Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š., R. A., A. A. bei nuteistųjų R. K. ir juridinio asmens UAB „G.“ gynėjo advokato Teisučio Milickio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės buvo subendrintos jas apimant ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB „G.“ akcininku nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 24 d., o direktoriumi nuo 2016 m. vasario 3 d., atlikdamas kasininko funkcijas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) atitinkamas nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą ir dokumentų pateikimą buhalterei, už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdamas bendrovės vardu, naudai bei interesams, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. kovo 31 d., (duomenys neskelbtini) rajone, bendrovės veiklos teritorijoje, klastodamas apskaitos dokumentus ir į apskaitą pateikdamas buhalterei V. R., nežinančiai apie jo nusikalstamas veikas, įtraukti neįvykusias ūkines operacijas, nepateikdamas dalies apskaitos dokumentų, siekdamas padėti bendrovei sumažinti mokėtinus mokesčius, tyčia, per apskaitą tvarkiusią bendrovės buhalterę, skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pažeidė BAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių atitinkamas nuostatas bei apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, o būtent: pagal jo išrašytas UAB „G.“ vardu ir suklastotas PVM sąskaitas faktūras, jose įrašius realiai neįvykusias ūkines operacijas, jas pateikus buhalterei įtraukti į apskaitą, realiai UAB „G.“ iš nurodytų ūkininkų nenupirko tokio kiekio 2630,16 t grūdų, apskaitoje nepateikdamas jokio kito dokumento apie grūdų įsigijimo šaltinį, taip į PVM atskaitą įtraukus grūdų pirkimo PVM, dėl to jo veiksmais bendrovė išvengė prievolės mokėti 71926 Eur PVM mokesčio į biudžetą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) pateiktas 2016 m. balandžio mėn. ir birželio-spalio mėn. bei 2017 m. kovo, birželio, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. PVM deklaracijas, tuo pačiu padidinant bendrovės sąnaudas ir vengiant mokėti už 2016 m. – 27277 Eur, už 2017 m. – 25528 Eur pelno mokesčio; dėl tokių nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2016, 2017 m. bei 2018 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. laikotarpio veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

1.2. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas UAB „G.“ akcininku nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 24 d., vykdydamas direktoriaus pareigas nuo 2016 m. vasario 3 d., atlikdamas kasininko funkcijas, būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą ir dokumentų pateikimą buhalterei, veikdamas bendrovės vardu, naudai bei interesams, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. spalio 25 d., (duomenys neskelbtini) rajone, bendrovės veiklos teritorijoje, veikdamas UAB „G.“ naudai ir interesais, tyčia, siekdamas UAB „G.“ naudai išvengti turtinės prievolės PVM mokesčio 71926 Eur sumokėjimo valstybei, pateikęs bendrovės apskaitą tvarkiusiai buhalterei V. R., nežinančiai apie jo nusikalstamas veikas, į bendrovės apskaitą įtraukti žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių ūkinių operacijų su ūkininkais A. Š., M. L., A. A. ir R. A. dėl 2630,16 t grūdų už iš viso 414 429,27 Eur sumą (iš jų 71925,74 Eur PVM) pirkimo, taip apgaule padidindamas bendrovės pirkimo PVM atskaitą ir į PVM atskaitą įtraukus grūdų pirkimo PVM iš viso 71926 Eur sumai, iš jų: 2016 m. – 36186 Eur, 2017 m. – 35740 Eur bei į 2016 m. balandžio mėn. ir birželio-spalio mėn. bei 2017 m. kovo, birželio, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. įrašius į PVM deklaracijas neteisingus duomenis apie pirkimo PVM, jas pateikus VMI, taip apgaule UAB „G.“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 71926 Eur PVM mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą.

2. Juridinis asmuo UAB „G.“ buvo nuteista už nusikalstamas veikas, kurias veikdamas jos vardu, turėdamas teisę jos vardu priimti sprendimus bei kontroliuoti veiklą, jos naudai ir interesais padarė nuteistasis R. K..

3. R. A. buvo nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama R. A. ūkio įregistruota ūkininke, vykdydama individualią žemės ūkio veiklą, pagal BAĮ atitinkamas nuostatas būdama atsakinga už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, pačių apskaitos dokumentų išsaugojimą, pati tvarkydama buhalterinę apskaitą, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d., (duomenys neskelbtini), ūkio veiklos teritorijoje, klastodama dokumentus ir į apskaitą įtraukdama neįvykusias ūkines operacijas, netvarkydama apskaitos dokumentų, skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pažeidė BAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. 1333 „Dėl ūkininko ūkio <...> veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – BATA) atitinkamas nuostatas bei apgaulingai tvarkė ūkininkės R. A. ūkio teisės aktais reikalaujamą buhalterinę apskaitą, kadangi dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti ūkininkės R. A. ūkio 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. kovo 31 d. veiklos, jos turto ir įsipareigojimų dydžio.

4. A. A. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas A. A. ūkio įregistruotu ūkininku, vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą, pagal BAĮ atitinkamas nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, pačių apskaitos dokumentų išsaugojimą, pats tvarkydamas buhalterinę apskaitą ir įsakymu nepaskirdamas už apskaitą atsakingo asmens, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d., (duomenys neskelbtini), ūkio veiklos teritorijoje, klastodamas apskaitos dokumentus ir įtraukdamas į apskaitą neįvykusias ūkines operacijas, netvarkydamas apskaitos dokumentų, skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pažeidė BAĮ atitinkamas nuostatas bei apgaulingai tvarkė ūkininko A. A. ūkio teisės aktais reikalaujamą buhalterinę apskaitą, kadangi dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. kovo 31 d. ūkininko A. A. ūkio veiklos, jo turto, kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

5. A. Š. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas A. Š. ūkio įregistruotu ūkininku, vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą, pagal BAĮ atitinkamas nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų tinkamą surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, pačių apskaitos dokumentų išsaugojimą, pats tvarkydamas buhalterinę apskaitą, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d., (duomenys neskelbtini), ūkio veiklos teritorijoje, klastodamas apskaitos dokumentus ir fiksuodamas neįvykusias ūkines operacijas, dalies jų neįtraukdamas į apskaitą, skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pažeidė BAĮ ir BATA atitinkamas nuostatas bei apgaulingai tvarkė teisės aktais reikalaujamą ūkininko A. Š. ūkio buhalterinę apskaitą, kadangi dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti ūkininko A. Š. ūkio 2016-2018 m. veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

7. Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistųjų A. Š., R. A., A. A. bei nuteistųjų R. K. ir juridinio asmens UAB „G.“ gynėjo advokato T. Milickio apeliaciniai skundai atmetami.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nuteistųjų veikų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir/ar 222 straipsnio 1 dalį.

10. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to jie norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistuosius kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir/ar 222 straipsnio 1 dalį, savo išvadas motyvavo ne tik specialistės R. Pauliukienės išvadomis ir jos paaiškinimais teisiamajame posėdyje bei kitais juos kaltinančiais įrodymais, bet teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir nuteistųjų, liudytojų parodymus, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotus duomenis, kitus rašytinius bylos įrodymus, bei visais šiais įrodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštarauja vienas kitam, papildo vienas kitą ir atitinka jų visumą. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir/ar 222 straipsnio 1 dalį, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), toliau išdėsto išvadas dėl šių skundų esmės.

Dėl nuteistojo A. Š. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

12. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ūkininkas A. Š. buvo nuteistas už tai, kad:

1) į savo ūkio apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „G.“ 2017 m. parduotus 115,42 t kviečių už 17313 Eur ir 3635,73 Eur PVM, iš viso už 20948,73 Eur, bei už juos gautas grynųjų pinigų įplaukas, kai realiai minėtos ūkinės operacijos neįvyko, A. Š. 115,42 t kviečių UAB „G.“ nepardavė bei už juos 20948,73 Eur negavo;

2) savo ūkio apskaitoje nefiksavo arba netinkamai bei nesuprantamai fiksavo ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, į apskaitą įtraukė ūkines operacijas be jas pagrindžiančių dokumentų arba nesutampančias su apskaitoje esančių dokumentų duomenimis; dėl šių nustatytų A. Š. ūkio apskaitos tvarkymo pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti šio ūkio 2016-2018 m. veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio.

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. nurodo tokius esminius argumentus: 1) byloje nebuvo paneigti jo parodymai, kad dalį UAB „G.“ parduotų kviečių jis užaugino kitų savininkų deklaruotuose žemės plotuose; 2) nepagrįsta teismo išvada, kad iš dalies nebuvo galima nustatyti jo ūkio 2016-2018 m. veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio, kadangi pagal jo pateiktus apskaitos dokumentus specialistė R. Pauliukienė tokias aplinkybes nustatė; 3) pagal jo turimus apskaitos dokumentus buvo pateiktos deklaracijos VMI ir jis buvo įpareigotas sumokėti PVM mokestį valstybei; 4) byloje nustatyti jo padaryti pažeidimai tvarkant ūkio apskaitą nėra dideli, jokia turtinė žala dėl to valstybei nebuvo padaryta, todėl jam taikyti baudžiamąją atsakomybę, kaip paskutinę ir pačią griežčiausią priemonę, nėra pagrindo. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

14. Iš byloje esančios ūkininko A. Š. 2016-2018 m. derliaus judėjimo ataskaitos matyti, kad: 1) 2016 m. jis apskaitė 250 t kviečių likutį, užpajamavo 112 t kviečių ir nurašė 20 t kviečių; 2) 2017 m. – apskaitė 342 t kviečių likutį, užpajamavo 98 t kviečių ir nurašė 200 t kviečių; 3) 2018 m. – apskaitė 240 t kviečių likutį ir nurašė 222,06 t kviečių; 2018 m. kovo 31 d. jis disponavo 17,94 t kviečių likučiu (14 t., b. l. 10). Pagal ūkininko A. Š. ūkio apskaitos dokumentus A. Š. 2017 m. kovo mėnesį 222,06 t kviečių perdavė saugoti į UAB „A.“ sandėlį, o 2018 m. sausio mėnesį įformino šių kviečių pardavimą šiai bendrovei. Taigi, šiuo laikotarpiu A. Š. šiais grūdais disponuoti negalėjo. Taip pat pagal A. Š. ūkio apskaitos dokumentus nustatyta, kad po 2017 m. kovo mėnesio, t. y. po dalies kviečių pridavimo saugoti UAB „A.“, vienintelė kita A. Š. ūkio kviečių pirkėja buvo UAB „G.“. Pagal 2 PVM sąskaitas faktūras buvo įformintas A. Š. ūkio 197,406 t grūdų pardavimas UAB „G.“ už 31113,99 Eur ir 6533,94 Eur PVM, iš viso už 37647,93 Eur. Už šiuos grūdus UAB „G.“ ūkininkui A. Š. sumokėjo grynaisiais pinigais visą nurodytą sumą. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde, kaip ir viso proceso metu, laikosi pozicijos, kad visi šie jo ūkio apskaitoje užfiksuoti duomenys yra teisingi, 2017 m. kviečių pardavimai UAB „G.“ atitinka tikrovę ir nebuvo paneigti. Tačiau, taip nėra.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad A. Š. 2017 m. UAB „G.“ negalėjo parduoti tokio kiekio, t. y. 197,406 t, grūdų, kadangi tiek grūdų jis negalėjo užauginti iš savo deklaruotos ariamos žemės plotų. Teisėjų kolegija su tokia išvada pilnai sutinka. Visų pirma, kaip galima spręsti pagal paties nuteistojo A. Š. parodymus, jis tik augindavo grūdus ir vėliau juos parduodavo, pats jų iš niekur papildomai neįgydavo. Todėl A. Š. iš esmės galėjo parduoti tik tokį kiekį grūdų, kiek jų jis pats užaugindavo ir nukuldavo. Antra, sprendžiant klausimą, kiek gi derliaus per vieną sezoną A. Š. galėjo užauginti, svarbią reikšmę turi jo dirbamos žemės plotai bei jų derlingumas (kiek iš 1 ha galima nukulti derliaus). Čia svarbią reikšmę turi specialistės R. Pauliukienės išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (14 t., b. l. 6-26) bei jos paaiškinimai tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš jų seka, kad aktualiu šiai bylai laikotarpiu (pagal VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės duomenis ir A. Š. pateiktas panaudos sutartis) pastarasis iš viso galėjo disponuoti 8,9 ha ariamos žemės plotu. Pagal VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo plėtros centras“ pateiktus Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškų duomenis, ūkininkas 2016 m. – 3,12 ha, o 2017 m. – 4,69 ha, nuomojamos privačios ariamos žemės naudojo ne kviečiams auginti, bet kitoms žemės ūkio naudmenoms auginti (žemės ūkio augalų mišiniams, žirniams, vasariniams miežiams, juodajam pūdymui). Taigi, jis kviečiams auginti 2016 m. naudojo 5,78 ha (8,9 ha - 3,12 ha = 5,78 ha) ariamos žemės, o 2017 m. – 4,21 ha (8,9 ha - 4,69 ha = 4,21 ha). Jis pats parodė, kad 2016 m. iš 1 ha jis daugiausiai galėdavo prikulti 8 t kviečių, 2017 m. – apie 7 t kviečių, todėl 2016 m. jis galėjo prikulti daugiausiai 48 t (6 ha × 8 t = 48 t) kviečių, 2017 m. – 30 t (4,21 ha × 7 t = 29,47 t) kviečių. Įvertinusi šiuos duomenis apie 2016 m. ūkininko A. Š. parduotų kviečių kiekį, jo realias galimybes iš deklaruojamų ariamos žemės plotų prikulti tam tikrą kviečių derlių, dalies šių kviečių panaudojimą ūkyje gyvuliams šerti bei kitas aplinkybes, specialistė nustatė, kad A. Š. 2016 m. prikūlė 64 t (112 t – 48 t = 64 t) kviečių mažiau ir pardavė 1,05 t grūdų mažiau, negu nurašė, todėl 2017 m. sausio 1 d. jis disponavo mažesniu, t. y. 279,05 t kviečių likučiu. Todėl, kadangi 2017 m. rugpjūčio 21 d. A. Š. disponavo 82 t kviečių derliaus (2017 m. balandžio pradžiai A. Š. turėjo 52 t kviečių likutį ir prikūlė 30 t kviečių derlių), tai jis negalėjo 2017 m. rugpjūčio 31 d. ir 2017 m. rugsėjo 29 d. UAB „G.“ parduoti iš viso 197,406 t grūdų, kadangi dalies jų, t. y. 115,42 t (197,406 t – 82 t = 115,406 t) grūdų už 17313 Eur ir 3635,73 Eur PVM, iš viso už 20948,73 Eur, jis neužaugino.

16. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, specialistės R. Pauliukienės išvada bei jos kompetencija nėra jokio pagrindo netikėti. Priešingai nei nurodoma nuteistojo A. Š. ir kituose apeliaciniuose skunduose, specialistė R. Pauliukienė, atlikdama ūkininkų ir bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimus, vadovavosi ne tik krovinių važtaraščiais ir UAB „D.“ grūdų svėrimo aktais, bet ir duomenimis iš PVM sąskaitų faktūrų, kasos išlaidų orderiais, bankų išrašais, nuteistųjų, liudytojų parodymais, kriminalinės žvalgybos, viešųjų registrų duomenimis, ūkininkų ir bendrovių apskaitos registrais bei žurnalais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti specialistės padarytų išvadų teisingumu, jos yra logiškos, motyvuotos, pagrįstos skaičiavimais ir jų pagrindu gautais neatitikimais su A. Š. ūkio apskaitoje registruotomis ūkinėmis operacijos ir ūkiniais įvykiais.

17. Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde, kaip ir kituose apeliaciniuose skunduose, teigiama, kad ūkininkas derlių augino ir žemės plotuose, kuriuos deklaruodavo bei išmokas už juos gaudavo kiti tų žemių savininkai, todėl turėjo visas sąlygas bei galimybes realiai užauginti bei UAB „G.“ parduoti ūkio apskaitoje užfiksuotą grūdų kiekį. Viso proceso metu tai buvo vienas iš esminių visų apeliantų gynybos argumentų, kuriais jie siekė pateisinti ūkininkų ūkių apskaitoje užfiksuotą didesnį grūdų pardavimą bendrovėms, negu realiai ūkininkai galėjo užauginti iš jų deklaruojamų ariamų žemės plotų. Šiuo konkrečiu atveju pagal nuteistojo A. Š. parodymus jis papildomai naudojosi 8 ha kitų savininkų deklaruotų žemės plotų, kuriuose augino grūdų derlių. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo parodymus įvertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kartu ir padėti jos išvengti kitiems nuteistiesiems. Darydamas tokią išvadą pirmos instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad tokią versiją visi nuteistieji iškėlė tik teisiamajame posėdyje, susipažinę su byloje surinktais įrodymais, apie tai tyrimo metu nekalbėję. Tai sudaro pagrindą suabejoti jų nuoširdumu bei sąžiningumu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertino ir tai, kad nuteistojo A. Š., kaip ir kitų ūkininkų, nurodytų aplinkybių apie jo papildomai dirbtus žemės plotus, kuriuos deklaruodavo bei išmokas už juos gaudavo šių žemių savininkai, nėra galimybės patikrinti, kadangi nuteistasis konkrečiai neįvardino nei vieno asmens, kurio žeme naudojosi. Be to, tokiu atveju būtų nepagrįstas tiek tikrojo žemės plotų savininko išmokų gavimas už jo deklaruojamus žemės plotus, tiek leidimas ūkininkui, nedeklaruojančiam šių žemės plotų, jais naudotis, t. y. kitaip tariant, auginti derlių už patį šių žemių savininką. Tai reikštų, kad visas nedeklaruojamuose žemės plotuose ūkininko užaugintas ir į jo ūkio apskaitą įtrauktas derlius taptų formaliai teisėtas. Principas ex iniuria ius non oritur (iš neteisės negali kilti teisė) draudžia neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims juos įteisinti paskesniais formaliais sandoriais, nes tai reikštų teisingumo principo pažeidimą. Taip elgdamiesi, tiek patys ūkininkai, tiek deklaruojamų žemių savininkai, gaunantys už jas išmokas, turi prisiimti tokių savo veiksmų riziką. Esant tokioms aplinkybėms, in dubio pro reo principo, pagal kurį visos byloje nepašalintos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, taikymas nuteistajam A. Š. nėra galimas, kadangi jis pats nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų identifikuoti tuos asmenis, kurių deklaruojamais žemės plotais jis naudojosi.

18. Buhalterinės apskaitos tvarkymas yra procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai, siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2) apskaitos dokumentų paslėpimą, 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą, 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Šioje byloje aktuali viena iš šių veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardintų veikų padarymo atsiranda alternatyvūs padariniai (bent vienas iš jų): negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014).

19. Be to, teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje numatytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi, nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, Nr. 2K-26-788/2017, Nr. 2K-144-788/2017).

20. Čia teisėjų kolegija pastebi, kad pagal nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XIV-692 redakciją BK 222 straipsnyje numatyta atsakomybė už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą bei padaryti šio straipsnio pakeitimai. Kita vertus, šie teisės akto pavadinimo pakeitimai neturi reikšmės nuteistųjų teisiniai padėčiai, todėl dėl aiškumo šioje nutartyje vartojami terminai tokie, kokie jie buvo nusikalstamų veikų padarymo metu.

21. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad 2017 m. ūkininkas A. Š. realiai disponavo apie 82 t kviečių derliumi, todėl tiek ir galėjo parduoti UAB „G.“. Žinodamas tai, A. Š. sąmoningai į savo ūkio apskaitą įtraukė 2 tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias jis UAB „G.“ neva pardavė 197,406 t kviečių, kai jis UAB „G.“ iš šio kiekio negalėjo parduoti, o UAB „G.“ nupirkti 115,42 t kviečių už 17313 Eur ir 3635,73 Eur PVM, iš viso už 20948,73 Eur, kadangi tokio kiekio kviečių ūkininkas A. Š. neužaugino. Akivaizdu ir tai, kad nuteistasis A. Š. už neva UAB „G.“ parduotus 115,42 t kviečių grynųjų pinigų – 20948,73 Eur, iš UAB „G.“ negavo, kadangi bendrovei nebuvo jokio tikslo ir pagrindo mokėti šiuos grynuosius pinigus už realiai jai neparduotus grūdus. Nors specialistei R. Pauliukienei atlikus UAB „G.“ dokumentų priešpriešinį patikrinimą nustatyta, kad UAB „G.“ dokumentų duomenys sutampa su A. Š. dokumentų duomenimis, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad tai savaime nepatvirtina tarp jų įvykusių ūkinių operacijų realumo. Tas pats pasakytina ir dėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis A. Š. 2017 m. deklaravo savo pajamas, be kita ko, gautas ir už neva parduotus 115,42 t kviečių už 17313 Eur ir 3635,73 Eur PVM, iš viso už 20948,73 Eur, nors tokių pajamų deklaruoti negalėjo, kadangi tokio kviečių kiekio neužaugino. Taigi, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje, tokiais savo veiksmais A. Š. pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą (privalomai nurodyti ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinį). Kaip bus aptarta vėliau šioje nutartyje, tokių ūkininkų ūkių duomenų deklaravimas buvo šioje byloje aptariamų nusikalstamų veikų schemos tikslas ir esmė.

22. Be viso to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė ir kitus ūkininko A. Š. padarytus jo ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, kurių nuteistasis iš esmės ir neginčija. Kaip matyti iš specialistės R. Pauliukienės išvados bei jos paaiškinimų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, A. Š. savo ūkio apskaitą tvarkė chaotiškai, jis apskaitoje užfiksavo ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, nepagrįstus apskaitos dokumentais, neapskaitė dalies ūkinių operacijų ar įvykių, padarė kitus pažeidimus, taip nesilaikydamas atitinkamų nuosprendyje nurodytų BAĮ ir BATA nuostatų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visų prieš tai aptartų A. Š. padarytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste negalima laikyti smulkiais ir mažareikšmiais. Kadangi ūkininkas A. Š. be kitų prieš tai paminėtų pažeidimų į savo ūkio apskaitą įtraukė žinomai suklastotus dokumentus, kurių turinys neatitinka tikrovės, dėl tokių jo veiksmų negalima nustatyti jo ūkio 2016-2018 m. veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio. Vien tai, kad specialistė R. Pauliukienė, tik atlikusi pakankamai plačios apimties ūkininkų ir bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimus, nustatė, kurioje dalyje sandoriai tarp ūkininkų ir bendrovių buvo fiktyvūs, šios išvados nepaneigia. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas teisingai šią A. Š. veiką kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistosios R. A. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

23. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ūkininkė R. A. buvo nuteista už tai, kad:

1) į savo ūkio apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „G.“ 2016 m. parduotas 722,82 t kviečių ir miežių už 89627,32 Eur ir 18821,73 Eur PVM, iš viso už 108449,05 Eur;

2) ūkio apskaitoje užfiksavo duomenis apie tariamai gautas įplaukas pagal žinomai suklastotą tikrą dokumentą – UAB „G.“ išrašytą kasos išlaidų orderį, pagal kurį ji tariamai gavo iš UAB „G.“ 4060 Eur sumą, kai iš tikro realiai ji šios sumos negavo;

3) 2016 m. UAB „G.“ sumokėjus į jos ūkio banko sąskaitą 138047,73 Eur sumą, iš kurių ji išgrynino 119150 Eur sumą, jų neapskaitė 2016 m. piniginių lėšų ūkio kasos apskaitos registre, nesurašė pinigų panaudojimo dokumentų, todėl negalima nustatyti, kur jie buvo panaudoti;

4) į ūkio apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Ga.“ 2017 m. ir 2018 m. parduotas 222,86 t kviečių už 29861,90 Eur ir 6271 Eur PVM, iš viso už 36132,90 Eur, bei už juos gautas grynųjų pinigų įplaukas, kai realiai minėtos ūkinės operacijos neįvyko, ji 222,86 t kviečių UAB „Ga.“ nepardavė bei už juos 28323,84 Eur sumos negavo;

5) nevedė ūkio apskaitos registrų: 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. birželio 30 d. laikotarpio gaunamų PVM sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro, 2016 m. pinigų kasoje, banko sąskaitose ir pirkimų ir pardavimų apskaitos žurnalo, 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. kovo 31 d. laikotarpio ūkyje pagamintos bei nebaigtos gaminti produkcijos apskaitos bei pagamintos produkcijos judėjimo apskaitos registrų, grūdų ir kitų atsargų inventorizacijos aprašų; dėl šių nustatytų R. A. ūkio apskaitos tvarkymo pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti šio ūkio 2016-2018 m. veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio.

24. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. A. nurodo tokius esminius argumentus: 1) teismas nepagrįstai vadovavosi specialistės R. Pauliukienės išvada, kadangi ji, atlikdama jos ūkio ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nepagrįstai rėmėsi statistiniais duomenimis bei nevertino, jog dalį UAB „G.“ ir UAB „Ga.“ parduotų grūdų ji užaugino ne jos pačios, o kitų savininkų deklaruotuose žemės plotuose; 2) teismas nepagrįstai vadovavosi byloje esančiais pokalbiais, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kaip šie pokalbiai patvirtina jos kaltę; 3) PVM sąskaita faktūra, susijusi su grūdų pardavimu UAB „Ga.“, buvo taisoma VMI iniciatyva, todėl tai negali būti laikoma jos kaltę pagrindžiančiu įrodymu; 4) ji visus sandorius deklaravo, dėl to buvo apskaičiuoti visi mokėtini mokesčiai į valstybės biudžetą, jokia žala valstybei nebuvo padaryta. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

25. Šioje byloje pagal ūkininkės R. A. ūkio apskaitos dokumentus nustatyta, kad 2016 m. pagal 10 PVM sąskaitų faktūrų buvo įformintas R. A. ūkio maždaug 870 t kviečių, miežių ir pupų pardavimas UAB „G.“, už kuriuos UAB „G.“ ūkininkei sumokėjo grynaisiais pinigais 4060 Eur ir bankiniu pavedimu – 138047,73 Eur, iš kurių buvo išgryninta 119150 Eur suma (likusi suma sudaro apie 18897 Eur). Taip pat 2017 m. pagal vieną PVM sąskaitą faktūrą ir 2018 m. pagal vieną PVM sąskaitą faktūrą buvo įformintas 288,85 t kviečių pardavimas UAB „Ga.“, už kuriuos ši bendrovė ūkininkei R. A. sumokėjo grynaisiais pinigais 28323,84 Eur. Nuteistoji R. A. iš esmės viso proceso metu parodė, kad visi šie jos ūkio apskaitoje užfiksuoti duomenys yra teisingi, 2016-2018 m. grūdų ir pupų pardavimai UAB „G.“ bei UAB „Ga.“ atitinka tikrovę ir nebuvo paneigti. Tokios pozicijos ji laikosi ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ši ūkininkė minėtoms bendrovėms negalėjo parduoti tokio kiekio grūdų ir kitų kultūrų, nes jų tiek neužaugino. Apeliaciniame skunde nuteistoji visiškai pagrįstai nurodo, kad vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, yra specialistės R. Pauliukienės išvada bei jos paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Ir tai nėra vienintelis įrodymas, kuris patvirtina ūkininkės R. A. kaltę. Specialistė R. Pauliukienė ūkininkės R. A. ūkio ūkinės finansinės veiklos tyrimą atliko įvertinusi paties ūkininkės pateiktus apskaitos dokumentus ir registrus, bankų, viešųjų registrų, valstybės institucijų bei įstaigų pateiktą informaciją, kitus byloje surinktus duomenis. O pirmosios instancijos teismas šią specialisto išvadą įvertino kitų byloje surinktų įrodymų, tarp jų – ir apeliaciniame skunde minimų nuteistųjų, liudytojų parodymų, visumoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklių, nes bylos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek visumoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, atsako į esminius apeliantės argumentus.

26. Specialistė R. Pauliukienė išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad: 1) 2016 m. ūkininkė R. A. 722,82 t grūdų už 89627,32 Eur ir 18821,73 Eur PVM, iš viso už 108449,05 Eur, UAB „G.“ nepardavė, nes jų tiek neužaugino; ir 2) 2017 m. liepos 1 d. – 2018 m. kovo 31 d. laikotarpiu ūkininkė R. A. 222,85 t kviečių už 29861,90 Eur ir 6271 Eur PVM, iš viso 36132,90 Eur, UAB „Ga.“ taip pat nepardavė, nes jų tiek neužaugino. Kaip matyti iš šios išvados, atlikdama ūkininkės R. A. ūkio ūkinės finansinės veiklos tyrimą bei spręsdama klausimą, ar ūkininkė galėjo užauginti tiek derliaus, kiek jo pardavė UAB „G.“ ir UAB „Ga.“, specialistė vertino ūkininkės deklaruotus ariamos žemės plotus bei jų derlingumą, t. y. kiek derliaus ji galėjo nukulti iš 1 ha. Teisiamajame posėdyje specialistė R. Pauliukienė paaiškino, kad derlingumą ji nustatė pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis apie atitinkamų metų augalų derlingumą ir skaičiuodama naudojo didžiausius statistinius duomenis, kurie buvo palankesni ūkininkams. Su specialistės atliktais skaičiavimais dėl realaus užauginto derliaus kiekio nuteistoji R. A. nesutinka iš esmės dviem aspektais: 1) kad ji grūdus augino ne tik savo deklaruotuose žemės plotuose, bet ir kitų savininkų deklaruotuose žemės plotuose (kaip ir ūkininko A. Š. atveju); 2) kad specialistė R. Pauliukienė nepagrįstai vadovavosi statistiniais duomenimis apie atitinkamų metų augalų derlingumą iš 1 ha, kadangi tai yra tikimybinio pobūdžio duomenys.

27. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad ūkininkė R. A. tyrimui nepateikė 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. birželio 30 d. laikotarpio gaunamų PVM sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų, 2016 m. pinigų kasoje, banko sąskaitose ir pirkimų ir pardavimų apskaitos žurnalo, tiriamojo laikotarpio: ūkyje pagamintos bei nebaigtos gaminti produkcijos apskaitos bei pagamintos produkcijos judėjimo apskaitos registrų, grūdų ir kitų atsargų inventorizacijos aprašų. Nuteistoji parodė, kad šiuos tiek jos ūkio, tiek jos vyro ūkininko A. A. ūkio apskaitos registrus ji pildė, tačiau jie buvo sunaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūnams sugadinus kratos metu paimtą kompiuterį bei USB laikmeną, kur šie apskaitos registrai buvo saugomi. Šis apeliantės argumentas nėra naujas, dėl jo pakankamai išsamiai pirmosios instancijos teismas pasisakė skundžiamame nuosprendyje ir motyvuotai jį atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tokią versiją nuteistoji pateikdama tik teisiamajame posėdyje, po visų įrodymų tyrimo, viso proceso metu nereiškusi dėl šių jos nurodomų aplinkybių jokių pretenzijų ikiteisminio tyrimo įstaigai, tiesiog siekė suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Pagal bylos duomenis R. A., turėdama pareigą pildyti prieš tai minėtus ūkio apskaitos registrus, jų tiesiog nepildė, todėl ji negali teigti, kad byloje yra nepašalintų abejonių dėl jos ūkio galimybės užauginti jos nurodytą kiekį derliaus, kiek ji nukultų kultūrų iš tikro pardavė UAB „G.“ ir UAB „Ga.“. Be viso to, ūkininkė R. A. pati nevedė savo ūkio derliaus judėjimo ataskaitos, grūdų inventorizacijos aprašų, todėl iš jos vestos ūkio apskaitos nėra aiškus nei grūdų likutis tiriamojo laikotarpio pradžiai, nei kiek ūkininkė pati užpajamavo ir nurašė grūdų per vienerius metus. Todėl, specialistė R. Pauliukienė, apskaičiuodama, pavyzdžiui, ūkininkės R. A. grūdų likutį 2016 m. pradžiai, apskaičiavo, kiek gi ūkininkė galėjo nukulti derliaus per 2015 m. (pagal realiai ūkininkės deklaruotus ariamos žemės plotus bei tų metų augalų derlingumą). Tai nustačiusi, specialistė laikė, kad po 2015 m. derliaus nuėmimo iki 2015 m. pabaigos ūkininkė R. A. grūdų nepardavė. Vadinasi, specialistė perkėlė visą ūkininkės 2015 m. užaugintą derlių į 2016 m. pradžios likutį, kas yra palankiau pačiai ūkininkei. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, specialistės R. Pauliukienės išvadoje yra pakankamai aiškiai nurodyta, kurie ūkininkės R. A. sandoriai dėl parduodamų grūdų buvo realūs, o kurie – fiktyvūs.

28. Dėl apeliantės argumentų, kad ji faktiškai naudojosi žymiai didesniais ariamos žemės plotais, negu deklaravo, jau buvo pasisakyta aptariant nuteistojo A. Š. analogiškus apeliacinio skundo argumentus. Kaip ir ūkininko A. Š. atveju, tokią gynybos versiją R. A. taip pat pateikė tik teisiamajame posėdyje, tačiau jos nepatvirtina byloje surinkti duomenys – tiksliau nėra jokių duomenų, kurie leistų identifikuoti tuos asmenis, kurių deklaruotais žemės plotais ji naudojosi. Tai visiškai pagrįstai nurodoma ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Todėl, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atmeta apeliantės argumentus, kad ji faktiškai naudojo didesnius ariamos žemės plotus, negu deklaravo, kadangi jų nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialistė nepagrįstai vadovavosi statistiniais duomenimis apie augalų derlingumą iš 1 ha. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš specialistės R. Pauliukienės paaiškinimų matyti, kad skaičiuodama ūkininko A. Š. realiai užaugintą derlių šioje byloje aktualiu laikotarpiu, ji dar neturėjo tokių statistinių duomenų, todėl vadovavosi paties ūkininko parodymais. O skaičiuodama kitų ūkininkų realiai užaugintą derlių, ji turėjo statistinius duomenis apie žemės plotų derlingumą ir naudojo pačius palankiausius ūkininkams skaičius. Kaip antai, pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis žieminių kviečių derlingumas 2016 m. buvo: Lietuvos Respublikoje – 4,75 t/ha, Panevėžio rajone – 4,67 t/ha, Biržų rajone – 4,36 t/ha. Iš specialistės R. Pauliukienės išvados matyti, kad ji, apskaičiuodama R. A. žieminių kviečių derlių 2016 m., ėmė didžiausią Lietuvos statistikos departamento pateiktą augalų derlingumą tais metais, t. y. 4,7 t/ha (Lietuvos Respublikos derlingumą). Tokiu pat principu specialistė vadovavosi atlikdama visų ūkininkų ūkių ūkinės finansinės veiklos tyrimus. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad statistiniai duomenys yra patikimi ir juos specialistė R. Pauliukienė pagrįstai naudojo atlikdama skaičiavimus, kiek derliaus ūkininkė R. A. realiai galėjo užauginti iš jos deklaruotų ariamos žemės plotų.

30. Apibendrindama visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra jokio pagrindo netikėti specialistės R. Pauliukienės išvada, jog ūkininkė R. A. neužaugino, todėl negalėjo UAB „G.“ ir UAB „Ga.“ parduoti jos išvadoje nurodyto grūdų kiekio. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai to nepaneigia.

31. Atmetami ir jos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi byloje esančiomis pokalbių išklotinėmis. Visų pirma, kaip matyti iš bylos, už dalį fiktyvių sandorių (toje dalyje, kur ūkininkė R. A. negalėjo parduoti grūdų, nes jų tiek nebuvo užauginusi) UAB „G.“ ir UAB „Ga.“ su ūkininke atsiskaitė grynaisiais pinigais. Kadangi realiai šios bendrovės tokio kiekio grūdų iš R. A. nenupirko, tai pastaroji už juos pinigų realiai ir negalėjo gauti. Kita vertus, kaip matyti iš bylos, UAB „G.“ ūkininkei bankiniais pavedimais per kelis kartus pervedė iš viso 138047,73 Eur sumą, iš kurios nuteistoji nedelsiant išgrynino didžiąją dalį pinigų – 119150 Eur, banko sąskaitoje palikdama 18897 Eur sumą. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, pagal BATA 13.15 punktą, BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, nuteistoji, išsigryninusi pinigus, turėjo juos užpajamuoti ūkio kasoje, taip pat pildyti Pinigų kasoje, banko sąskaitose ir pirkimų ir pardavimų apskaitos žurnalą (iš jo turi būti aišku, kur buvo išleisti ūkio pinigai), tačiau ji to nepadarė. Kaip matyti iš specialistės R. Pauliukienės išvados bei jos paaiškinimų teisiamajame posėdyje, UAB „G.“ ūkininkei R. A. pervesti pinigai buvo iškart išgryninti, per dieną atliekant po 10-15 operacijų, kas kartą išgryninant sumas, atitinkančias banko leidžiamus limitus. Apeliantės minimi byloje esantys pokalbiai patvirtina, kad R. A., A. A. ir R. K. tarėsi apie pinigų išgryninimą 2018 m. kovo 6 ir 16 dienomis, o slapto sekimo protokolas įrodo, jog 2018 m. kovo 15 d. R. A. lankėsi R. K. namuose. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ūkininkai, R. K. bei kiti asmenys yra tarpusavyje susiję bei derino savo veiksmus, bei kad išgryninti pinigai buvo skirti R. K.

32. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. A. nurodo, kad 2018 m. ji deklaraciją dėl pardavimų, susijusių su UAB „Ga.“, taisė ne savo iniciatyva, o gavusi VMI darbuotojo nurodymą telefonu. Tokią nuteistosios versiją pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai paneigė skundžiamame nuosprendyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, VMI raštas (26 t., b. l. 172-176), patvirtina kad VMI R. A. dėl PVM sąskaitų faktūrų registro ir PVM deklaracijos patikslinimo nesiuntė jokių nurodymų, Mano VMI sistemoje nėra fiksuota kontaktų, nebuvo atlikti mokestiniai patikrinimai ir/ar tyrimai. R. A. iš išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro (2018 m. spalio 8 d.) ir PVM deklaracijos (2018 m. spalio 15 d.), t. y. prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, pašalino duomenis apie grūdų pardavimą 2017 m. II pusmetį UAB „Ga.“, nors pastaroji bendrovė savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo šį grūdų įsigijimą iš R. A. 2017 m. Kaip matyti iš minėto VMI rašto, tai sudarė pagrindą ūkininkei R. A. deklaruoti 0 Eur PVM apmokestinamųjų sandorių sumą.

33. Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ūkininkė R. A. apgaulingai tvarkė savo ūkio buhalterinę apskaitą, kadangi ji nevedė dalies apskaitos registrų bei į apskaitą įtraukė fiktyvius sandorius su UAB „G.“ ir UAB „Ga.“ dėl grūdų pardavimo, kai šių grūdų ji negalėjo parduoti, nes jų tiek neužaugino. Tokiais veiksmais nuteistoji pažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytas BAĮ ir BATA nuostatas, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti jos ūkio 2016-2018 m. veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio. Ši jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo A. A. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

34. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nusprendžiu ūkininkas A. A. buvo nuteistas už tai, kad:

1) 2016-2017 m. laikotarpiu netvarkė dalies ūkio apskaitos registrų;

2) laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. pagal tikrovės neatitinkančius duomenis dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų su UAB „R.“ ir UAB „G.“ jis įtraukė į ūkio apskaitą apie tariamai parduotas šioms bendrovėms iš viso 1918,79 t grūdų už 231528,91 Eur ir 48621,08 PVM, iš viso už 280149,99 Eur, kai iš tikro realiai pagal šias PVM sąskaitas faktūras jis nepardavė iš viso 1360,74 t grūdų už 168117,30 Eur ir 35304,64 Eur PVM, iš viso už 203421,94 Eur;

3) į apskaitą įtraukė žinomai suklastotus tikrus dokumentus: UAB „R.“ ir UAB „G.“ išrašytus kasos išlaidų orderius, kai iš tikro realiai pagal šiuos kasos išlaidų orderius jis negavo iš UAB „R.“ 51047,49 Eur ir iš UAB „G.“ 726,59 Eur;

4) laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 2 d. UAB „G.“ išmokėjo ūkininkui 227407,59 Eur sumą, iš kurios buvo išgryninta 177980 Eur, tačiau šios sumos jis neapskaitė ūkio kasoje, nesurašė pinigų panaudojimo dokumentų, todėl negalima nustatyti, kur jie buvo panaudoti;

5) laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 6 d. iki 2018 m. kovo 8 d. pagal tikrovės neatitinkančius duomenis dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų su UAB „A.“ jis įtraukė į ūkio apskaitą apie tariamai šiai bendrovei parduotus 446,58 t žieminių kviečių už 61637,40 Eur ir 12943,84 Eur PVM, iš viso už 74581,24 Eur;

6) iš UAB „A.“ gavęs 74581,24 Eur sumą į banko sąskaitą, išgrynino 66200 Eur sumą, iš kurios 59200 Eur neapskaitė ūkio kasoje, nesurašė pinigų panaudojimo dokumentų, todėl negalima nustatyti, kur jie buvo panaudoti; dėl šių nustatytų ūkininko A. A. ūkio apskaitos tvarkymo pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti šio ūkio 2016-2018 m. veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio.

35. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. nurodo tokius esminius argumentus: 1) teismas nepagrįstai vadovavosi specialistės R. Pauliukienės išvada, kadangi ji klaidingai paskaičiavo parduotų grūdų kiekį, dėl ko ji klaidingai apskaičiavo ir kitus duomenis; 2) specialistė vadovavosi ne tų metų grūdų pardavimo kainomis bei neįvertino, kad jis derlių nukūlė ir kitų savininkų deklaruotuose žemės plotuose; 3) tarp liudytojo L. M. parodymų ir specialistės išvados esantys prieštaravimai sudaro pagrindą jais nesivadovauti; 4) dalis jo ūkio apskaitos registrų buvo sunaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūnams sugadinus kratos metu paimtą kompiuterį bei USB laikmeną, kur šie apskaitos registrai buvo saugomi; 5) teismo nuosprendyje nurodyti grūdų kiekiai, pavyzdžiui, sandoriai su UAB „R.“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 20 d., su UAB „G.“ nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. spalio 31 d., neatitinka specialistės išvadoje ir kaltinamajame akte nurodytų kiekių. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

36. Visų pirma, atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad ūkininkas A. A. pildė visus savo ūkio apskaitos registrus, tačiau jie neišliko ikiteisminio tyrimo pareigūnams grąžinus sugadintą kompiuterį ir USB laikmeną, kur šie registrai buvo saugomi. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija jau pasisakė aptardama iš esmės analogišką nuteistosios R. A. argumentą, dėl to savo motyvų daugiau nebekartoja. Apeliaciniame skunde nuteistasis papildomai nurodo, kad ir iš specialistės išvados matyti, jog po ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų apžiūrų neišliko dalis jo ūkio apskaitos registrų. Bet tai nėra tiesa. Iš specialistės R. Pauliukienės išvados (jos 5 lapo, kurio nuorodą apeliantas nurodo savo skunde) matyti, kad dalis A. A. ūkio apskaitos dokumentų buvo paimti kratos metu bei rasti kratos metu paimtame kompiuteryje, tačiau per du kartus A. A. pareikalavus pateikti trūkstamus apskaitos dokumentus, jis nurodė, kad viskas, ką jis turėjo, buvo paimta kratos metu, bei tuo metu nenurodė, kad kokie nors apskaitos dokumentai ar registrai buvo prarasti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atliekant procesinius veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, aptariamus apelianto argumentus vertina tik kaip jo pasirinktą gynybos būdą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ūkininkas A. A. 2016-2017 metų laikotarpiu netvarkė dalies apskaitos registrų, taip pažeisdamas skundžiamame nuosprendyje nurodytas BAĮ nuostatas.

37. Nuteistasis A. A. iš esmės viso proceso metu tvirtino, kad visi jo ūkio apskaitoje užfiksuoti duomenys yra teisingi, 2016-2018 m. grūdų pardavimai UAB „R.“, UAB „G.“ bei UAB „A.“ atitinka tikrovę ir nebuvo paneigti. Tokios pozicijos jis laikosi ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ir ūkininkas A. A. minėtoms bendrovėms negalėjo parduoti tokio kiekio grūdų, nes jų jis tiek tiesiog neužaugino. Suprantama, kad vieni pagrindinių įrodymų, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, yra specialistės išvada bei jos paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Tačiau, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jie nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiama ūkininko A. A. kaltė. Pirmosios instancijos teismas šią specialistės išvadą įvertino kitų byloje surinktų įrodymų, tarp jų – ir apeliaciniame skunde minimų nuteistųjų, liudytojų parodymų, kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų visumoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklių, nes bylos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek visumoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, atsako į esminius apelianto argumentus.

38. Kaip matyti iš specialistės R. Pauliukienės išvados, ji ir šiuo atveju atlikdama ūkininko A. A. ūkio ūkinės finansinės veiklos tyrimą bei spręsdama klausimą, ar ūkininkas galėjo užauginti tiek derliaus, kiek jo pardavė UAB „R.“, UAB „G.“ ir UAB „A.“, vertino ūkininko deklaruotus ariamos žemės plotus bei jų derlingumą, t. y. kiek derliaus galima nukulti iš 1 ha. Su specialistės R. Pauliukienės atliktais skaičiavimais dėl realaus užauginto derliaus kiekio nuteistasis A. A. nesutinka teigdamas iš esmės analogiškai, kaip ir kiti apeliantai. Jis nurodo, kad grūdus jis augino ne tik savo deklaruotuose žemės plotuose, bet ir kitų savininkų deklaruotuose žemės plotuose (kaip ir prieš tai aptartų ūkininkų atveju); kad specialistė klaidingai paskaičiavo parduotų grūdų kiekį, dėl ko ji klaidingai apskaičiavo ir kitus duomenis; kad specialistė rėmėsi ne tų metų grūdų pardavimo kainomis; kad specialistės išvados prieštarauja liudytojo L. M. parodymams ir kriminalinės žvalgybos metu gautiems duomenims. Su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, nuteistasis A. A. kaip ir kiti ūkininkai nenurodė nei vieno konkretaus asmens, kurio deklaruotais žemės plotais jis galėjo naudotis, todėl tokia jo versija apie užaugintą didesnį derlių iš kitų savininkų deklaruotų žemės plotų atmetama kaip nepagrįsta. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojo E. S. (kurio dėdė yra A. A. ir kuris 2016, 2017 metais dirbo pastarojo ūkyje) parodymais, kad bendras A. ir R. A. ūkis buvo virš 200 ha (tai iš esmės atitinka specialistės nustatytą abiejų ūkininkų ariamos žemės plotą), pagrįstai sprendė, jog tai paneigia šių abiejų ūkininkų parodymus, kad jie 2016-2017 metais iš viso naudojosi apie 380 ha žemės plotu, į kurį įeina ir kitų savininkų deklaruoti žemės plotai.

39. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialistė nepagrįstai vadovavosi statistiniais duomenis apie augalų derlingumą iš 1, kadangi ūkininkas A. A. nukuldavo apie 6-8 t/ha. Šis apelianto argumentas kartojasi, į jį jau buvo atsakyta aptariant nuteistosios R. A. apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nuteistojo A. A. parodymai apie iš 1 h žemės jo išauginamą 6-8 t derlių yra beveik dvigubai didesni už Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis, todėl nėra realūs ir tikroviški, jie nepaneigia specialistės R. Pauliukienės išvadoje atliktų skaičiavimų.

40. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, specialistė R. Pauliukienė, apskaičiuodama ūkininkų fiktyviai parduotų grūdų kainą, vadovavosi PVM sąskaitose faktūrose nurodyta grūdų kaina, todėl negalima teigti, jog ji atliko netikslius skaičiavimus. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ūkininko A. A. įvykdyta pareiga pateikti deklaracijas VMI, deklaruotu PVM, apskaičiuotais mokesčiais valstybei ir pan., neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar ūkininkas turėjo galimybę tiek užauginti derliaus, kiek jo pardavė UAB „R.“, UAB „G.“ ir UAB „A.“. Deklaracijų VMI pateikimas nepatvirtina sandorių realumo, juolab ūkininkų galimybės nukulti bei po to parduoti atitinkamą kiekį grūdų. Tai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė ir skundžiamame nuosprendyje.

42. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad kriminalinės žvalgybos duomenys ir specialistės R. Pauliukienės išvada yra prieštaringos, todėl šiais byloje surinktais duomenimis vadovautis negalima. Iš bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus kriminalinės žvalgybos duomenis, jog UAB „G.“ su ūkininkais įformina fiktyvius sandorius dėl grūdų pirkimo iš jų, tačiau realiai UAB „G.“ grūdus gaudavo iš kitur. Tai patvirtino liudytoju apklaustas tyrėjas L. M.. Jis parodė, kad UAB „G.“ grūdus įsigydavo iš kitur, tačiau šie duomenys yra nevieši, buvo daug tokių negerų įsigijimų. Vadovaudamasis neviešo pobūdžio duomenimis, jis padarė išvadą, kad byloje minimi ūkininkai grūdų UAB „G.“ nepardavė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė R. Pauliukienė patvirtino, kad UAB „G.“ dalį grūdų įsigijo ne iš byloje minimų ūkininkų, o iš kitur, galėjo įsigyti iš ne PVM mokėtojo, galėjo įsigyti už mažą savikainą, grūdai taip pat galėjo būti vogti ir pan. Po to, atliekant įvairius ikiteisminio tyrimo veiksmus, ūkininkų ūkių ir bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimus, buvo tikslinama kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija, nustatomos naujos aplinkybės, kad realios ūkinės operacijos neįvyko tarp ūkininkų ir kitų bendrovių – UAB „R.“, UAB „Ga.“, UAB „A.“ ir kt. Taigi, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, specialistės R. Pauliukienės išvada ne paneigia, o kaip tik patvirtina kriminalinės žvalgybos metu gautą ir tyrėjo L. M. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotą informaciją apie fiktyvius bendrovių ir ūkininkų sandorius dėl grūdų pirkimo-pardavimo. Abejoti šiais įrodymais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo.

43. Apibendrindama visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra jokio pagrindo netikėti specialistės R. Pauliukienės išvada, kad ūkininkas A. A. neužaugino, todėl negalėjo UAB „R.“, UAB „G.“ ir UAB „A.“ parduoti jos išvadoje nurodyto grūdų kiekio. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai to nepaneigia.

44. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojų V. K. ir R. J. parodymų. Tai nėra tiesa. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad, be kita ko, minėtų liudytojų parodymai leidžia spręsti, jog UAB „G.“ vežė grūdus iš byloje minimų ūkininkų. Iš specialistės R. Pauliukienės išvadų taip pat matyti, kad dalis sandorių tarp UAB „G.“ ir ūkininkų buvo realūs. Tačiau grūdų vežino faktas, ką patvirtina ir krovinių važtaraščiai, dar nepatvirtina pačios ūkinės operacijos turinio, t. y. kad ūkininkai galėjo užauginti ir po to parduoti tam tikrą kiekį grūdų byloje minimoms bendrovėms. Kaip byloje nustatyta, jie tokių sąlygų ir galimybės neturėjo.

45. Taip pat atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad bendrovės su A. A. už parduotus grūdus atsiskaitė ir jis šiuos pinigus išleido ūkio reikmėms. Kaip ir ūkininkės R. A. atveju, už dalį fiktyvių sandorių UAB „R.“, UAB „G.“ ir UAB „A.“ su ūkininku neva atsiskaitė grynaisiais pinigais. Kadangi realiai šios bendrovės tokio kiekio grūdų iš A. A. nenupirko, tai pastarasis už juos pinigų realiai ir negalėjo gauti. Tai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje. Kita vertus, kaip matyti iš bylos, UAB „G.“ ir UAB „A.“ bankiniais pavedimais per kelis kartus ūkininkui pervedus iš viso atitinkamai 227407,59 Eur ir 74581,24 Eur, A. A. išgrynino didžiąją dalį pinigų – atitinkamai 177980 Eur, iš jų banko sąskaitoje palikdamas maždaug 49427 Eur sumą, išgrynintų pinigų kasoje neapskaitydamas, bei 8381 Eur, iš išgrynintų pinigų kasoje apskaitydamas tik 7000 Eur sumą (8381 Eur + 7000 Eur = 15381 Eur). A. A., kaip ir kitų ūkininkų atveju, pagal BATA 13.15 punktą, BAĮ 6 straipsnio 2 dalį išsigrynintus pinigus turėjo užpajamuoti ūkio kasoje, taip pat pildyti Pinigų kasoje, banko sąskaitose ir pirkimų ir pardavimų apskaitos žurnalą (iš jo turi būti aišku, kur buvo išleisti ūkio pinigai), tačiau jis to nedarė. Kaip ir nuteistosios R. A. atveju, jei ūkininkas A. A. iš tikrųjų grynuosius pinigus būtų išleidęs ūkio reikmėms, tai jam būtų palankiau visas su tuo susijusias sąnaudas įtraukti į ūkio apskaitą, taip šias sąnaudas priskirti leidžiamiems atskaitymams bei susimažinti mokėtinus mokesčius valstybei.

46. Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ūkininkas A. A. apgaulingai tvarkė savo ūkio buhalterinę apskaitą, kadangi jis nevedė dalies apskaitos registrų bei į apskaitą įtraukė fiktyvius sandorius su UAB „R.“, UAB „G.“ ir UAB „A.“ dėl grūdų pirkimo-pardavimo, kai šių grūdų jis negalėjo parduoti, nes jų tiek neužaugino. Tokiais veiksmais nuteistasis pažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytas BAĮ nuostatas, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti jos ūkio 2016-2018 m. veiklos, jo turto ir įsipareigojimų dydžio. Ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistųjų R. K. ir juridinio asmens UAB „G.“ kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį

47. Nuteistųjų R. K. ir juridinio asmens UAB „G.“ gynėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais (išskyrus tuos, kurie kartojasi kitų apeliantų skunduose ir kurie jau buvo aptarti prieš tai): 1) teismas nepagrįstai vadovavosi prieš M. L. priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu, kadangi jis šioje byloje neturi jokios prejudicinės galios; 2) R. K. nėra nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektas, kadangi UAB „G.“ apskaitą tvarkė buhalterė; 3) teismas nevertino visos sandorių grandinės, t. y. pradedant ūkininkais, kurie grūdus parduodavo UAB „G.“, po ko ši bendrovė parduodavo grūdus UAB „D.“, bei to, kas turėjo prievolę sumokėti PVM; 4) UAB „G.“ negavo jokios naudos, kadangi su ūkininkais atsiskaitė už iš jų nupirktus grūdus; 5) tiek UAB „G.“, tiek ūkininkai tinkamai deklaravo ir vykdė mokestines prievoles, tebevykdo ūkinę veiklą, kryžminio patikrinimo metu tiek UAB „G.“ apskaitoje, tiek ūkininkų apskaitoje užfiksuotos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai iš esmės sutapo, jokia žala valstybei nebuvo padaryta.

48. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad R. K. gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Įvertinus nuteistojo R. K., liudytojų V. R. (UAB „G.“ buhalterės), V. K. ir R. J. (UAB „G.“ vairuotojų), K. R. (UAB „G.“ vadybininkės) parodymus, nustatyta, kad UAB „G.“ buhalterė V. R. tik surašydavo bendrovės apskaitos dokumentus, bet juos užpildydavo pagal bendrovės direktoriaus ir akcininko R. K. jai nurodytus duomenis. Taigi, UAB „G.“ vadovui – R. K., kilo pareiga užtikrinti, kad buhalterei jo pateikiami duomenys atitiktų tikrovę, būtų apskaitomi, saugomi nustatytą laiką ir pan. Tai numatyta ir BAĮ 14 straipsnio 2 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, R. K. atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymius.

49. Kad skundžiamame nuosprendyje išvardinti sandoriai tarp UAB „G.“ ir ūkininkų A. Š., R. A. ir A. A. buvo fiktyvūs, šioje nutartyje jau buvo aptarta, todėl kolegija atskirai motyvų dėl to nebekartoja. Nuteistasis R. K., žinodamas, jog šiuose sandoriuose buvo užfiksuoti netikri duomenys apie UAB „G.“ grūdų įsigijimą iš ūkininkų, juos įtraukė į šios bendrovės apskaitą. Analogiškus neteisėtus veiksmus jis atliko ir įsigydamas grūdus iš ūkininko M. L.. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu M. L. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, be kita ko, ir už tai, kad 2016 m. jis be apskaitos dokumentų UAB „G.“ pardavė 100 t kviečių už 9917,36 Eur ir 2082,64 Eur PVM, iš viso už 12000 Eur, bei už tai, kad jis užfiksavo ir į apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „G.“ 2017 m. parduotas 431,18 t kviečių už 67445,91 Eur ir 14163,64 Eur PVM, iš viso už 81609,55 Eur, bei apie už juos gautas grynųjų pinigų įplaukas, nors realiai minėtos ūkinės operacijos nebuvo įvykusios. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šis teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs, todėl jis yra privalomas visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims (BPK 346 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo manyti kitaip ir kvestionuoti šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytas aplinkybes, jas beje pripažino ir pats ūkininkas M. L.. Nors teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas M. L. paneigė prieš tai savo duotus parodymus, tai teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina tik kaip jo siekį padėti R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įvertinusi visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje yra įrodyta, jog R. K., žinodamas, kad dalis UAB „G.“ ir ūkininkų A. Š., R. A., A. A. ir M. L. sudarytų sandorių dėl grūdų pirkimo-pardavimo yra netikri, kadangi tokio kiekio grūdų ūkininkai negalėjo jam parduoti, kadangi neužaugino, įtraukė šias ūkines operacijas į UAB „G.“ apskaitą, taip pažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytas BAĮ nuostatas, dėl ko iškraipė duomenis apie šią bendrovę (jos veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą).

50. Apeliaciniame skunde teigiama, kad UAB „G.“ per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. kovo 31 d. susidaręs 367,01 t didesnis apskaitytas grūdų pardavimas, nei jų nupirkimas, buvo nulemtas aritmetinių klaidų, taip pat tokio pobūdžio sandorių specifika. Teisėjų kolegija su tuo negali sutikti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. K. 2016 m. į apskaitą neįtraukė 120,12 t grūdų įsigijimo iš UAB „R.“, 2016 m. rugsėjo – spalio mėnesiais neapskaitė įsigytų 100 t kviečių iš ūkininko M. L. ir dėl to nesurašė apskaitos dokumentų bei neapskaitė 146,89 t grūdų įsigijimo iš nenustatytų asmenų už nenustatytą kainą. Nuteistasis R. K. iš esmės pripažino, kad į apskaitą neįtraukė minėtos ūkinės operacijos su UAB „R.“. Sandoris be dokumentų tarp UAB „G.“ ir ūkininko M. L. nustatytas jau minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu. Tuo tarpu dėl likusių 146 t grūdų, kurių įsigijimas nėra pagrįstas jokiais apskaitos dokumentais, R. K. aiškino grūdų pirkimo-pardavimo specifika, klaidomis, išvalų pylimu į grūdus ir pan. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad UAB „D.“ suteikė UAB „G.“ grūdų džiovinimo ir valymo paslaugas, kad ūkininkai patys grūdus ruošdavo pardavimams (džiovindavo, valydavo ir pan.), UAB „G.“ apskaitoje nėra tokio kiekio išvalų įsigijimo, padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad R. K. niekaip neįrodė UAB „G.“ 146,89 t grūdų įsigijimo. Beje, kaip jau buvo minėta, per fiktyvius sandorius su byloje minimais ūkininkais UAB „G.“ pardavė UAB „D.“ iš nenustatyto šaltinio gautus grūdus (liudytojo L. M. parodymai, specialistės R. Pauliukienės paaiškinimai). Taigi, šios aplinkybės dėl UAB „G.“ apskaitoje neapskaityto 367,01 t grūdų įsigijimo R. K. buvo inkriminuotos pagrįstai.

51. Apibendrindama visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. K. į UAB „G.“ apskaitą įtraukdamas žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos dėl grūdų įsigijimo iš byloje minimų ūkininkų, bei apskaitydamas pinigų šiems ūkininkams išmokėjimą, apgaulingai tvarkė šios bendrovės apskaitą. Kadangi tik specialisto išvada buvo nustatyta UAB „G.“ veikla, turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis ir struktūra, R. K. apskaitos tvarkymo pažeidimai yra gausūs, padaryti klastojant apskaitos dokumentus, todėl ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

52. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti kvalifikuojantys šią veiką požymiai, be kita ko, didelės vertės turtinės prievolės panaikinimas apgaule.

53. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog sprendžiant klausimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, šiuo atveju svarbu suprasti visą sandorių grandinę, t. y. pradedant byloje minimų ūkininkų galimybe užauginti jų UAB „G.“ parduotą kiekį grūdų, su šiais sandoriais susijusių sąnaudų (pirkimo PVM) apskaitymu, priskiriant jas leidžiamiems atskaitymams, taip susimažinant, t. y. pasidengiant, mokėtinus mokesčius valstybei. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė R. Pauliukienė labai įtikinamai ir nuosekliai paaiškino, kad jos nustatyta visuma fiktyvių sandorių nulėmė tai, kad UAB „G.“ susimažino mokėtinus mokesčius valstybei. Specialistė paaiškino, kad UAB „G.“ grūdus pirko iš byloje minimų keturių ūkininkų ir juos po to parduodavo UAB „D.“. Atlikusi UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, ji nenustatė apskaitos tvarkymo pažeidimų (tai nurodyta ir specialistės išvadoje). Tačiau ji vienareikšmiai tvirtino, jog ūkininkai dalies grūdų UAB „G.“ parduoti tiesiog negalėjo, nes jų tiek negalėjo užauginti. O po to, tiek ūkininkams, tiek R. K. apskaičius ūkių ir UAB „G.“ apskaitoje fiktyvias ūkines operacijas, pirkimo PVM ir pardavimo PVM nurodant pateiktose deklaracijose, UAB „G.“ buvo sudaryta galimybė pasinaudoti PVM atskaita, taip susimažinant mokėtinus mokesčius valstybei. Taip įvyksta dėl to, kad į deklaraciją įtraukus pirkimo PVM, kas šiuo atveju UAB „G.“ deklaracijoje ir buvo padaryta pagal fiktyvius sandorius dėl grūdų pirkimo-pardavimo, jos priskiriamos sąnaudoms, kuriomis galima daryti užskaitas, t. y. susimažinti valstybei privalomą mokėti pardavimo PVM. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad dėl fiktyvių sandorių tarp ūkininkų ir UAB „G.“ sudarymo, jų apskaitymo bei deklaravimo, naudą gavo UAB „G.“, kadangi ji taip susimažino valstybei mokėtinus mokesčius.

54. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, nors UAB „G.“ ir byloje minimi ūkininkai didžiąja dalimi deklaravo pagal fiktyvius sandorius gautas pajamas, pardavimo PVM, pirkimo PVM ir kt., tačiau tai jie darė, kad suteiktų galimybę UAB „G.“ pasinaudoti teise į PVM atskaitą, t. y. piktnaudžiaudami šia jiems suteikta teise. Kaip minėta, byloje minimi ūkininkai neužaugino tiek grūdų, kiek jų pardavė UAB „G.“ pagal PVM sąskaitas faktūras, tačiau įtraukdami tokius fiktyvius sandorius į savo apskaitas bei po to juos deklaruodami, jie sudarė galimybę dirbtinai padidinti UAB „G.“ pirkimo PVM, t. y. šios bendrovės sąnaudas. Prisimenant, kad per sąnaudas PVM mokėtojas, šiuo atveju – UAB „G.“, gali pasidengti mokesčius valstybei, darytina išvada, kad tokiais veiksmais UAB „G.“ išvengė turtinės prievolės, kitaip tariant, dalies jos pačios deklaruoto pardavimo PVM, t. y. 71926 Eur mokėjimo į valstybės biudžetą. Tai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš tokios aptartos schemos UAB „G.“ jokios žalos nepatyrė, nes, kaip minėta, už fiktyviai iš ūkininkų nupirktus grūdus grynųjų pinigų neišmokėjo, o kur ūkininkai panaudojo didžiąją dalį jiems UAB „G.“ pervestus bei po to jų išsigrynintus pinigus, byloje neaišku, nes jie šių pinigų ūkio kasoje neapskaitė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo ir tai, kad patys ūkininkai pagal fiktyvius sandorius deklaruoto pardavimo PVM realiai nesumokėjo, nes jiems mokesčiai susidengė arba susidengs įsigijus žemės ūkio technikos, t. y. gerinant ūkį. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju žala valstybei padaryta ne tik pateikiant žinomai neteisingus duomenis, bet ir apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, nes buvo slepiamas tikrasis grūdų įsigijimo šaltinis, valstybės biudžetas neteko dalies įplaukų, o UAB „G.“ išvengė dalies mokesčių mokėjimo.

55. Kadangi ūkininkų ir R. K. veiksmais UAB „G.“ buvo sudaryta galimybė susimažinti valstybei mokamus mokesčius, t. y. savo turtinę prievolę, iš šios visos schemos ši bendrovė gavo naudą. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, apgaulė šiuo atveju pasireiškė VMI pateikiant neteisingus duomenis apie UAB „G.“ pirkimo PVM, kuriuo buvo sumažinti jos mokėtini mokesčiai valstybei. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistųjų R. K. ir UAB „G.“ veika, pagal didelės vertės požymį, buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, visa ši aptarta schema, bendrai imant, paneigia galimybę nuteistųjų veiksmus laikyti mažareikšmiais ar aplaidžiais.

Dėl proceso išlaidų

56. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. birželio 14 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių ginant nuteistuosius A. Š., R. A., A. A. ir R. K.. Pažymose nurodyta, kad šias išlaidas sudaro atitinkamai 841,67 Eur, 266,67 Eur, 493,33 Eur ir 651,67 Eur sumos, jas prašoma išieškoti iš šių nuteistųjų valstybei.

57. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylos. Taigi, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą atsižvelgia į kaltininko turtinę padėtį.

58. Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama, be kita ko, pagal nuteistųjų A. Š., R. A. ir A. A. apeliacinius skundus, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti. Nuteistieji yra darbingo amžiaus, ūkininkauja, duomenų apie jų sunkią materialinę padėtį byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas, susidariusias ginant nuteistuosius A. Š., R. A. ir A. A. šioje byloje, pripažįsta proceso išlaidomis. Taigi, iš šių nuteistųjų valstybei išieškoma atitinkamai 841,67 Eur, 266,67 Eur ir 493,33 Eur už jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

59. Apeliacinės instancijos teisme nuteistuosius R. K. ir juridinį asmenį UAB „G.“ gynė advokatas T. Milickis teisinių paslaugų sutarties pagrindu. Dėl to advokatas Arnoldas Šukaitis, kuris Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo paskirtas ginti nuteistąjį R. K., teisėjų kolegijos buvo atleistas nuo šio nuteistojo gynybos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo iš nuteistojo R. K. išieškoti valstybei 651,67 Eur, kadangi tam pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų A. Š., R. A., A. A. bei nuteistųjų R. K. ir juridinio asmens UAB „G.“ gynėjo advokato Teisučio Milickio apeliacinius skundus.

Valstybei išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas: 1) iš nuteistojo A. Š. – 841,67 Eur; 2) iš nuteistosios R. A. – 266,67 Eur; 3) iš nuteistojo A. A. 493,33 Eur.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo iš nuteistojo R. K. išieškoti 651,67 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.