Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2024-07-11 · Civilinė byla Nr. e2S-713-524/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2024-07-11Klaipėdos apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2026-06-30Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-07-11
Bylos Nr.
e2S-713-524/2024
Teisminio proceso Nr.
2-46-3-01234-2024-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erika Misiūnienė
Atsakovas
J. J., A. J., A. B., R. J.
Ieškovas
L. J.
Trečiasis asmuo
Kelmės rajono 3-ojo notarų biuro
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-713-524/2024Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01234-2024-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. J. ir A. J. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovams A. B., A. J., R. J., tretiesiems asmenims Kelmės rajono 3-ojo notarų biuro notarei D. S.-A., Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarei L. M., Tauragės rajono 3-ojo notaro biuro notarei V. J. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo nuginčijimo, termino palikimui priimti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. J. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu atsakovams A. B., A. J., R. J., tretiesiems asmenims Tauragės rajono 3-ojo notarų biuro notarei V. J., Kelmės rajono 3-ojo notarų biuro notarei D. S.-A., Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarei L. M., prašydama pripažinti: 1) negaliojančiu P. B. 2022 m. kovo 28 d. testamentą; 2) panaikinti atsakovui A. B. 2022 m. rugpjūčio 9 d. Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės L. M. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 3615; 3) atnaujinti ieškovei L. J. praleistą terminą P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimui priimti; 4) pripažinti 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2155 negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 5) taikyti restituciją įpareigojant A. J. ir R. J. grąžinti A. B. 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2155 pagrindu įgytą turtą, o A. B. atlyginti A. J. ir R. J. sumokėtą pinigų sumą. Tuo pačiu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į 122/317 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu registruotų A. J. ir R. J. vardu, perleidimo draudimo, bei uždrausti A. J. ir R. J. atlikti bet kokius statybos, remonto ir griovimo darbus iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su reiškiamu byloje reikalavimu, todėl atsakovams perleidus tretiesiems asmenims įsigytą turtą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Tauragės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nutarė ieškovės L. J. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į 122/317 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu registruotų A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu, perleidimo draudimo, bei uždrausti A. J. ir R. J. atlikti bet kokius statybos, remonto ir griovimo darbus iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

3. Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys susijęs su testamento pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo nuginčijimo, termino palikimui priimti atnaujinimo, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Iš ieškinio turinio matyti, jog ginčas vyksta dėl P. B. vardu atsiradusio palikimo 2022 m. kovo 28 d. testamento pagrindu, kuriuo atsakovui A. B. 2022 m. rugpjūčio 9 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 3615. Tuo pagrindu atsakovas paveldėtą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įregistravo VĮ Registrų centre kaip savo asmeninį turtą. Pareiškus ieškinį ieškovei tapo žinoma, kad 2024 m. balandžio 4 d. atsakovas A. B. paveldėtą turtą, pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2155 pagrindu, perleido tretiesiems asmenims – A. J. ir R. J. Teismui pripažinus 2022 m. kovo 28 d. testamentą bei 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančiais, atitinkamai keistųsi ir paveldėto turto teisinis rėžimas, kadangi atsakovas nebūtų laikomas vieninteliu paveldėto turto savininku, ieškovė ir atsakovas taptų paveldimo turto bendrasavininkiais.

4. Atsižvelgiant į tai, kad pagal 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2155, palikėjo P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldėtas turtas šiuo metu parduotas ir priklauso atsakovams A. J. ir R. J., bei į tai, kad ieškovės turimais duomenimis, turtas šiuo metu yra gerinamas, vyksta statybos – remonto darbai, todėl šis turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, bei siekiant užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti galimo teismo sprendimo pagal ieškinio reikalavimus vykdymą, laikytina, kad padarant įrašą apie draudimą perleisti, įkeisti ar sudaryti panašaus pobūdžio sutartis jiems priklausančiam nekilnojamam turtui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neturėtų apsunkinti atsakovų, ar sukelti jiems papildomų nuostolių. Toks apribojimas labiausiai atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei sąžiningumo ir protingumo kriterijus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Atsakovai J. J. ir A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės L. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

6. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant mums priklausančiu nekilnojamuoju turtu disponuoti ir jį tvarkyti, aiškiai pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą. Pirmosios instancijos teismas net preliminariai nevertino ieškinio reikalavimo dėl 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2155 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, restitucijos taikymo įpareigojant A. J. ir R. J. grąžinti A. B. 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2155 pagrindu įgytą turtą, o A. B. atlyginti A. J. ir R. J. sumokėtą pinigų sumą. Atsakovai A. J. ir R. J. nieko neturi bendro su ieškovės L. J. reikalavimais dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais. Jie iš atsakovo A. B. nupirkdami nekilnojamąjį turtą jokių įstatymų nepažeidė, sąžiningai ir teisėtai jį įgijo, todėl yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai ir jų atžvilgiu restitucija natūra negali būti taikoma, net jeigu būtų testamentas ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas pripažinti negaliojančiais. Nekilnojamajam turtui, kai jis perleistas tretiesiems asmenims – sąžiningiems įgijėjams, restitucija natūra negali būti taikoma. Teismas spręstų klausimą tarp atsakovo A. B. ir ieškovės L. J. dėl restitucijos taikymo kompensaciniu būdu. Nusipirkę nekilnojamąjį turtą, atsakovai A. J. ir R. J. pradėjo remonto darbus, sumokėjo darbininkui didelį avansinį mokestį, tačiau pirmosios instancijos teismas sustabdė darbų atlikimą ir ne dėl nuo darbininko kaltės, nebegali vykti darbai. Tokiu būdu darbininkas nesirengia atsakovams grąžinti avansinės įmokos. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nepranešęs atsakovams ir neišsprendęs klausimo dėl atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Atsiliepimas

7. Ieškovė L. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

8. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad ieškinyje yra suformuluotas ieškinio dalykas, įvardintas faktinis ir teisinis pagrindas, išdėstyta pozicija ir kartu su ieškiniu pateikti turimi įrodymai, bei detalizuoti prašymai dėl įrodymų, esančių medicinos įstaigose išreikalavimo, todėl teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ieškovė prašė taikyti konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Pastebėtina, kad ir patys atsakovai A. J. ir R. J., dar net galutinai nesumokėję pinigų sumos už įsigytą turtą, atlieka statybos – remonto darbus, keičiant ginčo objekto išvaizdą ir turto vertę. Jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos, atitinkamai patikslintu ieškiniu keliami reikalavimai dėl restitucijos taikymo būtų itin apsunkinti. Laikinąja apsaugos priemone siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, todėl laikinoji apsaugos priemonė niekaip nepažeidžia ir objektyviai negali pažeisti atsakovų interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti jų teisių. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Šiuo atveju atsakovai pripažįsta, kad vykdo statybos – remonto darbus, todėl teigtina, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, restitucijos taikymas taps neįmanomas arba itin apsunkintas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

11. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 3 d. nutartis, kuria nutarta ieškovės L. J. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti ir ieškovės L. J. ieškinio atsakovams A. B., A. J., R. J. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo nuginčijimo, termino palikimui priimti atnaujinimo reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į 122/317 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu registruotų A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu, perleidimo draudimo, bei uždrausti A. J. ir R. J. atlikti bet kokius statybos, remonto ir griovimo darbus iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

12. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad nutartimi yra pažeistas lygiateisiškumo ir teisingumo principas, taip pat, kad reikalavimas dėl restitucijos taikymo akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi restitucijos taikymas sąžiningų įgijėjų atžvilgiu negalimas, be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukels nuostolius, kadangi yra vykdomi statybos – remonto darbai, darbininkui yra sumokėtas avansinis mokestis, tačiau dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nesant galimybės atlikti statybos – remonto darbų darbininkas nesirengia avansinės įmokos grąžinti.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

15. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

16. Atsakovai A. J. ir R. J. kartu su atskiruoju skundu teikia S. N. 2024 m. gegužės 10 d. atsakovei R. J. išrašytą sąskaitą faktūra 2 000 Eur sumai už vidaus apdailą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės šios bylos įrodinėjimo dalykui, be to, šalys dėl pateiktų papildomų įrodymų turėjo laiko pasisakyti, todėl pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkintų bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

17. Ginčas vyksta dėl P. B. vardu atsiradusio palikimo 2022 m. kovo 28 d. testamento pagrindu, kuriuo atsakovui A. B. 2022 m. rugpjūčio 9 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 3615. Tuo pagrindu atsakovas paveldėtą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įregistravo VĮ Registrų centre kaip savo asmeninį turtą. Atsakovas A. B. paveldėtą turtą 2024 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2155 pagrindu perleido tretiesiems asmenims – A. J. ir R. J.

18. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

19. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

20. Nuspręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

21. Taigi ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka), ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje to, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs prima facie ieškovo pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovė pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka), ir pan. Teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negali konstatuoti, kad atsakovai R. J. ir A. J. yra sąžiningi ginčo turto įgijėjai ir dėl to negali būti tenkinamas ieškovės reikalavimai dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Šios aplinkybės bus nustatinėjamos byla nagrinėjant iš esmės ir išvados dėl šių ieškovės reikalavimų bus daromos priimant galutinį teismo sprendimą. Tuo tarpu šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pakanka konstatuoti, kad nėra pagrindo teigi, jog ieškovė reikalaudama pripažinti negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat taikyti restituciją pasirinko apskritai neleistiną jos teisių gynimo būdą. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

23. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Pažymėtina, kad teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018, 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).

24. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-516/2019). Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Taigi, atsakovų nesąžiningumas, kaip antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra preziumuojamas, todėl sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.

25. Vis dėl to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, gali turėti konservacinę paskirtį, t. y. jomis galima užtikrinti bylos šalių ar ginčo objekto status quo (esama padėtis) nepasikeitimą ar siekti užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui bei padidėjimui. Būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar apskritai netektų prasmės ir tokiais atvejais, kai bylos teisminio nagrinėjimo metu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala asmens turtiniams ar neturtiniams interesams bei nebūtų užkirstas kelias tokiems interesams pažeisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1665-790/2018). Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama išsaugoti esamą padėtį ginčo nagrinėjimo metu.

26. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014 ir kt.).

27. CPK 145 straipsnio 1 dalies 2, 6, 13 punktai nustato, kad vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių yra įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų, taip pat, kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju netaikius prašomų taikyti laikinųjų apsaugo priemonių ieškinio tenkinimo atveju susiklostytų situacija, kuomet ieškovei galimai palankaus sprendimo atveju sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

28. Pažymėtina, kad atsakovai R. J. ir A. J. nagrinėjamu atveju neprašo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 straipsni). Kita vertus, kaip nurodo atsakovai, atsakovės R. J. sumokėti 2 000 Eur už apdailos darbus yra avansinis mokėjimas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad tai negrąžintina suma. Pažymėtina ir tai, kad bylos duomenimis sąskaita faktūra dėl minėtų 2 000 Eur atsakovei R. J. buvo išrašyta tą pačią diena kaip ir atsakovams R. J. ir A. J. buvo įteikta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. 2024 m. gegužės 10 d. Be to, byloje nepateikti duomenys ar minėta sąskaita faktūra buvo apskritai apmokėta.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kokiu atveju, atsakovams R. J. ir A. J. ir toliau atliekant ginčo turto statybos – remonto darbus, ieškovei galimai palankaus sprendimo atveju gali tekti atlyginti didesnes sumas už šių atsakovų atliktą ginčo turto pagerinimą ir pan. ir tokiu būdu ieškovei galimai palankaus sprendimo vykdymas būtų dar labiau apsunkintas, atsirastu papildoma žala ir nuostoliai.

30. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su byloje pareikštais reikalavimais ir jų įgyvendinimo galimybėmis, o jų taikymas nagrinėjamu atveju užtikrins, kad bylos nagrinėjimo metu išliktų ta pati padėtis (status quo), kuri buvo iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, taip pat užkirs kelią galimai žalai, ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Būtent todėl, šiuo atveju, vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 2, 6, 13 punktais taikytinos konservacinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kurioms taikyti nereikia įrodyti šalies, kuriai ši priemonė taikoma, nesąžiningumo. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės grindžiamas ne atsakovų nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti ta pačią padėtį (status quo) bylos nagrinėjimo teisme metu.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

32. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

33. Apibendrinant konstatuojama, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

34. Pažymėtina ir tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai). Taigi, atsakovai turi teisę kreiptis į teismą motyvuotu ir atitinkamais įrodymais pagrįstu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atsakovų R. J. ir A. J. kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus priimti.

Atskirąjį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Erika Misiūnienė