Šiaulių apygardos teismo nutartis

4.2. Apeliantas skunde nurodo, kad 2019 metais jis buvo reketuojamas asmenų iš (duomenys neskelbtini) grupuotės, reikalauta pinigų, nors nieko nėra niekam skolingas. Pažymi, jog dėl šių aplinkybių buvo kreiptasi į policiją, bet turto prievartavimas vis tęsėsi. Apie šią situaciją jis papasakojo pažįstamam J. P., būtent pastarasis pasiūlė kaip galima būtų įbauginti asmenis, kurie prievartavo turtą, kad atstotų nuo jo (R. M.). Tvirtina, kad J. P. nurodė, jog galima pavogti mašiną, susprogdinti, o atsakomybę už tai perkelti tiems reketininkams ir taip juos įbauginti, kad jie nesiartintų. Apelianto teigimu, visi pasiūlymai kaip turėtų būti įbauginti asmenys, kurie turtą prievartavo iš jo (R. M.), buvo pasakyta ir pasiūlyta J. P.. Teigia, jog jis nematydamas kitos išeities sutiko su J. P. tokiu pasiūlymu. Pažymi, jog toks pasiūlymas buvo išskirtinai J. P., o sutikimas buvo lemtas ne neapibrėžto turto siekimo, o sieko, kad turto prievartautojai jį paliktų ramybėje. Nurodo, kad apie automobilio sugadinimą, sunaikinimą, jis su J. P. kalbėjo maždaug du mėnesius prieš automobilio padegimą, tikslios datos nepamena. Vieną naktį mašina sudegė, bet nei datos, nei laiko pasakyti negali. Už padegimą sumokėjo tiek, kiek J. P. prašė – 1800 ar 2000 eurų, tikslios sumos neatsimena. Kai automobilis buvo sudegintas, jis tada įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į draudimą, draudimo išmoka buvo išmokėta jo mamai, iš draudimo bendrovės į jo mamos sąskaitą buvo pervesta 16 800 eurų. Kada apdraudė automobilį, tikslios datos nurodyti negali, nes tuo metu sudarė daug draudimo sutarčių, draudė darbuotojus, įmonę.

4.3. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismo proceso metu draudimo brokerė nurodė, jog jis nuolat draudėsi draudimo kompanijoje, jog ne išimtis buvo ir dėl sudeginto automobilio. Apelianto teigimu, išskirtinumą brokerė pastebėjo sakydama, kad jis (R. M.) atvažiavęs draustis automobilio buvo labai išsigandęs, susinervinęs, susijaudinęs, sakė, kad jį nori nužudyti, bijo dėl savo gyvybės, draudė savo įmones, vaiką, buvusią žmoną, turėjo net įmonių darbuotojų draudimą, savo asmeninį draudimą, buvo daug draudimo sutarčių su juo sudaryta. Brokerė taip pat nurodė, jog ji pamena, kad šio automobilio draudimą derino labai ilgai, nes tai buvo prabangus automobilis. Apelianto teigimu, tai rodo, kad išankstinės tyčios apgaule užgrobti draudimo įmokos nėra ir nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino, todėl tai sąlygojo neteisingą įvykių vertinimą.

4.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam buvo svarbu tik tai, kad nuo jo atstotų turto prievartautojai, o ne tai, kiek dėl įvykio gautų pinigų iš draudimo bendrovės. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad šitam nusikaltimui jį įkalbėjo būtent kaltinamasis J. P., jog tai buvo išskirtinai jo sumanymas, todėl jis (R. M.) dėl šios veikos kaltės nepripažįsta, nes ne jis ją organizavo ar sugalvojo. Apeliantas nepripažįsta kaltės ir dėl draudimo išmokos pasisavinimo, nes jis asmeniškai jokių pinigų negavo, nėra jokio įrodymo, kad konkretūs draudimo pinigai būtų jo užvaldyti, jog šie pinigai buvo pervesti jo mamai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis negalėjo žinoti kas ir kokiu laiku įvykdys padegimą ir ar apskritai gali toks įvykti.

4.5. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, jog J. P. jį paskatino apgalvoti situaciją, kad turto prievartautojai daugiau prie jo (R. M.) nelįstų, todėl buvo įkalbėtas, jog jį sužalotų. Jam viską pasakojo J. P., netgi kaip tai galima padaryti – galima durti tik į petį praeinant, prasilenkiant prie namų. Jis sutiko su tokiu pasiūlymu dėl to, kad nebuvo išeities, nes jį reketavo, buvo reali grėsmė dėl jo turto ir gyvybės, o policija nieko nedarė. Pažymi, jog jam išmokėta 828 eurų suma neatperka tų sužalojimų, kurie jam buvo padaryti – ne mažiau kaip 6 kartus jam buvo durta į dešinę šlaunį, dešinę plaštaką ir taip padarytos durtinės - pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje su I ir II pirštų tiesiamųjų sausgyslių pilnu ir IV piršto tiesiamosios sausgyslės daliniu nupjovimu, durtines - pjautines žaizdas dešinėje šlaunyje su keturgalvio šlaunies raumens daliniu nupjovimu, t. y. jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

4.6. Apelianto teigimu, aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad pats įvykis įvyko dėl priežasties susijusios su turto prievartavimu, o automobilio sugadinimas ir sužalojimas vyko ne jo iniciatyva, o J. P. pasiūlius. Tai, kad priežastis buvo turto prievartavimas, pasak apelianto, patvirtina ir J. P. teisme duoti parodymai, kad jis sutiko padėti jam (R. M.) iš geros širdies, jog šis galėtų apsiginti nuo kažkokių banditų. Nuteistojo R. M. nuomone, jo veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo požymio – tyčios gauti konkrečią ar neapibrėžtą draudimo išmoką, o jo veiksmai buvo sąlygoti siekio išvengti asmeninio susidorojimo dėl turto prievartavimo, todėl už tyčinę veiką jis negali būti pripažintas kaltu.

4.8. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad jis nusikalstamų veikų organizatorius, nes tai prieštarauja kitų nuteistųjų parodymams. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo institutą, nepagrindė bei neaprašė bendrininkavimo objektyviųjų požymių, t. y. neaprašė asmenų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumo, bei nenurodė subjektyviųjų požymių – bendros tyčios ir susitarimo. Apelianto teigimu, šiuo atveju yra du susitarimų aspektai – jo (R. M.) ir J. P., kai J. P. rodo iniciatyvą ir siūlo padaryti veiksmus, kurie gali jam (R. M.) padėti dėl turto prievartavimo bei J. P. ir T. R. susitarimai, t. y. kaip jie tariasi ir dėl ko. Pažymi, jog ryšio tarp jo ir T. R. nėra, t. y. tarp jų nėra susitarimo bendrai veikti kartu ir siekti tikslo ir tokio susitarimo negalėjo būti. Apelianto teigimu, tai patvirtina T. R. pokalbiai su J. P..

4.9. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas besąlygiškai patikėjo J. P. ir T. R. parodymais, juos laikė teisingai ir nešalino jų prieštaravimų. Pažymi, jog J. P. ir T. R. stengiasi maksimaliai sumenkinti savo vaidmenį dėl sužalojimo asmens ir turto sugadinimo, nes jiems tai palanku. Atkreipia dėmesį į tai, kad jei teismas visgi mano, jog tai buvo bendrininkavimas, tai kodėl J. P. ir T. R. nėra pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo.

4.10. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad J. P. būdamas sulaikytas kitoje jo (R. M.) byloje dėl sukčiavimo, pradėjo kalbėti ir apie tą įvykį. Kitoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje priimtas Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendis, J. P. iš įtariamojo patapo tik liudytoju. Atkreipia dėmesį į tai, kad toje byloje vyko ir telefoninių pokalbių pasiklausymas, konkrečiai užfiksuoti duomenys tarp jo ir J. P.. Nurodo, kad 2020-12-04 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuota, kad pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartį IBPS-V-1991284-20 buvo atliekama J. P. abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė, jos fiksavimas. Toliau skunde apeliantas cituoja Kontrolės metu užfiksuotus esminius pokalbius. Apelianto teigimu, esminiai šių pokalbių momentai yra tai, kad T. R. pasakė, jog tai buvo dėl draudimo, kad jis (R. M.) kažką jau yra apkaltinęs. Pasak apelianto, tai reiškia, kad tiek J. P., tiek T. R. apie draudimą buvo žinoma. Nurodo, kad J. P. pasakė, jog jis (R. M.) ir „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo už apsaugą, o tai, pasak apelianto, patvirtina jo pateiktą paaiškinimą, kad jis turėjo saugotis, jog grasinimas dėl turto prievartavimo buvo realus. Taip pat nurodo, kad T. R. pasakė, jog jeigu jis duos parodymus, tai J. P. bus kaip organizatorius, o jis pats kaip vykdytojas. Šios aplinkybės, pasak apelianto, atskleidžia, jog patys bendrininkai savo pokalbyje supranta savo vaidmenis.

4.11. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nors ir nurodo pokalbius, tačiau jų niekaip nevertina, negretina su kitais parodymais ir tiesiog juos ignoruoja. Pasak apelianto, tai leidžia manyti, jog J. P. teisėsauga yra pažadėjusi panaikinti įtarimus kitoje byloje, kontroliavo jo susižinojimą su T. R.. Nurodo, kad iš kontroliuojamų pokalbių turinio matyti, jog J. P. siekė T. R. palenkti prisipažinti, bet tik taip, kaip jie sutarę iš anksto – jį (R. M.) nurodyti kaip organizatorių. Pažymi tai, kad šio pokalbio metu J. P. ir T. R. savo vaidmenis vertina skirtingai. Šis prieštaravimas, pasak apelianto, turi būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu, nes tai esmingai gali keisti ne tik bendrininkavimo formą, bet ir veikos kvalifikaciją. Mano, jog dėl to byla galėtų būti perduotina ir prokurorui dėl esminių kaltinamojo akto trūkumo.

4.12. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bendrininkavimo esmės, susitarimo esmės tarp skirtingų asmenų, todėl priėmė neteisingą nuosprendį. Tvirtina, jog jis nėra organizatorius, nėra ir vykdytojas, jis tik pritarė J. P. pasiūlytiems veiksmams, o kas tuos veiksmus atliko, jis nežinojo. Aplinkybės, jog jis galimai pažinojo T. R. yra klaidinanti ir melaginga, niekaip neįrodoma jokiais objektyviais įrodymais. Apelianto nuomone, šioje byloje įrodymai buvo vertinami netinkamai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, ignoruojant bendrininkaujančių asmenų parodymai, ir nėra kritiškai vertinami susijusių asmenų parodymai.

4.13. Apeliantas nesutinka su civilinės ieškovės ADB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštu civiliniu ieškiniu ir su tuo, jog jis turi atlyginti turtinę žalą. Teigia, jog įvertinus J. P. ir T. R. parodymus, telefoninių pokalbių pasiklausymo metu užfiksuotą informaciją, bendrininkų veiksmai turėtų būti vertinami viename priežastiniame ryšyje su atsiradusia turtine žala, todėl išskirti tik jo atsakomybę dėl žalos yra neteisinga. Apelianto teigimu, jeigu ne T. R. ir J. P., turtinės žalos ir nebūtų.

4.14. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam skyrė itin griežtą – 4 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau dėl šios bausmės skyrimo pateikė tik keletą motyvų, o daugiau tik perrašė baudžiamojo kodekso nuostatas. Apelianto nuomone, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, teismas turėjo įvertinti galimybę skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

4.15. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas net nesvarstė ir nepateikė jokių motyvų, kodėl bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Nurodo, kad iš teismų praktikos matyti, jog asmuo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, jam paskirta bausmė atidedama pilna apimtimi, (pvz.: Panevėžio apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-491/2022, Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendis Nr. 1-3-1103/2022 ir kt.).

4.16. Apelianto teigimu, būdamas laisvėje jis galėtų maksimaliai greičiau atlyginti žalą, taip pat pasirūpinti savo senyvo amžiaus sergančia motina. Mano, jog šias aplinkybes turėjo apsvarstyti ir pirmosios instancijos teismas, tačiau tai buvo ignoruojama.

5. Atsiliepimu į nuteistojo R. M. apeliacinį skundą nuteistasis J. P. prašo atmesti nuteistojo R. M. apeliacinį skundą.

5.1. Atsiliepime nuteistasis J. P. nurodo, kad R. M. 2019 m. lapkričio mėnesį jam papasakojo, kad jį persekioja ir reketuoja asmenys iš Klaipėdos. Jis R. M. patarė kreiptis į policiją. Po to R. M. jo paprašė surasti asmenį, kuris padegtų jo automobilį „(duomenys neskelbtini)“ ir už tai R. M. siūlė 800 Eur. Apie tai, kad automobilis yra registruotas jo mamos V. J. vardu, jam nebuvo žinoma. Nors jis R. M. nieko neprižadėjo, tačiau tai padaryti pasiūlė T. R., kuris su R. M. pasiūlymu sutiko. Taip pat jam nieko nebuvo žinoma, jog R. M. yra apdraudęs automobilį Kasko draudimu. Kai susitarė dėl automobilio padegimo, jis R. M. duotus 800 Eur perdavė T. R. ir jam parodė, kur (duomenys neskelbtini), turėtų stovėti R. M. automobilis. T. R. vykdydamas R. M. nurodymus, 2019 m. gruodžio 5 d. apie 03.15 val., (duomenys neskelbtini), apipildamas benzinu padegė automobilį. Jis (J. P.) apie tai, kad R. M. „(duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ išmokėjo draudimo išmoką už sudegusį automobilį sužinojo tik 2020 m. vasario mėnesį, kai jam R. M. pasakė, kad gavo per mažą draudimo išmoką už sudegintą automobilį. Asmeniškai jis jokios naudos už automobilio sudeginimą negavo ir neturėjo. Todėl mano, kad teismas tinkamai kvalifikavo R. M. nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį (kaip organizatoriaus), T. R. nusikalstamą veiką pagal 187 straipsnio 2 dalį ir jo (J. P.) nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį.

5.2. Nuteistasis J. P. nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad automobilio sugadinimas ir sužalojimas vyko ne R. M. iniciatyva, o jam (J. P.) pasiūlius. Nurodo, kad jis neginčijo R. M. nurodytos aplinkybės dėl turto prievartavimo, jog jos buvo išgalvotos ar neteisingos, jis pats patarė R. M. kreiptis į policiją pagalbos. Pažymi tai, kad gauta draudimo išmoka už sudegintą automobilį, kuri buvo išmokėta R. M. mamai V. J., disponavo R. M., o tai parodo tikrąsias automobilio sudeginimo priežastis, kurių ir siekė R. M..

5.3. Taip pat atsiliepime nuteistasis J. P. nurodo, kad po automobilio sudeginimo R. M. jo paprašė surasti asmenį galintį jį nesunkiai sužaloti, už tai žadėjo sumokėti 1500 Eur. Šį R. M. pasiūlymą perdavė T. R., kuris sutiko tai padaryti. T. R. 2019 m. gruodžio 28 d. apie 16 val., įėjęs pro nerakintas buto, (duomenys neskelbtini), duris, koridoriuje, vykdydamas R. M. nurodymą, peiliu sužalojo R. M.. Aplinkybės, jog R. M. 2019 m. gruodžio 13 d. buvo sudaręs su draudimo bendrove „(duomenys neskelbtini)“ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, jam nebuvo žinomos, tai jis tik sužinojo po įvykio. Pažymi, jog jokios turtinės naudos už R. M. sužalojimą jis negavo, o iš R. M. gautus pinigus jis perdavė T. R.. Nuteistojo J. P. teigimu, šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad R. M. sąmoningai siekė apgaule įgyti svetimą turtą, t. y. gauti draudimo išmokas. Todėl nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad jis (J. P.) įkalbėjo R. M. būti sužalotam „kad turto prievartautojai daugiau prie jo nelįstų“.

5.4. Nuteistasis J. P. atsiliepimu nesutinka apeliacinio skundo motyvu, kad nusikalstamos veikos tyrimas rėmėsi išimtinai tik įtariamųjų parodymais, nes visi kiti įrodymai yra išvestiniai, jog šiuo atveju prioritetas buvo teikiamas išskirtinai J. P. ir T. R. parodymų vertinimui. Pažymi, jog teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, teismas savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė.

5.5. Teigia, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį nepadaryta, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuteistojo J. P. teigimu, nėra pagrindo teigti, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažindamas R. M. kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat ir šio kodekso 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

5.6. Nuteistasis J. P. pažymi, jog gautomis draudimo lėšomis už sudegintą automobilį ir R. M. sužalojimą disponavo tik pats R. M., todėl nuosprendyje pagrįstai civilinių ieškovų ADB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ civilinius ieškinius priteisė iš R. M.. Teigia, jog nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo civilinius ieškinius priteisti iš jo ar iš T. R..

8. Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu nesutinka su jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1, 2 dalyse, kvalifikavimu, tvirtindamas, kad jo veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo požymio – tyčios gauti konkrečią ar neapibrėžtą draudimo išmoką, jog jo veiksmai buvo sąlygoti siekiant išvengti asmeninio susidorojimo dėl turto prievartavimo. Nurodo, kad nėra jokio įrodymo, kad konkretūs draudimo pinigai būtų jo užvaldyti, ar šie pinigai buvo pervesti jo mamai. Taip pat apeliantas tvirtina, jog buvo neteisingai pritaikytas bendrininkavimo institutas, klaidingai nustatytas veikos organizatorius. Nesutinka su civiliniu ieškiniu ir su tuo, jog buvo išskirta tik jo atsakomybė dėl žalos. Taip pat nesutinka ir su paskirta bausme, prašo skirti bausmę nesusiję su laisvės atėmimu arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

9. BK 24 straipsnyje nustatyta, jog nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, nustato tarpusavio ryšius, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

10. Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Iš paminėtų alternatyvių nusikalstamos veikos požymių R. M. inkriminuotas vienas požymis – turtas sugadintas visuotinai pavojingu būdu.

11. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad automobilio gaisro priežastis – tyčinis padegimas. Pats nuteistasis R. M. neneigia, kad automobilio gaisro priežastis – tyčinis padegimas, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis buvo šios nusikalstamos veikos organizatorius, tvirtindamas, kad jis nėra organizatorius, nėra ir vykdytojas, jog jis tik pritarė J. P. pasiūlytiems veiksmams, o kas tuos veiksmus atliko, jam nebuvo žinoma. Su šiais nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, padarė pagrįstą išvadą, kad pats R. M. organizavo jo motinai priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, automobilį padegant.

12. Tiek apklausiamas įtariamuoju, tiek ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis J. P. nuosekliai tvirtino, kad R. M. pradėjo pasakoti apie grupuotes iš (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini), kurios jį reketuoja. Jis R. M. patarė kreiptis į policiją, kiek atsimena, jis ir kreipėsi. Po to, kai jis pasiūlė kreiptis į policiją, R. M. jo paprašė surasti asmenį, kuris už 800 Eur atlygį padegtų jo automobilį. Jis sutiko padėti R. M. padaryti nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad T. R. neseniai išėjo iš įkalinimo įstaigos, nedirba, jam reikia pinigų, pasiūlė T. R. už R. M. pasiūlytą 800 Eur atlygį padegti R. M. automobilį. T. R. sutiko įvykdyti šią nusikalstamą veiką. J. P. taip pat nurodė, kad jam R. M. parodė, kur stovės jo automobilis. Jis anksčiau pas R. M. iš viso nebuvo buvęs, pas jį atvažiavo pirmą kartą, pravažiavo pro jo gatvę ir R. M. parodė, kur stovės jo mašina. Mašina turėjo stovėti kitoje gatvės pusėje, bet R. M. pastatė mašiną prie pastato ir pranešė, kad mašina bus kitoje vietoje, kad nenukentėtų kiti automobiliai, apie tai jis pranešė T. R.. Jis pravežė ir parodė T., kurioje vietoje bus mašina. T. automobilį padegė anksčiau, negu kad buvo nurodęs R. M., kad nebūtų žmonių, kad niekas nematytų.

13. Teisme apklaustas T. R. patvirtino, kad J. P. kreipėsi į jį dėl automobilio padegimo, jis sutiko, nes jam reikėjo pinigų. Nurodė, kad jam J. P. pasakė, jog R. M. nurodys dieną ir tą dieną jis būtinai turės nuvažiuoti. Jam iš anksto buvo paduota 800 eurų. Praėjus kokioms dviem savaitėms jis gavo žinutę, kad jau gali važiuoti. Automobilis stovėjo būtent toje vietoje, kur jam parodė J. P.. Automobilį padegė apipildamas jį benzinu.

14. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo valdybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pateikta medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilis buvo padegtas galimai automobilį apipylus degia medžiaga, o kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tirti pateiktose plastiko butelio liekanose yra benzino pėdsakų, o benzinas yra ypač degus skystis. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina tiek T. R. parodymus, jog jis automobilį padegė jį apipildamas benzinu, tiek ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad V. J. priklausantis automobilis buvo sunaikintas visuotinai pavojingu būdu, automobilį padegant.

15. Teisme apklausta liudytoja G. P. parodė, kad jos sutuoktinis J. P. jai pasakojo, kad R. M. jo paprašė surasti žmogų, kuris padegtų jo automobilį, kaip vėliau sužinojo tai buvo T. R.. T. R. sutiko padegti R. M. automobilį už pinigus, kuriuos jam perdavė jos vyras. Jai vyras sakė, kad to reikia R. dėl kažkokių (duomenys neskelbtini) banditų. Jai kiek žinoma, jog automobilio padegimu siekė apkaltinti kažkokius kitus žmones. Liudytoja V. P. nurodė kad T. R. jai sakė, kad jo kažkas prašė padegti automobilį, po to T. jai parodė vietą, kur automobilis degė.

16. Taigi nors nuteistasis R. M. tvirtina, kad J. P. organizavo jo motinai priklausančio automobilio padegimą, tačiau šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes bylos duomenys rodo ką kitą. Jau iš aptartų įrodymų matyti, kad R. M. pasakodamas J. P., kad jį reketuoja asmenys iš (duomenys neskelbtini) grupuotės, reikalaudami perduoti pinigus neva jo skolos grąžinimui, akivaizdžiai siekė sudaryti įspūdį J. P., jog nenustatyti asmenys jo atžvilgiu daro nusikalstamas veikas. Tačiau kaip nurodė J. P., nors R. M. jam ir pasakojo apie asmenis iš (duomenys neskelbtini), kurie jam grasina, tačiau jis apie tai tik girdėjo iš R. M., savo akimis jokių banditų nematė. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintu R. M. keliamą versiją dėl jo atžvilgiu kitų asmenų atliekamų nusikalstamų veiksmų, byloje nėra pateikta. Taigi ši nuteistojo R. M. keliama versija, jog jis buvo persekiojamas, jam grasinama, nepasitvirtino. Todėl vertinant aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. M. tikslas buvo gauti draudimo išmoką. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad pranešimas apie kilusį gaisrą lengvajame automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo gautas 2019 gruodžio 5 d. apie 03.15 val. (2 t., b. l. 46, 134–136), praėjus tik kelioms valandoms po to, kai R. M. sudarė KASKO draudimo sutartį. Kaip nurodė liudytoja T. K., automobilio draudimo sutartis su R. M., kuris sumokėjo už draudimą vieną įmoką – 254,25 Eur, buvo sudaryta 2019 m. gruodžio 4 d. vakare. Būtent aptartos aplinkybės parodo, kad R. M. siekdamas gauti draudimo išmoką, paprašė J. P. surasti asmenį, kuris už atlygį padegtų jo naudojamą automobilį. Per J. P., jis sumokėjo T. R. 800 eurų. R. M. pats parodė J. P. kur stovi jo automobilis, o pakeitęs automobilio stovėjimo vietą, apie tai pranešė J. P.. Kaip nustatyta anksčiau aptartais įrodymais, jog po draudimo sutarties sudarymo, R. M. nurodė automobilio sunaikinimo laiką bei išrinko automobilio sunaikinimo būdą – padegimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent pats R. M. parengė nusikalstamos veikos planą ir vadovavo jo įgyvendinimui.

19. Nors apeliantas atkreipia dėmesį, kad J. P. abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuota, kad pokalbių metu T. R. pasakė, jog tai buvo dėl draudimo, kad jis (R. M.) kažką jau yra apkaltinęs, kas patvirtina, kad jiems apie draudimą buvo žinoma, tačiau teisėjų kolegija su tuo neturi pagrindo sutikti. Pirmiausia pažymima tai, jog šis pokalbis buvo fiksuojamas praėjus ganėtinai daug laiko po įvykio. Kaip nurodė nuteistasis J. P., po mašinos padegimo R. M. pasakė, kad automobilį buvo apdraudęs „KASKO“ draudimu, sakė, jog gavo pinigų, buvo įvardijęs sumą. T. R. taip pat patvirtino, kad šios aplinkybės jam tapo žinomos tik po automobilio padegimo. Be to, nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde dėstomos atskiros J. P. ir T. R. pokalbių frazės, nepaneigia J. P. ir T. R. duotų parodymų patikimumo. Juo labiau, iš minėtų pokalbių turinio matyti, kad J. P. skatino duoti teisingus parodymus.

20. Taigi priešingai nei tvirtina nuteistasis R. M., aplinkybės, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso V. J., t. y. R. M. motinai, jog automobilis prieš pat padegimą buvo apdraustas KASKO draudimu, nuteistiesiems J. P. ir T. R. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo žinomos, šias aplinkybes, kaip tvirtino abu nuteistieji, sužinojo tik po įvykio. Taip pat nuteistieji J. P. ir T. R. kategoriškai neigė žinoję, kad R. M. yra sudaręs ir kitų draudimo sutarčių, tarp jų ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų. Duomenų, kurie paneigtų šias nuteistųjų J. P. ir T. R. nurodytas aplinkybes, byloje nėra surinkta.

21. Be to, nuteistojo R. M. versijos, kad jis buvo reketuojamas asmenų iš (duomenys neskelbtini) grupuotės, kurie iš jo reikalavo pinigų, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Apklausiamas teisme J. P. tvirtino, jog nors R. M. jam pasakojo, kad jam grasina asmenys iš (duomenys neskelbtini), tačiau jis apie tai tik girdėjo iš R. M., tačiau savo akimis jokių grasinančių asmenų nematė. Taigi nesant surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo keliamą versiją dėl jo atžvilgiu kitų asmenų atliekamų nusikalstamų veiksmų, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. M. pats suplanavo (organizavo) jo motinai V. J. priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ sunaikinimą jį padegant, siekdamas ne tik sudaryti įspūdį, jog nenustatyti asmenys jo atžvilgiu daro nusikalstamas veikas, tačiau ir siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – draudimo išmoką.

22. Apeliantas savo apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, kad J. P. ir T. R. parodymai yra prieštaringi, tačiau iš jų parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, jog jie visą laiką nuosekliai aiškino apie R. M. ir savo, kaip bendrininkų, įvykdytas nusikalstamas veikas nemenkindami savo vaidmens ir nebandydami išvengti baudžiamosios atsakomybės.

29. Nuteistasis J. P. parodė, kad sužalojimo iniciatyva buvo paties R. M., kurio manymu policija neatliko savo darbo, todėl reikėjo dar jį ir sužaloti, ne tik sudeginti mašiną. Pagal R. M. nurodymus jam turėjo būti durta į koją, ranką, turėjo būti ne vienas dūris, bet ne į petį, jokios kalbos apie petį net nebuvo. Tas aplinkybes buvo nurodęs pats R., jis pats žinutėje buvo nurodęs, kada grįš, bet tą dieną T. buvo išvažiavęs ir negalėjo, R. net supyko, kad sumokėjo pinigus ir negalėjo tą dieną. Dėl sužalojimo detalių tikslinimo buvo perduoti kontaktiniai telefono numeriai, kad R. M. pats galėtų susisiekti su T.. R. M. palaikė ryšį su pačiu T. R.. Tą dieną, kai jį sužalojo, telefonu pats R. T. informavo, kada grįš namo, kad T. jo lauktų. Pats R. M. žinojo, kada ir kokiu laiku jis bus sužalotas.

30. Nuteistasis T. R. parodė, kad dėl sužalojimo jis pats asmeniškai bendravo su R. M. per programėlę „(duomenys neskelbtini)“. R. M. pats jam rašė, kad grįžta namo, pats konkrečiai tekste nurodė kur durti. R. M., lipdamas į savo butą, matė kaip jis stovi laiptinėje beveik prie jo durų, R. M. atrakino duris R. M. jam nurodė konkrečias vietas, kur smogti, ką jis ir padarė, po to dar kažkiek pabuvo pas jį bute ir pabėgo. T. R. taip pat nurodė, kad už sužalojimą gavo 1500 eurų.

31. Be to, nuteistųjų J. P. ir T. R. parodymus patvirtina liudytojų V. P. bei G. P. duoti parodymai. Liudytoja V. P. nurodė, kad ji R. M. sužalojimo dieną, pavežė T. R. ir laukė mašinoje, o jis kažkur nuėjo. T. R. greitai grįžo, ji suprato, kad jis dūrė į žmogų, iš jo žodžių suprato, kad buvo vienas dūris, suprato, kad T. R. dūrė ne iš piktumo ar keršto, bet veiksmas buvo atliktas to žmogaus noru. Liudytoja G. P. parodė, kad iš vyro J. P. pasakojimo žino, jog R. M. turėjo būti užpultas. R. M. davė jos vyrui gal 2000 Eur už jo sužalojimą, kad perduotų T. R.. Pinigai T. R. buvo perduoti prieš R. M. sužalojimą. Iš vyro pasakojimų suprato, kad T. R. turi įvykdyti R. M. sužalojimą pagal R. M. nurodymus. Vyras jai pasakojo, kad R. M. padūrimas vyko kaip ir buvo suplanuota.

32. Nors įvykio apžiūros protokole, Bendrojo pagalbos centro pranešimuose užfiksuoti R. M. paaiškinimai, kad jį peiliu subadė, tačiau nežino, kas tai padarė, yra paneigti aptartais įrodymais, tokių aplinkybių nepatvirtino ir pats R. M.. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis dėl R. M. sužalojimo aplinkybių, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai nustatė, kad R. M. žinodamas tikrąsias jo sužalojimo priežastis ir aplinkybes, jį sužalojusį asmenį – T. R., kuris R. M. prašymu, sukurstytas kito kaltinamojo – J. P., bei gavęs R. M. perduotus per J. P. pinigus (1500 Eur), peiliu tyčia sužalojo R. M., draudimo bendrovei nurodė, jog buvo užpultas ir sužalotas peiliu nežinomo asmens. Šios nustatytos aplinkybės, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina, kad R. M. tyčia draudimo bendrovei pateikdamas draudimo bendrovei melagingus duomenis apie sužalojimo aplinkybes, apgaule savo naudai įgijo svetimą draudimo bendrovės „duomenys neskelbtini)“ turtą – 828,00 Eur draudimo išmoką.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų pakanka konstatuoti, kad R. M. žinodamas, kad buvo sužalotas jo paties nurodymu, pateikė draudimo bendrovei žinomai melagingus įvykio aplinkybių paaiškinimus apie tai, kad buvo užpultas namo laiptinėje nepažįstamo asmens ir sužalotas peiliu, po ko draudimo bendrovė pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sąlygas pervedė jam 828,00 eurų draudimo išmoką, apgaule užvaldė draudimo kompanijos „ (duomenys neskelbtini)“ 828,00 eurų vertės turtą, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

38. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam skyrė itin griežtą laisvės atėmimo bausmę, mano, jog teismas turėjo įvertinti galimybę skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.