pokalbis būtų vertinamas objektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiojo G. K., nuteistojo H. D. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų nuteistojo H. D. kasacinio skundo argumentų

Nuteistasis H. D., neigdamas savo kaltę, kasaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su žemesnių instancijų teismų įrodymų įvertinimu, lėmusių teismų sprendimuose išdėstytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. tai, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl šie nuteistojo H. D. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nurodo analogiškus argumentus kaip ir savo gynėjo apeliaciniame skunde ir teigia, kad teismai padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes nuosprendyje nenurodė tikslaus nusikaltimo padarymo laiko. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja besąlygiškai tikslių nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo. Pagal teismų praktiką, kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punktas). Nuosprendyje nustatyta, kad H. D. 2005 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, apie 14 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, prievartavo G. K. ir jo žmonai J. M. –K. priklausantį turtą. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo laikytasi BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Nuteistojo H. D. kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, yra nepagrįsti.

Pagal teismų praktiką laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 nauja redakcija, 25 punktas).

Apeliaciniu skundu nuteistojo H. D. gynėjas ginčijo tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, tiek jo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas detaliai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir nuosprendyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, t. y. kodėl nuosprendis pripažįstamas pagrįstu, bei motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo H. D. apeliacinio skundo argumentai dėl jo veikų neįrodytumo yra atmetami. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kai kurių teisiamajame posėdyje išnagrinėtų duomenų leistinumo ir jų įrodomosios reikšmės (telefoninių pokalbių bei slapto sekimo garso įrašų, nukentėjusiųjų G. K., J. M. –K., liudytojų K. R., O. M. parodymų).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinio skundo esmės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, ir šią nuosprendžio dalį naikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 20 straipsnio5 dalies taikymo

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas nurodo iš esmės vienintelį argumentą, kuriuo skundžia žemesnių instancijų teismų sprendimus: jis teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nepakankamai išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus duomenis apie R. D. darytą nusikalstamą poveikį nukentėjusiajam G. K. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai neanalizavo nukentėjusiojo G. K. parodymų apie R. D. jam išsakytus grasinimus, dėl to buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis. Šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad kasatorius skunde nenurodo, kokių byloje surinktų ir išteisintajai R. D. inkriminuotą veiką patvirtinančių duomenų, išskyrus nukentėjusiojo G. K. duotus parodymus, teismai neįvertino. Byloje iš esmės vienintelis įrodymas, kuriuo buvo grindžiamas kaltinimas R. D. siekus paveikti nukentėjusįjį G. K., yra tik pastarojo parodymai. Pagal bylos medžiagą pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje surinktus duomenis dėl R. D. inkriminuotos veikos ir įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino nukentėjusiojo G. K. parodymus apie R. D. išsakytus žodžius.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis G. K., duodamas parodymus apie R. D. veiksmus, nurodė, kad ji klausė: ko jis (G. K.) pyksta, bus jam kaip S. Č., prašė pakalbėti su H. D.; nukentėjusysis aiškino, kad R. D. neliepė duoti tam tikrų parodymų, bet sakė: kas pykstasi, tas dingsta (T. 6, b. l. 29). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas byloje surinktus duomenis, tyrė ir G. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. spalio 7 d. (T. 1, b. l. 34–35, T. 6, b. l. 112). Šios apklausos, vykusios kitą dieną po G. K. pokalbio su R. D., metu nukentėjusysis nurodė, kad jis nesugeba pažodžiui atpasakoti jų pokalbio turinio, tačiau jo esmė buvo R. D. įtikinėjimas, kad H. D. nekaltas dėl šaudymo į jį (G. K.) ir kad jis neturėtų savo parodymais ar netgi kalbomis sieti savo bylos su H. D., priešingu atveju jam gali blogai baigtis H. D. supykus. G. K. šios apklausos metu taip pat parodė, kad jo ir H. D. konflikto pasekmių R. D. neįvardijo.

Taigi pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai teisiamajame posėdyje ištyrė nukentėjusiojo duotus parodymus, kurie nebuvo pakankamai detalūs bei informatyvūs, ir nuosprendyje dėl jų pasisakė. Be to, teismas nukentėjusiojo parodymus liečiamumo (susietumo) aspektu taip pat vertino kartu su byloje esančiais duomenimis dėl 2005 m. spalio 8 d. slapto R. D. sekimo paskyrimo, pagal kuriuos R. D. siekė kontakto su nukentėjusiuoju G. K. Esant byloje tik tokiems duomenims, teismas pagrįstai konstatavo, kad yra abejonių, ar R. D. turėjo tikslą padaryti neteisėtą poveikį nukentėjusiajam, dėl kurio ikiteisminio tyrimo metu galėtų atsirasti melagingi faktiniai duomenys. Iš byloje užfiksuotų nukentėjusiojo parodymų turinio buvo negalima padaryti vienareikšmės ir neginčytinos išvados, kad R. D., bendraudama su G. K., siekė paveikti nukentėjusįjį, jog ikiteisminio tyrimo metu šis duotų melagingus parodymus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras nuosprendį dėl R. D. išteisinimo apeliacine tvarka skundė dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių: apeliantas teigė, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo G. K. parodymus, nes, priešingai nei dėl kitų kaltinamųjų, nepripažino jų neginčytinu R. D. kaltės įrodymu. Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas netvirtino, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė G. K. parodymų turinį, prokuroras neprašė dar kartą apklausti nukentėjusįjį. Pagal bylos medžiagą teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinis teismas išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas R. D. išteisinimas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų,

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

G. K. nuomone, pagrindiniu neturtinės žalos atlyginimo tikslu pripažįstamas siekis grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei žala nebūtų buvusi padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį, savo iniciatyva neteisėtai išplėtė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nes nei vieno proceso dalyvio skunde nebuvo prašymo sumažinti priteistą neturtinę žalą, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kurie laikytini esminiais, turėjusiais įtakos netinkamo nuosprendžio priėmimui. Be to, iš esmės pakeitęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir tokio savo sprendimo nemotyvavęs, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatytų reikalavimų.

Kasatoriaus teiginys dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nėra pagrįstas. Nuteistojo H. D. apeliaciniame skunde daug vietos skiriama nukentėjusiųjų neturtinės žalos atlyginimo klausimui, taip pat nurodoma, kad sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą J. M. –K. kelia pagrįstų abejonių. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kokia piniginė kompensacija nukentėjusiems už patirtą skriaudą turi būti priteista, todėl baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje N. Ž. v. specialios paskirties UAB „Vilniaus troleibusai“ (bylos Nr. 3K-3-371/2003), 2004 m. vasario 18 d. nutartis byloje O. R , M. R., V. R., J. K. ir N. K. v. Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos (bylos Nr. 3K-3-16/2004).

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vis dėlto teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeimyniniam gyvenimui.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, nurodė motyvus, kodėl priteisė iš H. D. G. K. 7000 Lt, o J. M. –K. 2000 Lt.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis laikytinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiojo G. K., nuteistojo H. D. kasacinius skundus atmesti.