Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-681-241/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-18
Bylos Nr.: 2-681-241/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02047-2013-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Gasiūnienė
Atsakovas: J. K.
Suinteresuotas asmuo: V. L., J. M., V. Š., S. B., G. M., A. S.

Civilinė byla Nr. 2-681-241/2017Proceso Nr. 2-55-3-02047-2013-4Procesinio sprendimo kategorija (S) 3.4.3.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant pareiškėjai bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Envirolita“ bankroto administratorei G. V.,

atsakovui J. K., jo atstovei advokatei E. A.,suinteresuotam asmeniui V. L. (V. L.),suinteresuotų asmenų J. M. ir S. B. atstovui advokatui L. P. (L. P.),suinteresuoto asmens V. Š. (V. Š.) atstovui advokatui V. K.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. K. ir suinteresuoto asmens J. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-455-562/2016 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Envirolita“ bankroto administratorės G. V. pareiškimą atsakovui J. K., suinteresuotiems asmenims – S. B., J. M., G. M., V. Š. (V. Š.), V. L. (V. L.), A. S. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Envirolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi UAB „Envirolita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta G. V..Bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB „Envirolita“ bankrotą tyčiniu. Administratorė nurodė, kad jau 2010 metais UAB „Envirolita“ įsiskolinimas kreditoriams sudarė 117 466,40 Eur (405 588 Lt), remiantis sudarytu balansu už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., bendrovė buvo faktiškai nemoki. Nors jos ūkinė komercinė veikla nebuvo nutrūkusi, bendrovė negalėjo patenkinti visų pradelstų įsipareigojimų ir nebuvo galimybių, jog jos finansinė padėtis pagerės ateityje. UAB „Envirolita“ neįvykdė įsipareigojimų kreditoriams, kurie viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės pagal 2010 metų balansą, todėl bendrovė tapo nemoki. Bendrovė nemokėjo įsiskolinimų VSDFV biudžetui, mokesčių VMI, liko skolinga kitiems kreditoriams, neteikė viešam registrui finansinės atskaitomybės dokumentų nuo 2011 m. iki 2013 m. Administratorei patikrinus BUAB „Envirolita“ dokumentus, nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 17 d. UAB „Envirolita“ vadovas J. K. sudarė atsargų 18 295,49 Eur (63 170,70 Lt) sumai nurašymo aktą Nr. AN 2013/03 ir 2013 m. kovo 15 d. atsargų 24 777,08 Eur (85 550,29 Lt) nurašymo aktą Nr. AN 12/11. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014 m. gegužės 2 d. buvo paduotas ieškinys atsakovui J. K. (buvusiam UAB „Envirolita“ direktoriui) dėl nurašymo aktų pripažinimo niekiniais bei nuostolių atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinys buvo tenkintinas iš dalies, t. y. priteista ieškovei BUAB „Envirolita“ iš atsakovo J. K. 43 072,57 Eur žalos atlyginimo. Kadangi įmonės vadovas J. K. tinkamai neatliko pareigų, nesiėmė priemonių įmonės turtui/prekėms išsaugoti ir teisingai turto apskaitai užtikrinti, todėl pažeidė savo, kaip įmonės vadovo, pareigas, veikė priešingai įmonėms interesams, tokiu būdu padarė žalą ne tik bendrovei, bet ir kreditoriams. Bendrovės vadovo J. K. veiksmais įmonė buvo privesta prie bankroto.2010 m. balandžio 12 d. UAB „Envirolita“ įsigijo UAB „Oleva“ akcijas už 137 569,51 Eur (475 000 Lt), t. y. UAB „Envirolita” vadovas J. K. 2010 m. balandžio 12 d. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su V. Š., kurios pagrindu įmonė nupirko 2 067 paprastąsias vardines UAB „Oleva“ akcijas už 62 992,35 Eur (217 500 Lt); UAB „Envirolita” vadovas J. K. 2010 m. balandžio 12 d. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su V. L., ir nupirko dar tiek pat (2 067) paprastųjų vardinių UAB „Oleva“ akcijų už 62 992,35 Eur (217 500 Lt).2010 metais UAB „Envirolita“ būnant nemokiai, jos vadovas J. K. iš įmonės kasos išmokėjo 11 584,80 Eur (40 000 Lt) akcijų pardavėjams už UAB „Oleva“ akcijas, tokiu būdu darydamas dar didesnę žalą bendrovei ir jos kreditoriams. Likusios dalies, t. y. 125 984,71 Eur (435 000 Lt), už įsigytas UAB „Oleva“ akcijas UAB „Envirolita“ iki pat bankroto bylos iškėlimo neturėjo galimybės sumokėti. Bendrovės vadovas J. K. 2010 m. balandžio 12 d. nupirko UAB „Oleva” akcijas, o jau 2010 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „Oleva“ bankroto bylą.UAB „Envirolita“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai bendrovės vadovo J. K. veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, kad buvęs įmonės vadovas J. K. tyčia nurašė bendrovei priklausančias atsargas 43 072,57 Eur sumai ir, bendrovei būnant nemokiai, 2010 m. įsigijo prie bankroto artėjančios UAB „Oleva“ akcijas už 125 984,71 Eur (435 000 Lt).Pagal 2013 m. gruodžio 19 d. sudarytą įmonės balansą, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė net 296 589,15 Eur (1 024 063 Lt) sumą. Vadovo J. K. veiksmai pripažintini nepateisinama normalia protinga komercinio ūkinio verslo rizika, dar labiau pabloginantys bendrovės turtinę padėtį dėl finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi pripažino UAB „Envirolita“ bankrotą tyčiniu.Teismas, įvertinęs įmonės 2010 m. balanso duomenis, nustatė, kad įsipareigojimų dydis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl sprendė, kad 2010 m. UAB „Envirolita“ buvo faktiškai nemoki.Teismas padarė išvadą, kad UAB „Envirolita” vadovas J. K. 2010 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigydamas bankrutuojančios UAB „Oleva“ akcijas už 125 984,71 Eur, sudarė aiškiai neracionalų, ekonomiškai nenaudingą, sunkinantį įmonės turtinę padėtį ir pažeidžiantį kreditorių interesus, sandorį. Sandorių nenaudingumą lėmė ne verslo nesėkmė, t. y. ne nepasiteisinusi verslo rizika, o įmonės vadovo netinkamas jam priskirtų pareigų vykdymas.Sudarydamas akcijų pirkimo-pradavimo sandorius, įmonės vadovas privalėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su minėtu sandoriu, t. y., ar įmonė, kurios akcijos buvo perkamos už 125 984,71 Eur, vykdo veiklą, koks jos pelningumas, esami kreditoriai ir debitoriai, ar nėra kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Envirolita” vadovas nesidomėjo, kokia yra UAB „Oleva“ finansinė padėtis. Vadovas neveikė kaip apdairus, protingas ir rūpestingas asmuo. Tokie J. K. veiksmai, susiję su tikslu įsigyti bankrutuojančios bendrovės akcijas, pripažintini netinkamais veiksmais valdant įmonę.Aptariamų sandorių metu UAB „Envirolita” atitiko nemokios įmonės statusą, todėl piniginių lėšų, t. y 11 584,80 Eur (40 000 Lt) išmokėjimu UAB „Oleva“ akcijų pardavėjams buvo padaryta žala bendrovei ir kreditoriams.Nors atsakovas J. K. nurodo, kad dalyvaujant UAB „Envirolita“ buvo atnaujinta UAB „Oleva“ veikla, pradėta gaminti ir realizuoti produkcija, dėl šio sandorio turėjo gauti 80 000 Lt ekonominės naudos, tačiau teismui nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Dar prieš įsigyjant akcijas buvo pradėta UAB „Oleva“ bankroto procedūra. Sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius, kai pati įmonės finansinė situacija yra pakankamai sudėtinga, sudaro pagrindą atsakovo veiksmus vertinti kaip nesąžiningus tiek pačios įmonės, tiek ir jos kreditorių atžvilgiu. Šios teismo nustatytos aplinkybės sudaro prielaidas BUAB „Envirolita” bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu, priimtais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais, įmonės veiklos organizavimu, pažeidžiant kitų kreditorių teises.Nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendime konstatuoti faktai.BUAB „Envirolita“ jau 2010 metais buvo faktiškai nemoki, nuo 2011 m. Juridinių asmenų registrui neteikė jokių duomenų apie savo finansinę būklę, nemokėjo socialinio draudimo įmokų (skola 10 151,11 Lt), dėl ko 2013 m. rugsėjo 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nurašytų medžiagų vertė (148 720,99 Lt) įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, buvo ypatingai didelė.Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad BUAB „Envirolita“ buvusio vadovo sprendimai nurašant įmonės atsargas 148 720,99 Lt sumai vertintini kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas, kas pripažįstama vienu iš įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų.Teismas sprendė, kad yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose numatyti įmonės tyčinio bankroto požymiai, todėl BUAB „Envirolita“ bankrotą pripažino tyčiniu.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Suinteresuotas asmuo J. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nustatė tiesioginę tyčią J. K. veiksmuose, jam įsigyjant bankrutuojančios UAB „Oleva“ akcijas už 125 984,71 Eur. Administratorė neįrodė aplinkybės, kad J. K., įsigydamas bankrutuojančios UAB „Oleva“ akcijas, veikė tiesiogine tyčia.Teismas nepagrįstai J. K. veiksmus – 2010 m. balandžio 12 d. UAB „Oleva“ akcijų pirkimą ir 2012 m. bei 2013 m. prekių nurašymo aktus – vertino kaip veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Šie veiksmai yra tarpusavyje nesusiję.Teismas nenustatė, ar preliminarios akcijų pirkimo sutarties sudarymo metu (2009 m. rugpjūčio 21 d.), taip pat akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dieną (2010 m. balandžio 12 d.) UAB „Envirolita“ buvo nemoki. Neigiamas įmonės balansas, kuriuo remiasi teismas, buvo sudarytas pasibaigus 2010 m., t. y. po UAB „Oleva“ bankroto bylos iškėlimo. J. K. teismui paaiškino, kad 2010 m. balandžio 12 d. UAB „Envirolita“ nebuvo nemoki, pagrindiniai įmonės įsiskolinimai buvo įmonės akcininkams, kurie tuo metu neketino kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš įmonės, o likusios įmonės skolos buvo nedidelės. Teismas šių direktoriaus paaiškinimų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Byloje esančių rašytinių įrodymų nepakanka įmonės (ne)mokumui nustatyti, todėl teismas turėjo pasiūlyti bylos dalyviams prašyti skirti buhalterinę ekspertizę.J. K. paaiškino, kad UAB „Oleva“ akcijų pirkimo tikslas buvo atnaujinti gamybą šioje įmonėje, tam buvo imtasi veiksmų, gamyba buvo atnaujinta, vyko keletą mėnesių iki UAB „Oleva“ bankroto bylos iškėlimo. Teismas šių paaiškinimų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.Byloje nebuvo įrodytos aplinkybės, kad J. K. veiksmai, perkant UAB „Oleva“ akcijas, buvo atlikti siekiant dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, kad buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. J. K. vykdė savo pareigas pakankamai rūpestingai, apdairiai, protingai, nežinojo apie SODROS įspėjimą iškelti bankroto bylą UAB „Oleva“, nežinojo apie UAB „Oleva“ skolas, iškeltas bylas. Ši informacija nuo J. K. buvo nuslėpta UAB „Oleva“ akcininkų, jis negalėjo numatyti tokio greito UAB „Oleva“ bankroto. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Oleva“ akcijų pirkimas buvo vienas iš veiksnių, kurie nulėmė UAB „Envirolita“ bankrotą. Teismas neįvertino suinteresuotų asmenų V. Š. ir V. L., kaip buvusių UAB „Oleva“ akcininkų, veiksmų, parduodant UAB „Oleva“ akcijas. UAB „Oleva“ akcininkai pasielgė nesąžiningai, apgavo J. K., nuslėpdami tikrąją UAB „Oleva“ finansinę padėtį prieš pasirašant 2010 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Šių asmenų neteisėti veiksmai galėjo nulemti UAB „Envirolita“ bankrotą.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Envirolita“ bankrotas buvo tyčinis. Sąmoningas įmonės privedimas prie bankroto prieštarautų J. K. ir kitų įmonės akcininkų interesams, nes tokiu atveju jie prarastų savo asmenines lėšas, investuotas į įmonės veiklą.Teismas vadovavosi tik formaliais tyčinio bankroto požymiais. Administratorė neįrodė, kokie J. K. veiksmai galėjo sukelti įmonės bankrotą, taip pat neįrodė, ar J. K. veiksmai įsigyjant UAB „Oleva“ akcijas ir nurašant nelikvidžias prekes nulėmė įmonės bankrotą.Įmonė iki 2010 m. pabaigos nebuvo nemoki, pagal galimybes buvo grąžinamos skolos įmonės kreditoriams. 2010 m. įmonė dar gavo pelną, įmonės įsipareigojimai buvo pakankamai nedideli, juos grąžinti buvo realu.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. K. nesidomėjo, kokia UAB „Oleva“ finansinė padėtis. J. K. domėjosi UAB „Oleva“ finansine padėtimi, susipažino su visa laisvai prieinama informacija, susijusia su UAB „Oleva“, taip pat susipažino su informacija, gauta iš UAB „Oleva“ akcininkų. Tačiau dalį itin svarbios informacijos UAB „Oleva“ akcininkai nuo J. K. nuslėpė.Teismas neįvertino aplinkybės, kad neįmanoma privesti įmonės prie tyčinio bankroto nepadarant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje. Teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „Envirolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo nustatyti UAB „Envirolita“ buvusio direktoriaus J. K. kaltės formą.Teismas nenustatė, kieno veiksmai – buvusio UAB „Envirolita“ direktoriaus J. K. ar UAB „Oleva“ akcininkų – nulėmė UAB „Envirolita“ bankrotą. Jei įmonės bankrotą nulėmė kitų asmenų veiksmai, tai bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu.Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Envirolita“ bankroto administratorė G. V. prašo atmesti suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, nurodytais administratorės pareiškime dėl UAB „Envirolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taip pat nurodoma, kad teismas teisingai įvertino faktinių aplinkybių visumą, jų turinį, tinkamai taikė teisės normas. Pažymima, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją naikinti.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo S. B. prašo patenkinti suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais, kurie nurodyti suinteresuoto asmens J. M. atskirajame skunde.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. Š. prašo atmesti suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, nurodytais BUAB „Envirolita“ bankroto administratorės G. V. atsiliepime į atskirąjį skundą. Taip pat nurodoma, kad teismas teisingai ir nuodugniai įvertino faktinių aplinkybių visumą, tinkamai taikė teisės normas.Atsakovas J. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti BUAB „Envirolita“ bankroto administratorės G. V. pareiškimą dėl UAB „Envirolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčias atsakovo nurodytas faktines aplinkybes, jog po akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo UAB „Oleva“ atnaujino veiklą ir įdarbino 33 darbuotojus. UAB „Oleva“ bankroto byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „Oleva“ veikla 2010 m. gegužės mėn. pabaigoje buvo atnaujinta, kad šioje įmonėje buvo įdarbinti nauji darbuotojai, kad atnaujinta UAB „Oleva“ veikla buvo pelninga. Po UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo ir šios įmonės produkcijos gamybos atnaujinimo, UAB „Envirolita“ gavo naudą iš bendros veiklos su UAB „Oleva“. UAB „Envirolita“ pirko gamybai reikalingą medieną, UAB „Oleva“ gamino produkciją ir dalį UAB „Oleva“ pagamintos produkcijos realizuodavo UAB „Envirolita“, todėl UAB „Envirolita“ gavo ekonominę naudą iš UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo. Atsakovas nurodė, kad šias aplinkybes patvirtina UAB „Envirolita“ 2010-2011 m. pardavimų dokumentai, kurie yra saugomi UAB „Envirolita“ bankroto administratorės. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, neišreikalavo iš bankroto administratorės UAB „Envirolita“ 2010-2011 m. pardavimų dokumentų bei nesiėmė kitų priemonių šioms aplinkybėms nustatyti.Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovui J. K. nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad VSDFV Vilniaus skyrius yra pranešęs vienam iš UAB „Oleva“ akcininkų apie ketinimą kreiptis į teismą dėl UAB „Oleva“ bankroto bylos iškėlimo.UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo kaina atitiko akcijų vertę. Įmonė turėjo ne tik žemės sklypą ir patalpas, kurie buvo įkeisti didžiausiam UAB „Oleva“ kreditoriui bankui „Snoras“, bet ir niekam neįkeistą apie 398 000 Lt vertės įrangą, skirtą medinės taros gamybai, taip pat pagamintos ir nerealizuotos produkcijos apie 300 000 Lt sumai. Be to, šiuo sandoriu UAB „Envirolita“ įgijo 17 metų medinę tarą gaminusią įmonę, kurios prekės ženklas buvo labai gerai žinomas ir vertinamas Vokietijos rinkoje, Belgijoje, Olandijoje, taip pat įgijo UAB „Oleva“ klientų ir jų kontaktų sąrašą, rinkos ir produkcijos gamybos technologijos žinias.Skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatuota, kad piniginių lėšų, t. y. 11 584,80 Eur (40 000 Lt) išmokėjimu UAB „Oleva“ akcijų pardavėjams, buvo padaryta žala bendrovei ir jos kreditoriams. Dalinis atsiskaitymas pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį buvo finansuotas UAB „Envirolita“ akcininko J. M.. Dėl sudaryto akcijų įsigijimo sandorio UAB „Envirolita“ turimas turtas (iki sandorio turimos piniginės lėšos) nesumažėjo, įmonei ir jos kreditoriams jokia žala nebuvo padaryta.Teismas neįvertino aplinkybės, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momentu vieninteliai UAB „Envirolita“ kreditoriai buvo UAB „Envirolita“ akcininkai, o atsakovas J. K. buvo pagrindinis ir didžiausias UAB „Envirota“ kreditorius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas J. K., kaip fizinis asmuo (ne įmonės vardu), pasirašė vekselį 200 000 Lt sumai V. Š. naudai, tokiu būdu asmeniškai garantuodamas už UAB „Envirolita“ atsiskaitymą su vienu iš UAB „Oleva“ akcininkų. Joks asmuo nepasirašytų vekselio 200 000 Lt sumai ir neprisiimtų prievolės asmeniškai atsakyti tokio dydžio suma už savo valdomą įmonę pagal akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, jeigu šiuo sandoriu siektų privesti savo valdomą įmonę prie bankroto.Vieninteliai UAB „Envirolita“ kreditoriai, kurie galėjo nukentėti dėl UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo, buvo UAB „Envirolita“ akcininkai – atsakovas J. K. ir J. M., kurie patys derino UAB „Oleva“ įsigijimo sąlygas, rūpinosi jos veiklos atnaujinimu, pagamintos produkcijos realizavimu bei finansavo UAB „Envirolita“ dalinį atsiskaitymą su pardavėjais už įsigytas akcijas.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sudarydama 2010 m. balandžio 12 d. UAB „Oleva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis su V. Š. ir V. L., UAB „Envirolita“ buvo nemoki. Teismas neįvertino aplinkybės, kad įmonės 2010 m. balanse yra nurodomi duomenys apie UAB „Envirolita“ turimą turtą ir įsipareigojimus 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. praėjus daugiau nei 8 mėnesiams po UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo sandorių sudarymo. Balanse yra nurodyta per vienerius metus mokėtina suma, kas savaime nereiškia, jog visa ši suma yra pradelsta. Bankroto administratorė į bylą nepateikė duomenų apie BUAB „Envirolita“ turtą ir pradelstus įsipareigojimus 2010 m. balandžio 12 d., todėl nebuvo pagrindo konstatuoti UAB „Envirolita“ nemokumo UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo sandorių sudarymo metu.Teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti ne tik UAB „Envirolita“ finansinę būklę 2010 m. balandžio 12 d., bet ir kreditorinių reikalavimų pobūdį ir specifiką. Nėra pagrindo pripažinti nemokia įmonės, kuri yra skolinga tik savo akcininkams, siekiantiems įmonės veiklos tęstinumo ir nereikalaujantiems iš įmonės skolų grąžinimo.Teismas neįvertino, kad kreditorių reikalavimų patenkinimas iš nurašytų atsargų objektyviai buvo negalimas, nes dalis prekių pirkėjai UAB „Vilniaus pastatai“ buvo perduotos konsignacijos (komiso) pagrindais, t. y. prekės faktiškai perduodamos pirkėjui, tačiau PVM sąskaita-faktūra yra išrašoma ir nuosavybės teisė į prekes pirkėjui yra perleidžiama tik tada, kai pirkėjas realizuoja pardavėjo perduotas prekes. Tokiu būdu pirkėjai UAB „Vilniaus pastatai“ bankrutavus, pastaroji už šias prekes neatsiskaitė bei negrąžino jų UAB „Envirolita“. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsargų nurašymo aktais buvo nurašytos prekės, kuriomis BUAB „Envirolita“ nedisponavo ir negalėjo šių prekių realizuoti bei tokiu būdu patenkinti dalies kreditorių reikalavimų. Bankroto administratorė neįrodė, kad nesant atsargų nurašymo aktų, UAB „Envirolita“ būtų galėjusi išvengti bankroto, t. y. realizuoti šias atsargas, nepaisant to, kad jos prarastos, bei tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais.Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Envirolita“ bankroto administratorė G. V. prašo atmesti atsakovo J. K. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, nes teismas teisingai įvertino faktinių aplinkybių visumą, jų turinį, tinkamai taikė teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Envirolita“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi UAB „Envirolita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta G. V. (1 t., b. l. 8-9). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patikslino BUAB „Envirolita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 293 277,74 Eur sumai (1 t., b. l. 13-14). UAB „Envirolita“ įsteigta 2004 m. sausio 2 d., kurios vadovas nuo 2006 metų iki bankroto bylos iškėlimo buvo J. K..2010 m. balandžio 12 d. buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria UAB „Envirolita”, atstovaujama direktoriaus J. K., įsigijo iš V. Š. 2 067 paprastąsias vardines UAB „Oleva“ akcijas už 237 500 Lt, suteikiančias 50 procentų balsų (1 t., b. l. 24-27); 2010 m. balandžio 12 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Envirolita”, atstovaujama direktoriaus J. K., įsigijo iš V. L. 2 067 paprastąsias vardines UAB „Oleva“ akcijas už 237 500 Lt sumą, suteikiančias 50 procentų balsų (1 t., b. l. 28-31). Šių sutarčių pagrindu 2010 m. balandžio 12 d. UAB „Envirolita”, atstovaujama direktoriaus J. K., įsigijo 100 procentų UAB „Oleva“ akcijų už bendrą 475 000 Lt sumą.2009 m. rugpjūčio 21 d. buvo sudaryta preliminarioji akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp V. Š. ir UAB „Envirolita“, atstovaujamos direktoriaus J. K., dėl 2 067 vnt. UAB „Oleva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad akcijų kaina bus 200 000 Lt, už akcijas bus mokama akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka (2 t., b. l. 5-8). Preliminariosios sutarties pagrindu jokie mokėjimai nebuvo atliekami.Įmonės vadovas J. K. iš UAB „Envirolita” kasos 2010 m. balandžio 12 d. išmokėjo už UAB „Oleva“ akcijas 40 000 Lt minėtiems akcijų pardavėjams (1 t., b. l. 104-105). Likusi dalis, t. y. 435 000 Lt, už įsigytas UAB „Oleva“ akcijas nebuvo sumokėta, akcijų pardavėjus V. Š. ir V. L. įtraukiant į BUAB „Envirolita“ trečios eilės kreditorių sąrašą (1 t., b. l. 13-14).

Dėl pagrindų konstatuoti UAB „Envirolita“ tyčinį bankrotą

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Tyčinio UAB „Envirolita“ bankroto faktą administratorė grindė 2012 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. kovo 15 d. įmonės atsargų nurašymo aktais, taip pat 2010 m. balandžio 12 d. UAB „Oleva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis. Administratorės teigimu, įmonės vadovas J. K., sudarydamas atsargų nurašymo aktus, tinkamai neatliko pareigų, nesiėmė priemonių įmonės turtui/prekėms išsaugoti, jo teisingai apskaitai užtikrinti, veikė priešingai įmonės interesams, padarė žalos įmonei ir jos kreditoriams. Tokiais J. K. veiksmais, administratorės nuomone, įmonė buvo privesta prie bankroto. Pasak administratorės, įmonės vadovas J. K. tyčia nurašė įmonei priklausančias atsargas, be to, įmonei esant nemokiai 2010 m. įsigijo prie bankroto artėjančios UAB „Oleva“ akcijas. Tokie įmonės vadovo veiksmai, administratorės teigimu, negali būti pateisinami, jie nelaikytini normalia, protinga komercine-ūkine verslo rizika, jie pablogino įmonės turtinę padėtį, finansiškai nuostolingi sandoriai sudaryti, papildomi įsipareigojimai prisiimti siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės vadovas J. K., 2010 m. balandžio 12 d. įsigydamas bankrutuojančios UAB „Oleva“ akcijas, sudarė aiškiai neracionalų, ekonomiškai nenaudingą, sunkinantį įmonės turtinę padėtį ir pažeidžiantį kreditorių interesus sandorį, kurio nenaudingumą lėmė netinkamas įmonės vadovo pareigų vykdymas. Įmonės vadovo J. K. veiksmai nurašant įmonės atsargas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikytini sąmoningu įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimu. Apeliantai J. M. ir J. K. su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad jos yra nepagrįstos, nes byloje neįrodytos aplinkybės, jog įmonės vadovas J. K. sąmoningai, tyčia siekė įmonės bankroto.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino UAB „Envirolita“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas).Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).Taigi pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis UAB „Envirolita“ 2010 m. balansu, nustatė, kad 2010 m. įmonės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 405 588 Lt, įmonės turtas – 212 581 Lt, todėl padarė išvadą, kad įmonės įsipareigojimų dydis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. kad 2010 m. įmonė buvo faktiškai nemoki.Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-7146-596/2012 ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovės UAB „Envirolita“ priteisė 2 200,38 Lt žemės nuomos mokesčio skolą, susidariusią už 2006-2008 metus. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. L2-6402-467/2011 2011 m. liepos 21 d. nutartimi kreditorės BUAB „Oleva“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo skolininkės UAB „Envirolita“ turtą ir pinigines lėšas 12 903,23 Lt sumai; toje pačioje byloje priimtu įsiteisėjusiu 2011 m. rugpjūčio 30 d. teismo įsakymu kreditorei BUAB „Oleva“ iš skolininkės UAB „Envirolita“ priteista 12 441,79 Lt skola, susidariusi 2011 m. balandžio-birželio mėn. PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-13816-811/2012 iš skolininkės UAB „Envirolita“ kreditorei UAB „Daudrius“ priteista 6 881,48 Lt skola. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-7134-861/2013 kreditorės BUAB „Oleva“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo skolininkės UAB „Envirolita“ turtą ir pinigines lėšas 27 280,72 Lt sumai; toje pačioje byloje priimtu įsiteisėjusiu 2011 m. rugpjūčio 30 d. teismo įsakymu kreditorei BUAB „Oleva“ iš skolininkės UAB „Envirolita“ priteista 27 280,72 Lt skola, valstybei – 205 Lt žyminio mokesčio. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-329-258/2008 nutraukė ieškovės J. M. ir atsakovės UAB „Envirolita“ 2005 m. gruodžio 9 d. pasirašytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, nes atsakovė UAB „Envirolita“ neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų.Vilniaus apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. B2-5514-160/2013 spręsdamas dėl UAB „Envirolita“ bankroto bylos iškėlimo, 2013 m. spalio 31 d. nutartyje, įvertinęs tai, kad bylos procesiniai dokumentai buvo įteikti atsakovės UAB „Envirolita“ direktoriui J. K., tačiau atsakovė UAB „Envirolita“ jokių dokumentų ir atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, įmonė nekilnojamojo turto neturi, kilnojamasis turtas – du automobiliai – yra areštuotas, skola valstybei – 10 151,11 Lt, kurių nepavyko išsiieškoti priverstine tvarka, 2010 m. įmonė turėjo turto už 212 851 Lt (iš jo ilgalaikis – 53 694 Lt), skolų – už 405 588 Lt, nuo 2011 m. įmonė viešam registrui neteikia jokių duomenų apie finansinę būklę, padarė išvadą, jog įmonės skolos viršija turimą turtą, įmonė jokios ūkinės-komercinės veiklos nevykdo, todėl sprendė, kad yra pagrindas pripažinti įmonės nemokumą ir iškelti jai bankroto bylą. Pažymėtina, kad UAB „Envirolita“ bankroto bylą inicijavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, kuris pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad UAB „Envirolita“ nuo 2011 metų pradžios nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolinga 10 151,11 Lt, įmonei taikytos priverstinio poveikio priemonės (sąskaitų areštas, išieškojimas per antstolį) buvo neveiksmingos.Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2757/2013 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį dėl UAB „Envirolita“ bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog įmonės kilnojamajam turtui – transporto priemonėms – pritaikyta 13 areštų. Teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Envirolita“ nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog jos finansinė padėtis yra gera, t. y. kad ji turi kitokio turto, taip pat nepateikė kitokių duomenų, paneigiančių jos nemokumą, be to, atsakovė nepateikė duomenų, kokią veiklą ji realiai vykdo, iš kokių šaltinių gauna (ketina gauti) pajamas ir kaip ketina atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgęs į paskutinio atsakovės Juridinių asmenų registrui pateikto balanso (2010 m.) duomenis, taip pat į tai, kad atsakovė nuo 2010 m. nebeteikė finansinės atskaitomybės duomenų Juridinių asmenų registrui, į tai, kad atsakovė neįrodė, jog ji turi pakankamai turto savo įsipareigojimams padengti, jog vykdo veiklą ir gauna pakankamai pajamų, į tai, kad atsakovė vengė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teikti bylos išnagrinėjimui reikalingus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog atsakovė yra nemoki.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nutarties 34-36 punktuose išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2010 m. UAB „Envirolita“ buvo faktiškai nemoki. Ši įmonė nesugebėjo sumokėti Vilniaus miesto savivaldybei nedidelės sumos (2 200,38 Lt) žemės nuomos mokesčio, susidariusio 2006-2008 metais, o tai rodo, kad su finansiniais sunkumais ir mokumo problemomis įmonė susidūrė net dar anksčiau, nei 2010 metais. Pažymėtina, kad šios skolos Vilniaus miesto savivaldybei įmonė nepadengė iki pat bankroto bylos iškėlimo – Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi UAB „Envirolita“ bankroto byloje buvo patvirtintas 637,36 Eur dydžio Vilniaus miesto savivaldybės kreditorinis reikalavimas (1 t., b. l. 13-14). Sunkią įmonės padėtį patvirtina ir byloje esantys įmonės balanso ankstesni duomenys, iš kurių matyti, kad 2009 metais įmonė turėjo turto – 176 819 Lt (trumpalaikio – 160 007 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 367 732 Lt sumą (1 t., b. l. 15), t. y. jau 2009 metais įmonės įsipareigojimai daugiau nei dvigubai viršijo turimą turtą, kurio didžioji dalis – trumpalaikis. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl UAB „Envirolita“ faktinio nemokumo 2010 metais.Apeliantas J. M., įrodinėdamas įmonės mokumą, remiasi UAB „Envirolita“ direktoriaus J. K. paaiškinimais, kad įmonė nebuvo nemoki, jos pagrindiniai kreditoriai buvo įmonės akcininkai, kurie tuo metu neketino kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, kitos įmonės skolos buvo nedidelės. Visų pirma, apelianto J. M. teiginiai dėl įmonės nemokumo nebuvimo yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio. Bankroto bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan.; šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė, nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). J. K., kaip UAB „Envirolita“ vadovui, tenka pareiga įrodymais pagrįsti įmonės mokumą, nes jis, kaip įmonės vadovas, geriausiai žino realią įmonės finansinę padėtį (CPK 178 straipsnis). Tačiau tokių įrodymų byloje apeliantas J. K. nepateikė. Antra, aplinkybė, kad įmonės kreditoriai (akcininkai) tuo metu neketino kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės svarstant įmonės (ne)mokumo klausimą, nes svarbus yra pats įsiskolinimo faktas. Atskirojo skundo argumentai dėl galimybės kapitalizuoti UAB „Envirolita“ įsiskolinimus įmonės akcininkams laikytini hipotetinio pobūdžio, nes tokie veiksmai nebuvo atlikti, akcininkai yra įtraukti į įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą UAB „Envirolita“ bankroto byloje.Apelianto J. K. atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog įmonės 2010 m. balanse nurodomi duomenys 2010 m. gruodžio 31 dienai, t. y. praėjus daugiau, kaip aštuoniems mėnesiams po UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo sandorių sudarymo. Be to, apelianto J. K. nuomone, balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma savaime nereiškia, kad ji yra pradelsta. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 37 punkte jau konstatavo, kad UAB „Envirolita“ su finansinėmis problemomis susidūrė ne tik 2010 m., bet ir iki tol. Taip pat pažymėtina, kad vertinant įmonės faktinį nemokumą reikšminga įmonės finansinę padėtį apibūdinančių aplinkybių visuma, o ne vien tik pradelstų įsipareigojimų dydis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Be to, kaip jau minėta, UAB „Envirolita“ jai iškeltoje bankroto byloje vengė teikti teismui bylos išnagrinėjimui reikalingus duomenis (nutarties 36 punktas), o nauda iš neteisėtų veiksmų (šiuo atveju – duomenų apie įmonės realią finansinę padėtį nepateikimas) teisėje negalima.Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Paskutinis UAB „Envirolita“ balansas pateiktas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vėliau finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami. Tokiu būdu įmonės valdymo organai ir dalyviai nevykdė pareigos išviešinti duomenis apie UAB „Envirolita“ finansinę būklę, veiklos rodiklius ir turtinę padėtį, todėl įmonei buvo sudaryta galimybė nuslėpti savo veiklos rodiklių kaitą ir tikrąją bendrovės finansinę padėtį.Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną aplinkybę, dėl kurios kilo įmonės bankrotas. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste.Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Bendrovės savininkai (dalyviai) turi pareigą domėtis įmonės vykdoma veikla, jos finansine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Vertinant įrodymus tokio pobūdžio bylose, būtina atsižvelgti ne tik į konkretaus sandorio įtaką bendrovės turtinei padėčiai, bet ir įvertinti sandorių visumą, atsižvelgti į jų sudarymo metu buvusią situaciją bendrovėje, sandorio šalių ryšius, sandorių ekonominį pagrįstumą ir pan., nes tai reikšminga sprendžiant dėl bendrovės vadovo pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais įvykdymo.Iš byloje esančių duomenų konstatuotina, kad UAB „Envirolita“ vadovas bei akcininkai, įmonei esant faktiškai nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams. Netinkamas UAB „Envirolita“ valdymas nulėmė įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis savaime nėra neteisėtas sandoris, tačiau nagrinėjamoje byloje UAB „Oleva“ akcijų perleidimo sandoris turi būti vertinamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad buvo būtina ir pagrįsta sudaryti faktiškai nemokios UAB „Oleva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat kad šia sutartimi buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti UAB „Envirolita“ verslą, patenkinti daugumos UAB „Envirolita“ kreditorių reikalavimus ar pan. Tokio sandorio ekonominis naudingumas tiek įmonei, tiek jos kreditoriams, įvertinus itin didelę įsigyjamų akcijų kainą ir tai, kad perleistos faktiškai nemokios įmonės akcijos, kelia pagrįstų abejonių (CPK 185 straipsnis). Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad toks sandoris atitiko tuometinius UAB „Envirolita“ interesus ir pagrįstą verslo riziką. Todėl spręstina, kad perleidus faktiškai nemokios UAB „Oleva“ akcijas kitam faktiškai nemokiam juridiniam asmeniui (UAB „Envirolita“), neturinčiam realių galimybių tęsti įmonės veiklos ir imtis aktyvių bei efektyvių priemonių atkurti abiejų įmonių mokumą, užtikrinti įmonių ūkinės-komercinės veiklos tęstinumą, jas stabilizuoti, kad būtų atliktos papildomos piniginės investicijos į įmones, buvo pažeisti UAB „Envirolita“ kreditorių interesai, jų galimybės nukreipti išieškojimą į UAB „Envirolita“ turtą buvo apribotos arba panaikintos.Apeliantas J. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo nurodytos aplinkybės, kad po ginčo akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo UAB „Oleva“ atnaujino veiklą ir įdarbino 33 darbuotojus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, visų pirma, aplinkybės, susijusios su UAB „Oleva“ veiklos vykdymu po ginčo akcijų perleidimo sandorio sudarymo, niekaip nepaneigia to, kad faktiškai nemoki ir finansinių pajėgumų atsiskaityti neturinti UAB „Envirolita“ už neproporcingai didelę kainą įsigijo taip pat faktiškai nemokios UAB „Oleva“ akcijas ir toks sandoris buvo žalingas įmonei, sukėlęs ir (arba) padidinęs įmonės nemokumą, reikšmingai sumažinęs galimybes atsiskaityti su UAB „Envirolita“ kreditoriais. Antra, sprendžiant UAB „Oleva“ bankroto bylos iškėlimo klausimą, UAB „Oleva“, įrodinėdama gerą įmonės finansinę padėtį, buvo nurodžiusi, kad ji nuo 2010 m. liepos mėn. atnaujino gamybą, taip pat, kad įmonėje dirba 33 darbuotojai. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-501/2011, apeliacine tvarka nagrinėdamas UAB „Oleva“ bankroto bylos iškėlimo klausimą, konstatavo, kad, viena vertus, UAB „Oleva“ nepateikė sutarčių, pardavimus patvirtinančių duomenų, kad iš tikrųjų buvo atnaujintas veiklos vykdymas, kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad įmonėje dirbantys 33 darbuotojai nepatvirtina gerėjančios įmonės finansinės padėties, nes UAB „Oleva“ nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų už šiuos darbuotojus, skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui didėja. Taigi apelianto J. K. teiginiai apie UAB „Oleva“ atnaujintą veiklą yra nepagrįsti, nes didėjantys kreditoriniai įsiskolinimai ir bloginama įmonės finansinė situacija negali būti pateisinami įmonės veiklos vykdymu. Pastebėtina ir tai, kad apelianto pateikti įrodymai iš esmės yra susiję su UAB „Envirolita“, o ne UAB „Oleva“ veiklos vykdymu, kas tik patvirtina, kad UAB „Envirolita“ įsigijo faktiškai nemokios ir jokios realios veiklos nevykdančios įmonės akcijas.Apeliantas J. K. nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl to, kad teismas nepagrįstai nevertino arba vertino netinkamai UAB „Oleva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, jos sudarymo, vykdymo aplinkybes, pasekmes UAB „Envirolita“. Atskirajame skunde dėstomi argumentai dėl UAB „Oleva“ veiklos atnaujinimo, veiklos vykdymo ir jos įtakos UAB „Envirolita“. Apeliantas J. K. atskirajame skunde teikia detalius argumentus dėl UAB „Oleva“ veiklos pelningumo, ekonominės naudos iš akcijų įsigijimo, medienos įsigijimo, pagamintų medinių krepšelių realizavimo, pajamų padidėjimo, nuostolių sumažėjimo, UAB „Oleva“ gamybos patirties ir reputacijos.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimus į pareiškimą dėl UAB „Envirolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu apeliantas J. K. grindė lakoniškais, nedetalizuotais ir įrodymais nepagrįstais argumentais, t. y. iš esmės tuo, kad sudarant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Envirolita“ nebuvo nemoki, UAB „Oleva“ veikla, dalyvaujant UAB „Envirolita“, buvo atnaujinta, UAB „Envirolita“ savininkai ieškojo investuotojų, kurie padėtų atsiskaityti už UAB „Oleva“ akcijas, padengti skolas ir išplėsti gamybą, tačiau pareiškimas dėl UAB „Oleva“ bankroto bylos iškėlimo apsunkino derybas su investuotojais, UAB „Envirolita“ gavo ekonominės naudos iš bendros veiklos su UAB „Oleva“. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo analizuoti atskirajame skunde nurodytų argumentų, kurie nebuvo dėstomi pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.Apeliantas J. K., teigdamas, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė priemonių nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes dėl UAB „Envirolita“ finansinės būklės UAB „Oleva“ akcijų įsigijimo momentu, aplinkybių dėl UAB „Envirolita“ ir UAB „Oleva“ gautų pajamų ir ekonominės naudos, nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti teismui, nors pats apeliantas pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių neįrodinėjo, atsikirtimų į pareiškimą dėl UAB „Envirolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu jomis negrindė (CPK 178 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „Envirolita“ turto (atsargų) nurašymo reikšmę tyčiniam įmonės bankrotui, nurodė, kad nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-14459-821/2014, iškeltoje pagal BUAB „Envirolita“ ieškinį atsakovui J. K. dėl žalos atlyginimo, konstatuoti faktai; šioje byloje buvo sprendžiama dėl J. K., kaip UAB „Envirolita“ vadovo, civilinės atsakomybės nurašant įmonės atsargas 148 720,99 Lt sumai. Apeliantas J. K., iš esmės neginčydamas teismo išvados dėl prejudicinių faktų, teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad kreditorių reikalavimų patenkinimas iš nurašytų atsargų buvo negalimas, nes dalis prekių buvo perduotos pirkėjai UAB „Vilniaus pastatai“, t. y. UAB „Envirolita“ jomis nedisponavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto J. K. argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo tuo aspektu, kad teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-14459-821/2014 nustatytais nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turinčiais faktais, jog J. K., kaip UAB „Envirolita“ vadovas, nesiėmė priemonių įmonės turtui išsaugoti, todėl turto nurašymo aktais 148 720,99 Lt suma buvo sumažintas UAB „Envirolita“ turtas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas J. K. atskirajame skunde išdėstytomis aplinkybėmis dėl atsargų nurašymo aktų savo atsikirtimų negrindė.Atskiruosiuose skunduose apeliantai nurodo, kad UAB „Envirolita“ vadovas J. K. neatliko jokių veiksmų, kurie leistų pripažinti UAB „Envirolita“ bankrotą tyčiniu, taip pat, kad jo veiksmuose nėra tyčios kaip kaltės formos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi nurodyti įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).Apeliantai taip pat kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantai, nesudaro pagrindo spręsti, jog byloje nėra pakankamai įrodymų reikšmingoms aplinkybėms pagrįsti ir kad teismas juos įvertino netinkamai.

Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų

Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tyčinio bankroto požymius reglamentuojančias teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai UAB „Envirolita“ bankrotą pripažino tyčiniu. Nekonstatavus materialiosios teisės ir proceso teisės normų taikymo pažeidimo, pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnis). Atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovo J. K. atskirąjį skundą atmetus, netenkintinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamos bylos apeliaciniame procese patirta 8,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus atsakovo J. K. ir suinteresuoto asmens J. M. atskiruosius skundus, šios išlaidos iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 4,13 Eur iš kiekvieno apelianto, priteistinos valstybei (CPK 96 straipsnis).

Dėl sumokėto avanso grąžinimo

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje apeliantas J. K. buvo įpareigotas sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 100 Eur dydžio avansą galimoms liudytojų, apelianto prašomų apklausti, išlaidoms padengti (3 t., b. l. 139-141). Apeliantas šį teismo įpareigojimą įvykdė (3 t., b. l. 154-156). Byloje apelianto J. K. prašytų apklausti liudytojų apklausa neįvyko, išlaidos patirtos nebuvo, todėl 100 Eur avanso suma grąžintina apeliantui J. K..

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir suinteresuoto asmens J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) po 4,13 Eur (keturis Eur 13 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovui J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieno šimto Eur) avansą, sumokėtą į Lietuvos apeliacinio teismo depozitinę sąskaitą 2017.04.04. AB DNB banke kasos pajamų orderiu Nr. U201700124920056, galimoms liudytojų išlaidoms atlyginti.

Teisėja Danutė Gasiūnienė